Administracinė byla Nr. I-16-261/2018
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00018-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 4.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovams D. Z. ir G. D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėjo pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį pradėtą norminę administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.3 punkto (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija) tiek, kiek jame numatyta, kad sertifikavimo įstaiga, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Valstybine energetikos inspekcija, privalo sudaryti sutartį su Nacionaliniu akreditacijos biuru prie Ūkio ministerijos ir akredituotis pagal Lietuvos standartą LST EN ISO/IEC 17024:2012, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, lex retro non agit bei teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.4.1 punkto (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims teisėtumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas), nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės A. V. mokymo konsultacinės firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės A. V. mokymo konsultacinės firmos skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo, 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi nutarė iškelti norminę administracinę bylą, kad būtų ištirta, ar:
1) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1-220) 2.3 punktas (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija) tiek, kiek jame numatyta, kad sertifikavimo įstaiga, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Valstybine energetikos inspekcija, privalo sudaryti sutartį su Nacionaliniu akreditacijos biuru prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinis akreditacijos biuras, NAB) ir akredituotis pagal Lietuvos standartą LST EN ISO/IEC 17024:2012 (toliau – ir Standartas), atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą ir jo suponuojamus teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, lex retro non agit bei teisės aktų hierarchijos principus;
2) Įsakymo Nr. 1-220 2.4.1 punktas (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija), kuriame nustatyta, kad Valstybinė energetikos inspekcija privalo panaikinti savo sprendimus dėl energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemų suderinimo, jeigu per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Valstybine energetikos inspekcija, sertifikavimo įstaiga nesudarė sutarties su NAB dėl akreditavimo pagal Standarto nustatytus reikalavimus, atitinka Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalis.
2. Teismas nurodė, kad reikalavimas, numatytas Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punkte, kurį taikė Inspekcija individualioje administracinėje byloje ginčijamame sprendime, nustatytas pirmą kartą energetikos ministro 2016 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 1-98 (ginčui aktuali dalis įsigaliojo 2016 m. kovo 30 d.). Taigi iki 2016 m kovo 30 d. energetikos ministro įsakyme reikalavimo sertifikavimo įstaigoms akredituotis per tris mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Inspekcija, sudarant sutartį su NAB, nebuvo. Įsakyme Nr. 1-220 nustatytas reikalavimas taikomas visiems subjektams be išimčių, t. y. ir tiems, kurie energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemas jau yra suderinę su Inspekcija anksčiau nei prieš tris mėnesius iki ministro įsakymo įsigaliojimo ir po šio įsakymo priėmimo jie objektyviai nebegali įvykdyti Įsakyme Nr. 1-220 nustatyto reikalavimo, o jo neįvykdę praranda įgytą teisę teikti energetikos darbuotojų atestavimo paslaugas, nes Įsakymo Nr. 1-220 2.4.1 punkte nustatyta, kad Inspekcija privalo panaikinti savo sprendimus dėl energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemų suderinimo, jeigu per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Inspekcija, sertifikavimo įstaiga nesudarė sutarties su NAB dėl akreditavimo pagal Standarto nustatytus reikalavimus.
3. Teismas išdėstė, jog nei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 6 straipsnio 15 punkte, 28 straipsnio 1 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose energetikos ministrui nėra suteikti įgaliojimai nustatyti reikalavimus sertifikavimo įstaigoms, kurios atestuoja energetikos objektus, įrenginius statančius ir eksploatuojančius darbuotojus.
4. Teismo nuomone, individualioje byloje ginčijamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis (Įsakymo 2.3 ir 2.4.1 p.), dėl kurių atitikties Konstitucijai kyla abejonių, nes aptariamu atveju teisės vykdyti verslą ribojimas buvo nustatytas poįstatyminiu teisės aktu (Įsakymo 2.3 ir 2.4.1 p.). Teismas išdėstė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktiką dėl ūkinės veiklos laisvės ribojimo. Teismui kilo abejonių, ar Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punktas ir 2.4.1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.
5. Pažymėta, kad energetikos ministro 2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 1.1 punktu pakeitus, be kita ko, Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punktą, nebuvo numatyta, jog minėtas Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punkto pakeitimas netaikomas sertifikavimo įstaigoms, suderinusioms su Inspekcija energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemas prieš tris mėnesius iki jo įsigaliojimo dienos, t. y. iš šių įstaigų buvo reikalaujama sudaryti sutartis su NAB per terminą, kuris jau buvo praėjęs. Kitaip tariant, iš sertifikavimo įstaigų nustatytas teisinis reguliavimas reikalavo atlikti tai, kas neįmanoma. Šiame įsakyme taip pat nebuvo nustatytas minėtoms sertifikavimo įstaigoms protingas terminas, per kurį po įsakymo įsigaliojimo jos galėtų turėti galimybę sudaryti sutartis su NAB. Teismui kilo abejonė, ar Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punktas (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas reikalavimas sudaryti sutartis su NAB ir toms sertifikavimo įstaigoms, kurios buvo suderinusios su Inspekcija energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemas prieš tris mėnesius iki įsakymo įsigaliojimo dienos, atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kildinamus teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus bei lex retro non agit principą.
6. Teismas išdėstė Konstitucinio Teismo praktiką dėl reikalavimo teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir nurodė, jog teisės vykdyti energetikos darbuotojų atestavimą ribojimas, nustatytas ministro įsakyme, laikytinas esmine ūkinės veiklos sąlyga, toks ribojimas nekyla nei tiesiogiai iš Konstitucijos, nei iš įstatymo. Todėl teismui kilo abejonių, ar minėtas reguliavimas, nustatytas Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punkte (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija), neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams tuo aspektu, jog poįstatyminiame teisės akte įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kuris gali būti nustatytas tik įstatyme (verslą ribojanti esminė ūkinės veiklos sąlyga).
II.
7. Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atsiliepimas, kuriame išdėstoma, jog kvestionuojamos normos atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus.
8. Energetikos ministerija dėl Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punkto atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, lex retro non agit bei teisės aktų hierarchijos principams nurodė, kad energijos tiekimo saugumas yra esminė sudedamoji visuomenės saugumo dalis. Vienas iš Energetikos įstatymo nustatytų reikalavimų yra, kad energetikos objektus, įrenginius statantys ir eksploatuojantys darbuotojai turi būti reikiamos kvalifikacijos ir tinkamai pasirengę atlikti jiems pavestas užduotis (28 str.). Siekiant užtikrinti vieną pagrindinių energetikos veiklos tikslų – energijos tiekimo saugumą ir patikimumą, energetikos darbuotojai privalo būti tinkamai atestuoti. Energetikos įstatymo 6 straipsnio 15 punkte expressis verbis nustatyta, kad Energetikos ministerija tvirtina šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodytų darbuotojų pareigybių ir profesijų sąrašą, nustato <...> darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo ir atestavimo tvarką. Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad <...> energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų ir energijos vartojimo auditą atliekančių specialistų kvalifikacijos tobulinimo reikalavimus ir atestavimo tvarką nustato Energetikos ministerija <...>. Dėl to buvo priimtas Įsakymu Nr. 1-220 patvirtintas Aprašas. Vadovaujantis Aprašo nustatyta tvarka, energetikos darbuotojus atestuoja sertifikavimo įstaigos arba energetikos įmonės. Tinkamą energetikos darbuotojų atestavimą gali vykdyti tik akredituotos sertifikavimo įstaigos.
9. Atsakovas nurodė 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2008, nustatančio su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus ir panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 339/93, (toliau − Reglamentas (EB) Nr. 765/2008) 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą apibrėžimą, kas yra laikytina akreditavimu, ir 12 dalyje įtvirtintą atitikties vertinimo sąvoką. Lietuvos Respublikos atitikties įvertinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, jog akreditavimas suprantamas taip, kaip tai apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 765/2008. Įstatymų leidėjas, nenukrypdamas nuo Europos Sąjungos lygmeniu nustatyto teisinio reguliavimo, energetikos ministrui pavedė nustatyti energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų ir energijos vartojimo auditą atliekančių specialistų atestavimo tvarką ir kvalifikacijos tobulinimo reikalavimus. Energetikos ministro priimto Įsakymo Nr. 1-220 įstatyminiu pagrindu atitinkamai laikytinos Energetikos įstatymo 6 straipsnio 15 dalis ir 28 straipsnio 1 dalis. Energetikos ministras, nustatydamas energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarką, inter alia turi teisę nustatyti ir reikalavimus sertifikavimo įstaigoms, kurios atestuoja nurodytus darbuotojus, kadangi tik teisės aktų reikalavimus atitinkančios sertifikavimo įstaigos gali tinkamai atestuoti aptariamus energetikos darbuotojus, t. y. Energetikos ministerijos vertinimu, reikalavimai sertifikavimo įstaigoms yra neatsiejama tinkamo energetikos darbuotojų atestavimo dalis. Energetikos ministras, siekdamas teisinio aiškumo ir tikrumo, pagrįstai ir nepažeisdamas teisės aktų hierarchijos principo, Įsakymu Nr. 1-220 ir jo pakeitimais nustatė reikalavimą sertifikavimo įstaigoms akredituotis nustatyta tvarka ir terminais.
10. Energetikos ministerija pažymėjo, kad energetikos ministras, siekdamas užtikrinti optimalią energetikos darbuotojų atestavimo struktūrą ir sudaryti teisines prielaidas efektyviai atestuoti energetikos darbuotojus, jau 2012 m. Įsakymu Nr. 1-220 tvirtindamas Aprašą aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad sertifikavimo įstaigos, kurios siekia atestuoti energetikos darbuotojus, turi būti akredituotos pagal Standarto nustatytus reikalavimus. Vėlesnėse Įsakymo Nr. 1-220 redakcijose, siekiant palengvinti ir išgryninti akreditacijos procesą, papildomai nustatyti akreditavimosi terminai sertifikavimo įstaigoms. Energetikos ministro 2013 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1-86 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas Nr. 1-86) (įsigaliojo nuo 2013 m. balandžio 28 d.) buvo pakeistas Įsakymo Nr. 1-220 2 punktas, siekiant nustatyti pereinamąjį periodą, per kurį sertifikavimo įstaigos privalo akredituotis pagal Standarto nustatytus reikalavimus. Įsakymo Nr. 1-86 2.3 punkte buvo nustatyta, kad šio įsakymo 2.2 punkte nurodytos sertifikavimo įstaigos ne vėliau kaip iki 2015 m. liepos 1 d. privalo akredituotis pagal Standarto nustatytus reikalavimus. Energetikos ministro 2015 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1-158 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 2015 m. birželio 24 d.) nustatytas akreditavimosi terminas, atsižvelgiant į tai, kad nustatytu įstaigų akreditavimosi laikotarpiu Standartas buvo išdėstytas nauja redakcija ir pakito jame nustatyti reikalavimai, buvo atidėtas iki 2016 m. sausio 1 d., aptariamo įsakymo 2.3 punkte nustatant, jog šio įsakymo 2.2 punkte nurodytos sertifikavimo įstaigos ne vėliau kaip iki 2016 m. sausio 1 d. privalo akredituotis pagal Standarto nustatytus reikalavimus.
11. Siekiant išgryninti energetikos darbuotojų atestavimo procesą ir palengvinti sertifikavimo įstaigoms akredituotis pagal Standarto nustatytus reikalavimus, 2016 metų pradžioje Įsakymas Nr. 1-220 buvo atitinkamai pakeistas. Energetikos ministro 2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas Nr. 1-98) (ginčui aktuali dalis įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 30 d.) 2.3 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 2.2 punkte nurodytos sertifikavimo įstaigos privalo akredituotis pagal Standarto nustatytus reikalavimus. Sertifikavimo įstaiga, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Inspekcija, privalo sudaryti sutartį su NAB ir akredituotis pagal Standartą. Taigi Įsakymo Nr. 1-98 pagrindiniai tikslai buvo palengvinti akreditacijos procesą sertifikavimo įstaigoms pagal Standarto nustatytus reikalavimus, taip pat nustatyti veiksmingą kontrolės mechanizmą dėl akreditavimo reikalavimų; nustatyti teisinius pagrindus priimti ir patvirtinti vieningą (nacionalinę) energetikos darbuotojų sertifikavimo schemą; sustiprinti sertifikavimo įstaigų, kurios atlieka energetikos darbuotojų atestavimą, valstybinę kontrolę. Kaip nurodyta pirmiau, aptariamu įsakymu buvo numatoma palengvinti sertifikavimo įstaigoms ir NAB akreditacijos procesą, t. y. numatyti mechanizmą visoms sertifikavimo įstaigoms, susiderinusioms sertifikavimo schemas su Inspekcija, ribotą laiką realiai atestuoti energetikos darbuotojus ir per šį laiką akredituotis pagal Standartą. Derinimo metu suinteresuoti asmenys nepateikė pastabų dėl 3 mėnesių termino kreiptis į NAB ir sudaryti sutartį dėl sertifikavimo įstaigos akreditavimo.
12. Energetikos ministerijos teigimu, sistemiškai įvertinus aptartąjį teisinį reguliavimą, akivaizdu, kad akreditavimosi reikalavimas, nustatytas Įsakymo Nr. 1-98 2.3 punkte, iš esmės nelaikytinas nauju reikalavimu, nes rinkos dalyviai, kurie planavo užsiimti energetikos darbuotojų atestavimu (šiuo atveju – sertifikavimo įstaigos) nuo pat Įsakymo Nr. 1-220 įsigaliojimo (pirminės Įsakymo Nr. 1-220 redakcijos) žinojo apie keliamus reikalavimus sertifikavimo įstaigoms ir turėjo pareigą akredituotis pagal Standarto reikalavimus. Kadangi pereinamasis periodas, per kurį sertifikavimo įstaigos privalėjo akredituotis pagal Standarto nustatytus reikalavimus, buvo 2,5 metai, o įstaigos šio reikalavimo neįgyvendino, siekiant užtikrinti esminius energetikos sektoriaus tikslus, buvo nustatytas 3 mėnesių terminas sudaryti sutartį su NAB, skaičiuojant nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Inspekcija. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesnis teisinis reglamentavimas sudarė prielaidas sertifikavimo įstaigų piktnaudžiavimui (Įsakymu Nr. 1-220 buvo nustatytas akreditavimosi reikalavimas, bet nebuvo įtvirtintas kontrolės mechanizmas), Energetikos ministerija privalėjo imtis atitinkamų veiksmų tinkamam ir efektyviam susidariusios situacijos išsprendimui. Pakeitus Įsakymą Nr. 1-220 ir nustačius įpareigojimą sertifikavimo įstaigoms ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Inspekcija sudaryti sutartį su NAB ir akredituotis pagal Standartą, galimybė piktnaudžiauti išnyko. Galimybė piktnaudžiauti negali būti laikoma teisėtu lūkesčiu.
13. Energetikos ministerija nurodo, jog ūkio subjektai negalėjo pagrįstai tikėtis, kad teisinis reguliavimas visą laiką išliks nepakitęs ir nebus nustatomas tiksliai laike apibrėžtas terminas, per kurį bus numatyti atitinkami įpareigojimai – šiuo atveju sudaryti sutartį su NAB ir įvykdyti akreditavimosi procedūrą. Įsakymo Nr. 1-220 pakeitimų (konkrečiai – Įsakymo Nr. 1-98) priėmimas nėra pakankamas pagrindas vertinti jų atitikimą Konstitucijai, inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui ir teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principams. Energetikos ministras turėjo pareigą reaguoti į susidariusią situaciją ir reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Energetikos ministerijos nuomone, ūkinė veikla buvo sureguliuota tinkamai, nepažeidžiant jokių konstitucinių principų bei imantis visų priemonių suderinti energetikos sektoriaus darnaus vystymosi ir valstybės ekonominės bei socialinės politikos tikslus. Energetikos ministras, priimdamas Įsakymą Nr. 1-98, teisėtai ir proporcingai siekė bendros tautos gerovės, skaidraus energetikos darbuotojų atestavimo proceso, taip užtikrinant darnų energetikos sektoriaus veikimą ir patikimą bei saugų energijos tiekimą vartotojams.
14. Sertifikavimo įstaigos nuo Įsakymo Nr. 1-220 įsigaliojimo momento (2013 m. liepos 1 d.) žinojo ir turėjo pareigą, norėdamos vykdyti energetikos darbuotojų atestavimo veiklą, akredituotis pagal Standartą. Atsižvelgiant į tai, būtų neteisinga teigti, jog asmenys (šiuo atveju – sertifikavimo įstaigos) negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Įsakymo Nr. 1-98 2.3 punktu buvo pagrįstai siekiama išvengti sertifikavimo įstaigų galimo piktnaudžiavimo ir užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkantį energetikos darbuotojų atestavimą. Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punkto nuostatos yra pagrįstos įstatymų normomis ir energetikos politikos tikslais ir jokia apimtimi neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, lex retro non agit bei teisės aktų hierarchijos principams.
15. Dėl Įsakymo 2.4.1 punkto atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims Energetikos ministerija nurodo, jog Įsakymo Nr. 1-220 2.4.1 punkte Inspekcijai nustatytos pareigos kontroliuoti sertifikavimo įstaigas, atliekančias energetikos darbuotojų atestavimą, kad jos per protingą laiką sudarytų sutartis su NAB dėl akreditavimo pagal Standarto nustatytus reikalavimus, įtvirtinimas yra pagrįstas ir proporcingas nustatytam tikslui pasiekti (energetikos darbuotojus atestuoja tik akredituotos sertifikavimo įstaigos). Energetikos ministro Įsakymo Nr. 1-220 2.4.1 punktu įtvirtintas kontrolės mechanizmas buvo būtinas norint užtikrinti, kad energetikos darbuotojus atestuotų tik akredituotos įstaigos taip, kaip jos suprantamos Reglamente (EB) Nr. 765/2008 ir Atitikties įvertinimo įstatyme. Ūkio subjektai (šiuo atveju – sertifikavimo įstaigos), neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, pagrįstai laikytini neturintys teisės vykdyti atitinkamos ūkinės veiklos. Įsakymu Nr. 1-220 ir jo pakeitimais, įskaitant Įsakymo Nr. 1-98 2.4.1 punktą, nepanaikinama galimybė sertifikavimo įstaigoms toliau vykdyti darbuotojų atestavimo veiklos ir sudaryti sutarties su NAB, jeigu jos po Valstybinės energetikos inspekcijos sprendimo dėl energetikos darbuotojų sertifikavimo schemos panaikinimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais įvykdys sertifikavimo įstaigai keliamus reikalavimus, t. y. su Inspekcija suderins naują energetikos darbuotojų sertifikavimo schemą ir per 3 mėnesius nuo šio suderinimo sudarys sutartį su NAB ir akredituosis. Įsakymo Nr. 1-220 2.4.1 punktas jokia apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
16. Nagrinėjamoje byloje keliamas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1-220) 2.3 punkto (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija) ir 2.4.1 punkto (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija) teisėtumo klausimas.
17. Kvestionuojamo Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punkte numatyta, jog šio įsakymo 2.2 papunktyje nurodytos sertifikavimo įstaigos privalo akredituotis pagal Lietuvos standarto LST EN ISO/IEC 17024:2012 (toliau – ir Standartas) nustatytus reikalavimus. Sertifikavimo įstaiga, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Valstybine energetikos inspekcija (toliau – ir Inspekcija), privalo sudaryti sutartį su Nacionaliniu akreditacijos biuru prie Ūkio ministerijos ir akredituotis pagal Standartą. Įsakymo Nr. 1-220 2.4.1 punkte numatyta, jog Inspekcija privalo panaikinti savo sprendimus dėl energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemų suderinimo, jeigu per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Inspekcija, sertifikavimo įstaiga nesudarė sutarties su Nacionaliniu akreditacijos biuru dėl akreditavimo pagal Standarto nustatytus reikalavimus.
18. Kaip matyti iš pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2265-1062/2018, kurioje išdėstytas teismo kreipimasis, joje nustatyta, kad individualioje administracinėje byloje ginčijamas administracinis aktas priimtas vadovaujantis Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktais, t. y. pareiškėjui individualiai įmonei A. V. mokymo konsultacinei firmai pateikti sprendimai dėl energetikos darbuotojų sertifikavimo schemos ir kitų dokumentų, reikalingų vykdyti energetikos darbuotojų atestavimą, suderinimo panaikinti dėl to, jog buvo nepateikta informacija apie sudarytas ir (ar) nutrauktas sutartis su Nacionaliniu akreditacijos biuru dėl akreditavimo pagal Standarto nustatytus reikalavimus. Taigi individualioje byloje Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktų taikymas buvo siejamas su jų aktualumu tiek, kiek Įsakymo Nr. 1-220 2.3 punkte numatyta, jog sertifikavimo įstaiga, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Inspekcija, privalo sudaryti sutartį su Nacionaliniu akreditacijos biuru, bei tiek, kiek 2.4.1 punkte numatyta, jog Inspekcija privalo panaikinti savo sprendimus dėl energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemų suderinimo, jeigu per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Inspekcija, sertifikavimo įstaiga nesudarė sutarties su Nacionaliniu akreditacijos biuru dėl akreditavimo. Dėl to prašymas ištirti norminio administracinio akto – Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktų – teisėtumą buvo siejamas su teisme nagrinėjama individualia byla.
19. Išplėstinė teisėjų kolegija, patikrindama nagrinėjamu atveju kvestionuojamų Įsakymo Nr. 1-220 punktų taikymo (sąsajumo) individualioje byloje klausimą, pažymi, jog teisės aktų negaliojimo į praeitį (lex retro non agit) principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Ši nuostata aiškintina, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, savo aktuose yra konstatavęs, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Lex retro non agit principas reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; iš konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas (Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas vertina teisės galiojimo laike klausimą, atsižvelgdamas į individualias aplinkybes ir minėtus teisės galiojimo laike principus, be kita ko, palankesnio įstatymo galiojimą į praeitį, teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir kt. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-17-261/2017).
20. Taigi, kaip matyti iš anksčiau išdėstytų nuostatų, teisės aktai galioja į ateitį. Šiuo atveju energetikos ministro 2016 m. kovo 25 d. įsakyme Nr. 1-98, kuriuo buvo pakeistas Įsakymas Nr. 1-220 ir priimti norminėje administracinėje byloje kvestionuojami 2.3 ir 2.4.1 punktai, jokių normų, kurios patvirtintų, kad Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktai yra taikomi jau susiklosčiusiems teisiniams santykiams, t. y. nustatytų galiojimą atgal, nėra įtvirtinta. Taigi Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktai yra taikomi į ateitį tiems teisiniams santykiams, kurie susiklostė po šių normų įsigaliojimo. Iš Įsakymo Nr. 1-220 akivaizdu, jog šio teisės akto 2.3 punktas ir 2.4.1 punktas yra taikomi toms sertifikavimo įstaigoms, kurios energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemas su Valstybine energetikos inspekcija suderino po Įsakymo Nr. 1-220 pakeitimų įsigaliojimo, t. y. nuo 2016 m. kovo 30 d. Dėl to minėti punktai negali būti aiškinami kaip nustatantys galiojimą atgal ir taikomi toms sertifikavimo įstaigų sudarytoms energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemoms, kurios buvo sudarytos iki Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktų įsigaliojimo 2016 m. kovo 30 d.
21. Individualioje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Inspekcijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 1SP-4 „Dėl sprendimo, kuriuo buvo suderinta energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schema panaikinimo“, kuriuo buvo panaikintas Inspekcijos 2014 m. vasario 20 d. raštu Nr. 2R-623 ir 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 2R-3419 pareiškėjui pateiktas sprendimas dėl energetikos darbuotojų sertifikavimo schemos ir kitų dokumentų, reikalingų vykdyti energetikos darbuotojų atestavimą, suderinimo. Taigi individualioje byloje ginčas kilo dėl tų energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemų, kurios su Inspekcija buvo suderintos dar 2014 m. vasario 20 d. ir 2015 m. lapkričio 9 d., t. y. iki Įsakymo 2.3 ir 2.4.1 punktų įsigaliojimo 2016 m. kovo 30 d. Nustačiusi, jog Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas yra taikomas tik į ateitį, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog kvestionuojamo Įsakymo Nr. 1-220 normos, t. y. 2.3 ir 2.4.1 punktai individualioje byloje netaikytini. Nors Inspekcija individualioje byloje remiasi Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktais, tačiau šių teisės normų taikymo sąsajumo su individualia byla nėra.
22. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai savo ruožtu suponuoja, kad ir teismai neturi teisės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su tokiais prašymais, kurių išsprendimas neturės jokios reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Todėl jei toks prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą buvo priimtas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi teisę nutraukti norminę administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 d. 1 p., 116 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I7-04/2007, 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2009, 2013 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje I492-4/2013, 2016 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-7-822/2016 ir kt.).
23. Taigi, kaip nustatyta anksčiau, Įsakymo Nr. 1-220 2.3 ir 2.4.1 punktai nėra taikytini Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje individualioje byloje ir nėra susiję su individualios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjama norminė administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 d. 1 p., 116 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 116 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Nutraukti administracinę bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį pradėtą norminę administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.3 punkto (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija) tiek, kiek jame numatyta, kad sertifikavimo įstaiga, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo energetikos darbuotojų kategorijų sertifikavimo schemos suderinimo su Valstybine energetikos inspekcija, privalo sudaryti sutartį su Nacionaliniu akreditacijos biuru prie Ūkio ministerijos ir akredituotis pagal Lietuvos standartą LST EN ISO/IEC 17024:2012, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, lex retro non agit bei teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1-220 „Dėl Energetikos objektus, įrenginius statančių ir eksploatuojančių darbuotojų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.4.1 punkto (2016 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 1-98 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, teisėtumo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Rytis Krasauskas
Ričardas Piličiauskas