Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS BENDRUOMENIŲ SAVIVALDOS POLITIKOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1235(2)
2014 m. gruodžio 3 d. Nr. 1347
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. SV-S-692 „Dėl įstatymų ir Seimo nutarimo projektų išvadų“ 5 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo projektui Nr. XIIP-1235(2) (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte vietos bendruomenių pilietiškumą, iniciatyvumą ir veiklumą siūloma skatinti steigiant naujus vietos bendruomenių interesams atstovaujančius subjektus (darinius) – vietos bendruomenių tarybas. Iš vietos bendruomenių tarybų sudarymo tikslo ir Įstatymo projekte siūlomos nustatyti jų kompetencijos aišku, kad šios tarybos pagal Įstatymo projekto 3 straipsnio 3 dalį priimtų sprendimus vietos bendruomenės veiklos klausimais, tai yra iš esmės atstovautų vietos bendruomenių interesams ir padėtų tenkinti jų poreikius, tai patvirtina ir Įstatymo projekto 7 straipsnyje nustatyta vietos bendruomenių tarybų įgaliojimų ir pareigų apimtis ir pobūdis. Tačiau atstovavimą vietos bendruomenėms reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, kurio aštuntajame skirsnyje jau nustatyti vietos bendruomenių interesams atstovaujantys subjektai (seniūnaičiai ir seniūnaičių sueigos), jų įgaliojimai, sąveika su savivaldybių institucijomis, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytu sistemiškumo principu vietos bendruomenių tarybų sudarymo, veiklos, kompetencijos ir kitus klausimus teisiškai reguliuojančios nuostatos turėtų būti įtrauktos ir į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, o ne fragmentiškai pateiktos atskirame įstatyme.
2. Vertinant Įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalyje siūlomas nustatyti su viešųjų paslaugų teikimu susijusias Įstatymo projekto nuostatas, tenka pažymėti, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį viešoji paslauga suprantama kaip „valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys.“ Beje, konkrečių viešųjų paslaugų teikimą reglamentuoja specialūs įstatymai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas ir kiti įstatymai. Atsižvelgiant į tai ir į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad teikdami savivaldybės gyventojams viešąsias paslaugas jų teikėjai privalo vadovautis įstatymais, savivaldybės institucijų sprendimais ir kitais teisės aktais, galima daryti išvadą, kad suteikti bendruomeninėms organizacijoms įgaliojimus teikti viešąsias paslaugas ir nustatyti kitus su viešųjų paslaugų teikimu susijusius dalykus – ne Įstatymo projekto, bet konkrečių viešųjų paslaugų teikimą reglamentuojančių įstatymų ir (ar) jų įgyvendinamųjų teisės aktų reguliavimo dalykas.
3. Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad seniūnijų veiklos programų asignavimus sudaro tikslinės lėšos iš nuolatinių seniūnijų gyventojų iki 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio pajamų dalies, jeigu gyventojai nepasinaudojo teise skirti paramą vienam ar keliems paramos gavėjams, o Įstatymo projekto 12 straipsnio 5 dalyje – kad vietos bendruomenės taryba gali siūlyti seniūnui ir (arba) savivaldybės administracijai skirti vietos bendruomenės tarybos veiklos teritorijoje esančioms biudžetinėms įstaigoms per seniūnijos veiklos programą papildomą finansavimą iš 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytų tikslinių lėšų dalies. Be to, gyventojas savo prašymu pats turi pareikšti valią, kam, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, pervesti paramą – pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą asmenims ar politinėms partijoms. Jeigu tokios valios gyventojas nepareiškia, gyventojų pajamų mokestis lieka Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ir savivaldybių biudžetams, kartu išlieka galimybė vietos bendruomenių iniciatyvas finansuoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Be to, Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 5 dalies nuostatoms įgyvendinti prireiktų papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, susijusių su gyventojų pajamų mokesčio administravimu (lėšų reikės Gyventojų pajamų mokesčio administravimo informacinei sistemai ir Mokesčių apskaitos informacinei sistemai pertvarkyti).
Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, kad seniūnijų veiklos programų asignavimus sudaro lėšos iš kitų savivaldybės biudžeto pajamų dalies, nepagrįsta ir perteklinė, nes seniūnijų, kurios yra savivaldybės administracijos filialai, asignavimai sudaromi laikantis biudžeto sandaros ir vykdymo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme.
4. Seniūnų rinkimas vietos gyventojų rinkimuose nesudarytų galimybių gyventojams daryti įtaką savivaldybės institucijų veiklai, nes seniūnas – tik vienas iš savivaldybės viešojo administravimo subjektų, be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalis skelbia, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams ir įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas, todėl akivaizdu, kad seniūnas nėra tas savivaldybės viešojo administravimo subjektas, per kurį įgyvendinama savivaldos teisė. Taigi Įstatymo projekte teikiamas pasiūlymas nustatyti tiesioginius seniūnų rinkimus nebūtų ta priemonė, kuri leistų veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai pasiekti teisinio reguliavimo tikslą, todėl neatitiktų ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto efektyvumo principo.
5. Reikia pažymėti, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalį seniūnas yra seniūnijos (savivaldybės administracijos filialo) vadovas, karjeros valstybės tarnautojas, pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui. Taigi Įstatymo projekte siūlomas karjeros valstybės tarnautojo tiesioginių rinkimų institutas sistemiškai nesuderintas su kitais galiojančiais įstatymais (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu), be to, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepagrįsta, kodėl karjeros valstybės tarnautojas (seniūnas) į pareigas turi būti priimamas tiesioginių rinkimų būdu, nors visi kiti karjeros valstybės tarnautojai pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą ir kitus įstatymus į pareigas priimami per konkursą arba be konkurso.
6. Įstatymo projekto 9 straipsnio 3 dalies nuostata dėl tiesioginių seniūnaičių rinkimų jau įgyvendinta – Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnyje nustatyta seniūnaitijos gyventojų teisė rinkti seniūnaičius.
7. Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalis, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta pateikti Lietuvos Respublikos Seimui atitinkamų įstatymų projektus, neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyto sistemiškumo principo, inter alia reiškiančio, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo kartu su įstatymo projektu pateikti projektus kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimamų teisės aktų dėl galiojančių teisės aktų pakeitimo ar pripažinimo netekusiais galios, kuriuos būtina priimti priėmus teikiamą projektą.
8. Siekiant sudaryti papildomas galimybes gyventojams daryti įtaką savivaldybės institucijų veiklai, reikėtų svarstyti kitas teisinio reguliavimo alternatyvas, pavyzdžiui, būtų galima plėsti klausimus, kuriuos svarstant būtų privalu įvertinti gyventojų nuomonę, organizuoti gyventojų apklausas, konsultacijas arba į tam tikrų klausimų svarstymą įtraukti seniūnaičius, sudaryti bendras savivaldybių institucijų atstovų ir savivaldybės bendruomenių atstovų darbo grupes tam tikriems klausimams spręsti, viešinti savivaldybės institucijų sprendimų priėmimo procesą, sudaryti galimybes savivaldybės bendruomenės atstovams teikti pastabas ir pasiūlymus dėl sprendimų projektų.