Administracinė byla Nr. eA-1003-552/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03963-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 13.6.1.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „SakBar“ dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vingės terminalas“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. S-202 (7-175/2020) „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ (toliau – ir Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1A-149 „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ (toliau – Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM, VTM) 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320042M (toliau – ir Ataskaita Nr. 3); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjo skundas buvo kelis kartus nagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1227-821/2024 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-10719-484/2023 ir perdavė bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, priėmė šioje byloje skundžiamą 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą.
3. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
3.1. VTM atliko UAB „SakBar“ kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. priėmė patikrinimo ataskaitą Nr. 8VM320056M (toliau – Ataskaita Nr. 1). Šią ataskaitą pareiškėjas apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 1A-399 Ataskaitą Nr. 1 panaikino ir pavedė VTM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. VTM atliko pakartotinį patikrinimą ir 2019 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 9VM320035M (toliau – Ataskaita Nr. 2), tačiau savo pozicijos nepakeitė ir konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų UAB „SakBar“ ir pareiškėjui solidariai apskaičiuotini importo mokesčiai. Pareiškėjas apskundė ir šį sprendimą, o Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 Ataskaitą Nr. 2 panaikino ir įpareigojo atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Nepaisant to, VTM dar kartą pakartojo nepagrįstas išvadas dėl laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros bei 2020 m. gegužės 21 d. surašė Ataskaitą Nr. 3, kurioje konstatuota, kad buvo pažeistos 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 147 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl pareiškėjui apskaičiuotini importo mokesčiai: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM bei skirta 30 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos bauda 48 692 Eur, iš viso – 210 998 Eur. Pareiškėjui taip pat apskaičiuoti ir į apskaitą įtraukti ir 40 166 Eur delspinigių.
3.2. Departamentas 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Ataskaitą Nr. 3 patvirtino. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri skundžiamu 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu: 1) patvirtino Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM; 2) pakeitė Departamento 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą dalyje, kuria buvo nurodyta sumokėti 48 692 Eur baudą, nurodant sumokėti 16 231 Eur baudą; 3) atleido nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.
3.3. Dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos vertinimo.
3.3.1. Komisija pritarė išvadai, kad prekių išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje) išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, todėl nustačius prekių kiekio (svorio bruto) skirtumą tarp laikinojo saugojimo deklaracijoje (toliau – ir LSD) deklaruotų prekių svorio ir komercinėse sąskaitose faktūrose nurodyto prekių svorio, pagrįstai konstatuota, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pareiškėjo manymu, Komisija netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų. Taip pat buvo atmesti visi pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai. Komisija tik pakartojo Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytas aplinkybes. Tiek atsakovas, tiek Komisija nepagrįstai sprendė, kad vien tik iš komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos galima spręsti, jog ginčo deklaracijose deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros.
3.3.2. Komercinės sąskaitos faktūros įrodymų pakankamumo ir patikimumo prasme negali būti vertinamos kaip turinčios didesnę įrodomąją galią. Neteisingi teiginiai, kad tik pagal komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją galima identifikuoti prekes ir nustatyti išvežamų prekių svorį bruto. Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 konstatavo, kad priimant sprendimą nepakanka tik subjektyvaus ir deklaratyvaus vertinimo, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, būtina nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie objektyviai patvirtintų, kad prekės iš tikrųjų paimtos iš muitinės priežiūros ir kas privalėjo išvežti prekes, bet neišvežė.
3.3.3. Komisija tik deklaratyviai nurodė, kad Departamento sprendimai neturi įtakos 2020 m. rugpjūčio 14 d. Sprendimo pagrįstumui. Tačiau tiek 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. 1A-399, tiek 2019 m. spalio 31 d. sprendime Nr. 1A-240 Muitines departamentas vertino tas pačias VTM išvadas dėl komercinių sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymo ir pareiškėjo apmokestinimo, įpareigodamas VTM nustatyti konkrečius faktus ir įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir kad komercinės sąskaitos faktūros, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymui, neturi įrodomosios reikšmės. VTM, priimdama Ataskaitą Nr. 3, neįvykdė nurodymo nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės buvo iš tiesų paimtos iš muitinės priežiūros.
3.3.4. Komisijai nustačius, kad Ataskaita Nr. 3 ir Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas buvo grindžiami ta pačia faktine informacija ir komercinių faktūrų duomenimis, nebuvo pagrindo patvirtinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 0245 Eur muito delspinigius ir 125 375 Eur importo PVM. Be to, Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendime nenurodyta, kokių pareigų neatliko pareiškėjas ir kaip pasireiškė prekių paėmimas iš muitinės priežiūros. Nebuvo nustatyta, kad trečiųjų asmenų surašytose komercinėse sąskaitose faktūrose pateikta informacija atitinka objektyvumo kriterijų ir kad jose pateiktas prekių aprašymas ir kiekis (svoris bruto) atitinka tikrovę.
3.3.5. Mokesčių administratorius nekėlė abejonių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos realumo ir nesiėmė priemonių, kad įsitikintų sąskaitose nurodomų duomenų teisingumu ir realumu. Pareiškėjas nesutiko su išvadomis, kad muitinė pagrįstai vertino konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) kodą, kiekį), nes tik pagal šiuos dokumentus buvo galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir, prireikus, importo mokesčių apskaičiavimo tikslais. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog trečiųjų asmenų išrašytose komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytose TIR knygelių 10 langelyje, pateikta informacija yra teisinga, patikima, neprieštaringa ir vienareikšmiškai įrodanti faktą, kad deklaracijoje deklaruotos prekės nebuvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos ir tokiu būdu paimtos iš muitinės priežiūros. Laikinojo saugojimo prekės nebuvo deklaruotos išleidimo į laisvąją apyvartą muitinės procedūrai. Todėl pagrindo identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ar importo mokesčių apskaičiavimo tikslais nebuvo, nes prekės buvo skirtos trečiųjų šalių rinkai. Mokesčių administratorius privalėjo kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo, tačiau tai nebuvo atlikta.
3.3.6. Vien aplinkybė, kad LSD pateiktas prekių aprašymas nesutapo su išvežimo komerciniuose dokumentuose nurodytais duomenimis, nesudarė pagrindo išvadai, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, juo labiau, kad prekių gavėjo (UAB „SakBar“) tikrinamuoju laikotarpiu įvežtos iš trečiųjų šalių ir laikinajam saugojimui pareiškėjo deklaruotos prekės, identiškos būsenos buvo perduotos gavėjui, jam įforminus atitinkamus dokumentus. Be to, prekių gavėjas pareiškėjui nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl prekių praradimo. Nepaisant šių aplinkybių, mokesčių administratorius ir Komisija rėmėsi ir lygino tik prekių išvežimo komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją. Nors Komisija ir teigė, kad pareiškėjas neteisus teigdamas, kad laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas buvo nustatytas remiantis išimtinai kitų ūkio subjektų surašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, tačiau iš Ataskaitos Nr. 3 priedo Nr. 2 buvo matyti, kad tariamas prekių trūkumas fiksuojamas išimtinai palyginus tik LSD duomenis ir komercinių sąskaitų faktūrų duomenis. Tai patvirtino, kad komercinei sąskaitai faktūrai buvo suteikta didesnė įrodomoji galia, nei kitiems bylos esantiems įrodymams. Komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytas bendras pakuočių skaičius ir prekių kiekis (svoris bruto) sutapo su TIR knygelių 10 langelyje nurodytu pakuočių skaičiumi ir 11 langelyje nurodytu prekių kiekiu. Todėl paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį turėjo būti atvežtos kitos prekes ir kompensuojant TIR knygelėje nurodytą trūkstamą prekių svorį, kas yra neįmanoma ir nepateisinama. Komisija dėl šių aplinkybių nepasisakė ir klaidingai sprendė, kad pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo muitinės dokumentus nebuvo galimybės identifikuoti prekes, nes dokumentuose „prekės aprašytos bendrai“, tik nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto).
3.3.7. Muitinei teikiamų išvežimo deklaracijų (TIR MRN ir T1 MRN) formą bei teikiamos informacijos apimtį reglamentuoja 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), todėl, užbaigiant ginčo prekių laikinąjį saugojimą muitiniam tikrinimui, ir buvo pateikti išgabenimo muitinės dokumentai, kurie yra patvirtinti Įgyvendinimo reglamente. Muitinės dokumentuose TIR MRN ir T1 MRN buvo nurodyti visi privalomi išvežamų prekių identifikaciniai duomenys. Be to, visi dokumentai, susiję su laikinai saugomomis prekėmis, pateikiami muitinei, o deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus, neatliekant atskiro bei išsamaus prekių klasifikavimo ir nenustatant tikslaus kiekvienos prekės svorio bruto.
3.3.8. Komisija taip pat nepasisakė dėl sąskaitose užfiksuotų duomenų ir prieštaravimų, o tik nurodė, kad pareiškėjo pateikti prekių išgabenimą patvirtinantys dokumentai buvo įvertinti VTM, todėl Komisija dėl jų nepasisakė. Tačiau nesutapimai vertė abejoti sąskaitose pateiktos informacijos patikimumu.
3.4. Dėl Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukos, kaip teisinio pagrindo identifikuoti prekes pagal TIR knygelių 10 langelyje nurodytas sąskaitas faktūras.
3.4.1. Nors Departamentas sprendė, kad pagrindas lyginti komercinių sąskaitų faktūrų duomenis su LSD nurodytais duomenis įtvirtintas Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje, tačiau Komisija šių išvadų nevertino. Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnyje nėra nuostatos, kad prekių pardavimo sąskaitos yra neatsiejama TIR knygelės dalis ir kad muitinės sandėlio savininkas, išduodamas laikinai saugotas prekes pagal muitinės įformintas išvežimo muitinės deklaracijas, privalo tikrinti LSD duomenis su perdavimo sąskaitose nurodytais duomenimis. Priešingai – jei prekės išleidžiamos TIR operacijai atlikti, išvykimo muitinės įstaigoje į TIR knygelę įrašomas TIR operacijos MRN. Į TIR knygelę įrašytas ir muitinės įformintas TIR operacijos MRN yra tas dokumentas, kuriame ir yra deklaruojamos išvežamos prekės ir tik šis dokumentas nurodomas muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lape.
3.5. Dėl įrodymų, patvirtinančių, kad LSD deklaruotos prekės nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros ir yra išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos.
3.5.1. Buvo pateikti įrodymai, kad atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 deklaraciją nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, kadangi joms buvo įformintos tranzito muitinės deklaracijos (TIR operacijų MRN įrašytos į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijos), su kuriomis prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės sandėlyje laikinai saugotos prekės pagal 41 deklaracijas buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir įforminus T1 tranzito deklaracijas, TIR knygeles bei TIR MRN išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje. Tai patvirtina, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais. Todėl laikinai saugotos prekės buvo išgabentos ir nepakeisto pavidalo pristatytos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą, nepažeidus TIR knygelėse nurodytų muitinės plombų.
3.5.2. Nebuvo aišku, kokius dar įrodymus pareiškėjas turėjo pateikti, kad LSD deklaruotos prekės būtų pripažintos išvežtomis iš Sąjungos muitų teritorijos. Visos deklaruotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, įforminus atitinkamas muitinės deklaracijas. Komisija pripažino, kad prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik tuomet, kai įvykdytos objektyvios sąlygos. Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika dėl „paėmimo iš muitinės priežiūros“ sąvokos aiškinimo buvo pripažinta precedentine, tačiau Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas pagrįstas ne joje formuojamu panašioms byloms būdingu teisės aiškinimu, bet priešinga prekių paėmimo iš muitinės sąvokos interpretacija. Pareiškėjas, tiek deklaruodamas UAB „SakBar“ prekes deklaracijoje pagal šios bendrovės pateiktą sutartį (užsakymą), tiek išgabendamas jas iš Sąjungos muitų teritorijos, įvykdė visas muitų teisės aktuose nurodytas pareigas.
3.6. Dėl muitinės sandėlyje laikinai saugomų prekių apskaitos.
3.6.1. Nepagrįstos Komisijos išvados, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tinkamai tvarkė muitinės sandėlio apskaitą pagal Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-764 patvirtintų Muitinės prižiūrimose prekių saugojimo vietose laikomų prekių apskaitos tvarkymo ir apyvartos ataskaitos pildymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus, neeliminavo jo kaltės dėl Sąjungos muitinės kodekso reikalavimų pažeidimo, nes apskaita buvo pildyta formaliai. Vertinant prekių nurašymą iš sandėlio apskaitos visumą tiek Sąjungos muitinės kodekso, tiek ir Taisyklių reikalavimai numato, kad prekės turi būti apskaitomos, identifikuojamos taip, kad muitinei būtų sudarytos sąlygos patikrinti laikinai saugotų prekių pateikimą muitinės sankcionuotiems veiksmams patikrinant jų kiekį, tapatumą, svorį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Taisyklių 25 punkte nustatyta, jog padedant prekes į laikinojo saugojimo sandėlį prekių apskaitos registruose ar dokumentuose nurodyti duomenys turėjo sutapti su duomenimis, nurodytais deklaracijose, kuriomis atitinkamoms prekėms įformintas prekių laikinasis saugojimas arba kituose dokumentuose, naudojamuose kaip deklaracija. Šiuo atveju buvo tinkamai tvarkoma muitinės sandėlio apskaita, o Komisijos išvada dėl formalaus apskaitos pildymo buvo nepagrįsta.
3.6.2. Įvežtų prekių priežiūra atliekama pagal sandėlio tvarkomą saugomų prekių apskaitą, suderintą su muitine, o ne pagal prekių saugojimo metu kitų ūkio subjektų sudarytus komercinius dokumentus, kurių pateikimas muitinei nėra privalomas. Nesutapimų sandėlio apskaitos dokumentuose nebuvo nustatyta, o Ataskaitoje Nr. 3 nurodyti duomenų apie prekes nesutapimai buvo nustatyti lyginant sandėlio apskaitos dokumentus su kitų ūkio subjektų (ne pareiškėjo) sudarytomis sąskaitomis.
3.7. Dėl nepagrįstai nustatytos prekių muitinės vertės pareiškėjas nurodė, kad, nustatydama prekių muitinę vertę VTM nepagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje, o kitais atvejais taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Mokesčių administratoriui tenka našta įrodyti aplinkybių, su kuriomis sieja pareiškėjo apmokestinimą, egzistavimą. Jeigu tokių duomenų nėra, arba sprendimai grindžiami prielaidomis, toks mokesčių administratoriaus sprendimas turi būti pripažįstamas nepagrįstu.
3.8. Dėl procedūrinių pažeidimų atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą pareiškėjas nurodė, kad mokestinis patikrinimas pagal VTM viršininko 2018 m. rugpjūčio 14 d. pavedimą Nr. 8VM00010 pradėtas neturint pavedimo jį atlikti ir neinformavus pareiškėjo (pavedimas buvo išrašytas kito mokesčio mokėtojo – UAB „SakBar“ atžvilgiu); todėl išvada, kad nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, nepagrįsta. Teiginys, kad šiuo atveju nebuvo atliekamas mokestinis patikrinimas, o tik kontrolės veiksmai, taip pat nepagrįstas. VTM 2018 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 8VM320060M buvo tikrintos tos pačios LSD, tačiau skola muitinei nebuvo registruota. UAB „SakBar“ nurodytą ataskaitą apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu ataskaitą panaikino. Taigi, užbaigiant mokestinį patikrinimą pagal VTM viršininko 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. 8VM00010 buvo priimtos dvi patikrinimo ataskaitos – Ataskaita Nr. 1 ir 2018 m. rugsėjo 20 d. atskaita Nr. 8VM320060M, o tai neatitiko teisės aktų nuostatų. VTM viršininkas 2019 m. sausio 21 d. pavedimu Nr. 6VM0006 pavedė atlikti UAB „SakBar“ pakartotinį patikrinimą, tačiau pareiškėjo atžvilgiu VTM nepriėmė nei pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą, nei pavedimo atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Atliekant mokestinį patikrinimą pagal VTM viršininko 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. 9VM00111, buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 straipsnio nuostatos, kadangi faktiškai buvo pavesta pakartotinai patikrinti pareiškėjo deklaraciją, nesant teisinio pagrindo.
5. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
5.1. Muitinės sandėlyje laikinai saugomos prekės įtraukiamos į apskaitą ir nurodomos registruose. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus. Tokių teiginių teisės aktuose nebuvo. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad deklaruotos ir apskaitoje nurodytos prekės ir buvo laikinai saugomos pareiškėjo muitinės sandėlyje. VTM konstatavo, kad dokumentuose nurodyti duomenys apie prekes sutampa: prekių aprašymas, KN kodas, svoris bruto ir t.t. Išvežant prekes iš muitinės sandėlio, joms buvo įformintos tranzito procedūros su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir prekės iš apskaitos buvo nurašytos pagal UAB „SakBar“ įformintas TIR knygeles ir jų elektroninius duomenis (TIR MRN ir T1 MRN). Šiuo atveju TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra ne „trečiųjų šalių asmenų duomenys“, o neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek Departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1B–313 patvirtintose TIR knygelės pildymo taisyklėse (toliau – ir TIR knygelės pildymo taisyklės), tiek Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje. TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Jei nustatomas neatitikimas, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Atliekant patikrinimą buvo lyginti ir dokumentai, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. LSD, sandėlyje saugomų prekių apskaitos ir išgabenimo duomenys. Nustatyta, kad išgabenimo duomenyse buvo deklaruotas mažesnis, nei priimtas laikinajam saugojimui prekių svoris (svoris bruto), arba juose nebuvo visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui prekių išgabenimą. Duomenų, kad pagal nurodytas deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais, pareiškėjas nepateikė.
5.2. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad skirtumas tarp prekių kiekio, nurodyto deklaracijoje ir išvežimo komerciniuose dokumentuose, galėjo atsirasti dėl to, kad prekių pardavėjas komercinius dokumentus rengia atsižvelgdamas į prekių įvežimo šalies reikalavimus ir nederina tokių duomenų su pareiškėju. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjas tokių duomenų derinti neprivalo, tačiau turi išgabenti saugotas ne Sąjungos prekes, o tik deklaruotas muitinės procedūrai arba reeksportuojamas. Priimtų į muitinės sandėlį saugojimui ir parduodamų muitinės sandėlyje tų pačių prekių duomenys (aprašymai, techninės charakteristikos ir pan.) negali skirtis. Muitinės priežiūra yra taikoma konkrečių į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų prekių atžvilgiu. Komisija pagrįstai sutiko su VTM argumentais, kad muitinė prižiūri, jog įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją prekės būtų išleistos taikyti muitinės procedūras tokio pat pavidalo, kokio įvežtos, kad jos nebūtų sukeistos, gabenant tranzitu ar taikant kitas specialias muitinės procedūras, kad jų duomenys visoje tiekimo grandinėje būtų identiški.
5.3. Jokiame galiojančiame teisės akte nėra įtvirtinta pareiga mokesčių administratoriui kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad deklaruotoms prekėms UAB „SakBar“ įformino TIR MRN arba T1 MRN bei kad Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (toliau – ir MDAS) pranešimas apie įformintų TIR MRN ir TIR operacijų užbaigimą paskirties muitinės įstaigoje be pažeidimų patvirtino visų deklaracijų laikinajam saugojimui deklaruotų prekių išgabenimo faktą. MDAS buvo patvirtintas ne deklaracijoje deklaruotų prekių, tačiau pagal deklaracijoje sandėlyje saugotų ir reeksportui su T1 deklaracijomis bei TIR MRN ir TIR knygelėse deklaruotų prekių išgabenimas. Pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs laikinai saugoti ir įtraukęs į apskaitą prekes, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros. Leidimo turėtojo pareiga yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir numatyta atsakomybė, jeigu jos yra paimamos iš muitinės priežiūros. Taip pat nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, kad muitinė privalėjo nustatyti prekių paėmimo momentą ar konkretų asmenį, paėmusį iš muitinės priežiūros sandėlyje saugotas prekes.
5.4. Nesutiko su pareiškėju, kad nebuvo įvertintas faktas, jog dalis prekių pareiškėjo sandėlyje buvo saugoma, neiškrovus jų iš transporto priemonių. Muitinės priežiūroje buvo įvežtos po pateikimo muitinei prekės, kurioms pareiškėjas įformino deklaracijas ir jos buvo saugomos sandėlyje. Importo mokesčių skola pareiškėjui įregistruota pagal įformintas deklaracijas, kai prekės jau buvo įvežtos ir pateiktos muitinei bei deklaruotos nustatyta tvarka ir saugomos muitinės sandėlyje, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros. Abejoti įformintų deklaracijų duomenų teisingumu muitinė neturėjo pagrindo. Muitinė taip pat neturėjo duomenų, jog pagal minėtas deklaracijose saugomų prekių išgabenimui įformintos tranzito procedūros su T1 ar TIR knygelėmis būtų užbaigtos su neatitikimais. Duomenų, kad pagal nurodytus reeksporto dokumentus neišgabentoms prekėms buvo įformintos muitinės procedūros ar jos reeksportuotos pagal kitus dokumentus, pareiškėjas nepateikė.
5.5. Pareiškėjo dokumentai (sandėlio valdymo sistemos (SVS) krovinių priėmimo / išvežimo registracijos žurnalai, sandėlio užsakymų valdymo sistemos (UVS), esančias „Sutartis-užsakymus“, elektroniniai išrašai ir nukreipimus iš transporto priemonių nukreipimo (TNS) sistemos) nepatvirtino nei laikinojo saugojimo vykdytojo įsipareigojimų muitinės atžvilgiu tinkamą įvykdymą, nei laikinai saugotoms prekėms kitos muitinės procedūros įforminimą ar jų reeksportą. Kaip teisingai nurodė Komisija, jomis grindžiamos sandėlyje vykdomos vidinės procedūros. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai ginčijo Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą dėl neįvertinto Departamento ankstesniuose sprendimuose 2018 m. lapkričio 13 d. Nr. lA-399 bei 2019 m. spalio 31 d. Nr. 1A-240 ir skundžiamame Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytų motyvų pasikeitimo. Ankstesnieji Departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl VTM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjo, o kito asmens – muitinės tarpininko UAB „SakBar“ – mokestinį patikrinimą, kuriam nustatytos kitos prievolės bei atsakomybė už jų nevykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl ir sprendimo motyvai buvo kiti.
5.6. Nesutiko su galbūt padarytais procedūriniais pažeidimais, atliekant mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas skunde savo prieštaravimų dėl procedūrinių pažeidimų nepateikė. Pareiškėjo skunde aptariamos Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo panaikintos. VTM Ataskaitoje Nr. 3 nurodė mokestinės prievolės teisinį ir faktinį pagrindą, surinko tai pagrindžiančius duomenis, atliko apskaičiavimus, todėl pagrįstai apskaičiavo mokestinę prievolę. Ataskaitoje Nr. 3 nustatyta prekių muitinė vertė, nuo kurios apskaičiuoti importo mokesčiai, konkrečiai nurodyti teisės aktai taikyti prekių apmokestinamajai vertei nustatyti, tiek muitinio įvertinimo metodo taikymui bei kokiu pagrindu ir kokie pritaikyti muitų tarifai, o taip pat ir apskaičiuotų mokesčių dydžiai pagal kiekvieną deklaraciją. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokios nuostatos buvo taikytinos netinkamai.
5.7. Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, kad VTM patikrinimo ataskaitoje nurodytoms pareiškėjo saugotoms ir neišgabentoms prekėms buvo įforminta muitinės procedūra ar jos buvo reeksportuotos. Pareiškėjas neįrodė, kad į jo sandėlį saugojimui priimtoms prekėms nustatyta tvarka ir terminais būtų įforminta muitinės procedūra arba jos būtų reeksportuotos. Taigi, tiek ginčijami sprendimai, tiek Ataskaita Nr. 3 teisėti ir pagrįsti.
7. VTM atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais.
7.1. VTM nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. į pareiškėjo muitinės sandėlį UAB „SakBar“ su 41 tranzito deklaracija (T1) įvežė ne Sąjungos prekes. Prekės buvo padėtos laikinajam saugojimui, pareiškėjui įforminus deklaracijas, pagal kurių duomenis prekės buvo apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Laikinojo saugojimo procedūra buvo užbaigiama, kai ne Sąjungos prekės buvo išgabenamos iš pareiškėjo muitinės sandėlio, įforminant joms muitinio tranzito procedūras su Tl deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir nurašomos iš pareiškėjo sandėlio apskaitos. Vertindama prekių priežiūrą, muitinė turi omenyje trijų pagrindinių prekių elementų priežiūrą: prekės pavadinimas, prekės KN kodas ir prekės kiekis. Šie elementai nurodomi muitinės deklaracijose, arba muitinė juos gali surasti komerciniuose ar transporto dokumentuose, kurių pagrindu įforminamos muitinės deklaracijos pasirinktai muitinės procedūrai ar laikinajam saugojimui. Visoje tiekimo grandinėje, gabenant prekes tranzitu per Sąjungos muitų teritoriją, šie elementai neturi keistis, t. y. kokio pavidalo prekė iš trečios šalies įvežama į Sąjungos muitų teritoriją, tokio pat pavidalo turi būti išvežama iš Sąjungos muitų teritorijos. Tai galioja ir išvežtų prekių kiekiui.
7.2. Išnagrinėjus išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentus (T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras), buvo nustatyta, kad juose deklaruotas mažesnis nei laikinai saugotų prekių kiekis (svoris bruto) arba juose iš viso nebuvo deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Detaliai tikrinimo metu nustatytas skirtumas tarp padėtų į muitinės sandėlį prekių kiekio (svoris bruto) bei nurašytų iš apskaitos ir išvežtų prekių kiekio (svoris bruto), kuris nurodytas patikrinimo ataskaitos priedo lentelės 19 stulpelyje. Siekiant nustatyti, ar lentelės 19 stulpelyje nurodytas prekių kiekis (svoris bruto) nėra likęs muitinės sandėlyje, ar išgabentas su kitais nei įmonės nurodytais dokumentais, patikrinimo metu pagal apskaitos lapus bei kitus turimus dokumentus buvo išnagrinėta prekių judėjimo grandinė. Išnagrinėjus prekių atgabenimo į muitinės sandėlį tranzito deklaracijų T1 duomenis, pagal kuriuos įmonė įtraukė prekes į apskaitą, ir sandėlio apskaitos duomenis, buvo nustatyta, kad minėti duomenys sutampa, t. y. atitinka prekių aprašymas, svoris bruto ir KN. Įvežtų pagal deklaraciją ir įtrauktų į muitinės sandėlio apskaitą, tačiau pagal nurodytus išvežimo dokumentus neišvežtų (nedeklaruotų kitai muitinės procedūrai arba nereeksportuotų) ne Sąjungos prekių, pareiškėjo muitinės sandėlyje nėra. Pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, bei turėjo užtikrinti įsipareigojimų, susijusių su prekių laikinuoju saugojimu, vykdymą.
7.3. VTM neginčijo, kad tranzito procedūros buvo užbaigtos tinkamai, tačiau prekių išvežimui įformintose tranzito deklaracijose deklaruotas ne visas kiekis, kuris nurašytas iš apskaitos, t. y. išgabenimo dokumentų (komercinių sąskaitų faktūrų) duomenys nesutapo su nurašymo iš apskaitos duomenimis. Pareiškėjas nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam prekes išdavė. Taip pat nebuvo patvirtinančių dokumentų, kad tos prekės buvo išvežtos, t. y. nepatvirtinta, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo užbaigtas, ir kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, įvykdė visas pareigas, kaip tai nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje. Taigi, VTM, vadovaudamasis Sąjungos kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, už patikrinimo metu nustatytą prekių kiekio trūkumą apskaičiavo importo skolą muitinei.
7.4. Dėl pareiškėjo argumento, kad skundžiamuose sprendimuose nebuvo nurodyta, kokių pareigų pareiškėjas nėra įvykdęs – leidimo turėtojas ir procedūros vykdytojas atsako už tai, kad būtų: a) užtikrinta, jog prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros; ir b) vykdomos pareigos, susijusios su prekių, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, saugojimu. Todėl pareiškėjo, kaip muitinės sandėlio savininko, pareiga ir yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir jis yra atsakingas, jeigu prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros.
7.5. VTM, nustatydama ginčo prekių muitinę vertę, pagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje arba taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Prekių muitinės vertės pagrindas, pirmiausiai, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Šiuo atveju nebuvo pateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 74 straipsnio 2 dalies punktą nuo a iki d kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ir panašių prekių sandorio verčių (iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti ar prekės tapačios, ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas); vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje; apskaičiuotosios vertės (nepateikti duomenys, kurių reikia šiai vertei nustatyti), VTM, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, pagal KN kodus, nurodytus šios patikrinimo ataskaitos 2 priedo lentelėje, prekių muitinę vertę nustatė remdamasi duomenimis, žinomais VTM, arba kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. naudojantis Prekių muitinio įvertinimo duomenų baze. VTM patikrinimo ataskaitoje nuosekliai išanalizavo Sąjungos muitinės kodekso 70 ir 74 straipsniuose nurodytų muitinio įvertinimo metodų taikymo galimybes bei eiliškumą ir detaliai išaiškino, kuo remiantis nustatė prekių muitinę vertę. Ginčijami sprendimai ir Ataskaita Nr. 3 priimti išnagrinėjus visus turimus dokumentinius įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SakBar“ atsiliepime į skundą (rašytiniuose paaiškinimuose), su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.
9. Palaikydamas pareiškėjo poziciją, UAB „SakBar“ nurodė:
9.1. Visos pareiškėjo muitinės sandėlyje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. UAB „SakBar“, kaip prekių gavėjo, atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 LSD nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, nes joms UAB „SakBar“ įformino tranzito muitinės deklaracijas, įrašytas į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijas su kuriomis laikinajam saugojimui deklaruotos prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.
9.2. Prekių padėjimo į muitinės sandėlį deklaracijos gavėjas buvo nurodytas UAB „SakBar“, kuris, užbaigdamas prekių laikinąjį saugojimą, jas pateikė muitiniam tikrinimui ir įformino T1 tranzito deklaracijas, TIR MRN tranzito deklaracijas bei TIR knygeles, su kuriomis prekės ir buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje, o tai įrodė, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. UAB „SakBar“ įforminti muitinės dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais, priešingai – visos tranzito procedūros paskirties muitinės įstaigoje užbaigtos tinkamai.
9.3. VTM, konstatuodamas prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, objektyviais duomenimis privalėjo tai įrodyti, o ne remtis vien tik subjektyviu ir deklaratyviu vertinimu. Nesutiko su išvada, kad tai, jog prekės, buvo paimtos iš muitinės priežiūros, neįrodyta, nes tiek UAB „SakBar“, tiek galutiniai prekių gavėjai visas pareiškėjo muitinės sandėlyje laikinai saugotas prekes gavo.
10. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 19 d. pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo poziciją dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų atsiliepimų į pareiškėjo skundą. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose pateiktais argumentais bei pozicija, kadangi pastarieji nenurodė naujų ar reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą netenkinti pareiškėjo skundą.
II.
12. Teismas nustatė, kad:
12.1. VTM, vykdydama VTM direktoriaus 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. 8VM00010, atliko UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jų apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d., patikrinimą ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 8VM320056M. Kaip matyti iš šios ataskaitos, VTM pagal LSD, nurodytus šios ataskaitos 1 ir 2 prieduose, apskaičiavo importo mokesčius: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM; paskyrė 16 231 Eur baudą; priskaičiavo 869 Eur delspinigių; priskaičiavo 14 569,00 EUR importo PVM delspinigių. VTM šią mokestinę prievolę įregistravo solidariai, t. y. UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“.
12.2. Departamentas, išnagrinėjęs UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ skundus, 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimais Nr. 1A-398 ir Nr. 1A-399 panaikino VTM 2018 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 8VM320056M ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
12.3. VTM, vykdydama VTM direktoriaus 2019 m. sausio 21 d. pavedimą Nr. 9VM00006, atliko pakartotinį kompleksinį UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d., patikrinimą ir 2019 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 9VM320035M. Kaip matyti iš šios ataskaitos, VTM pagal LSD, nurodytus šios ataskaitos 2 ir 3 prieduose, apskaičiavo importo mokesčius: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM; paskyrė 16 231 Eur baudą. VTM šią mokestinę prievolę įregistravo solidariai UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“.
12.4. Departamentas, išnagrinėjęs UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ skundus, 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 panaikino VTM 2019 m. balandžio 8 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9VM320035M ir pavedė VTM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, pagrįstą nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis.
12.5. VTM, vykdydama VTM direktoriaus pavaduotojo 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. 0VM00111, atliko teminį UAB „Vingės terminalas“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis deklaruotomis laikinojo saugojimo deklaracijose, nurodytose priede, ir 2020 m. gegužės 21 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320042 (toliau – Ataskaita). Kaip matyti iš šios ginčo Ataskaitos, VTM pagal LSD, nurodytus šios Ataskaitos Priede Nr. 2, UAB „Vingės terminalas“ apskaičiavo importo mokesčius: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM; paskyrė 48 692 Eur baudą. VTM šią mokestinę prievolę, t. y. 210 998,00 Eur įregistravo UAB „Vingės terminalas“.
12.6. Pareiškėjas UAB „Vingės terminalas“, nesutikdamas su VTM 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaita Nr. 0VM320042, su skundu kreipėsi į Departamentą, kuris 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1A-149 nusprendė VTM 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320042 patvirtinti.
12.7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1A-149 pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai.
12.8. Mokestinių ginčų komisija 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. S-202 (7-175/2020) nusprendė patvirtinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1A-149 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM. Taip pat Komisija pakeitė Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1A-149 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 48 692 Eur baudą, nurodžiusi sumokėti 16 231 Eur baudą ir atleidusi pareiškėją nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.
13. Teismas nurodė, jog pareiškėjui, kaip asmeniui pagal SMK 147 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjusiam prievolę užtikrinti, jog laikinai saugomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, kyla atsakomybė už iš muitinės priežiūros paimtas laikinai saugotas prekes, kadangi pagal SMK 147 straipsnio 2 dalį su laikinai saugomomis prekėmis galima atlikti tik tokias jų tvarkymo operacijas, kurių reikia nepakitusiai prekių būklei išsaugoti, nepakeičiant prekių išvaizdos ir techninių charakteristikų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad iš muitinės sandėlio pagal LSD apskaitos nurašytos prekės buvo tokių pačių charakteristikų kaip atvyko į muitinės sandėlį ir buvo padėtos laikinajam saugojimui, nes išvykimo ir nurašymo iš sandėlio apskaitos dokumentuose nurodomas mažesnis prekių kiekis (kg). Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad muitinė nepagrįstai sureikšmino komercinių sąskaitų, buvusių TIR knygelių prieduose, reikšmę, kadangi nė vienu atveju nenustatyta, kad prekių kiekis būtų buvęs didesnis komercinėje sąskaitoje, kas leistų svarstyti dėl galimai komercinių sąskaitų kaip įrodymų nepakankamo patikimumo. Be to, ir pareiškėjui šie dokumentai (TIR knygelės su priedais) buvo tinkami laikinojo saugojimo procedūros užbaigimui, prekių nurašymui iš sandėlio ir išleidimui iš muitinės priežiūros.
14. Teismas nustatė, kad detalaus išgabenamų prekių sąrašo nei TIR MRN ar T1 MRN 31 langelyje, nei TIR knygelių 10 langelyje nėra, tačiau tiek TIR knygelių 10 langelyje, tiek prekes lydinčiuose CMR važtaraščiuose yra nuorodos į prekių pirkimo pardavimo sąskaitas, kuriose aiškiai nurodyti minėtose Taisyklėse reikalaujami nurodyti duomenys: prekių pavadinimai, kiekiai ir t. t. Teismas sutiko su atsakovu, kad TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek minėtų Taisyklių nuostatose, tiek pagal Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas neabejojo, kad TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Teismas nurodė, jog netinkamo ar netikslaus prekes lydinčių dokumentų pildymo teisinės pasekmės kyla netinkamai dokumentus pildančiai šaliai, tačiau negali sukelti papildomos įrodinėjimo naštos muitinės institucijai. Vilniaus TM, nustatydama priimtų į pareiškėjo muitinės sandėlį ir laikinai saugotų bei išgabentų iš muitinės sandėlio prekių tapatumą, sulygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. deklaracijose, sandėlyje saugomų prekių Apskaitos, ir išgabenimo – TIR knygelių 10 langelyje nurodytų sąskaitų faktūrų – duomenis. Teismas nenustatė duomenų, jog pagal deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais. Atsižvelgęs į tai, teismas nepritarė pareiškėjo argumentams, kad Vilniaus TM turėjo įrodyti tinkamą laikinojo saugojimo procedūros užbaigimą visoms į muitinės sandėlį padėtoms laikinai saugoti prekėms, nes ši pareiga tenka procedūros vykdytojui.
15. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus TM pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo TIR MRN, T1 MRN nebuvo galimybės identifikuoti prekes (nustatyti konkrečių prekių aprašymą, svorį bruto, prekės KN), nes šiuose dokumentuose prekės buvo aprašytos bendrai, nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto), o išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje) išvežimo CMR važtaraščiuose išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, todėl teismas darė išvadą, kad Vilniaus TM pagrįstai vertino ir šiuose dokumentuose nurodytas prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, KN kodą, kiekį). Vilniaus TM vertino ne tik muitinei pateiktų deklaracijų, pareiškėjo muitinės sandėlio vestos prekių Apskaitos duomenis, bet ir pirminiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose (šio ginčo atveju prekių pirkimą ir pardavimą įforminančių komercinių sąskaitų faktūrų (invoice) nurodytus duomenis), taip pat pareiškėjo papildomai pateiktas Komisijai deklaracijų rinkinių kopijas su prekių išgabenimą patvirtinančiais dokumentais (nukreipimais, muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lapais, sutartimis – užsakymais, išrašais iš muitinės sandėlio Užsakymų valdymo sistemos apie transporto priemonių atvykimo / išvykimo laiką). Todėl teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo argumentą, jog nebuvo tinkamai įvertinti jo pateikti dokumentai, o pareiškėjo argumentai ir aplinkybės, kad Vilniaus TM pakartojo komercinių sąskaitų faktūrų vertinimą, kad ji nenustatė jokių naujų aplinkybių, kad prekių gavėja UAB „SakBar“ nėra pareiškusi jokių pretenzijų dėl į muitinės sandėlį padėtų prekių praradimo, kad paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai atlikti nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį jis turėjo atvežti kitas prekes, nepaneigė Vilniaus TM pagrįstai konstatuoto ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto.
16. Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo, jog ne pareiškėjas surašė komercinę sąskaitą faktūrą, tačiau pareiškėjui, kaip procedūros vykdytojui, privaloma užtikrinti tinkamą laikinojo saugojimo procedūros metu pareigų įvykdymą. Pareiškėjas, tvirtindamas, jog prekės paskirties įstaigoje pristatytos ir jokių pažeidimų nenustatyta, nepagrindė savo teiginių leistinais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjui neįrodžius, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo tinkamai užbaigtas, kaip tai numatyta SMK 149 straipsnyje, ir kad muitinės sandėlis įvykdė visas pareigas, numatytas SMK 147 straipsnio 3 dalyje, pagrįstai, vadovaujantis SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktu, buvo konstatuota pareiškėjo skola muitinei. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog visas prekių kiekis (svoris kg bruto) pagrįstai buvo nurašytas iš sandėlio apskaitos ir išgabentas, prekių likučių (kurie turėjo susidaryti išgabenus mažesnį prekių kiekį nei padėtas laikinam saugojimui) sandėlyje nerasta. Teismas, įvertinęs skundžiamą Ataskaitą nustatė, kad joje skolos muitinei nustatymui buvo vadovaujamasi SMK 90 straipsnio nuostatomis, t. y. įvertinus patikrinimo ataskaitos 2 priedo lentelėje nurodytuose dokumentuose, pagal kuriuos prekės buvo padėtos į muitinės sandėlį (T1 ir LSD) ir turėjo būti išgabentos iš jo (komercinė sąskaita, TIR knygelė, TIR MRN, T1 MRN) nurodytus prekių KN kodus (4 arba 6 skaitmenų) ir jiems taikomas muito tarifo normas, skolos muitinei dydis apskaičiuotas pagal didžiausią importo tarifo normą kiekvienai prekių siuntai atskirai. Kadangi nepateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, atsakovas prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo netaikė ir vertė apskaičiuota pagal SMK 74 straipsnio 2 dalies antrinius metodus. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ar panašių prekių sandorio verčių, nes iš pateiktų dokumentų negalima buvo nustatyti, ar prekės tapačios ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas, todėl vertė nustatyta pagal prekės vieneto kainą remiantis prekių muitinio įvertinimo duomenų baze (Premi). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė konkrečių paskaičiavimų, kad ši vertė nebūtų tinkama ar nepagrįstai buvo taikytas antrinis muitinės vertės paskaičiavimo metodas.
17. Teismas nustatė, kad Ataskaita buvo surašyta vykdant Vilniaus TM 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą atlikti pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos patikrinimą Nr. 9VM00111 pagal užduotį atlikti teminį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis, deklaruotomis laikino saugojimo deklaracijose. Pareiškėjui buvo išsiųstas Vilniaus TM 2019 m. gruodžio 5 d. pranešimas apie patikrinimą Nr. (11.10/12)-2V-19060, todėl pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie patikrinimą, o pareiškėjo argumentą dėl MAĮ 121 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų teismas atmetė.
18. Teismas dėl galbūt pažeistų MAĮ 118 straipsnio nuostatų pažymėjo, kad draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu, dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas. Mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimas reiškia, kad šis sprendimas turi būti nustatyta tvarka įsiteisėjęs. Šiuo atveju Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo priimtos atlikus UAB „SakBar“ kompleksinį bei pakartotinį kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą. Nė viena iš paminėtų ataskaitų nebuvo įsiteisėjusi, taigi nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos MAĮ 118 straipsnio nuostatos.
19. Teismas nustatęs, jog ginčo prekės iš pareiškėjo muitinės sandėlio buvo išvežtos neįforminus kitos muitinės procedūros, t. y. paimtos iš muitinės priežiūros, o pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio, kuriame buvo laikomos ginčo prekės, leidimo turėtojas, neužtikrino, kad prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, sprendė, kad pareiškėjas yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl ginčo prekių, kurioms buvo įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, paėmimo iš muitinės priežiūros.
20. Teismas, įvertinęs skundžiamus sprendimus ir Ataskaitą, konstatavo, kad šie dokumentai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas, ištyręs ginčui reikšmingas aplinkybes, darė išvadą, kad Komisija pilnai ištyrė pareiškėjo skundą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
III.
22. Pareiškėjas UAB „Vingės terminalas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą ir Departamento sprendimo dalį, kuria UAB „Vingės terminalas“ nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM bei Vilniaus teritorinės muitinės Ataskaitą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
23. Pareiškėjas, pakartodamas ginčo faktines aplinkybes, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
23.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra ir negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu dėl šio teismo padarytų procesinio pobūdžio pažeidimų, ginčui aktualių faktinių ir teisinių aplinkybių neįvertinimo bei kitų teisės aiškinimo ir taikymo padarytų klaidų, kurios sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą.
23.2. Nagrinėjama byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama ne vieną kartą, apeliacinės instancijos teismas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais jau buvo suformulavęs konkrečius procesinius klausimus, kuriuos teko pareiga išspręsti pirmosios instancijos teismui, tačiau nors ginčijamą sprendimą sudaro iš viso 16 puslapių, teismo argumentacija dėl pareiškėjo teiginių yra dėstoma tik šio sprendimo 11-15 puslapiuose, ir jau vien ši aplinkybė kelia abejonių ginčijamo teismo sprendimo argumentavimu bei sprendimo pagrįstumu. Teismo sprendime nebuvo įvertinta dalis apeliacinės instancijos teismo sprendimuose nurodytų aplinkybių, jos net nepaminėtos teismo sprendime.
23.3. Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pakomentavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką bei aplinkybes dėl TIR knygelių skirtinguose laukeliuose įrašytų duomenų prieštaringumo, tačiau teismo sprendime nebuvo nagrinėjama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 14 straipsnio nuostatų reikšmė, pripažįstant apskaitos dokumentų, pagal kuriuos buvo skaičiuojami mokesčiai pareiškėjui, juridinę galią jo atžvilgiu. Šis teisės aktas, turintis esminę reikšmę mokestiniam ginčui išspręsti, pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, išdėstė argumentus dėl, jo manymu, ginčui aktualių faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su Buhalterinės apskaitos įstatymo normų taikymu, kurios taip pat liko neįvertintos pirmosios instancijos teismo sprendime.
23.4. Pirmosios instancijos teismas neatliko ginčo prekių padėjimo į sandėlį, jų transportavimo ir plombavimo aplinkybių analizės. Pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius paaiškinimus su ginčo prekių padėjimo į sandėlį, transportavimo ir plombavimo aplinkybių aprašymu, nuorodomis į šias aplinkybes pagrindžiančius mokestinio ginčo bylos dokumentus. Teismas neįvertino, kokią reikšmę mokestiniam ginčui turi pareiškėjo akcentuojami faktai, jog dalis ginčo prekių laikinojo saugojimo metu net nebuvo iškraunamos iš transporto priemonių, su kuriomis tos prekės atvyko, kad ginčo prekių siuntas gabenusios transporto priemonės buvo plombuojamos, taip pat, kad transporto priemonių plombavimo metu jokių pažeidimų nustatyta nebuvo. Šie faktai yra susiję su galimu ginčo prekių dingimo ar paėmimo iš muitinės priežiūros įrodinėjimu, tačiau pirmosios instancijos teismas jokių šiuos faktus pagrindžiančių pirminių ir tiesioginių byloje esančių įrodymų nepatikrino. Be to, pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose detalizavo ginčo prekių padėjimo į muitinės sandėlį aplinkybes, kurios patvirtina, kad pareiškėjas į muitinės sandėlį padėjo tas pačias ir to paties svorio prekes, kaip ir buvo išleidžiamos iš muitinės sandėlio, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino.
23.5. Į bylą yra pateiktos Komisijos deklaracijų rinkinių kopijos su prekių išgabenimą patvirtinančiais dokumentais, tačiau nei teismas, nei Komisija šių įrodymų nevertino.
23.6. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku ir suprantama, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė esminius pareiškėjo argumentus mokestinio ginčo situacijoje, o priimtas sprendimas neatitinka pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų. Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo privalėjo išnagrinėti visą su ginču susijusią medžiagą, o nagrinėjant bylą teismo posėdyje – užduoti bylos šalims klausimus, paprašyti paaiškinti ar patikslinti bylos aplinkybes, tačiau teismas nebuvo aktyvus.
23.7. Nagrinėjamoje byloje nepagrįsta, kad mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjui importo mokesčius remdamasis kitų subjektų, trečiųjų asmenų, turinčių buveinę trečiojoje valstybėje, apskaitos dokumentais, kurių nei pareiškėjas, nei Bendrovė ar jos atstovai nesurašė ir nepasirašė. Todėl pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už minėtų ne jo surašytų ir pasirašytų apskaitos dokumentų turinį ir mokesčių apskaičiavimas šių dokumentų pagrindu negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 bei 2 dalies, 14 straipsnio 2 dalies nuostatomis, trečiųjų, su pareiškėju visiškai nesusijusių, asmenų apskaitos dokumentai negalėjo būti panaudoti importo mokesčių apskaičiavimui. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino ir dėl jos nepasisakė.
23.8. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija dėl ESTT praktikos reikšmės ginčo teisinės situacijos vertinimui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas, remdamasis ESTT praktika siekė išaiškinti prekių paėmimo iš muitinės priežiūros sąvoką. Taigi, vertindamas bylai aktualią ESTT praktiką pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo mokestinio ginčo esmės bei realios jo faktinės situacijos, taip pat ignoravo tai, kad tiek ESTT, tiek ir nacionalinių teismų praktikoje yra reikalaujama objektyviai nustatyti muitinės procedūrai deklaruotų prekių kiekio neatitikimą tam prekių kiekiui, kuriai prieš tai buvo įformintas muitinis sandėliavimas ar laikinasis saugojimas.
23.9. Pareiškėjas nebuvo muitinės procedūrų, kurių pagrindu ginčo prekės buvo paimamos iš jo sandėlio, vykdytojas, ir jokie duomenis apie ginčo prekių tranzitui išrašomas rašytines / popierines TIR knygeles, jų turinį jam nebuvo teikiama, be to, ir pareiškėjas šių TIR knygelių niekada nepildė. Duomenys apie tai, pagal kurias LSD saugotos prekės buvo iškraunamos muitinės sandėlyje matyti pareiškėjo dar mokestinio patikrinimo metu teiktuose dokumentuose. Iš pateiktų dokumentų, akivaizdu, jog ne visos ginčo prekių siuntos, atvykusios į pareiškėjo muitinės sandėlį, jame iš viso buvo iškraunamos, o tiesiog būdavo laikinai saugojamos transporto priemonėje.
23.10. Nagrinėjamu atveju joks faktinis, realus, objektyvus pareiškėjo deklaruotų prekių kiekio neatitikimas nebuvo nustatytas, todėl konstatuoti pareiškėjo mokestinės atsakomybės nebuvo jokio teisinio pagrindo.
23.11. Dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų (sprendimo 15 puslapis) sąlygoja mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimą, o tai savo ruožtu yra savarankiškas pagrindas panaikinti Komisijos ir kitų muitinės įstaigų bei teismo priimtus sprendimus. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu yra priėmęs kelis prieštaringus sprendimus, be to, skirtingai apmokestino mokesčių mokėtojus pareiškėją ir UAB „SakBar“ esant vienodoms situacijoms, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
24. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
25. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
25.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neatitinka nustatytų aplinkybių, susijusių su muitų teisės pažeidimais, už kuriuos atsakomybė teko pareiškėjui.
25.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė argumentus, siekdamas paneigti jo atžvilgiu apskaičiuotos mokestinės prievolės pagrįstumą, tačiau didžioji dalis argumentų nėra teisiškai reikšmingi ginčui išnagrinėti. Pareiškėjas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestinę prievolę, iki šiol nėra pateikęs įtikinamo paaiškinimo, kokių dokumentų, kuriuose būtų galima identifikuoti prekes, pagrindu išdavė jos atsakomybėje esančias Sąjungos prekių statuso neturinčias prekes ir kaip įsitikino, kad išduoda būtent tas prekes ir kiekį, koks buvo padėtas į jo sandėlį laikinai saugoti. MRN pranešimuose, kuriais rėmėsi pareiškėjas, informacijos apie konkrečių prekių pavadinimus ir jų kiekius nėra, o Vilniaus teritorinė muitinė, išanalizavusi visą ginčo prekių judėjimo grandinę, objektyviais duomenimis pagrindė, kad prekių trūkumas atsirado jų saugojimo pagal įformintas LSD metu, todėl už tokį prekių paėmimą iš muitinės priežiūros yra atsakingas pareiškėjas.
25.3. Vilniaus teritorinė muitinė, atlikdama mokestinį patikrinimą ir nustatydama padėtų į UAB „Vingės terminalas“ muitinės sandėlį ir laikinai saugotų bei išgabentų iš muitinės sandėlio prekių tapatumą, lygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes. Ištyrus šiuos duomenis, nustatyta, kad išgabenimo dokumentuose yra deklaruotas mažesnis nei priimtas laikinajam saugojimui prekių kiekis arba juose nėra visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui priimtų prekių išgabenimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad nė vienu atveju nenustatyta, kad prekių kiekis būtų buvęs didesnis komercinėje sąskaitoje.
25.4. Nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad laikinojo saugojimo deklaracijas pateikė asmuo, kuriam suteiktas leidimas turėti prekių sandėlį, t. y. UAB „Vingės terminalas“. Departamentas neginčija, kad muitinės sandėlyje gali būti parduodama ir išgabenama tik dalis pagal LSD saugotų prekių, išgabenimui gali būti formuojami rinktiniai kroviniai ir kt., todėl išgabenamas prekes nepakanka tikrinti vien pagal gabenimo dokumentuose nurodytus LSD numerius, turi būti identifikuojamos pačios prekės. Teritorinės muitinės Ataskaitoje pagrįstai konstatuota, kad būtent muitinės sandėlio savininkas (pareiškėjas), priėmęs laikinai saugoti ir įtraukęs į Muitinės sandėlio prekių apskaitą prekes, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros.
25.5. UAB „SakBar“ įvežtoms ne Europos Sąjungos prekėms, kurias laikinajam saugojimui pareiškėjas priėmė įformindamas LSD, per nustatytą terminą nebuvo įforminta muitinės procedūra ir jos nebuvo nustatyta tvarka reeksportuotos, t. y. neišvežtos iš sandėlio ir nepateiktos paskirties muitinės įstaigai. Be to, pareiškėjas pats patvirtino, kad šių prekių neliko ir muitinės sandėlyje.
25.6. Šiuo atveju muitinės priežiūroje buvo ne transporto priemonės, atgabenusios į muitinės sandėlį prekes, tačiau įvežtos, po pateikimo muitinės kontrolei prekės, kurioms UAB „Vingės terminalas“ įformino LSD ir buvo saugomos sandėlyje. Visais atvejais su tranzito deklaracijomis atgabentos prekės, kurios buvo padėtos į pareiškėjo sandėlį laikinajam saugojimui, vėliau su kitomis plombomis buvo išgabentos tranzitu prekių gavėjams, todėl priėjimas prie prekių buvo būtent prekėms esant pareiškėjo sandėlyje, o ne jas gabenant tranzitu.
25.7. Departamentas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 3 d. įpareigojimą, pateikė nuomonę dėl pareiškėjo papildomai pateiktų 2023 m. vasario 2 d. rašytinių paaiškinimų, kurie pakartojami apeliaciniame skunde. Departamento nuomone, Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl apelianto mokestinės atsakomybės įtakos neturi, kadangi sąskaitos faktūros, pagal kurias išgabentos ginčo prekės ir kurios nurodytos TIR knygelėse, buvo išrašytos kitiems asmenims, ir tai nepaneigia pareiškėjo atsakomybės pagal teisės aktus.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
27.1. Vilniaus teritorinė muitinė, siekdama įsitikinti, ar visoms prekėms, nurašytoms iš muitinės sandėlio apskaitos, buvo įforminta kita muitinės procedūra ir ar jos buvo reeksportuotos, atliekamo patikrinimo metu patikrino muitinės sandėlio apskaitos duomenis, nurodytus padedant prekes į muitinės sandėlį pagal LSD, su prekių nurašymo iš apskaitos duomenimis. Išnagrinėjus išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentus, nustatyta, kad juose yra deklaruotas mažesnis nei laikinai saugotų prekių kiekis arba juose iš viso nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių.
27.2. Į bylą pateiktos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, kaip to reikalaujama pagal Europos Sąjungos teisę.
27.3. Vilniaus teritorinė muitinė, priimdama sprendimą, nesivadovavo prielaidomis, o muitinės turimais ir Bendrovės patikrinimo metu pateiktais dokumentais, nustatytais faktais bei galiojančiu teisiniu reguliavimu. Teismas sprendime teisingai nurodė, jog ginčo situacijoje Vilniaus teritorinė muitinė, nustatydama priimtų į pareiškėjo muitinės sandėlį ir laikinai saugotų bei išgabentų iš muitinės sandėlio prekių tapatumą, palygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad dalis prekių buvo prarasta laikinojo saugojimo sandėlyje, nes išgabenimo dokumentuose yra deklaruotas mažesnis nei priimtas laikinajam saugojimui prekių kiekis arba juose visai nėra duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui priimtų prekių išgabenimą.
27.4. Vilniaus teritorinė muitinė, atsižvelgusi į mokestinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, Ataskaitoje pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs laikinai saugoti ir įtraukęs į apskaitą prekes, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, todėl už paimtas iš muitinės priežiūros ir nustatyta tvarka neišgabentas iš muitinės sandėlio prekes, apskaičiavo ir įregistravo pareiškėjui importo mokesčių dydžio mokestinę prievolę.
27.5. Vilniaus teritorinė muitinė neginčija, jog tranzito procedūros yra užbaigtos tinkamai. Muitinė konstatavo faktą, kad prekių išvežimui įformintose tranzito deklaracijose deklaruotas ne visas kiekis, kuris nurašytas iš apskaitos, t. y. išgabenimo dokumentų duomenys nesutampa su nurašymo iš apskaitos duomenimis. Nustatyta, kad visos prekės iš apskaitos buvo nurašytos, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam išdavė prekes. Nėra byloje duomenų, patvirtinančių, kad prekės buvo išvežtos, ir, kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, įvykdė visas pareigas.
27.6. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčą reguliuojančius teisės aktus, teismų praktiką, padarė pagrįstą išvadą, kad šioje byloje skundžiami sprendimai yra pagrįsti. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes bei teisingai pritaikius ginčui aktualius teisės aktus.
28. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. lapkričio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose tvirtina nesutinkantis su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose pateiktais argumentais ir pozicija, nes nebuvo nurodyta naujų ar reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą netenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo teiginiai, jog TIR MRN pranešimai, kuriais rėmėsi pareiškėjas, tariamai turi trūkumų, yra nepagrįsti, nes išleidžiant prekes iš muitinės sandėlio pagal TIR MRN pranešimus pareiškėjas iš muitinės el. būdu gaudavo LSD balansavimo žinutes, patvirtinančias LSD užbaigimo įvykdymą būtent pagal LSD deklaruotus prekių kiekius, kurie sutapo su TIR MRN pranešimų duomenimis. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo jokių konkrečių prekių paėmimo iš muitinės priežiūros epizodų, formų ar veikų ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu nenustatė ir nekonstatavo, todėl padaryta išvada, kad prekių trūkumas atsirado jų saugojimo metu, yra paremta prielaidomis. Visuose ginčo prekių apskaitos dokumentuose, kurie buvo prieinami pareiškėjui, buvo fiksuotas lygiai toks pats prekių kiekis, todėl pagrindo abejoti iš apskaitos nurašomais tolesnėms muitinės procedūroms vykdyti prekių kiekiais pareiškėjas neturėjo. Pareiškėjas, vadovaudamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, nurodo, kad trečiųjų asmenų apskaitos dokumentai negalėjo būti panaudoti importo mokesčiams apskaičiuoti, dėl šių aplinkybių nepasisakė nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas, be kita ko, tvirtina, kad jokios ESTT praktikos, kuri tiesiogiai atitiktų atsakovo padarytas išvadas ir teiginius šioje byloje nėra.
29. Pareiškėjas, be kita ko, savo apeliacinio skundo 108, 109 ir 112 punktuose (su nuorodomis į apskaitos dokumentus ir kitus įrodymus) detaliai pasisakė ir pagrindė, jog dalis ginčo prekių siuntas gabenusių transporto priemonių apskritai nebuvo iškraunamos muitinės sandėlyje, taip pat jos atvykdavo ir išvykdavo su nepakeistomis muitinės plombomis ant prekes atgabenusių transporto priemonių, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos nagrinėjamos bylos kontekste.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės Ataskaitos Nr.3, kuria pareiškėjui, kaip muitinės sandėlio savininkui ir laikinojo saugojimo procedūros vykdytojui, konstatavus, kad dalis laikinai saugotų ne Europos Sąjungos prekių, atgabentų ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d.) į pareiškėjo muitinės sandėlį laikinajam saugojimui, buvo paimtos iš muitinės priežiūros laikinojo saugojimo metu neįforminus kitos muitinės procedūros ar reeksporto, buvo apskaičiuoti papildomi importo mokesčiai, mokesčių bauda bei delspinigiai, taip pat dėl Departamento sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Ataskaitos Nr.3 panaikinimo, ir dėl MGK Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
31. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs saugoti ne Europos Sąjungos prekes ir jas įtraukęs į apskaitą, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, todėl jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.
32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, argumentuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas ir teisėtas dėl tinkamai neįvertintų ginčui aktualių faktinių ir teisinių aplinkybių, procesinio pobūdžio pažeidimų bei kitų teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Pareiškėjas, be kita ko, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą neištaisė ankstesnėse apeliacinės instancijos teismo nutartyse, kuriomis buvo panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimai, nurodytų trūkumų.
33. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
34. Teisėjų kolegija nustatė, jog ankstesnėmis šioje byloje priimtomis LVAT nutartimis buvo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimai, o byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma - dėl valstybinės kalbos naudojimo procesinio pobūdžio pažeidimo (byla buvo du kartus išnagrinėta neišvertus užsienio kalba surašytų dokumentų į valstybinę kalbą ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-94-968/2022 ir 2022 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3341-442/2022)) ir antra - dėl pirmosios instancijos teismo neatlikto savarankiško bylos aplinkybių vertinimo bylai reikšmingais aspektais ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1731-662/2023 bei 2024 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.eA-1227-821/2024).
35. Susipažinus su administracinės bylos medžiaga, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas įvykdė apeliacinės instancijos teismo duotus nurodymus dėl valstybinės kalbos naudojimo ir esminiai byloje vertintini įrodymai buvo išversti į valstybinę kalbą. Kitose apeliacinės instancijos teismo nutartyse duoti nurodymai buvo susiję su visų bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu, jų visapusišku ir objektyviu tyrimu, tačiau kartu buvo nurodyta, jog argumentavimas turi būti racionalus. Be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.eA-1227-821/2024 buvo pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti, ar dokumentai, kuriais rėmėsi teritorinė muitinė ir atsakovas, yra pakankami ir leidžia pagrįstai manyti, jog prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros ginčo muitinės sandėlyje, bei įvertinti mokesčių mokėtojo argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus, susijusius su prekių judėjimu muitinės sandėlyje.
36. Nurodytais aspektais pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime yra iš esmės pasisakęs, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies apeliacinės instancijos teismo sprendimuose nurodytų aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, jog įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad proceso šalis nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių buvo netenkintas pareiškėjo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ reikalavimų.
37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, pažymi, jog kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-275-815/2021 ir kt.).
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus bei vertintus įrodymus bei patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas iš esmės laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas faktines bylos aplinkybes arba įrodymus vertina kitaip ir (ar) nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas arba netinkamai atskleidė bylos esmę.
39. Ginčo prekės buvo padėtos į pareiškėjo (leidimo turėtojo) muitinės sandėlį, įforminus laikino saugojimo procedūrą, ir buvo įtrauktos į muitinės sandėlio apskaitą, vėliau (visos arba dalis jų) nurašytos iš sandėlio ir išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Taigi, sprendžiant dėl ginčijamo atsakovo administracinio sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo nustatyta mokestinė prievolė, teisėtumo ir pagrįstumo, nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste yra reikšminga tik tai, ar pareiškėjas tinkamai vykdė pareigas, nustatytas Europos Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje.
40. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad Reglamente Nr. 952/2013 pateiktą sąvoką „paėmimas iš muitinės priežiūros“ reikia suprasti kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris yra kliūtis, nors tik trumpai, kompetentingai muitinei prieiti prie muitinės priežiūroje esančios prekės ir atlikti muitinės teisės aktuose numatytus tikrinimus (ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Teritorialna direktsia „Severna morska“ kam Agentsia Mitnitsi, Mitnitsa Varna teisių perėmėja, prieš „Schenker“ EOOD, C-655/18, 27 p., žr. taip pat ESTT 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Aebtri byloje C?224/16, 93 p.). Leidimo steigti muitinės sandėlį turėtojo atsakomybė prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, paėmimo iš muitinės priežiūros atveju yra objektyvaus pobūdžio ir todėl nepriklauso nuo šio savininko ir trečiųjų asmenų veiksmų. Muitų teisės pažeidimas yra vienos iš prievolių, nustatytų prekių paėmimui iš muitinės priežiūros taikomuose muitų teisės aktuose, nesilaikymas, dėl kurio pagal Reglamento Nr. 952/2013 79 straipsnio 1 dalies a punktą atsiranda importo skola muitinei (ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Teritorialna direktsia „Severna morska“ kam Agentsia Mitnitsi, Mitnitsa Varna teisių perėmėja, prieš „Schenker“ EOOD, C-655/18, 31 ir 32 p.).
41. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, kad muitinė, patikrinusi visą ginčo prekių judėjimo grandinę, nustatė, jog prekių išgabenimo iš Sąjungos muitinės teritorijos dokumentuose yra deklaruotas mažesnis prekių kiekis (svoris bruto), nei nurašyta iš apskaitos arba juose iš viso nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Dėl to, muitinė padarė išvadą, kad šis prekių kiekio skirtumas buvo paimtas iš muitinės priežiūros, nes šiam prekių kiekiui nebuvo įforminta kita muitinės procedūra arba reeksportas, kaip to reikalaujama pagal Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnį (laikinai saugomoms ne Sąjungos prekėms per 90 dienų turi būti įforminta muitinės procedūra ar jos turi būti reeksportuotos). Šios išvados teisingumą muitinė įrodinėjo LSD, TIR knygelėse bei komercinėse sąskaitose faktūrose užfiksuotais duomenimis bei faktu, kad patikrinimo metu muitinės sandėlyje minėtų prekių likučių nebuvo rasta.
42. Taigi pagal Sąjungos muitinės kodekse nustatytą teisinį reguliavimą, susijusį su muitinės sandėlio turėtojo pareiga užtikrinti muitinės sandėlyje saugomų prekių muitinės priežiūros prieinamumą, bei ESTT praktikoje suformuluotą šio teisinio reguliavimo aiškinimą, nustačius prekių, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, neradimo pareiškėjo muitinės sandėlyje faktą, būtų spręstina, jog pareiškėjas nevykdė pareigų nustatytų Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje, ir šių pareigų nesilaikymas būtų pagrindas pripažinti pareiškėją muitinės skolininku. Kaip jau buvo minėta, leidimo steigti muitinės sandėlį turėtojo atsakomybė yra objektyvaus pobūdžio, t. y. nepriklauso nuo muitinės sandėlio savininko ir trečiųjų asmenų veiksmų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad jis nėra atsakingas už trečiųjų asmenų surašytas komercines sąskaitas faktūras ar netinkamai užpildytas TIR knygeles, kas, pareiškėjo teigimu, galėjo lemti tai, jog dokumentuose deklaruotas mažesnis prekių kiekis, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui nustatytos skolos muitinei teisėtumo ir pagrįstumo.
43. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 57 str. 4 d.,72 str.). Pareiškėjas tvirtina, kad muitinės nurodomi dokumentų turinio trūkumai nepakankami pagrįsti prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktui, konkrečios kiekvienų prekių judėjimo aplinkybės tirtos nebuvo, todėl jam nepagrįstai tenka atsakomybė sumokėti mokesčius ir baudas.
44. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad: (i) atsakovas ir Komisija nepagrįstai nusprendė, jog vien tik iš komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos galima spręsti, kad ginčo deklaracijose deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Komercinės sąskaitos faktūros įrodymų pakankamumo ir patikimumo prasme negali būti vertinamos kaip turinčios didesnę įrodomąją galią, todėl negalima teigti, jog tik pagal šias sąskaitas faktūras ir juose pateiktą informaciją galima identifikuoti prekes ir nustatyti išvežamų prekių svorį (bruto), be to, nebuvo įsitikinta, minėtose sąskaitose nurodomų duomenų teisingumu ir realumu; (ii) laikinojo saugojimo prekės nebuvo deklaruotos išleidimo į laisvąją apyvartą muitinės procedūrai, todėl pagrindo identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ar importo mokesčių apskaičiavimo tikslais nebuvo, nes prekės buvo skirtos trečiųjų šalių rinkai. Mokesčių administratorius privalėjo kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo, tačiau to neatlikto, todėl aplinkybė, kad LSD pateiktas prekių aprašymas nesutapo su išvežimo komerciniuose dokumentuose nurodytais duomenimis, nesudarė pagrindo išvadai, jog prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros; (iii) tariamas prekių trūkumas buvo fiksuotas išimtinai palyginus LSD ir komercinių sąskaitų faktūrų duomenis. Komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytas bendras pakuočių skaičius ir prekių kiekis sutapo su TIR knygelių 10 langelyje nurodytu pakuočių skaičiumi ir 11 langelyje nurodytu prekių kiekiu, todėl pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį turėjo būti atvežtos kitos prekės, kompensuojant TIR knygelėje nurodytą trūkstamą prekių svorį; (iv) muitinės dokumentuose TIR MRN ir T1 MRN buvo nurodyti visi privalomi išvežamų prekių identifikaciniai duomenys, be to, visi dokumentai, susiję su laikinai saugomomis prekėmis, pateikti muitinei, o deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus, neatliekant atskiro bei išsamaus prekių klasifikavimo ir nenustatant tikslaus kiekvienos prekės svorio (bruto); (v) į bylą buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 deklaraciją nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, kadangi joms buvo įformintos tranzito muitinės deklaracijos (TIR operacijų MRN įrašytos į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijos), su kuriomis LSD prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės sandėlyje laikinai saugotos prekės pagal 41 deklaraciją buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir įforminus T1 tranzito deklaracijas, TIR knygeles bei TIR MRN išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje, taigi patvirtinta, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, nepažeidus TIR knygelėse nurodytų muitinės plombų; (vi) įvežtų prekių priežiūra atliekama pagal sandėlio tvarkomą saugomų prekių apskaitą, suderintą su muitine, o ne pagal prekių saugojimo metu kitų ūkio subjektų sudarytus komercinius dokumentus, kurių pateikimas muitinei nėra privalomas. Nesutapimų sandėlio apskaitos dokumentuose nebuvo nustatyta, o Ataskaitoje nurodyti duomenų apie prekes nesutapimai buvo nustatyti lyginant sandėlio apskaitos dokumentus su kitų ūkio subjektų (ne pareiškėjo) sudarytomis sąskaitomis; (vii) muitinė, nustatydama prekių muitinę vertę nepagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje, o kitais atvejais – taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą.
45. Atsakovas, laikydamasis priešingos pozicijos, tvirtina, kad: (i) muitinės sandėlyje laikinai saugomos prekės įtraukiamos į apskaitą ir nurodomos registruose. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus. TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra ne trečiųjų šalių asmenų duomenys, o neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabentų prekių sąrašas. TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje, jeigu nustatomas neatitikimas, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Pareiškėjas duomenų, kad pagal deklaracijas saugotos, bet pagal išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje arba galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais, nepateikė; (ii) nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog skirtumas tarp prekių kiekio, nurodyto deklaracijoje ir komerciniuose dokumentuose, galėjo atsirasti dėl to, kad prekių pardavėjas komercinius dokumentus rengia atsižvelgdamas į prekių įvežimo šalies reikalavimus ir nederina tokių duomenų su pareiškėju. Atsakovas sutiko, jog pareiškėja tokių duomenų derinti neprivalo, tačiau turi išgabenti ne Sąjungos saugotas prekes, o tik deklaruotas muitinės procedūrai arba reeksportuojamas, t. y. priimtų į muitinės sandėlį saugoti ir parduodamų muitinės sandėlyje tų pačių prekių duomenys negali skirtis; (iii) teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga mokesčių administratoriui kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad deklaruotoms prekėms įformino TIR MRN arba T1 MRN bei, kad Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (toliau – ir MDAS) pranešimas apie įformintų TIR MRN ir TIR operacijų užbaigimą paskirties muitinės įstaigoje be pažeidimų patvirtino visų deklaracijų laikinajam saugojimui deklaruotų prekių išgabenimo faktą. MDAS buvo patvirtintas ne deklaracijoje deklaruotų prekių, tačiau pagal deklaracijoje sandėlyje saugotų ir reeksportui su T1 deklaracijomis bei TIR MRN ir TIR knygelėse deklaruotų prekių išgabenimas; (iv) importo mokesčių skola pareiškėjui įregistruota pagal įformintas deklaracijas, kai prekės jau buvo įvežtos ir pateiktos muitinei bei deklaruotos nustatyta tvarka ir saugomos muitinės sandėlyje, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros. Abejoti įformintų deklaracijų duomenų teisingumu muitinė neturėjo pagrindo, taip pat ji neturėjo duomenų, jog pagal minėtas deklaracijas saugomų prekių išgabenimui įformintos tranzito procedūros būtų užbaigtos su neatitikimais. Pareiškėjo pateikti dokumentai (sandėlio valdymo sistemos (SVS) krovinių priėmimo / išvežimo registracijos žurnalai, sandėlio užsakymų valdymo sistemos (UVS), esančias „Sutartis-užsakymus“, elektroniniai išrašai ir nukreipimus iš transporto priemonių nukreipimo (TNS) sistemos) nepatvirtino nei laikinojo saugojimo vykdytojo įsipareigojimų muitinės atžvilgiu tinkamo įvykdymo, nei laikinai saugotoms prekėms kitos muitinės procedūros įforminimo ar jų reeksporto.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių argumentus, pripažįsta, jog atsakovo atlikta dokumentų analizė buvo pakankamai detali ir visapusiška, o surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog muitinė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą įvykdė, atsakovo surinktų duomenų visuma leidžia konstatuoti, jog daliai prekių, priimtų saugoti muitinės sandėlyje, nėra pateikta dokumentų, užbaigiančių muitinės procedūras. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė pakankamai objektyvių įrodymų, jog Ataskaitoje Nr.3 analizuoti dokumentai ir juose užfiksuoti duomenys neatitinka tikrovės. Nors pareiškėjas akcentuoja Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio nuostatas bei jas cituoja sau naudinga linkme, tačiau šis teisės aktas reglamentuoja kitokius teisinius santykius, nei susiklostę tarp pareiškėjo ir atsakovo, todėl nėra aktualus nagrinėjamu atveju. Būtent pareiškėjui teko pareiga užtikrinti, kad muitinės procedūros būtų atliktos ir įformintos teisingai. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė ir tos aplinkybės, kad komercinėse sąskaitose faktūrose prekių vertė buvo nurodyta tinkamai bei galėjo būti taikoma mokestinės vertės apskaičiavimui, o nesant tokių duomenų – taikytina vidutinė muitinės vertė pagal prekių muitinio įvertinimo duomenų bazę. Pirmosios instancijos teismas aptarė esminius ginčo aspektus ir atsakė į pagrindinius pareiškėjo argumentus.
48. Pirmosios instancijos teismas pakankamai aptarė mokestinio patikrinimo procedūros bei skundžiamų sprendimų atitikimo Mokesčių administravimo įstatymo bei Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams aspektus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka ir jų nekartoja.
49. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamais sprendimais pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo dėl minėtų sprendimų dalių, kuriais pareiškėjui buvo priskaičiuota 36 931 Eur muito, 2 045 Eur muito delspinigių bei 125 375 Eur PVM mokesčio.
50. Spręsdama pareiškėjui taikytų sankcijų proporcingumo ir būtinumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas jau vertino tą aplinkybę, jog Mokestinių ginčų komisija sumažino pareiškėjui paskirtą mokesčių baudą iki 10 procentų ( iki 16 231 Eur) bei, atsižvelgdama į mokesčių administratoriaus veiksmų neoperatyvumą, pakartotinių patikrinimų atlikimą, atleido pareiškėją nuo 50 proc. importo PVM delspinigių (19 061 Eur). Teisėjų kolegijos nuomone, mokestinio ginčo nagrinėjimas administraciniuose teismuose taip pat truko per ilgai ir neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo, įtvirtinto Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pripažįsta, jog mokestinio ginčo trukmė yra viena iš reikšmingų aplinkybių, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus (2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3447/2011). Be to, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
52. Teisėjų kolegija mano, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į mokestinio ginčo nagrinėjimo trukmę ir ginčo šalių procesinį elgesį egzistuoja pagrindas visiškai atleisti pareiškėją nuo jam skirtos mokesčių baudos bei priskaičiuotų importo PVM delspinigių .
53. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – atleisti pareiškėją nuo mokesčių baudos bei delspinigių sumokėjimo, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Pareiškėjas iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo priėmimo buvo patyręs 16 161,6 Eur atstovavimo išlaidų, vėliau iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutarties priėmimo – 650 Eur atstovavimo išlaidų, vėliau pirmosios instancijos teisme patyrė dar 937,75 Eur išlaidų, apeliacinės instancijos teisme – 1996,50 Eur atstovavimo išlaidų. Be to, pareiškėjas yra sumokėjęs 79,50 Eur žyminio mokesčio. Viso pareiškėjas patyrė 19 825,35 Eur teismo išlaidų. Atsakovas pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 6306,16 Eur dokumentų vertimo išlaidų.
55.Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą . Šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialieji reikalavimai). (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialieji teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).
56. Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo sprendimas nors ir buvo pripažintinas teisėtu, tačiau buvo pagrįstas ne visa apimtimi. Pareiškėjas netik prašė panaikinti sprendimus, bet kartu ir siekė išvengti neigiamų finansinių pasekmių, nes Sprendimu jis buvo įpareigotas sumokėti 251 164 Eur mokesčių, baudų ir delspinigių. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimą, atleisdamas pareiškėją nuo 48 692 Eur mokesčių baudos bei 38 121 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas liko skolingas muitinei 36 931 Eur muito, 2 045 Eur muito delspinigių bei 125 375 Eur PVM mokesčio. Taigi, teismas patenkino 34 procentus pareiškėjo skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, proporcinga patenkintų reikalavimų apimčiai pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų suma yra 6740 Eur. Įvertinus ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, nėra pagrindo konstatuoti, kad ši suma, kuri apskaičiuota nuo visų pareiškėjo patirtų išlaidų, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, todėl turėtų būti priteistina pareiškėjui.
57. Atsakovo patirtos dokumentų vertimo išlaidos taip pat pripažintos pagrįstomis ir būtinomis nagrinėjant šią administracinę bylą, nes dokumentai į valstybinę kalbą buvo versti vykdant apeliacinės instancijos teismo nurodymus. Kadangi atsakovo naudai išspręsta 66 procentai ginčo reikalavimų, tai jis įgyja teisę į 4162 Eur vertimo išlaidų atlyginimą. Įvertinus šalių mokėtinas vienai kitai patirtas bylinėjimosi išlaidas, galutinai pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 2578 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą tenkinti iš dalies.
Atleisti pareiškėją uždarąją akcinę bendrovę „Vingės terminalas“ nuo Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr.1A-149 priskaičiuotos 48 692 Eur baudos ir 38 121 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.
Likusią Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Vingės terminalas“ iš Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2578 Eur (du tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius