LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ KULTŪROS PAVELDO KOMISIJA
SPRENDIMAS
DĖL DVARŲ SODYBŲ APSAUGOS
2022 m. gruodžio 16 d. Nr. S-6(6.2.-252)
Vilnius
Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Paveldo komisija) nuo 2001 m. periodiškai nagrinėjo dvarų sodybų paveldo apsaugos problemas, vertino su jomis susijusią institucijų ir asmenų veiklą, Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikė strateginius pasiūlymus apsaugos tobulinimo klausimais[1]. Dabartinė, septintosios kadencijos Paveldo komisija tęsią dvarų sodybų paveldo apsaugos kuravimo darbus, o nuo 2022 m. pradžios ypač didelį dėmesį skiria dvarų sodybų paveldo būklės blogėjimo probleminių aspektų nagrinėjimui ir galimų prevencinių veiksmų analizei.
Paveldo komisija išanalizavusi dvarų sodybų apsaugos realijas ir teisės aktus, paveldosaugos institucijų teikiamus būklės kaitos ir tvarkybos procesų duomenis, apsaugą kuruojančių ir paveldotvarką vykdančių institucijų darbuotojų, dvarų sodybų savininkų, savivaldos ir bendruomenių, akademinės visuomenės atstovų ir tyrėjų aptarimuose bei diskusijose išsakytas įžvalgas, išskyrė šias problemines dvarų sodybų apsaugos sritis:
1. Įrašytų į Kultūros vertybių registrą dvarų sodybų vertės ir jų būklės santykio problema.
Dvarų sodybų apsaugos praktikoje sodybų vertės vis dar siejamos su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ patvirtintais sąrašais, kurie atspindi sudarymo metu pagal turėtą informaciją suformuotą dvarų sodybų vertybinę hierarchiją. Šiandien ji pakitusi, nes dalies sodybų pastatai ar kiti komponentai dėl nepriežiūros nuvertėjo, kitų sodybų, dėka tvarkomųjų darbų, naujai atrastos istorinės medžiagos ir artefaktų, kultūrinė vertė pakilo. Geriausiai prižiūrimi yra valstybei priklausantys, sutvarkyti ir įveiklinti profesionalios architektūros sodybiniai ansambliai, kurių priklausomybė ir vertės lygmuo sukuria prielaidas per vadybinius procesus generuoti apsaugai reikalingas lėšas (pvz., Burbiškio dvaro sodyba, Radviliškio r., Rokiškio dvaro sodyba) bei privatūs savininkų finansinį pajėgumą ir intelektualius poreikius atitinkantys vidutinio dydžio sodybų, dažniausiai mūriniai ponų namai ir jų aplinkoje esantys statiniai (pvz., Burbiškio dvaro sodybos, Anykščių r., fragmentai ir Lapšių dvaro sodybos, Širvintų r., fragmentai). Medinės architektūros statinių ir dvarų sodybų ūkinių–gamybinių dalių būklė daugumoje atvejų bloga ir labai bloga. Jų paveldas artėja prie kritinės išnykimo ribos.
Nors visuose dvarų sodybų paveldo apsaugai skirtuose dokumentuose kalbama apie nuolat blogėjančią dvarų sodybų būklę, į Kultūros vertybių registrą įrašytų dvarų sodybų ir dvarviečių skaičius nuo XX a. paskutinio dešimtmečio praktiškai nesikeitė, o teisinės apsaugos statusas buvo panaikintas nedidelei sodybų daliai[2]. Tai rodo nykimo procesų intensyvėjimą sodybų viduje ir galimai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų darbui reikalingų duomenų bei konteksto pažinimo stoką, dėl ko atsisakoma visiškai panaikinti apsaugą ar suteikti žemesnį statusą. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių Kultūros vertybių registro vertė nuolat krenta.
2. Sisteminių mokslinių tyrimų, kaip būtinos sodybų įvertinimo priemonės, problema.
Apsaugos procedūras reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina atskirų objektų taikomųjų tyrimų svarbą ir finansavimą. Beveik du dešimtmečius sisteminiai moksliniai dvarų sodybų nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimai nevykdomi. Nesant sisteminių mokslinių tyrimų ir jų pagrindu suformuoto požiūrio, sunku nustatyti ne tik atskiro objekto vertės lygmenį bendrame kontekste, bet ir atlikti vertybinę paveldo gradaciją, išskirti prioritetines dvarų sodybų apsaugos kryptis. Valstybei neskiriant dėmesio ilgalaikėms tyrimų programoms neugdomi specialistai, kurie nuosekliai plėtotų tęstinius visos Lietuvos dvarų sodybų nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus, gerai pažinotų objektus ir gebėtų atlikti visos apimties įvertinimą.
3. Vertybinės gradacijos ir ja paremtos diferencijuotos apsaugos, kaip prevencinės paveldo išlikimo priemonės, būtinybė.
Nesant tikrovę atitinkančios vertybinės gradacijos valstybinė dvarų sodybų apsaugos politika dažnai remiasi atsitiktinėmis iniciatyvomis. Nediferencijuota tvarka, kai tvarkybos ir priežiūros reikalavimai identiški visoms dvarų sodyboms, nepriklausomai nuo jų vertės, dydžio ar pobūdžio, pražūtinga mažiau sudėtingiems objektams – ypač jautraus nepriežiūrai medinio paveldo apsaugai, kurio tvarkyba visada rėmėsi tradicine amatininkyste ir kuris sudaro didelę dalį Kultūros vertybių registre registruotų objektų. Dėl perdėto biurokratizmo ir itin smulkaus teisinio reglamentavimo neįmanoma greitai pašalinti net mažiausius būklės pažeidimus. Uždelstas laikas intensyvina įrimo procesus, o biurokratinėms procedūroms nepagrįstai eikvojamos lėšos. Tai viena pagrindinių priežasčių, lemiančių bendrą dvarų sodybų būklės blogėjimą ir Kultūros vertybių registro nuvertėjimą.
4. Informacijos kaupimo, išsaugojimo ir archyvavimo svarbos nuvertinimo problema.
Dėl nepriežiūros ar įvairių nelaimių metu prarandant materiją ir jos turimą informaciją, mažėja sodybos tikrosios vertės ir viso dvarų paveldo suvokimas. Pagrindinė priemonė informacijai išsaugoti ir integruoti į dvarų kultūros pažinimą yra detali inventorizacija, duomenų apie objektą kaupimas, archyvavimas, saugojimas ir viešinimas. Kaip parodė 2021–2022 m. Paveldo komisijos atlikta kultūros paveldo tyrimų dokumentavimo analizė[3], ši sritis yra viena esminių neišspręstų viso kultūros paveldo apsaugos sistemos dalių.
5. Dvarų sodybų paveldo sklaidai reikšmingų projektų tęstinumo problema.
XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais Kultūros paveldo departamento iniciatyva vykdyti svarbūs dvarų sodybų tyrimų sklaidos projektai – Lietuvos dvarų duomenų bazės (2003–2005 m.) ir tęstinio Lietuvos dvarų sodybų atlaso (2010–2014) darbai. 2005 m. dvarų sodybų paveldo sklaidai sukurta „Lietuvos dvarų duomenų bazė“ suteikė galimybę lokaliai sisteminei duomenų analizei pagal pastato funkcinį tipą, amžių, medžiagiškumą, o sparčiai nykstant sodyboms, tapo svarbiu XXI a. pradžios dvarų būklę fiksavusiu ikonografiniu šaltiniu. Bazė buvo vertinama specialistų, akademinės bendruomenės, valdytojų, turizmo atstovų ir visuomenės. Fragmentiškai įterpta į Kultūros vertybių registrą Lietuvos dvarų duomenų bazė išnyko bendroje apimtyje. Lietuvos dvarų sodybų atlasas buvo sumanytas kaip tęstinis leidinys, skirtas atskirų Lietuvos rajonų dvarų paveldo istorinių, ikonografinių, kartografinių, lauko ir kt. tyrimų paieškai, fiksavimui ir jų pagrindu atliktos analizės rezultatų viešinimui. Tyrimus vykdė Vilniaus dailės akademija bendradarbiaujant su Kultūros paveldo departamentu. Darbas buvo finansuojamas projektinėmis Lietuvos mokslo tarybos lėšomis. Deja, dėl komplikuoto finansavimo ir organizacinių problemų, vos tik pradėjus (išleisti du tomai[4]), šis darbas buvo sustabdytas.
6. Dvarų sodybų kompleksų vientisumo problema: apsaugos, tvarkybos ir įveiklinimo nestabilumas (netikrumas), kai sodyba priklauso keliems savininkams.
Nesutarimai tarp savininkų materializuojasi objekto priežiūros ir įveiklinimo sprendimų strategijoje, dėl ko dvarų sodybų kompleksų vientisumo siekiamybė akcentuojama beveik visuose su dvarų paveldo apsauga susijusiuose dokumentuose[5], institucijų darbuotojų, dvarų sodybas įsigijusių savininkų pasisakymuose. Problema ypač aktuali „išdalintose pajais“ sodybose, kurios dėl mišrios nuosavybės ir dažniausiai smarkiai apleistų pastatų nepatrauklios nekilnojamojo turto rinkoje, o jų sutvarkymui praktiškai neįmanoma pritaikyti šiandien veikiančias paveldotvarkos programas. Nors visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose dvarų sodybos įvardijamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę, tačiau Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 1 dalies 4 punkte nustatyta išimtis, kad paveldo objektų neprivatizuojamose dvarų teritorijose esantys žemės sklypai prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių gali būti privatizuojami. Iki dabar nėra teisinių mechanizmų proteguojančių vientisumą, tame tarpe vykdant nekilnojamojo turto sandorius.
7. Dvarų sodybų apsaugai nepalanki pardavimo ir nuomos procesų tvarka bei teisinis reglamentavimas.
Paskutiniaisiais metais dažnėja atvejų, kai neprižiūrimos ar sutvarkytos, bet „nereikalingos“ (pvz., Biržuvėnų dvaro sodyba, Telšių r.) sodybos privatizuojamos ar išnuomojamos ne išsaugojimo tikslais, o norint „atsikratyti“ apsaugos, tvarkybos ir įveiklinimo problemų. Sodybų pardavimo ar nuomos procese būsimieji savininkai ir valdytojai nepateikia galimos tvarkymo darbų ir įveiklinimo strategijos, neprisiima įsipareigojimų. Sodybos parduodamos ir išnuomojamos nežinant pirkėjo ketinimų, finansinių galimybių, valdymo patirties, t.y. gebėjimo sutvarkyti, atkurti ir įveiklinti objektą. Pardavimo metu ignoruojami vietos bendruomenių interesai. Didelė problema, kai sodybas ar jų dalis perėmęs VĮ Turto bankas praktikoje neatsako už paveldo būklės blogėjimą.
8. Kultūros paveldo institucijų specialistų kompetencijų ir profesionalaus parengimo stoka.
Paveldo apsaugos srityje dirbantys institucijų specialistai privalo laikytis biurokratinių formalumų, tačiau jų profesiniam tobulinimui, žinių įgijimui, ypač praktinių gebėjimų ugdymui, valstybė neskiria reikiamo dėmesio. Tarp institucijų nėra bendradarbiavimo praktikos, o kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai yra painūs, dėl ko specialistai dažnai skirtingai interpretuoja sąvokas ir nuostatas. Šios ir aukščiau išvardintos priežastys inspiruoja kultūros paveldo institucijų ir savininkų nesusikalbėjimą.
Nekilnojamasis kultūros paveldas yra plati sritis, reikalaujanti ne tik menotyrinių, istorinių ir teisinių žinių, bet ir specifinių įgūdžių – medžiagiškumo ir konstrukcijų atsparumo sampratos, technologijų ir amatininkystės išmanymo, projektinės dokumentacijos suvokimo. Aukštųjų mokyklų paveldosaugos programos ir specialistų kompetencijos tobulinimo programos viso to nesuteikia, arba suteikia nepakankamai.
9. Dvarų sodybų valdytojų ir savininkų tvarkybai bei priežiūrai skirtų mokymų ir konsultacijų trūkumas.
Lietuvoje dėl nepalankių istorinių aplinkybių neišliko visuomenės grupės, kuriai dvarų paveldas yra prigimtinės kultūros dalis. Norint atkurti vietos dvasią, yra būtinos istorinės, kultūrinės bei praktinės žinios. Dėl riboto galinčių teikti mokymus ir konsultacijas specialistų skaičiaus mokymų ir konsultacijų organizavimas yra problematiškas, ypač kai reikia individualių specializuotų tvarkybos ir priežiūros patarimų kultūros paveldo objektuose. Dvarų sodybų savininkai taip pat pasigenda aiškiai objekto vertę apibrėžiančio dokumento, o esant reikalui, ir jo išaiškinimo in situ.
10. Finansinių dotacijų, lengvatų ir skatinimo problema.
Kultūros paveldo objektų tvarkybai ir priežiūrai reikalingos didelės, dažnai sunkiai ir lėtai atsiperkančios lėšos. Privačiam sektoriui valstybės teikiamos mokestinės lengvatos, kompensacijos, kita finansinė parama suteikia pasitikėjimo ir skatina sodybų įsigijimą ir jų priežiūrą. Valstybei ar savivaldybei priklausančių sutvarkytų ir gerai veikiančių dvarų sodybų veikla dažniausiai paremta finansinio savarankiškumo siekiamybe (didelė dalis lėšų generuojama iš įvairių renginių, mokymų, projektų ir pan.), tačiau valstybės ir savivaldybių dotacijos būtinos, nes užtikrina priežiūros pastovumą ir įveiklinimo tęstinumą bei neleidžia valstybei ar savivaldybei atitolti nuo paveldo problemų. Deja, nėra įteisinto dotacijų skyrimo mechanizmo, o jų tikimybė bei dydis neretai priklauso nuo subjektyvių faktorių (pvz., politizuotų savivaldybių tarybų sprendimų).
11. Išskirtinės kultūrinės vertės ar išnykimo paribyje esančių objektų problema.
Skubios pagalbos ir dėmesio reikalaujantys objektai yra apleistos ar apsaugos bei įveiklinimo požiūriu problematiškos iškirtinės vertės profesionalios architektūros sodybos, kurių dydis, kompleksiškumas, istorinis unikalumas, menotyrinė vertė, amžiaus cenzas suponuoja ypač aukštus paveldosauginius reikalavimus. Dėmesio reikalauja ir ūkinių gamybinių kiemų statinių ir inžinerinių įrenginių paveldas bei mediniai, moliniai ar paprastų formų akmenų mūro etninės, tradicinei (vernacule) architektūrai priskirtini statiniai ir jų aplinkos formantai.
Medinis dvarų paveldas dėl unikalumo ir savitumo yra viena vertingiausių Lietuvos kultūros paveldo dalių, tačiau dėl bendrų dvarų paveldui ir specifinių mediniam paveldui priežasčių, blogiausiai išlikusi. 2005 m. Kultūros paveldo departamentas patvirtino „Ilgalaikę medinių dvarų paveldo objektų tvarkymo darbų programą“[6], kurioje buvo nurodytos, medinio paveldo būklę lemiančios priežastys, apsaugos metodai (saugojimas in situ, arba perkeliant) ir priemonės, tačiau programa neįgyvendinta. Ūkinių gamybinių kiemų statinių ir inžinerinių įrenginių (nepriklausomai nuo sodybų dydžio) nykimą suponuoja iš sovietmečio paveldėta bloga pastatų būklė, netinkamumas dabarties funkcijoms. Funkcinių tipų išlikimo ir vertės požiūriu objektai netyrinėti, vertybinės tipų gradacijos nėra, o apsaugos kryptys neidentifikuotos.
12. Dvarų sodybų privatizavimo / neprivatizavimo koncepcijos keitimo būtinybė.
Dvarų sodybų privatizavimo / neprivatizavimo koncepcija paremta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 patvirtintų neprivatizuotinų dvarų sodybų ir neprivatizuotinų dvarų sodybų teritorijų sąrašų nuostatomis. Kontraversiškas į neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašus įrašyto Apytalaukio dvaro sodybos privatizavimo / neprivatizavimo atvejis iškėlė koncepcijos peržiūros būtinybės problemą. Paveldo komisija 2021-02-02 raštu Nr. V11-21 „Dėl neprivatizuotinų dvarų sąrašo pakeitimo“ siūlė Kultūros ministerijai peržiūrėti privatizavimo / neprivatizavimo koncepciją, įvertinant į sąrašus įrašytus objektus ir suskirstyti juos į neprivatizuotinus ir privatizuotinus su specialiomis sąlygomis. Į „Neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašą“ įrašytos sodybos be kelių išimčių didelėmis valstybės ir įvairių tarptautinių fondų lėšomis, Lietuvos specialistų ir restauratorių pastangomis per tris Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečius buvo sutvarkytos ir įveiklintos – jos tapo dvarų kultūros paveldą reprezentuojančiu Lietuvos valstybės turtu. „Neprivatizuotinų dvarų sodybų teritorijų sąrašo“ kai kurie objektai po tvarkybos darbų savo verte, įdėtomis lėšomis ir įveiklinimo lygmeniu (pvz., Renavo dvaro sodyba, Mažeikių r.) susilygino su pirmojo sąrašo objektais, o kai kurie atsidūrė ant išnykimo ribos. Netolygus vertybinis lygmuo parodė neprivatizuotinų teritorijų sąrašo neveiksnumą, tuo pačiu koncepcijos peržiūros būtinybę.
Paveldo komisija akcentuodama, jog dvarų sodybos yra svarbi nacionalinio tapatumo formavimui paveldo dalis ir pabrėždama sodybų išsaugojimo ateities kartoms svarbą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais n u s p r e n d ž i a siūlyti:
1. Kultūros ministerijai:
1.1. Skubos tvarka sudaryti tikslinę vertinimo tarybą ar grupę, gebančią identifikuoti Kultūros vertybių registre esančių sodybų vertę bendrame dvarų kultūros paveldo kontekste, praradusius vertę objektus pervesti į žemesnio lygio pakopą (inventorių), atrinkti ypač vertingus kritinės būklės objektus neatidėliotinai fiksacijai. Pabrėžiame, kad šiai užduočiai įgyvendinti būtina nustatyti Kultūros vertybių registro ir inventoriaus santykį.
1.2. Naujoje Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo redakcijoje įteisinti vertybine gradacija paremtą diferencijuotą kultūros paveldo, tame tarpe ir dvarų sodybų, priežiūrą ir tvarkybą bei leisti neesminius fizinius pažeidimus ar mažiau sudėtingus statinius tvarkyti ūkio būdu pagal supaprastintą dokumentaciją ar patyrusio atestuoto specialisto konsultacijas.
1.3. Duomenų kaupimo ir fiksavimo procese atverti galimybes informacijos apie nykstančius ar jau išnykusius objektus kaupimui, saugojimui ir sklaidai, įteisinti blogos būklės ar ties išnykimo riba esančių objektų skubų inventorinimą (registrinių ir į Kultūros vertybių registrą dėl įvairių priežasčių neįrašytų objektų) bei šiems veiksmams numatyti finansavimą.
1.4. Inicijuoti apleistų ar apsaugos ir įveiklinimo požiūriu problematiškų išskirtinės vertės profesionalios architektūros sodybų, kurių dydis, kompleksiškumas, istorinis unikalumas, menotyrinė vertė, amžiaus cenzas suponuoja ypač aukštus paveldosauginius reikalavimus, valdymo planų parengimą.
1.5. Sudaryti palankias organizacines ir ilgalaikio finansavimo sąlygas profesionalaus pobūdžio tęstinio leidinio, „Dvarų sodybų atlasas“ parengimui ir leidybai; dėti pastangas, kad „Lietuvos dvarų duomenų bazė“, kaip XXI a. pradžios dvarų sodybų apimtį ir vertes atskleidžiantis bei sisteminės analizės galimybę suteikiantis šaltinis, būtų viešai prieinama (atgaivinama) ir svarstyti galimybę dėl šios duomenų bazės įkėlimo į kuriamą e.kultūros platformą.
1.6. Siekiant išsaugoti sodybų vientisumą esant jungtinei dalinei nuosavybei, parengti kultūros paveldo objekto teritorijos apsaugos ir bendro naudojimo nuostatas įtvirtinantį dokumentą – individualų reglamentą ir daugiašale sutartimi įpareigoti savininkus juo vadovautis; savininkų kaitos turto sandorių atvejais įteisinti galimybę kultūros paveldo reikalavimų besilaikantiems sodybos valdytojams ar dalininkams pirmiems išsipirkti teritorijoje esančią žemę.
1.7. Dvarų sodybose vykdomos veiklos tęstinumo užtikrinimui ar dvarų sodybų įsigijimo, išlaikymo, įveiklinimo skatinimui skirtų finansinių mechanizmų reikalingumo ir sudėties nustatymui organizuoti suinteresuotų šalių diskusijas; atlikti socialinę–ekonominę problemos analizę ir teikti pasiūlymus.
1.8. Išanalizavus trijų dešimtmečių paveldosaugos sistemos, jos teisinės bazės, visuomenės požiūrio pokyčius, įvertinus dabarties ekonominius, socialinius, ideologinius paveldo apsaugos rizikos faktorius, peržiūrėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 neprivatizuotinų dvarų sodybų ir neprivatizuotinų dvarų sodybų teritorijų sąrašų nuostatomis paremtą neprivatizavimo / privatizavimo koncepciją ir naujos koncepcijos pagrindu suformuoti prielaidas, panaikinančias vieną pagrindinių dvarų sodybų kultūrinės vertės rizikos faktorių – teritorijų skaidymą.
1.9. Siekiant eliminuoti visuomeninės paskirties elitinio dvarų sodybų paveldo pasisavinimo ir iššvaistymo galimybę, neprivatizavimo / privatizavimo koncepcijos naujoje redakcijoje išsaugoti „Neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašą“ bei papildyti jį valstybės lėšomis sutvarkytais ir gerai prižiūrimais objektais, jeigu jie ar jų teritorijos nėra privatūs arba jų valdytojai yra įvairūs ir nedaro įtakos objekto vertei ir veiklai; nustatyti priemonių planą šių sodybų veiklos tęstinumo užtikrinimui; siekiant išvengti rizikingų kultūros paveldo apsaugai veiksnių, „Neprivatizuotinų dvarų sodybų teritorijų sąrašo“ panaikinimo / dalinio panaikinimo / nepanaikinimo klausimą spręsti specialistams ir visuomenei išnagrinėjus ir išdiskutavus įvairius probleminius atvejus.
2. Kultūros ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoms:
2.1. Inicijuoti sisteminius mokslinius tyrimus, būtinus dvarų sodybų paveldo sudėties ir apimties analizei; per tęstines mokslo tyrimų programas užtikrinti jų finansavimą; atsižvelgiant į tyrimų metu nustatytą vertybinę gradaciją numatyti prioritetines objektų ar jų nešamos informacijos išsaugojimo ir sklaidos priemones, ypač ties išnykimo riba esančiam mediniam ir mažai tyrinėtam dvarų sodybų ūkiniam–gamybiniam paveldui. Į inventorizavimo procesą įtraukti universitetų ir regioninių aukštesniųjų mokyklų dėstytojus, studentus, gimnazijų moksleivius.
2.2. Inicijuoti nekilnojamo kultūros paveldo apsaugai skirtų inžinerinio–menotyrinio profilio bakalauro ir magistro studijų programų sukūrimą aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų bazėse, skatinti šios tematikos doktorantūros darbus, taip užtikrinant profesionalių paveldosaugos darbuotojų parengimą ir aukštos erudicijos mokslo darbuotojų ugdymą; kultūros paveldo institucijų specialistų kompetencijos ir profesionalumo lygmens kėlimo mokymus integruoti į studijų programas mokslo įstaigų ir kvalifikacijos kėlimo programų apimtyje ypatinga dėmesį skirti senųjų medžiagų ir technologijų, konstrukcijų pažinimui, projektavimo dokumentacijos sudarymo ir suvokimo įgūdžių tobulinimui.
3. Kultūros ir Aplinkos ministerijoms užtikrinti savininkų, valdytojų ir istorinių statinių tvarkybos darbus vykdančių specialistų švietimo ir mokymo procesą, ypatingą dėmesį skiriant praktiniams mokymams ir konkrečių objektų įvairaus pobūdžio – teisinėms, procesinio dokumentavimo, tvarkybos, priežiūros ir kt. – konsultacijoms in situ; pasitelkiant profesines asociacijas sukurti galinčių teikti konsultacijas specialistų atrankos metodiką, jų registrą („kas yra kas“) ir įveiklinimo mechanizmą; parengti ir įteisinti visuomenei aiškiai ir suprantamai objekto vertę nustatančio dokumento formą.
4. Kultūros, Finansų ir Teisingumo ministerijoms parengti ir įteisinti tvarką, kad nuomos konkursuose ar pardavimo aukcionuose dalyvausiantys asmenys, organizacijos, įstaigos ar bendruomenės pateiktų parduodamo ar išnuomojamo paveldo objekto – dvaro sodybos – valdymo planą, kuriuo numatytų finansiškai pagrįstus apsaugos, tvarkybos ir įveiklinimo veiksmus; pajėgioms, progresyvų planą pateikusioms vietos bendruomenėms nuomos ar privatizavimo procese suteikti pirmumo teisę; teisės aktais ir kontrole įtvirtinti VĮ Turto banko visapusišką atsakomybę už jam patikėtą esminį visuomenės turtą – kultūros paveldą.
5. Kultūros, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijoms identifikuoti vertingiausius dvarų sodybų medinius statinius ir jų apsaugai skirti prioritetinį dėmesį; paruošti ir įteisinti amatininkyste paremtą paveldo objektų priežiūros ir tvarkybos darbų metodiką, taip pat neturinčių galimybių išlikti in situ medinės architektūros dvarų sodybų pastatų ir artefaktų iš negrįžtamai nuvertėjusių objektų paėmimo išsaugojimo tikslais bei perkėlimo į saugią vietą tvarką; Lietuvos Liaudies buities muziejuje „Tėviškė“ suformuoti visų bajorijos sluoksnių dvarų sodybų (stambios, vidutinės ir smulkios) ekspozicijas, kurios pristatytų įvairialypę bajorijos kultūrą.