Administracinė byla Nr. A-1383-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06591-2023-1
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Didneriai“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Didneriai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Didneriai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2023 m. balandžio 20 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 21013 (toliau – ir Nutarimas), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Nutarimu atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalies, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Už šiuos pažeidimus pareiškėjui paskirta 5 208 Eur bauda. Nutarime nurodyta, kad Bendrovė, esant darbo sutarties požymiams, leido dirbti vairuotojo pareigose asmenims, su kuriais teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė darbo sutarčių ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritorinei įstaigai apie jų įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios.
2.2. Pareiškėjas pažymėjo, kad bendrovei anksčiau nebuvo taikyta atsakomybė už neteisėtą darbą, nes tokių situacijų Bendrovė netoleruoja.
2.3. VDI tyrimo metu pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kad 2023 m. kovo 2 d. iš VDI Vilniaus skyriaus gavus nurodymą pateikti informaciją apie asmenis, vairavusius konkrečias transporto priemones, paaiškėjo, kad Bendrovės darbuotojas, kuriam Bendrovė buvo patikėjusi vairuoti minėtas transporto priemones, savavališkai, neinformavęs darbdavio, dėl savo asmeninių priežasčių davė vairuoti Bendrovei priklausančius automobilius kitiems asmenims. Tokia informacija Bendrovei buvo netikėta, nes VDI nurodyti asmenys Bendrovėje nedirbo ir nebuvo žinomi. Bendrovė jai priklausančias transporto priemones leidžia vairuoti tik jos darbuotojams ir netoleruotų, kad transporto priemonės būtų perduodamos vairuoti ne jos darbuotojams. Bendrovė nedelsiant ėmėsi priemonių užkirsti kelią tokiam savivaliavimui, t. y. minėtas darbuotojas gavo nurodymus niekur nevažiuoti, o minėti automobiliai buvo pastatyti aikštelėse. Bendrovės darbuotojo veiksmai su kitais asmenimis galėtų būti įvertinti kaip civilinis susitarimas, o ne darbo santykiai su Bendrove. Tai patvirtina, kad Bendrovės veiksmuose nėra pažeidimo sudėties.
2.4. Prieš surašant pažeidimo protokolą, Bendrovės direktoriui buvo nurodyta, kad, jeigu jis pripažins pažeidimą, šis teisinis procesas greitai baigsis, Bendrovei bus skirta minimali bauda ir kitos teisinės pasekmės nekils. Dėl to, ir atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė iki šiol neturėjo tokios patirties, direktorius sutiko su pažeidimu. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks pripažinimas sukels ir kitas teisines pasekmes, kurios itin neigiamai paveiks Bendrovę ir jos veiklą.
2.5. Administracinį nusižengimą tirianti institucija privalo imtis visų priemonių, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos visapusiškai ir objektyviai. Įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tačiau VDI tyrimas neatitiko šių principų. Byloje nebuvo apklausti asmenys, kurie, kaip teigiama Nutarime, neteisėtai dirbo Bendrovėje.
3. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad Bendrovės darbuotojui, kuris buvo įdarbintas vairuotoju, buvo priskirtos dvi transporto priemonės. Minėtas darbuotojas su Bendrovės transporto priemone atvykdavo į pasienio zoną ir savavališkai be Bendrovės žinios jas perduodavo kitiems asmenims, kurie tik atstovėdavo eilėje ir nuvažiuodavo nedidelį atstumą į pasienį. Iš neutralios zonos asmuo buvo parvežamas atgal, kur „pasikraudavo“ antra transporto priemonę ir nuveždavo į pasienio zoną. Šiuo metu minėtas asmuo Bendrovėje jau nebedirba, jam yra pritaikyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą, bylą nagrinėję teismai nutarimo nepanaikino.
5. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo įrodyti visi nelegalaus darbo, kaip nusižengimo sudėties, požymiai – nustatyta, kad vairuotojai dirbo, vežė krovinius tarptautiniais maršrutais, kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną vykdydami darbines funkcijas su Bendrovės transporto priemonėmis. Bendrovės ir minėtų vairuotojų, su kuriais nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie kurių įdarbinimą nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, santykiai turi darbo sutarties požymių.
II.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:
7.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Migracijos skyrius 2023 m. vasario
28 d. raštu Nr. 14VaR (toliau – ir Raštas) informavo VDI Vilniaus teritorinį skyrių dėl galimo nelegalaus darbo Bendrovėje. Remiantis Rašte nurodyta informacija VDI Vilniaus teritorinio skyriaus inspektoriams buvo pavesta atlikti Bendrovės patikrinimą.
7.2. 2023 m. kovo 7 d. Bendrovė pateikė paaiškinimus, kad jų darbuotojas, kuriam buvo patikėtos vairuoti Bendrovės transporto priemonės, savavališkai, neinformavęs darbdavio, dėl savo asmeninių priežasčių yra davęs vairuoti Bendrovei priklausančius automobilius kitiems asmenims. Informacija dėl darbuotojo asmeninės savivalės Bendrovei buvo netikėta, nes VDI minėti žmonės Bendrovėje nedirbo ir jai nebuvo žinomi.
7.3. 2023 m. kovo 28 d. VDI surašė Nelegalaus darbo tyrimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tyrimo aktas).
7.4. 2023 m. balandžio 12 d. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius surašė Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini)
(toliau – ir Protokolas) Bendrovei. Protokole nurodyta, kad Bendrovė, esant darbo sutarties požymiams, leido dirbti vairuotojo pareigose asmenims, su kuriais teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė darbo sutarčių ir nepranešė VSDFV teritorinei įstaigai apie nurodytų darbuotojų įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios. Protokolą pasirašė Bendrovės vadovas, nurodydamas, kad atsakomybę pripažįsta, pasekmes supranta, labai gailisi.
7.5. Ginčijamu Nutarimu, atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, analogiškas nurodytoms Protokole, už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimą pareiškėjui paskirta 5 208 Eur bauda. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatytos sunkinančios aplinkybės. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe nurodyta tai, kad juridinis asmuo pripažįsta padaręs pažeidimą.
8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui (toliau – ir VAĮ), Užimtumo įstatymu, DK.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo pažeidimas nustatytas konstatavus, kad šeši vairuotojai (trečiųjų šalių piliečiai) dirbo, vežė krovinius tarptautiniais maršrutais laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 18 d. iki 2023 m. vasario 11 d., kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną vykdydami darbines funkcijas su Bendrovės transporto priemonėmis. Bendrovės ir minėtų vairuotojų santykiai turi darbo sutarties požymių, buvo dirbamas tarptautinio krovinių vežimo vairuotojo darbas, darbas buvo atliekamas su Bendrovės valdomomis transporto priemonėmis, tačiau nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Teismas sprendė, kad VDI atliko išsamų teisės pažeidimo tyrimą, kadangi, be kita ko, VDI gauti dokumentai atskleidė, jog Bendrovė vežė krovinius ir kirto sieną, transporto priemones vairavo asmenys, su kuriais nebuvo sudarytos darbo sutartys, asmenys nebuvo drausti socialiniu draudimu. Šias aplinkybes patvirtino krovinio žiniaraščiai bei VSAT pateikta informacija VDI.
10. Atsižvelgdamas į duomenis apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimus, teismas nurodė, kad buvo detaliai nustatyta, kokie vairuotojai, kokias transporto priemones, kokiu laiku vairavo bei kita aktuali informacija. Įvertinęs šiuos duomenis teismas sprendė, kad šeši užsieniečiai laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 18 d. 5.20 val. iki 2023 m. vasario 11 d. 00.00 val. vairavo Bendrovei priklausančias transporto priemones, ne kartą kirto Lietuvos Respublikos sieną. Be to, CMR krovinio važtaraščiuose nurodyta, kad konkretūs asmenys veža krovinius, o vežėjas yra Bendrovė.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Bendrovės vadovas netinkamai atliko / neatliko savo pareigos kontroliuoti bendrovės veiklą, tikrinti tachografų duomenis. Bendrovės vadovo neveikimas lėmė situaciją, kai Bendrovei dirbo joje nustatyta tvarka neįdarbinti trečiosios šalies piliečiai. Be to, minėtas asmuo neginčijo tyrimo metu nustatytų aplinkybių, t. y. kad jo Bendrovei priklausančios transporto priemonės iš tiesų kirto Lietuvos Respublikos sieną, kad jas vairavo Tyrimo akte bei Protokole išvardinti asmenys, be to, Protokole patvirtino, kad pripažįsta pažeidimą, tai buvo įvertinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
12. Teismas kritiškai vertino argumentus, kad Bendrovės vadovas nežinojo apie neteisėtą darbą, kad Bendrovės transporto priemones savavališkai perdavė konkretus Bendrovės darbuotojas. Teismo vertinimu, šie argumentai nepaneigia Bendrovės neteisėtų veiksmų ir yra tik gynybinė versija, siekiant išvengti atsakomybės už teisės pažeidimą. Rašytinė bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad šeši asmenys Bendrovei priklausančias dvi transporto priemonės vairavo daugiau, nei pusę metų. Atitinkamai vertinti, kad Bendrovės vadovas šiuo laikotarpiu nežinojo, kur yra transporto priemonės, kas jomis naudojasi, būtų nepagrįsta. Be to, Bendrovės vadovas pasirašė Protokolą, nurodydamas, kad sutinka su pažeidimu, gailisi. Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovo pareigos suponuoja atitinkamus įpareigojimus. Būtent vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima ir atleidžia darbuotojus, skatina juos bei skiria nuobaudas ir kt. Administracinio nusižengimo objektyviąją pusę sudaro darbdavio veiksmai, atlikti per atstovą – bendrovės vadovą (direktorių) kai darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas neatitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
13. Nors tyrimo metu nenustatytas atlygintinumas (tarp šešių užsieniečių ir Bendrovės), tačiau, pagal teismų praktiką, tai, jog darbdavys su dirbančiuoju susitarė, kad už darbą nebus mokama, arba faktiškai už darbą yra nemokama, nepaneigia darbo santykių tarp jų. Nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. Be to, jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti VSDFV apie asmens darbo pradžią, ir pabrėžiama, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, teismo teigimu, Nutarime nurodyti asmenys vairuotojų darbą dirbo kelis mėnesius, todėl neabejotinai jiems turėjo būti už tai atlyginama.
14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad tyrimo metu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 567 straipsnio reikalavimai. Teismas vertino, kad Bendrovės padarytas pažeidimas buvo ištirtas išsamiai, surinka pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad Bendrovė padarė inkriminuotą pažeidimą. VDI, priimdama Nutarimą, tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą, paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka baudų skyrimo pagrindus. Taigi teismas pripažino, kad Nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
15. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų, kurie, kaip konstatuota Nutarime, neteisėtai dirbo Bendrovės naudai.
16.2. Teismui nusprendus, kad byloje nėra pagrindo bylos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas privalo būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
16.3. Teisine prasme egzistuoja esminis skirtumas tarp situacijų, kai: 1) darbdavys yra susitaręs su darbuotoju dėl darbo santykių, tačiau tokio susitarimo neįformina teisės aktų nustatyta tvarka; ir 2) darbdavys nėra susitaręs su darbuotoju dėl darbo santykių ir todėl darbdavys neturi pagrindo imtis jokių teisinių veiksmų susitarimui (kurio nėra) įforminti. Taigi, nelegalaus darbo pažeidimą lemia darbdavio ir darbuotojo pasiektas susitarimas (aktyvūs veiksmai), o ne nepakankama įmonės veiklos kontrolė (kai darbdavys net nežino ir neturi pagrindo manyti, kad kažkas įmonėje dirba nelegaliai). Neveikimas galėtų pasireikšti tik kai darbdavys yra susitaręs su darbuotoju dėl darbo santykių, tačiau neįformina (t. y. nevykdo pareigos įforminti pasiektą susitarimą) tokio susitarimo teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau nuspręsti (kaip padarė pirmosios instancijos teismas), kad susitarimas dėl darbo santykių tarp darbdavio ir darbuotojo gali būti padaromas neveikimu, yra teisiškai nepagrįstas ir nesuderinamas su logika, kadangi susitarimas dėl darbo – tai aktyvus dviejų šalių veikimas ir atitinkamo rezultato pasiekimas (sutarties sudarymas). Nei atsakovas, nei bylą nagrinėjęs teismas net neapklausė nei vieno iš šešių užsieniečių ir nei vienas iš jų nėra paliudijęs, kad Bendrovės direktorius su jais būtų susitikęs ir taręsis dėl darbo santykių, nors pagal teismų praktiką tokie liudijimai yra itin svarbūs.
16.4. Nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai (pažeidžiant Užimtumo įstatymo 60 str. 1 d.,
ANK 2 str. 4 d., 7 str., 567 str. 1–3 d.), nesivadovaujant teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais (be kita ko, dėl darbo sutarties požymių, administracinių nusižengimų, atsakomybės už juos taikymo ir visapusiško tyrimo šiuo aspektu, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės), Bendrovei buvo paskirta bauda. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovei iki šiol nebuvo taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, nes tokia veikla Bendrovė neužsiima ir tokių situacijų netoleruoja.
16.5. Bendrovė jokio pažeidimo, kuris būtų susijęs su nelegaliu darbu, nepadarė, nes jai priklausančias transporto priemones buvo patikėjusi tik Bendrovės darbuotojui, o jis savavališkai, be vadovybės žinios, keletą kartų davė pavairuoti jam patikėtas transporto priemones tik jam pažįstamiems asmenims, su kuriais Bendrovė niekada nesitarė dėl darbo sutarties ir darbo santykių, jie nebuvo Bendrovės darbuotojai ir nedirbo jos naudai, jiems nebuvo mokamas joks atlyginimas / užmokestis, jie nepakluso Bendrovės darbo tvarkai, nevykdė jos nurodymų ir t.t.
16.6. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Bendrovės direktorius pasirašė Protokolą ir nurodė, kad su pažeidimu sutinka bei gailisi, kadangi, prieš surašant Protokolą, direktoriui buvo nurodyta, kad, jeigu jis pripažins pažeidimą, šis teisinis procesas greitai baigsis, Bendrovei bus paskirta minimali bauda ir jokios kitos teisinės pasekmės nekils. Tik dėl to ir atsižvelgiant į tai, kad Bendrovei iki šiol neturėjo tokios patirties, jos direktorius sutiko su pažeidimu. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks pripažinimas sukels ir kitas itin neigiamas teisines pasekmes.
16.7. Pareiškėjas taip pat nesutinka su vertinimu, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus ir visapusiškas, kadangi konstatuotas nelegalus darbas neatitinka teismų praktikoje suformuotų išaiškinimų šiuo klausimu. Ginčui aktualios aplinkybės dėl darbo sutarties požymių (jų neegzistavimo), nebuvo įvertintos, t. y. nenustatyta pažeidimo sudėtis.
17. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
18. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Nagrinėjamu atveju yra įrodyti visi nelegalaus darbo, kaip nusižengimo, sudėties požymiai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad administracinis pažeidimas gali būti padarytas ne tik aktyviais veiksmais, tačiau ir neveikimu, tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo.
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriuo Bendrovei buvo paskirta 5 208 Eur bauda, konstatavus, kad Bendrovė leido dirbti asmenims, su kuriais nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie jų įdarbinimą nustatyta tvarka nebuvo pranešta VSDFV, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atsakovo atliktas tyrimas yra visapusiškas ir išsamus, o pažeidimas nustatytas pagrįstai, pareiškėjo skundą atmetė.
21. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, neįvertino esminių bylos aplinkybių ir pareiškėjo argumentų, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą (1 p.); dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos (2 p.).
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje dėl nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) sudėties, pažymima, kad turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad faktą dėl darbo teisinių santykių tarp šalių buvimo atskleidžia tokie nustatyti objektyvieji požymiai: tarp šalių yra susitarimas; jo pagrindu vykdoma tam tikra rūšiniais požymiais apibrėžta darbo funkcija (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos); viena iš šalių dirba paklusdama kitos šalies nustatytai darbo tvarkai; dirbama atlygintinai. Klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti remiantis visais objektyviaisiais DK nustatytais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, išnagrinėjant ir įvertinant visas aplinkybes, šalių susitarime nustatytas teises ir prisiimtus įsipareigojimus, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius. Būtina atsižvelgti į aplinkybių, su kuriomis siejami darbo teisinių santykių požymiai, visetą ir iš jų visumos spręsti, ar konkrečios veiklos vykdymo (konkretaus darbo atlikimo) sąlygos suteikia pagrindą konstatuoti realų darbo sutarties požymių egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio
4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2013 50 p.).
26. Teismų praktikoje pažymima, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog nagrinėjamoje byloje aptariama situacija būtų kvalifikuojama kaip nelegalus darbas, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies
1–2 punktais, būtina nustatyti, jog fiziniai asmenys (nagrinėjamu atveju šeši trečiosios šalies piliečiai) buvo pavaldūs Bendrovei ir būtent jos naudai atlygintinai atliko darbo funkcijas, tačiau darbo sutarties raštu darbdavys (nagrinėjamu atveju Bendrovė) nesudarė arba VSDFV teritorinei įstaigai reikiamu metu apie darbuotojų priėmimą į darbą nepranešė. Kitaip tariant, svarbu nustatyti, kad asmenys pradėjo realiai dirbti, kad Bendrovės ir nelegaliai dirbusių asmenų santykiai turi darbo sutarties požymių ir kad nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-489/2023; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. N575-805/2012)
28. Darbo sutarties sąvoka yra apibrėžta DK 32 straipsnio 1 dalyje, tai – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. To paties straipsnio
2 dalyje įtvirtinta, kad pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.
29. DK 33 straipsnyje yra aptartas darbo sutarties turinys. Būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta. Būtinosios darbo sąlygos aptartos ir DK 34 straipsnyje, pagal kurį kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės (1 d.), o darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas (2 d.).
30. Darbo sutarties požymiai per sutarties šalių įsipareigojimus išsamiai atskleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. e3K-3-109-684/2023). Pirmasis darbo sutarties požymis – vienos iš sutarties šalių (darbuotojo) įsipareigojimas kitai sutarties šaliai (darbdaviui) atlikti darbo funkciją. Darbo sutarties dalykas – rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtas darbas. Susitarimas dėl darbo funkcijos atlikimo reiškia, kad dirbantysis pagal darbo sutartį įsipareigoja atlikti ne konkrečius darbus, susitariama ne dėl konkretaus darbo rezultato pasiekimo, bet dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo.
31. Antrasis darbo sutarties požymis – darbdavio įsipareigojimas mokėti darbuotojui už darbo funkcijos atlikimą darbo užmokestį. Civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu susiklostančių santykių atveju sutarties vykdytojas taip pat gauna tam tikrą atlygį (atlyginimą), todėl yra reikšmingas mokamo atlygio (atlygintinumo) pobūdis, t. y. ar mokama periodiškai (sistemiškai), ar už konkretų atliktą darbą. Darbo teisiniams santykiams paprastai būdinga tai, kad darbo užmokestis mokamas periodiškai, ir tas mokėjimas yra tęstinio pobūdžio, todėl dažniausiai darbo užmokesčio mokėjimas yra susijęs su tam tikru laiko tarpu (pvz., kas mėnesį, kas savaitę ar pan.).
32. Trečiasis darbo sutarties požymis yra darbuotojo pavaldumas darbdaviui atliekant darbo funkciją. Šis požymis leidžia atskirti darbo santykį nuo kitų panašių, visų pirma, civilinių sutarčių pagrindu susiklostančių santykių, kuriuose įsipareigojama atlikti darbą mainais į atlyginimą, tačiau tai daroma savarankiškai, be kitos šalies teisės vienvaldiškai reguliuoti darbo atlikimo procesą. Darbo santykiams būdingas pavaldumas reiškia, jog darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo – šiuo atveju nepakanka vien tam tikro tarp šalių susiklosčiusio pavaldumo, nulemto vykdomos veiklos specifikos, ar nustatyto atsiskaitymo už veiklos rezultatus, nes atsiskaitymas už atliktą darbą nėra būdingas išskirtinai darbo santykiams, jis nėra neįprastas ir civilinėmis sutartimis reguliuojamų santykių susiklostymo atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).
33. Iš esmės panašiai darbo teisiniai santykiai apibrėžiami ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2019 m. lapkričio 5 d. sprendimas administracinėje byloje
Nr. eA-949-415/2019; 2022 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje
Nr. eA-1010-602/2022 ir kt.).
34. Byloje skundžiamame Nutarime nurodyta, kad 6 trečiosios šalies piliečiai vežė krovinius tarptautiniais maršrutais laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 18 d. iki 2023 m. vasario 11 d., kirto Lietuvos Respublikos sieną, vykdydami darbines funkcijas su Bendrovei priklausančiomis transporto priemonėmis (krovininiais automobiliais „Man“ ir „Scania“). Tai patvirtina CMR važtaraščiai, kuriuose nurodyta, kad vežėjas yra Bendrovė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas šių nustatytų aplinkybių neneigia, t. y. neginčija, kad Bendrovei priklausančios transporto priemonės iš tiesų kirto Lietuvos Respublikos sieną, jas vairavo 6 trečiosios šalies piliečiai.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, ginčo šalių argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Todėl teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
36. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtu pagrindu, įvertinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A525-2284/2014; kt.).
37. Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų teismo sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, o vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta, teismo sprendimu nebuvo modifikuota asmens teisinė padėtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, jog pirmosios instancijos teismo sprendime pasisakyta (nuspręsta) dėl
6 trečiosios šalies piliečių, vairavusių Bendrovei priklausančias transporto priemones, teisių ir pareigų (nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) šių asmenų materialiosios teisės ar pareigos), t. y. teismo sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta nelegalaus darbo pažeidimo sudėtis, neįvertinti darbo sutarties požymiai. Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad Bendrovei priklausančias transporto priemones vairavo ir, veždami krovinius, kirto Lietuvos Respublikos sieną, 6 užsieniečiai, su kuriais Bendrovė nebuvo sudariusi darbo sutarčių ir apie jų įdarbinimą nebuvo pranešusi VSDFV. Šias aplinkybes patvirtina, be kita ko, CMR važtaraščių (kuriuose vežėju nurodyta Bendrovė) kopijos, VSAT atsakovui teikti įrodymai ir kita byloje esanti medžiaga, kurios pagrįstumo pareiškėjas neginčijo ir kuri buvo tinkamai įvertinta pirmosios instancijos teismo sprendime. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad Nutarime nurodyti asmenys realiai dirbo Bendrovėje, yra nenuginčyta ir pagrįsta, todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmestini.
39. Kartu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl atlygintinumo už atliekamą darbą – tai, kad darbdavys su dirbančiuoju susitarė, kad už darbą nebus mokama, arba faktiškai už darbą yra nemokama, nepaneigia darbo santykių tarp jų buvimo. Nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes galima konstatuoti, kad dirbamas atlygintinas darbas, įvertinant darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. Tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N575-2068/2011, N575-3202/2011). Be to, jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-87-895/2015, 2AT-25-942/2018).
40. Taigi, nagrinėjamu atveju tiek VDI, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Nutarime nurodyti asmenys atliko realų konkrečios kvalifikacijos – vairuotojų darbą, dirbo Bendrovės naudai, kadangi vežė krovinius pagal išrašytus CMR važtaraščius–užsakymus, Bendrovei priklausančiomis krovininėmis transporto priemonėmis. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes ir išvadas spręstina, kad tiek VDI, tiek pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybių, su kuriomis siejami darbo teisinių santykių požymiai, visetą ir iš jų visumos teisingai sprendė, kad konkretaus darbo atlikimo sąlygos suteikė pagrindą konstatuoti realų darbo sutarties požymių egzistavimą. Kadangi su anksčiau minėtais Nutarime nurodytais asmenimis nebuvo sudarytos darbo sutartys ir apie jų įdarbinimą nebuvo pranešta VSDFV įstatymų nustatyta tvarka, tarp darbo santykių šalių susiklostę santykiai pagrįstai Nutarime kvalifikuoti kaip nelegalus darbas.
41. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad Bendrovei (jos vadovui) nebuvo žinomi nei asmenys, kurie vairavo Bendrovei priklausančias transporto priemones, nei pats faktas apie šių veiksmų atliktus veiksmus (krovinių pervežimas) minėtomis transporto priemonėmis. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nurodyti argumentai laikytini gynybine pozicija, kadangi nepagrįsta vertinti, kad Bendrovės vadovas, per ginčo pažeidimų darymo laikotarpį (beveik 7 mėn.) nežinojo, kur yra Bendrovei priklausančios transporto priemonės, kas jomis naudojasi. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įstaigos vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog įstaigos veikla būtų organizuojama tinkamai. Pažymėtina, kad administracinis nusižengimas gali būti padarytas ne tik aktyviais veiksmais (veikimu), bet ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kai šis nepadaro to, ką privalėjo padaryti. Įstaigos vadovas turi užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N575-3202/2011, N575-704/2012).
42. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.
43. Likusieji ginčo šalių argumentai nekeičia šioje nutartyje padarytų išvadų ir argumentų, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma, konstatuojant, kad VDI Nutarimas yra teisėtas, o jame išdėstytas nustatytų aplinkybių vertinimas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas. VDI rėmėsi ginčui aktualiais ir nenuginčytais įrodymais, kurių pagrįstumo pareiškėjas neginčija. Taigi, tiek VDI, priimdamas ginčijamą Nutarimą, tiek pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas jo teisėtumą, vadovavosi aktualių teisės aktų nuostatomis ir priėjo prie pagrįstų išvadų.
44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.