Administracinė byla Nr. eA-2391-968/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01319-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. spalio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis M. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87608 (toliau – ir 2024 m. kovo 27 d. sprendimas), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvą nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2026 m. rugsėjo 26 d.; 2) Migracijos departamento 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 24S91401 (toliau – ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimas) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į Rusijos Federaciją.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.  2024 m. kovo 27 d. sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nesuėjus sprendimo apskundimo terminui, priimtas 2024 m. balandžio 3 d. sprendimas, kuriame iš esmės atkartoti 2024 m. kovo 27 d. sprendimo motyvai. Skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų – nepakankamai argumentuoti, nėra nurodytos svarbios faktinės aplinkybės, nėra atsižvelgta į pareiškėjo kilmę, amžių, ryšius su kitais šeimos nariais (suaugusiu vaiku ir jo šeima), pareiškėjo poziciją dėl Rusijos sukelto karo prieš Ukrainą. Nurodyti neteisingi duomenys apie pareiškėjo sutuoktinės ryšį su Lietuva, neatsižvelgta į jos amžių, sveikatos būklę, socialines garantijas.

2.2. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nėra jokios informacijos apie ankstesnius jo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą.

2.3. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2019 m. šeimos sujungimo pagrindu, kadangi (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete, kuri Lietuvoje gyvena nuo 1981 m. Pareiškėjo sutuoktinė yra gimusi Ukrainoje, jai yra 80 metų, neterminuotai nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis, Lietuvoje jai mokama pensija, suteiktos kitos socialinės garantijos, nemokamos medicinos paslaugos. Jos pilnamečiai vaikai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Sutuoktinė negalėtų kartu su pareiškėju persikelti gyventi į Rusiją, nes netektų Lietuvoje turimų socialinių garantijų ir suaugusių vaikų paramos.

2.4. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko būdamas nedirbančiu pensininku, dėl amžiaus nedirbo Lietuvoje. Rusijoje jis gauna senatvės pensiją, kuri negali būti jam išmokama Lietuvoje dėl Rusijos sukelto karo. Visais atvejais Rusijoje lankėsi tikslu atsigabenti į Lietuvą savo asmeninių daiktų (kraustėsi gyventi pas sutuoktinę į Lietuvą), gauti Migracijos departamentui reikalingas pažymas ir dokumentus, gauti socialines išmokas (senatvės pensiją, pašalpą), konvertuoti rublius į eurus ir pan. Išskyrus gaunamas socialines išmokas, jo ryšiai su Rusija iš esmės nutrūko.

2.5. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena sutuoktinei priklausančiame name, kartu su ja tvarko buitį, rūpinasi vienas kitu, bendrauja su kaimynais, kurie yra išimtinai lietuviai (buitiniu lygiu išmoko lietuvių kalbą). Tokioje aplinkoje nėra skleidžiama Rusijos propaganda ar neigiama informacija apie Lietuvą. Šiuo metu tobulina lietuvių kalbos įgūdžius, ketina laikyti valstybinės kalbos egzaminą, savo ateitį sieja su Lietuva, savo vardu Lietuvoje įsigijo transporto priemonę. Pareiškėjas gimė Ukrainoje. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas netektų galimybės bendrauti su savo pilnamečiu sūnumi, šiuo metu esančiu Lenkijoje, bei savo giminaičiais, kurie yra Ukrainoje.

2.6. Pareiškėjas nebuvo reguliariosios Rusijos kariuomenės narys, jis nedalyvavo pratybose, nebuvo ruošiamas kariniams veiksmams, visą tarnybos laiką dirbo gydytoju chirurgu. Jo veikla 1972–2010 m., 2010 – 2019 m. nelemia grėsmės realumo ir akivaizdumo. Asmenys, su kuriais jis bendravo, buvo gydytojai. Tarnybą baigė 2010 m., nuo 2010 m. iki 2019 m. dirbo ligoninėje gydytoju pagal darbo sutartį.

2.7. 2019 m. birželio 11 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje šeimos sujungimo pagrindu, šis leidimas buvo 2 kartus pratęstas. Tiek leidimo gyventi suteikimo metu, tiek pratęsiant jį, pareiškėjas Lietuvos institucijoms pateikė visus duomenis apie tarnybą kariuomenėje chirurgu. Be to, pildydamas klausimyną, pareiškėjas pabrėžė, jog nepritaria Rusijos agresijai, kad Krymas priklauso Ukrainai. Pareiškėjas aiškiai išreiškė savo nuomonę ir lojalumą oficialiai Lietuvos ir kitų demokratinių valstybių pozicijai.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. 2023 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pildydamas klausimyną nurodė, kad 1980 m. baigė Rusijos Karo medicinos akademiją, 1980–1987 m. tarnavo Rusijoje kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) (atliko medicinos tarnybą, gydytojas chirurgas). Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu) nurodė, kad 1989–1992 m. dirbo Latvijoje (duomenys neskelbtini) karo ligoninėje (gydytojas chirurgas), 1992–2010 m. dirbo Rusijoje (duomenys neskelbtini) karo ligoninėje (gydytojas chirurgas), 2010– 2019 m. dirbo pagal sutartį federalinėje valstybinėje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“ (gydytojas urologas, chirurgas). Pareiškėjas pateikė darbo knygelės kopiją, kurioje nurodyta, kad jis 1972–2010 m. tarnavo Rusijos ginkluotosiose pajėgose, bei patikslino, kad jam suteiktas medicinos tarnybos pulkininko laipsnis. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. kovo 14 d. raštą Nr. 18-2463 (toliau – ir VSD išvada), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

3.2. Priimdamas skundžiamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

3.3. Skundžiami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais, faktus apie jo šeimą. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės (kilmė, amžius, ryšiai su kitais šeimos nariais, sutuoktinės socialinės garantijos, sveikatos būklė, amžius ir kitos jo sutuoktinės individualios aplinkybės) neturi įrodomosios reikšmės. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kodėl teisės į šeimos susijungimą negali įgyvendinti kilmės valstybėje.

3.4. Migracijos departamentas priimdamas sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaudamasis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37, 38.3 ir 39 punktais, nustatęs, kad pareiškėjo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką tik 30 mėnesių.

3.5. VSD išvada yra pagrįsta darbu Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusija, ten vyksta nuolat. Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę tarnybos draugai) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad darbas valstybinėje įstaigoje, kuris nutrauktas palyginus neseniai (2019 m.), ir šiuo metu gaunama pensija gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

3.6. Skundžiamais sprendimais pareiškėjui nėra uždrausta vykti į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ar Šengeno zonos valstybes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sūnus, sutuoktinė ar giminaičiai negali lankyti jo Rusijoje. Aplinkybės, kad pildydamas klausimyną pareiškėjas nurodė visą informaciją, jo darbo funkcijos ir pobūdis, išsakytos politinės pažiūros ir kt. nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

4.2. VSD, įvertinęs visą turimą informaciją, bei atsižvelgdamas į griežtinamą ES ir Lietuvos teisinį reguliavimą dėl Rusijos piliečių patekimo į ES teritoriją, 2024 m. kovo 14 d. raštu Nr. 18-2463 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, argumentai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

 

II.

 

5. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 24S86580, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – ir 2024 m. kovo 25 d. Sprendimas), 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 24S87608, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 24S91401, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas, yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuriam 2019 m. kovo 29 d. buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi iki 2019 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2019 m. birželio 11 d. pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, išduotus šeimos susijungimo pagrindu. Paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2024 m. vasario 7 d. Pareiškėjas 2023 m. spalio 20 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu, nurodė, kad Rusijoje nuo 1980 m. iki 2010 m. tarnavo karinės dalies ligoninėje chirurgu, nuo 2010 m. iki 2018 m. – ligoninėje (duomenys neskelbtini), medicininės tarnybos chirurgu-pulkininku.

7.2. VSD išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas studijuodamas Rusijos Karo medicinos akademijoje, 1972–2010 m. tarnaudamas Rusijos ginkluotosiose pajėgose bei 2010–2019 m. dirbdamas federalinėje valstybinėje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją, tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Padaryta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

7.3. Pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo 2019 m. liepos 30 d., Lietuvoje pareiškėjas nedirba, yra pensininkas. Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė (duomenys neskelbtini) pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini) (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), kuri gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo 1991 m. liepos 1 d.

8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo darbu Rusijoje, ir VSD išvadoje pateiktą informaciją, teismas nurodė, jog byloje nustatytas faktas, susijęs su pareiškėjo darbu Rusijoje ir darbo trukme, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pareiškėjas gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos valdžios užduotis. Byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių, kurios neabejotinai tvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijoje politikai ir jo veikimą prieš režimą. Įvertinus pareiškėjo darbo trukmę, grėsmė valstybės saugumui yra reali. Nuo darbo pabaigos praėjęs laikotarpis ir pareiškėjo užpildytas klausimynas (Migracijos departamento klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

9. Vertindamas pareiškėjo paaiškinimus apie jo vykimo į Rusiją tikslus, teismas nurodė, kad byloje esantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuo gyvenamosios vietos Lietuvoje deklaravimo (2019 m. liepos 30 d.) iki 2024 m. balandžio 25 d. iš Lietuvos per Panemunės ir Kybartų pasienio kontrolės punktus buvo išvažiavęs 18 kartų (2019 m. 3 kartus, 2020 m. 2 karus, 2021 m. 5 kartus, 2022 m. 4 kartus ir 2023 m. 4 kartus). Išvykęs iš Lietuvos pareiškėjas grįždavo dažniausiai po kelių dienų ar savaičių. Nors Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, tačiau esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog pareiškėją su Lietuva sietų ilgalaikiai ir stiprūs socialiniai bei šeiminiai ryšiai. Kilnojamojo turto buvimas nepatvirtina tamprių ryšių su Lietuva.

10. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas atliko išsamų ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą 2024 m. kovo 25 d. Sprendime padaryti išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

11. Įvertinęs aplinkybes, į kurias atsižvelgta nustatant pareiškėjui 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir VSD prašė uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nustatyti (asmens sutuoktinė (duomenys neskelbtini)  pilietė yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje), šiam asmeniui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi), teismas konstatavo, kad 2024 m. kovo 27 d. sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra pagrįstas ir proporcingas.

12. Įvertinęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 127 straipsnio 5 dalies ir Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas teismas konstatavo, kad Migracijos departamentui priėmus sprendimą, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, Migracijos departamentas, nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenį į jo kilmės valstybę, turėjo pareigą priimti sprendimą, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į Rusiją.

 

III.

 

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86580, 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87608 ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 24S91401. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismo sprendimo konstatuojamoje dalyje nurodyti neteisingi faktai apie pareiškėją: „Pareiškėjas dirbo Rusijoje nuo 1980 m. iki 2010 m. tarnavo karinės dalies ligoninėje chirurgu, nuo 2010 m. iki 2018 m. – ligoninėje (duomenys neskelbtini), medicininės tarnybos chirurgu-pulkininku“. Byloje įrodymais pagrįsta aplinkybė, kad pareiškėjas 2010 m. išėjo į pensiją, todėl po to niekaip negalėjo dirbti (tad ir nedirbo) „chirurgu-pulkininku“ – tokių pareigybių apskritai nėra. Realybėje pareiškėjas, jau būdamas pensininku, 2010–2019 m. dirbo civiliu gydytoju pagal darbo sutartį, t. y. nebuvo medicininėje ar kokioje kitoje tarnyboje. Šias aplinkybes patvirtina įrašai pareiškėjo darbo knygelėje.

14.2. Bylos dokumentuose pateikiami neteisingi faktai apie pareiškėjo sutuoktinę. Nurodoma, esą ji gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo 1991 m. liepos 1 d.. Ji Lietuvoje gyvena nuo 1981 m., t. y. daugiau kaip pusę gyvenimo, turi nuosavą namų valdą, yra neįgali, jai neterminuotai yra nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis. Lietuvoje jai mokama pensija, suteiktos kitos socialinės garantijos, nemokamos medicinos paslaugos, kurių ji negalėtų gauti Rusijoje. Todėl visus šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius ji turi Lietuvoje, o su Rusija jos niekas nesieja.

14.3. Pareiškėjas gimė Ukrainoje, pagal kilmę yra (duomenys neskelbtini), ten palaidoti jo tėvai, sesuo ir brolis. Pareiškėjo sūnus yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris dėl karo pasitraukė į Lenkiją, kiti pareiškėjo giminaičiai – į vakarų Ukrainą. Panaikinus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, jis netektų realios galimybės bendrauti su sūnumi bei kitais giminaičiais. Pareiškėjo sutuoktinė yra gimusi Ukrainoje, ten palaidota jos mama ir sesuo, Lenkijoje – tėvas. Todėl teismo išvada, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuva, yra nepagrįsta.

14.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858–1810/2010, išaiškino, kad tokio pobūdžio bylose privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas. Ginčijamame teismo sprendime išvados apie pareiškėjo keliamą grėsmę formuluojamos žodžiais „gali būti išnaudotas“, „gali būti lojalus ir patikimas“, „manytina, kad grėsmė valstybės saugumui yra reali“ ir pan., kurie labiausiai atspindi spėjimus ir įtarimus, o ne nustatytus faktus. Pareiškėjo keliama grėsmė yra ne reali, o pramanyta. Be to, nustatant pareiškėjo anksčiau atliktus veiksmus, apsiribota tik pareiškėjo vykimu į Rusiją, tačiau į kelionių pobūdį neatsižvelgta. Pareiškėjas niekaip neišreiškė palaikymo Rusijos valdžiai, Migracijos departamento klausimyne nurodė, kad nepritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, ir kad Krymas priklauso Ukrainai. Klausimyne pateikti atsakymai, nusakantys jo principinę poziciją, prieštarauja išvadai apie įtariamą nelojalumą, todėl į juos nebuvo atsižvelgta bendrame įrodymų vertinimo kontekste. Pasirinktinis vertinimas, kai į klausimyną atsižvelgiama tik jei atsakymus galima panaudoti prieš pareiškėją, yra neteisėtas.

14.5. Kai pareiškėjas 2010 m., baigė tarnybą, įsivaizdavimo apie būsimą karą Ukrainoje dar nebuvo, tad ir klausimų apie lojalumą Rusijos karinės agresijos atveju tada negalėjo kilti. Teiginiai apie lojalumą, kaip apie nuo besiklostančių įvykių nepriklausantį absoliutą, neturi teisinio pagrindo. Po išėjimo į pensiją jau 14 metų pareiškėjui neturi jokių su lojalumu susijusių pareigų. Jis negali palaikyti Rusijos karinių veiksmų, ypač prieš gimtąją Ukrainą, nes tai prieštarautų jo asmeniniams interesams ir profesinei etikai.

14.6. Požiūris į pareiškėjo veiklą karo ligoninėje kaip į karinę tarnybą yra pernelyg formalus, pateikiamas neatsižvelgiant į funkcijų pobūdį. Pareiškėjas dirbo gydytoju ir vadovavosi Hipokrato priesaika. Gydytojas turi pareigą prireikus suteikti būtinąją medicinos pagalbą tiek savo, tiek priešo kariams, tiek nusikaltimų aukoms, tiek nusikaltėliams ir pan. Taigi, pareiškėjo darbas civiliu gydytoju pagal darbo sutartį 2010–2019 m. vertintinas ne kaip prielankumo Rusijos agresijai apraiška, o ištikimybė savo humaniškai profesijai. Pareiškėjas po išėjimo į pensiją 2010 m. netarnavo – jis pagal darbo sutartį įsidarbino toje pačioje ligoninėje, nes (duomenys neskelbtini)  tiesiog nėra kitos sveikatos priežiūros įstaigos, atitinkančios jo aukštą kvalifikaciją, ir trūko jo profilio specialistų.

14.7. Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos nė karto nesikreipė į pareiškėją ir jis su jomis kontaktų neturėjo. Tai byloja, kad pareiškėjas pagal savo amžių nedomina Rusijos specialiųjų tarnybų. Akivaizdu, kad agentūrinei veiklai, dezinformacijos sklaidai ar kitai kenkėjiškai veiklai pagyvenę ligoti žmonės, tokie kaip pareiškėjas, netinka. Pareiškėjas sunkiai paeina, kamuojamas dusulio dėl širdies ligos, iš esmės nemoka naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Taigi, pareiškėjas potencialiai negalėtų nei fiziškai, nei elektroninėje erdvėje rinkti, skleisti ar perduoti informacijos, todėl ir šiuo atžvilgiu pavojaus nekelia.

14.8. Pareiškėjas nebuvo reguliariosios Rusijos kariuomenės narys – jis nedalyvavo pratybose, nebuvo ruošiamas naudotis ginklais, niekada nėra dalyvavęs jokiuose kariniuose konfliktuose, visą tarnybos laiką dirbo gydytoju.

14.9. Apie šeiminių ryšių stiprumą galima spręsti pagal tai, kad pareiškėjas nuolat gyvena su sutuoktine ir tais nedažnais atvejais, kai vyksta per sieną, keliauja kartu su ja. Tai, kad Rusijos institucijos nedarė papildomų kliūčių pareiškėjo sutuoktinei vykti kartu su pareiškėju į Kaliningrado sritį, rodo, jog išnaudojimo tikslu garbaus amžiaus sutuoktinių pora jų nedomina. Vykimo į Rusiją periodiškumas šioje byloje nesudaro teisinio pagrindo spręsti apie socialinių ryšių trūkumą. Lyginant buvimo Lietuvoje ir išvykų laiką, pareiškėjas Lietuvoje gyvena didžiąją metų dalį, o į Rusiją vyksta tik esant reikalui, vidutiniškai ne dažniau kaip kartą per ketvirtį.

14.10. Pareiškėjui ir jo sutuoktinei gyvenant Rusijoje, jų vaikai (duomenys neskelbtini) piliečiai) negalėtų laisvai susitikti su tėvais ir rūpintis jais. Be to, pareiškėjas kartu su sutuoktine gyvena jai priklausančioje namų valdoje Lietuvoje, bendrai tvarko šeimos ūkį, pateikė įrodymus, kad jo sutuoktinė yra neįgali, naudojasi socialinėmis garantijomis Lietuvoje (nes Rusijoje jų neturi), kad pareiškėjas savo vardu nusipirko automobilį Lietuvoje. Teismas tinkamai neįvertino šių faktų.

14.11. Teismo sprendimo suponuojamas sutuoktinių gyvenimas skyrium yra nerealus, nes pareiškėjas su sutuoktine dėl garbaus amžiaus ir prastos sveikatos būklės turi būti kartu, rūpintis vienas kitu. Persikėlimas į Rusiją sukeltų nepatogumų abiem sutuoktiniams ir būtų itin žalingas pareiškėjo sutuoktinei, kuriai dažnai prireikia lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, įsigyti vaistų, o Rusijoje ji tuo negalėtų naudotis, nes ji ten nėra drausta sveikatos draudimu. Būdama 80 metų amžiaus, pareiškėjo sutuoktinė yra labai prisirišusi prie savo namų, gyvenimas kitur ją slegia, ji sunkiai adaptuojasi prie pasikeitusių sąlygų. Persikėlimas į Rusiją reikštų sutuoktinių gyvenimo sąlygų smarkų pablogėjimą.

14.12. Šioje individualioje byloje lyginant tariamą grėsmę su teise į šeimą, atsižvelgiant į sutuoktinių amžių, sveikatos būklę ir nepalankaus sprendimo pasekmes, jos yra neproporcingos.

14.13. Draudimas pareiškėjui 30 mėnesių atvykti į Lietuvą yra neproporcingas, nes sutuoktinių amžiuje tai gali būti terminas, ilgesnis nei vieno iš jų ar net abiejų likęs gyventi laikas.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Be atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų aplinkybių, atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ilgą laiką dirbo Rusijos valstybinėse įstaigose, turi pulkininko laipsnį, periodiškai vykstą į Rusijos Federaciją. Pareiškėjas Rusijos valstybinėse įstaigose dirbo ilgą laiką, darbo santykiai nutraukti visai neseniai, todėl pareiškėjas iki šiol gali palaikyti ryšius su kolegomis ar Rusijai lojaliais asmenimis. Be to, pareiškėjas nuolat lankosi Rusijoje, nėra nutraukęs ryšių, bei gauna pensiją Rusijoje, kas patvirtina pareiškėjo stiprius ryšius su Rusijos Federacija. Galiausiai, buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje.

15.2. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą. Darbo pobūdis lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Be atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad:

16.1. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su pareiškėjo sąmoningu, kryptingu ir nuosekliu tarnavimu Rusijos valdžiai. Pareiškėjo darbo knygelėje esantys įrašai patvirtina, kad jis 1972–2010 m. tarnavo Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

16.2. Teismas pagrįstai sprendė, jog Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl skundžiamuose atsakovo sprendimuose išdėstytų aplinkybių yra pakankamai reali ir akivaizdi.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

17Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 24S86580, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 24S87608, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 24S91401, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

18.  Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde formuluodamas savo reikalavimus nurodė, kad prašo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87608, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvą nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2026 m. rugsėjo 26 d., ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 24S91401 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į Rusijos Federaciją, neįvardindamas 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 24S87608. Vis dėlto, iš pareiškėjo skundo turinio, be kita ko, jo reikalavimų turinio, matyti, kad jis siekė panaikinti Migracijos departamento sprendimus, kuriais: 1) atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2) uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos ir 3) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Tokie sprendimai buvo įforminti ne dviem, o trimis dokumentais: 1) Migracijos departamento 2024 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 24S86580, 2024 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 24S87608 ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 24S91401. Pirmosios instancijos teismas nenustatė skundo trūkumų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje, ir nepasiūlė pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimų. Vis dėlto, vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 1 dalimi, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į skundą turinys patvirtina, kad jie suprato, jog pareiškėjas siekia panaikinti minėtus visus tris Migracijos departamento sprendimus, kuriais atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos ir nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, ir teikė savo argumentus dėl visų trijų sprendimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat identifikavo pareiškėjo siekį apskųsti visus tris minėtus sprendimus ir atitinkamai pasisakė dėl visų jų pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju visos administracinės bylos proceso šalys ir pirmosios instancijos teismas vienodai suprato pareiškėjo skundo reikalavimų turinį, byloje pasisakė dėl visų trijų pareiškėjo atžvilgiu priimtų Migracijos departamento sprendimų, todėl ginčo šalių procesinės teisės nebuvo pažeistos, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl aptariamo pareiškėjo skundo reikalavimų netikslumo ir jų nepatikslinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo dėl aptartų aplinkybių naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

19.  Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

20.  Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Jis, be kita ko, teigia, kad skundžiami sprendimai, įvertinus jų sukeliamas pasekmes, yra neproporcingi, lyginant tariamą pareiškėjo keliamą grėsmę su jo teise į šeimą bei atsižvelgiant į pareiškėjo ir jo sutuoktinės amžių bei sveikatos būklę. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. tinkamai įvertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuva. Pareiškėjas nesutinka, kad jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

21.  Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

22.  Nustatyta, kad ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas priėmė iš esmės konstatavęs, jog VSD išvadoje pateikta informacija, susijusi su pareiškėjo užpildytame klausimyne nurodytų aplinkybių (t. y., kad jis 1980 m. baigė Rusijos Karo medicinos akademiją, 1980–1987 m. tarnavo Rusijoje kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini)  (atliko medicinos tarnybą, gydytojas chirurgas), 1989–1992 m. dirbo Latvijoje (duomenys neskelbtini) karo ligoninėje (gydytojas chirurgas), 1992–2010 m. dirbo Rusijoje (duomenys neskelbtini), gydytojas chirurgas), 2010–2019 m. dirbo pagal sutartį federalinėje valstybinėje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“ (gydytojas urologas, chirurgas) vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokiam vertinimui iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas.

23.  Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo konstatuojamoje dalyje nurodyti neteisingi faktai, kad „pareiškėjas dirbo Rusijoje nuo 1980 m. iki 2010 m. tarnavo karinės dalies ligoninėje chirurgu, nuo 2010 m. iki 2018 m. – ligoninėje (duomenys neskelbtini), medicininės tarnybos chirurgu-pulkininku“. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nurodė aptardamas paties pareiškėjo įrašytą informaciją atsakant į Migracijos departamento klausimyne pateiktus klausimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tokią informaciją pareiškėjas nurodė atsakyme į minėto klausimyno trečią klausimą (b. l. 52, 103).

24.  Pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-4406-816/2023 ir 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-11419-931/2023. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja LVAT, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo remtis pirmosios instancijos teismo procesiniuose sprendimuose pateiktu teisės aiškinimu. Nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-11419-931/2023 pagrįstumą ir teisėtumą patvirtino LVAT 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2451-1188/2023, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytosios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl nėra pagrindo remtis minėta LVAT nutartimi.

25.  Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 5 dalyje (ginčui aktuali 2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

26.  LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Atliekant tokį vertinimą, svarbu taikyti proporcingumo principą, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius konkretaus užsieniečio teisinei padėčiai. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

27.  Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio gyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81, 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

28.  EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). LVAT praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008, 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).

29.  Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir sprendžiant, kad nagrinėjamu atveju skundžiamų sprendimų sukeliamos pasekmės pareiškėjui ir jo sutuoktinei yra proporcingos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

30.  Byloje nustatyta, kad:

30.1.  Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs 1954 m. 2019 m. kovo 29 d. jam buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi iki 2019 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2019 m. birželio 11 d. pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, išduotus šeimos susijungimo pagrindu. Paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2024 m. vasario 7 d. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete, gyvenamąją vietą deklaravusia Lietuvoje, gimusia 1954 m. Pareiškėjas nuo 2019 m. liepos 30 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Sutuoktiniai nepilnamečių vaikų neturi. Pareiškėjo pilnametis sūnus yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjo sutuoktinei nustatytas neįgalumas ir vidutinis specialiųjų poreikių lygis.

30.2.  Pareiškėjas 2023 m. spalio 20 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi 2310-LLGK-2288 šeimos susijungimo pagrindu.

30.3.  Pareiškėjas 1980 m. baigė Rusijos Karo medicinos akademiją, 1980–1987 m. tarnavo Rusijoje kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) (atliko medicinos tarnybą, gydytojas chirurgas), 1989–1992 m. dirbo Latvijoje (duomenys neskelbtini) karo ligoninėje (gydytojas chirurgas), 1992–2010 m. dirbo Rusijoje (duomenys neskelbtini), gydytojas chirurgas), 2010–2019 m. dirbo pagal darbo sutartį federalinėje valstybinėje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“ (gydytojas urologas, chirurgas). Pareiškėjo darbo knygelėje nurodyta, kad jis 1972–2010 m. tarnavo Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose.

30.4.  Migracijos departamento pateiktame klausimyne pareiškėjas nurodė, kad: neturi (neturėjo) kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis; nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie dirba ar dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose; neturi, neturėjo ryšių su kilmės ar kitos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybomis; nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje; Krymas priklauso Ukrainai.

30.5.  VSD 2024 m. kovo 14 d. rašte Nr. 18-2463 įvertinęs tai, kad pareiškėjas studijavo Rusijos Karo medicinos akademijoje, 1972–2010 m. tarnavo Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose bei 2010–2019 m. dirbo federalinėje valstybinėje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“, padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat paprašė tuo atveju, jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, įrašyti jį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

30.6.  Migracijos departamentas skundžiamuose sprendimuose vertindamas pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui iš esmės vadovavosi VSD išvadoje pateikta VSD nuomone. Siekdamas įvertinti asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas aptarė šias aplinkybes: 2019 m. kovo 29 d. pareiškėjui buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, nuo 2019 m. birželio 11 d. jis Lietuvoje gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu; asmuo gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo nuo 2019 m. liepos 30 d.; nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje. Siekdamas įvertinti asmens šeiminius ryšius, Migracijos departamentas aptarė šias aplinkybes: Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, (duomenys neskelbtini) pilietė, gimusi 1944 m. (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), kuri gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo nuo 1991 m. liepos 1 d. iki šiol, nuo 1993 iki 1996 m. dirbo Lietuvos įmonėse; duomenų apie Lietuvoje gyvenančius asmens nepilnamečius vaikus nėra. Migracijos departamentas vertino, jog tai, kad asmens sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) pilietė, savaime nesuteikia jam teisės gauti leidimo laikinai gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi asmeniui laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

31.  Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi šio teismo sprendimo 29 punkte paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi VSD išvadoje ir ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose išdėstytas aplinkybes, taip pat teismui pateiktus įrodymus, nepritaria tikrinamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad Migracijos departamentas skundžiamuose sprendimuose konstatuodamas, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atliko išsamų ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, bei pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proporcingumo principą, įvertinant pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius jo bei jo sutuoktinės teisinei padėčiai.

32.  Teisėjų kolegija skundžiamus Migracijos departamento sprendimus, kuriuose pareiškėjo keliama grėsmė iš esmės grindžiama tik jo ankstesne medicinos tarnyba Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose bei gydytojo darbu pagal darbo sutartį federalinėje valstybinėje įstaigoje, įvertinusi nustatytų faktinių aplinkybių (ypač atsižvelgiant tai, kad: pareiškėjas yra garbaus amžiaus; santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete sudarė dar (duomenys neskelbtini) ir jau daugiau nei 5 metus faktiškai gyvena Lietuvoje kartu su sutuoktine; nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; nuo pareiškėjo teisinės padėties pasikeitimo tiesiogiai priklauso jo sutuoktinės, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, yra garbaus amžiaus ir kuriai nustatytas neįgalumas ir specialiųjų poreikių vidutinis lygis, teisinės padėties pokyčiai; dėl jo sutuoktinės sveikatos problemų bei amžiaus sutuoktinių praktinės galimybės pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje šalyje, kur ji neturėtų teisės į valstybės finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, yra itin komplikuotos; nei VSD, nei Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjas atlikdamas tarnybą ar dirbdamas pagal darbo sutartį ir (arba) vėliau būtų atlikęs prieš Lietuvos valstybės saugumą nukreiptas veikas ar pan.) kontekste, sprendžia, jog ginčijami sprendimai yra neproporcingi, nes nustatyta pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei dėl ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjo ir jo sutuoktinės teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai.

33.  Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. spalio 20 d. prašymą Nr. 2310-LLGK-2288 pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34.  Tai konstatavus kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

35.  Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikrinamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti, skundžiamus sprendimus panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. spalio 20 d. prašymą Nr. 2310-LLGK-2288 pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

36.  Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu LVAT, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

37.  Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

38.  Pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė 2024 m. kovo 29 d. atstovavimo sutartį, 2024 m. balandžio 5 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 1135178, kuris patvirtina, kad pareiškėjas advokatui sumokėjo 600 Eur. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto dydžio, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad gali būti priteisiama.

39.  Byloje pateiktos mokėjimo nurodymo Nr. 1898 ir mokėjimo nurodymo Nr. 1949 kopijos patvirtina, kad pareiškėjas už skundo ir apeliacinio skundo padavimą teismui sumokėjo atitinkamai 22,50 Eur ir 11,25 Eur žyminio mokesčio, todėl iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina suma yra 633,75 Eur (600+22,50+11,25=633,75). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus ir yra proporcinga.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo M. E. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. E. skundą tenkinti ir panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86580, 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87608 ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 24S91401 bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. spalio 20 d. prašymą Nr. 2310-LLGK-2288 pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui M. E. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 633,75 Eur (šešis šimtus trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                                                                     Rytis Krasauskas

 

 

Beata Martišienė

 

 

Skirgailė Žalimienė