Administracinė byla Nr. eA-158-415/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06667-2023-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R.J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai, Irano Islamo Respublikai (toliau – ir Ambasada) 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. TR-2023-399 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ (toliau – ir 2023 m. gegužės 19 d. sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. gegužės 5 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir 2023 m. gegužės 5 d. prašymas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, URM) patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2023 m. gegužės 5 d. jis kreipėsi į Ambasadą, prašydamas išduoti nacionalinę vizą. Teikdamas 2023 m. gegužės 5 d. prašymą Ambasadai, pareiškėjas pateikė visus prašomus dokumentus ir nurodė, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Ambasada 2023 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Priimdama minėtą sprendimą, Ambasada įvardijo, kad: 1) pareiškėjas nepagrindė numatomo Lietuvos Respublikoje buvimo tikslo bei sąlygų ir (arba) kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų patikimumo; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Ambasada iš esmės nepagrindė sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Priimdama 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą, Ambasada nenurodė jokių argumentų, prielaidų bei (ar) priežasčių, pagrindžiančių padarytas išvadas.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Ambasadą, prašydamas išduoti nacionalinę vizą. Teikdamas 2023 m. gegužės 5 d. prašymą, pareiškėjas nurodė, kad: 1) jo šeiminė padėtis – nevedęs; 2) jo dabartinė profesinė veikla – bedarbis; 3) jo kelionės tikslas – darbas; 4) jį dirbti kviečianti įmonė – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LTF Group“; 5) jis pats padengs kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Kartu su 2023 m. gegužės 5 d. prašymu pareiškėjas pateikė įvairius dokumentus: pasą, sveikatos draudimo polisą, darbo sutartį, išklausytų kursų sertifikatus, išsilavinimo dokumentus, pažymą dėl teistumo, valstybinės įstaigos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, banko sąskaitos išrašą. Nagrinėdamas 2023 m. gegužės 5 d. prašymą bei kitus pareiškėjo pateiktus dokumentus, konsulinis pareigūnas nustatė, kad 2018–2022 m. pareiškėjas dirbo Irano Islamo Respublikoje įregistruotos bendrovės pardavimų vadybininku. Tuo pačiu metu pareiškėjas siekė įgyti mechanikos inžinerijos bakalauro laipsnį, pareiškėjas nėra sukūręs šeimos. Vertindamas pareiškėjo pateiktus duomenis, konsulinis pareigūnas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo darbo patirtį bei išklausytus kursus patvirtinantys dokumentai gali būti suklastoti. Ketindamas įsitikinti pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei pareiškėjo ketinimo išvykti iš Šengeno acquis valstybių narių teritorijos tikrumu, konsulinis pareigūnas atliko pareiškėjo interviu. Interviu metu konsulinis pareigūnas išsiaiškino, kad pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „LTF Group“ bei ketino dirbti medienos gaminių pardavimų vadovu Rytų Europos rinkai. Konsulinis pareigūnas atkreipė dėmesį, kad ankstesnės darbo patirties medienos gaminių pardavimų vadovo pareigose pareiškėjas neturi. Pareiškėjas nekalba jokia Rytų Europos regione kalbama kalba (lietuvių, rusų, lenkų, ukrainiečių). Taip pat konsulinis pareigūnas pažymėjo, kad interviu metu pareiškėjas negalėjo nurodyti su UAB „LTF Group“ sudarytos darbo sutarties esminių sąlygų ir apibūdinti medienos gaminių pardavimų vadovo darbo specifikos. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konsulinis pareigūnas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo deklaruojamą siekį atvykti į Lietuvos Respubliką bei pareiškėjo ketinimą išvykti iš Šengeno acquis valstybių narių teritorijos. Atsižvelgdamas į šią išvadą, konsulinis pareigūnas sprendė, kad iš esmės pareiškėjas ketina atvykti į Šengeno acquis erdvę kitais tikslais.
5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo kilmės valstybė, t. y. Irano Islamo Respublika (toliau – ir kilmės valstybė), pasižymi aukšta nelegalios migracijos rizika. Spręsdamos klausimus, susijusius su nelegalių migrantų grąžinimu, kilmės valstybės institucijos atsisako bendradarbiauti su Europos Sąjungos valstybių narių institucijomis. Lietuvos Respublikos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi yra silpni.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiga įrodyti pareiškėjo ketinimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei pareiškėjo ketinimo išvykti iš Šengeno acquis valstybių narių teritorijos realumą ir autentiškumą tenka pareiškėjui. Siekdamas įgyti nacionalinę vizą bei atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti, pareiškėjas privalėjo pats įvertinti prašymo išduoti nacionalinę vizą užpildymo sąlygas, tvarką bei prašomų pateikti dokumentų turinį ir autentiškumą. Turėdamas pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai, interviu metu pareiškėjas privalėjo pateikti konsuliniam pareigūnui išsamius paaiškinimus apie su UAB „LTF Group“ sutartas darbo sąlygas bei ketinamo dirbti darbo specifiką. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2022 metais pareiškėjas kreipėsi į Švedijos Karalystės institucijas, prašydamas išduoti nacionalinę vizą. Išnagrinėjusios minėtą pareiškėjo prašymą, Švedijos Karalystės institucijos atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.
7. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad, priimdamas 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą, jis nenurodė sprendimo priėmimo motyvų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 87 punkto nuostatomis, apie sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą konsulinis pareigūnas turi pranešti pareiškėjui standartiniu pranešimu.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimu tenkino pareiškėjo A. R. J. skundą – panaikino 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą bei įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. gegužės 5 d. prašymą; priteisė pareiškėjui iš URM 472,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Ambasadą, prašydamas išduoti jam nacionalinę vizą. Teikdamas 2023 m gegužės 5 d. prašymą, pareiškėjas nurodė, kad: 1) jo šeiminė padėtis – nevedęs; 2) jo dabartinė profesinė veikla – bedarbis; 3) jo kelionės tikslas – darbas; 4) jį dirbti kviečianti įmonė – UAB „LTF Group“; 5) jis pats padengs kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus bei surinktus duomenis, konsulinis pareigūnas priėmė 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.
10. Įvertinęs administracinės bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, priimdama 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą, Ambasada nenurodė jokių faktinių aplinkybių bei argumentų, pagrindžiančių jos išvadas. Ambasada nepaaiškino, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini nepatikimais bei neatitinkančiais tikrovės ir kodėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios pareiškėjo migracijos grėsmė.
11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, priimdama 223 m. gegužės 19 d. sprendimą, Ambasada nepagrįstai nemotyvavo priimto administracinio sprendimo, t. y. nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatose įtvirtintų reikalavimų.
III.
12. Atsakovas URM apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
13. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias Šengeno acquis erdvės vizos bei nacionalinės vizos išdavimo klausimus, netyrė faktinių administracinės bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Teismas nevertino nei vienos iš proceso šalių pateiktos informacijos. Spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas neprašė atsakovo pateikti papildomų paaiškinimų, susijusių su 2023 m. gegužės 19 d. sprendimo priėmimo aplinkybėmis.
14. Remdamasis Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), Europos Sąjungos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo, 1963 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių konsulinio pareigūno diskreciją priimti sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Konsulinio pareigūno sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno acquis erdvės vizą ir (ar) nacionalinę vizą turi atitikti specialius standartus ir principus, įtvirtintus Vizų kodekso nuostatose. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, konsulinis pareigūnas įgyvendina jam priskirtą specialią (išimtinę) kompetenciją. Nacionaliniai teismai vykdo ribotą Šengeno acquis erdvės vizų ir (ar) nacionalinių vizų išdavimo proceso kontrolę. Vykdydami Šengeno acquis erdvės vizų ir (ar) nacionalinių vizų išdavimo proceso teisminę kontrolę, nacionaliniai teismai turi tik patikrinti, ar, spręsdamos klausimą dėl minėtų vizų išdavimo, valstybės narės kompetentingos institucijos neperžengė joms suteiktos kompetencijos ribų. Priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, URM paskirtas konsulinis pareigūnas įgyvendino jam priskirtą išimtinę kompetenciją. Todėl pirmosios instancijos teismas galėjo vykdyti tik ribotą nacionalinių vizų išdavimo proceso teisminę kontrolę.
15. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 nuostatomis. Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nevertino Vizų kodekso bei kitų Europos Sąjungos teisės aktų, kaip specialiųjų teisės aktų, turinčių taikymo pirmenybę prieš VAĮ nuostatas. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis po 2020 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtų VAĮ nuostatų pakeitimų suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
16. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog, atsisakydama išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, Ambasada nepagrįstai nenurodė priimto sprendimo motyvų. Spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, kadangi toje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino Vizų kodekso priede numatytos standartinės sprendimo formos atitikties administracinių sprendimų reikalavimams, įtvirtintiems VAĮ.
17. Atsakovas pažymi, kad, priimdamas 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą, konsulinis pareigūnas vadovavosi Vizos išdavimo tvarkos apraše nustatytais kriterijais. Apie priimtą sprendimą konsulinis pareigūnas turėjo informuoti pareiškėją įteikdamas standartizuotos formos pranešimą.
18. Pareiškėjas A. R. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad, priimdama 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą, Ambasada nenurodė jokių faktinių aplinkybių bei argumentų, pagrindžiančių jos išvadas. Teikdamas prašymą išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjas mėgino pateikti visus dokumentus originalioje laikmenoje, tačiau vizų bei kelionės dokumentų administravimo bendrovė „VFS Global“ (toliau – ir „VFS Global“) atsisakė priimti šių dokumentų originalioje laikmenoje ir Ambasadai pateikė šių dokumentų kopijas. Visi pareiškėjo pateikti dokumentai buvo išversti bei patvirtinti oficialaus teisminės valdžios vertėjo(-s). Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovui paklausus atsakovo atstovo, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai atsakovui sukėlė abejonių jų autentiškumu, atsakovo atstovas nurodė, kad jis negalėjo įsitikinti pareiškėjo išsilavinimą patvirtinančių dokumentų tikrumu (autentiškumu). Atsakovo atstovas įvardijo, kad pareiškėjo kilmės valstybė atsisako teikti informaciją, pagrindžiančią pareiškėjo išsilavinimą patvirtinančių dokumentų tikrumą. Pareiškėjo atstovei paklausus atsakovo atstovo, ar atsakovas ėmėsi kitų priemonių minėtų dokumentų tikrumui patikrinti, atsakovo atstovas atsakė, kad jokių kitų priemonių, skirtų patikrinti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumui, atsakovas nesiėmė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjas vertina, kad, priimdamas 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą, atsakovas priėjo prie išvadų išimtinai remdamasis aplinkybe, kad pareiškėjo kilmės valstybė nesidalina reikiama informacija. Kilus neaiškumams, atsakovas turėjo paprašyti pareiškėjo pateikti papildomų dokumentų ir (ar) paaiškinimų. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, jog, sudarydama darbo sutartį, UAB „LTF Group“ per klaidą nurodė, kad pareiškėjas dirbs pardavimų vadovu Rytų Europos rinkai (pareiškėjas turėjo dirbti pardavimų vadovu Artimųjų Rytų rinkai). Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui tarp pareiškėjo ir UAB „LTF Group“ pakoreguotą sutarties kopiją ir paaiškino įsidarbinimo aplinkybes. Interviu metu jis realiai negalėjo įvardyti informacijos apie UAB „LTG Group“ klientus. Pareiškėjui nepradėjus dirbti, minėtos informacijos UAB „LTG Group“ dar nebuvo atskleidusi pareiškėjui.
20. Pareiškėjas kritiškai vertina atsakovo poziciją, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi yra silpni. Pareiškėjas teigia, kad jis turi rūpintis bei prižiūrėti kilmės valstybėje gyvenančius senyvo amžiaus tėvus. Kilmės valstybėje pareiškėjas sėkmingai pabaigė studijas. Nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas dirbo kilmės valstybėje įregistruotoje bendrovėje „Radman Tejarat Arnika Co.“ pardavimų konsultantu Azijos ir Artimųjų Rytų rinkai. Dirbdamas minėtoje bendrovėje, jis susipažino su UAB „LTF Group“ direktoriumi, kuris pakvietė pareiškėją dirbti šioje bendrovėje pardavimų vadovu Artimųjų Rytų rinkai. Įvertinęs UAB „LTF Group“ direktoriaus pateiktą darbo pasiūlymą, pareiškėjas jį priėmė.
21. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, teikdamas apeliacinį skundą, atsakovas nurodo teisės aktus ir teismų praktiką, tačiau jų niekaip nesieja su individualia pareiškėjo situacija. Vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, pareiškėjas teigia, kad, nacionalinių vizų išdavimo proceso metu įgyvendindamos priskirtą diskrecijos teisę, kompetentingos valdžios institucijos privalo vadovautis įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principais. Minėtų institucijų diskrecijos teisė negali būti tapatinama su galimybe piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis ir (ar) pareigomis. Priimdama 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą, Ambasada nenurodė jokių faktinių aplinkybių bei argumentų, pagrindžiančių jos atliktas išvadas. Priimdama minėtą administracinį sprendimą, Ambasada nepagrindė atlikto vertinimo, kodėl ji laikė pareiškėjo pateiktus dokumentus nepatikimais ir (ar) neatitinkančiais tikrovės. Taip pat Ambasada nenurodė, kodėl konsulinis pareigūnas priėjo prie išvados dėl nelegalios pareiškėjo migracijos grėsmės. Aplinkybė, jog teismo proceso metu Ambasada paaiškino 2023 m. gegužės 19 d. sprendimo priėmimo motyvus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti 2023 m. gegužės 19 d. sprendimo teisėtumo. Nežinodamas priimto sprendimo motyvų, pareiškėjas negali tinkamai pasinaudoti savo teisėmis, t. y. pašalinęs trūkumus, pakartotinai kreiptis į Ambasadą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėjas kritiškai vertina atsakovo argumentus, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai, Irano Islamo Respublikai 2023 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. TR-2023-399 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. gegužės 5 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą.
23. ESTT yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą. Nagrinėdamos tokį prašymą, šios institucijos turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su šių nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar yra vienas iš šių pagrindų atsisakyti išduoti vizą prašymą ją išduoti pateikusiam asmeniui (ESTT Didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, EU:C:2013:862, 63 punktas).
24. ESTT praktikoje taip pat akcentuojama, kad kompetentingos institucijos turi kruopščiai išnagrinėti prašymą išduoti vizą, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (ESTT Didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, EU:C:2013:862, 59 punktas).
25. Taigi viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turi vertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti – turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014).
26. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, jog apskritai konsuliniai pareigūnai nėra tiesiogiai įpareigoti reikalauti papildomų dokumentų ar kviesti pokalbio asmenį, pageidaujantį gauti vizą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2021, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021). Pareiškėjas turi pareigą pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021). Tačiau, siekiant patikrinti, ar išvada, jog sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, aplinkybės turi būti vertinamos individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022).
27. Byloje nustatyta, kad, vertindamas pareiškėjo pateiktus duomenis, konsulinis pareigūnas padarė išvadą, jog pareiškėjo darbo patirtį bei išklausytus kursus patvirtinantys dokumentai gali būti suklastoti. Konsulinis pareigūnas atliko pareiškėjo interviu, kurio metu konsulinis pareigūnas išsiaiškino, kad pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „LTF Group“ bei ketino dirbti medienos gaminių pardavimų vadovu Rytų Europos rinkai. Faktinė aplinkybė, kad ankstesnės darbo patirties medienos gaminių pardavimų vadovo pareigose pareiškėjas neturi, jis nekalba jokia Rytų Europos regione kalbama kalba (lietuvių, rusų, lenkų, ukrainiečių), taip pat tai, kad interviu metu pareiškėjas negalėjo nurodyti su UAB „LTF Group“ sudarytos darbo sutarties esminių sąlygų ir apibūdinti medienos gaminių pardavimų vadovo darbo specifikos, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo deklaruojamą siekį atvykti į Lietuvos Respubliką bei pareiškėjo ketinimą išvykti iš Šengeno acquis valstybių narių teritorijos.
28. Nurodytos aplinkybės konsulinio pareigūno pagrįstai kvalifikuotos, kaip atitinkančios pagrindus, įtvirtintus Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 10 punkte, kuriais remiantis atsisakoma išduoti nacionalinę vizą.
29. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo Sprendime išdėstytus argumentus (Nutarties 27 p.), pripažįsta, kad jų įvertinimas administracinės procedūros metus atitinka visus Įstatymų keliamus reikalavimus – įvertintas reikšmingų aplinkybių visetas, faktai kėlė akivaizdžias abejones jų atitikimu tikrovei, tai aptarta ir argumentuota Sprendime. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą, neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjo skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 144 str. 1 d. 2 p.).
30. Pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, kad darbo sutartyje padaryta klaida nurodant jo darbo funkciją, neturi reikšmės vertinant šio individualaus administracinio akto pagrįstumą bei teisėtumą. Už konsulatui pateikiamų duomenų atitikimą tikrajai reikalų padėčiai yra atsakingas tas, kas prašo išduoti nacionalinę vizą.
31. Dėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomų argumentų, kad: pareiškėjo atstovei pirmosios instancijos teisme paklausus atsakovo atstovo, ar atsakovas ėmėsi kitų priemonių minėtų dokumentų tikrumui patikrinti, atsakovo atstovas atsakė, kad jokių kitų priemonių, skirtų patikrinti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumui, atsakovas nesiėmė; atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjas vertina, kad, priimdamas 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą, atsakovas priėjo prie išvadų išimtinai remdamasis aplinkybe, kad pareiškėjo kilmės valstybė nesidalina reikiama informacija; kilus neaiškumams, atsakovas turėjo paprašyti pareiškėjo pateikti papildomų dokumentų ir (ar) paaiškinimų, pažymėtina, kad pats pareiškėjas pripažįsta tikrovės neatitinkantį faktą dėl konsulatui pateiktoje darbo sutartyje nurodytos jo darbo funkcijos, o dėl argumento, kad kilus neaiškumams, atsakovas turėjo paprašyti pareiškėjo pateikti papildomų dokumentų ir (ar) paaiškinimų, akcentuotina, jog šiuo atveju, atlikęs dokumentuose nurodytų ir interviu su pareiškėju metu gautų aplinkybių vertinimą, konsulinis pareigūnas turėjo objektyvų pagrindą pripažinti esant esminę reikšmę turinčių neatitikimų, todėl jam nekilo pareiga imtis veiksmų tam, kad būtų pašalinti neesminiai konsuliniam pareigūnui teiktų duomenų trūkumai.
32. Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir nauju sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. R. J. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis