Administracinė byla Nr. eA-1106-815/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04817-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.3.2; 12.13.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. S-(7-2023/17); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-102; 3) panaikinti Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (27.13Mr)FR0682-241 ir juo patvirtintą 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13Mr)FR0680-274; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2017 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktu Nr.(9.6)FR0680-l66 apskaičiavo 19 303,17 Eur papildomai mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), o 2017 m. liepos 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)FR0682-2876 apskaičiavo 14 598,08 Eur GPM delspinigių ir paskyrė 5 790 Eur GPM baudą bei atleido nuo 1 685,17 GPM delspinigių. Pareiškėjas nurodė, kad jo skundus dėl nepagrįsto ir neteisėto patikrinimo akto panaikinimo atmetė VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 68-162 bei Komisija 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. S-277(7-241/2017). Pažymėjo, kad Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-277(7-241/2017) apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris, išnagrinėjęs bylą, 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3496-596/2020 skundą tenkino iš dalies: panaikino Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-277(7-241/2017) ir VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-162 ir perdavė VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. VMI nesutikdamas su minėtu teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir palikti galioti VMI 2017 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 68-162 ir Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-277 (7-241/2017). LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2549-438/2021 VMI apeliacinį skundą tenkino iš dalies, 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 29 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. eI3-2520-764/2021, išnagrinėjęs šią bylą, skundą patenkino iš dalies: panaikino Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-277(7-241/2017) ir VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-162 bei perdavė VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3716-575/2021 VMI ir jo apeliacinius skundus atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
2.2. Klaipėdos AVMI, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą, atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktu Nr. (27.13Mr)FR0680-274 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiavo 19 303,17 Eur papildomai mokėtino GPM, o 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. (27.13Mr)FR0682-241 dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiavo 25 838,30 Eur GPM delspinigių, paskyrė 7 721 Eur baudą, bei atleido nuo 12 919,15 Eur delspinigių. Pareiškėjas nesutikdamas su 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendime Nr.(27.13Mr)FR0682-241 išdėstytomis išvadomis bei papildomai paskaičiuota 19 303,17 Eur GPM suma, delspinigiais bei skirta bauda, 2022 m. spalio 19 d. pateikė skundą VMI, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos AVMI 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (27.13Mr)FR0682-241 ir juo patvirtintą 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13Mr)FR0680-274. VMI pareiškėjo skundo netenkino, todėl pareiškėjas skundė šiuos sprendimus Komisijai, kuri jo skundą taip pat atmetė.
2.3. Abi ginčo paskolos sutartys buvo pateiktos laiku ir tinkamai. Patikrinimo eigoje mokesčių administratorius neprašė informacijos apie iki 2009 m. sudarytas paskolos sutartis, Klaipėdos AVMI nurodyme pagrįsti 2009–2013 metų turto ir pajamų šaltinius reikalavimo pateikti tokius duomenis irgi nebuvo. Pareiškėjas tik gavęs pirminį patikrinimo aktą sužinojo, kad pagal mokesčių administratoriaus skaičiavimus pateiktų įplaukų šaltinių nepakanka išlaidoms padengti, nes administratorius savo nuožiūra atlikdamas perskaičiavimą ne tik už tikrinamąjį laikotarpį, bet ir 2004–2008 metus, nepaprašė visų jo įplaukų dokumentų už šį laikotarpį ir todėl perskaičiuodamas lėšų likutį, į jį neįtraukė ginčo paskolos sumų. Pareiškėjas teigė, kad paaiškėjus dalies jo įplaukų neįskaičiavimo į jo lėšų likutį faktui, jis nedelsdamas su pastabomis dėl patikrinimo akto pateikė ne tik 2008 metų ginčo paskolos sutartis, bet taip pat ir 2009 m. rugsėjo 21 d. notarinę paskolos sutartį.
2.4. VMI pakartotinai analizuodamas 2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp D. P. ir pareiškėjo, sprendimuose iš esmės atkartojo ankstesniuose Klaipėdos AVMI patikrinimo aktuose nustatytas aplinkybes. Patikrinimo akte naujai buvo analizuojamos tik aplinkybės, susijusios su D. P. tėvo F. P. 2007 m. gegužės 23 d. dovanojimo sutartimi. Pareiškėjas pažymėjo, kad F. P. turėjo galimybę padovanoti savo dukrai D. P. 60 000 Lt sumą. Nurodyta aplinkybė taip pat patvirtino, kad D. P., iš tėvo gavusi 60 000 Lt turėjo galimybę suteikti pareiškėjui paskolą. Tačiau VMI, ignoruodama teismų sprendimus, visiškai neatsižvelgė į patikrinimo metu nustatytą realią D. P. tėvo galimybę disponuoti dovanojimo sutartyje nurodytomis lėšomis, ignoravo 2007 m. gegužės 23 d. dovanojimo sutartį kaip įrodymą šioje situacijoje vien tuo pagrindu, kad ši sutartis nebuvo pateikta pirminio patikrinimo metu. Pareiškėjas nurodė, jog VMI išvada, kad D. P. neprisiminė konkrečios pinigų grąžinimo datos ir vietos, todėl tai patvirtino paskolos fiktyvumą buvo nepagrįsta. Pažymėjo, kad nuo paskolos suteikimo praėjo jau 14 metų, todėl asmuo gali tiksliai neprisiminti kurį mėnesį paskola buvo grąžinta. Pareiškėjas pažymėjo, kad pinigų grąžinimo metu ant vieno iš 2008 m. birželio 12 d. sutarties egzempliorių šalys parašu patvirtino paskolos grąžinimą, kitas egzempliorius, esantis pas D. P., papildomai pasirašytas nebuvo, kadangi pinigų grąžinimo faktas buvo aktualus skolininkui.
2.5. VMI iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo skundą, faktiškai nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios paneigtų 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutarties ir jos pagrindu suteiktos paskolos faktą. Pareiškėjo nuomone, VMI nepagrįstai nepripažino pajamų, gautų pagal 2008 m. birželio 12 d. sudarytą paskolos sutartį su D. P. (80 000 Lt) bei pagal 2008 m. gruodžio 2 d. sudarytą paskolos sutartį su D. G. (350 000 Lt). Patikrinimo akte nurodyta išvada, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio, 25 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrįsta vien prielaidomis ir spėjimais.
4. Atsakovas atsiliepime paaiškino:
4.1. Pareiškėjas, laiku nepateikė paskolų gavimo dokumentų, taip pat byloje nėra jokių tiesioginių rašytinių įrodymų apie paskolos lėšų gavimą. Nurodė, kad pareiškėjas, vykdydamas VMI nurodymą ir 2014 m. balandžio 11 d. teikdamas paaiškinimą apie 2009–2013 m. laikotarpio turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsdamas, nurodė 2009 m. sausio 1 d. ne banke turėjęs apie 800 000 Lt pinigines lėšas, 2013 m. gruodžio 31 d. – apie 470 000 Lt, tačiau nepridėjo jokių 800 000 Lt piniginių lėšų gavimą pagrindžiančių dokumentų, bet nurodė, jog jau yra pateikęs visus pajamų gavimą pagrindžiančius dokumentus, todėl papildomų dokumentų neteiks. Pareiškėjas 2015 m. sausio 12 d. teikdamas pastabas dėl VMI 2014 m. lapkričio 26 d. patikrinimo akto Nr. AC16-778, kuris buvo surašytas atlikus pareiškėjo 2009 m. GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą bei kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą 90 568 Lt GPM, pareiškėjas nurodytą 2009 m. sausio 1 d. turėtą 800 000 Lt piniginių lėšų likutį jau grindė ir pajamomis pasiskolintomis iš D. P. ir D. G.. Tačiau, atsakovo nuomone, pareiškėjo po operatyvaus patikrinimo pateikti paaiškinimai apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius iki 2009 m. pripažintini patikimesniais parodymais, nes buvo pirminiai ir nepaveikti patikrinimo metu nustatytų mokestinių pažeidimų.
4.2. Pareiškėjas paskolų grąžinimą D. P. ir D. G. patvirtinančius įrodymus pateikė tik 2022 m. kovo 28 d. (jo atžvilgiu atlikto operatyvaus patikrinimo metu). Ankstesnių kontrolės veiksmų metu pareiškėjas nebuvo nurodęs konkrečių paskolų grąžinimo datų. Atsakovas nurodė, kad pagal įrašo 2008 m. birželio 12 d. paskolos sutarties datą – 2014 m. birželio 30 d., šis įrašas turėjo būti ir ant pareiškėjo 2015 m. sausio 12 d. VMI teiktos 2008 m. sutarties kopijos. Be to, paskolų grąžinimo aplinkybių ankstesnių kontrolės veiksmų metu nei pareiškėjas, nei D. P. ir D. G. nenurodė. Atsakovo nuomone, Komisija įvertinusi ginčo bylos medžiagos visumą padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjui labai artimi asmenys galėjo būti suinteresuoti nurodyti pareiškėjui palankias bei jo poziciją patvirtinančias tiek paskolų suteikimo, tiek ir jų grąžinimo aplinkybes.
4.3. Pakartotinio patikrinimo metu VMI iš naujo vertino D. P. finansines galimybes suteikti pareiškėjui paskolą pagal 2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartį, ištyrė jos galimybes suteikti tokią paskolą. Pažymėjo, kad siekiant įvertinti aplinkybę, ar D. P. tėvas turėjo finansines galimybes 2007 m. gegužės 23 d. padovanoti dukrai 60 000 Lt, atliko F. P. ir jo sutuoktinės O. P. operatyvius patikrinimus, kurių metu nustatė, kad aplinkybių, kurios vienareikšmiškai galėtų paneigti, kad F. P. ir O. P. šeima 2007 m. gegužės 23 d. negalėjo disponuoti dovanojimo raštelyje nurodyta 60 000 Lt suma nėra. Be to, atsakovas nustatė, jog D. P. neturėjo finansinių galimybių sukaupti 2008 m. birželio 12 d. paskolos raštelyje nurodytos pareiškėjui paskolintos 80 000 Lt sumos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių piniginių lėšų pareiškėjui perdavimo ir šių lėšų susigrąžinimo faktus.
4.4. Patikrinimo metu buvo ištirtos ir pareiškėjo nurodytos versijos dėl piniginių lėšų skolinimosi tikslo, jų panaudojimo aplinkybių. Atsakovui įvertinus pareiškėjo firmos pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, nenustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. birželio 12 d. iš D. P. ar 2008 m. gruodžio 2 d. iš D. G. pasiskolintas pinigines lėšas jų gavimo momentu būtų įnešęs į įmonės kasą ar kitaip panaudojęs verslo plėtrai. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo įmonė paskolų gavimo metu disponavo ženkliai didesnėmis piniginių lėšų sumomis, nei buvo pasiskolinta iš D. P. ar D. G.. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjui iš įmonės kasos grynaisiais pinigais buvo grąžintos didesnės sumos, negu buvo įnešta nuosavų lėšų. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateiktos paskolų sutartys (rašteliai) su D. P. ir D. G. buvo sudarytos siekiant sukurti pareiškėjui pajamų šaltinį, kuriomis jis grindžia savo 2009 m. patirtas išlaidas.
4.5. Ginčo atveju byloje analizuojamas paskolų sutartis įvertinus ne civiliniu, bet mokestiniu teisiniu aspektu, visų kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, padaryta pagrįsta išvada, jog jie yra tik formalūs, įforminti pareiškėjui siekiant išvengti neapmokestintų pajamų apmokestinimo, tačiau nepagrindžiantys realaus pajamų gavimo fakto.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino: Komisijos 2023 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. S-(7-2023/17); VMI 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-102; Klaipėdos AVMI 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (27.13Mr)FR0682-241 ir juo patvirtintą 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13Mr)FR0680-274. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui iš VMI 1 066,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Klaipėdos AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-2876 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 19 303,17 Eur GPM, 14 598,08 Eur GPM delspinigių bei 5 790 Eur GPM baudą. Papildomos GPM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos pareiškėjui buvo apskaičiuotos nustačius, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. jo patirtos išlaidos 442 535 Lt viršijo faktiškai gautas ir juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas.
6.2. Nesutikdamas su Klaipėdos AVMI sprendimu, pareiškėjas jį apskundė VMI, kuri 2017 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 68-162 patvirtino Klaipėdos AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nesutikdamas su VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 68-162 kreipėsi į Komisiją. Komisija 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. S-277(7-241/2017) patvirtino VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-162.
6.3. Pareiškėjas nesutikdamas su Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. S-277(7-241/2017), 2018 m. sausio 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas minėtą sprendimą panaikinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimu kreipėsi į LVAT. LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo.
6.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir jį patenkino iš dalies, panaikino Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-277(7-241/2017) ir VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-162 bei perdavė VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu kreipėsi į LVAT. LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
6.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Panaikino Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-277(7-241/2017) ir VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-162 bei perdavė VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas ir atsakovas nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimu kreipėsi į LVAT. LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundu atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 21 d. sprendimą nepakeistą.
6.6. VMI 2022 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 68-12 Klaipėdos AVMI sprendimą panaikino ir pavedė Klaipėdos AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Klaipėdos AVMI 2022 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą Nr. (27.13Mr)FR0682-241 ir juo patvirtino 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13Mr) FR0680-274. Klaipėdos AVMI pakartotinio patikrinimo metu atlikęs F. P., O. P., pareiškėjo, D. P., D. G. operatyvinius patikrinimus ir įvertinęs pakartotinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjas, mokesčių administratoriui pateikęs su susijusiais asmenimis (D. P. ir D. G.) sudarytas 2008 m. birželio 12 d. ir 2008 m. gruodžio 12 d. paskolų sutartis (raštelius), nepagrindė savo 2009 m. patirtų 430 000 Lt išlaidų būtent iš šių pajamų šaltinių gautomis pajamomis (grynaisiais pinigais pagal paskolų raštelius gautomis lėšomis).
6.7. Pareiškėjas 2022 m. spalio 19 d. kreipėsi į VMI su skundu, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos AVMI 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (27.13Mr)FR0682-241 ir juo patvirtintą 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13Mr)FR0680-274. VMI 2022 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 68-102, kuriuo skundą atmetė. Pareiškėjas kreipėsi į Komisiją ir prašė panaikinti VMI 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-102 bei panaikinti Klaipėdos AVMI 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (27.13Mr)FR0682-241 ir juo patvirtintą 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13Mr)FR0680-274. Komisija 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. S-(7-2023/17) skundą atmetė. Pareiškėjas nesutikdamas su Komisijos 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. S-(7-2023/17), kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
7. Teismas apžvelgė ginčo klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies, 67 straipsnio 1 dalies, 70 straipsnio 2 dalies nuostatas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 ir 6.1 punktų nuostatas, bei aktualią LVAT praktiką ir pažymėjo, kad, kaip pripažįstama LVAT praktikoje, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą.
8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalimi, MAĮ 67 straipsnio, 70 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tai atitinka ir bendruosius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio individualiam administraciniam sprendimui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (LVAT 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019).
9. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Klaipėdos AVMI įrodymus dėl pajamų šaltinių, t. y. apie iš fizinių asmenų gautas paskolas 430 000 Lt sumai, o mokesčių administratorius nepripažino šių pateiktų įrodymų. Klaipėdos AVMI, atlikęs pakartotinį mokestinį tyrimą, nustatė, kad pareiškėjas po pirmojo mokestinio patikrinimo 2015 m. sausio 12 d. pateikė 2008 m. rašytines paskolų sutartis, kurios nebuvo patvirtintos notarine tvarka, sudarytas su D. P. (S.), D. G. 430 000 Lt sumai. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas formaliomis paskolų sutartimis siekė pagrįsti pajamų šaltinius, panaudotus išlaidoms padengti, tuo siekdamas sau mokestinės naudos, nepripažino 430 000 Lt gautomis paskolomis, o pripažino, kad minėtos sutartys buvo surašytos tikslu pateisinti pareiškėjo iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautas pajamas, siekiant išvengti jų apmokestinimo GPM. Klaipėdos AVMI pakartotinio patikrinimo metu konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis realiai gavo iš nurodytų fizinių asmenų sutartyse nurodytas pinigų sumas, nenurodė jokių asmenų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti pinigų perdavimą, t. y. pareiškėjas be minėtų sutarčių nepateikė jokių pinigų gavimo faktą patvirtinančių įrodymų.
10. Teismas įvertino, kad skundžiami sprendimai iš esmės grindžiami aplinkybėmis, jog pareiškėjas savo turimų grynųjų pinigų dydį bandė pagrįsti tik formaliomis paskolų sutartimis. LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3716-575/2021 konstatavo, jog buvo įrodyta, kad D. G. turėjo finansinę galimybę ginčo paskolą suteikti pareiškėjui. Tačiau mokesčių administratorius išvadą, kad D. G. pareiškėjui paskolos nesuteikė, grindė tuo, kad jam suteikta paskola nepagrįsta ekonomine logika (beprocentė, ilgalaikė, notariškai nepatvirtinta, didelė suma suteikta be grąžinimo garantijų), t. y. nenaudinga paskolos davėjai. LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3716-575/2021 nurodė, kad 2008–2010 m. Lietuvos ekonomika išgyveno kompleksinę finansų krizę, kuri veikė tiek šalies viduje, tiek išorėje (vykstanti globali finansų krizė), visuotinai nebuvo pasitikima finansų institucijomis, o bankai išgyveno likvidumo problemas. Esant tokioms aplinkybėms beprocentės, ilgalaikės paskolos artimam asmeniui, kuriuo pasitikima, nėra ekonomiškai nepagrįstos, ar nelogiškos, taip kaip konstatavo VMI. Teismo vertinimu, pakartotinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių naujų objektyvių aplinkybių, kurios paneigtų 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutarties ir jos pagrindu suteiktos paskolos faktą. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 16 d. surašytą sutarties įvykdymo patvirtinimą mokesčių administratoriui pateikė tik paskutinio jo atžvilgiu 2022 m. gegužės 26 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu, niekaip nepaneigė šios paskolos sutarties realumo. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akte ir sprendime įvertintos su D. G. sudarytos 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutarties sudarymo aplinkybės ir jokių su šios paskolos grąžinimu susijusių neatitikimų nebuvo nustatyta. Pažymėjo ir tai, kad byloje nebuvo pateiktų jokių įrodymų patvirtinančių D. G. suinteresuotumą mokesčių administratoriui nurodyti pareiškėjui palankias paskolos suteikimo ir jos grąžinimo aplinkybes. Vien mokesčio administratoriaus nurodytos prielaidos nesudarė pagrindo pripažinti, kad ginčo paskola su D. G. nebuvo sudaryta.
11. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog VMI nevertino aplinkybės, kad D. P. 2007 m. gegužės 23 d. pagal dovanojimo sutartį iš savo tėvo gavo 60 000 Lt, nors šis įrodymas turėjo esminės reikšmės išvadai padaryti apie jos galimybes suteikti paskolą pareiškėjui. D. P. gautų pinigų iš savo tėvo klausimas nebuvo tinkamai ištirtas. Iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad Klaipėdos AVMI pakartotinio patikrinimo metu atliko D. P. tėvo F. P. ir jo sutuoktinės O. P. operatyvius patikrinimus. Patikrinimu metu, mokesčių administratorius įvertinęs F. P. ir O. P. laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos 23 d. (dovanojimo sutarties sudarymo datos) gautas pajamas ir patirtas išlaidas, sutuoktinių paaiškinimus dėl piniginių lėšų dovanojimo aplinkybių, nenustatė aplinkybių patvirtinančių, kad D. P. tėvai nedisponavo dovanojimo raštelyje nurodyta 60 000 Lt suma. Teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė patvirtino, kad D. P., iš tėvo gavusi 60 000 Lt turėjo galimybę suteikti paskolą pareiškėjui. Jokių objektyvių įrodymų paneigiančių D. P. galimybes suteikti pareiškėjui paskolą byloje nebuvo pateikta.
12. Taigi, nustatytų aplinkybių pagrindu, teismas sprendė, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas nepateikė svarių įrodymų ir argumentų, patvirtinančių realų pajamų gavimo faktą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, jog nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste mokesčių administratorius savo išvadų dėl pareiškėjui nesuteiktų paskolų bei jų nepripažinimo gautomis pajamomis iš esmės nepagrindė objektyviais duomenimis. Skundžiami sprendimai priimti remiantis subjektyviomis prielaidomis, spėjimais, teismo vertinimu, aplinkybės, kad paskolos sutartys buvo sudarytos tarp pareiškėjo ir artimų asmenų ar kad jos buvo sudarytos nenaudingomis sąlygomis, nereiškia, jog šios sutartys tik formaliai patvirtina realų pinigų gavimą. Teismas pažymėjo ir tai, kad ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, pakartotinai nepripažindamas vertinamuoju laikotarpiu pajamomis 430 000 Lt pareiškėjo gautų paskolų, savo išvadas iš esmės grindė prielaidomis bei ignoruodamas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos patvirtintas ginčo aplinkybes.
13. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, VAĮ nuostatas bei LVAT praktiką, konstatavo, kad nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste mokesčių administratorius savo išvadų dėl pareiškėjui nesuteiktų paskolų bei jų nepripažinimo gautomis pajamomis iš esmės nepagrindė objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjui artimi asmenys nesuteikė jam nurodytų paskolų. Pažymėjo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog vienas asmuo finansines galimybes paskolą suteikti turėjo, o kitas asmuo, turėjo dovanotų lėšų, todėl mokesčių administratorius suteiktų paskolų fakto iš esmės nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Remiantis išdėstytu, teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai pripažintini formalūs, grindžiami prielaidomis, o ne faktinėmis aplinkybėmis, todėl neatitinkantys Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir teismų praktikos. Teismo vertinimu, sprendimų faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, yra pagrindas pripažinti sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais bei juos panaikinti. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Komisijos 2023 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. S-(7-2023/17), VMI 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 68-102 ir Klaipėdos AVMI 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. (27.13Mr)FR0682-241 ir juo patvirtintas 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktas Nr. (27.13Mr)FR0680-274, teismo panaikinti.
14. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių teismas nustatė, kad pareiškėjas už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 1 066,13 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, konstatavo, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų ribų, yra proporcingos, atitinkančios teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl buvo pagrindas 1 066,13 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo.
III.
15. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti VMI 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-102 ir Komisijos 2023 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. S-2023/41 (7-2023/17).
16. Atsakovas apeliaciniame skunde išdėstęs faktine aplinkybes, nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
16.1. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas mokestinį ginčą, nepagrįstai konstatavo, jog pakartotinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta naujų objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjui artimi asmenys nesuteikė jam nurodytų paskolų:
16.1.1. Teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą. Pakartotinio patikrinimo metu Inspekcija iš naujo vertino D. P. finansines galimybes suteikti pareiškėjui paskolą pagal 2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartį, nes ankstesnių mokestinių patikrinimų metu VMI buvo konstatavusi, kad D. P. tokių galimybių neturėjo. D. P. operatyvaus patikrinimo metu (2022 m. gegužės 26 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (27.13Mr)FR1042-2139), įvertinus D. P. laikotarpiu nuo 1997 m. gegužės 27 d. (darbinio stažo pradžios) iki 2008 m. birželio 12 d. (paskolos raštelio sudarymo datos) gautas pajamas (įskaitant ir pagal 2007 m. gegužės 23 d. įformintą sutartį iš tėvų gautą 60 000 Lt piniginę dovaną) ir patirtas išlaidas, piniginių lėšų likučius banke ir ne banke kiekvienų metų pradžioje bei pabaigoje, VMI nustatė, kad D. P. neturėjo finansinių galimybių sukaupti 2008 m. birželio 12 d. paskolos raštelyje nurodytos pareiškėjui neva paskolintos 80 000 Lt sumos (laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d. D. P. gautos pajamos – pareiškėjo 2006 m. grąžintos bei vaikų išlaikymui mokamos piniginės lėšos bei 2007 m. galimai iš tėvų gauta piniginė dovana buvo vienintelis minėto laikotarpio D. P. pajamų šaltinis, kurio pakako tik 3 asmenų (1 suaugusio asmens ir 2 vaikų) pragyvenimo išlaidoms dengti). Taigi, teismas neteisingai vertino, jog vien aplinkybė, kad D. P. tėvai galėjo disponuoti 60 000 Lt suma, vienareikšmiškai patvirtina, kad D. P. iš tėvo gavusi 60 000 Lt – turėjo lėšų suteikti paskolą pareiškėjui. Teismas nurodė, kad „jokių objektyvių įrodymų paneigiančių D. P. galimybes suteikti pareiškėjui paskolą byloje nepateikta“ (sprendimo 32 p.). Tačiau, kaip išdėstyta aukščiau, pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad ir įvertinus D. P. iš tėvo gautą dovaną, D. P. vis tiek neturėjo pakankamai lėšų suteikti pareiškėjui 60 000 Lt paskolą. Apibendrinant išdėstytą, VMI vertinimu, teismo išvados prieštarauja pakartotinio patikrinimo metu surašytai D. P. 2022 m. gegužės 26 d. operatyvaus patikrinimo pažymai Nr. (27.13Mr)FR1042-2139.
16.1.2. Teismas nepasisakė dėl įrodymų pateikimo momento reikšmės mokestiniame ginče. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 11 d. paaiškinime nenurodė bei prie paaiškinimo nepridėjo jokių 800 000 Lt piniginių lėšų gavimą pagrindžiančių dokumentų, tačiau pažymėjo, jog jau yra pateikęs visus pajamų gavimą pagrindžiančius dokumentus, todėl papildomų dokumentų neteiks. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose dėl nekilnojamojo turto vertės ir ne banke turėtų piniginių lėšų (patikrinimo akto 3 priedas) nurodė, jog 2009 m. sausio 1 d. ne banke turėjo apie 800 000 Lt ir tai yra likutis nuo 2003 m. deklaruotų piniginių lėšų, taip pat nurodė kitus šių lėšų gavimo šaltinius – dalis 2003–2005 m. gautų ir deklaruotų pajamų, 2007 m. iš SEB banko gauta paskola. Pareiškėjas 2015 m. sausio 12 d. teikdamas pastabas dėl VMI 2014 m. lapkričio 26 d. patikrinimo akto Nr. AC16-778, kuris buvo surašytas atlikus pareiškėjo 2009 m. GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą bei kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą 90 568 Lt GPM, pareiškėjas nurodytą 2009 m. sausio 1 d. turėtą 800 000 Lt piniginių lėšų likutį jau grindė ir pajamomis, pasiskolintomis iš D. P. ir D. G. pagal šiame ginče aptariamas 2008 m. sudarytas paskolų sutartis bei pateikė šių sutarčių kopijas. Taigi, pareiškėjo po operatyvaus patikrinimo VMI pateikti paaiškinimai apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius iki 2009 m. pripažintini patikimesniais parodymais, nes yra pirminiai ir nepaveikti patikrinimo metu nustatytų mokestinių pažeidimų bei dėl to apskaičiuoto į valstybės biudžetą mokėtino mokesčio. Be to, pareiškėjas ne tik šio ginčo atveju po jo atžvilgiu VMI atlikto patikrinimo, kurio metu buvo nustatyta, kad dalis patirtų išlaidų buvo dengiamos iš nenustatytų pajamų šaltinių gautomis pajamomis, pateikė VMI tariamai „užmirštus pateikti“ pajamų šaltinius pagrindžiančius dokumentus, tačiau tokios pačios taktikos laikėsi ir ankstesnių jo atžvilgiu atliktų kontrolės veiksmų metu.
16.1.3. Teismo nebuvo įvertintos pakartotinio patikrinimo metu nustatytos papildomos aplinkybės dėl pareiškėjo gautų lėšų iš D. G.. Pakartotinio patikrinimo metu buvo ištirtos ir pareiškėjo nurodytos versijos dėl piniginių lėšų skolinimosi tikslo, jų panaudojimo aplinkybių. Pareiškėjas mokesčių administratoriui teiktame 2016 m. sausio 29 d. paaiškinime nurodė, jog tiek 2008 m. birželio, tiek ir gruodžio mėn. iš D. P. bei D. G. skolinosi lėšas verslo plėtrai – plėsti savo individualios įmonės veiklą, įsigyti keletą autovežių, skirtų naudotų automobilių pervežimui. Tačiau VMI, įvertinusi pareiškėjo firmos pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, nenustatė, kad pareiškėjas 2008 m. birželio 13 d. iš D. P. ar 2008 m. gruodžio 2 d. iš D. G. pasiskolintas pinigines lėšas grynaisiais jų gavimo momentu būtų įnešęs į įmonės kasą ar kitaip panaudojęs verslo plėtrai. VMI nustatė, kad tais laikotarpiais, kada pareiškėjas neva skolinosi ginče aptariamas sumas, pareiškėjas ir jo individuali įmonė disponavo ženkliai didesnėmis piniginių lėšų sumomis, nei buvo pasiskolinta iš D. P. ar D. G., kad per šiam ginčui aktualų laikotarpį įmonės savininkui pareiškėjui iš įmonės kasos grynaisiais pinigais buvo grąžintos didesnės sumos, negu buvo įnešta nuosavų lėšų. Vadinasi, pareiškėjas disponavo didesnėmis nuosavomis lėšomis, negu pasiskolino iš D. P. ar D. G., ir šias lėšas jis galėjo panaudoti verslo plėtrai. Taigi, pareiškėjo nurodytą versiją dėl grynųjų pinigų skolinimosi poreikio ir tikslo 2008 m. birželio ar gruodžio mėn. paneigia VMI nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad pats pareiškėjas ir jo individuali įmonė tuo pat metu disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis, visuma. Atsakovo teigimu, visų aplinkybių susijusių su lėšų gavimu iš D. G. pirmosios instancijos teismas nevertino, ir dėl jų reikšmės mokestiniam ginčui nepasisakė.
16.1.4. Teismas nepagrįstai suabsoliutino šio mokestinio ginčo byloje LVAT priimtą 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3716-575/2021, kuria remdamasis nurodė, jog „ <...> buvo įrodyta, kad D. G. turėjo finansinę galimybę ginčo paskolą suteikti pareiškėjui. Tačiau mokesčių administratorius išvadą, kad D. G. pareiškėjui paskolos nesuteikė, grindė tuo, kad jam suteikta paskola nepagrįsta ekonomine logika (beprocentė, ilgalaikė, notariškai nepatvirtinta, didelė suma suteikta be grąžinimo garantijų), t. y. nenaudinga paskolos davėjai. <...> 2008–2010 m. Lietuvos ekonomika išgyveno kompleksinę finansų krizę, kuri veikė tiek šalies viduje, tiek išorėje (vykstanti globali finansų krizė), visuotinai nebuvo pasitikima finansų institucijomis, o bankai išgyveno likvidumo problemas. Esant tokioms aplinkybėms beprocentės, ilgalaikės paskolos artimam asmeniui, kuriuo pasitikima, nėra ekonomiškai nepagrįstos, ar nelogiškos, taip kaip konstatavo VMI. <...>“ (sprendimo 31 p.). Teismas nepagrįstai remdamasis minėtais argumentais pripažino, kad piniginių lėšų pagal paskolų sutartis pareiškėjui realaus perdavimo faktas yra įrodytas. VMI vertinimu, LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3716-575/2021 konstatavus, jog D. P. ir D. G. vardu įformintų paskolų sutarčių pagrindu piniginės lėšos pareiškėjui buvo realiai perduotos, taigi, pripažinus pareiškėjo nurodytus pajamų gavimo šaltinius realiais, mokesčių administratoriaus sprendimai mokestinio ginčo byloje būtų panaikinti arba panaikinti pavedant mokesčių administratoriui perskaičiuoti mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotą pareiškėjo mokesčių bazę, tačiau ne pavedant VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo tam, kad atlikus papildomus veiksmus, susijusius su visų aplinkybių nustatymu, būtų visapusiškai ir pilnai ištirtos visos ginčo aplinkybės. Nagrinėjamu atveju, toks galutinis teismo sprendimas nėra priimtas, o šioje mokestinio ginčo stadijoje yra nagrinėjamas ir vertinamas pareiškėjo pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatytų, tirtų bei vertintų faktinių aplinkybių visetas, lėmęs jo 2009 m. gautų pajamų apmokestinimą GPM. Be to, pritarus teismo teiginiams, kad „ <...> paskolos sutartys buvo sudarytos tarp pareiškėjo ir artimų asmenų ar kad jos buvo sudarytos nenaudingomis sąlygomis, nereiškia, jog šios sutartys tik formaliai patvirtina realų pinigų gavimą <...> (sprendimo 33 p.), mokesčių mokėtojui nebereikia įrodinėti realaus (faktinio) piniginių lėšų grynaisiais perdavimo, tokia pozicija prieštarautų LVAT suformuotai praktikai šios kategorijos ginčuose.
16.1.5. VMI vertinimu, įvertinus mokestinio ginčo byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą LVAT praktikos kontekste, darytina išvada, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis realiai grynaisiais pinigais iš D. P. pagal 2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartį gavo 80 000 Lt ir iš D. G. pagal 2008 m .gruodžio 12 d. paskolos sutartį gavo 350 000 Lt bei šiomis piniginėmis lėšomis faktiškai disponavo. Pareiškėjo byloje pateiktos 2008 m. paskolų sutartys su D. P. ir D. G., pareiškėjo bei šių su juo artimais ryšiais susijusių asmenų tvirtinimai apie paskolų pagrindu pareiškėjui perduotas pinigines lėšas grynaisiais, yra paneigti kitų mokestinio ginčo byloje surinktų įrodymų, susijusių su paskolų gavimu, jų panaudojimu bei grąžinimu, visuma. Juolab, kad pareiškėjo įrodinėjamos pozicijos dėl realaus piniginių lėšų grynaisiais perdavimo ir disponavimo šiomis lėšomis fakto, nepagrindžia jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Atsakovas akcentuoja, kad LVAT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. VMI vertinimu, visa tai leidžia daryti išvadą, jog teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas realiai grynaisiais pinigais iš D. P. pagal 2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartį gavo 80 000 Lt ir iš D. G. pagal 2008 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį gavo 350 000 Lt bei šiomis piniginėmis lėšomis faktiškai disponavo, yra nepagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek neatitinka teisės taikymo pagrindų. Teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nepasisakė dėl pakartotinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, bei jų reikšmės ginčo objektui, nepagrįstai suabsoliutino LVAT priimtą 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3716-575/2021, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
16.2. Pirmosios instancijos teismas gana didelę sprendimo dalį skirdamas VAĮ nuostatoms, apsiribojo abstrakčiu parašymu, jog mokesčių administratoriaus sprendimas neva grįstas prielaidomis, o tai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Su tokiu teismo vertinimu atsakovas nesutinka, kadangi mokesčių administratoriaus sprendimuose aiškiai įvardinti nustatyti faktai, teisės normos bei atliktas motyvuotas teisinis vertinimas, t. y. mokesčių administratorius savo poziciją, priešingai nei teismas, pagrindė.
17. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:
18.1. VMI įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartyje nustatytą įpareigojimą ir atliko D. P. tėvų pajamų ir išlaidų operatyvų patikrinimą. Šio patikrinimo metu nustatė, kad D. P. tėvai turėjo finansines galimybes padovanoti savo dukrai D. P. 60 000 Lt, kuriuos vėliau ji paskolino pareiškėjui. Iš kitos pusės, net ir po šios aplinkybės nustatymo VMI vis vien ignoruoja 2007 m. gegužės 23 d. dovanojimo sutartį kaip įrodymą šioje situacijoje vien tuo pagrindu, kad ši sutartis nebuvo pateikta pirminio patikrinimo metu (neva ne laiku). Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas nesutinka su VMI sprendime daroma išvada, kad G. S. 80 000 Lt pagal 2008 m. birželio 12 d. įformintą paskolos sutartį iš D. P. realiai negavo. Be jokių abejonių, toks atsakovo vertinimas prieštarauja minėtų teismų procesiniams sprendimams.
18.2. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde ir VMI sprendimuose, ginčo medžiagoje yra pateikti objektyvūs rašytiniai tiesioginiai įrodymai apie ginčo paskolų suteikimą ir jie yra pateikti laiku ir tinkamai, o skundžiamais aktais šie įrodymai nevertinami abejonių ir prielaidų pagrindu. Reikalavimas „pakankamai“ pagrįsti paskolos lėšų gavimą neteisėtas, nes ne tik išeina už tikrinamojo laikotarpio ribų, bet ir yra neįvykdomas dėl savo griežtumo ir neapibrėžtumo, bei pažeidžia teisinio saugumo principą. Pareiškėjo teisės pažeidžiamos dėl neproporcingai griežto įrodinėjimo standarto ir naštos perkėlimo mokėtojui vien mokesčių administratoriaus abejonių pagrindu, t. y. netaikant tokio paties įrodinėjimo standarto mokesčių administratoriui ir atleidžiant jį nuo įrodinėjimo pareigos. Be to, VMI nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taiko administracinę ir teisminę praktiką, kai po patikrinimo atskleistiems įplaukų grynaisiais šaltiniams taikomi neįvykdomai griežti įrodinėjimo standartai.
18.3. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl įrodymų pateikimo momento reikšmės mokestiniame ginče ir pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 16 d. surašytą sutarties įvykdymo patvirtinimą mokesčių administratoriui pateikė tik paskutinio jo atžvilgiu 2022 m gegužės 26 d atlikto operatyvaus patikrinimo metu, niekaip nepaneigia šios paskolos sutarties realumo. Taigi, teismas šioje administracinėje byloje įvertino ne tik pačius įrodymus, bet ir jų pateikimo laiką / momentą visos situacijos kontekste ir pagrįstai konstatavo, kad tai nepaneigia paskolos sutarties realumo.
18.4. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pakartotinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių naujų objektyvių aplinkybių, kurios paneigtų 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutarties ir jos pagrindu suteiktos paskolos faktą. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia tarp pareiškėjo ir D. G. sudarytos paskolos sutarties realumo. Visi VMI procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai buvo įvertinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybių, kurios paneigtų 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutarties ir jos pagrindu suteiktos paskolos faktą, nenustatyta.
18.5. Kadangi mokesčių teisės aktuose nėra nustatyta jokių ypatingų konkrečių reikalavimų paskolos grynaisiais įrodinėjimui, 2008 metais mokesčių administraciniame procese, nebuvo galima kelti jokių skirtingų reikalavimų negu tie, kurie įprastai keliami ir civiliniame procese. VMI pozicija dėl to, kad mokesčių teisė ir civilinė teisė tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu, o mokesčių administratorius vertina susiklosčiusius civilinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais, ginčo atveju yra neaktuali, kadangi ginčo atveju paskolos sandoris nėra kažkaip ypatingai „vertinamas“ ar „kvalifikuojamas“, bet paprasčiausiai įrodinėjamas jo vykdymas – paskolos gavimo faktas (lėšų perdavimo ūkinė operacija). Tuo atveju, jeigu to paties paskolos lėšų gavimo fakto egzistavimas skirtinguose teisiniuose procesuose bus nustatomas priešingai – mokesčių administraciniame – kaip neįvykęs, o civiliniame – kaip įvykęs – Lietuvos Respublikos teismų sprendimų res judicata galiai ir prejudiciniam poveikiui kyla reali grėsmė: tai, ką nustatė Lietuvos Respublikos vardu bendros kompetencijos teismas (paskolos lėšų perdavimas) bus visiškai neprivaloma Lietuvos Respublikos vardu veikiančiam administraciniam teismui, kuris konstatuos faktą neįvykusiu (paskolos lėšas neperduotomis). Tokia situacija aiškiai prieštarautų teisinio tikrumo (apibrėžtumo) principui. Aptartų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, vykdė pareigą laikytis aukštesnės instancijos teismo sukurtų teisės aiškinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo visas bylos aplinkybes bei konstatavo administracinio akto ydingumą. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai panaikino ginčijamus VMI aktus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus nurodymo pareiškėjui sumokėti papildomas GPM ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas prašė panaikinti Komisijos 2023 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. S-(7-2023/17), VMI 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-102, Klaipėdos AVMI 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (27.13Mr)FR0682-241 ir juo patvirtintą 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13Mr)FR0680-274.
20. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad mokesčių administratoriai savo išvadų dėl pareiškėjui nesuteiktų paskolų bei jų nepripažinimo gautomis pajamomis iš esmės nepagrindė objektyviais duomenimis. Pasak pirmosios instancijos teismo, nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui artimi asmenys nesuteikė jam nurodytų paskolų. Pažymėjo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai anksčiau konstatavo, jog vienas asmuo finansines galimybes paskolą suteikti turėjo, o kitas asmuo, turėjo dovanotų lėšų, todėl mokesčių administratorius suteiktų paskolų fakto iš esmės nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, priimdamos neigiamas pasekmes pareiškėjui sukeliančius sprendimus, negali jo grįsti prielaidomis, jis turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamus administracinius aktus.
21. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį naikinti. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, pagrindžiančių faktines aplinkybes, vertinimu.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kyla iš esmės dėl įrodymų vertinimo. Šiame kontekste paminėtina, jog kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, su jais sutinka. Paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3716-575/2021, kurioje suformuluoti teiginiai svarbūs ir šioje byloje, be kita ko, konstatavo: „Dėl įrodymų vertinimo, visų pirma, teismas pažymi, kad visuotinai žinoma, kad 2008–2010 m. Lietuvos ekonomika išgyveno kompleksinę finansų krizę, kuri veikė tiek šalies viduje, tiek išorėje (vykstanti globali finansų krizė), visuotinai nebuvo pasitikima finansų institucijomis, o bankai išgyveno likvidumo problemas. Esant tokioms aplinkybėms beprocentės, ilgalaikės paskolos artimam asmeniui, kuriuo pasitikima, nėra ekonomiškai nepagrįstos, ar nelogiškos, taip kaip konstatavo VMI. VMI, teigdama, kad paskolos sutartys, sudarytos su D. G. ir D. P., nebuvo sudarytos įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, nenurodo, kokios buvo įprastinės tokių paskolų sąlygos finansinių krizių metu. Taigi, skundžiami administraciniai aktai yra grindžiami klaidingomis ir neįtikinančiomis prielaidomis. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad beprocentės, ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, didelės sumos suteiktos be grąžinimo garantijų, galėjo būti sudaromos pareiškėjui palankiomis sąlygomis, kadangi paskolų davėjos yra pareiškėjo buvusi sutuoktinė ir bendradarbė bei šeimos draugė. VMI teigia, kad remtis išimtinai susijusių asmenų paaiškinimais negalima, nes nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ginčo piniginių lėšų gavimą ir disponavimą jomis. Šie VMI paaiškinimai prieštarauja ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 daliai, kurioje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir nurodyti faktiniai duomenys gali būti nustatomi ir proceso šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Taigi, asmens paaiškinimai yra įprastas įrodymas tokio, kaip nagrinėjamo pobūdžio bylose. Mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjas nepateikė svarių įrodymų ir argumentų, patvirtinančių realų pajamų gavimo faktą D. G. paskolos atžvilgiu yra klaidinga. Dėl šios paskolos prieštaringų įrodymų byloje nėra. Be to, byloje yra įrodyta, kad D. G. turėjo finansinę galimybę ginčo paskolą suteikti. Ši aplinkybė mokesčių administratoriaus turėtų būti iš naujo vertinama atsižvelgiant į teisingas prielaidas nurodytas šios nutarties 23–24 punktuose. Vertindamas 2008 m. birželio 12 d. sutartį, sudarytą tarp paskolos davėjos D. P. ir pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad VMI nevertino aplinkybės, kad D. P. 2007 m. gegužės 23 d. pagal dovanojimo sutartį iš savo tėvo gavo 60 000 Lt, nors šis įrodymas turėjo esminės reikšmės išvadai padaryti apie jos galimybes suteikti paskolą pareiškėjui. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad D. P. gautų pinigų iš savo tėvo klausimas nebuvo tinkamai ištirtas (Komisijos bylos II t., b. l. 146, 147). Taigi, šioje dalyje VMI padarytos išvados padarytos išsamiai neištyrus ginčui svarbių aplinkybių.“
25. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad šioje administracinėje byloje įvertino ne tik tai, kad D. P. iš savo tėvo pagal dovanojimo sutartį galėjo gauti 60 000 Lt, tačiau jos nuo 1997 m. gegužės 27 d. (darbinio stažo pradžios) iki 2008 m. birželio 12 d. (paskolos raštelio sudarymo datos) gautas pajamas (įskaitant ir pagal 2007 m. gegužės 23 d. įformintą sutartį iš tėvų gautą 60 000 Lt piniginę dovaną) ir patirtas išlaidas, piniginių lėšų likučius banke ir ne banke kiekvienų metų pradžioje bei pabaigoje; atitinkamai, VMI nustatė, kad D. P. neturėjo finansinių galimybių sukaupti 2008 m. birželio 12 d. paskolos raštelyje nurodytos pareiškėjui neva paskolintos 80 000 Lt sumos (laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d. D. P. gautos pajamos – pareiškėjo 2006 m. grąžintos bei vaikų išlaikymui mokamos piniginės lėšos bei 2007 m. galimai iš tėvų gauta piniginė dovana buvo vienintelis minėto laikotarpio D. P. pajamų šaltinis, kurio pakako tik 3 asmenų (1 suaugusio asmens ir 2 vaikų) pragyvenimo išlaidoms dengti). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu vertinimu, nes D. P. galėjo remti giminaičiai (įskaitant tėvus), o todėl D. P. išlaidų vertinimą iš esmės grindžiant tik formaliais įrodymais, kurie vertinto laikotarpio kontekste (1997 m. – 2008 m.) negali būti laikomi išsamiais, patikimais, neabejotinai pagrindžiančiais D. P. išlaidas, nėra paneigiama tai, kad D. P. galėjo suteikti pareiškėjui 80 000 Lt sumą. Pareiškėjas neprivalo įrodinėti aplinkybių, susijusių su D. P. patirtomis išlaidomis 1997 m. – 2008 m. laikotarpyje.
26. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų pateikimo momento reikšmės mokestiniame ginče. Šis atsakovo argumentas nagrinėjamos bylos kontekste negali būti laikomas sąžiningu, atitinkančiu tikrovę, nes pirmosios instancijos savo sprendime nurodė, jog „aplinkybė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 16 d. surašytą sutarties įvykdymo patvirtinimą mokesčių administratoriui pateikė tik paskutinio jo atžvilgiu 2022 m. gegužės 26 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu, niekaip nepaneigia šios paskolos sutarties realumo.“ Taigi, pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje įvertino ne tik pačius įrodymus, bet ir jų pateikimo laiką / momentą visos situacijos kontekste ir pagrįstai konstatavo, kad tai nepaneigia paskolos sutarties realumo. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad šie atsakovo apeliacinio skundo argumentai negali būti laikomi aktualiais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3716-575/2021 konstatavo, kad dėl D. G. suteiktos paskolos prieštaringų įrodymų byloje nėra.
27. Atsakovo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, jog pareiškėjo nurodytą versiją dėl grynųjų pinigų skolinimosi poreikio ir tikslo 2008 m. birželio ar gruodžio mėn. paneigia VMI nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad pats pareiškėjas ir jo individuali įmonė tuo pat metu disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis, visuma, sukelia abejonių tik dėl skolinimosi būtinybės, bet nepaneigia paskolų suteikimo ir gavimo realumo. Todėl jie negali būti pagrindu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
28. Kiti apeliacinio skundo argumentai, kad, esą, pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3716-575/2021, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo paskolos sutartys, yra pernelyg abstraktūs, todėl teisiškai nereikšmingi, negalintys sukelti abejonių pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
29. Pareiškėjo G. S. atstovas advokatas D. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
30. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1709-492/2021 ir kt.).
31. Pareiškėjo atstovas turėtoms pareiškėjo išlaidoms pagrįsti pateikė 2023 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AMG2312_013 ir ataskaitą, bei 2024 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AMG2401_065 ir ataskaitą. Tačiau pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad pareiškėjas sumokėjo atstovo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas mokėtinas sumas.
32. Išlaidų pagrįstumas reiškia, jog jos turi būti įrodytos, tačiau šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144–216 p., 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012). Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra nepatvirtina atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui (2008 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atstovas nepateikė apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rytis Krasauskas
Ernestas Spruogis