Administracinė byla Nr. eA-1174-629/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04856-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. S. K. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą (pagal bylos duomenis 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 24S189083) perduoti pareiškėją ir jos naujagimį Maltos Respublikai (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjos atstovai 2024 m. birželio 19 d. jos vardu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2024 m. birželio 26 d. atsisakė priimti pareiškėjos atstovų pateiktą prašymą ir nurodė pareiškėjai prašymą pateikti asmeniškai. Pareiškėja 2024 m. birželio 27 d. asmeniškai pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2.2. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 6 d. dėl pareiškėjos buvo priėmęs sprendimą Nr. 24S139305 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir 2024 m. birželio 6 d. sprendimas) vadovaudamasis vien tik formaliu pagrindu ir tinkamai neįvertinęs pareiškėjos individualios situacijos. Pareiškėja išvyko iš (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) dėl jai gresiančio pavojaus. Pareiškėja buvo priimta į verslo studijas Verslo ir vadybos mokykloje Maltos Respublikoje, studijų sutartis sudaryta 2023 m. rugsėjo 10 d., tačiau jos netenkino studijų kokybė. Pareiškėja iš draugų sužinojo, kad Lietuvoje studijų kokybė yra labai gera, 2024 m. kovo 1 d. atvyko į Lietuvą ir 2024 m. balandžio 8 d. su Kazimiero Simonavičiaus universitetu sudarė studijų sutartį Nr. 23-II-VVNL-EN-30 dėl studijų pagal studijų programą Verslo vadyba. Pareiškėja nuo 2024 m. balandžio 9 d. lanko paskaitas (seminarus), paskutinį ekonomikos egzaminą laikė 2024 m. gegužės 5 d. Pareiškėja sumokėjusi už mokslus universitete. Todėl Migracijos departamento Sprendime nurodyti tikrovės neatitinkantys teiginiai, susiję su pareiškėjos studijomis. Nors pareiškėja buvo pateikusi prašymą dėl leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu, Migracijos departamentas atsisakė jį nagrinėti dėl to, jog jos turima Maltos Respublikos daugkartinė nacionalinė viza D (duomenys neskelbtini), išduota nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. spalio 18 d., (toliau – ir Maltos viza) buvo panaikinta 2024 m. birželio 29 d. Maltos viza buvo panaikinta dėl universiteto pakeitimo, tačiau apie tai ji sužinojo Migracijos departamentui priėmus 2024 m. birželio 6 d. sprendimą. Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-11991-484/2024 pagal pareiškėjos skundą atsakovui dėl 2024 m. birželio 6 d. sprendimo panaikinimo.
2.3. Maltos Respublika negalėtų tinkamai įvertinti ir nagrinėti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį. Sprendimas perduoti prieglobsčio prašytoją Maltos Respublikai be jokios abejonės apribos jos teises. Nors pareiškėjos prieglobsčio prašytojos statusas, ją perdavus į Maltos Respubliką, išliks, tačiau jos prašymas nebus tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėtas, nes Maltos Respublikoje nebus atsižvelgta į prieglobsčio prašytojos individualias aplinkybes, jos prašymas ir priedai, išversti į lietuvių kalbą, nebus išversti į maltiečių kalbą, Maltos Respublikoje nebus tinkamai apgintos pareiškėjos teisės. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2022 m. gruodžio 20 d. sprendime byloje S. H. prieš Maltos Respubliką (pareiškimo Nr. 37241/21) nustatė sisteminius prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumus Maltos Respublikoje, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, t. y. individualios bylos aplinkybių neįvertinimas; pagreitintos procedūros taikymas; teisinės pagalbos trūkumas ir konstitucinėje sistemoje tinkamų priemonių nebuvimas; išteklių nebuvimas ir komunikacijos trūkumas su prieglobsčio prašytojais; neveiksmingos teisių gynimo priemonės. Pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 27 d. pagimdė vaiką, todėl jos su naujagimiu perdavimas Maltos Respublikai sukeltų pernelyg didelę ir neproporcingą žalą. Sprendime naujagimio padėtis ir situacija buvo įvertinta vien tik formaliais pagrindais, t. y. kad pareiškėja nėščia ir jos vaiko padėtis bus tokia pat kaip pareiškėjos. Tačiau neaptarti aspektai, kaip pareiškėja, būdama nėščia, galėtų būti perduodama Maltos Respublikai, ar bus tinkamai apgyvendinta, ar jai būtų užtikrintos tinkamos gimdymo paslaugos, ar vaiko geriausi interesai gali būti užtikrinami Maltos Respublikoje ir t. t. Atsakovas neatkreipė dėmesio į prieglobsčio prašytojos pažeidžiamumą ir naujagimio geriausius interesus. Nors pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tačiau čia yra (duomenys neskelbtini) bendruomenė. Pareiškėja neturi jokių socialinių ryšių su Malta. Jos perdavimo Maltos Respublikai atveju egzistuoja ne tik pareiškėjos, bet ir jos naujagimio grąžinimo į kilmės valstybę rizika. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje nuo studijų pradžios gyveno nuomojamame bute, jame esanti aplinka atitinka ir naujagimio geriausius interesus. Maltos Respublikoje prieglobsčio prašytoja būtų apgyvendinta sulaikymo centre, tikėtina, jai būtų taikoma sulaikymo priemonė dėl ryšio su Maltos Respublika nebuvimo, neturėjimo gyvenamosios vietos. Pareiškėja baiminasi dėl savo ateities.
2.4. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino pareiškėjos individualios situacijos, diskrecinės išlygos (Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas)) egzistavimo, Maltos Respublikos vyriausybės sulaikymo politikos, taikomos ir asmenims iš Afrikos šalių (Ataskaita, susijusi su Dublino reglamento taikymu Maltos Respublikoje), Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kuri įtvirtina plačią apsaugą nuo diskriminacijos, todėl netinkamai vykdė savo funkcijas, pažeidė gero viešojo administravimo principą. Migracijos departamentas, ignoruodamas konkretų pareiškėjos perdavimo atvejį, pažeidė jos pagrindines žmogaus teises ir prisiimtus įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėja turėjo Maltos vizą. Migracijos departamentas kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Migracijos skyrių su prašymu informuoti, ar pareiškėjos turima Maltos viza yra galiojanti. VSAT Vilniaus rinktinės Migracijos skyrius 2024 m. birželio 3 d. persiuntė el. paštu gautą VSAT Nacionalinio koordinacinio centro pranešimą, kuriame nurodoma, kad pareiškėjai išduota Maltos viza buvo panaikinta 2024 m. balandžio 29 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nesilaikė Įstatymo reikalavimų, 2024 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S139305 grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 21 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. birželio 27 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2024 m. liepos 1 d. pateikė prieglobsčio prašymą. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas) nuostatomis, atsakovas kreipėsi į atsakingas Maltos Respublikos institucijas su prašymu perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion. Maltos Tarptautinės apsaugos agentūra 2024 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 6912 sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, priėmė Sprendimą. Perdavimo vykdymas pavestas VSAT.
3.2. Pareiškėja skunde tik deklaratyviai nurodo, kad Maltos Respublika negalėtų tinkamai įvertinti ir nagrinėti jos prašymo suteikti prieglobstį, tačiau nepateikia tai patvirtinančių ir objektyvių įrodymų, o jos teiginiai apie prieglobsčio prašymo ir jo priedų vertimą yra absurdiški. Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Maltos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėja. Sprendime buvo įvertintos visos aplinkybės, susijusios su pareiškėja (studijos Lietuvoje, prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi, buvimo laikas Lietuvos Respublikoje, nėštumas (Sprendimo priėmimo metu pareiškėja nebuvo pagimdžiusi), gimsiančio vaiko teisinė padėtis). Pareiškėja skunde klaidingai cituoja Europos pabėgėlių ir tremtinių tarybos ataskaitą apie Maltos Respublikoje taikomą Dublino procedūrą. Minėtoje ataskaitoje yra pateikiami paaiškinimai apie asmens grąžinimo procedūrą tuo atveju, kai asmuo, pateikęs prieglobsčio prašymą Maltoje, išvyksta iš Maltos be imigracijos institucijų leidimo pabėgdamas iš sulaikymo įstaigos arba neteisėtai išvykdamas iš šalies. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, atitinkamai jis bus perduotas Maltos Respublikai. Minėta ataskaita niekaip nepatvirtina pareiškėjos skundo teiginių, kad Maltos Respubliką neužtikrins tinkamo jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo. Tikėtina, kad pareiškėjai ir jos nepilnamečiui vaikui bus suteiktos visos reikiamos paslaugos, pagalba bei orumo nežeminantis gyvenimo lygis ir tinkamos gyvenimo sąlygos. Maltos Respublika yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl nėra jokio pagrindo abejoti jos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje.
3.3. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką tyrimą, įvertino visus surinktus duomenis Įstatymo nuostatų kontekste ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, t. y. atsakovas laikėsi gero administravimo principo. Vien deklaratyvūs pareiškėjos teiginiai dėl Sprendimo neteisėtumo nesudaro pagrindo jo panaikinti.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. VSAT atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
4.1. Pareiškėja į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją atvyko turėdama Maltos vizą, vadovaujantis Dublino reglamento 13 straipsnio 1 dalimi. Maltos Respublika prisiėmė atsakomybę už pareiškėjos tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. VSAT nenagrinėja prieglobsčio prašymų ir nepriima dėl jų sprendimų. Migracijos departamento Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
4.2. Diskrecine išlyga valstybė narė, kuriai pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, tačiau ji nėra atsakinga už tokį nagrinėjimą, gali pasinaudoti, bet neprivalo. Bet kuriuo atveju tai turi nuspręsti pati valstybė narė, įvertinusi visą turimų aplinkybių, susijusių su tarptautinės apsaugos prašymu, visetą. Tai atsakovas ir atliko. Vien tai, jog pareiškėja mano, kad Maltos Respublikoje jos prašymas nebus tinkamai išnagrinėtas, nėra pakankamas pagrindas naudoti diskrecinę išlygą. Pareiškėjos pateiktoje EŽTT praktikoje bylų aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pareiškėjos situacijos, o selektyvus vieno sprendimo citavimas nepatvirtina pareiškėjos deklaratyvių teiginių, juo labiau toks individualios situacijos vertinimas neatspindi Maltos Respublikos prieglobsčio prašymų nagrinėjimo sistemos ar procedūrų vertinimo globalia prasme.
II.
6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
6.1. Pareiškėja turėjo Maltos Respublikos daugkartinę nacionalinę vizą D (duomenys neskelbtini), išduotą nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. spalio 18 d. Migracijos departamentas kreipėsi į VSAT Vilniaus rinktinės Migracijos skyrių su prašymu informuoti, ar pareiškėjos turima Maltos viza yra galiojanti.
6.2. VSAT Vilniaus rinktinės Migracijos skyrius 2024 m. birželio 3 d. persiuntė el. paštu gautą VSAT Nacionalinio koordinacinio centro pranešimą, kuriame nurodoma, kad pareiškėjai išduota Maltos viza buvo panaikinta 2024 m. balandžio 29 d.
6.3. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nesilaikė Įstatymo reikalavimų, 2024 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S139305 grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 21 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. birželio 27 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – (duomenys neskelbtini).
6.4. Pareiškėja 2024 m. liepos 1 d. pateikė prieglobsčio prašymą. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Maltos Respublikos institucijas su prašymu perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion. Maltos Tarptautinės apsaugos agentūra 2024 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 6912 sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde deklaratyviai nurodė, jog Maltos Respublika negalėtų tinkamai įvertinti ir nagrinėti jos prašymo suteikti prieglobsčio, tačiau nepateikė tai patvirtinančių ir objektyvių įrodymų, o jos teiginiai apie prieglobsčio prašymo ir jo priedų vertimą yra absurdiški. Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Maltos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėja.
8. Teismas sprendė, kad Sprendime buvo įvertintos visos aplinkybės, susijusios su pareiškėja (studijos Lietuvoje, prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi, buvimo laikas Lietuvos Respublikoje, nėštumas (Sprendimo priėmimo metu pareiškėja nebuvo pagimdžiusi), gimsiančio vaiko teisinė padėtis). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde klaidingai cituoja Europos pabėgėlių ir tremtinių tarybos ataskaitą apie Maltos Respublikoje taikomą Dublino procedūrą. Minėtoje ataskaitoje yra pateikiami paaiškinimai apie asmens grąžinimo procedūrą tuo atveju, kai asmuo, pateikęs prieglobsčio prašymą Maltoje, išvyksta iš Maltos be imigracijos institucijų leidimo pabėgdamas iš sulaikymo įstaigos arba neteisėtai išvykdamas iš šalies. Pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, atitinkamai ji bus perduota Maltos Respublikai. Minėta ataskaita niekaip nepatvirtina pareiškėjos skundo teiginio, kad Maltos Respubliką neužtikrins tinkamo jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė įtikinamų įrodymų, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos Maltos Respublikoje turi sisteminių trūkumų, pirmiausia susijusių su sveikatos paslaugomis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Direktyva [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo], tikėtina, kad pareiškėjai ir jos nepilnamečiui vaikui bus suteiktos visos reikiamos paslaugos, pagalba bei užtikrintas orumo nežeminantis gyvenimo lygis ir tinkamos gyvenimo sąlygos.
9. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas neturi duomenų, kad Maltos Respublikoje yra pažeidžiamos prieglobsčio prašytojų teisės. Pareiškėja taip pat nepateikė tokių objektyvių ir įtikinamų duomenų. Į Maltos Respubliką yra nuolat perduodami asmenys pagal Dublino reglamentą, nėra duomenų, kad būtų sustabdytas asmenų perdavimas į Maltos Respubliką. Teismas vertino, kad pareiškėjos skunde nurodomi hipotetiniai jos perdavimo į Maltos Respubliką scenarijai, yra mažai tikėtini ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.
10. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad selektyvus prieglobsčio prašytojos pateikto vieno EŽTT sprendimo citavimas nepatvirtina jos deklaratyvių teiginių, neatspindi bendrai Maltos Respublikos prieglobsčio prašymų nagrinėjimo sistemos ar procedūrų vertinimo globalia prasme.
11. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normų taikymo aspektu ir sprendė, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką tyrimą, įvertino visus surinktus duomenis Įstatymo nuostatų kontekste ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. laikėsi gero administravimo principo. Teismas vertino, jog pareiškėja skunde nepateikė jokių duomenų, paneigiančių Sprendime nurodytas aplinkybes, o vien deklaratyvūs teiginiai šiuo aspektu nesudaro pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimą.
III.
13. Pareiškėja S. S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
14.1. Teismo išvados be jokio pagrindo yra grindžiamos atsakovo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais šiais aspektais: dėl nuolatinio asmenų perdavimo į Maltos Respubliką bei nesančių duomenų dėl perdavimo sustabdymo, nes skunde buvo aiškiai nurodyta, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių teismai savo sprendimais sustabdė prieglobsčio prašytojų perdavimo procedūrą Maltos Respublikai dėl galimų nežmoniškų arba žeminančių veiksmų; dėl pareiškėjos nepateiktų įtikinamų įrodymų dėl Maltos Respublikos prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų sisteminių trūkumų, pirmiausia susijusių su sveikatos paslaugomis, pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų teisių, dėl tikėtinų tinkamų sąlygų pareiškėjai ir jos nepilnamečiui vaikui, nes EŽTT praktika ir skunde pateikta ataskaita netiesiogiai patvirtina ir įrodo, jog Maltos Respublikoje yra sisteminiai prieglobsčio procedūrų trūkumai. Lietuvos Respublika kaip Konvenciją ratifikavusi susitariančioji šalis turi pozityvią pareigą įvertinti galimus scenarijus pagal Konvencijos 3 straipsnį. Nors Lietuvos Respublika nesielgia su pareiškėja žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jos orumą, tačiau turėdama net menkiausią abejonę, jog perdavimo Maltos Respublikai atveju su pareiškėja ar jos kūdikiu bus elgiamasi netinkamai, turėtų įvertinti visas rizikas ir imtis apsaugos priemonių.
14.2. Aptarus išvykimo iš kilmės valstybės, atvykimo į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamento 2024 m. birželio 6 d. sprendimo priėmimo ir kitas su tuo susijusias aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 str.) bei teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2024 m. vasario 29 d. sprendimą byloje Nr. C-392/22, EŽTT 2011 m. sausio 21 d. sprendimą M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją, prašymo Nr. 30696/09), pažymi, kad atsakovas privalėjo bendradarbiauti nustatant faktus ir (arba) patikrinti jų tikrumą, tačiau to neatliko, o vien nepagrįstai siekė paneigti pareiškėjos teiginius faktu, kad Malta yra Konvencijos valstybė narė. Atsakovas šiuo konkrečiu atveju dėl pareiškėjos ir jos kūdikio iš Maltos Respublikos negavo jokios individualios garantijos, kad būtų galima atmesti bet kokį realų nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojų, atlikti perdavimą. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė neįvertinęs teisiškai reikšmingų faktų.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, dėl nesančių duomenų apie sisteminius prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumus, pažeidžiamas prieglobsčio prašytojų teises Maltos Respublikoje, hipotetinius pareiškėjos perdavimo Maltos Respublikai scenarijus, Sprendime išsamiai įvertintas su pareiškėja susijusias aplinkybes, selektyvia EŽTT praktika pareiškėjos skunde bei prieglobsčio prašytojos nepateiktus įrodymus šiais aspektais, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir papildomai akcentuoja, kad:
15.1. Vien pareiškėjos noras, kad jos prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybės narė prieglobsčio prašymui nagrinėti. Valstybės sprendimas pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais įgaliojimais ir nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą arba jo nenagrinėti yra diskrecinis sprendimas ir jis nėra grindžiamas privalomais kriterijais, kurių ši valstybė privalo laikytis pagal Dublino reglamentą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytoje ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti šia sąlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, kuris jai nepriklauso.
15.2. Maltos Respublika privalo suteikti prieglobsčio prašytojams konkrečiai reikalingą sveikatos priežiūrą ir medicinos pagalbą, į kurią įeina bent jau būtinoji medicinos pagalba ir būtiniausias ligų bei sunkių psichikos sutrikimų gydymas. Atsižvelgiant į valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, galima daryti tvirtą prielaidą, kad prieglobsčio prašytojams valstybėse narėse bus suteiktos tinkamos gydymo paslaugos.
15.3. Pareiškėja, nesutikdama su teismo įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su Migracijos departamento atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais dėl Maltos Respublikos kompetencijos nagrinėti prieglobsčio prašymus, aptaria Dublino reglamento tikslą bei nuostatas, pažymi neturintis duomenų, jog Maltos Respublikoje yra pažeidžiamos prieglobsčio prašytojų teisės ir papildomai akcentuoja, kad:
16.1. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Migracijos departamentas žinojo ar turėjo žinoti apie realų nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojų su prieglobsčio prašytojais Maltoje ir turėjo pareigą gauti iš Maltos Respublikos individualią garantiją, jog rimtai ir tinkamai išnagrinės pareiškėjos prieglobsčio prašymą. Pagal 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso valstybės narės negali daryti įtakos ar spaudimo kitai valstybei, reikalaujant garantijų, jog tam tikro užsieniečio tarptautinis apsaugos prašymas bus tenkintas.
16.2. Pareiškėja laisva valia pasirinko Maltos Respubliką kaip saugią šalį, kurioje galėtų siekti aukštojo išsilavinimo, o vėliau iš šios šalies išvyko, nes nebuvo patenkinta studijų kokybe, t. y. ne dėl kitų priežasčių, susijusių su jos kaip studentės, tikėtina, pažeidžiamomis teisėmis ar laisvėmis Maltoje. Pareiškėja nuo atvykimo į Šengeno teritoriją, t. y. 2023 m. lapkričio 7 d. iki 2024 m. birželio 19 d. nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos suteikimo nei vienoje Šengeno valstybėje narėje, o tokį prašymą pateikė tik priėmus 2024 m. birželio 6 d. sprendimą. Iš apeliacinio skundo nėra aišku, ar pareiškėja Maltoje susidūrė su adaptacijos sunkumais, ar dėl patiriamų sunkumų studijų įstaigoje, tačiau pareiškėja nenurodė, kad psichologiniai sunkumai atsirado dėl neteisėtai atliekamų Maltos Respublikos valdžios institucijų atstovų veiksmų ar neveikimo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad perdavimas Maltos Respublikai gali kelti grėsmę pareiškėjos ar jos kūdikio gyvybei.
16.3. Aptarus Įstatymo 128 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nė viena iš Įstatyme nurodytų aplinkybių, pareiškėja taip pat tokių nepateikė. Tais atvejais, kai yra perduodami pažeidžiami asmenys (t. y. pareiškėja, kuri viena augina nepilnametį vaiką), atsiranda pareiga pasikeisti turima svarbia informacija bei sveikatos duomenimis apie perduotinus asmenis, tačiau nėra taikomas draudimas perduoti pažeidžiamus asmenis. VSAT, atsakinga už Migracijos departamento Sprendimo vykdymą, įvertinusi asmens byloje turimą informaciją, spręs klausimus, susijusius su poreikiu lydėti pareiškėją bei jos kūdikį iki Maltos Respublikos, taip pat tikslingumą į palydos sudėtį įtraukti medicinos darbuotoją, psichologą ar socialinį darbuotoją, būtinų daiktų bei maisto kelionės metu aprūpinimą ir kt.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 24S189083, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją S. S. K. Maltos Respublikai, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką tyrimą, Sprendime įvertino visas su pareiškėja susijusias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus.
19. Pareiškėja apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamentas Sprendimą priėmė neįvertinęs teisiškai reikšmingų faktų, o teismo išvados šiuo aspektu yra grindžiamos atsakovo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjos inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais bei ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Atsižvelgus į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, proceso ekonomiškumo principu, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmetami. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėja, sutiko su atsakovo argumentais ir rėmėsi jo pateiktais įrodymais, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
22. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymo, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino reglamentas), taip pat Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.
23. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).
24. Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento 12 straipsnio 4 dalies pirmoji pastraipa nustato: „Jei prašytojas turi tik vieną ar daugiau teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius ir kurios leido jam faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją, 1, 2 ir 3 dalys taikomos tol, kol prašytojas nėra išvykęs iš valstybių narių teritorijų“.
25. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
26. Įsakyme įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet atliekant Įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nurodytą tyrimą, Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma, kai: 1. yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; 2. prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; 3. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; 4. sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; 5. vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; 6. dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.
27. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2024 m. liepos 1 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašytoja pateikė (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasą, kuriame buvo Maltos Respublikos išduota D tipo viza (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. spalio 18 d. Migracijos departamentas kreipėsi į VSAT, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjos turima Maltos viza yra galiojanti, ir buvo informuotas, jog pareiškėjai išduota Maltos viza buvo panaikinta 2024 m. balandžio 29 d. Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Maltos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion. Maltos Tarptautinė apsaugos agentūra 2024 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 6912 sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją.
28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje aptartu teisiniu reguliavimu, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja turėjo Maltos vizą, kurios galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius ir kuri leido pareiškėjai faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją, prieina prie išvados, jog vadovaujantis Dublino reglamento 12 straipsnio 2 dalimi, atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą prisiima ta valstybė narė, kuri išdavė vizą, t. y. Maltos Respublika.
29. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Be to, įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų. Šia teise siekiama kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 58 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 146 p.). Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą suteikta teise ir sutikti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 59 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 147 p.). Jei valstybė narė atsisako taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą, tai neišvengiamai reiškia, kad būtent ši valstybė narė turi priimti sprendimą dėl perdavimo (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M.A., S.A., A.Z. (C-661/17) 78 p.).
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ESTT pateiktas teisės aiškinimas suponuoja, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-415/2024).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, prieina prie išvados, jog atsakovas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, tinkamai įvertino jos individualią situaciją: nenustatė duomenų apie Įsakymo 1–4 punktuose išvardintų aplinkybių buvimą, prieglobsčio prašytoja neturi šeiminių ryšių Lietuvoje nėra, socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jos prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 p.), nėra turėjusi nei Lietuvos nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi, Lietuvoje nėra oficialiai dirbusi, taigi pareiškėja neturi ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas įvertino ir aplinkybę, susijusią su pareiškėjos nėštumu, tačiau nenustatė individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių pareiškėjos perdavimas Maltos Respublikai sukeltų jai (ar jos kūdikiui) pernelyg didelę ir neproporcingą žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjos akcentuojama studijų Lietuvoje aplinkybė nėra pagrindas prieglobsčio prašymui Lietuvos Respublikoje nagrinėti.
32. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundo argumentus, nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių Maltos Respublika negalėtų tinkamai įvertinti ir išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį. Vien tai, jog pareiškėja mano, kad Maltos Respublikoje jos prieglobsčio prašymas nebus tinkamai išnagrinėtas, nėra pakankamas pagrindas naudoti diskrecinę išlygą. Teisėjų kolegija pažymėdama, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecine išlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, kuris jai nepriklauso, neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus bei ištirtus įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.).
33. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas privalėjo bendradarbiauti nustatant faktus, tačiau to neatliko, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime atsakovas nurodė, jog visą informaciją, reikalingą Dublino reglamento 7–12 straipsniuose nurodytų aplinkybių vertinimui, prieglobsčio prašytoja jau pateikė pirminės apklausos metu, bei vadovaujantis Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktu, rengti jos apklausą nėra tikslinga. ESTT, aiškindamas asmeninio pokalbio surengimo išimtis, įtvirtintas Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalyje, yra nurodęs, kad ginčijamas sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, kuriame ginčijama tai, jog nesurengtas tame 5 straipsnyje numatytas asmeninis pokalbis, turi būti panaikintas, nebent pagal nacionalinės teisės aktus atitinkamam asmeniui leidžiama per nagrinėjant šį skundą rengiamą apklausą asmeniškai pateikti visus savo argumentus dėl minėto sprendimo, laikantis tame straipsnyje nustatytų sąlygų ir garantijų, o šie argumentai negali pakeisti to paties sprendimo (išsamiau žr. ESTT 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą sujungtose bylose Ministero dell’Interno (Brochure commune – Refoulement indirect), C-228/21 ir C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-415/2024). Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėja, pasinaudodama teise skųsti jai nepalankų atsakovo Sprendimą teismui, tuo pačiu įgijo teisę pateikti visus su savo individualia situacija susijusius įrodymus, kurie galėtų paneigti individualaus administracinio akto pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teisme administracinę bylą buvo nuspręsta nagrinėti žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nutartis), tačiau pareiškėja 2024 m. lapkričio 4 d. prašymu teismo prašė teismo posėdį organizuoti rašytinio proceso tvarka, nes, be kita ko, papildomai nieko naujo negalėtų pridėti teismo posėdžio metu, dauguma argumentų buvo nurodyta skunde. Nesant ginčo dėl proceso teisių įgyvendinimo kliūčių, spręstina, kad pareiškėjai buvo sudaryta veiksminga galimybė asmeniškai pateikti visus savo argumentus, tačiau ji šia galimybe nesinaudojo. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjai sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Nesant jokių pareiškėjos situaciją individualizuojančių reikšmingų administraciniam aktui priimti aplinkybių, pareiga ją išklausyti prieš priimant Sprendimą nepadidintų prieglobsčio prašytojos teisinės apsaugos, o tai sudaro sąlygas pripažinti, kad atsakovo išvada dėl pareiškėjos apklausos netikslingumo nėra jos teisių pažeidimas, dėl kurio padaryta neigiama įtaka jos teisinei apsaugai.
34. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų (pvz., dėl negautos individualios garantijos iš Maltos Respublikos) pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundą padavusio subjekto argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo.
35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija