Byla Nr. 19/2018
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo, lietuvos respublikos vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu NR. 113 patvirtintO Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašO (2014 m. vasario 19 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2020 m. vasario 18 d. Nr. KT31-N3/2020
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2020 m. sausio 23 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 19/2018 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-22/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad Vyriausybės pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, taip pat ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir ATĮ pakeitimo įstatymas) 2 straipsnyje įtvirtintas draudimas atliekų deginimo jėgaines statyti arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos neproporcingai riboja ar net paneigia pačią teisę vykdyti atliekų deginimo ūkinę veiklą, nes, atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų tankumą ir pasiskirstymą šalyje, statyti tokių objektų praktiškai neįmanoma visoje šalies teritorijoje. Neįgyvendinus modernių atliekų deginimo jėgainių projektų, būtų sudėtinga visapusiškai užtikrinti visuomenės sveikatą, nes Lietuvoje pagrindinis atliekų tvarkymo būdas išlieka jų šalinimas sąvartynuose, kuris, pasak pareiškėjos, yra pats taršiausias, žalingas kiekvieno gyventojo sveikatai, juo daromas neigiamas poveikis gruntiniams vandenims, dirvožemiui, teršiamas oras. Pagal Konstituciją asmens ūkinę veiklą privalu reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, nes juo ūkinė atliekų deginimo veikla reguliuojama ne taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, nesilaikoma konstitucinio imperatyvo, kad riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jei, be kita ko, apribojimais nepaneigiama teisių ir laisvių prigimtis, laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
1.2. Pareiškėja taip pat abejoja, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad „sprendimus dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtų atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima atsižvelgdama į visuomenės sveikatos interesus“. Pareiškėjos teigimu, pagal tokį teisinį reguliavimą Vyriausybė gali priimti sprendimus, be kita ko, ir dėl iki ATĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pradėtų atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo, t. y. dėl Vilniuje ir Kaune jau statomų atliekų deginimo jėgainių. Vadinasi, ginčijama nuostata sudaromos prielaidos kvestionuoti šiuo metu jau vykdomus atliekų deginimo įrenginių projektus, pavedant Vyriausybei nustatyti naujus apribojimus iki įstatymo įsigaliojimo Vilniuje ir Kaune pradėtoms statyti atliekų deginimo jėgainėms. Kitaip tariant, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą Vyriausybės sprendimai, priimami, be kita ko, vadovaujantis neapibrėžtu kriterijumi (atsižvelgiant į visuomenės sveikatos interesus), gali turėti grįžtamąją galią.
Pasak pareiškėjos, Vyriausybė, remdamasi šia nuostata, savo sprendimais gali sustabdyti vykdomus atliekų deginimo įrenginių projektus, kurių neįgyvendinus atliekų šalinimas į sąvartynus nebus sumažintas, kaip to reikalaujama pagal prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai (toliau – ES). Sustabdžius šiuo metu Vilniuje ir Kaune vykdomus atliekų deginimo įrenginių projektus, į kuriuos investuota daug lėšų, valstybė patirtų didelių finansinių nuostolių, neįgyvendinus šių projektų nebūtų galimybės mažinti šildymo kainų, dėl augančio šalinamų sąvartynuose atliekų kiekio didėtų aplinkos tarša, sąvartyno mokestis, taptų kaip tik sunkiau užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą, nes, kaip minėta, atliekų šalinimas sąvartynuose yra pats žalingiausias atliekų šalinimo būdas. Be to, Vyriausybei priėmus kokius nors sprendimus, galėtų būti pažeisti jau pradėtų įgyvendinti projektų vykdytojų lūkesčiai užbaigti projektus taip, kaip planuota. Todėl, pareiškėjos nuomone, nustačius tokį teisinį reguliavimą pažeistos Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalys, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
II
Suinteresuoto asmens atstovės argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo narės Virginijos Vingrienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
2.1. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, jį papildžius nuostata, kad atliekų deginimo jėgainės negali būti statomos 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, pakeistas siekiant apsaugoti gyventojų sveikatą nuo itin pavojingų lakių kancerogeninių medžiagų – dioksinų ir furanų, susidarančių deginant plastiką ir kitas komunalinio srauto nehomogenizuotas atliekas, poveikio. Tokiu teisiniu reguliavimu įgyvendinta Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingo poveikio ir rūpintis žmonių sveikata.
2.2. Šiuo teisiniu reguliavimu taip pat siekiama įvykdyti Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. gegužės 30 d. direktyvos (ES) 2018/850, kuria iš dalies keičiama Direktyva 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų, 1 straipsnio 4 dalies d punkte nustatytą reikalavimą valstybėms narėms iki 2035 metų sumažinti sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekį neviršijant 10 proc. ribos. ES teisės aktais siekiama, skatinant žiedinės ekonomikos plėtrą, pereiti prie gyvavimo ciklu grindžiamos uždaro ciklo ekonomikos, kurioje būtų laikomasi tausaus pakopinio išteklių naudojimo principo. Siekiama, kad beveik nebeliktų nei šalinamų sąvartynuose, nei deginamų galutinių atliekų. Įgyvendinant žiedinės ekonomikos principą prioritetiniai turi būti atliekų prevencijos, produktų ilgaamžiškumo, jų atnaujinimo, kokybės pagerinimo, antrinio panaudojimo ir perdirbimo principai. Deginimas energijos gavimo tikslu turi būti tik problemos sprendimo būdas; deginamos turi būti tik tos atliekos, kurios kitaip niekaip nesunaudojamos įtraukiant į uždarą gamybos ciklą, ir jų turi būti kuo mažiau. Atliekų deginimo pajėgumas šalyje turi būti ribojamas ir sudaryti ne daugiau kaip 20–25 proc. visų šalies komunalinių atliekų. Šį rodiklį viršijantis deginimo pajėgumo perteklius trukdys Lietuvai siekti ambicingų atliekų perdirbimo tikslų: 2020 metais perdirbti ne mažiau kaip 50 proc. visų atliekų, 2030 metais – ne mažiau kaip 60 proc. komunalinių ir 70 proc. pakuočių atliekų, o po 2035 metų – atitinkamai 65 proc. ir 75 proc.
Pagal ES teisės aktus prioritetas turėtų būti teikiamas tolesnei rūšiuojamojo surinkimo sistemų ir perdirbimo infrastruktūros plėtrai, o ne skatinimui atliekas tvarkyti tokiais būdais, kurie atliekų tvarkymo hierarchijoje užima žemiausią vietą (šalinimui sąvartynuose ir deginimui). Finansinė parama atliekas naudojantiems kogeneracijos ir centralizuoto šilumos tiekimo įrenginiams gali prisidėti prie aplinkos apsaugos tik tuo atveju, jei laikomasi atliekų tvarkymo hierarchijos.
2.3. ES teisės aktuose, inter alia 2017 m. vasario 3 d. Europos Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra. Bendri uždaviniai ir kaip bendrai siekti geresnių rezultatų“, siekiant sumažinti žemiausių atliekų tvarkymo pakopų patrauklumą, siūloma valstybėms narėms apmokestinti ne tik atliekų šalinimą sąvartynuose, bet ir deginimą. Tačiau Lietuvoje šiandien įprasta, kad komunalinių atliekų deginimo operatoriai šį mokestį paverčia nuosavomis įplaukomis, kaip ir įplaukas už pagamintą energiją (elektros ir šilumos); tai iš esmės ne mažina, o atvirkščiai, tik didina atliekų deginimo patrauklumą. Taip iškreipiami žiedinės ekonomikos strategijos tikslai, pažeidžiami šalies gyventojų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principai. Ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama plėtoti žiedinę ekonomiką, mažinti atliekų deginimo patrauklumą ir užkirsti kelią neracionalioms viešojo, taip pat privataus sektorių investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus, užuot sudarius prielaidas sėkmingai pereiti į aukštesnę atliekų tvarkymo pakopą.
2.4. Atliekų deginimas yra vienas pavojingiausių oro taršos objektų, keliančių grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai, todėl vertinant ginčijamo teisės akto konstitucingumo aspektus reikia ne tik atsižvelgti į verslo laisvę, bet ir įvertinti kitas Konstitucijos ginamas vertybes – aplinkos apsaugą, vartotojų teises, taip pat ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
III
Byloje gauta medžiaga
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos, Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus Rimgaudo Špoko rašytinės nuomonės.
4. Aplinkos ministro K. Mažeikos nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Ši pozicija grindžiama tokiais argumentais.
4.1. Tinkamas atliekų tvarkymas yra susijęs su bendrais visos visuomenės interesais, būtinas užtikrinant visos visuomenės gerovę, saugant aplinką, žmonių sveikatą nuo kenksmingų poveikių, taip įgyvendinant asmenų teisę į saugią, švarią aplinką. Atliekų naudojimas energijai gaminti numatytas Lietuvos strateginio planavimo dokumentuose (Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje, Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, Nacionalinio saugumo strategijoje, 2014–2020 metų nacionalinėje pažangos programoje, Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programoje, Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plane), kuriuose pabrėžiama atliekų naudojimo energijai gaminti svarba.
4.2. Vilniaus ir Kauno kogeneracinių elektrinių projektai pripažinti valstybei svarbiais ekonominiais projektais ir atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais, sprendimai dėl planuojamos ūkinės veiklos priimti, sutartys dėl statybos darbų pasirašytos, visi veiksmai atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. ATĮ pakeitimo įstatyme nustačius galimybę Vyriausybei nustatyti naujus apribojimus iki įstatymo įsigaliojimo Vilniuje ir Kaune pradėtoms statyti atliekų deginimo jėgainėms, gali būti pažeidžiamas principas lex retro non agit, kadangi minėtomis nuostatomis nesušvelninama teisinių santykių subjektų padėtis, taip pat gali būti pažeisti subjektų, jau įgyvendinančių atliekų deginimo jėgainių projektus, teisėti lūkesčiai.
Be to, kaip pažymi K. Mažeika, ATĮ pakeitimo įstatyme nenustatyta, kas laikytina visuomenės sveikatos interesais, todėl manytina, kad tai yra vertinamojo pobūdžio kriterijus. Valstybinės reikšmės objektų, kaip kurą energijai gaminti naudojančių arba planuojančių naudoti po rūšiavimo likusias ir perdirbti netinkamas energinę vertę turinčias komunalines atliekas įrenginių, statybai turėtų būti taikomi tik aplinkosaugos reikalavimai; jokie kiti parametrai negali būti laikomi saugiais ir pakankamais, jei vykdomai ar ketinamai vykdyti ūkinei veiklai neužtikrinami aplinkosaugos reikalavimai.
4.3. Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintu draudimu atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose kaip kuras deginamos po rūšiavimo likusios perdirbti netinkamos komunalinės atliekos, statyti arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos neproporcingai ribojama ar net paneigiama teisė vykdyti ūkinę veiklą, susijusią su atliekų deginimu energijai gaminti. Tokiu draudimu nepaisoma Lietuvoje galiojančių atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų, neužtikrinamas asmens ir visuomenės interesų derinimas, pažeidžiamas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
5. Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus R. Špoko rašytinėje nuomonėje taip pat teigiama, kad ATĮ pakeitimo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek jį ginčija pareiškėja, prieštarauja Konstitucijai.
5.1. ATĮ pakeitimo įstatymu iš esmės yra nustatytas naujas papildomas esminis ribojimas ūkinę veiklą atliekų tvarkymo srityje vykdantiems subjektams, nes iš to, kaip šio įstatymo nuostatomis apibrėžta gyvenamoji teritorija, matyti, kad atliekų deginimo jėgainių statyti neįmanoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šio įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose nėra jokių argumentų, kuriais būtų paaiškinama, kodėl pasirinktas būtent 20 kilometrų atstumas nuo gyvenamosios teritorijos ir kodėl toks atstumas laikytinas saugiu siekiant šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyto tikslo – apsaugoti gyventojų sveikatą nuo žalingo pramonės įrenginių poveikio. Toks ribojimas laikytinas neproporcingu ir nepagrįstu.
5.2. Dauguma Europos valstybių netaiko teritorinių apribojimų atliekų deginimo įrenginių statybai arba juos taiko gana nedidelius. Aplinkosaugos tikslų siekiama teisės aktais reguliuojant atliekų apdorojimą, taršos prevenciją ir pan. Šiuolaikinės modernios technologijos leidžia užtikrinti pačius aukščiausius aplinkos apsaugos standartus ir taip įgyvendinti atliekų deginimo jėgainių projektus net ir tankiai apgyvendintose vietovėse, taip pat miestuose. Europos valstybių patirtis rodo, kad atliekų deginimo įrenginiai statomi netoli tankiai apgyvendintų teritorijų (pavyzdžiui, Danijoje, kuri yra vienas iš sektinų pavyzdžių tiek atliekų tvarkymo, tiek atsinaujinančios energetikos panaudojimo srityje, atliekų deginimo objektas stovi visai netoli Kopenhagos miesto centrinės dalies).
Aplinkos apsaugos agentūros žiniomis, 2017–2018 metais Europoje veikė apie 500 atliekas naudojančių jėgainių, kurių atstumas iki miestų centrinių dalių vidutiniškai siekė 3–4 kilometrus.
Klaipėdoje veikianti termofikacinė jėgainė, kaip kurą naudojanti po rūšiavimo likusias ir perdirbti netinkamas energinę vertę turinčias komunalines atliekas, stovi maždaug už 5 kilometrų nuo miesto centro; Aplinkos apsaugos agentūra iki šiol nėra gavusi duomenų apie padidėjusį oro užterštumą artimiausiose gyvenamosiose teritorijose, kurį būtų sukėlusi minėta jėgainė.
5.3. ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsniu sukuriamas neapibrėžtumas dėl jau pradėtų atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo. Aplinkos apsaugos agentūros nuomone, toks teisinis reguliavimas ne tik sudaro prielaidas pažeisti šiuos projektus įgyvendinančių asmenų teisėtus lūkesčius, suteikti priimtam įstatymui grįžtamąją galią, bet ir neatitinka atsakingo šalies ūkio tvarkymo principo.
6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Europos energiją iš atliekų gaminančių įmonių konfederacijos (CEWEP) vykdomosios direktorės Ellos Stengler 2019 m. gruodžio 17 d. rašte pateikta informacija, kurioje inter alia nurodoma, kad atliekų deginimas yra griežčiausiai reglamentuojama ir kontroliuojama industrinė veikla Europoje ir dėl itin griežtų šių įrenginių eksploatavimo taisyklių atliekų deginimo jėgainės nekelia pavojaus gyventojams. Taip pat pažymima, kad atstumo tarp atliekų deginimo jėgainių ir miesto klausimo dažnai nekyla, nes atliekų deginimo jėgainių poveikis aplinkai vertinamas ne pagal geografinius, bet pagal aplinkosaugos parametrus.
Kaip matyti iš Europos energiją iš atliekų gaminančių įmonių konfederacijos vykdomosios direktorės pateiktos informacijos, daugelis atliekų deginimo jėgainių stovi didžiuosiuose Europos miestuose (pavyzdžiui, Vienoje, Kopenhagoje, Briuselyje ir kt.), nes energijos tiekimas vietiniams centralizuotos šilumos tiekimo tinklams yra geriausias būdas panaudoti energiją, pagamintą deginant atliekas. Europos energiją iš atliekų gaminančių įmonių konfederacijos duomenimis, daugiau nei 98 proc. Europoje veikiančių atliekų deginimo jėgainių yra nutolusios mažiau kaip 20 kilometrų nuo netoliese esančio miesto centro (neskaičiuojant atstumo iki mažesnių miestų ir kaimų), o 80 proc. tokių įrenginių – netgi mažiau kaip 5 kilometrus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
7. Pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija ATĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnio tiek, kiek jame nustatyta, kad Vyriausybės pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Seimas 2018 m. spalio 25 d. priėmė Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio 1 d. (su nustatyta išimtimi).
Šio įstatymo 1 ir 2 straipsniais buvo pakeistos atitinkamos Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos, o 3 straipsnyje, kurio 3 dalį ginčija pareiškėja, nustatyta ATĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo data, taip pat reguliuojamas šio įstatymo įgyvendinimas ir taikymas.
9. ATĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje, kurį ginčija pareiškėja, nustatyta:
„Pakeisti 4 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys Vyriausybės nustatytus kriterijus, steigiami ir pripažįstami atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka. Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos ir tokie objektai gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos.““
10. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tirs:
– ar Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis (2018 m. spalio 25 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad Vyriausybės pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai;
– ar ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2018 m. spalio 25 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad Vyriausybės pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, atitiktis Konstitucijai.
12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti kai kuriuos atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, steigimo teisinio reguliavimo raidos aspektus.
12.1. Seimas 1998 m. birželio 16 d. priėmė Atliekų tvarkymo įstatymą, kuris Seimo 2002 m. liepos 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymu buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
Atliekų tvarkymo įstatyme (2002 m. liepos 1 d. redakcija) nustatyti bendrieji atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimai, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai, pagrindiniai atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principai, reikalavimai atliekų turėtojams ir atliekų tvarkytojams, atliekų tvarkymo ekonominės ir finansinės priemonės (1 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) 1 dalis).
12.2. Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 4 straipsnio „Atliekų tvarkymo organizavimas“ 6 dalyje buvo nustatyta: „Atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai steigiami Vyriausybės nustatyta tvarka.“
Taigi Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 4 straipsnio 6 dalyje reguliuojant atliekų tvarkymo organizavimą buvo reglamentuojamas atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų steigimas. Pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 4 straipsnio 6 dalyje nebuvo įtvirtinta specialių nuostatų, skirtų atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose kaip kuras energijai gaminti naudojamos komunalinės atliekos, steigimui reglamentuoti; tokie atliekų tvarkymo objektai turėjo būti steigiami bendra Vyriausybės nustatyta tvarka.
12.3. Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 4 straipsnio 6 dalis buvo pakeista Seimo 2014 m. sausio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 4 straipsnio pakeitimo įstatymu.
Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2014 m. sausio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys Vyriausybės nustatytus kriterijus, steigiami ir pripažįstami atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka. Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos.“
Paminėtina, kad iš Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 4 straipsnio pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog toks teisinis reguliavimas nustatytas dėl to, kad „plečiantis atliekų deginimo veiklai vis daugiau statoma ar planuojama statyti atliekų deginimo įrenginių, todėl atsiranda poreikis valstybės mastu užtikrinti jų tinkamą integraciją į energetinius tinklus ir apsirūpinimą komunalinėmis atliekomis kaip kuru“.
Taigi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2014 m. sausio 23 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu atliekų tvarkymo organizavimo teisinis reguliavimas buvo papildytas nuostata, kad kaip kuras energijai gaminti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti, t. y. deginamos ar planuojamos deginti, tik atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose, atitinkančiuose Vyriausybės nustatytus kriterijus. Pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatyme (2002 m. liepos 1 d. redakcija) jokių kitų reikalavimų atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statymui nebuvo nustatyta: kaip ir kiti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, jie turėjo atitikti Vyriausybės nustatytus kriterijus ir būti steigiami bei pripažįstami valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį (2014 m. sausio 23 d. redakcija) tokiuose atliekų tvarkymo objektuose galėjo būti deginamos ne bet kokios atliekos, o tik energinę vertę turinčios po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos komunalinės atliekos.
13. Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis (2014 m. sausio 23 d. redakcija) ATĮ pakeitimo įstatymu buvo pakeista ir išdėstyta nauja, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama, redakcija.
Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio „Atliekų tvarkymo organizavimas“ 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija), kurios atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:
„Atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys Vyriausybės nustatytus kriterijus, steigiami ir pripažįstami atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka. Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos ir tokie objektai gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos.“
13.1. Palyginus ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2014 m. sausio 23 d. redakcija) matyti, jog jis tuo aspektu, kad kaip kuras energijai gaminti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos gali būti deginamos ar planuojamos deginti tik valstybinės reikšmės objektais pripažintuose atliekų tvarkymo objektuose, atitinkančiuose Vyriausybės nustatytus kriterijus, nepakito, tačiau buvo nustatytas naujas papildomas reikalavimas atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statymui – minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimas, netaikomas kitiems Vyriausybės nustatyta tvarka steigiamiems atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektams. Taigi atliekų tvarkymo objektai tam, kad juose kaip kuras energijai gaminti galėtų būti deginamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, turi atitikti du reikalavimus: jie turi būti pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir turi būti pastatyti ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos.
Kaip minėta, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., taigi minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimas taikomas tik atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektams, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statomiems po 2019 m. sausio 1 d.
13.1.1. Pareiškėjos ginčijamu aspektu Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su šio įstatymo 2 straipsnio 361 dalimi (2018 m. spalio 25 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Gyvenamoji teritorija – teritorija, kuri pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą laikoma vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija arba daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorija.“
Taigi pagal ginčijamą Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį (2018 m. spalio 25 d. redakcija) atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos arba daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos.
13.1.2. Pareiškėjos ginčijamu aspektu pažymėtina, jog iš ATĮ pakeitimo įstatymo, kuriuo nustatytas ginčijamas Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, travaux préparatoires matyti, kad siūlomu pakeitimu siekta sumažinti neigiamą atliekų deginimo įrenginių poveikį gyventojų sveikatai (Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4758 2016 m. rugsėjo 28 d. aiškinamasis raštas).
Pažymėtina ir tai, kad iš ATĮ pakeitimo įstatymo travaux préparatoires nėra aiškūs kriterijai, kuriais remiantis nustatytas minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimas, ir kodėl būtent toks atstumas laikomas saugiu visuomenės sveikatos interesų požiūriu; be to, neaišku, ar pagal tokį teisinį reguliavimą apskritai būtų įmanoma Lietuvos teritorijoje statyti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti (Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2016 m. spalio 3 d. išvada, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 20 d. išvada, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2018 m. birželio 19 d. išvada Nr. 4-01-4845).
13.2. Kaip minėta, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį (2018 m. spalio 25 d. redakcija) kaip kuras energijai gaminti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos gali būti deginamos ar planuojamos deginti tik valstybinės reikšmės objektais pripažintuose atliekų tvarkymo objektuose, atitinkančiuose Vyriausybės nustatytus kriterijus ir įsteigtuose Vyriausybės nustatyta tvarka. Minėta ir tai, kad toks reguliavimas buvo nustatytas ir Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2014 m. sausio 23 d. redakcija).
13.2.1. Taigi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2014 m. sausio 23 d., 2018 m. spalio 25 d. redakcijos) Vyriausybei pavesta nustatyti atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo valstybinės reikšmės objektais tvarką, taip pat atliekų tvarkymo objektų pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, kurių neatitinkančiuose atliekų tvarkymo objektuose negalėtų būti deginamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos.
13.2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybė, vadovaudamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 2014 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 158 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ pakeitimo“ pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ (toliau – ir Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 113).
Aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 5 punkte nustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti atliekų tvarkymo objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, kad būtų pripažinti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektais. Pagal Aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 6 punktą objektai, kuriuose deginamos ar planuojamos deginti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, pripažįstami valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektais tik tuo atveju, jeigu šie objektai atitinka visus Aprašo 5.1–5.5 papunkčiuose nustatytus kriterijus.
13.3. Aiškinant ginčijamą Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį (2018 m. spalio 25 d. redakcija) pažymėtina ir tai, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2014 m. sausio 23 d. redakcija), tuo aspektu, kad atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose gali būti deginamos ne bet kokios, o tik po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, taip pat nepakito.
13.3.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. redakcija), reglamentuojančio inter alia atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, 1 dalyje nustatyta:
2) paruošimas naudoti pakartotinai prieš tai atskyrus produktus ar jų sudedamąsias dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui;
4) kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti;
13.3.2. Taigi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nuostata, kad atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose gali būti deginamos ne bet kokios, o tik po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, yra įtvirtinta atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) 1 dalyje nustatytą atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, t. y. į tai, kad perdirbti ar kitaip panaudoti netinkamų komunalinių atliekų deginimas energijai gauti yra aukštesnio prioriteto atliekų tvarkymo būdas nei atliekų šalinimas.
14. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“ 3 dalies atitiktis Konstitucijai.
ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Sprendimus dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtų atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima atsižvelgdama į visuomenės sveikatos interesus.“
14.1. Taigi ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis taikytina iki šio įstatymo įsigaliojimo jau pradėtiems įgyvendinti atliekų deginimo įrenginių projektams: šia nuostata Vyriausybei suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti minėtų atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo; tokius sprendimus Vyriausybė turėtų priimti atsižvelgdama į visuomenės sveikatos interesus.
ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį aiškinant kartu su Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi (2018 m. spalio 25 d. redakcija) pažymėtina, kad joje nustatytu teisiniu reguliavimu Vyriausybei suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo.
14.2. Pažymėtina, kad ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos Vyriausybei, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos interesus, priimti įvairius sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, inter alia tokius, kuriais galėtų būti nuspręsta pritarti minėtų projektų tolesniam įgyvendinimui, tokių projektų įgyvendinimą apriboti arba iš viso nutraukti.
14.3. Šiame kontekste paminėtina, jog iš ATĮ pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog ginčijamas ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo nustatytas dėl to, kad buvo neaišku, kaip Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimas būtų taikomas jau pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektams (Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2018 m. balandžio 20 d. išvada).
Kaip minėta, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimas taikomas po 2019 m. sausio 1 d. statomiems atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektams, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti. Taigi ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje ginčijamas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas dėl to, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas reikalavimas atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statyti ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, netaikomas jau pradėtiems įgyvendinti tokiems atliekų tvarkymo objektų projektams.
14.3.1. Vadinasi, pagal ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį Vyriausybei suteikti įgaliojimai priimti sprendimus, inter alia pritarti minėtų atliekų tvarkymo objektų projektų tolesniam įgyvendinimui, tokių projektų įgyvendinimą apriboti arba iš viso nutraukti, dėl iki 2019 m. sausio 1 d. pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų, kuriems netaikomas Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimas.
14.3.2. Šiame kontekste paminėtina, kad iki 2019 m. sausio 1 d. atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, pripažinti:
– UAB „Fortum Klaipėda“ biokuro ir atliekų termofikacinė jėgainė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1468 „Dėl UAB „Fortum Klaipėda“ biokuro ir atliekų termofikacinės jėgainės pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu“);
– UAB „Kauno kogeneracinė jėgainė“ kogeneracinė jėgainė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. 980 „Dėl Kauno kogeneracinės jėgainės pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu“);
– UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ kogeneracinė jėgainė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1018 „Dėl UAB Vilniaus kogeneracinės jėgainės kogeneracinės jėgainės pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu“).
14.4. Pažymėtina, kad nei iš ATĮ pakeitimo įstatymo travaux préparatoires (Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. rugsėjo 18 d. išvada, Specialiųjų tyrimų tarnybos 2018 m. rugsėjo 25 d. išvada Nr. 4-01-7401), nei iš paties ginčijamo ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra aišku, kaip Vyriausybė, priimdama sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, taikytų visuomenės sveikatos interesų kriterijų.
15. Ginčijamas Atliekų tvarkymo įstatyme (2002 m. liepos 1 d. redakcija), ATĮ pakeitimo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statymu, aiškintinas Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų kontekste.
15.1. Pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai planuojama ūkinė veikla įrašyta į Planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašą (šio įstatymo 1 priedas), turi būti atliekamas šios ūkinės veiklos, kuri dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimas.
Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) 1 priedo, kuriame nustatytas planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašas, 9.9 papunktyje prie tokių ūkinių veiklų priskirtas „nepavojingųjų atliekų šalinimas ar naudojimas jas apdorojant terminiais būdais, tokiais kaip deginimas, pirolizė, dujofikavimas, degazacija, plazminis procesas, ar derinant kuriuos nors būdus įrenginiuose, kurių pajėgumas 100 ir daugiau tonų per parą“.
Kadangi, kaip minėta, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį (2018 m. spalio 25 d. redakcija) atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose gali būti deginamos ne bet kokios, o tik po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, vadinasi, planuojant atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti ir kurių pajėgumas yra 100 ir daugiau tonų per parą, statymą, pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 1 priedo 9.9 papunktį privaloma atlikti atliekų deginimo ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) 7 straipsnio 2 dalį, 2 priedo 11.2 papunktį, norint verstis nepavojingųjų atliekų naudojimo ar šalinimo, inter alia jas deginant įrenginiuose, kurių pajėgumas – mažiau kaip 100 tonų per parą, ūkine veikla, atliekama atranka dėl šios ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, kurios tikslas – nustatyti, ar privaloma atlikti konkrečios planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą (7 straipsnio 1 dalis), atsižvelgiant inter alia į planuojamos ūkinės veiklos mastą, pobūdį, gamtos išteklių naudojimą, vietovės, kurią planuojama ūkinė veikla gali paveikti, jautrumą aplinkosaugos požiūriu ir kitus kriterijus (7 straipsnio 5 dalis).
15.2. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) 4 straipsnyje inter alia nustatyti tokie poveikio aplinkai vertinimo tikslai: nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkos elementams (1 punktas); nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos sukeliamų veiksnių poveikį visuomenės sveikatai, taip pat aplinkos elementų ir visuomenės sveikatos tarpusavio sąveikai (2 punktas); nustatyti priemones, kurių numatoma imtis siekiant išvengti numatomo reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai, jį sumažinti ar, jeigu įmanoma, jį kompensuoti (4 punktas); nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla, įvertinus jos pobūdį, vietą ir (ar) poveikį aplinkai, atitinka aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir kitus teisės aktų reikalavimus (5 punktas).
Taigi Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) 4 straipsnyje apibrėžti poveikio aplinkai vertinimo tikslai apima planuojamos ūkinės veiklos (inter alia atliekų deginimo ūkinės veiklos) poveikio aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai vertinimą, inter alia įvertinus planuojamos ūkinės veiklos vietą, bei neigiamo poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai prevencijos priemonių nustatymą.
15.3. Pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalį planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliktas iki įstatymuose įtvirtinto leidimo (statybą leidžiančio dokumento, leidimo naudoti žemės gelmių išteklius arba ertmes, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, taršos leidimo ir kitų įstatymuose nurodytų leidimų) išdavimo; jeigu atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo ir (ar) poveikio aplinkai vertinimas neatlikti, leidimas neišduodamas. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio 11 dalį, jeigu atsakingoji institucija nusprendžia, kad planuojama ūkinė veikla neatitinka aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir kitų teisės aktų reikalavimų, įstatyme nustatytas leidimas neišduodamas ir ši planuojama ūkinė veikla negali būti vykdoma.
Vadinasi, pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalį, 11 straipsnio 11 dalį, jei įvertinus planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai ši ūkinė veikla neatitiks aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos apsaugos ir kitų teisės aktų reikalavimų, įstatymuose nustatytas leidimas ja verstis nebus išduodamas ir planuojama ūkinė veikla negalės būti vykdoma nepriklausomai nuo to, kokiu atstumu nuo gyvenamosios teritorijos yra planuojamas statyti ar pastatytas ūkinės veiklos objektas.
15.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 punktą (2013 m. gegužės 9 d. redakcija), 19 straipsnio (2017 m. lapkričio 7 d. redakcija) 1 dalį, prieš pradedant eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privaloma įstatymų nustatytais atvejais gauti inter alia taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kuriame, siekiant išvengti pramoninės veiklos sukeliamos taršos, ją sumažinti ar pašalinti, nustatoma veiklos sąlygų sistema, apimanti poveikio aplinkos elementams kontrolę, ir kuriuo suteikiama teisė eksploatuoti inter alia atliekų deginimo įrenginį, bendro atliekų deginimo įrenginį.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio (2017 m. lapkričio 7 d. redakcija) 3 dalį fizinis ar juridinis asmuo, eksploatuodamas ūkinės veiklos objektą, kurio veikla susijusi su kenksmingu poveikiu aplinkai, privalo savo lėšomis stebėti aplinkos teršimo laipsnį, teršimo poveikį aplinkai, užtikrinti informacijos apie tai viešumą ir sudaryti sąlygas teršimo kontrolei.
15.5. Ginčijamas Atliekų tvarkymo įstatymo, ATĮ pakeitimo įstatymo nuostatas aiškinant minėtų Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija), Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad:
– be Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme (2017 m. birželio 27 d. redakcija) nustatyto reikalavimo atlikti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, poveikio aplinkai vertinimą, kurio metu, inter alia atsižvelgus į planuojamos ūkinės veiklos vietą, įvertinamas šios ūkinės veiklos poveikis aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai ir nuo kurio išvadų priklauso, ar bus išduotas leidimas verstis atliekų deginimo ūkine veikla, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas papildomas minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos reikalavimas tokių atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų statymui; tačiau jei planuojama atliekų deginimo ūkinė veikla neatitiktų aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos apsaugos ar kitų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, leidimas verstis atliekų deginimo ūkine veikla ir eksploatuoti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, nebūtų išduodamas nepriklausomai nuo to, ar tokie objektai būtų statomi laikantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatyto minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimo;
– pagal ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį Vyriausybei suteikti įgaliojimai, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos interesus, priimti sprendimus dėl jau pradėtų atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, inter alia pritarti minėtų projektų tolesniam įgyvendinimui, jį apriboti arba iš viso nutraukti, nepriklausomai nuo to, kad Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) nustatyta tvarka buvo atliktas minėtų projektų poveikio aplinkai vertinimas, kurio metu, inter alia atsižvelgus į planuojamos ūkinės veiklos vietą, įvertintas šios ūkinės veiklos poveikis aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai ir kurio pagrindu priimtas sprendimas minėtuose atliekų tvarkymo objektuose leisti verstis atliekų deginimo ūkine veikla, taip pat nepriklausomai nuo to, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 punktą (2013 m. gegužės 9 d. redakcija), 19 straipsnio (2017 m. lapkričio 7 d. redakcija) 1 dalį tokiems objektams eksploatuoti buvo išduotas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas, kuriame, siekiant išvengti pramoninės veiklos sukeliamos taršos, ją sumažinti ar pašalinti, nustatyta ūkinės veiklos sąlygų sistema, apimanti poveikio aplinkos elementams kontrolę.
III
Europos Sąjungos teisinis reguliavimas, susijęs su atliekų deginimo ūkine veikla
16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualu paminėti atliekų deginimo ūkinei veiklai taikomą ES teisinį reguliavimą.
17. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. lapkričio 19 d. direktyvoje 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančioje kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva) nustatyta valstybių narių pareiga imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekų tvarkymas būtų atliekamas nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai (13 straipsnis).
Atliekų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų prevencijos ir tvarkymo srities teisės aktuose kaip prioritetų eiliškumas nustatoma tokia atliekų hierarchija: a) prevencija; b) parengimas pakartotinai naudoti; c) perdirbimas; d) kitas naudojimas, pvz., naudojimas energijai gauti; e) šalinimas.
Pagal šios direktyvos nuostatas atliekų naudojimas energijai gauti turi būti vykdomas užtikrinant aukšto lygio energijos vartojimo efektyvumą (23 straipsnio 4 dalis), o atliekų deginimas gali būti laikomas naudojimo operacija, kai deginimo įrenginių energetinis naudingumo koeficientas yra lygus arba didesnis negu 0,65 naudojant nustatytą formulę, paremtą metinio energijos kiekio dydžiais (II priedo R1 punktas).
Kaip pažymima 2017 m. sausio 26 d. Europos Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Energijos iš atliekų vaidmuo žiedinėje ekonomikoje“ COM (2017)34 final, Atliekų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atliekų tvarkymo hierarchijos vienas iš tikslų yra nustatyti tokį atliekų tvarkymo būdų eiliškumą, kad būtų mažinamas neigiamas poveikis aplinkai ir optimizuojamas efektyvus išteklių naudojimas; atliekų tvarkymo hierarchija iš esmės atitinka procesų eiliškumą ir klimato kaitos atžvilgiu: siekiant mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, šalinimas sąvartynuose ar deginimas gaunant mažai energijos arba jos iš viso negaunant yra mažiausiai pageidaujamos pasirinktys.
18. Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. direktyvoje 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės), kuria inter alia panaikinta Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. gruodžio 4 d. direktyva 2000/76/EB dėl atliekų deginimo, taikyta atliekų deginimo įrenginiams, pažymėta, jog tam, kad būtų užtikrintas aukštas aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos lygis, Sąjungoje veikiantiems atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginiams nustatytinos ir taikytinos griežtos eksploatacijos sąlygos, techniniai reikalavimai ir išmetamų teršalų ribinės vertės (34 konstatuojamoji dalis).
Šioje direktyvoje taip pat nustatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad inter alia nė vienas atliekų deginimo įrenginys arba bendro atliekų deginimo įrenginys nebūtų eksploatuojamas be leidimo (4 straipsnio 1 dalis), reglamentuojami leidimų išdavimo atliekoms deginti reikalavimai ir sąlygos (44, 45 straipsniai), teršalų išmetimo kontrolė ir stebėsena (46, 48 straipsniai, VI priedo 6 dalis) ir iš atliekų deginimo įrenginių į orą išmetamų teršalų ribinės vertės (VI priedo 3, 4 dalys), nustatytos atliekų deginimo įrenginių eksploatacijos sąlygos (50 straipsnis).
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad šioje direktyvoje reguliuojant atliekų deginimo ūkinę veiklą nenustatytas reikalavimas laikytis minimalaus atstumo nuo gyvenamosios teritorijos.
19. Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvoje 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo nustatyta, jog valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo (2 straipsnis 1 dalis).
Šioje direktyvoje taip pat nurodyta, kad vertinant planuojamos ūkinės veiklos projektus, būtent projekto vietą, geografinės srities, kuriai projektas gali daryti poveikį, jautrumas aplinkosaugos požiūriu turi būti svarstomas būtinai atsižvelgiant į: a) esamą žemėnaudos pobūdį; b) santykinį teritorijos gamtinių išteklių kiekį, kokybę ir regeneracinį pajėgumą; c) natūralios aplinkos buferinį pajėgumą, atkreipiant ypatingą dėmesį į šias teritorijų rūšis: i) pelkes; ii) pakrančių zonas; iii) kalnus ir miškus; iv) gamtinius parkus ir draustinius; v) teritorijas, kurioms valstybės narės teisės aktai suteikia saugomų teritorijų statusą, ypač saugomas teritorijas, kurioms tokį statusą valstybės narės suteikė dėl laukinių paukščių apsaugos ir dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos; vi) teritorijas, kuriose jau viršijami Sąjungos nustatyti aplinkos kokybės standartai; vii) tankiai apgyvendintas teritorijas; viii) kraštovaizdį, turintį istorinės, kultūrinės ar archeologinės svarbos (III priedo 2 punktas).
20. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra svarbi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija, susijusi su atliekų deginimo įrenginių eksploatavimu Europoje.
20.1. ESTT, spręsdamas dėl nacionalinių atliekų deginimo įrenginių naudojimo ir jų kvalifikavimo strategine šalies infrastruktūra, yra pabrėžęs aplinkos apsaugos principų svarbą ir pažymėjęs, kad Atliekų direktyvoje įtvirtinta atliekų hierarchija palieka diskreciją valstybėms narėms, neverčiant jų pasirinkti vieno konkretaus atliekų tvarkymo sprendimo; įgyvendindamos atliekų hierarchijos principą valstybės narės imasi priemonių paskatinti naudoti tas galimybes, kurių rezultatas visais požiūriais palankiausias aplinkai, taip pat būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekų tvarkymas būtų atliekamas nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai, visų pirma nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ar gyvūnams (2019 m. gegužės 8 d. sprendimo byloje C-305/18 Verdi Ambiente e Società – Aps Onulu ir kt. 29–31 punktai). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad jei nacionalinės teisės aktais siekiama didinti atliekų deginimo įrenginių pajėgumus (didinti deginamų atliekų kiekį ar statyti naujus įrenginius), iš anksto turi būti atliktas tokių įrenginių aplinkosaugos vertinimas (minėto sprendimo 60 punktas).
20.2. ESTT nurodė, kad, atlikdamos poveikio aplinkai vertinimą, kompetentingos valdžios institucijos turi išnagrinėti konkrečias kiekvienos įmonės sąlygas; ypač reikia atsižvelgti į pasiektą energijos ar materialių produktų gamybos mastą, palyginti su nagrinėjamoje įmonėje sudegintų atliekų kiekiu, ir į šios gamybos stabilumą ar tęstinį pobūdį (2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo byloje C-251/07 Gävle Kraftvärme AB 45 punktas). ESTT yra nurodęs tris sąlygas, į kurias reikia atsižvelgti nustatant, ar atliekų kaip kuro panaudojimas energijai gauti yra panaudojimo, o ne šalinimo operacija: visų pirma operacijos pagrindinis tikslas turėtų būti energijos gamyba; antra, deginant atliekas turi būti gaunama daugiau energijos, nei jos sunaudojama deginimo procese, ir taip deginant gauta perteklinės energijos dalis turi būti efektyviai sunaudota arba nedelsiant kaip dėl deginimo gauta šiluma, arba, ją perdirbus, kaip elektros energija; trečia, didžioji atliekų dalis turėtų būti sunaudojama operacijos metu ir didžioji grynos energijos dalis turėtų būti susigrąžinta ir panaudota (2003 m. vasario 13 d. sprendimo byloje C‑228/00 Komisija prieš Vokietiją 41–43 punktai).
20.3. Aiškindamas Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. gruodžio 4 d. direktyvos 2000/76/EB dėl atliekų deginimo, kuri buvo taikoma atliekų deginimo ir bendro atliekų deginimo įmonėms ir kurioje buvo nustatytos deginimo įmonių eksploatavimo sąlygos, reikalavimai, nuostatas, ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad ES teisės aktais dėl atliekų siekiama kuo labiau skatinti atliekų panaudojimą, ypač kaip energijos šaltinio; griežtesnių taisyklių taikymas įmonėms, kurių pagrindinis tikslas yra energijos ar materialių produktų gamyba, faktiškai galėtų atgrasyti tokių vienetų operatorius nuo šios veiklos pradėjimo ar tęsimo (2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo byloje C-251/07 Gävle Kraftvärme AB 41 punktas).
21. Apibendrinant minėtą ES teisėje įtvirtintą teisinį reguliavimą, taikytiną atliekų deginimo įrenginių eksploatavimui, konstatuotina, kad, siekiant mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir visuomenės sveikatai ir optimizuoti efektyvų išteklių naudojimą, prioritetas teikiamas atliekų deginimui energijai gauti, o ne atliekų šalinimui sąvartynuose; atliekų deginimo ūkinei veiklai nustatyti itin griežti aplinkosaugos reikalavimai (inter alia išmetamų į aplinką teršalų ribinės vertės ir stebėsenos mechanizmas) ir taikomos itin griežtos eksploatacijos sąlygos, inter alia užtikrinant, kad ši ūkinė veikla nebūtų vykdoma neišdavus reikiamų leidimų; atliekant atliekų deginimo įrenginių projektų, kaip ir bet kurių valstybinių ar privačių projektų, poveikio aplinkai vertinimą, turi būti atsižvelgiama į vertinimo kriterijų visumą, inter alia į planuojamos ūkinės veiklos projekto vietos, kuriai projektas gali daryti poveikį, jautrumą aplinkosaugos požiūriu, be kita ko, į teritorijų apgyvendinimo tankumą, tačiau nenustatytas reikalavimas atsižvelgti į konkretų atstumą nuo gyvenamosios teritorijos.
IV
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
22. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ginčijamo teisinio reguliavimo, susijusio su atliekų tvarkymo ūkine veikla, kurią vykdant kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
23. Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:
„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai).
23.1. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).
23.2. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostatą „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ji reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei; minėtas ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (inter alia 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai).
23.3. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai), siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 26 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).
23.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (inter alia 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. (inter alia 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas); pagal Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai), esančio vienu iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai), kuris inter alia reiškia, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
23.5. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, be kita ko, yra konstatavęs ir tai, kad nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais, pagal Konstituciją nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus galima tik įstatymu (2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).
24. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste (2005 m. gegužės 13 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, šio straipsnio 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, 54 straipsniu, kuriame įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis gamtinės aplinkos apsauga.
24.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalį, žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (2002 m. liepos 11 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai); žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija; todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nėra laikytinas pažeidžiančiu Konstituciją (inter alia 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).
24.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 53 straipsnio 3 dalį, 54 straipsnį, aplinkos apsauga yra viešasis interesas ir valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatieji interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti (inter alia 2009 m. birželio 22 d., 2011 m. sausio 31 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai); todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, tausoti gamtą, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu Konstituciją (2014 m. gegužės 9 d. nutarimas).
24.3. Iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą, nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą; vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų; tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti (2014 m. gegužės 9 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai).
24.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia valstybės rūpinimosi žmonių sveikata principą, natūralios gamtinės aplinkos apsaugos, aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvus, atliekų tvarkymo užtikrinimas laikytinas viešuoju interesu (2015 m. kovo 5 d. nutarimas); reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai (2014 m. gegužės 9 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai); gali būti nustatyta ūkinės veiklos subjektų pareiga, esant techninėms galimybėms, atliekas pirmiausia perdirbti taip, kad iš jų būtų galima pagaminti tos pačios ar kitos paskirties produktus, o nesant galimybės jų perdirbti, – kitaip jas panaudoti nekeliant reikšmingo neigiamo poveikio žmonių, visuomenės sveikatai, aplinkai (2014 m. gegužės 9 d. nutarimas); valstybė, reguliuodama atliekų tvarkymo ūkinę veiklą, kurios užtikrinimas pagal Konstituciją laikytinas viešuoju interesu, turi derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingų poveikių, ir užtikrinti konstitucinį imperatyvą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (2017 m. gegužės 30 d. nutarimas).
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia iš jos 53, 54 straipsniuose įtvirtintų konstitucinių gamtinės aplinkos apsaugos, aplinkos apsaugos nuo kenksmingo poveikio ir visuomenės sveikatos imperatyvų, 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymų leidėjui kyla reikalavimas atliekų tvarkymą, kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas atliekų panaudojimas ekonominiais, socialiniais ir aplinkosaugos tikslais, esant galimybei, ne jas šalinant, o pirmiausia perdirbant ar panaudojant kitu būdu, inter alia energijai gauti.
25. Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (2005 m. gegužės 13 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai), inter alia su konstituciniu teisinės valstybės principu (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus, itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.
25.1. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2018 m. gruodžio 21 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).
Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės galės būti realiai įgyvendintos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. sausio 25 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai); teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikomos ir įgyvendinamos (inter alia 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).
25.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit) (inter alia 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). Šis principas reiškia, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po įstatymų įsigaliojimo (inter alia 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai).
25.3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); Konstitucija nereikalauja neracionalių dalykų (inter alia 2015 m. spalio 20 d., 2018 m. balandžio 27 d. nutarimai).
25.4. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais, antraip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius teisės aktus (inter alia 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai).
26. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo, siekiant pagal Konstitucijos 53, 54 straipsnius užtikrinti viešąjį interesą, kad atliekos būtų tvarkomos tinkamai, nekeltų grėsmės aplinkai ir visuomenės sveikatai, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti esmines atliekų tvarkymo ūkinės veiklos sąlygas, inter alia aiškius kriterijus, pagal kuriuos galėtų būti nustatyti subjektai, galintys užsiimti atitinkama atliekų tvarkymo veikla.
Reguliuojant atliekų tvarkymo organizavimą, kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, inter alia nustatant reikalavimus ir sąlygas atliekų tvarkymo ūkinei veiklai, taip, kad tas teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą, kad ūkinė veikla tarnautų bendrai tautos gerovei, turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suponuojamos ūkinės veiklos subjektų, norinčių verstis atliekų tvarkymo ūkine veikla, galimybės atliekas tvarkyti aplinkai ir visuomenės sveikatai palankiausiu būdu būtų neproporcingai pasunkintos ar apskritai nebūtų galima užsiimti šia ūkine veikla.
V
Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2018 m. spalio 25 d. redakcija), Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 5, 6 punktų atitikties Konstitucijai vertinimas
27. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2018 m. spalio 25 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad Vyriausybės pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.
28. Pareiškėjos nuomone, draudimas atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statyti arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos neproporcingai riboja ar net paneigia pačią teisę vykdyti atliekų deginimo ūkinę veiklą, nes, atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų tankumą ir pasiskirstymą šalyje, tokių objektų statyti praktiškai neįmanoma visoje šalies teritorijoje. Neįgyvendinus atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų, būtų sudėtinga visapusiškai užtikrinti visuomenės sveikatą, nes Lietuvoje pagrindinis atliekų tvarkymo būdas išliktų jų šalinimas sąvartynuose, kuris yra pats taršiausias, žalingas kiekvieno gyventojo sveikatai, juo daromas neigiamas poveikis aplinkai. Taigi, pasak pareiškėjos, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu atliekų deginimo ūkinė veikla nėra reguliuojama taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, todėl juo pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis.
29. Minėta, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas papildomas reikalavimas atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statymui – minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimas. Taigi toks Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtintas reikalavimas vertintinas kaip atliekų deginimo ūkinės veiklos ribojimas.
30. Sprendžiant dėl Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2018 m. spalio 25 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjos, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams;
– ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą, nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą; vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų; tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti, t. y. laikomasi konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo, kuris inter alia reiškia, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui;
– reguliuojant atliekų tvarkymo organizavimą, kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, inter alia nustatant reikalavimus ir sąlygas atliekų tvarkymo ūkinei veiklai, taip, kad tas teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą tarnauti bendrai tautos gerovei, turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suponuojamos ūkinės veiklos subjektų, norinčių verstis atliekų tvarkymo ūkine veikla, galimybės atliekas tvarkyti aplinkai ir visuomenės sveikatai palankiausiu būdu būtų neproporcingai pasunkintos ar apskritai nebūtų galima užsiimti šia ūkine veikla.
30.1. Minėta, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kaip matyti iš šio teisinio reguliavimo travaux préparatoires, buvo siekta sumažinti neigiamą atliekų deginimo įrenginių poveikį gyventojų sveikatai.
Taigi ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti Konstitucijoje, inter alia jos 53 straipsnyje, įtvirtinto visuomenės sveikatos apsaugos imperatyvo įgyvendinimą.
30.2. Vertinant, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, nustatytas atliekų deginimo ūkinės veiklos apribojimas yra proporcingas, t. y. ar juo ūkio subjektų, norinčių užsiimti atliekų deginimo ūkine veikla, teisės nėra varžomos labiau, nei būtina išsikeltam tikslui pasiekti, pažymėtina, kad, kaip minėta, iš ginčijamo teisinio reguliavimo travaux préparatoires, taip pat iš byloje esančios medžiagos, inter alia specialistų paaiškinimų, matyti, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas reikalavimas laikytis minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos apribojimo statant atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, gali būti sunkiai įgyvendintas arba net iš viso neįgyvendinamas.
Šiame kontekste paminėtina, jog iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 98 proc. Europoje veikiančių atliekų deginimo įrenginių yra pastatyti arčiau kaip 20 kilometrų atstumu, o 80 proc. tokių įrenginių – netgi arčiau kaip 5 kilometrų atstumu nuo netoliese esančio miesto centro (neskaičiuojant atstumo iki mažesnių miestų ir kaimų). Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad sudeginus atliekas gaunamos energijos tiekimas vietiniams (t. y. netoliese esantiems) centralizuotos šilumos tiekimo tinklams yra geriausias būdas panaudoti gautą energiją.
30.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį (2018 m. spalio 25 d. redakcija) atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose gali būti deginamos ne bet kokios, o tik po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, taip pat kad ši nuostata yra įtvirtinta atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) 1 dalyje nustatytą atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, t. y. į tai, kad perdirbti netinkamų komunalinių atliekų deginimas energijai gauti yra aukštesnio prioriteto atliekų tvarkymo būdas nei atliekų šalinimas.
Taigi, ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtinus reikalavimą atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statyti ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, sudarytos prielaidos ne skatinti laikytis Atliekų tvarkymo įstatyme (2002 m. liepos 1 d. redakcija) nustatyto atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumo, o pasunkinti jo laikymąsi. Pažymėtina, kad minėtu Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtintu reikalavimu, priešingai nei teigia suinteresuoto asmens atstovė, negali būti prisidedama prie atliekų tolesnio rūšiavimo ir perdirbimo, taip užtikrinant žiedinės ekonomikos principų laikymąsi, nes pagal šį teisinį reguliavimą, kaip minėta, gali būti deginamos ne bet kokios, o tik po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos komunalinės atliekos.
30.4. Minėta ir tai, kad, be Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme (2017 m. birželio 27 d. redakcija) nustatyto reikalavimo atlikti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, poveikio aplinkai vertinimą, kurio metu, inter alia atsižvelgus į planuojamos ūkinės veiklos vietą, įvertinamas šios ūkinės veiklos poveikis aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai ir nuo kurio išvadų priklauso, ar bus išduotas leidimas verstis atliekų deginimo ūkine veikla, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas papildomas minimalaus 20 kilometrų atstumo nuo gyvenamosios teritorijos reikalavimas tokių atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų statymui.
Be to, kaip minėta, pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 punktą (2013 m. gegužės 9 d. redakcija), 19 straipsnio (2017 m. lapkričio 7 d. redakcija) 1 dalį, prieš pradedant eksploatuoti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektą, kuriame perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, privaloma gauti inter alia taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kuriame, siekiant išvengti pramoninės veiklos sukeliamos taršos, ją sumažinti ar pašalinti, nustatoma ūkinės veiklos sąlygų sistema, apimanti poveikio aplinkos elementams kontrolę.
Vadinasi, ginčijamo Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslas – sumažinti neigiamą atliekų deginimo įrenginių poveikį visuomenės sveikatai – gali būti pasiektas kitomis, atliekų deginimo ūkinę veiklą mažiau varžančiomis priemonėmis, inter alia nustatant pareigą atlikti privalomą planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, kurio metu, inter alia atsižvelgus į planuojamos ūkinės veiklos vietą, įvertinamas šios ūkinės veiklos poveikis aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai, taip pat nustatant pareigą ūkinę veiklą vykdyti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytomis ūkinės veiklos sąlygomis. Taigi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas reikalavimas atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statyti ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, vertintinas kaip toks atliekų deginimo ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo ūkinės veiklos subjektų galimybės atliekas tvarkyti aplinkai ir visuomenės sveikatai palankiausiu būdu yra neproporcingai pasunkintos.
30.5. Konstatuotina, kad ginčijamu Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek juo nustatyta, kad atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, nesilaikyta iš Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo garantuoti ūkinės veiklos laisvę ir nevaržyti jos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančio imperatyvo ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.
31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis (2018 m. spalio 25 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
32. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti (inter alia 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2017 m. liepos 4 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai).
33. Šiame nutarime minėta, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį (2018 m. spalio 25 d. redakcija) po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos gali būti deginamos ar planuojamos deginti tik tuose atliekų tvarkymo objektuose, kurie atitinka Vyriausybės nustatytus atliekų tvarkymo objektų pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus; šiuo teisiniu reguliavimu Vyriausybei pavesta nustatyti inter alia atliekų tvarkymo objektų pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, kurių neatitinkančiuose atliekų tvarkymo objektuose negali būti deginamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos.
Taigi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) įtvirtintas reikalavimas, kad atliekų tvarkymo objektai, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, atitiktų Vyriausybės nustatytus kriterijus, pagal kuriuos šie objektai pripažįstami valstybinės reikšmės objektais, vertintinas kaip esminė po rūšiavimo likusių ir perdirbti netinkamų komunalinių atliekų deginimo ūkinės veiklos vykdymo sąlyga: šių kriterijų neatitinkančiuose atliekų tvarkymo objektuose po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos negali būti deginamos.
33.1. Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo, siekiant pagal Konstitucijos 53, 54 straipsnius užtikrinti viešąjį interesą, kad atliekos būtų tvarkomos tinkamai, nekeltų grėsmės aplinkai ir visuomenės sveikatai, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti esmines atliekų tvarkymo ūkinės veiklos sąlygas, inter alia aiškius kriterijus, pagal kuriuos galėtų būti nustatyti subjektai, galintys užsiimti atitinkama atliekų tvarkymo veikla; minėta ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu.
33.2. Taigi konstatuotina, kad, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) pavedus Vyriausybei nustatyti atliekų tvarkymo objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, nesilaikyta iš Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo įstatymu nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos galėtų būti nustatyti ūkinės veiklos subjektai, galintys užsiimti atliekų deginimo ūkine veikla.
34. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis (2018 m. spalio 25 d. redakcija) tiek, kiek joje Vyriausybei pavesta nustatyti atliekų tvarkymo objektų, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
35. Kaip minėta, konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos. Todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirto tirti poįstatyminio teisės akto, kuriuo įgyvendinamos konstitucinės justicijos byloje ginčijamo įstatymo nuostatos, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė.
36. Minėta, kad, vadovaudamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, Vyriausybė 2014 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 158 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ pakeitimo“ pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašą.
36.1. Aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 5 punkte nustatyta:
„5. Kriterijai, kuriuos atitinkantys atliekų tvarkymo objektai, kuriuose energijai gaminti kaip kuras naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, steigiami ir pripažįstami valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektais:
5.1. objektai, kuriuose tvarkomos arba planuojamos tvarkyti daugiau negu vieno komunalinių atliekų tvarkymo regiono komunalinės atliekos;
5.2. objektai, kuriuos kiekvienos iš ketinančių steigti įmonių ne mažiau kaip 51 procentas akcijų ir tokių akcijų suteikiamų balsavimo teisių priklauso Lietuvos valstybei arba valstybės valdomai bendrovei;
5.3. objektai, kuriuose po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos naudojamos ar planuojamos naudoti bendrai šilumos ir elektros energijos gamybai (kogeneracijai);
5.4. objektai, kurie įgyvendina Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133 „Dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo“, tikslus ir uždavinius ir kurie yra laikytini Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programoje keliamų tikslų ir uždavinių įgyvendinimo priemonėmis;
Aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 6 punkte nustatyta: „Objektai, kuriuose energijai gaminti kaip kuras naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, pripažįstami valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektais tik tuo atveju, jeigu šie objektai atitinka visus Aprašo 5.1–5.5 papunkčiuose nustatytus kriterijus.“
Taigi pagal Aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 5, 6 punktus visų nustatytų kriterijų neatitinkantys atliekų tvarkymo objektai, kuriuose planuojama deginti po rūšiavimo likusias ir perdirbti netinkamas energinę vertę turinčias komunalines atliekas, nebūtų pripažįstami valstybinės reikšmės objektais.
36.2. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo, siekiant pagal Konstitucijos 53, 54 straipsnius užtikrinti viešąjį interesą, kad atliekos būtų tvarkomos tinkamai, nekeltų grėsmės aplinkai ir visuomenės sveikatai, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti esmines atliekų tvarkymo ūkinės veiklos sąlygas, inter alia aiškius kriterijus, pagal kuriuos galėtų būti nustatyti subjektai, galintys užsiimti atitinkama atliekų tvarkymo veikla; minėta ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu.
36.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog reikalavimas, kad atliekų tvarkymo objektai, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, atitiktų kriterijus, pagal kuriuos atliekų tvarkymo objektai pripažįstami valstybinės reikšmės objektais, vertintinas kaip esminė po rūšiavimo likusių ir perdirbti netinkamų komunalinių atliekų deginimo ūkinės veiklos vykdymo sąlyga: šių kriterijų neatitinkančiuose atliekų tvarkymo objektuose po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos negali būti deginamos.
Vadinasi, Aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 5, 6 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos, inter alia 46 straipsnio 1, 3 dalių, kylančio reikalavimo esmines atliekų tvarkymo ūkinės veiklos sąlygas, inter alia aiškius kriterijus, pagal kuriuos galėtų būti nustatyti subjektai, galintys užsiimti atitinkama atliekų tvarkymo veikla, nustatyti įstatymu, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį poįstatyminiais teisės aktais negali būti reguliuojami santykiai, kurie turi būti reguliuojami įstatymu.
VI
Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
38. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
39. Pareiškėjos manymu, ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata Vyriausybei suteikti įgaliojimai, vadovaujantis neapibrėžtu kriterijumi – visuomenės sveikatos interesais, priimti teisės aktus, kuriais sudaromos prielaidos kvestionuoti šiuo metu jau vykdomus atliekų deginimo įrenginių projektus, kurių neįgyvendinus, be kita ko, nebus sumažintas pats taršiausias ir aplinkai bei visuomenės sveikatai nepalankiausias atliekų šalinimas į sąvartynus. Be to, Vyriausybei priėmus kokius nors sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo, galėtų būti pažeisti jau pradėtų minėtų projektų vykdytojų teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai. Todėl, pareiškėjos nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
40. Kaip minėta, ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Sprendimus dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtų atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima atsižvelgdama į visuomenės sveikatos interesus.“
Minėta, kad ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos Vyriausybei, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos interesus, priimti įvairius sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, inter alia tokius, kuriais galėtų būti nuspręsta pritarti minėtų projektų tolesniam įgyvendinimui, tokių projektų įgyvendinimą apriboti arba iš viso nutraukti.
41. Sprendžiant dėl ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų;
– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po įstatymų įsigaliojimo; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės galės būti realiai įgyvendintos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise;
– reguliuojant atliekų tvarkymo organizavimą, kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, inter alia nustatant reikalavimus ir sąlygas atliekų tvarkymo ūkinei veiklai, taip, kad tas teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą tarnauti bendrai tautos gerovei, turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suponuojamos ūkinės veiklos subjektų, norinčių verstis atliekų tvarkymo ūkine veikla, galimybės atliekas tvarkyti aplinkai ir visuomenės sveikatai palankiausiu būdu būtų neproporcingai pasunkintos ar apskritai nebūtų galima užsiimti šia ūkine veikla.
41.1. Minėta, kad ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje ginčijamas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas dėl to, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2018 m. spalio 25 d. redakcija) nustatytas reikalavimas atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statyti ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, netaikomas jau pradėtiems įgyvendinti tokiems atliekų tvarkymo objektų projektams.
Minėta ir tai, kad pagal ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį Vyriausybei suteikti įgaliojimai, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos interesus, priimti sprendimus dėl jau pradėtų atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, inter alia pritarti minėtų projektų tolesniam įgyvendinimui, jį apriboti arba iš viso nutraukti nepriklausomai nuo to, kad Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2017 m. birželio 27 d. redakcija) nustatyta tvarka buvo atliktas minėtų projektų poveikio aplinkai vertinimas, kurio metu, inter alia atsižvelgus į planuojamos ūkinės veiklos vietą, įvertintas šios ūkinės veiklos poveikis aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai ir kurio pagrindu gali būti priimtas sprendimas minėtuose atliekų tvarkymo objektuose leisti verstis atliekų deginimo ūkine veikla, taip pat nepriklausomai nuo to, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 punktą (2013 m. gegužės 9 d. redakcija), 19 straipsnio (2017 m. lapkričio 7 d. redakcija) 1 dalį tokiems objektams eksploatuoti buvo išduotas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas, kuriame, siekiant išvengti pramoninės veiklos sukeliamos taršos, ją sumažinti ar pašalinti, nustatyta ūkinės veiklos sąlygų sistema, apimanti poveikio aplinkos elementams kontrolę.
Taigi ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta nevaržoma diskrecija, vadovaujantis visuomenės sveikatos interesais, priimti sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, inter alia apriboti minėtų projektų įgyvendinimą arba jį iš viso nutraukti, nepaisant to, ar buvo atliktas minėtų projektų poveikio aplinkai vertinimas, kurio metu, inter alia atsižvelgus į planuojamos ūkinės veiklos vietą, įvertintas šios ūkinės veiklos poveikis aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai ir leista verstis atliekų deginimo ūkine veikla taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytomis sąlygomis, apimančiomis poveikio aplinkos elementams kontrolę.
Minėta ir tai, kad nei iš ATĮ pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, nei iš paties ginčijamo ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra aišku, kaip Vyriausybė, priimdama sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, taikytų visuomenės sveikatos interesų kriterijų.
41.2. Konstatuotina, kad ginčijamoje ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje sudarytos prielaidos Vyriausybės priimtus sprendimus taikyti ne tik tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsirado po šio įstatymo įsigaliojimo, bet ir atsiradusiems dar prieš jam įsigaliojant, taigi įsiterpti į jau vykdomos ar suplanuotos vykdyti atliekų deginimo ūkinės veiklos teisinius santykius. Tuo atveju, jei, vadovaudamasi ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybė nuspręstų apriboti pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnį įgyvendinimą arba jį iš viso nutraukti, būtų sudarytos prielaidos ne tik poįstatyminiu teisės aktu apriboti planuojamą vykdyti ar vykdomą atliekų deginimo ūkinę veiklą, bet ir paneigti tokių objektų projektų vystytojų (ūkinės veiklos subjektų) teisėtus lūkesčius, kad pradėti įgyvendinti atliekų deginimo įrenginių projektai galės būti realiai įgyvendinti pagal ūkinę veiklą leidžiančius dokumentus.
Vadinasi, įstatymų leidėjas, ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatęs, kad Vyriausybė, vadovaudamasi visuomenės sveikatos interesais, gali priimti sprendimus dėl pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, inter alia minėtų projektų įgyvendinimą apriboti arba jį iš viso nutraukti, nesilaikė iš Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalių kylančių reikalavimų ūkinės veiklos laisvės apribojimus nustatyti tik įstatymu ir ūkinės veiklos laisvę reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo užtikrinti atliekų deginimo ūkinę veiklą vykdančių subjektų teisėtų lūkesčių apsaugą.
VII
Dėl Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašo nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai teisinių padarinių
43. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 patvirtinto Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 5, 6 punktai, nustatantys kriterijus, kuriuos atitinkantys atliekų tvarkymo objektai, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, pripažįstami valstybinės reikšmės objektais, prieštarauja Konstitucijai.
44. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2012 m. gruodžio 19 d., 2019 m. kovo 21 d. sprendimai). Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies kyla teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcija: kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2019 m. kovo 21 d. sprendimas).
Atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir minėtą teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, pažymėtina, kad, vykdant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose, negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais (2019 m. balandžio 16 d. nutarimas).
45. Todėl tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 5, 6 punktai prieštarauja Konstitucijai, savaime negali būti pagrindas ginčyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo, taikant Aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija) 5, 6 punktuose nustatytus atliekų tvarkymo objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis (2018 m. spalio 25 d. redakcija; TAR, 2018-10-29, Nr. 17068) tiek, kiek joje nustatyta, kad atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, taip pat tiek, kiek joje Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta nustatyti atliekų tvarkymo objektų, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo (TAR, 2018-10-29, Nr. 17068) 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 patvirtinto Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašo (2014 m. vasario 19 d. redakcija; TAR, 2014-02-21, Nr. 1908) 5, 6 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.