Administracinė byla Nr. eA-619-556/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04262-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.7; 12.19
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AD Baltic“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AD Baltic“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama dėl bankroto viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AD Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 174 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo patvirtintas 2018 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktas Nr. V-16 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Atsakovas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriame konstatuota, kad, atsižvelgiant į tai, jog viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) gauti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą Nr. 1314VI0046-5513-4177; Nr. 1414VI0001-5513-4177; Nr. 1514VI0001-5513-4177 (toliau – ir Patvirtinimai) už 14,752 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 metais, 15,225 t – 2014 metais ir už 11,262 t – 2015 metais nuo sprendimo (t. y. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas), kuriuo panaikinti PTO išrašyti patvirtinimai) priėmimo dienos yra laikomi netekusiais galios, pareiškėjui už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis apskaičiuota papildomai mokėtina 82 527,70 Eur mokesčio už aplinkos teršimą suma.
2.2. Atsakovas 2023 m. kovo 15 d. išvadoje „Dėl UAB „AD Baltic apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“ (toliau – ir Išvada) perskaičiavo mokestį, kad bendra pareiškėjo mokėtina suma už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis (už 2013–2015 metus) yra 50 900 Eur.
2.3. Principo „teršėjas moka“ turinys įtvirtintas ir atskleistas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisėje, o pagal 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva) nuostatas būtent valstybei narei (o ne gamintojams ir (ar) importuotojams) tenka pareiga imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad jų teritorijoje įstaigos ar įmonės, kurių profesinė veikla yra atliekų surinkimas ar vežimas, pristatytų surinktas ir vežamas atliekas į atitinkamus apdorojimo įrenginius.
2.4. Papildomai apskaičiuota mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma yra nepagrįsta, kadangi gamintojas ir importuotojas Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir PPATĮ) nustatytas pareigas gali vykdyti individualiai (organizuodami savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą; Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) arba kolektyviai – steigdami gamintojų ir importuotojų organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir jai pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį PPATĮ nustatytų pareigų arba organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį PPATĮ nustatytų pareigų netapdami organizacijos dalyviais.
2.5. Pareiškėjas šias pareigas vykdė kolektyviai – tapo VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ nariu, sudarė sutartį dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo, už tinkamą pareigų vykdymą mokėjo PTO nustatytą mokestį. Nė viena iš valstybės institucijų jokių pretenzijų dėl šių pareigų nevykdymo (pavyzdžiui, dėl mokesčio nemokėjimo) pareiškėjui nereiškė. PTO, kaip gamintojų ir importuotojų organizacijai, keliami reikalavimai bei privalomos vykdyti pareigos buvo nustatytos ATĮ 3422 straipsnyje, organizacija gali vykdyti savo veiklą tik gavusi atitinkamą gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją (ATĮ 3422 str. 4 d.). Atliekų tvarkytojas buvo parinktas konkurso būdu – sutartis buvo pasirašyta su konkurso laimėtojomis UAB „Ecso“ ir UAB „Metrail“. 2015 metais dėl diegiamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančios atliekų surinkimo sistemos eksploatavimo pirkimo sutartis buvo pasirašyta su konkurso laimėtoja UAB „Metrail“.
2.6. Valstybei kyla pareiga tikrinti ir prižiūrėti licencijuojamų subjektų veiklą, nė vienas iš atliekų tvarkymo sistemos dalyvių neturėjo jokio pagrindo abejoti ar kvestionuoti UAB „Metrail“ veiklos ir (ar) pagal teisės aktus licencijuoto subjekto išduodamų pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo ir (ar) pagrįstumo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pavaldžios institucijos turėjo imperatyvią pareigą laiku ir tinkamai vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę, tikrinti UAB „Metrail“ veiklą ir užtikrinti, kad neteisėti atliekų tvarkytojo veiksmai nesukeltų neigiamų teisinių padarinių sąžiningiems gamintojams ir importuotojams.
2.7. Su PTO sudarytos sutarties pagrindu dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo PTO įsipareigojo teikti paslaugas, o pareiškėjas padengti šios veiklos sąnaudas. Už PTO teiktas paslaugas pareiškėjas atsiskaitė tinkamai ir laiku, tinkamai finansavo pakuočių tvarkymo išlaidas ir pareiškėjui už 2013–2015 metus buvo išduoti pakuočių sutvarkymą įrodantys dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pakuočių atliekų tvarkymo užduotyse 2013–2015 metais nustatė užduotį – 54 procentų pakuočių atliekų sutvarkymą. Perskaičiuotas mokestis yra neproporcingas, o valstybės veiksmai nesuderinami su teisėtais lūkesčiais ir teisinės valstybės principais.
2.8. Pareiškėjas privalo pakuočių atliekų tvarkymą vykdyti ir finansuoti tik per licencijuotą gamintojų ir importuotojų organizaciją, šią imperatyvią pareigą jis vykdė tinkamai. PTO pavestas pareigas privalėjo vykdyti pasitelkdama atliekų tvarkytojus, šiuo atveju – sudariusi sutartį su UAB „Metrail“. Sprendimu ir Išvada perskaičiuotas taršos mokestis yra išimtinai susijęs su UAB „Metrail“ neteisėtais veiksmais, už kuriuos pareiškėjas neatsako. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280-689/2020 nuteisė buvusius UAB „Metrail“ vadovus ir akcininką dėl veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 3 dalyje (dokumentų klastojimas), 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuoti UAB „Metrail“ vadovų ir akcininkų neteisėti veiksmai, taip pat pripažinta, kad dėl šių asmenų veiksmų buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Nagrinėjamu atveju yra nustatyti asmenys, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo nesumokėti mokesčiai.
2.9. Nuo 2018 metų pradžios vyko aktyvios diskusijos dėl galimybės sudaryti taikos sutartį tarp Aplinkos ministerijos ir verslo. Valstybė ne kartą buvo pripažinusi, kad iš verslo reikalauti sumokėti taršos mokesčius yra neproporcinga. Atsakovo nurodymas sumokėti ginčijamą mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis reiškia neteisėtą atsakomybės perkėlimą ir valstybės sankciją sąžiningiems subjektams už su jais jokiais teisiniais ir (ar) faktiniais ryšiais nesusijusių asmenų nusikalstamą veiką. Priėmus Sprendimą ir perskaičiavus taršos mokestį, susidarė teisiškai nepateisinama situacija, kai sankcija – išduotų patvirtinimų, taigi ir lengvatos gamintojams ir importuotojams panaikinimas – buvo pritaikyta nesant nei PTO, nei pareiškėjo neteisėtų veiksmų ir kaltės, išimtinai dėl atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ padarytos nusikalstamos veikos. Pareiškėjas sąžiningai ir teisėtai įgijo teisę į mokesčio lengvatą, o PTO turėdama tam teisę išdavė pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus.
4. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Departamentas atliko VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ patikrinimą ir priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą, dėl kurio VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti pakuočių atliekų sutvarkymo patvirtinimai neteko galios. Šis Departamento sprendimas galiojo priimant skundžiamą Sprendimą, šiam sprendimui teismų nėra pritaikytos jokios laikinosios priemonės, t. y. sprendimo vykdymas nėra sustabdytas. Todėl Departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu vadovaujamasi kaip galiojančiu kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes. Į 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013–2015 metų. mokestinį laikotarpį.
4.2. Departamentas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas), 17.2 p.). Pareiškėjas pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos duomenis iki 2018 m. balandžio 20 d. Departamento raginimo neįvykdė – mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už 2013–2015 metus pats nepatikslino, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio.
4.3. Mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą (PPATĮ 7 str. 7 d.), tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, mokesčio lengvata pareiškėjui netaikytina. Mokestinė prievolė – pareiga sumokėti mokestį – kyla tik mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui. Skundžiamu sprendimu neskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar apskaičiuoti delspinigiai, o nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2013–2015 metus.
4.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokesčio sumos yra neteisingos, tačiau tokio pagrindimo pareiškėjas nepateikė, t. y. nepateikė duomenų, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų buvusios sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis. Todėl pareiškėjas yra PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies adresatas ir jam galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį, t. y. 82 527,70 Eur už 2013–2015 metus. Departamento Sprendime dėl techninės klaidos neteisingai nurodytas Sprendimo priėmimo pagrindas, tačiau, kaip matyti iš teismui pateikto skundo, pareiškėjas suprato, kad Sprendimas priimtas remiantis Departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu.
5. Atsakovas 2023 m. kovo 16 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – ir 2022 m. lapkričio 23 d. Nutartis) panaikino Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513) pagrindu; pakeitė Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
6. Vadovaujantis LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. Nutarties 129.1 ir 129.2 papunkčiais ir Sprendimu, pareiškėjui mokesčio perskaičiavimas atliktas už 2013 ir 2014 metus. 2015 metų mokestinio laikotarpio Patikrinimo akte nurodyti ir Sprendimu patvirtinti mokesčiai įmonei nekeičiami. Atsižvelgiant į tai, bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis suma už 2013–2015 metus – 50 900 Eur, kurią pareiškėjas privalo sumokėti. Mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą, tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, mokesčio lengvata jam netaikytina.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 12 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „AD Baltic“ skundą, t. y. pakeitė Departamento 2018 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 174 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir juo patvirtintą 82 527,70 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis 2013, 2014 ir 2015 metais sumažino iki 50 900 Eur. Teismas priteisė pareiškėjui 4 996,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė, kad:
8.1. Pareiškėjas teikė Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, todėl jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra laikomas gamintoju (importuotoju), kuriam kyla pareiga apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas. Pareiškėjas ir PTO sudarė sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo, kuria PTO įsipareigojo organizuoti pareiškėjo į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleidžiamų pakuočių atliekų tvarkymą sutartyje nustatytais įkainiais;
8.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją, kad vadovaudamasis ATĮ 3425 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Dokumentų tvarkos aprašas) 56 punktu, atsižvelgus į 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, Vilniaus RAAD priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą, kuriuo patvirtino 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54 ir panaikino PTO pareiškėjui išrašytus patvirtinimus; pareiškėjui nurodyta iki nustatyto termino apsiskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kadangi su šiuo raštu pateiktame priede nurodyti patvirtinimai yra netekę galios.
8.3. Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte Nr. VR-19.2-54 nurodyta, kad Vilniaus RAAD direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. VR-17.5-59 panaikinti visi UAB „Metrail“ metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai už 2015 metus, kurie buvo išrašyti VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ už 4 349,942 t.
8.4. Departamentas atliko pareiškėjo mokestinės prievolės už pagamintą ir į vidaus rinką išleistą apmokestinamųjų pakuočių kiekį 2013–2015 metais patikrinimą. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjas pagal patvirtintus duomenis deklaracijose 2013–2015 metais į vidaus rinką išleido apmokestinamąsias gaminiais pripildytas pakuotes ir naudojosi mokestine lengvata, nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MATĮ) 5 straipsnio 6 dalyje. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažinus nesutvarkytais patikrinimo akte pateiktus pakuočių atliekų kiekius, pareiškėjui atsirado mokestinė prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už pagamintą ir į vidaus rinką išleistą apmokestinamųjų pakuočių kiekį. Atsižvelgiant į deklaracijose nurodytą pagamintų ir išleistų į vidaus rinką gaminių pakuočių kiekį, pareiškėjui apskaičiuotas ir patikrinimo akte nurodytas mokestis – 82 527,70 Eur. Mokesčio apskaičiavimas pagrindžiamas Patikrinimo akto 3 lape pateiktoje lentelėje. Pareiškėjas pateikė atsakovui rašytinius paaiškinimus dėl patikrinimo akte nustatytų aplinkybių.
8.5. Atsakovas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir juo pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius. Sprendime nurodyta, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino PTO pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą 2013–2015 metų mokestiniu laikotarpiu, todėl pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį ir MATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatas jam atsirado mokestinė prievolė – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinių pakuočių kiekį; pareiškėjui apskaičiuota ir privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį suma – 82 527,70 Eur.
9. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eA-927-525/2022, kurioje ginčas buvo kilęs dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo. LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. Nutartimi Departamento apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl 3,1592 procento atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513) pagrindu; pakeitė Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr. LVAT 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1239-502/2022) pripažinta, jog UAB „Metrail“ negalėjo išrašyti metalinių pakuočių atliekų surinkimą įrodančių dokumentų, t. y. visi atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai VšĮ „Žaliasis taškas“ ir VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ buvo išrašyti neteisėtai.
11. Teismas konstatavo, jog LVAT išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A-1239-502/2022 ir eA-927-525/2022 nustatytos aplinkybės turi tiesioginės įtakos ir sprendimui nagrinėjamoje administracinėje byloje.
12. Byloje buvo nustatyta, kad UAB „Metrail“, kaip įtvirtinta ATĮ 3425 straipsnyje, tinkamai nesutvarkė 2013–2015 metais pareiškėjo surinktų 41,239 t atliekų, šių atliekų sutvarkymą pagrindė pareiškėjui išduoti patvirtinimai: Nr. 1314VI0046-5513-4177, išduotas atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento Nr. 1314VI0019-4994-5513 pagrindu (už 2013 metus); Nr. 1414VI0001-5513-4177, išduotas atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento Nr. 1414VI0003-5462-5513 pagrindu (už 2014 metus); Nr. 1514VI0001-5513-4177, išduotas atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento Nr. 1514VI0008-4994-5513 pagrindu (už 2015 metus).
13. Pasisakydamas dėl mokesčio už 2015 metus pagrįstumo, teismas, be kita ko, pažymėjo, kad LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. Nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie UAB „Metrail“ buvo išrašyti už 2015 metus.
14. Teismas nurodė kad atsakovui priėmus 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, apie tai gamintojai ir importuotojai (taip pat ir pareiškėjas šioje byloje), kuriems šie patvirtinimai buvo išrašyti, informuoti Vilniaus RAAD raštu; be to, jie buvo įtraukti į administracinę bylą Nr. eA-927-525/2022. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę į galbūt pažeistų teisių ir (ar) teisėtų interesų teisminę gynybą sprendžiant dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2022 m. lapkričio 23 d. Nutartyje, t. y. jog patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę, taip pat į 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktus išaiškinimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jo kaltės, skundžiamas Sprendimas negalėjo būti priimtas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), jog atitinkamas atliekų kiekis buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Teismas pripažino, jog pareiškėjas to padaryti negali, taigi, jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata už 2015 metais tvarkytas pakuotes. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis nėra sankcija, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos – pareiškėjui atsirado pareiga už 2015 metus apskaičiuoti ir sumokėti mokestį.
16. Teismas atmetė kitus pareiškėjo skundo argumentus, kad nėra nustatytos objektyvios aplinkybės, ar Vilniaus RAAD teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimus dėl PTO ir pan., kadangi minėtos aplinkybės jau yra nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
17. Teismas vadovavosi Dokumentų tvarkos aprašo (nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojanti redakcija) nuostatomis (3, 55–58 punktais) ir pabrėžė, jog patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais dokumentais. Kadangi buvo konstatuota, jog Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino PTO pareiškėjui išrašytą patvirtinimą apie pakuočių atliekų sutvarkymą Nr. 1514VI0008-4994-5513 ir ši 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis LVAT įsiteisėjusia 2022 m. lapkričio 23 d. Nutartimi pripažinta teisėta ir pagrįsta. Teismas nurodė, jog panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai (importuotojai) privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MATĮ nustatyta tvarka.
18. Aptaręs MATĮ 7 ir 9 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis už 2015 metus pagrindžiamas Patikrinimo akto 3 lapo lentelėje – 22 502,49 Eur. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad mokestis už 2015 metus buvo apskaičiuotas neteisingai, t. y. nebuvo ginčo dėl apskaičiuoto mokesčio už 2015 metus dydžio. Teismas nenustatė, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, panaudoti netikslūs duomenys apie pareiškėjo į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes ar pritaikyta neteisinga mokesčio apskaičiavimo formulė.
19. Teismas nurodė, kad atlikus patikrinimą, paaiškėjo UAB „Metrail“ padaryti pažeidimai, kurie vėliau turėjo įtakos pareiškėjo mokėtiniems mokesčiams. Teismas nenustatė jokio netinkamo atsakovo elgesio, juo labiau, kaip pareiškėjas teigė, pozityvios pareigos nevykdymo ir pan. Apibendrinant buvo konstatuota, kad atsakovas turėjo teisę priimti skundžiamą Sprendimą.
20. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, iš administracinio akto motyvacijos pareiškėjas galėjo suvokti šio sprendimo esmę ir turinį, Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį, Sprendimas priimtas kompetentingo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjo mokėtino mokesčio už 2015 metus yra teisėta ir pagrįsta, jos panaikinti ar pakeisti nėra jokio pagrindo, todėl skundo dalį dėl Sprendimu už 2015 metus apskaičiuotą mokestį atmetė.
21. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nevykdė pareigos užtikrinti sukurtos sistemos funkcionavimą, užkirsti kelią pažeidimams, laiku nenustatė UAB „Metrail“ pažeidimų, nesiėmė reikiamų priemonių ir pan., teismas pažymėjo, jog šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs. Teismas nurodė, kad pažeidimai nustatomi atliekant atitinkamus patikrinimus, tuomet ir imamasi tam tikrų priemonių. Iš bylos duomenų buvo matyti, kad dėl UAB „Metrail“ 2013 metais išrašytų dokumentų patikrinimas buvo atliktas 2015 metais, buvo priimti sprendimai, kurie buvo skundžiami teismui. Bylos medžiaga taip pat patvirtino, kad atsakovas kitais metais, t. y. 2016 metais, atliko UAB „Metrail“ patikrinimą, kurį atlikus paaiškėjo minėtos įmonės padaryti pažeidimai ir kurie vėliau turėjo įtakos pareiškėjo mokėtiniems mokesčiams. Teismas nenustatė jokio netinkamo atsakovo elgesio ar pozityvios pareigos nevykdymo.
22. Pasisakydamas dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio už 2013 metus, teismas nurodė, jog Sprendimu už šį laikotarpį buvo apskaičiuotas mokėtinas 29 580,79 Eur mokestis; 2013 m. lapkričio 23 d. pakuočių atliekų surinkėjas išrašė dokumentą Nr. 1314VI0019-4994-5513, kurio pagrindu pareiškėjui išduotas patvirtinimas Nr. 1314VI0046-5513-4177.
23. Teismas pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. Nutartyje pripažino, jog Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Dokumentų tvarkos aprašo pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai šio aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai.
24. Pažymėjęs, kad šalys, atsižvelgdamos į LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. Nutartį, kuria panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų už 2013 metus įrodančių dokumentų pagrindu, turėjo galimybę pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, teismas nustatė, kad atsakovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kad, įvertinus minėtuose LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai paliekami galioti už 3,1592 proc. šiuose dokumentuose nurodytų atliekų, buvo atliktas už 2013 metus apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimas ir nustatyta, kad pareiškėjas turi mokėti 28 398 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013 metus.
25. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas neteikė jokių įrodymų, kad visos 2013 metais perdirbti perduotos atliekos ar daugiau nei 3,1592 proc. šių atliekų buvo faktiškai sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių argumentų dėl už 2013 metus perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo; PTO taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo perduotos metalinės pakuotės (14,752 t).
26. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima būtų konstatuoti, kad už 2013 metus perskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir (ar) jis turi būti mažinamas dėl kitų priežasčių. Teismas priminė, kad pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad už PTO paslaugas pagal sutartį jis atsiskaitė, PTO perdavė metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti patvirtinimai, todėl teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata. Teismas pažymėjo, kad šis dokumentas (patvirtinimas, išrašytas dokumento Nr. 1314VI0019-4994-5513 pagrindu) yra galiojantis tik dėl dalies sutvarkytų atliekų kiekio (už 3,1592 proc.).
27. Teismas nustatė, jog Sprendimu už 15,225 t pakuočių atliekų 2014 metais pareiškėjui apskaičiuotas 30 444,42 Eur mokestis, atsakovas pateikė įrodymus, kad, įvertinęs minėtuose LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2014 metus (patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-4177) paliekamas galioti (LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. Nutarties 129.1 p.), jis perskaičiavo Sprendimu pareiškėjui apskaičiuotą mokestį už 2014 metus ir Išvadoje nustatė, kad jis neturi mokėti mokesčio už aplinkos teršimą. Teismas pažymėjo, kad dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas paaiškinimų raštu nepateikė, bet nurodė, jog perskaičiuotas mokestis nėra proporcingas.
28. Apibendrindamas teismas konstatavo, jog Sprendimo dalys dėl už 2013 metus apskaičiuoto 29 580,79 Eur mokesčio ir už 2014 metus apskaičiuoto 30 444,42 Eur mokesčio yra iš dalies nepagrįstos, dėl to sumažino Sprendime nurodytą mokesčio sumą už 2013 metus iki 28 398 Eur, už 2014 metus – iki 0 Eur. Teismas nurodė, kad Sprendimu nustatoma mokėtina suma už 2013–2015 metus iš viso 50 900 Eur. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
29. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui, teismas vertino, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui mokestis teismo buvo sumažintas 38,32 proc. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, todėl skundą tenkinus iš dalies, jam iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiama dalis sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 7,45 Eur.
30. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas išlaidas už advokatų teisines paslaugas ir prašė priteisti iš atsakovo iš viso 13 019,77 Eur (byloje pateikta ataskaita apie pareiškėjui suteiktas teisines paslaugas). Teismas vertino, kad pareiškėjo išlaidos už teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto užmokesčio dydžio. Tenkinęs pareiškėjo skundą iš dalies, teismas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pareiškėjui iš atsakovo priteisė 4 989,18 Eur išlaidų, patirtų teisinei pagalbai apmokėti. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo buvo priteista 4 996,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
31. Pareiškėjas UAB „AD Baltic“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, užduodant šiuos klausimus: i) „Ar iš Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 d. kylantis principas „teršėjas moka“ turėtų būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai gamintojas / tvarko atliekas kolektyviai ir atliekas perduota licencijuotai gamintojų ir importuotojų organizacijai, kuri pasitelkia konkretų licencijuojamą atliekų tvarkytoją, kuris faktiškai atliekų nesutvarkė ir įvykdė nusikalstamą veiką, gamintojas / importuotojas negali būti pripažintas teršėju ir negali būti įpareigojamas mokėti taršos mokestį?“; ii) „Ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (t. y. Atliekų direktyvos) 15 straipsnio 4 dalis, 23 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnio 1–2 dalys ir 36 straipsnis turėtų būti aiškinama taip, kad išimtinė pareiga užtikrinti sukurtos sistemos funkcionavimą, įskaitant, bet neapsiribojant, vykdyti patikrinimus ir kitas kontrolės funkcijas, tenka valstybei nariai ir jos institucijoms? Atitinkamai, ar yra teisiškai pateisinama tokia situacija, kuomet valstybei neužtikrinus tinkamos atliekų tvarkymo sistemos kontrolės ir tuo atliekų tvarkytojui pasinaudojus, visos iš to kylančios neigiamos finansinės pasekmės yra perkeliamos sąžiningam verslui?“.
33. Pakartodamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus faktinius ir teisinius argumentus, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
33.1. Pirmosios instancijos teismas faktiškai bylos neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių pareiškėjo argumentų, t. y. byla išnagrinėta formaliai ir nepateiktas joks teisinis vertinimas, teismas neatliko individualaus įrodymų vertinimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.). Teismas formaliai sprendė, kad panaikinus Patvirtinimus, pareiškėjas privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis.
33.2. Pareiškėjui atsakovo pozicija dėl apskaičiuotų mokesčių buvo žinoma gavus ginčijamą Sprendimą, su kuria pareiškėjas nesutiko ir kreipėsi į teismą. Tačiau situacija, kai ginčijant Sprendimą, teismas ignoruoja jam pateiktus argumentus ir įrodymus ir tik pakartoja Sprendime išdėstytus motyvus, netoleruotina.
33.3. Esminis pirmosios instancijos teismui akcentuotas argumentas buvo Sprendimo ne proporcingumas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į LVAT 2023 m. lapkričio 23 d. Nutarties 128 punkto išaiškinimus (t. y. kad bylose ir turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo). Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose buvo išdėstęs argumentus, kad apskaičiuotą mokestį išimtinai lėmė neteisėti UAB „Metrail“ veiksmai, kad valstybė buvo pripažinusi, jog iš verslo subjektų reikalauti sumokėti taršos mokestį yra neproporcinga, taip pat kad pareiškėjas, tinkamai įvykdęs savo prievoles PTO, turėtų būti pripažįstamas nuketėjusiu subjektu, o apskaičiuotas mokestis ne tik neproporcingas, bet ir neatitinka teisingumo principo.
33.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė nei dėl minėtų esminių argumentų, nei dėl pareiškėjo pažeistų teisėtų lūkesčių, neanalizavo ES teisėje ir teismų jurisprudencijoje atskleisto principo „ teršėjas moka“ turinio. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepažeidė jokių ATĮ, PPATĮ, MATĮ (šiais teisės aktais įgyvendinama 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) ir Atliekų direktyva) reikalavimų ir savo pareigas vykdė tinkamai. Joks sąžiningas, atidus ir rūpestingas subjektas negali būti baudžiamas valstybės dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymo leidėjo tikslai ir ketinimai, nurodyti, be kita ko, ir teisėkūros dokumentuose, patvirtina, jog sąžiningo gamintojo ir importuotojai teisės ir teisėti lūkesčiai privalo būti saugomi valstybės. Pagal aktualų teisinį reguliavimą tuo atveju, jeigu gamintojas ir importuotojas tinkamai vykdo savo prievoles, jis yra laikomas sąžiningu subjektu, kurio teisės ir teisėti lūkesčiai privalo būti saugomi ir atsakomybė negali būti taikoma.
33.5. Pareiškėjas, kuriam kilo pareiga tvarkyti atliekas, pasirinko kolektyvinio atliekų tvarkymo medelį ir atliekas tvarkė jas perduodama PTO, kuri turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją. Pareiškėjas tinkamai ir laiku įvykdė jam įstatymais nustatytas pareigas – atliekas perdavė tvarkyti, o už paslaugas atsiskaitė; pareiškėjui jokie teisės aktai nenustatė pareigos tikrinti licencijuotų subjektų veiklą, prižiūrėti atliekų sutvarkymą, įsitikinti, jog atliekos buvo sutvarkytos – tai išimtinė valstybės institucijų kompetencija. Nė vienas iš atliekų tvarkymo sistemos dalyvių neturėjo jokio pagrindo abejoti ar kvestionuoti UAB „Metrail“ veiklos ir (ar) pagal teisės aktus licencijuoto subjekto išduodamų pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, o tai pagal teisės aktų suteiktus įgaliojimus turėjo atlikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos – Departamentas ir Aplinkos apsaugos agentūra. Ši kontrolės pareiga ir teisė taikyti sankcijas įtvirtinta Atliekų direktyvos 15 str. 4 d. ir 36 str.
33.6. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų dėl apskaičiuoto mokesčio. Tačiau pareiškėjas byloje įrodinėjo, kad jis savo pareigas sutvarkyti pakuočių atliekas vykdė tinkamai, jo veiksmuose nėra nustatyta jokių neteisėtų veiksmų ar pažeidimų, taršos mokestis išimtinai susijęs su UAB „Metrail“ neteisėtais veiksmais (jie konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais), o susiklosčiusioje situacijoje valstybės institucijų veiksmai (paskirstyta rizika tarp pakuočių tvarkymo procese dalyvavusių subjektų) yra neproporcingi, kadangi visa atsakomybė sumokėti taršos mokestį perkeliama gamintojui (importuotojui). Atsižvelgiant į teisminių procesų rezultatus, tiriant UAB „Metrail“ ir jos vadovų veiksmus tvarkant atliekas, teismų padarytą išvadą, kad valstybės biudžetui buvo padaryta didelė turtinė žala, spręstina, jog valstybė turėjo visas teisines priemones išieškoti nesumokėtus mokesčius kaip nusikalstama veika padarytą žalą iš kaltų asmenų, tačiau to sąmoningai nedarė ir šią atsakomybę perkėlė sąžiningiems verslo subjektams. Pažymėtina, kad visgi valstybė ne kartą patvirtino, jog dėl susidariusios situacijos reikalauti verslo subjektų sumokėti taršos mokestį yra neproporcinga ir nesąžininga.
33.7. Dėl proporcingumo principo taikymo pažymėtina, jog pareiškėjas, tinkamai įvykdęs savo prievoles ir nesant jo kaltės dėl pakuočių nesutvarkymo bei neegzistuojant galimybei regreso tvarka išieškoti sumų iš kaltų asmenų, negali būti baudžiamas. Tai reiškia, kad atsakovo nurodymas sumokėti mokestį už aplinkos teršimą reiškia neteisėtą atsakomybės perkėlimą ir valstybės sankciją sąžiningiems subjektams už su jais jokiais teisiniais ir (ar) faktiniais ryšiais nesusijusių asmenų nusikalstamą veiką. Teisės aktuose ir teismų jurisprudencijoje įtvirtinta, kad proporcingumo principas reiškia, jog įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir užtikrinti interesų pusiausvyrą.
33.8. Faktą, jog įpareigojimas mokėti taršos mokestį yra neproporcingas, patvirtina tai, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas neturi teisės pasirinkti atliekų tvarkytojo (tokią teisę turi tik organizacija), su atliekų tvarkytoju neturi jokių savarankiškų sutartinių ar kitokių teisinių santykių bei neturi teisinių priemonių / prievolių kontroliuoti licencijuojamas įmones. Priėmus Sprendimą ir perskaičiavus taršos mokestį, susidarė teisiškai nepateisinama situacija, kai sankcija pareiškėjui nesant jo kaltės buvo pritaikyta išimtinai dėl atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ padarytos nusikalstamos veikos. Pagal Europos Žmogau Teisių Teismo jurisprudenciją valstybės institucijų klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita.
33.9. Nagrinėjamu atveju mokestis už pakuočių atliekų tvarkymą yra ne tik neproporcingas, bet ir neteisingas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu sukuriamos teisinės pasekmės yra tik formalus įstatymo taikymas, visiškai neatsižvelgiant į skunde nurodytą įstatymo leidėjo valią ir ketinimus, taip pat į ES reguliavimą bei ekstraordinarią situaciją, kuri kilo dėl atliekų tvarkytojo nusikalstamos veikos. Be to, Lietuvos teisės sistemoje yra nustatytos priemonės, kuriomis vadovaujantis atsakomybė gali būti netaikoma arba mažinama, teismų praktikoje pažymėta, jog MATĮ nustatytas padidinto tarifo mokestis galėtų būti mažinamas, kadangi tai yra sankcija.
33.10. Pareiškėjas atliko visus veiksmus, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir tinkamai įgyvendino visus su atliekų tvarkymu susijusius įsipareigojimus. Pareiškėjas sąžiningai ir teisėtai įgijo teisę į mokesčio lengvatą, o PTO turėdama tam teisę išdavė pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Valstybės veiksmai, kuriais yra įpareigojama sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, prieštarauja teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principui. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad Sprendimu pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nesilaikoma teisinio tikrumo principo, t. y. kad pareiškėjas, kuris atliekų tvarkymo organizavimą patikėjo valstybės institucijų licencijuojamiems ir prižiūrimiems subjektams, turėjo teisėtą pagrindą (lūkestį) tikėtis, kad valstybės sukurta ir įgyvendinama sistema funkcionuos tinkamai bei pareiškėjas turės galimybę pasinaudoti mokestine lengvata ir jam nekils neigiamų finansinių padarinių dėl kitų subjektų neteisėtų veikų.
34. Prašymą ir būtinybę kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pareiškėjas grindė šiais esminiais argumentais:
34.1. Pagal ES teisę visų atliekų tvarkymo tikslas yra gamtos apsauga, atliekų gamintojas ar kitas turėtojas gali pats atlikti atliekų apdorojimą arba patikėti apdorojimo atlikimą prekiautojui, įstaigai ar įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, arba organizavimą privačiam arba valstybiniam atliekų surinkėjui, valstybei narei tenka imperatyvi pareiga prižiūrėti ir tikrinti atliekų tvarkymą organizuojančias ir vykdančias įmones. ES teisinis reguliavimas suteikia teisę valstybėms narėms taikyti sankcijas subjektams, kurie nesilaiko direktyvos reikalavimų, pavyzdžiui, netvarko atliekų.
34.2. Byloje kyla ES teisės aiškinimo klausimai, aktualūs ir nagrinėjamai bylai. Nėra aišku, ar principo „teršėjas moka“ taikymas apima ir tuos atvejus, kai faktiškai subjektai neatlieka jokių neteisėtų ir (ar) nesąžiningų veiksmų bei jokiu kitu būdu neprisidėjo prie žalos / taršos susidarymo ar to grėsmės. Kitaip tariant, ar principas „teršėjas moka“ gali būti aiškinamas plečiamai ir taršos mokesčio mokėjimo našta gali būti perkeliama sąžiningam verslo subjektui, kuris įvykdė visus jam taikomus reikalavimus.
34.3. Būtina išsiaiškinti, ar tais atvejais, kai atliekų gamintojas ar kitas turėtojas tinkamai įgyvendino jam tenkančias pareigas, susijusias su atliekų tvarkymu ir įgijo teisę į mokestinę lengvatą, tačiau dėl trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų pakuotės faktiškai nebuvo sutvarkytos, gamintojas / importuotojas gali būti įpareigojamas mokėti taršos mokestį visa apimtimi, neatsižvelgiant į priežastinį ryšį.
34.4. Tokia situacija, kai valstybės narės teismas apmokestina gamintojus / importuotojus neatsižvelgiant į tai, ar pastarieji savo veiksmais prisidėjo prie faktinio atliekų tvarkymo, gali lemti „teršėjas moka“ principo pažeidimą. Todėl kyla klausimas, ar toks priežastingumo kriterijaus nevertinimas yra galimas ir toleruotinas ES teisinėje sistemoje.
35. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
35.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, tačiau tai, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nelemia šio sprendimo neteisėtumo.
35.2. Nagrinėjamu atveju nėra būtinybės tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, kadangi nacionalinėje teisėje įtvirtintas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis yra mokestis, skatinantis aplinkos apsaugą, todėl ir pareiškėjas, ir kiti ūkio subjektai privalo laikytis teisės aktų reikalavimų bei vykdyti pareigą – mokėti apskaičiuotą mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis.
35.3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimo, kadangi pareiškėjo siekis išvengti privalomų mokesčių negali būti laikomas teisėtu interesu.
36. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.
37. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
37.1. Departamentas priėmė 2018 m. spalio 26 d. Sprendimą, kuris teismo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritiesė iš Departamento 4 996,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.
37.2. Ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta, neproporcinga ir neteisėta, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, t. y. teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir nenustatė jokio netinkamo atsakovo elgesio, atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nevykdė pareigos užtikrinti sukurtos pakuočių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą.
37.3. Pagal nuosekliai formuojamą LVAT praktiką tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018). Taigi, analogiško pobūdžio bylose bylinėjimosi išlaidos iš Departamento nepriteisiamos.
38. Pareiškėjas atsiliepime į Departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, palikti galioti.
40. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, o atsakovo pozicija, kad pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. neatitinka ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo – pralaimėjęs moka. Paprastai tais atvejais, kai skundas tenkinamas iš dalies, proporcingai turi būti priteisiamos ir bylinėjimosi išlaidos.
41. Pareiškėjas tinkamai įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą, tinkamai, laiku ir sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, todėl turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. nėra pagrindo nukrypti nuo ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų taisyklių. Atsakovo apeliaciniame skunde pateiktas subjektyvus ABTĮ nuostatų aiškinimas iš esmės reiškia teisės kreiptis į teismą apribojimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
42. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 174 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
43. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. nutarties 6 p.) pateikė apeliacinį skundą (žr. nutarties 30 p.), kuriame nurodo, kad teismo sprendimas buvo formalus (žr. nutarties 32. 1 p.), apskaičiuotas mokestis yra ne tik neproporcingas, bet ir neteisingas (žr. nutarties 32. 3 p., 32. 9 p.), pirmosios instancijos teismas neanalizavo ES teisėje ir teismų jurisprudencijoje atskleisto principo „teršėjas moka“ (žr. nutarties 32. 4 p.), pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti ar kvestionuoti UAB „Metrail“ veiklos (žr. nutarties 32. 5 p.), atsakomybė perkelta sąžiningiems verslo subjektams (žr. nutarties 32. 6 p.), atsakomybė perkelta neteisėtai (žr. nutarties 32. 7 p.), teisė į mokesčio lengvatą įgyta sąžiningai ir teisėtai (žr. nutarties 32. 10 p.).
44. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (žr. nutarties 31 p., 33 p.).
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, pareiškėjas buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Joje nustatyti faktai iš naujo šioje tikrinamoje administracinėje byloje neįrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.).
46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, 129 punkte buvo konstatuota, kad „<...> Byloje pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys (šių asmenų tarpe ir UAB „AD Baltic“ – pastaba padaryta šios teisėjų kolegijos) taip pat kelia klausimą dėl jų kaltės nebuvimo ir ginčijamu Sprendimu taikytos priemonės (patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo. Pasisakydama dėl šių argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę“. Tokio pobūdžio išvada, lemia visų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo kaltės nebuvimu, atmetimą (žr., pvz. nutarties 32. 6 p., 32. 7 p., 32. 10 p.).
47. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pripažinimo nepagrįstais teisinių abejonių taip pat nekyla.
48. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MATĮ 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.).
49. MATĮ 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 31–32 p.).
50. Pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už šio mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, iš esmės laikomasi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo mokesčio mokėjimo MATĮ 5 straipsnio 6 dalies pagrindu.
51. MATĮ 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.).
52. Iš MATĮ nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MATĮ 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.).
53. MATĮ 5 straipsnio 6 dalyje minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį.
54. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais rėmėsi pareiškėjas, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, buvo panaikinti, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (buvo trečiuoju suinteresuotu asmeniu) dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MATĮ nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė. Bendro pobūdžio argumentai ir pasvarstymai negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.
55. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už pakuočių perdirbimo neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.).
56. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir tvirtinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.).
57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžia, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).
58. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių, paisant formuojamos jurisprudencijos analogiško pobūdžio administracinėse bylose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, palikdamas iš esmės galioti Departamento Sprendimą (žr. nutarties 1 p.).
59. Dėl teismo sprendimo formalumo pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta: priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas turi įvertinti bylos duomenis (įrodymus), nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.
60. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingus duomenis (aplinkybes), kuriuos, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti (surinkti).
61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, suponuojančių kreipimąsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
62. Pareiškėjas būtinybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą iš esmės sieja su savo kaltės nebuvimu „teršėjas moka“ plotmėje, t. y. neginčydamas patenkantis į teršėjo sąvoką, teisės aktais numatytą atsakomybę, siekia paneigti nebuvimu asmeninės kaltės (žr. nutarties 33 p.).
63. Kaltės klausimu jau buvo pasisakyta pirmiau bei pažymėta, jog panaikinus dokumentus, kuriais buvo grindžiamas ginčo atliekų sutvarkymas, gamintojui ar importuotojui teisinė galimybė pasinaudoti mokestine lengvata paneigiama, todėl nekyla jokių abejonių ir dėl sąvokos „teršėjas moka“ aiškinimo bei taikymo (žr. nutarties 43 p.).
64. Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra konstatavęs, kad „<...> Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 80 p. ir 83 p.).
65. Apeliacinį skundą padavė ir atsakovas Departamentas, kuris nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų (žr. nutarties 6 p. ir 35 p.).
66. Departamento 2018 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 174 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ buvo patvirtintas 2018 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktas Nr. V-16, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotas 82 527,70 Eur mokestis už aplinkos teršimą (žr. nutarties 2.1 p.).
67. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 129. 1 punktu („Panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5“) ir 129. 2 punktu („Panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu (kaip išvardyta Aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 1 su šio procesinio sprendimo 120 punkte nurodytais patikslinimais“) Departamentas pareiškėjui ginčo mokestį perskaičiavo, 2023 m. kovo 15 d. surašydamas „Išvadą administracinėje byloje Nr. E13-212-931/2023 „Dėl UAB „AD Baltic“ apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“. Perskaičiavus apskaičiuoto mokesčio suma sumažėjo iki 50 900 Eur.
68. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą šioje tikrinamoje administracinėje byloje priėmė 2023 m. birželio 12 d., konstatuodamas, kad Sprendimo dalys dėl mokesčio apskaičiavimo iš dalies yra nepagrįstos (žr. nutarties 27 p.), o tai ir nulėmė dalies pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimą (žr. nutarties 28–29 p.).
69. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš principo sutinka. Apskųstas Sprendimas nors ir buvo pripažintinas teisėtu, tačiau buvo pagrįstas ne visa apimtimi. Departamentas pareiškėjui ginčo mokestį perskaičiavo pats, bet ne savo iniciatyva, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 129. 1 punkto ir 129. 2 punkto pagrindais, t. y. ką tik paminėtoje administracinėje byloje atitinkami dokumentai, kuriais grįstas Sprendimas pripažinti tinkamais, todėl nėra galimybės paneigti, jog pareiškėjas nepatenka į sąvoką „proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas“ (ABTĮ 40 str. 1 d.), – atsakovo apeliacinis skundas ta apimtimi, kuri sietina su pareiškėjo teise į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą negali būti tenkintinas, bet apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos neturi pagrindo palikti galioti.
70. Tikrinama administracinė byla yra viena iš daugelio panašių bylų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024). Į esminius šioje byloje keliamus klausimus buvo atsakyta 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje pareiškėjas dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių nekilo.
71. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.
72. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (liet. be kita ko) į bylos sudėtingumą, trukmę, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjui priteista suma turi būti sumažinta ir iš atsakovo priteistina 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų – nurodyta apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AD Baltic“ apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „AD Baltic“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti ir priteisti 2 500 (du tūkstančiai penki šimtai) Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė