Baudžiamoji byla Nr. 2K-245-976/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30900-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nuteistojo S. Š. gynėjui advokatui Olegui Šibkovui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu S. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo M. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašymas priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą palikti nenagrinėti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 592 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjusio nuosprendžio kopija kartu su baudžiamosios bylos medžiaga perduota Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 481 straipsnyje, teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda. Iš S. Š. priteista nukentėjusiajam M. J. 300 Eur neturtinės žalos ir 1500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. birželio 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda. Iš S. Š. priteista nukentėjusiajam M. J. 300 Eur neturtinės žalos ir 1500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2020 m. liepos 16 d. apie 17.30 val. viešoje vietoje – prie lopšelio-darželio „Eglutė“, Miglos g. 3, Vilniuje, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje tyčia, rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, stebint pašaliniams asmenims, taip pat ir vaikų darželio auklėtiniams, dėl menkavertės priežasties – nukentėjusiojo M. J., važiuojant Miglos gatve, panaudoto automobilio garsinio signalo – išprovokavo žodinį konfliktą su M. J., jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, elgėsi agresyviai, o M. J. išlipus iš automobilio, šį sumušė, t. y. sudavė ne mažiau kaip 5–10 smūgių į įvairias kūno vietas, telefonu trenkė į kairę ranką, taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį poodine kraujosruva kairiame dilbyje, tokiu įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
2. Kitoje baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-01-1-28204-2020-3) įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu M. J. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį už tai, kad to paties žodinio konflikto su S. Š. metu pašalinių asmenų akivaizdoje rankomis sudavė S. Š. tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas jam nosies kaulų lūžį, taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą ir, tokiais savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Kristinos Rekertienės apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo S. Š. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad S. Š. agresyviais veiksmais, necenzūriniais, įžeidžiančiais nukentėjusįjį keiksmais išprovokavo konfliktą. Abipusių muštynių metu vienodu intensyvumu, kaip ir nukentėjusysis M. J., jis sudavė smūgius nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija nustatė, kad S. Š. agresyvūs veiksmai prieš nukentėjusįjį M. J., konfliktinę situaciją matant liudytojams, sukėlė BK 284 straipsnyje nustatytus padarinius. Dėl jo agresyvių, smurtinių veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, aplinkiniams sudarytas nesaugios aplinkos įspūdis.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo S. Š. gynėjas advokatas O. Šibkovas pateiktais alternatyviais prašymais prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį be pakeitimų arba 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 23 d. nuosprendį, panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir S. Š. BK 28 straipsnio pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti, arba 3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, nes nepašalino byloje esančių abejonių dėl S. Š. kaltės ir savo sprendimus grindė prielaidomis, taip pažeidė ir nekaltumo prezumpcijos principą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai aiškino non bis in idem (draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą) principą, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas priėmė S. Š. apkaltinamąjį nuosprendį ir jo veiką kvalifikavo pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra neginčytinai įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad muštynes pradėjo S. Š., tačiau ši išvada prieštarauja nagrinėjamoje byloje ištirtiems duomenims. Byloje nebuvo surinkta jokių patikimų ir objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti, koks yra nukentėjusiojo M. J. sužalojimo atsiradimo mechanizmas. Ankstesniame kasaciniame skunde jau buvo nurodyta, kad M. J. parodymai apie kraujosruvos atsiradimo aplinkybes yra nepatikimi, kad liudytojo A. Ž. parodymai paneigia M. J. ir liudytojos I. J. parodymus. Taip pat buvo atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis jis negalėjo patirti sužalojimų. Teismas atmetė skundo argumentus dėl nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų nepatikimumo, prieštaringumo bei nenuoseklumo. Taip po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties priėmimo jis neištaisė ankstesnių klaidų.
4.3. Kaltinimas S. Š. grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiojo M. J. parodymais, kurie prieštarauja ne tik nuteistojo parodymams, bet ir liudytojo A. Ž. parodymams, nėra nuoseklūs ir objektyvūs (atsižvelgiant į M. J. nukentėjusiojo ar nuteistojo procesinį statusą, jis skirtingai nurodo aplinkybes, kuriomis S. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, aplinkybes dėl kraujo jo veide). Nukentėjusiojo M. J. parodymai dėl automobilio apgadinimų Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 21 d. nutartyje (teisminio proceso Nr. 1-01-1-28204-2020-3) jau buvo pripažinti nepatikimais, nurodant, kad „<...> M. J. smūgį nukentėjusiajam sudavė ne gindamas savo nuosavybę nuo apgadinimo, kadangi po jo pasakytų pastabų nukentėjusysis paspirtuką numetė ir tarp jų toliau tęsėsi žodinis konfliktas <...>“. Nustačius, kad M. J. parodymai nėra visiškai teisingi, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo daroma išvada, kad jo parodymų dalis dėl jam nustatyto sužalojimo atsiradimo mechanizmo yra patikima.
4.4. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad M. J. parodymus patvirtina liudytojo A. Ž. parodymai, prieštarauja bylos duomenims. Teismas nurodė, kad A. Ž. parodymai patvirtina, jog M. J. smūgis S. Š. buvo atsakas į ankstesnius analogiškus pastarojo veiksmus. Tačiau teismas iškreipė liudytojo parodymų turinį. Liudytojas A. Ž. ne tik tiesiogiai nurodė, kad pirmą smūgį sudavė būtent M. J., jis taip pat nurodė, kad M. J. sakė: „tu manęs nestumdysi, kaip tu man, taip ir aš tau“, tai patvirtina S. Š. parodymus, kad jis pastūmė M. J., po to M. J. trenkė jam į galvą. Šio liudytojo parodymai prieštarauja ir nukentėjusiojo nurodomoms aplinkybėms dėl suduoto smūgio telefonu, kadangi liudytojo parodymai pagrindžia, jog konflikto metu S. Š. telefono rankose neturėjo.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino patikimais liudytojos I. J. parodymus, nors byloje surinkti duomenys juos paneigia. I. J. parodė, kad po S. Š. necenzūrinių žodžių ji norėjo paimti rankinuką iš automobilio vidaus, pasilenkė ir nematė, kas vyko toliau. Tačiau, remiantis liudytojo A. Ž. parodymais, I. J. stovėjo šalia konfliktuojančių vyrų. Neįsivaizduojama situacija, kad I. J. nueina paimti rankinuko iš automobilio, matydama, kad tarp jos vyro ir nuteistojo S. Š. prasideda konfliktas. I. J. taip pat nurodė, kad S. Š. daužė jų automobilį paspirtuku, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendyje konstatuota, kad M. J. automobilio apgadinimai galėjo būti padaryti ne kaltinime nurodytu laiku ir vietoje.
4.6. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti S. Š. kaltu dėl M. J. sužalojimo, pasireiškusio kraujosruva kairėje rankoje, pažeidžia non bis in idem (draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą) principą. Ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 18 d. buvo priimtas prokurorės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą S. Š., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame nutarime prokurorė konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, jog S. Š. tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusįjį M. J.. 2021 m. rugpjūčio 23 d. aukštesniojo prokuroro nutarimu prokurorės 2021 m. birželio 18 d. nutarimas buvo panaikintas, tačiau, panaikindamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, aukštesnysis prokuroras nurodė, kad prokurorė pagrįstai nustatė, jog byloje nebuvo gauta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad S. Š. mobiliojo ryšio telefonu trenkė nukentėjusiajam į ranką. Taigi prokuroras atnaujino ikiteisminį tyrimą tik iš dalies. Aukštesniojo prokuroro nutarimo rezoliucinė dalis negali būti vertinama atsietai nuo nutarimo aprašomosios dalies, prokuroro procesinis sprendimas yra vientisas procesinis sprendimas. Iš abiejų prokurorų nutarimų akivaizdu, kad dalis S. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos dėl tariamo smūgio sudavimo M. J. į kairę ranką buvo nutraukta ir nebuvo atnaujinta.
4.7. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įvertintos galimos būtinosios ginties sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik tuo, kad nurodė, jog būtent S. Š. pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam, tai prieštarauja bylos duomenims. Nagrinėjamo įvykio metu S. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. S. Š. nuosekliai nurodė, kad pirmą smūgį jam sudavė būtent M. J., po šio smūgio M. J. bandė jam suduoti daugiau smūgių ir S. Š. buvo priverstas šiuos smūgius atremti. M. J. veiksmai įvykio metu buvo pavojingi, realūs, kėlė akivaizdų pavojų S. Š. sveikatai ir nebuvo pasibaigę. Taigi S. Š. veiksmai, bandant suduoti M. J., savo pobūdžiu buvo gynybiniai, padaryti jau po to, kai M. J. sulaužė jam nosį. Smūgiai nebuvo pavojingi ar stiprūs, nesukėlė M. J. jokių sužalojimų. Nors S. Š. ir keikė M. J., bet jo nepuolė ir nesudarė jam jokio pavojaus. Todėl S. Š. veiksmai atitinka būtinosios ginties sąlygas.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas žodinį konfliktą ir necenzūrinius žodžius įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau tai prieštarauja teismų praktikai, remiantis kuria žodinis konfliktas ir necenzūriniai žodžiai paprastai vertinami kaip administracinis nusižengimas, kadangi nepasiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pripažinti nusikalstamais. Teismas privalėjo įvertinti įvykio visumą, abiejų asmenų veiksmus ir šių veiksmų priežastinį ryšį su pasekmėmis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino M. J. veiksmų prieš S. Š., neįvertino, kad pats S. Š. yra nukentėjusysis ir turėjo teisę gintis, kad viešoji tvarka iš esmės pažeista būtent M. J. veiksmais.
4.9. S. Š. ir M. J. žodinis konfliktas iki pirmo M. J. suduoto smūgio nebuvo pavojingas, nesutrikdė viešosios tvarkos. Konfliktą matė du pašaliniai asmenys – I. Z.-B. ir A. Ž.. Liudytoja I. Z.-B. užsiėmė savo veikla ir nestebėjo konflikto, liudytojas A. Ž. į konfliktą atkreipė dėmesį tik dėl M. J. suduoto smūgio. M. J. ir jo žmona I. J. buvo konflikto dalyviai, šį konfliktą išprovokavo būtent M. J. veiksmai – jis, važiuodamas automobiliu, „pagąsdino“ S. Š., važiuojantį paspirtuku. Būtent dėl šios priežasties S. Š. nusekė M. J. iš paskos, norėdamas sudrausminti asmenį. Tačiau S. Š. neatliko jokių veiksmų, sutrikdančių viešąją tvarką. Jo bandymai apsiginti savaime nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą. Priešingai, būtent M. J. veiksmai sulaužant S. Š. nosį, bandant suduoti daugiau smūgių sutrikdė viešąją tvarką ir būtent dėl M. J. veiksmų S. Š. ir jo žmonos buvo kviečiamos specialiosios tarnybos.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo S. Š. gynėjo advokato O. Šibkovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-38-1073/2023, 2K-98-1214/2024 ir kt.). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant konkrečių argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023 ir kt.).
7. Kasaciniame skunde nurodomi BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies normų reikalavimų pažeidimai, tačiau jie grindžiami išimtinai tuo, kad, kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos bylos aplinkybės yra neįrodytos, nustatytos nepatikimai ar iš esmės nenustatytos. Taigi argumentai, susiję su skunde nurodomais nuteistojo S. Š., nukentėjusiojo M. J., liudytojų I. J., A. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ar teisiamojo posėdžio metu, ir prašymu juos vertinti kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl kasacinio skundo argumentų, kurie yra susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, remsis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)
8. Kasatorius teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tuos pačius veiksmus (dėl M. J. sužalojimo, pasireiškusio kraujosruva kairėje rankoje), dėl kurių jam buvo priimtas ir įsiteisėjęs prokuroro nutarimas nutraukti procesą ikiteisminiame tyrime, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė draudimo asmenį du kartus bausti už tą pačią veiką principą ir priėmė neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
9. Draudimo bausti už tą patį nusikaltimą principas (lot. non bis in idem) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Minėtas principas tiesiogiai yra išreikštas BK 2 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad negalima ne tik bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, tačiau baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.
10. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą), negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, t. y. visumos konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas, siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolutukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-686/2007, 2K-7-68/2009, 2K-514-942/2015, 2K-74-719/2020, 2K-23-648/2021, 2K-7-32-719/2021 ir kt.).
11. EŽTT praktikoje išaiškinta, jog Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsniu siekiama uždrausti kartoti baudžiamąjį procesą, kuris buvo užbaigtas galutiniu išteisinimu ar nuteisimu (Didžiosios kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10, 120 punktas su tolesnėmis nuorodomis; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012-10, 81 punktas su tolesnėmis nuorodomis). Iš EŽTT sprendimų matyti, kad reikšminga yra tai, ar konkretaus sprendimo, kuriuo užbaigiamas procesas, turinys leidžia teigti, jog byla buvo išnagrinėta iš esmės (įvertintos bylos aplinkybės, įrodymai, pasisakyta dėl kaltinamo asmens atsakomybės buvimo ar nebuvimo ir pan.), taip pat ar priimtas sprendimas, vadovaujantis nacionalinėje teisėje įtvirtintomis taisyklėmis, yra galutinis.
12. Pirmiau nurodytos teisės normos ir aptarta teismų praktika suponuoja išvadą, kad, prokurorui priėmus nutarimą nutraukti asmens baudžiamąjį persekiojimą, tolesnis procesas tam pačiam asmeniui dėl tų pačių aplinkybių reikštų non bis in idem principo pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-648/2021, 2K-208-719/2023). Taigi nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar byloje buvo priimtas galutinis sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ar jo dalį dėl konkrečių byloje nustatytų aplinkybių.
13. Iš bylos matyti, kad 2020 m. rugpjūčio 3 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2020 m. liepos 16 d. S. Š. žodinio konflikto metu telefonu trenkė vieną kartą į kairę ranką M. J., taip sukėlė šiam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė šio sveikatą. S. Š. buvo įteiktas pradinis pranešimas apie įtarimą, inkriminuojant pirmiau aptartas aplinkybes. 2021 m. birželio 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavus, kad ikiteisminio tyrimo metu negauta objektyvių duomenų, jog S. Š. mušdamas nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Tačiau aukštesniojo prokuroro 2021 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu, tenkinant nukentėjusiojo atstovo advokato skundą, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikintas ir tyrimas byloje atnaujintas. Tęsiant ikiteisminį tyrimą, pradinis veikos kvalifikavimas buvo pakeistas, esminės faktinės aplinkybės dėl nuteistojo smurtinių veiksmų papildytos, inkriminuojant tiek smūgio sudavimą telefonu į kairę ranką, tiek smūgių sudavimą į įvairias kūno vietas. 2021 m. rugsėjo 21 d. S. Š. pranešta apie įtarimą padarius nusikaltimą, nustatytą BK 284 straipsnyje.
14. Kasatorius nurodo, kad galutinis sprendimas dėl smūgio sudavimo į nukentėjusiojo ranką buvo priimtas aukštesniajam prokurorui nutarimo aprašomojoje dalyje nurodžius, jog byloje nebuvo gauta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad S. Š. mobiliojo ryšio telefonu trenkė nukentėjusiajam į ranką. Kasatoriaus teigimu, ikiteisminis tyrimas dėl šio smūgio nebegalėjo būti tęsiamas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia išvada.
14.1. Pirma, vertinant tiek prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek aukštesniojo prokuroro nutarimą naikinti apskųstą nutarimą, pirmenybė turėtų būti teikiama procesinio sprendimo turiniui, atskiras sprendimo dalis vertinant kaip visumą. Be to, prokurorų sprendimai negali būti vertinami atsietai nuo baudžiamosios bylos konteksto ir proceso eigos. Kaip matyti iš 2021 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo, aukštesnysis prokuroras, susipažinęs su nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai – nebuvo atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai ir neišnaudotos visos galimybės nustatyti bylai reikšmingas įvykio aplinkybes. Aukštesnysis prokuroras, konstatuodamas, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nepagrįstas, savo nutarime taip pat nurodė, kurie ikiteisminio tyrimo veiksmai galėtų būti atlikti, ir konstatavo, kad galutinį procesinį sprendimą galima priimti tik įvertinus surinktų duomenų visumą. Svarbu ir tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl nukentėjusiajam sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškiančio poodine kraujosruva kairiame dilbyje, ir tik dėl šios dalies, panaikinus prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas galėjo būti atnaujintas. Tad atskiros prokuroro nutarimo formuluotės dėl smūgio įrodytumo, panaikinant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (akcentuojamos kasaciniame skunde), nors ir gali būti pripažintos nevisiškai teisiškai tiksliomis, tačiau šiuo atveju nelaikytinos teisiškai reikšmingomis sprendžiant klausimą dėl atnaujinto ikiteisminio tyrimo ribų. Teisiškai reikšmingas ir visiškai aiškus yra prokuroro priimtas sprendimas panaikinti nepagrįstą sprendimą nutraukti tyrimą.
14.2. Antra, aukštesniojo prokuroro veikla ikiteisminio tyrimo metu yra susijusi su prokuroro priimant nutarimus padarytų pažeidimų nustatymu ir pasiūlymais juos pašalinti, tačiau nėra susijusi su faktų nustatymu. Aukštesnysis prokuroras, nustatęs proceso įstatymų pažeidimus, pagal BPK 63–64 straipsnių ir 170 straipsnio 6 dalies nuostatas panaikina neteisėtus ar nepagrįstus prokuroro nutarimus ir duoda prokurorams privalomus nurodymus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti. Aukštesniajam prokurorui panaikinus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, būtent ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras, atsižvelgdamas į nustatytus pažeidimus, priima galutinį sprendimą dėl bylos baigties (pavyzdžiui, priima nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą arba tęsti ikiteisminį tyrimą, perkvalifikavus veiką). Šioje byloje aukštesniajam prokurorui panaikinus prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, joks konkretus BPK normose reglamentuotas prokuroro sprendimas dėl kasatoriaus ginčijamos kaltinimo dalies nebuvo priimtas. Priešingai, tęsiant ikiteisminį tyrimą buvo priimtas sprendimas perkvalifikuoti S. Š. veiką, inkriminuojant kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. I-153 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu 12 punkte nurodyta, jog esant pagrindui perkvalifikuoti veiką, dėl kurios pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, suderinęs su prokuroru, dokumente, kuriuo įformintas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, užrašo rezoliuciją tęsti tyrimą dėl kitos veikos, nurodydamas BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą. Tokiu atveju nepriimamas nutarimas nutraukti dalį tyrimo dėl veikos, kuri perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, jo dalį ar punktą. Toks teisinis reguliavimas suteikia aiškumo, kad iš esmės tos pačios veikos teisinio vertinimo (kvalifikacijos) keitimas nereiškia dvigubo baudžiamojo persekiojimo. Šios aplinkybės taip pat rodo, kad, aukštesniajam prokurorui panaikinus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, dėl S. Š. veikos buvo tęsiamas tas pats procesas.
15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad, šioje byloje panaikinus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atnaujinus tyrimą, galutinio kompetentingos institucijos sprendimo, paneigiančio galimybę persekioti asmenį dėl tos pačios veikos, priimta nebuvo, taigi, nėra ir aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Dėl BK 284 straipsnio taikymo
16. Kasatorius netinkamą BK 284 straipsnio taikymą motyvuoja tuo, kad nuteistojo S. Š. veiksmai negali būti pripažinti įžūliais, jais nebuvo sukelti įstatyme nustatyti padariniai, nuteistojo veiksmai nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pripažinti nusikalstamais. Šie kasacinio skundo argumentai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
17. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-239-697/2022, 2K-9-594/2023, 2K-73-654/2024).
18. BK 284 straipsnyje nurodyto nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-73-654/2024). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-255-697/2022, 2K-106-697/2024, 2K-93-387/2024).
19. Byloje nustatyta, kad nuteistasis S. Š. viešoje vietoje – prie vaikų darželio esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje – išprovokavo konfliktą su M. J. dėl menkavertės dingsties (nukentėjusiojo, vairavusio automobilį, panaudoto automobilio garsinio signalo). Šio konflikto metu nukentėjusiojo atžvilgiu S. Š. elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo nukentėjusįjį dėl jo vyresnio amžiaus, po to, besitęsiant konfliktui, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat ir telefonu į kairę ranką, taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokie S. Š. veiksmai viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, panaudojus fizinį smurtą ir sužalojus M. J., atlikti dėl mažareikšmės dingsties, pagrįstai pripažinti įžūliais. S. Š., dėl asmeninio nepasitenkinimo nusprendęs viešoje vietoje sudrausminti automobilio vairuotoją M. J., demonstravo nepagarbą nusistovėjusioms moralės normoms, be kita ko, kitiems asmenims. Tai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, pagrindžia tai, kad aplinkiniai asmenys pasijuto nesaugiai, prašė nutraukti konfliktą: liudytojas A. Ž. nutraukė sporto užsiėmimą ir priėjo nuraminti konfliktuojančių asmenų, liudytoja I. J., prašiusi nutraukti konfliktą, perspėjusi, kad šalia žaidžia vaikai, sulaukė nepagarbaus atsakymo. Teismai taip pat pagrįstai pripažino, kad nuteistasis veikė tyčia. Pasirinkta įvykio vieta, aptartos veiksmų paskatos, pobūdis bei intensyvumas patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai suprato, jog dėl tokių veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir norėjo taip veikti. Taigi, nuteistojo veiksmai atitinka visus BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymius.
20. Kasatoriaus teiginys, kad nuteistojo S. Š. veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų vertinama kaip nusikalstama, taip pat nepagrįstas. BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir nurodo padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-699/2016, 2K-103-689/2019, 2K-159-976/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nuteistojo veiksmai atitinka įžūlų elgesį, kuriuo buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir dėl kurio kilo baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas S. Š. veiksmus teisingai įvertino kaip nusikalstamus ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
21. Kasatoriaus argumentai, kad nuteistasis S. Š. nukentėjusiajam M. J. sudavė smūgius gindamasis, taip pat yra nepagrįsti.
22. Būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-7-48-495/2024).
23. Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-387/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024, 2K-7-48-495/2024).
24. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad, nustačius specifinę abipusių muštynių situaciją, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Tokiu atveju abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais ir teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021, 2K-124-719/2022).
25. Bylos medžiaga patvirtina, kad būtinosios ginties sąlygos buvo nagrinėjamos ir išsamiai aptartos apeliacinės instancijos teismo sprendime. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, tiksliai nustatęs įvykio aplinkybes, be kita ko, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko elgesiu prieš nusikaltimo padarymą, padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kad S. Š. nekilo teisė gintis, panaudojant fizinį smurtą prieš M. J., nes vyko abipusės muštynės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog būtent nuteistasis priėjo prie nukentėjusiojo ir išprovokavo žodinį konfliktą, vėliau nuteistasis pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam, kurio veiksmai nekėlė realaus pavojaus nuteistajam. Taigi, besitęsiant konfliktui, kilo abipusės muštynės tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, jų metu abiem asmenims buvo padaryti atitinkami sužalojimai. Konfliktinės situacijos inicijavimas, jos nenutraukimas ir tolesni S. Š. veiksmai prieš nukentėjusįjį leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pavojingo kėsinimosi prieš nuteistąjį nebuvo, o abi pusės atliko puolimo veiksmus.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuteistasis buvo aktyvus konflikto iniciatorius ir dalyvis, kuris sąmoningai išprovokavo konfliktą ir jį aktyviai eskalavo, nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju vyko abipusės muštynės, o ne buvo susidariusi būtinosios ginties situacija.
27. Apibendrindama pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, t. y. pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų vertindamas nuteistojo S. Š. dalyvavimą abipusėse muštynėse.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,