Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 135 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-3954
2016 m. birželio 22 d. Nr. 630
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1468 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 47 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-3954 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „projekto priėmimas įtvirtins aiškią nuostatą, kad MLOŽ [moters lytinių organų žalojimas] yra neteisėtas, nusikalstamas ir baudžiamas“, todėl minėtam teisinio reguliavimo pakeitimo tikslui pasiekti siūloma Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 135 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti naują sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantį požymį – „siekdamas atlikti ar atlikdamas moters lytinių organų žalojimą remiantis religiniais įsitikinimais ir socialinėmis, kultūrinėmis reikmėmis“. Čia derėtų pažymėti, kad sisteminė Baudžiamojo kodekso nuostatų analizė leidžia teigti, kad baudžiamojo įstatymo pakeitimus paskatinę tikslai jau pasiekti taikant esamą teisinį reguliavimą, o įstatymo projekto rengėjų siūloma kriminalizuoti (kaip sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantį požymį) nauja nusikalstama veika – „<...> atlikdamas moters lytinių organų žalojimą remiantis religiniais įsitikinimais ir socialinėmis, kultūrinėmis reikmėmis“ – savaime yra nusikalstama. Daugeliu atvejų ši veika turi sunkaus sveikatos sutrikdymo, kai nepataisomai subjaurojamas nukentėjusio asmens kūnas (Baudžiamojo kodekso 135 straipsnis), požymių. Nenustačius nepataisomo nukentėjusio asmens kūno subjaurojimo požymių (tai yra nenustačius sunkaus sveikatos sutrikdymo), veika, atsižvelgiant į padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, kuris nustatomas vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu
Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės), būtų kvalifikuojama kaip nesunkus (Baudžiamojo kodekso 138 straipsnis) arba nežymus (Baudžiamojo kodekso 140 straipsnis) žmogaus sveikatos sutrikdymas. Taigi įstatymo projekto rengėjų siūlomas nusikalstamos veikos, kuri jau dabar užtraukia baudžiamąją atsakomybę, atskiras kriminalizavimas netikslingas ir laikytinas pertekliniu.
Neproporcingu laikytinas ir įstatymo projekto rengėjų siūlymas visus be išimties moters lytinių organų sužalojimo atvejus (nes įstatymo projekte nesiūloma analogiškai keisti ir Baudžiamojo kodekso 138 ar 140 straipsnių), nesvarbu, kokia padaryta žala žmogaus sveikatai, visada laikyti tik sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojančiu požymiu.
2. Įstatymo projekto autorių teigimu, šio įstatymo projekto reikia ir todėl, kad savęs žalojimas Baudžiamajame kodekse neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir dėl to baudžiamąjį įstatymą būtina taisyti. Tačiau įstatymo projekto rengėjų siūloma baudžiamojo įstatymo pataisa nekriminalizuotų savęs žalojimo. Kaip ir galiojantis Baudžiamojo kodekso 135 straipsnis siūlomas naujas papildomas požymis numatytų baudžiamąją atsakomybę už kito asmens (moters) sveikatos sutrikdymą. Sunkus sveikatos sutrikdymas asmens sutikimu, kaip ir gyvybės atėmimas asmens sutikimu, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju asmens sutikimas nėra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Taigi baudžiamosios teisės spragos, leidžiančios žaloti moteris dėl religinių kultūrinių motyvų, Lietuvos teisės sistemoje nėra.
3. Siekdami minėtų baudžiamojo įstatymo pakeitimus paskatinusių tikslų, įstatymo projekto autoriai taip pat siūlo (pasiūlymo antroji sudedamoji dalis) Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalyje kaip sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantį požymį nurodyti ir naują šio nusikaltimo padarymo tikslą – „siekdamas atlikti <...> moters lytinių organų žalojimą remiantis religiniais įsitikinimais ir socialinėmis, kultūrinėmis reikmėmis“. Tačiau įstatymo projekto autorių pasirinktas normos formulavimo būdas – nelogiškas, nes pritarus minėtam siūlymui sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojančiu požymiu būtų pripažįstamas žmogaus sunkus sužalojimas, siekiant jį (žmogų) sužaloti (tai yra siekiant sužaloti konkrečią žmogaus kūno dalį), o tai savaime laikytina bet kurio (sunkaus, nesunkaus ar nežymaus) tyčinio sveikatos sutrikdymo sudėties subjektyviosios pusės privalomu požymiu. Be to, pasirinkta formuluotė kvalifikuotu nusikaltimu pripažįsta tik sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejus, kai tai padaroma siekiant „atlikti <...> moters lytinių organų žalojimą“. Jeigu padaryta žala žmogaus sveikatai, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, nesiekia sunkaus sveikatos sutrikdymo masto, nusikalstama veika nebus laikoma kvalifikuota, net jeigu ji ir bus padaryta šiais tikslais.
Kartu būtina atkreipti dėmesį, kad įstatymo projekto aiškinamajame rašte minimas žmogaus sveikatos sutrikdymo padarymo būdas, tai yra tam tikro sunkumo sveikatos sutrikdymas, visiškai ar iš dalies pašalinant moters lytinius organus arba kitokiu būdu žalojant šiuos organus dėl religinių ar kitokių su gydymo tikslais nesusijusių motyvų, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų pobūdį, gali būti vertinamas kaip tam tikro sunkumo sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantis požymis – žmogaus sužalojimas kankinant ar kitaip itin žiauriai elgiantis (Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 6 punktas arba 138 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Be to, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto aiškinamajame rašte minimi žmogaus sveikatos sutrikdymai, laikomi religiniais ar panašiais motyvais grįsta tradicija, paprastai padaromi mažoms mergaitėms arba šeimos nariams (artimiesiems giminaičiams), tokios nusikalstamos veikos taip pat galėtų būti vertinamos kaip tam tikro sunkumo sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantys požymiai – mažamečio sužalojimas (Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 1 punktas arba 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas) arba savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sužalojimas (Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas arba 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
4. Įstatymo projekto rengėjų keliama problema, be abejo, opi tuose regionuose, kuriuose moters lytinių organų žalojimas plačiai paplitęs, tačiau Lietuvai ji menkai aktuali. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama – „<...> augant imigrantų skaičiui iškils moterų lytinių organų apipjaustymo grėsmė <...>“, taip įstatymo projekto rengėjai netiesiogiai mėgina suteikti minėtai problemai tariamo aktualumo ir pagrįsti būtinybę keisti baudžiamąjį įstatymą. Tačiau šio teiginio nepakanka, todėl ir įstatymo projektas aptariamuoju požiūriu taip pat laikytinas nepagrįstu.
Būtina pabrėžti ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nurodytos valstybės prievartos priemonės – ne prevencinės, o veikiau kraštutinės (ultima ratio). Įstatymo projekto autorių siūlymas išsamiai neapsvarsčius visų galimų alternatyvų, taip pat ir esamų baudžiamojo įstatymo normų, Baudžiamajame kodekse prevenciškai nustatyti specialų kvalifikuotą sunkaus sveikatos sutrikdymo požymį, siekiant ateityje baudžiamosios teisės priemonėmis spręsti šiuo metu visuomenei neaktualią problemą, laikytinas kazuistiniu ir nederančiu su baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), principu.
5. Įstatymo projektas, kuriame vartojama daug vertinamojo pobūdžio, neaiškaus turinio nuostatų ir formuluočių (pavyzdžiui, „siekdamas atlikti <...> žalojimą <...>“, „<...> remiantis religiniais įsitikinimais <...>“, „<...> remiantis <...> socialinėmis, kultūrinėmis reikmėmis“), neatitinka juridinės technikos ir baudžiamojo įstatymo normų apibrėžtumo ir teisinio aiškumo principų reikalavimų.