Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGIOS LAIVYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1897 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-1045 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS VANDENŲ TRANSPORTO KODEKSO 14 IR 15 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-1046
2017 m. lapkričio 29 d. Nr. 992
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. SV-S-411 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1.15 ir 1.16 papunkčius, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1045 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-1045) ir Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 14 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1046 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-1046) (toliau kartu –
Įstatymų projektai) dėl šių priežasčių:
1. Įvertinus Įstatymo projektu Nr. XIIIP-1045 siūlomus Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo (toliau – Įstatymas) sąvokų pakeitimus, pažymėtina, jog Įstatymo projektu Nr. XIIIP-1045 teikiami pakeitimai neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatytos Įstatymo taikymo apimties, nes šio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos netaikomos Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre neįregistruotiems laivams, t. y., vidaus vandenyse plaukiojančioms transporto priemonėms, taip pat neatitinka ir Įstatymo 1 straipsnyje nustatytos Įstatymo paskirties ir tikslo. Analogiška pastaba dėl sąvokų tikslinimo ir taikymos srities neatitikimų taikytina ir Įstatymo projektui Nr. XIIIP-1046.
Pažymėtina, kad siekiant užtikrinti Įstatymų projektais siūlomą teisinį reguliavimą, visi Lietuvos Respublikoje tarptautinės jūrų teisės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimai saugios laivybos ir taršos iš laivų prevencijos srityje, taikomi jūrų laivams, turėtų būti taikomi ir vidaus vandenyse plaukiojančioms transporto priemonėms. Priėmus minimus pakeitimus, vidaus vandenų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, taip pat turėtų būti užtikrinamos tarptautinės ir regioninės teisinės normos dėl laivų apsaugos, jūrininkų darbo ir gyvenimo laive sąlygų reikalavimų. Kadangi jūrinio transporto sektoriui ir vidaus vandenų transporto sektoriui yra taikomas skirtingas tarptautinis ir nacionalinis reguliavimas, nurodyti Įstatymų projektais siūlomi pakeitimai negalėtų būti įgyvendinami.
2. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlikti laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, techninę priežiūrą, apžiūras, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos teisės aktais, ir išduoti atitinkamus tai patvirtinančius dokumentus turi teisę Lietuvos saugios laivybos administracijos sprendimu įgaliotosios laivų klasifikavimo bendrovės. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta įgaliojimų suteikimo laivų klasifikavimo bendrovėms sąlyga – tokia bendrovė turi būti pripažinta Europos Komisijos ir įrašyta į Pripažintųjų organizacijų sąrašą. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įgaliotoji laivų klasifikavimo bendrovė turi atitikti 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 391/2009 dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų bendrųjų taisyklių ir standartų (OL 2009 L 131, p. 11) I priede nustatytus kriterijus. Minėtame reglamente nustatomos priemonės, kurias turi vykdyti organizacijos, atsakingos už laivų tikrinimą, apžiūrą ir sertifikavimą, tačiau šiuo reglamentu jos neįpareigojamos pripažinti laivus tradiciniais. Todėl atkreipiame dėmesį, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-1045 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti siūlymai dėl teisinio reglamentavimo nėra įtvirtinti Europos Sąjungos teisėje ir, manome, būtų netikslingi ir nesukurtų pridėtinės vertės.
3. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/15/EB dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų (OL 2009 L 131, p. 47) reguliavimo tikslai (kuriais Įstatymų projektų rengėjai vadovavosi rengdami Įstatymų projektus ir grindė Įstatymų projektų nuostatas aiškinamuosiuose raštuose) ir Įstatymų projektais teikiami pasiūlymai nėra susiję ir negali būti grindžiami saugios laivybos aspektu. Minėta direktyva nustato priemones, kuriomis turi vadovautis valstybės narės bendradarbiaudamos su organizacijomis, kurioms patikėtas laivų tikrinimas, apžiūra ir liudijimų, kuriais patvirtinama, kad yra laikomasi tarptautinių konvencijų dėl saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos, išdavimas. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-1045 (1 straipsnio 2 ir 3 dalys) ir Įstatymo projektu Nr. XIIIP-1046 (1 straipsnis) siūlomi pakeitimai neužtikrintų vienodos laivų klasifikavimo sistemos, kuri yra numatyta tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu.
4. Tradiciniai laivai neturi būti skirstomi pagal klases, nes tradiciniais pripažįstami laivai atsižvelgus į jų kultūrinę istorinę vertę ir eksploatavimo būdą (ar laivai eksploatuojami tradiciniais (įprastais) jūreivystės būdais) nepriklausomai nuo jų klasės, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje. Pagal minėtą dalį istorinių laivų ar jų tikslių kopijų pripažinimo tradiciniais laivais tvarką nustato Lietuvos Respublikos kultūros ministras ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras.
Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad įgaliotoji laivų klasifikavimo bendrovė – tai juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, atitinkantys tarptautinių teisės aktų nustatytus reikalavimus, keliamus laivų techninę priežiūrą ir apžiūrą atliekančioms, laivų klasę suteikiančioms ir privalomus laivų dokumentus išduodančioms bendrovėms. Tokie įgaliotosios laivų klasifikavimo bendrovės išduoti laivo klasės dokumentai nurodo laivo paskirtį. Įgaliotosios laivų klasifikavimo bendrovės, išduodamos laivo klasės dokumentus, liudija, kad toks laivas yra pastatytas atsižvelgus į visus saugios laivybos reikalavimus ir gali būti eksploatuojamas pagal minimame dokumente nurodytą paskirtį. Laivo pripažinimas tradiciniu suteikia tik papildomą ypatingą statusą laivui, numato jo savybes ir kultūrinę vertę, tačiau nenustato jo paskirties. Pavyzdžiui, tradiciniu laivu gali būti pripažįstami laivai, kurie ilgai plaukiojo komerciniais tikslais ir turi laivo klasės dokumentus, tačiau dėl savo amžiaus ir istorinės vertės papildomai identifikuojami kaip tradiciniai laivai.
5. Pažymėtina, kad nekilnojamieji daiktai yra iš esmės siejami su žeme ir didele finansine verte. Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre registruojamos vidaus vandenų transporto priemonės, nurodytos Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 16 straipsnio 1 dalyje, pavyzdžiui, ilgesnės kaip 6 metrų valtys ar burinės jachtos, taip pat maži motoriniai laivai, asmeniniai laivai (vandens motociklai), paprastai neturi didelės vertės, dėl kurios galėtų būti pripažįstami nekilnojamuoju turtu. Vidaus vandenų transporto priemonei, ją pripažinus nekilnojamuoju daiktu, būtų taikomas nekilnojamojo daikto teisinis režimas, o sandoriams, susijusiems su nuosavybės ir kitomis daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį daiktą, nustatoma privaloma notarinė forma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad vidaus vandenų transporto priemonės prilyginimas nekilnojamajam daiktui yra ekonomiškai neproporcingas vidaus vandenų transporto priemonių savininkų atžvilgiu, t. y. siūlomos minimos teisinio reguliavimo priemonės sudarytų per didelę administracinę naštą turto savininkams bei valdytojams ir suvaržytų subjektų teisinius santykius daugiau, nei to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Įstatymo projektu Nr. XIIIP-1046 siūlomas teisinis reguliavimas teisę įsigyti tokį turtą, juo disponuoti leistų varžyti labiau negu būtina.