Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PAKUOČIŲ IR PAKUOČIŲ ATLIEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO NR. IX-517 8, 111, 112 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4215
2016 m. spalio 12 d. Nr. 1021
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. SV-S-1531 „Dėl teisės aktų projektų išvadų“ 5 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo Nr. IX-517 8, 111, 112 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIIP-4215 (toliau – Įstatymo projektas) 2 straipsniui, kuriame siūloma papildyti Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas) 111 straipsnį 4 punktu, ir 3 straipsniui, kuriame siūloma pakeisti Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 112 straipsnio 2 dalies 1 punktą, dėl šių priežasčių:
1.1. Siūlomos nuostatos abstrakčios ir neužtikrina vartotojų patogumo ir aplinkosauginių užstato sistemos tikslų įgyvendinimo, nes:
1.1.1. Siūlomų nuostatų formuluotės „kiekvienoje seniūnijos teritorijoje“ turinys neaiškus – nenustatyta, ar pakuočių atliekų priėmimo ir užstato grąžinimo vieta turėtų būti kiekvienoje seniūnijoje, ar kiekvienos seniūnijos kiekvienoje teritorijoje, pastaruoju atveju nepaaiškinta, kokiais principais vadovaujantis reikėtų vertinti teritorijų ribas seniūnijos viduje.
1.1.2. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad: „Savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinkta savivaldybės taryba pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Jos teritorija gali būti skirstoma į seniūnijų aptarnaujamas teritorijas. Taigi seniūnija nėra toks administracinis vienetas, į kuriuos turi būti suskirstyta visa Lietuvos Respublikos teritorija, – šiuo metu į seniūnijas nepatenka ir nesuskirstytos Klaipėdos miesto savivaldybės, Panevėžio miesto savivaldybės, Alytaus miesto savivaldybės, Palangos miesto savivaldybės dalies, Neringos savivaldybės, Visagino savivaldybės, Druskininkų miesto, Birštono miesto ir Molėtų miesto teritorijos. Siūlomos nuostatos neužtikrintų pareigos įrengti bent vieną pakuočių ir jų atliekų priėmimo ir užstato grąžinimo vietą minėtose teritorijose.
1.1.3. Siūlomos nuostatos leistų užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriui ir užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriui vykdant savo pareigas įrengti ne bendrą vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo ir užstato grąžinimo ir daugkartinių pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo vietą, o dvi atskiras: vieną – vienkartinių pakuočių atliekoms priimti ir vieną – daugkartinėms pakuotėms priimti, kurios gali būti toli viena nuo kitos. Tokiu atveju susidarytų vartotojams ir aplinkai nepalanki situacija.
1.1.4. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 111 straipsnis suteikia teisę gėrimų, už kurių daugkartinę pakuotę nustatytas užstatas, gamintojams ir importuotojams pavesti savo pareigas vykdyti užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriui, bet neįpareigoja jų to daryti, taigi Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūlomos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 111 straipsnio 4 punkto nuostatos gali likti neįgyvendintos.
1.2. Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūlomas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 111 straipsnio 4 punktas leistų užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriui savo pareigas įvykdyti įrengiant po vieną daugkartinių pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo vietą kiekvienoje seniūnijoje ar jos teritorijose, o tai neužtikrintų, kad kitiems daugkartinių pakuočių pardavėjams bus padengtos tokių pakuočių tvarkymo išlaidos.
1.3. Įstatymo projekto 3 straipsnyje siūlomas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 112 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimas leistų užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriui savo pareigą dalyvauti organizuojant vienkartinių pakuočių atliekų priėmimą įvykdyti įrengiant po vieną vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo ir užstato grąžinimo vietą kiekvienoje seniūnijoje ar jos teritorijose, ir tai neužtikrintų, kad kitų pakuočių pardavėjai bus aprūpinti pakuočių atliekoms priimti skirtomis priemonėmis ir jiems bus kompensuotos jų patiriamos pareigų užstato už vienkartines pakuotes sistemoje vykdymo sąnaudos.
1.4. Įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomame Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 111 straipsnio 4 punkto pakeitime nenustatyta, kokiais kriterijais turėtų vadovautis gėrimų, už kurių daugkartinę pakuotę nustatytas užstatas, gamintojas, importuotojas ar užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorius, pasirinkdamas bent vieną pardavėją, kuris visoje seniūnijoje priimtų daugkartines pakuotes ir grąžintų užstatą. Įstatymo projekto 3 straipsnyje siūlomame Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 112 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitime irgi nenustatyta, kokiais kriterijais turėtų vadovautis užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius, pasirinkdamas bent vieną pardavėją, kuris visoje seniūnijoje priimtų vienkartinių pakuočių atliekas ir grąžintų užstatą. Toks neapibrėžtumas kelia grėsmę sąžiningai konkurencijai, nes visų tomis pačiomis savybėmis pasižyminčių parduotuvių pareigos ir teisės turėtų būti vienodos.
1.5. Lietuvos Respublikos seniūnijos skirtingos pagal plotą, aptarnaujamas gyvenamąsias vietoves (miestai, miesteliai, kaimai, viensėdžiai), gyventojų skaičių ir tankį, todėl gali būti tokių situacijų, kai seniūnijos teritorijoje pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis nė viena parduotuvė neprivalės ir nenorės pasinaudoti teise priimti daugkartines pakuotes ir (ar) vienkartinių pakuočių atliekas ir už jas grąžinti užstatą. Tokiu atveju Įstatymo projekto 2 ir 3 straipsniuose siūlomos nuostatos įpareigotų patį užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorių įsteigti daugkartinių pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo vietą ir patį užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorių įsteigti vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo ir užstato grąžinimo vietą tiesiog seniūnijos teritorijoje. O tai turėtų neigiamų ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių pasekmių, nes:
1.5.1. užstato už daugkartines ir vienkartines pakuotes sistemos bus efektyvios ir priimtinos aplinkosauginiu ir socialiniu požiūriais tik tuo atveju, jeigu gyventojai (ir tie, kurie neturi automobilio) galės atiduoti šias daugkartines pakuotes ir vienkartinių pakuočių atliekas ir susigrąžinti už tas pakuotes jau sumokėtą užstatą ne specialiose seniūnijos teritorijoje įrengtose vietose, o įprastinėse, kitais tikslais (pavyzdžiui, apsipirkimo) lankomose vietose ar arti jų;
1.5.2. pasaulinė užstato už daugkartines ir vienkartines pakuotes sistemos veiklos praktika rodo, kad daugkartinių pakuočių ir vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo ir užstato grąžinimo funkcija atliekama dažniausiai pasitelkus gėrimais prekiaujančias parduotuves, nes vartotojui, einančiam į jas apsipirkti, patogu nunešti ir jau tuščias pakuotes ar jų atliekas, be to, nereikia papildomų užstato sistemos investicijų į piniginių operacijų atlikimą, nes parduotuvėje yra grynųjų pinigų kasa ir vartotojas gali už jam priklausančią užstato sumą įsigyti prekių ir paslaugų;
1.5.3. vadovaujantis Europos Sąjungoje taikomu gamintojo atsakomybės principu, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme iš esmės nustatyta, kad užstato už daugkartines ir vienkartines pakuotes sistemos veikia atitinkamų gėrimų, supakuotų į pakuotes, kurioms taikoma atitinkama užstato sistema, gamintojų ir importuotojų atsakomybe ir lėšomis, taigi, nustačius perteklinius užstato sistemų reikalavimus, padidėjusias jų veiklos sąnaudas galiausiai turėtų padengti vartotojai.
1.6. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 112 straipsnyje nurodytą užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą vykdanti viešoji įstaiga „Užstato sistemos administratorius“ yra informavusi, kad pagal galiojantį reglamentavimą daugumoje Lietuvos seniūnijų jau yra bent po vieną parduotuvę (didesnėse seniūnijose – po kelias dešimtis parduotuvių), kuri priima daugkartines pakuotes ir vienkartinių pakuočių atliekas ir grąžina užstatą pagal sutartis su gėrimų, už kurių daugkartinę pakuotę nustatytas užstatas, gamintojais ir importuotojais ir užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriumi.
2. Iš esmės pritarti Įstatymo projekto 1 straipsniui, kuriame siūloma pakeisti Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, ir pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo tobulinimo. Siekiant užtikrinti užstato sistemų efektyvumą ir priimtinumą aplinkosauginiu ir socialiniu požiūriais, būtina sukurti pakankamą pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, ir jų atliekų priėmimo tinklą visoje Lietuvoje – patogios daugkartinių pakuočių ir vienkartinių pakuočių atliekų atidavimo ir užstato susigrąžinimo vietos turi būti ne tik tose gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia didelės parduotuvės, bet ir miesteliuose, kaimuose. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 111 straipsnis užtikrina, kad gaminių, už kurių daugkartinę pakuotę nustatytas užstatas, gamintojai ir importuotojai arba užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorius, vykdydamas gamintojų ir importuotojų pavedimą organizuoti užstato sistemą, organizuoja daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimą tokių pakuočių pardavėjams, rengia ir teikia daugkartinių pakuočių pardavėjams informaciją apie daugkartinių pakuočių, už kurias privaloma imti užstatą, rūšis, užstato dydžius, pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo tvarką. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 112 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktai ir 6 dalis užtikrina, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius, vykdydamas gamintojų ir importuotojų pavedimą organizuoti užstato sistemą, aprūpina pakuočių pardavėjus pakuočių atliekoms priimti skirtomis priemonėmis (kurios turi būti parinktos atsižvelgiant į parduotuvės prekybos plotą ir parduotuvėje surenkamų pakuočių atliekų kiekį), kompensuoja pakuočių pardavėjams jų patiriamas teisės aktų nustatytų pareigų užstato už vienkartines pakuotes sistemoje vykdymo sąnaudas (susijusias su vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, atliekų priėmimu, užstato grąžinimu ir visuomenės informavimu), paslaugas teikia visiems pakuočių pardavėjams vienodomis sąlygomis. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis leidžia daugkartines pakuotes ir vienkartinių pakuočių atliekas priimti ir užstatą grąžinti nebūtinai prekybos vietose, bet ir jų teritorijose arba arti jų, tačiau ne didesniu kaip 150 metrų atstumu nuo prekybos vietų, užtikrinant tokias pat kaip prekybos vietų darbo valandas. Tačiau atsižvelgiant į užstato už vienkartines pakuotes sistemos išlaidas (patiriamas gamintojų ir importuotojų ir galiausiai padengiamas vartotojų) vienam pakuotės vienetui priimti, automatizuotos ne parduotuvės viduje statomos pakuočių atliekų priėmimo priemonės parenkamos pagal priimamų pakuočių atliekų kiekį. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nurodo, kad panaudotos pakuotės ir pakuočių atliekos gali būti priimamos prekybos salėje atskiroje vietoje (toliau nuo maisto produktų), atskirtoje nuo prekybos salės pertvara (pavyzdžiui, medine, plastikine ar stikline sienele) ar atstumu, ir laikomos uždarytose (uždengtose) talpyklose ar užrištuose maišuose. Todėl parduotuvėse, kurių prekybos plotas – iki 50 kv. metrų, sudėtinga priimti pakuočių atliekas, grąžinti užstatą ir užtikrinti atitiktį higienos reikalavimams. Dauguma miestelių ir kaimo parduotuvių statytos pagal tipinius projektus – jų plotas vidutiniškai apie 60 kv. metrų. Taigi aplinkosauginiu ir socialiniu požiūriais priimtinas ir efektyvus daugkartinių pakuočių ir vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo ir užstato grąžinimo tinklas gali būti sukurtas papildomai nustačius, kad panaudotas daugkartines pakuotes ir vienkartinių pakuočių atliekas priimti ir užstatą grąžinti privalo visos miestelių ir kaimo parduotuvės, kurių prekybos plotas didesnis nei 50 kv. metrų. Kitose gyvenamosiose vietovėse (pavyzdžiui, miestuose) veikiančioms parduotuvėms ir vartotojams pakanka dabar galiojančio reglamentavimo, nustatančio, kad panaudotas daugkartines pakuotes priimti ir užstatą grąžinti privalo visos parduotuvės, kurių bendrasis plotas viršija 90 kv. metrų, o vienkartinių pakuočių atliekas priimti ir užstatą grąžinti privalo visos parduotuvės, kurių prekybos plotas viršija 300 kv. metrų. Taigi Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis reikėtų išdėstyti taip:
„1. Daugkartinių pakuočių pardavėjai privalo priimti daugkartines pakuotes, už kurias nustatytas užstatas, ir grąžinti užstatą. Ši pareiga netaikoma pakuočių pardavėjams, prekiaujantiems kaimo ir miestelių parduotuvėse, kurių prekybos plotas neviršija 50 kv. metrų, kitose parduotuvėse, kurių bendrasis plotas neviršija 90 kv. metrų, ir prekyvietėse, kioskuose, degalinėse, viešojo maitinimo įstaigose. Daugkartinių pakuočių pardavėjai, kuriems taikoma šioje dalyje nustatyta išimtis, gali savo pasirinkimu dalyvauti užstato už daugkartines pakuotes sistemoje.
2. Vienkartinių pakuočių pardavėjai privalo priimti vienkartinių pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą. Ši pareiga netaikoma pakuočių pardavėjams, prekiaujantiems kaimo ir miestelių parduotuvėse, kurių prekybos plotas neviršija 50 kv. metrų, kitose parduotuvėse, kurių prekybos plotas neviršija 300 kv. metrų, ir prekyvietėse, kioskuose, degalinėse, viešojo maitinimo įstaigose. Vienkartinių pakuočių pardavėjai, kuriems taikoma šioje dalyje nustatyta išimtis, gali savo pasirinkimu dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje.“