Administracinė byla Nr. I-3-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00004-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 14.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui buvusiam Lietuvos Respublikos Seimo nariui Petrui Čimbarui ir jo atstovui advokato padėjėjui Justinui Poderiui,

atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Rūtai Slidžiauskaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo buvusio Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Čimbaro pareiškimą ištirti Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-620, 21 punkto ta apimtimi, kurioje nurodomas šio aprašo 19 punktas, teisėtumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Petras Čimbaras (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-620 (toliau – ir Aprašas), 21 punktas ta apimtimi, kurioje nurodomas šio aprašo 19 punktas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17⁵ straipsnio 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija. Toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Pareiškėjas pateikė tokius argumentus:

1.1.    2014 m. kovo 27 d. sprendimu byloje Nr. I⁴⁹²-4/2014 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad perleidžiamųjų žvejybos teisių skyrimo principai privalo būti nustatyti ne žemės ūkio ministro poįstatyminiais teisės aktais, o įstatymu. Atsižvelgdamas į tokį sprendimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gruodžio 23 d. priėmė Įstatymo Nr. VIII-1756 papildymo 17¹ straipsniu ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-1523, kuriuo nustatyti bendrieji žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principai. Minėtame įstatyme inter alia (be kita ko) numatyta, kad vienas ūkio subjektas, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, kaip jie apibrėžti įstatyme, negali turėti daugiau kaip 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių.

1.2.    Pagal Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalį ūkio subjektui nustatytas apribojimas turėti daugiau kaip 40 procentų Lietuvos Respublikai skirtų kiekvienos rūšies žuvų žvejybos galimybių Baltijos jūroje. Priėmus 2015 m. rugpjūčio 20 d. Įstatymo projektą Nr. XIIP-3461, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras patvirtino Aprašą, kurio 19 punktu, įgyvendinant Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 ir 5 dalis, nustatyta, kad jeigu ūkio subjektui, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, nurodytus Žuvininkystės įstatymo 14¹ straipsnio 12–19 dalyse, pagal aprašo 18 punktą apskaičiuota suteiktina perleidžiamoji teisė viršija Žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytą ribą, tam ūkio subjektui ir su juo susijusiems ūkio subjektams suteiktina perleidžiamoji teisė proporcingai sumažinama iki Žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytos ribos. Šio Aprašo 21 punkte nurodyta, kad jei pagal Aprašo 18 ir 19 punktus apskaičiuotų ūkio subjektams suteiktinų perleidžiamųjų teisių suma viršija pagal Aprašo 20 punktą nustatytą didžiausią bendrą ūkio subjektams galimą suteikti perleidžiamąją teisę, kiekvienam ūkio subjektui suteikiama perleidžiamoji teisė proporcingai sumažinama. Pareiškėjas tvirtina, kad Aprašu nustatoma nauja, Įstatyme nesanti taisyklė, jog ūkio subjektui pritaikomas 40 procentų perleidžiamųjų teisių koncentracijos ribojimas ne tik vertinant (nustatant) jam skirtiną galutinę perleidžiamųjų teisių dalį, bet ir šį ribojimą pritaikant dar tarpiniame skaičiavime.

1.3.    Pareiškėjo vertinimu, įstatymų leidėjas išreiškė aiškią valią, kad 40 procentų koncentracijos apribojimas yra taikytinas galutiniam ūkio subjektui skirtinų perleidžiamųjų teisių dydžiui, siekiant užtikrinti, jog joks ūkio subjektas neturėtų teisės į daugiau nei 40 procentų Lietuvos Respublikai skirtų kiekvienos rūšies žuvų žvejybos galimybių Baltijos jūroje, šį dydį siejant su Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme numatyta dominuojančios padėties rinkoje užėmimo riba. Tokią įstatymų leidėjo valią, pareiškėjo teigimu, patvirtina ir Įstatymo projektų aiškinamieji raštai, Lietuvos Respublikos Seimo kaimo reikalų komiteto posėdžių protokolai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atlikto numatomo teisinio reguliavimo prioritetų teisėkūros poveikio vertinimo pažyma bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Ekonomikos pažangos departamento Kaimo reikalų ir darnios plėtros skyriaus pažyma.

1.4.    Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tuo atveju, jeigu be įstatyminio pagrindo poįstatyminiu teisės aktu sukuriama nauja teisės norma, toks teisinis reguliavimas pripažįstamas prieštaraujančiu VAĮ 3 straipsnio 1 daliai. Kadangi perleidžiamoji teisė yra ūkio subjekto turtinė teisė, Aprašo 21 punktu nustatytas jos mažinimas lemia subjekto turtinių teisių praradimą. Taigi, Aprašo 21 punktu ne tik nustatoma nauja teisinio reguliavimo taisyklė, kuri nenustatyta Įstatymu, bet ir nustatoma jam prieštaraujanti nuostata, kas yra nesuderinama su VAĮ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimais.

1.5.    Ginčijamas Aprašo 21 punktas ta apimtimi, kurioje nurodomas šio Aprašo 19 punktas, prieštarauja ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, be kita ko, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, neleidžiančią poįstatyminiu aktu pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų.

II.

2.  Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą, o kvestionuojamą Aprašą pripažinti teisėtu. Išdėsto tokius argumentus:

2.1. Apskaičiuojant ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes sumą, turi būti atsižvelgiama į Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytą 40 procentų apribojimą, todėl Aprašo 21 punkto nuostatos neprieštarauja Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 ir 5 dalims ir nepanaikina ūkio subjekto galimybės gauti ir turėti teisę į 40 procentų Lietuvos Respublikai skirtų kiekvienos rūšies žuvų žvejybos galimybių Baltijos jūroje, jei netaikomas suteikiamos teisės į žvejybos galimybes proporcingas sumažinimas, tačiau nustato Įstatymo 17⁴ straipsnio 7 dalies taikymo procedūrą.

2.2. Atsakovas nurodė, kad ūkio subjekto atskaitos duomenys, didesni negu 40 procentų, negali būti vertinami kaip praktiškai suteiktina teisė į žvejybos galimybes, nes negali būti suteikta teisė į daugiau kaip 40 procentų Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos Baltijos jūroje galimybių vienam ūkio subjektui, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus. Net jei neatsižvelgiant į Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytą 40 procentų apribojimą apskaičiuotų ūkio subjektų atskaitos duomenų suma viršytų bendras galimas suteikti teises į žvejybos galimybes, nėra pagrįsta vien dėl to mažinti suteikiamą teisę į žvejybos galimybes kiekvienam ūkio subjektui, nes turi būti vertinama ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes, tai yra neviršijančių nustatytos 40 procentų ribos atskiriems ūkio subjektams, suma, kuri gali būti mažesnė negu bendros skirstomos teisės į žvejybos galimybes ir proporcingai mažinti kiekvienam ūkio subjektui suteikiamų teisių į žvejybos galimybes nebereikėtų. Jei proporcingas suteikiamos teisės į žvejybos galimybes sumažinimas būtų taikomas atskaitos duomenims, apskaičiuotiems neatsižvelgiant į 40 procentų apribojimą, ir tik po to būtų sumažinama teisė į didesnę negu 40 procentų žvejybos galimybių dalį, dalis teisės į žvejybos galimybes liktų nepaskirstyta, nors istoriniai žvejybos laimikio duomenys ir leistų kitiems ūkio subjektams gauti atitinkama dalimi didesnę teisę į žvejybos galimybes.

2.3. Atsakovas taip pat paaiškino, kad lingvistinis Įstatymo 17⁵ straipsnio 5 dalies aiškinimas suponuoja, jog nuostata, kad, jeigu tam tikram ūkio subjektui suteiktina teisė į tam tikros rūšies žuvų žvejybos galimybes Baltijos jūroje viršija nustatytą 40 procentų ribą, suteikiama teisė į 40 procentų Lietuvos Respublikai skiriamų tam tikros rūšies žuvų žvejybos galimybių, netaikoma išskiriamu atveju, kai taikomas šio Įstatymo 17⁴ straipsnio 7 dalyje nurodytas kiekvienam ūkio subjektui suteikiamos teisės į žvejybos galimybes proporcingas sumažinimas, nes tuo atveju tam ūkio subjektui suteikiama teisė ne į 40 procentų, o į proporcingai mažesnę dalį Lietuvos Respublikai skiriamų žvejybos galimybių. Ši nuostata dera tarpusavyje su 17⁴ straipsnio 7 dalies nuostata, kad suteiktinų teisių į žvejybos galimybes suma apskaičiuojama atsižvelgus į nustatytą 40 procentų apribojimą ir sumažinus to ūkio subjekto atskaitos duomenis iki 40 procentų, todėl taikant suteiktinų teisių į žvejybos galimybes (įskaitant ir suteiktiną teisę į 40 procentų Lietuvos Respublikai skiriamų žvejybos galimybių) proporcingą sumažinimą, ūkio subjektui, kurio atskaitos duomenys prieš tai buvo sumažinti iki 40 procentų, nebegali būti suteikiama teisė į 40 procentų Lietuvos Respublikai skiriamų žvejybos galimybių.

2.4. 2016 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. VIII-1756 2, 5, 10, 11, 13, 17, 17-1, 18, 21, 24, 27, 29, 32, 36, 37, 39, 40, 41, 46, 48, 50, 51, 52, 53, 54, 61, 63 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 17², 17³, 17⁴, 17⁵, 17⁶, 17⁷, 17⁸, 17⁹, 17¹⁰, 17¹¹ straipsniais ir 35 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu Nr. XII-2532 41 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtintas įpareigojimas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui iki 2016 m. spalio 31 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai buvo priimtas Aprašas. Be to, Žemės ūkio ministerijos nuostatuose įtvirtinta, kad Ministerijos veiklos tikslas yra formuoti valstybės politiką žuvininkystės (išskyrus žuvų išteklių išsaugojimą ir kontrolę vidaus vandenyse) srityje bei organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios valstybės politikos įgyvendinimą, taip pat Ministerija rengia žuvininkystės (išskyrus žuvų išteklių išsaugojimą ir kontrolę vidaus vandenyse) srities įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus. Aprašas (taip pat ir jo 21 punktas) priimtas laikantis konstitucinio teisinės valstybės principo, VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto įstatymo viršenybės principo ir neprieštarauja Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 ir 5 dalims, o Ministerija, patvirtindama Aprašą, veikė savo kompetencijos ribose.

2.5. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas remiasi travaux préparatoires (parengiamieji darbai), nebūtinai atspindinčiais su byloje nagrinėjamu teisiniu reguliavimu susijusiais klausimais reikštą poziciją (pvz., juose vertintas kvotų suteikimo reorganizuotam ūkio subjektui, o ne teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo principų klausimas) ir nesiremia kitais parengiamaisiais dokumentais. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikti dokumentai neatskleidžia priimto Įstatymo nuostatų ir nepagrindžia, kad Aprašo nuostatos prieštarauja pareiškėjo nurodomiems teisės aktams.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

3.    Nagrinėjamoje administracinėje byloje prašoma ištirti, ar Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-620, 21 punktas ta apimtimi, kurioje nurodomas šio aprašo 19 punktas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

4.    Pasisakydama dėl konstitucinio teisinės valstybės principo, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų atžvilgiu principą, įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

5.    VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I¹⁴⁶-10/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020).

6.    Išplėstinė teisėjų kolegija, tikrindama kvestionuojamo akto atitiktį pareiškėjo nurodytam teisiniam reguliavimui, inter alia turi vadovautis anksčiau išdėstytais konstitucinio teisinės valstybės principo elementais.

7.    Tikrinamo Aprašo 21 punkte nustatyta, kad jei pagal aprašo 18 ir 19 punktus apskaičiuotų ūkio subjektams suteiktinų perleidžiamųjų teisių suma viršija pagal aprašo 20 punktą nustatytą didžiausią bendrą ūkio subjektams galimą suteikti perleidžiamąją teisę, kiekvienam ūkio subjektui suteikiama perleidžiamoji teisė proporcingai sumažinama.

8.    Pareiškėjas savo abejonę cituotos nuostatos tiek, kiek joje nurodomas Aprašo 19 punktas, teisėtumu pirmiausia grindžia ta aplinkybe (nuomone), kad Aprašu neva buvo nustatyta Įstatymui prieštaraujanti tvarka, nepagrįstai apribojanti ūkio subjektų teisę gauti ir / ar realizuoti atitinkamo dydžio perleidžiamąsias teises, t. y. kad pritaikius Apraše nurodytą tvarką ūkio subjektas gauna mažesnės procentinės išraiškos perleidžiamųjų teisių dalį, negu turėtų gauti pagal Įstatymą.

9.    Įstatymas, atitiktį kuriam kvestionuoja pareiškėjas, reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius žvejybos, žuvų išteklių valdymo, išsaugojimo ir atkūrimo, akvakultūros, žuvų perdirbimo ir žuvininkystės produktų tiekimo rinkai srityse (Įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatyme apibrėžta perleidžiamoji teisė į žvejybos galimybes jūrų vandenyse (toliau – ir teisė į žvejybos galimybes, kuri yra ūkio subjektui suteikiama kitam ūkio subjektui galima perleisti teisė į Lietuvos Respublikai nustatytų tam tikros rūšies žuvų žvejybos galimybių jūrų vandenyse dalį (procentais). Įstatymo 2 str. 14¹ d.) ir nustatyti tiek bendrieji teisės į žvejybos galimybes suteikimo principai (Įstatymo 17⁴ str.), tiek teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo principai (Įstatymo 17⁵ str.). Įstatymo 17⁵ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes Baltijos jūroje lygi pagal šio įstatymo 17⁴ straipsnį apskaičiuotiems atskaitos duomenims, kurie gali būti sumažinti arba padidinti, atsižvelgiant į 17⁵ straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes. Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalimi numatyta, kad vienas ūkio subjektas, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, nurodytus šio įstatymo 14¹ straipsnio 12–19 dalyse, gali turėti teisę į ne daugiau kaip 40 procentų Lietuvos Respublikai skirtų kiekvienos rūšies žuvų žvejybos galimybių Baltijos jūroje. To paties straipsnio 5 dalis paaiškina, kad jeigu ūkio subjektui suteiktina teisė į tam tikros rūšies žuvų žvejybos galimybes Baltijos jūroje viršija šio straipsnio 4 dalyje nustatytą ribą, suteikiama teisė į 40 procentų Lietuvos Respublikai skiriamų tos rūšies žuvų žvejybos galimybių, išskyrus atvejį, kai taikomas šio įstatymo 17⁴ straipsnio 7 dalyje nurodytas kiekvienam ūkio subjektui suteikiamos teisės į žvejybos galimybes proporcingas sumažinimas. Pagal Įstatymo 17⁴ straipsnio 7 dalį ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes yra lygi atskaitos duomenims, sumažintiems arba padidintiems atsižvelgiant atitinkamai į šio įstatymo 17⁵ straipsnio 1 dalyje arba 17⁶ straipsnio 1 dalyje nustatytus ekonominius ir aplinkosauginius kriterijus, ir jeigu atsižvelgiant į šio įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalį apskaičiuota ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes suma viršija bendras suteikiamas teises į žvejybos galimybes, kiekvienam ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes proporcingai mažinama.

10.  Iš anksčiau nurodytomis teisės normomis nustatyto teisinio reguliavimo išplaukia, jog teisė į žvejybos galimybes yra apskaičiuojama remiantis ūkio subjekto pateiktos atskaitos duomenimis, atsižvelgus į Įstatymo 17⁵ straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes, ir vienas ūkio subjektas, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, nurodytus šio įstatymo 14¹ straipsnio 12–19 dalyse, gali turėti teisę į ne daugiau kaip 40 procentų Lietuvos Respublikai skirtų kiekvienos rūšies žuvų žvejybos galimybių Baltijos jūroje. Kaip matyti iš Įstatymo travaux préparatoires (pvz., 2015 m. rugpjūčio 20 d. Įstatymų projektų Reg. Nr. XIIP-3461, Nr. XIIP-3462, Nr. XIIP-3463 aiškinamojo rašto, 2014 m. rugsėjo 18 d. Numatomo teisinio reguliavimo prioritetinių teisėkūros iniciatyvų poveikio vertinimo pažymos), pareiškėjas teisingai pažymi, kad žvejybai Baltijos jūroje 40 procentų limitas nustatytas tam, kad nė vienas ūkio subjektas negalėtų užimti dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija dėmesį atkreipia į tai, kad 40 procentų riba teisėms į žvejybos galimybes, nurodyta Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje, yra tik maksimali riba, į kurią ūkio subjektas apskritai gali pretenduoti, o ne ūkio subjektui visais atvejais garantuojama teisių į žvejybos galimybes dalis. Pačioje Įstatymo 17⁵ straipsnio 5 dalyje nurodyta išimtis iš Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje numatytos tvarkos, suponuojančios, jog ūkio subjektui suteiktinų teisių dalis gali būti mažinama iki 40 procentų – pagal Įstatymo 17⁵ straipsnio 5 dalį, tais atvejais, kai ūkio subjektui suteiktina teisė į žvejybos galimybes viršija 40 procentų ribą, suteikiama teisė į 40 procentų Lietuvos Respublikai skiriamų žvejybos galimybių, išskyrus, kai taikomas kiekvienam ūkio subjektui suteikiamos teisės į žvejybos galimybes proporcingas sumažinimas (numatytas Įstatymo 17⁴ str. 7 d.), susijęs su tuo, jog atsižvelgiant į šio įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalį apskaičiuota ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes suma viršija bendras suteikiamas teises į žvejybos galimybes, todėl kiekvienam ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes proporcingai mažinama. Apibendrindama išdėstytą išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog tokia Įstatymo 17⁴ straipsnio 7 dalies formuluotė reiškia ne tik tai, kad jau apskaičiuojant ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes dydį yra atsižvelgiama į 40 procentų ribojimą, nurodytą 17⁵ straipsnio 4 dalyje, bet ir tai, kad, kaip tai numatyta Įstatymo 17⁵ straipsnio 5 dalyje, esant tokiu būdu apskaičiuotų visų ūkio subjektų teisių sumos perviršiui, kiekvienam ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes proporcingai sumažinama.

11.  Tam tikros Įstatymo nuostatos yra detalizuojamos poįstatyminiu teisės aktu – Aprašu, kuris nustato perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo ūkio subjektams, perleidimo kitam ūkio subjektui, perleidžiamosios teisės galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, perleidžiamosios teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarką (Aprašo 1 p.). Aprašo 21 punkte nurodyta, kad jei pagal aprašo 18 ir 19 punktus apskaičiuotų ūkio subjektams suteiktinų perleidžiamųjų teisių suma viršija pagal aprašo 20 punktą nustatytą didžiausią bendrą ūkio subjektams galimą suteikti perleidžiamąją teisę, kiekvienam ūkio subjektui suteikiama perleidžiamoji teisė proporcingai sumažinama. Nors pareiškėjas šioje byloje kvestionuoja Aprašo 21 punkto ta apimtimi, kurioje nurodomas šio aprašo 19 punktas, teisėtumą, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog būtent Aprašo 19 punkte yra nurodytas pareiškėjo ginčijamas skaičiavimas, t. y. jeigu ūkio subjektui, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, nurodytus Žuvininkystės įstatymo 14¹ straipsnio 12–19 dalyse, pagal aprašo 18 punktą apskaičiuota suteiktina perleidžiamoji teisė viršija Žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytą ribą, tam ūkio subjektui ir su juo susijusiems ūkio subjektams suteiktina perleidžiamoji teisė proporcingai sumažinama iki Žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytos ribos. Tai reiškia, kad pareiškėjo nurodyta Aprašo kvestionavimo apimtis nėra preciziškai apibrėžta ir vertinamas turėtų būti Aprašo 19 punktu nustatytas reguliavimas.

12.  Kaip matyti iš Aprašo 18 punkto, ūkio subjektui suteiktina perleidžiamoji teisė vadovaujantis Įstatymo 17⁵ straipsniu apskaičiuojama pagal formulę, grįstą atskaitos duomenimis. Vis tik, vadovaujantis Aprašo 19 punktu, tais atvejais, kai ši pagal Aprašo 18 punktą apskaičiuota suma yra didesnė nei Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatyta riba, tam ūkio subjektui ir su juo susijusiems ūkio subjektams suteiktina perleidžiamoji teisė proporcingai sumažinama iki Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytos ribos. Tokia tvarka, vertinant ją sistemiškai su anksčiau išdėstytomis Įstatymo nuostatomis, atspindi tiek Įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalies teisinį reguliavimą, pagal kurį ūkio subjektui negali tekti daugiau kaip 40 procentų teisių į žvejybos galimybes, tiek Įstatymo 17⁴ straipsnio 7 dalies nuostatą, pagal kurią teisė į žvejybos galimybes yra apskaičiuojama atsižvelgiant į 17⁵ straipsnio 4 dalį (t. y. maksimalų 40 procentų ribojimą), tiek Įstatymo 17⁵ straipsnio 5 dalį, numatančią išimtį, jog ūkio subjektui suteikiama teisė gali būti sumažinta daugiau nei iki 40 procentų, kai apskaičiuota ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes suma viršija bendras suteikiamas teises į žvejybos galimybes, dėl ko kiekvienam ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes proporcingai sumažinama pagal Įstatymo 17⁴ straipsnio 7 dalį.

13.  Apibendrinama išdėstytą teisinį reguliavimą išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Įstatymu, tiek tam tikras jo nuostatas detalizuojančiu Aprašu yra numatyta ta pati ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes apskaičiavimo bei paskirstymo tvarka, t. y. abiem teisės aktais ūkio subjektams suteikiama teisė į žvejybos galimybes yra apribota maksimalia 40 procentų visų Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių Baltijos jūroje dalimi, taip pat abiem šiais teisės aktais yra numatyta tvarka, pagal kurią dar apskaičiuojant ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes dydį yra atsižvelgiama į 40 procentų ribojimą, be to, priklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių, ūkio subjektui apskaičiuota suteikiama teisė yra sumažinama iki maksimalios 40 procentų ribos arba daugiau tais atvejais, kai apskaičiuota ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes suma viršija bendras suteikiamas teises į žvejybos galimybes.

14.  Tokia Aprašo tvarka, vertinant ją sistemiškai su Įstatymo nuostatomis, aptartomis šio Sprendimo 9–10 punktuose, savo pobūdžiu nelaikytina nauju, su Įstatymo normomis konkuruojančiu reglamentavimu, ji kaip tik pagrįsta Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir tik jį detalizuoja, tad niekaip nepažeidžia šio Sprendimo 4–5 punktuose atskleistų teisinės valstybės principo suponuojamos teisės aktų hierarchijos bei VAĮ 3 straipsnio 1 punkto reikalavimų.

15.  Atsižvelgdama į tai ir remdamasi sprendime išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-620, 21 punktas ta apimtimi, kurioje nurodomas šio aprašo 19 punktas (kuriame išdėstyta nuostata, kad jeigu ūkio subjektui, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, nurodytus Žuvininkystės įstatymo 14¹ straipsnio 12–19 dalyse, pagal aprašo 18 punktą apskaičiuota suteiktina perleidžiamoji teisė viršija Žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytą ribą, tam ūkio subjektui ir su juo susijusiems ūkio subjektams suteiktina perleidžiamoji teisė proporcingai sumažinama iki Žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytos ribos), neprieštarauja Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-620, 21 punktą ta apimtimi, kurioje nurodomas šio aprašo 19 punktas (kuriame išdėstyta nuostata, kad jeigu ūkio subjektui, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, nurodytus Žuvininkystės įstatymo 14¹ straipsnio 12–19 dalyse, pagal aprašo 18 punktą apskaičiuota suteiktina perleidžiamoji teisė viršija Žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytą ribą, tam ūkio subjektui ir su juo susijusiems ūkio subjektams suteiktina perleidžiamoji teisė proporcingai sumažinama iki Žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalyje nustatytos ribos), pripažinti neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 17⁵ straipsnio 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                    Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius