Administracinė byla Nr. eI-15-552/2021
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00152-2020-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 6.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant atsakovo sveikatos apsaugos ministerijos atstovei D. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 529 patvirtinto Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašo (C sąrašo) papunkčių teisėtumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 529 (toliau – ir Įsakymas) patvirtinto Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašo (C sąrašo) (toliau – ir Sąrašas) 16.1.1 papunktis (sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-842 redakcija), kiek jame nenumatyta visų (nepaisant amžiaus) asmenų, sergančių I tipo cukriniu diabetu, teisė įsigyti vieną 100 proc. kompensuojamą insulino pompų, naudojamų ambulatoriškai gydyti nuolatine poodine insulino injekcija, keičiamųjų dalių komplektą per mėnesį, ir 17.1.2 papunktis (sveikatos apsaugos ministro 2019 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. V-88 redakcija), kiek jame nenumatyta visų (nepaisant amžiaus) asmenų, sergančių I tipo cukriniu diabetu, teisė įsigyti iki 150 diagnostinių juostelių gliukozei nustatyti per mėnesį (iki 1 800 juostelių per metus), kompensuojamų 100 proc., atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnį ir 53 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) 10 straipsnio 3 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-618 redakcija).
2. Pareiškėjas savo abejones grindžia šiais argumentais:
2.1. Nagrinėjama administracinė byla, kurioje prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM), 1 800 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas. Žala kildinama iš Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčiuose nustatyto teisinio reglamentavimo, kuriuo amžiaus kriterijumi apribojama teisė į 100 proc. kompensavimą įsigyti insulino pompų keičiamųjų dalių komplektus bei diagnostinių juostelių gliukozės kiekiui kraujyje nustatyti.
2.2. Nors suprantama, kad valstybė neprivalo finansuoti visą valstybinėse gydymo įstaigose teikiamą medicinos pagalbą iš biudžeto lėšų, nekreipiant dėmesio į esamas galimybes, tačiau negali priimti tokio teisinio reglamentavimo, kuris prieštarautų Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai (valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus). Šiuo atveju priėmus Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčius, nėra aišku, kodėl sveikatos apsaugos ministras atskaitos tašku pasirinko būtent 24 metų amžių, po kurio sergantiems I laipsnio cukriniu diabetu, 100 proc. nekompensuojamos medicininės priemonės, nėra aišku, kodėl vyresnio amžiaus asmenys, sergantieji šia sunkia liga, atsiduria blogesnėje padėtyje už kitus, jaučiasi diskriminuojami šiuo požiūriu.
2.3. Akivaizdu, kad ginčijamais Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčiais, kuriais pagal amžių išskiriami asmenys, sergantys I laipsnio cukriniu diabetu ir kuriems 100 proc. kompensuojamos medicininės priemonės, neužtikrinamas lygybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje (įstatymui, teismui, kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs).
2.4. Kadangi ginčijamais Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčiais neužtikrinamos lygios teisės ir galimybės gauti vienodą medicininę pagalbą ir įsigyti priemones, atsižvelgiant į asmens amžių, jie pažeidžia ir Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 punktą.
2.5. Nustačius, kad ginčijamais Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčiais suvaržyta teisė įsigyti būtinų ir reikalingo kiekio cukrinį diabetą kontroliuojančių priemonių, kurios būtų kompensuojamos pridėtinio sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšomis, diskriminuojant dėl amžiaus, jie neatitinka ir Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad 100, 90, 80 arba 50 procentų bazinės kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių ambulatoriniam gydymui kainos kompensuojama apdraustiesiems, nepaminėtiems šio straipsnio 2 dalyje, kuriems diagnozuotos ligos, sindromai ir būklės, įrašyti į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą arba Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašą pagal kompensavimo lygius.
II.
3. Atsakovas SAM atsiliepime prašo arba norminę bylą nutraukti, arba Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 529 patvirtinto Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašo (C sąrašo) 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčius pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijos 29 straipsniui, 53 straipsnio 1 daliai, Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 daliai ir Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui.
4. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
4.1. Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje pareiškėjo V. M. skundas pateiktas Lietuvos valstybei, atstovaujamai SAM, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Iš skundo aišku, kad turtinė žala kildinama ne iš Sąrašo 16.1.1. ir 17.1.2 papunkčiuose nurodytų insulino pompos keičiamųjų dalių ir (ar) diagnostinių gliukozės nustatymo juostelių kompensavimo, dėl ko buvo pradėta norminė byla, o susijusi išskirtinai su V. M. reikalavimu dėl insulino pompos nuomos ir įsigijimo išlaidų kompensavimo, kurio Įsakymas net nereglamentuoja. Neturtinė žala pagal skundą kildinama taip pat ne iš Įsakymo, o iš to, kad pareiškėjas jaučiasi „pažemintas ir nesaugus tokioje teisinėje sistemoje (nėra aiškių kriterijų ir atskaitos taškų, nevertinant prevencijos reikšmės kovai su komplikacijomis, kurių šalinimas PSDF kainuoja daugiau)“. Atsižvelgiant į tai, kad norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos paprastai yra identifikuojamos pagal pareiškimą (prašymą) pateikusių pareiškėjų nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus), akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju šios aplinkybės skiriasi nuo tų, kurios nagrinėjamos individualioje byloje.
4.2. Pareiškėjas nutartyje nenurodė, ar buvo vertinti SAM argumentai, kad visiems pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, diagnostinės juostelės gliukozei nustatyti kompensuojamos 100 proc., o skiriasi tik jų kiekis pagal paciento endokrininės sistemos susiformavimo ir brandos amžių. Kaip matyti, pareiškėjas neanalizavo ir nevertino tarp jo nurodytų asmenų (tarp asmenų, sergančių cukriniu diabetu, iki 24 metų ir vyresnių) esančių skirtumų pobūdžio ir apimties, taip pat nutartyje nepateikta argumentų, kodėl, jo nuomone, nevienodas traktavimas yra nepateisinamas, ar kodėl jų teisinės padėties skirtumai nesudaro pagrindo pateisinti tokį traktavimą. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ir nustačius, kad nutartyje nėra išsamių argumentų ir motyvų, sudarančių tyrimo dalyką, yra pagrindas šią norminę bylą nutraukti.
4.3. Įsakymas priimtas, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad apdraustiesiems yra kompensuojamos išlaidos medicinos pagalbos priemonėms įsigyti, išrašytoms ambulatoriniam gydymui sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.
4.4. Pagal galiojantį Sąrašo 16.1.1 papunktį, insulino pompų keičiamųjų dalių komplektai kompensuojami 100 proc. Tačiau, atsižvelgiant į ribotas PSDF biudžeto galimybes, kompensuojami ne visiems sergantiesiems cukriniu diabetu, o tik įvardintoms pacientų grupėms, t. y. vaikams ir asmenims iki 24 metų, planuojančioms pastoti moterims, kai yra nekontroliuojamas diabetas – iki 1 metų ir nėščiosioms – nėštumo laikotarpiu. Šios grupės išskirtos atsižvelgiant į objektyvius klinikinius kriterijus, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nurodytų kategorijų pacientams būdingi staigūs insulino poreikio svyravimai, kuriuos privalu nedelsiant fiksuoti. Šiuo atveju „vaikai ir asmenys iki 24 metų“ – amžius nėra tik formali skaitinė išraiška. Kompensuojamųjų gliukozės juostelių ir insulino pompų poreikis bei atitinkamai jų keičiamųjų dalių skiriamas skirtingas kiekis asmenims iki 24 metų ir vyresniems yra pagrįstas augančio ir bręstančio žmogaus organizmo fiziologiniais pokyčiais. Gydant cukrinį diabetą ir skiriant vaistus, kurie žmogaus organizme mažina gliukozės kiekį kraujyje ir taip reguliuoja insulino poreikį arba patį insuliną, insulino analogus, labai svarbu yra matuoti gliukozės kiekį kraujyje, kas parodo, koks papildomas insulino kiekis organizmui yra reikalingas. Insulinas cukriniam diabeto gydymui skiriamas kaip vienas iš endokrininės sistemos hormonų. Insulinas yra universalus anabolinis hormonas, skatinantis angliavandenių, baltymų, nukleininių rūgščių ir riebalų biosintezę. Insulino poreikis galutinai nusistovi organizme, kai žmogus subręsta ir įgauna pastovią kūno masę. Vaikui ir paaugliui augant, insulino poreikis organizme yra nepastovus, nes vystantis jauno žmogaus organizmui dėl endokrininės sistemos pokyčių (kuriantis šiai sistemai) insulino poreikis svyruoja, todėl klinikiniu požiūriu yra labai svarbu sekti gliukozės kiekio kraujyje pokyčius, kad skiriant gydymą vaistais, kurie reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje ir insulino poreikį, jie būtų tinkamai dozuojami. Subrendusio suaugusio žmogaus organizmo kūno masė svyruoja mažiau, hormonų pokyčiai mažiau lemia insulino kiekio pokyčius, be to, suaugusieji geba tinkamai pasiskaičiuoti ir pasirinkti, kada ir kokiomis apimtimis jiems reikalingas šis hormonas. Nors amžiaus ribos naudojant insulino pompas nėra, tačiau gydymas, skiriant insulino pompas yra ženkliai reikšmingesnis klinikiniu požiūriu jaunesniems asmenims, t. y. iki 24 metų, nei vyresniems. Medicininės literatūros duomenimis, brendimas merginoms ir vaikinams baigiasi skirtingu metu, taigi, Sąraše nurodyta amžiaus riba yra pagrįsta ne pacientų skirstymu pagal amžių, o klinikiniu požiūriu, ir nustatyta, atsižvelgiant į jaunų žmonių endokrininės sistemos formavimosi ir brendimo amžiaus pabaigą. Remiantis tais pačiais kriterijais, į šią MPP kompensavimo grupę įtrauktos planuojančios pastoti moterys, kai yra nekontroliuojamas diabetas – iki 1 metų ir nėščiosios – nėštumo laikotarpiu, nes klinikiniu požiūriu tai yra laikotarpiai, kai yra labai svarbu sekti atsiradusius gliukozės kiekio kraujyje pokyčius, kad skiriant gydymą vaistais, reguliuojančiais gliukozės kiekį kraujyje ir insulino poreikį, jie būtų dozuojami tinkamai.
4.5. Sąrašo 17.1.2 papunktyje nurodytos MPP yra kompensuojamos sergantiems I tipo cukriniu diabetu nepriklausomai nuo amžiaus ir kompensuojamos 100 proc. Tačiau, kaip minėta, klinikiniu požiūriu pagal žmogaus amžių paprastai skiriasi MPP priemonių poreikis, todėl skiriasi ir kompensuojamų MPP skaičius apdraustiesiems. Suaugusiesiems nėra didelio poreikio daug kartų per dieną matuoti gliukozės kiekį kraujyje, nes jis nėra dinamiškas, todėl skiriamų kompensuojamųjų 100 proc. gliukozės juostelių kiekis yra nustatytas mažesnis negu jauniems asmenims iki 24 metų amžiaus.
4.6. Kompensuojamųjų gliukozės juostelių ir insulino pompų keičiamųjų dalių skirtingas kiekis asmenims iki 24 metų ir vyresniems kaip 24 metai yra pagrįstas augančio ir bręstančio žmogaus organizmo fiziologiniais pokyčiais, t. y. klinikiniu požiūriu. Gydant cukrinį diabetą ir skiriant vaistus, kurie žmogaus organizme mažina gliukozės kiekį kraujyje ir taip reguliuoja insulino poreikį arba patį insuliną ar insulino analogus, labai svarbu yra matuoti gliukozės kiekį kraujyje, kas parodo, koks papildomas insulino kiekis organizmui yra reikalingas. Dažnesnis gliukozės kiekio kraujyje matavimo poreikis vaikams ir jaunam besiformuojančiam ir bręstančiam organizmui iki 24 metų amžiaus yra pagrįstas medicininiais tyrimais, todėl, SAM nuomone, negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
4.7. Sąrašas, kaip ir kiti kompensuojamųjų priemonių ar vaistų sąrašai, sudaromi atsižvelgiant ir į pacientų poreikius, ir į valstybės finansines galimybes. Jeigu Sąrašas būtų pakeistas taip, kad insulino pompų keičiamųjų dalių komplektas ir gliukozės juostelės būtų kompensuojami visiems asmenims, sergantiems I tipo cukriniu diabetu nepriklausomai nuo amžiaus, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) skaičiavimais, PSDF biudžetui reikėtų iš viso apie 7,44 mln. Eur papildomų lėšų, o tai šiuo metu nėra suderinama su valstybės finansinėmis galimybėmis. 2020 metais I tipo cukriniu diabetu sergančiųjų, kurie naudojo gydymo kontrolei gliukozės juosteles iš viso buvo apie 7 160 asmenų, iš jų vaikų būtų apie 1 150 asmenų. Apskaičiuota, kad gliukozės juostelių kiekio padidinimas suaugusiesiems iki 1 800 juostelių kiekio per metus paliestų apie 6 010 asmenų, insulino pompų keičiamųjų dalių kompensavimo padidinimas paliestų apie 5 780 asmenų. Todėl, remiantis VLK pateikta informacija, nėra galimybės visiems I ir II tipo cukriniu diabetu sergantiems Lietuvos pacientams užtikrinti teisę į 100 proc. kompensavimą.
4.8. Pagal Konstituciją nereikalaujama, kad visos medicinos pagalbos reikmės būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, turinčios veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta socialinė darna, biudžeto lėšos privalo būti skiriamos įvairioms valstybės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti, tad konstitucinių vertybių pusiausvyra, socialinė darna būtų pažeista, jeigu, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, valstybės biudžetui būtų užkrauta tokia sveikatos priežiūros finansavimo našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti. Dėl to įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio sveikatos priežiūros finansavimo modelio, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas pažeistų konstitucinių vertybių pusiausvyrą, prieštarautų konstituciniams socialinės darnos, atsakingo valdymo imperatyvams. Ginčijamas teisinis reglamentavimas yra teisėtas, priimtas, atsižvelgiant į esamas PSDF biudžeto finansines galimybes, atitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį bei Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
5. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 529 patvirtinto Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašo (C sąrašo) 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčių atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 53 straipsnio 1 dalies, Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies ir Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms.
6. Atsakovas atsiliepime prašo administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo pareiškimą nutraukti. Grįsdamas prašymą atsakovas nurodė, kad teismo nutartimi inicijuojama norminė administracinė byla gali būti nagrinėjama, jeigu norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų asmens teisių pažeidimą; prašymą pateikęs Vilniaus apygardos administracinis teismas nenurodė išsamių argumentų ir motyvų, sudarančių tyrimo dalyką, todėl, pasak atsakovo, yra pagrindas bylą nutraukti.
7. Išnagrinėjusi atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus ir bylos medžiagą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas nutraukti bylą yra nepagrįstas.
8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad administraciniam teismui tais atvejais, kai į jį kreipiasi bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su teismo nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs konkrečios individualios bylos aplinkybes ir paklausimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui turinį, turi teisę atsisakyti priimti bendrosios kompetencijos arba administracinio teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jei toks prašymas yra nesusijęs su nagrinėjama individualia byla, o jei toks prašymas buvo priimtas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi teisę nutraukti norminę administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis norminėje administracinėje byloje Nr. I7‑04/2007; 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I261-48/2012).
9. Kartu pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos arba specializuoto administracinio teismo nutartis kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti motyvuota, nutartyje turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais teismas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo. Teismo nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs, teismas neturėtų apsiriboti vien tik bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais. Teismo prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Minėti trūkumai gali būti pagrindu atsisakyti priimti teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, o jei jis jau buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575‑3/2009; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I261-48/2012).
10. Individualioje byloje, kurią nagrinėdamas Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė prašymą dėl Įsakymu patvirtinto Sąrašo teisėtumo ištyrimo, ginčas yra kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas nurodo patyręs, kadangi valstybinio sveikatos draudimo lėšomis jam nėra kompensuojamos medicinos pagalbos priemonės, skirtos sergantiems cukriniu diabetu – insulino pompos bei diagnostinės juostelės gliukozei nustatyti. Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas nurodė, kad jis žalą patyrė, kadangi jam valstybinio sveikatos draudimo lėšomis nėra kompensuojami insulino pompų, naudojamų ambulatoriškai gydyti nuolatine poodine insulino injekcija, keičiamųjų dalių komplektai ir būtinas kiekis trūkstamų diagnostinių juostelių gliukozės kiekiui nustatyti, todėl patyrė žalą jas įsigydamas savo lėšomis.
11. Įsakymu patvirtinto Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčiuose yra reglamentuojamas būtent šių medicinos pagalbos priemonių kompensavimas. Juose yra nurodytos grupės asmenų, kuriems yra 100 proc. kompensuojamas insulino pompų, naudojamų ambulatoriškai gydyti nuolatine poodine insulino injekcija, keičiamųjų dalių komplektas (16.1.1 p.) ir diagnostinės juostelės gliukozei nustatyti (17.1.2 p.).
12. Sąrašo 16 punkte nustatyta, kad 100 proc. kompensuojamas insulino pompų, naudojamų ambulatoriškai gydyti nuolatine poodine insulino injekcija, keičiamųjų dalių komplektas: per mėnesį išrašomas vienas keičiamųjų dalių komplektas sergantiesiems I tipo cukriniu diabetu vaikams ir asmenims iki 24 metų; planuojančioms pastoti moterims, kai yra nekontroliuojamas diabetas – iki 1 metų; nėščiosioms – nėštumo laikotarpiu. Pareiškėjas individualioje byloje skunde pirmosios instancijos teismui nurodo, kad neatitinka šių požymių.
13. Sąrašo 17 punkte nustatyta, kad 100 proc. kompensuojamos diagnostinės juostelės gliukozei nustatyti: vaikams ir asmenims iki 24 metų, sergantiems 1-ojo tipo cukriniu diabetu – iki 150 juostelių per mėnesį (iki 1800 juostelių per metus); asmenims nuo 24 metų, sergantiems 1-ojo tipo cukriniu diabetu – iki 75 juostelių per mėnesį (iki 900 juostelių per metus); vaikams ir asmenims iki 24 metų, sergantiems 2-ojo tipo cukriniu diabetu ir vartojantiems insuliną – iki 75 juostelių per mėnesį (iki 900 juostelių per metus); vaikams ir asmenims iki 24 metų, sergantiems 2-ojo tipo cukriniu diabetu ir vartojantiems geriamus gliukozės kiekį kraujyje mažinančius vaistus – iki 75 juostelių per 2 mėnesius (iki 450 juostelių per metus); asmenims nuo 24 metų, sergantiems 2-ojo tipo cukriniu diabetu ir vartojantiems insuliną – iki 50 juostelių per 2 mėnesius (iki 300 juostelių per metus); asmenims nuo 24 metų, sergantiems 2-ojo tipo cukriniu diabetu ir vartojantiems geriamus gliukozės kiekį kraujyje mažinančius vaistus – iki 50 juostelių per 4 mėnesius (iki 150 juostelių per metus); nėščiosioms, sergančiosioms bet kurio tipo cukriniu diabetu, skiriama papildomai iki 200 juostelių per 3 mėnesius (iki 600 juostelių nėštumo laikotarpiu); nėščiosioms, sergančioms gestaciniu diabetu – iki 50 juostelių per 3 mėnesius (iki 150 juostelių nėštumo laikotarpiu). Kaip galima matyti iš pareiškėjo individualioje byloje skundo pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas atitinka 17.1.2. papunktyje nurodytus požymius ir todėl jam kompensuojama iki 900 diagnostinių juostelių per metus. Pareiškėjo teigimu, tai yra nepakankamas kiekis ir jam turėtų būti kompensuojamas 17.1.1. papunktyje nurodytas kiekis (iki 1800 diagnostinių juostelių per metus), kuris skiriamas sergantiems 1-ojo tipo cukriniu diabetu vaikams ir asmenims iki 24 metų, o pareiškėjui netaikomas, kadangi jis yra vyresnis negu 24 metų.
14. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, individualioje byloje pareiškėjas savo reikalavimą grindžia padariniais, kurie kilo dėl Įsakymu patvirtinto Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčių taikymo. Nagrinėjant skundą, be kita ko, turi būti taikomas šis norminis administracinis aktas (2015 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-842 redakcija) ir jo teisėtumo patikra Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gali turėti lemiamą reikšmę aptariamoje individualioje byloje, todėl darytina išvada, kad prašymas ištirti Įsakymu patvirtinto Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčių atitiktį aukštesnės galios teisės aktams yra susijęs su šį prašymą pateikusio Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjama individualia byla.
15. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje, kurioje suformuluotas prašymas ištirti Įsakymu patvirtinto Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčių atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, yra pateikti pagrindiniai prašymą pagrindžiantys teisiniai argumentai. Nutartyje yra pristatyti šalių reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai; aptartas prašomas ištirti teisinis reguliavimas, aukštesnės galios teisės aktai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija ir ji susieta su byloje keliamu klausimu. Pateikti argumentai yra teisinio pobūdžio ir pakankami, kad galima būtų tinkamai įvertinti nutartyje suformuluotą prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
IV.
17. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visi teisėkūros subjektai turi paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos; Konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais. Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme (toliau – ir Sveikatos sistemos įstatymas) yra įtvirtintas reikalavimas sveikatos draudimo klausimus reguliuoti ne žemesniu nei įstatymo lygmens aktu. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 28 punkte nustatyta, jog sveikatos draudimo sistemą, privalomojo sveikatos draudimo lėšų surinkimo tvarką, savanoriškojo sveikatos draudimo teisinius pagrindus, apdraustųjų, draudėjų ir draudikų teises ir pareigas, sveikatos draudimo įstaigų steigimo ir veiklos tvarką, šių įstaigų teises ir pareigas nustato tik įstatymai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pripažinusi, kad ši įstatymo nuostata suponuoja išvadą, jog teisinio reguliavimo pagrindai, nustatantys privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų teisę naudotis PSDF biudžeto lėšomis, inter alia gauti vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą, turi būti įtvirtinti įstatyme; teisinio reguliavimo pagrindai, nustatantys privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų teisės naudotis PSDF biudžeto lėšomis, inter alia gauti vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą, kurie turi būti nustatyti įstatyme, apima ir apribojimus, apsunkinančius privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų teisės gauti vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą iš PSDF lėšų įgyvendinimą, t. y. tokie apribojimai taip pat turi būti įtvirtinti įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019).
19. Sveikatos apsaugos ministro įgaliojimai priimti tiriamą norminį aktą yra įtvirtinti Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią apdraustiesiems yra kompensuojamos išlaidos kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, išrašytiems ambulatoriniam gydymui sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti, Kompensuojamųjų vaistų bei Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašus tvirtina sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Valstybinės ligonių kasos nuomonę.
20. Sistemiškai vertinant Sveikatos sistemos įstatyme bei Sveikatos draudimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą galima matyti, kad Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta specialioji norma, kuri turi taikymo pirmenybę prieš Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 28 punkte numatytą bendrąją normą vadovaujantis bendruoju teisės principu lex specialis derogat legi generalis. Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi sveikatos apsaugos ministrui yra suteikti įgaliojimai Sąraše nustatyti kompensuojamas medicinos pagalbos priemones ir tiriamu teisiniu reguliavimu jis juos įgyvendino numatydamas insulino pompų, naudojamų ambulatoriškai gydyti nuolatine poodine insulino injekcija, keičiamųjų dalių komplektus bei diagnostines juostelės gliukozei nustatyti kompensavimą. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatant šias medicinos pagalbos priemones, yra reikalinga Sąraše nustatyti ir asmenis, kuriems jos yra kompensuojamos, kad būtų išvengta teisinio neapibrėžtumo. Pagal tiriamą teisinį reguliavimą yra suteikiamos būtinosios medicinos pagalbos priemonės sergantiems cukriniu diabetu asmenims, todėl jis negali būti laikomas iš esmės ribojančiu žmogaus teises. Tai patvirtina, kad nei pirmiau išdėstyta konstitucinė jurisprudencija, nei įstatymų nuostatos nedraudžia Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčiuose reglamentuotų santykių reguliuoti žemesniu nei įstatymo lygmens aktu, todėl pareiškime išdėstytos abejonės šiuo atžvilgiu yra nepagrįstos.
V.
21. Nustačius, kad sveikatos apsaugos ministras turėjo įgaliojimus reguliuoti Sąrašo 16.1.1 ir 17.1.2 papunkčiuose reglamentuotus santykius, toliau šioje byloje privalo būti patikrinama, ar šią diskreciją ministras įgyvendino laikydamasis aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
22. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas ir, vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktus jie gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Atsižvelgiant į šią konstitucinę jurisprudenciją, be kita ko, galima matyti, kad aplinkybė, jog sveikatos apsaugos ministrui yra suteikti įgaliojimai reglamentuoti nurodytą santykių sritį, nereiškia, kad jis tai gali atlikti visiškai savo nuožiūra, nepaisydamas Konstitucijos, be kita ko, jos 29 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio lygiateisiškumo principo, bei šią sritį reglamentuojančių įstatymų nuostatų.
23. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad iš Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo kyla reikalavimas, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. sausio 25 d., 2020 m. vasario 10 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai).
24. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę (Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 10 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai). Vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo amžiaus (Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 10 d., 2020 m. birželio 3 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2014 m. liepos 3 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai).
25. Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Aiškindamas konstitucinę nuostatą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Žmogaus orumas, teisė į gyvybę ir teisė į kuo geresnę sveikatą yra taip glaudžiai susiję, kad, iš vienos pusės, neužtikrinus deramos sveikatos apsaugos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantija, įpareigojanti valstybę užtikrinti jai įgyvendinti būtinas sąlygas, t. y. ne tik sukurti reikiamą valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, bet ir iš valstybės biudžeto lėšų apmokėti šios pagalbos teikimo išlaidas. Taigi, įgyvendindamas savo diskreciją formuoti valstybės sveikatos politiką ir pasirinkti sveikatos priežiūros finansavimo modelį, įstatymų leidėjas negali nepaisyti to, kad tam tikra sveikatos priežiūros paslaugų dalis, būtent piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, privalo būti finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybė gali prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus, negu implikuoja konstitucinė nemokamos medicinos pagalbos piliečiams garantija, tačiau, kaip minėta, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į valstybės finansines galimybes – kurios nėra ir negali būti beribės – ir paisoma konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, kitų konstitucinių imperatyvų. Valstybės biudžetui negali būti užkraunama valstybės finansinių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti. Įstatymų leidėjui pasirinkus sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, šio draudimo lėšomis gali būti finansuojamos tik tos apdraustų asmenų sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima nemokama medicinos pagalba, kuri visiems piliečiams – neatsižvelgiant į tai, ar jie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, – turi būti teikiama valstybės biudžeto lėšomis. Už sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas privalomuoju sveikatos draudimu neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš šio draudimo lėšų negali būti apmokama (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).
26. Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad 100, 90, 80 arba 50 procentų bazinės kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių ambulatoriniam gydymui kainos kompensuojama apdraustiesiems, nepaminėtiems šio straipsnio 2 dalyje, kuriems diagnozuotos ligos, sindromai ir būklės, įrašyti į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą arba Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašą pagal kompensavimo lygius.
27. Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją privalo užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos.
28. Vertinant prašyme išdėstytas abejones dėl konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimo pirmiausiai turi būti patikrinama, ar tiriamas teisinis reguliavimas lemia, kad skirtingos asmenų grupės yra traktuojamos skirtingai. Sąrašo 16 ir 17 punktai numato medicinos pagalbos priemones, kurios kompensuojamos sergantiems diabetu asmenims – insulino pompų keičiamųjų dalių komplektą (16 p.) ir diagnostines juosteles gliukozei nustatyti (17 p.).
29. Pagal Sąrašo 16.1.1 papunktį insulino pompų keičiamųjų dalių komplektas kompensuojamas sergantiesiems I tipo cukriniu diabetu vaikams ir asmenims iki 24 metų. Pareiškėjas individualioje byloje, kurią nagrinėjant buvo pateiktas prašymas ištirti norminio akto teisėtumą, yra vyresnis negu 24 metų sergantis I tipo cukriniu diabetu vyras. Jis priklauso asmenų grupei, kuriai insulino pompų keičiamųjų dalių komplektas nėra kompensuojamas, ši asmenų grupė patenka į Sąrašo 15 punkto taikymo sritį, pagal kurį visiems cukriniu diabetu sergantiems asmenims kompensuojami vienkartiniai insulino švirkštai su adatomis. Iš pareiškėjo ir atsakovo byloje pateiktos medžiagos galima matyti, kad insulino pompos ir švirkštai su adatomis yra alternatyvios priemonės reguliuoti gliukozės kiekį cukriniu diabetu sergantiems asmenims ir tai atliekant insulino pompos turi privalumų lyginant su švirkštais. Dėl to galima daryti išvadą, kad šiuo atžvilgiu Sąrašo 16.1.1 papunktis lemia, kad sergantys I tipo cukriniu diabetu asmenys nuo 24 metų yra traktuojami skirtingai, negu asmenys sergantys I tipo cukriniu diabetu asmenys iki 24 metų.
30. Sąrašo 17.1.2 papunktyje numatyta, kad asmenims nuo 24 metų, sergantiems 1-ojo tipo cukriniu diabetu yra kompensuojama iki 75 diagnostinių juostelių gliukozei nustatyti per mėnesį (iki 900 juostelių per metus). Diagnostinių juostelių kompensavimas sergantiems 1-ojo tipo cukriniu diabetu asmenims iki 24 metų reglamentuojamas Sąrašo 17.1.1 papunktyje, pagal kurį jiems yra kompensuojama iki 150 juostelių per mėnesį (iki 1800 juostelių per metus). Pagal šias dvi nuostatas yra kompensuojamos analogiškos medicinos pagalbos priemonės, tik skiriasi jų kiekis – asmenims virš 24 metų yra kompensuojama mažiau diagnostinių juostelių, todėl galima daryti išvadą, kad Sąrašo 17.1.2 papunktis taip pat lemia, kad sergantys I tipo cukriniu diabetu asmenys nuo 24 metų yra traktuojami skirtingai, negu asmenys sergantys I tipo cukriniu diabetu asmenys iki 24 metų.
31. Nustačius, kad asmenys yra traktuojami skirtingai, toliau turi būti įvertinama, ar tarp jų yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
32. Atsakovas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad tiriamas teisinis reguliavimas yra nulemtas skirtingų asmenų poreikių: pasak atsakovo, kompensuojamųjų gliukozės juostelių ir insulino pompų poreikis bei atitinkamai jų keičiamųjų dalių skiriamas skirtingas kiekis asmenims iki 24 metų ir vyresniems yra pagrįstas augančio ir bręstančio žmogaus organizmo fiziologiniais pokyčiais; vaikui ir paaugliui augant, insulino poreikis organizme yra nepastovus, nes vystantis jauno žmogaus organizmui dėl endokrininės sistemos pokyčių (kuriantis šiai sistemai) insulino poreikis svyruoja, todėl klinikiniu požiūriu yra labai svarbu sekti gliukozės kiekio kraujyje pokyčius, kad skiriant gydymą vaistais, kurie reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje ir insulino poreikį, jie būtų tinkamai dozuojami; subrendusio suaugusio žmogaus organizmo kūno masė svyruoja mažiau, hormonų pokyčiai mažiau nulemia insulino kiekio pokyčius, be to, suaugusieji geba tinkamai pasiskaičiuoti ir pasirinkti, kada ir kokiomis apimtimis jiems reikalingas šis hormonas; atsižvelgiant į tai, amžiaus ribos naudojant insulino pompas nėra, tačiau gydymas, skiriant insulino pompas yra ženkliai reikšmingesnis klinikiniu požiūriu jaunesniems asmenims, t. y. iki 24 metų, nei vyresniems; pasak atsakovo, Sąraše nurodyta amžiaus riba nustatyta, atsižvelgiant į jaunų žmonių endokrininės sistemos formavimosi ir brendimo amžiaus pabaigą, dažnesnis gliukozės kiekio kraujyje matavimo poreikis vaikams ir jaunam besiformuojančiam ir bręstančiam organizmui iki 24 metų amžiaus yra pagrįstas medicininiais tyrimais.
33. Be pirmiau išdėstytų medicininėmis priežastimis grindžiamų šių asmenų grupių skirtumų, šiame kontekste reikšminga ir teisėje vyraujanti tendencija numatyti įvairaus pobūdžio privilegijas vaikams, kurių neturi suaugę asmenys. Tai, be kita ko, gali būti pagrindžiama Konstitucijos 38 straipsnio nuostata, kurioje numatyta, jog valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, bei 39 straipsnio nuostata, pagal kurią valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Suaugę darbingi ar iš dalies darbingi asmenys turi galimybę įgyti pajamas darbu arba, jei yra nedarbingi – gaudami valstybės paramą. Vaikai ir dar neįgiję išsilavinimo jauni asmenys turi ribotas galimybes gauti pajamas ir, siekiant remti šeimas, kuriose jie gyvena, jų atžvilgiu gali būti pateisinamos tam tikros privilegijos. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos; tai, kad Konstitucijos 38 straipsnyje, kuriame inter alia nustatyta, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, nėra įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo pilnamečius paramos reikalingus vaikus, nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus; neįgaliems tėvų netekusiems vaikams našlaičių pensijos mokėjimo laikotarpis gali būti siejamas inter alia ir su tokiu amžiumi, iki kurio paprastai tėvų netekę vaikai siekia atitinkamo išsilavinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas). Tirdamas, ar Konstitucijai neprieštaravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį 24 metai yra amžiaus riba, iki kurios įstatymais gali būti nustatoma tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, Konstitucinis Teismas nenustatė, kad ši amžiaus riba neatitiktų Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas).
34. Šiuo atžvilgiu vertinant Sąrašo 17.1.2 papunktyje įtvirtintą reglamentavimą yra reikšminga, kad jame numatyti padariniai asmenims iki 24 metų ir vyresniems asmenims skiriasi ne savo pobūdžiu – abiem asmenų grupėms yra kompensuojamos diagnostinės juostelės, skiriasi tik kompensuojamas diagnostinių juostelių kiekis. Byloje surinkta medžiaga nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad dėl šios nuostatos asmenims nuo 24 metų nebūtų užtikrinami minimalūs poreikiai, kuriems užtikrinti yra skirtos diagnostinės juostelės. Atsižvelgiant į šalių išdėstytus argumentus, pirmiau aptartus principus ir galimą vaikų bei jaunuolių poreikį didesniam diagnostinių juostelių kiekiui, galima daryti išvadą, kad Sąrašo 17.1.2 papunktyje numatytas asmenų nuo 24 metų traktavimas skirtingai, lyginant su asmenimis iki 24 metų, yra proporcingas, pagrįstas šių asmenų grupių fiziologiniais skirtumais, objektyviai pateisinamas ir todėl jį patvirtindamas sveikatos apsaugos ministras tinkamai įgyvendino Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje ir Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus ir nepažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto ir Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte detalizuoto asmenų lygiateisiškumo principo.
35. Sąrašo 16.1.1 papunktyje numatytas skirtingas asmenų traktavimas skiriasi savo pobūdžiu. Pagal jį sergantiems I tipo cukriniu diabetu asmenims nuo 24 metų insulino pompų keičiamųjų dalių komplektas nėra kompensuojamas nei visiškai, nei iš dalies, o sergantiems I tipo cukriniu diabetu asmenims iki 24 metų yra kompensuojama 87 eurų per mėnesį komplekto kaina (Sąrašo 16.2 p.). I tipo cukriniu diabetu sergantys asmenys nuo 24 metų patenka į Sąrašo 15 punkto taikymo sritį, pagal kurį visiems cukriniu diabetu sergantiems asmenims kompensuojami vienkartiniai insulino švirkštai su adatomis ir dėl to jie gauna tas pačias insulino suleidimo priemones, kaip ir lengvesnės formos cukriniu diabetu sergantys asmenys. Iš šalių pateiktų paaiškinimų galima matyti, kad švirkštai ir insulino pompos nėra lygiavertės medicinos pagalbos priemonės. Dėl tiriamo teisinio reguliavimo I tipo cukriniu diabetu sergantys asmenys nuo 24 metų atsiduria blogesnėje padėtyje, kurioje valstybė visiškai neprisideda prie medicinos pagalbos priemonės insulino pompos įsigijimo išlaidų kompensavimo ir šios asmenų grupės skirtumai, lyginant su jaunesniais I tipo cukriniu diabetu sergančiais asmenimis, nėra tokio pobūdžio ir apimties, kad pateisintų tokį teisinį reguliavimą.
36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad Sąrašo 16.1.1 papunktyje numatytas asmenų nuo 24 metų traktavimas skirtingai, lyginant su asmenimis iki 24 metų, yra neproporcingas atsižvelgiant į šių asmenų grupių skirtumus, objektyviai nepateisinamas, ir todėl jį patvirtindamas sveikatos apsaugos ministras netinkamai įgyvendino Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje ir Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus ir pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą ir Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte detalizuotą asmenų lygiateisiškumo principą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 529 patvirtinto Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašo (C sąrašo) 16.1.1 papunktis (sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-842 redakcija), tiek, kiek jame nenustatyta insulino pompų keičiamųjų dalių komplekto kompensavimo sergantiems I tipo cukriniu diabetu asmenims nuo 24 metų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 daliai (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-618 redakcija).
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 529 patvirtinto Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašo (C sąrašo) 17.1.2 papunktis (sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-842 redakcija), tiek, kiek jame nenustatyta visų (nepaisant amžiaus) asmenų, sergančių I tipo cukriniu diabetu, teisė įsigyti iki 150 diagnostinių juostelių gliukozei nustatyti per mėnesį (iki 1 800 juostelių per metus), kompensuojamų 100 proc., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 daliai (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-618 redakcija).
Sprendimą skelbti Teisės aktų registre.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė