Baudžiamoji byla Nr. 2K-46-648/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43399-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.4.2.1;1.2.4.4.2.3; 1.2.7.2.2.3; 2.1.2.11;
2.1.7.4.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus – dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. D. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Iš R. D. nukentėjusiajai U. D. priteista 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti, paskiriant nukentėjusiosios atstovę pagal įstatymą D. P. priteistas lėšas tvarkyti uzufrukto teise iki nukentėjusiosios U. D. pilnametystės.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartis, kuria nuteistojo R. D. gynėjo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. D. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje, lovoje, o nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio iki 2019 m. rugsėjo mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, kito – nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, lovoje, veikdamas bendra tyčia, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios U. D., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl kurios nukentėjusioji negalėjo visiškai suprasti su ja atliekamų seksualinių veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei jiems pasipriešinti, nuolatos, tiksliai nenustatytą skaičių, tačiau ne mažiau kaip trisdešimt kartų, tenkino savo lytinę aistrą su mažamete prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, tai yra: ranka lietė nukentėjusiosios krūtis, lytinius organus, įkišdavo du pirštus nukentėjusiajai į makštį ir juos ištraukdavo, be to, vieną kartą nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio iki 2019 m. rugsėjo mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, nukentėjusiajai gulint lovoje, ranka lietė jos krūtis, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios lytinius organus ir pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią analiniu būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nukentėjusiajai nurodžius nelįsti, todėl nepavykus įvesti savo lytinio organo į nukentėjusiosios analinę angą. Tokiais veiksmais R. D. ketverius metus tenkino lytinę aistrą su mažamete dukterimi kitokio fizinio sąlyčio būdu ir pasikėsino tenkinti lytinę aistrą analiniu būdu.
2. Taip pat R. D. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus nuteistas už tai, kad minėtais veiksmais, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio iki 2019 m. rugsėjo mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, bute ir kitame bute, esančiuose (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartaudamas savo šeimos narį – dukterį U. D., nesunkiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios sveikatą, t. y. sukėlė jai (duomenys neskelbtini).
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. D. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir R. D. padarytą nusikaltimą, nurodytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą iki faktiškai atliktos bausmės laiko ir laikyti, kad R. D. atliko jam paskirtą bausmę, arba jam skirti laisvės apribojimo bausmę, arba sutrumpinti R. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą ir atidėti jos vykdymą; R. D. išteisinti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; sumažinti nukentėjusiosios naudai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 500 Eur. Netenkinus šio prašymo, nuteistojo gynėjas advokatas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus ir netinkamai pritaikė BK 150 straipsnį. Tęstinio seksualinio prievartavimo epizodų skaičius (trisdešimt) teismų buvo preziumuotas. Tai atsispindi identiškame ir abstrakčiame įrodytu pripažinto nusikaltimo aplinkybių išdėstyme, nenurodant konkrečių aplinkybių, leidžiančių kiekvieną tęstinio seksualinio prievartavimo epizodą išskirti iš kitų. Nukentėjusioji U. D. buvo ne kartą apklausta, jos parodymai yra prieštaringi, kitų įvykio liudininkų nėra, todėl visos proceso veiksmų galimybės yra išnaudotos ir pašalinti abejonių baudžiamojo proceso metu neįmanoma. Tai sudaro pagrindą abejones dėl tęstinio seksualinio prievartavimo epizodų skaičiaus vertinti nuteistojo R. D. naudai. BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimas sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes R. D. yra nuteistas, be kita ko, už dvidešimt aštuonis tęstinio seksualinio prievartavimo epizodus, kurie yra nepagrįsti neginčijamais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Tai turėjo didelę reikšmę nuteistajam skiriant griežtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir sudaro pagrindą pakeisti nuosprendį ir nutartį: iš įrodytu pripažinto nusikaltimo aplinkybių pašalinti dvidešimt aštuonis tęstinio seksualinio prievartavimo epizodus dėl nukentėjusiosios U. D. krūtų ir lytinių organų lietimo ranka, dviejų pirštų kišimo jai į makštį, ženkliai sušvelninti R. D. paskirtą bausmę ir sumažinti nukentėjusiosios naudai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.
3.2. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad R. D. kišo du pirštus nukentėjusiajai į makštį, padarė remdamasis nukentėjusiosios U. D. parodymais, iš kurių matyti, kad R. D. kišdavo du pirštus jai į lytinius organus; įkišdavo pusę pirštų; taip kišdavo ir ištraukdavo minutę dvi (nuosprendžio 3, 28, 32 punktai). Kita vertus, teismas, remdamasis specialisto išvada, taip pat nustatė, kad nukentėjusiosios mergystės plėvėje defektų nėra. Pirštų kišimas į makštį imituoja natūralų lytinį aktą, todėl kyla klausimas, kaip nukentėjusiosios mergystė plėvė galėjo būti nepažeista, jeigu nuteistasis R. D. ne mažiau kaip trisdešimt kartų minutę dvi įkišdavo ir ištraukdavo vienu metu du pirštus iki pusės į jos makštį. Pakanka pažvelgti į nuteistojo pirštus, kad galima būtų suprasti, jog tai neįmanoma. Taip pat būtina turėti omenyje nukentėjusiosios jauną, (duomenys neskelbtini) metų, amžių, dėl kurio jos neišsivysčiusi makštis turėjo būti lengvai pažeidžiama. Nurodytas nukentėjusiosios U. D. parodymų prieštaravimas specialisto išvadai kelia abejonę, ar nuteistasis tikrai įkišdavo du pirštus nukentėjusiajai į makštį, tuo labiau kad ji apie tai pirmą ir vienintelį kartą pasakė tik teisiamojo posėdžio metu, atsakydama į teisėjos klausimus. Tokia abejonė galėjo būti pašalinta baudžiamojo proceso metu. Teismai turėjo apklausti specialistą – teismo mediką apie tai, ar, nuteistajam R. D. ne mažiau kaip trisdešimt kartų minutę dvi įkišant ir ištraukiant vienu metu du pirštus iki pusės nukentėjusiajai į makštį, jos mergystės plėvė galėjo likti nepažeista. Tačiau teismai neįvertino nukentėjusiosios U. D. parodymų prieštaravimo specialisto išvadai. Teismai šias abejones vertino nuteistojo R. D. nenaudai, nors proceso veiksmų galimybės jas pašalinti yra neišnaudotos.
3.3. Teismai selektyviai vertino nukentėjusiosios U. D. parodymus, iškreipė jų turinį ir vadovavosi civiliniame procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu grindžiamu įrodinėjimo standartu, taip pat abejones dėl lytinio organo įvedimo vertino nuteistojo R. D. nenaudai. Tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes R. D. yra nuteistas už bandymą įvesti savo lytinį organą nukentėjusiajai U. D. į analinę angą, nors jos parodymai, kuriais tai yra grindžiama, yra prieštaringi ir prieštarauja specialisto išvadai. Specialisto išvada paneigia nukentėjusiosios parodymus apie nuteistojo R. D. lytinio organo įvedimą jai į makštį. Teismai išvadą, jog nuteistasis bandė įvesti savo lytinį organą nukentėjusiajai U. D. į analinę angą, padarė netinkamai interpretuodami nukentėjusiosios parodymų dalį, remdamiesi nepagrįsta tikimybe dėl lytinio organo įvedimo ir įvedimo vietos. Nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai nėra nežymūs, be to, teismai ignoravo kasacinės instancijos teismo išaiškinimo dalį, jog mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami. Tai sudaro pagrindą pakeisti nuosprendį ir nutartį ir iš įrodytu pripažinto nusikaltimo aplinkybių pašalinti nuteistojo R. D. bandymo įvesti savo lytinį organą nukentėjusiajai į analinę angą aplinkybę, sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę ir sumažinti nukentėjusiosios naudai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.
3.4. R. D. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad, be kita ko, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios U. D. lytinius organus. Tokią išvadą teismai padarė remdamiesi atitinkamais nukentėjusiosios parodymais (nuosprendžio 3 punktas, 3.1 papunktis, 34 punktas). Tačiau negalima nepastebėti, kad tai buvo tą patį vienintelį kartą, kai nuteistasis R. D. neva įvedė savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį. Todėl tai kelia rimtų abejonių, ar toks įvykis buvo. Be to, iš nukentėjusiosios U. D. parodymų nėra aišku, ar toks lietimas nėra tas pats tariamas nuteistojo lytinio organo įvedimas jai į makštį, nes apklausiama nukentėjusioji kalbėjo labai abstrakčiai, vieno aiškiai neatribodama nuo kito. Tai natūralu, atsižvelgiant į jos jauną amžių, tačiau neatleidžia teismo nuo pareigos išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Kyla abejonių, ar nukentėjusiosios makšties lietimas nėra dirbtinai išvestas, sutapatinant su tariamu lytinio organo įvedimu.
3.5. Teismai pripažino, kad nuteistojo R. D. veikos kvalifikavimą pagal BK 150 straipsnį lėmė ne tai, jog jis ranka lietė nukentėjusiosios krūtis ir lytinius organus, bet būtent kiti veiksmai (nuosprendžio 29 punktas, nutarties 13 punktas), kurie, gynybos vertinimu, turėjo būti pašalinti iš įrodytu pripažinto nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju nuteistojo veika būtų kvalifikuota pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Darytina išvada, kad nuteistojo R. D. veika neatitinka seksualinio prievartavimo sudėties, todėl teismai netinkamai pritaikė BK 150 straipsnį.
3.6. Teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies pažeidimus, nesiaiškindami, ar (duomenys neskelbtini) sutrikimas nukentėjusiajai nebuvo atsiradęs iki nagrinėjamo įvykio ir kilo būtent dėl nuteistojo R. D. atliktų veiksmų, ir abejones dėl to vertindami jo nenaudai. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes R. D. už nesunkų nukentėjusiosios susargdinimą yra nuteistas neišnaudojus galimybių pašalinti dėl to egzistuojančias abejones. Tai sudaro pagrindą pakeisti nuosprendį ir nutartį ir R. D. išteisinti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir sumažinti nukentėjusiosios U. D. naudai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį arba panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasacinio skundo argumentai, susiję su teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčijimu, byloje surinktų įrodymų vertinimu, atmestini. Aplinkybė, kad bylos įrodymus, tarp jų ir nuteistojo parodymus, teismas įvertino ne taip, kaip pageidavo kasatorius ir jo ginamasis, nesuteikia pagrindo teigti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis nėra bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindas.
4.2. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Vertindamas nukentėjusiosios parodymus, pirmosios instancijos teismas tinkamai nuosprendyje juos išanalizavo, įvertino tiek leistinumo, tiek patikimumo aspektais ir pagrįstai jais vadovavosi konstatuodamas R. D. kaltę. Nors nukentėjusiosios parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, tai pripažino ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, tačiau, įvertinus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, ekspertizę atlikusių eksperčių, kitų specialistų paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių, jos psichikos būklę, nusikalstamų veikų skaičių ir jų darymo trukmę bei įvertinus kitus bylos įrodymus, nukentėjusiosios parodymai nelaikytini nepatikimais įrodymais byloje. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, nuteistojo veikoms taikė švelnesnį baudžiamąjį įstatymą (palyginti su išžaginimu), kad nuteistasis R. D. lytinę aistrą bandė tenkinti analiniu būdu; taip pat teismas konstatavo, kad nėra galimybės patvirtinti, jog lytinis santykiavimas buvo pradėtas. Be to, nuteistojo kaltė nuosprendyje pagrįsta ne vien tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurių visumos teismui pakako apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus apeliacinio skundo argumentus ir nutartyje motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvadų sprendžiant R. D. kaltės klausimą, taikant baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuojant veiką kaip mažametės seksualinį prievartavimą ir nesunkų jos sveikatos sutrikdymą, skiriant bausmę, taip pat pateikė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo atmetimo argumentus.
4.4. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistajam už padarytas nusikalstamas veikas baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Remiantis kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2014, 2K-116-942/2016, 2K-191-697/2018), teigiama, jog, įvertinus nuteistojo R. D. seksualinio pobūdžio veiksmų su mažamete nukentėjusiąja sistemingumą per kelerius metus ir jų pobūdį (t. y. pirštų kišimas nukentėjusiajai į makštį, savo lytiniu organu lietimas jos lytinių organų, bandymas santykiauti analiniu būdu), teismų išvada, kad nuteistojo veiksmai peržengė tvirkinimo veiksmų apimtį ir atitinka seksualinio prievartavimo sudėtį, yra teisinga. Akivaizdu, kad nuteistojo tikslas buvo patenkinti savo lytinę aistrą, o ne siekis sukelti per ankstyvą nukentėjusiosios domėjimąsi seksualinio pobūdžio veiksmais.
4.5. Valstybinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-89/2022 nukentėjusiajai U. D. konstatuotas (duomenys neskelbtini), susijęs su byloje nuteistojo R. D. atliktais veiksmais, ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė psichiatrė R. Gumbienė patvirtino savo duotą išvadą ir išsamiai paaiškino, kodėl šį sutrikimą ji siejo su prieš mažametę atliktais seksualinio pobūdžio veiksmais, o ne su kitais negatyviais veiksniais jos gyvenime. Nustačius, kad nukentėjusiajai konstatuotas psichikos sveikatos sutrikdymas yra tiesiogiai susijęs su nuteistojo ilgą laiką naudota seksualine prievarta prieš mažametę, baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai) pritaikytas tinkamai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo R. D. gynėjo advokato L. Žalnieriūno kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, 369 straipsniu, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, t. y. kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos aplinkybes, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų tiriant bylą ir ją nagrinėjant teisme. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014, 2K-126-976/2020 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu: ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
7. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021). Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais, ginčijant R. D. nuteisimą, nesutinkama su žemesnės instancijos teismų atliktu nukentėjusiosios U. D. parodymų vertinimu ir pateikiami samprotavimai (pavyzdžiui, dėl tęstinio seksualinio prievartavimo epizodų skaičiaus, pirštų kišimo nukentėjusiajai į makštį fakto), atitinkamai prašoma jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų
8. Kasatorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir apeliacine tvarka išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria nuteistojo gynėjo skundas buvo atmestas, paduotame kasaciniame skunde teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus: netinkamai įvertintas byloje esančių įrodymų patikimumas ir pakankamumas, teismų išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nepašalinus byloje esančių prieštaravimų, abejones vertinant nuteistojo nenaudai.
9. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl nuteistojo lytinės aistros tenkinimo prieš mažametės valią kitokio fizinio sąlyčio būdu (ranka liečiant nukentėjusiosios krūtis, lytinius organus) kasatoriaus neginčijamos. Iš esmės kasatorius kelia klausimus dėl dalies nukentėjusiosios U. D. parodymų patikimumo ir įrodymų pakankamumo vertinimo, pagrindžiant nuteistojo R. D. kaltę dėl: 1) lytinės aistros tenkinimo nuolatinumo – ne mažiau kaip trisdešimties kartų; 2) nuteistojo pirštų kišimo nukentėjusiajai į makštį; 3) nukentėjusiosios lytinių organų lietimo nuteistojo lytiniu organu ir pasikėsinimo tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią analiniu būdu. Taip pat kasatorius kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo pažeidimų nustatant priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiajai sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-182-495/2023 ir kt.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-648/2021, 2K-63-942/2023, 2K-182-495/2023 ir kt.).
11. Analizuojant mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumo problematiką, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-52-489/2024). Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, tam, kad tokie parodymai būtų pripažinti patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, 2K-244-788/2023, 2K-52-489/2024).
12. Be kita ko, seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294-648/2017, 2K-221-697/2021, 2K-199-648/2023, 2K-52-489/2024, 2K-67-495/2024).
13. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus įrodymus, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas dėl lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu nuolatinio pobūdžio – sistemingumo, be kita ko, nuteistajam kišant pirštus nukentėjusiajai į makštį, taip pat nukentėjusiosios lytinių organų lietimo nuteistojo lytiniu organu ir pasikėsinimo tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią analiniu būdu ar nukentėjusiajai sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nuteistojo sistemingais prievartiniais veiksmais tokių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad esminių BPK pažeidimų, turėjusių įtakos teismų sprendimų teisėtumui, tirdami ir vertindami įrodymus šioje byloje teismai nepadarė, kasacinio skundo argumentai dėl to atmestini.
14. Kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai, atsižvelgdami į tokio pobūdžio bylų specifiką, mažametės nukentėjusiosios parodymus vertino laikydamiesi teismų praktikoje suformuluotų asmenų, nukentėjusių nuo seksualinių nusikaltimų, parodymų vertinimo taisyklių. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus (nuteistojo R. D., nukentėjusiosios U. D., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą D. P., liudytojų V. K., N. N., R. Ž., eksperčių D. Prižginės, R. Gumbienės, specialistų M. L., M. S., E. D. paaiškinimus; Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-89/2022, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadą Nr. G 186/2022(04), globos namų „(duomenys neskelbtini)“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro pateiktą nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešimą Nr. 9SD-3918 dėl galimos seksualinės prievartos prieš mažametę), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismai apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistojo R. D. kaltę, paneigdami jo iškeltą gynybos versiją, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo pykdama, kad jis sukūrė kitą šeimą ir norėjo panaikinti nukentėjusiosios U. D. įvaikinimą.
15. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo R. D. gynėjo advokato V. Jonaičio apeliacinį skundą, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavo byloje ištirtus įrodymus – nukentėjusiosios U. D. parodymus bei šiuos patvirtinančius liudytojų, kuriems nukentėjusioji papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymus, kitus dokumentus (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešimą, globos namų „(duomenys neskelbtini)“ vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą, teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės aktą). Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo gynėjo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo. Šios instancijos teismas nenustatė įrodymų tyrimo ir jų vertinimo pažeidimų bei pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo netikėti.
16. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismai nuteistojo R. D. kaltę grindė tiek tiesioginiais įrodymais, t. y. nukentėjusiosios parodymais, tiek išvestiniais įrodymais – liudytojų, ekspertų, kurie bendravo su nukentėjusiąja ir kuriems mažametė pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymais, specialisto išvada bei ekspertizės aktu. Pažymėtina, jog apie lytinės aistros tenkinimo aplinkybes, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle dėl mažametystės, t. y. dėl nukentėjusiosios krūtinės, lytinių organų lietimo, pirštų kišimo nukentėjusiajai į makštį, šių veiksmų sistemingumo, taip pat ir nuteistojo veiksmų, ketinant įvesti lytinį organą, nukentėjusiosios įvardijamų kaip „įsimintiniausio karto“, nukentėjusioji U. D. nurodė tiek vaiko teisių apsaugos specialistėms, globos namų „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) bendruomeninių šeimos namų psichologams, tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
17. Pritartina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms, kad nukentėjusiosios parodymai apie nuolatinį nukentėjusiosios krūtų, lytinių organų lietimą, pirštų kišimą jai į makštį ar apie nuteistojo ketinimą įvesti savo lytinį organą į jos lytinius organus pagal jos amžių, raidą proceso metu iš esmės buvo detalūs, nuoseklūs, logiški. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji U. D. nuosekliai teigė, jog nuteistasis sistemingai liesdavo jos krūtinę bei lytinius organus – tai vyko penkerių metų laikotarpiu, nuo pirmos iki penktos klasės, kaskart, kai išeidavo nukentėjusiosios motina, iš viso daugiau negu trisdešimt kartų, kadangi per penkerių metų laikotarpį nebuvo nė vieno mėnesio, kai nuteistasis „neliesdavo“ nukentėjusiosios. Nukentėjusioji U. D. pirminės apklausos metu taip pat nurodė, kad nuteistasis R. D. jos lytinius organus paliesdavo ranka. Kai nukentėjusioji buvo apklausiama pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, teismui tikslinant aplinkybes, kaip buvo liečiami lytiniai organai, ji detaliau paaiškino, jog nuteistasis įkišdavo du pirštus į jos lytinius organus. Be to, apklausiama nukentėjusioji ne kartą apibūdino jai įsimintiniausią įvykį, kurio metu nuteistasis R. D. ją lietė savo lytiniu organu ir lytinį organą bandė įvesti į jos lytinius organus.
18. Šie nukentėjusiosios parodymai buvo tikrinti gretinant su kitais byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios šeimos nario (motinos) ir artimojo giminaičio (senelės) parodymais, vaiko teisių apsaugos specialisčių N. N. ir R. Ž., globos namų bei bendruomeninių šeimos namų psichologų D. Prižginės, M. S. parodymais, ekspertizės aktu, Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro pateikta nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, pranešimu dėl galimos seksualinės prievartos prieš mažametę. Šiais įrodymais teismai nustatė, kad nukentėjusioji analogiškas aplinkybes dėl nuolatinės seksualinės prievartos bei nuteistojo intervencijos jo lytiniu organu į nukentėjusiosios lytinius organus nurodė ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėms, globos namų „(duomenys neskelbtini)“ specialistui, teismo psichologinės, teismo psichiatrinės ekspertizės metu, pabrėždama, kad seksualinė prievarta tęsėsi penkerius metus; nuteistasis ją liesdavo kas kelias dienas, kas dieną; apibūdino įsimintiniausią kartą, kai nuteistasis ją lietė lytiniu organu. Teismo psichologinės, teismo psichiatrinės ekspertizės metu nukentėjusioji U. D. ekspertei taip pat nurodė, kad nuteistasis jos lytinius organus liesdavo su pirštais, pabrėžė, jog vienas kartas buvo kitoks – nuteistasis lytinį organą „kišo“ nukentėjusiajai į „apačią“. Taigi, teismai padarė pagrįstas išvadas, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, pirmosios instancijos teisme, taip pat atliekant teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę, iš esmės sutapo, nukentėjusiosios pozicija dėl nuteistojo veiksmų, be kita ko, pirštų kišimo nukentėjusiajai į makštį ar tiesioginės intervencijos lytiniu organu, nesikeitė.
19. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, siekiant visapusiškai įvertinti mažametės nukentėjusiosios U. D. parodymų patikimumą, buvo kartu įvertinta ir ikiteisminio tyrimo metu jai atlikta teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė. Ekspertizės akte konstatuota, kad nukentėjusiajai nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių, jų įsiminti. Nenustatytos priežastys (tarp jų ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis nukentėjusiosios U. D. parodymais. Polinkis fantazuoti nukentėjusiajai taip pat nenustatytas. Pažymėtina, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino faktines aplinkybes, vartodama žodyną pagal savo amžių ir brandą. Teismai atsižvelgė ir į tai, kad mažametės nukentėjusiosios emocinė būsena atitinka situaciją – pradėjus pasakoti įvykio aplinkybes matomi neigiami išgyvenimai (nukentėjusioji gėdijasi, šlykštisi, dengia veidą, kalba apie nenorą ir nejaukumą kalbėti). Nukentėjusiosios apklausos metu dalyvavusi teismo psichologė E. Diliūnienė patvirtino, kad nukentėjusioji kalbėjo sava kalba ir tiek, kiek atsiminė, nukentėjusiosios pasakojimą lydėjo emocinė išraiška, kai kalbėjo apie nemalonius išgyvenimus, potyrius.
20. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas seksualinio prievartavimo sistemingumas buvo nustatytas išsamiai ir nešališkai ištyrus byloje surinktus įrodymus, o nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos įrodymai ar palikti jų prieštaravimai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis įrodymų šaltinis buvo mažamečio vaiko, patyrusio keletą metų trukusią sistemingą seksualinę prievartą nuo savo įtėvio, parodymai, dėl to šiam vaikui buvo sužalota sveikata – padaryti psichikos sutrikimai, todėl suprantama, kad tokio amžiaus asmuo dėl savo socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, taip pat ir ilgo nusikalstamos veikos darymo laikotarpio negali tiksliai nurodyti visų prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų, susiedamas juos su konkrečiu laiku. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji pagal savo socialinę brandą bei psichinį išsivystymą apibūdino prieš ją atliekamus kartotinius veiksmus, susiejo juos su objektyviomis aplinkybėmis – mokyklos lankymo laikotarpiu, t. y. pirma–penkta klasėmis, dėl to nėra pagrindo teigti, kad tęstinės veikos epizodų padarymo būdas ir laikas nustatyti nepatikimai.
21. Nors nuteistasis neigė kišęs pirštus nukentėjusiajai į lytinius organus, tačiau tokia aplinkybė teismų buvo nustatyta remiantis mažametės nukentėjusiosios parodymais, kurių patikimumas byloje nekelia abejonių. Šios išvados nepaneigia ir kasaciniame skunde pabrėžiama faktinė aplinkybė, jog specialistas nukentėjusiosios apžiūros metu nenustatė mergystės plėvės defektų ar kitų lytinių organų sužalojimų. Byloje pateikta tikėtina specialisto išvada, kad dėl nukentėjusiosios mergystės plėvės savybių mažai tikėtina, jog lytinių santykių per makštį metu įprastomis sąlygomis gali būti nepažeista jos mergystės plėvė. Svarbu tai, kad byloje specialisto išvadoje apibūdinta įprasto lytinio santykiavimo sąlyga nebuvo nustatyta. Kasaciniame skunde keliama prielaida, jog pirštų kišimas į makštį imitavo natūralų lytinį aktą, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, kadangi paremta selektyvia nukentėjusiosios parodymų analize. Kasatorius nepagrįstai ignoruoja nukentėjusiosios U. D. paaiškinimus apklausų metu, kur ji nurodė, kad nuteistasis įkišdavo pusę pirštų, taip pat tai, kad jai labiau skaudėjo, kai nuteistasis „kišo“ lytinį organą, o ne pirštus – „su pirštais taip giliai nebūdavo“. Taigi, skunde deklaratyviai nurodomos nepašalintos abejonės grindžiamos prielaida dėl inkriminuojamo pirštų kišimo nukentėjusiajai į makštį atitikties įprastam lytiniam aktui, ši prielaida nėra patvirtinta konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.
22. Nėra pagrindo daryti priešingų išvadų ir dėl nuteistajam inkriminuoto tęstinės veikos epizodo faktinių aplinkybių, kad nuteistasis R. D. pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią analiniu būdu. Žemesnės instancijos teismai, pripažindami įrodytu pasikėsinimo tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią analiniu būdu faktą, nustatė, kad nukentėjusiosios U. D. parodymai dėl intervencijos lytiniu organu fakto buvo nuoseklūs, jie sutapo tarpusavyje ir su kitais baudžiamosios bylos duomenimis, tad teismai neturėjo pagrindo jais nesivadovauti. Teismai pripažino, kad nukentėjusioji nuosekliai teigė, jog nuteistasis bandė įvesti savo lytinį organą, tačiau nukentėjusioji nebuvo tikra, kur nuteistasis bandė lytinį organą įvesti (į makštį ar į analinę angą). Šiuo aspektu pabrėžtina tai, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai dėl intervencijos į makštį ar analinę angą paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos ir psichinio išsivystymo. Byloje nustatyta, kad mažametė nukentėjusioji nesuvokė sąvokų „makštis“ ar „išangė“ reikšmės, dėl to, prašant patikslinti, kur buvo įvestas nuteistojo lytinis organas, nukentėjusioji nurodė tiksliai nežinanti. Teismo psichologijos ir teismo psichiatrijos aktu nustatyta, kad nukentėjusioji nagrinėjamo įvykio metu dėl mažametystės negalėjo iki galo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, taigi galėjo klaidingai suvokti, kur nuteistasis ketino įvesti savo lytinį organą, be kita ko, ar nuteistasis buvo įvedęs varpą į jos lytinius organus, tačiau polinkis fantazuoti nukentėjusiajai nebūdingas, todėl netikėti jos parodymais nėra pagrindo.
23. Nukentėjusiosios parodymai dėl lytinio organo įvedimo į analinę angą nebuvo išsamus, vis dėlto teismai mažametės nukentėjusiosios parodymus gretino su kitais byloje esančiais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Teismai išsamiai vertino mažametės nukentėjusiosios parodymus, juos sugretino su kitais įrodymais, įvertino ekspertės D. Prižginės paaiškinimus dėl nukentėjusiosios gebėjimų suvokti su ja atliekamų veiksmų esmę, taip pat rašytinius įrodymus – specialisto išvadą, kurioje užfiksuota, jog nukentėjusiosios mergystės plėvėje defektų nėra. Sugretinę nukentėjusiosios paaiškinimus dėl tiesioginės intervencijos lytiniu organu į nukentėjusiosios lytinius organus su specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis, remiantis kuriais nukentėjusiajai nenustatyti sužalojimai, būdingi natūraliam vaginaliniam lytiniam aktui, teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad nuteistojo veiksmai pasireiškė intervencija būtent į nukentėjusiosios analinę angą. Be to, žemesnės instancijos teismai, atsižvelgdami ir į tai, kad sužalojimų nebuvo nustatyta ir nukentėjusiosios išangės srityje, vadovaudamiesi in dubio pro reo principu, nusprendė, kad byloje nėra galimybės patvirtinti, kad lytinis santykiavimas buvo pradėtas, dėl to nuteistojo veiksmus kvalifikavo kaip nutrūkusius pasikėsinimo stadijoje. Taigi teismų nuosprendžio ir nutarties turinys iliustruoja tai, kad ginčijamos aplinkybės buvo grindžiamos įrodymų visumos vertinimu, nukentėjusiosios parodymais vadovaujantis tiek, kiek jie atitinka kitus bylos duomenis, o byloje iškilusios abejonės buvo aiškinamos kaltinamojo naudai, tai aiškiai paneigia kasacinio skundo teiginius, kad teismai savo išvadas dėl seksualinės prievartos prieš nukentėjusiąją grindė prielaidomis ar nepašalino byloje iškilusių prieštaravimų ir abejonių.
24. Kasaciniame skunde taip pat ginčijama teismų nustatyta faktinė aplinkybė, kad nuteistasis R. D., nukentėjusiajai gulint lovoje, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios lytinius organus. Tačiau ir ši nukentėjusiosios parodymų dalis žemesnės instancijos teismų buvo įvertinta nepažeidžiant įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų. Pabrėžtina, kad nukentėjusioji dėl intervencijos su nuteistojo lytiniu organu kartojo esmę, kad jai buvo vienas įsimintinas įvykis, kai nuteistasis elgėsi kitaip – lietė ją lytiniu organu. Nukentėjusioji dėl intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės negalėjo paaiškinti visų įvykio detalių, tačiau nukentėjusioji U. D. detaliai apibūdino nuteistojo veiksmus prieš nurodomą tiesioginę intervenciją nuteistojo lytiniu organu į jos lytinus organus. Nukentėjusioji parodė, jog, prieš įkišdamas lytinį organą, nuteistasis ją lietė (piešinyje pažymėjo lytinius organus, krūtinę). Ji paaiškino, kad krūtis lietė su ranka, makštį – su lytiniu organu. Po to lytinį organą įkišo vieną kartą. Į klausimą, ką lytiniu organu nuteistasis jai palietė, nukentėjusioji taip pat piešinyje pažymėjo lytinius organus. Taigi, šiuo atveju, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra pagrindo tapatinti byloje nustatytų nuteistojo veiksmų, lytiniu organu liečiant nukentėjusiosios lytinius organus, su paskesniais nuteistojo veiksmais, nuteistajam nepavykus įvesti savo lytinio organo į nukentėjusiosios analinę angą.
25. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios parodymų patikimumo vertinimas nagrinėjamoje byloje neturėjo esminių trūkumų. Kasatoriaus teigimu, siekdami įsitikinti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, teismai turėjo apklausti specialistą dėl galimybės pažeisti nukentėjusiosios mergystės plėvę nuteistajam kišant du pirštus jai į makštį. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukentėjusiosios parodymų nepripažinti patikimais įrodymais. Teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje ištirti įrodymai sudaro bendrą loginę įrodymų grandinę ir patvirtina nuteistojo R. D. kaltę. Iš visumos šių įrodymų, juos sugretinę, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji negalėjo išsigalvoti su ja padarytų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo nenustatyta.
26. Kasatorius taip pat kelia abejones, ar nuteistojo R. D. veiksmuose buvo visi BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kasaciniame skunde teigiama, jog teismai nesiaiškino, ar nukentėjusiajai nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas nebuvo atsiradęs iki nagrinėjamo įvykio ir kilo būtent dėl nuteistojo R. D. atliktų veiksmų. Iš esmės analogiški kaip ir kasaciniame skunde argumentai dėl įrodymų vertinimo priežastinio ryšio nustatymo kontekste buvo keliami ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 11 punkte juos išsamiai išnagrinėjo ir, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, kad būtent nuteistojo veiksmai prieš mažametę sukėlė teismo ekspertizės akte nustatytus padarinius – (duomenys neskelbtini). Byloje konkrečiai nustatyta, kad mažametei nukentėjusiajai nustatyti psichikos sutrikimai, kurie būdingi seksualinės prievartos aukoms, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, diagnozuoti būtent po nuteistojo R. D. atliktų neteisėtų veiksmų. Teismo psichologinę, teismo psichiatrinę ekspertizę atlikusi ekspertė R. Gumbienė teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog nukentėjusiajai nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas, kuris vystėsi ne iš karto. Taip pat ji atskleidė, kodėl šį sutrikimą siejo su prieš nukentėjusiąją atliktais seksualinio pobūdžio veiksmais. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajai konstatuojamas (duomenys neskelbtini), susijęs su nuteistojo R. D. veiksmais, įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, įrodytas iš įvairių įrodymų šaltinių gautais duomenimis: patvirtintas nukentėjusiosios parodymais, ekspertizės aktu bei ekspertės parodymais, įrodančiais faktą apie sveikatos sutrikdymo padarymą nukentėjusiajai būtent nuteistojo veiksmais. Taigi nagrinėjamu atveju priežastinis ryšys teismų nustatytas tinkamai, o kasatoriaus pateikiami argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertindami byloje esančius įrodymus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė, nuteistojo kaltė dėl nesunkaus šeimos nario – mažametės įdukros – sveikatos sutrikdymo buvo įrodyta ir pagrįsta visumos įrodymų analize.
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neįžvelgia in dubio pro reo principo, pagal kurį visos abejonės byloje turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, pažeidimo. Abejonės baudžiamojoje byloje yra suprantamos kaip objektyvios aplinkybės ar faktai, kurių tikrumo neįmanoma patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintais būdais. Iš visumos pirmiau išdėstytų aplinkybių ir teisėjų kolegijos išvadų matyti, kad nuteistojo atliktų veiksmų pobūdis ir kaltė yra įrodyti remiantis teisėtai gautų įrodymų visumos analize, padarant aiškias ir neabejotinas išvadas, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Todėl kasatoriaus teiginiai dėl galimo in dubio pro reo principo pažeidimo yra nepagrįsti.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 150 straipsnio 4 dalies taikymo
28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentu dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. BK 150 straipsnio 4 dalyje, be kitų veikų, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu pasinaudojant mažamečio nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl mažametystės. Pagal teismų praktiką, lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-511/2022, 2K-199-648/2023, 2K-226-594/2023 ir kt.).
29. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Pagal teismų praktiką, tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-205/2013, 2K-252/2013, 2K-116-942/2016, 2K-199-648/2023).
30. BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje nurodytą jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-942/2016, 2K-199-648/2023).
31. Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinei aistrai tenkinti, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokį fizinį sąlytį, būdingą seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, 2K-116-942/2016).
32. Nagrinėjamoje byloje nustatyti nuteistojo tyčiniai nusikalstami veiksmai – ranka lietė nukentėjusiosios krūtis, lytinius organus, įkišdavo du pirštus nukentėjusiajai į makštį ir juos ištraukdavo, be to, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios lytinius organus ir pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią analiniu būdu – negali būti vertinami vien kaip asmens tvirkinimas. Nagrinėjamoje byloje nustatytas ne tik alternatyvus BK 150 straipsnyje nustatytas požymis – lytinės aistros tenkinimas analiniu būdu, bet ir aptarti kiti tęstinės nusikalstamos veikos veiksmai, atlikti atitinkamoje aplinkoje – miegamajame kambaryje, lovoje, nesant pašalinių asmenų, rodo tai, jog nuteistasis tokiais savo veiksmais pirmiausia siekė patenkinti savo lytinę aistrą, o ne tvirkinti mažametę ir taip sukelti pernelyg ankstyvą jos domėjimąsi seksualinio pobūdžio veiksmais. R. D. veiksmais buvo kėsinamasi į itin pažeidžiamo asmens, t. y. mažametės mergaitės, seksualinį neliečiamumą, o tai reikalauja griežtesnės šio neliečiamumo apsaugos dėl mažamečiams būdingo fiziologinio bei psichologinio jautrumo. Nustatyta, kad nuteistojo veiksmai neapsiribojo vien mažametės krūtinės lietimu, tačiau pasižymėjo intervencija (jis kišo pirštus) į nukentėjusiosios makštį, be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistasis lietė nukentėjusiosios krūtinę, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios lytinius organus, pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią analiniu būdu, taip faktiškai imituodamas lytinį aktą. Tokie veiksmai prieš mažametį vaiką, pasinaudojant jo bejėgiška būkle dėl mažametystės, vertintini kaip seksualinis prievartavimas.
33. Įvykdyta veika atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytus mažamečio asmens seksualinio prievartavimo požymius ir aptartą jų aiškinimą teismų praktikoje, todėl vertinti juos kaip tvirkinamuosius veiksmus pagal BK 153 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismai teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir baudžiamąjį įstatymą – BK 150 straipsnio 4 dalį – pritaikė tinkamai.
34. Teisėjų kolegija, pritardama žemesnės instancijos teismų sprendimams R. D. pripažinti kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, atsižvelgdama į tai, kad alternatyvūs kasacinio skundo prašymai (perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir išteisinti nuteistąjį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus) yra netenkinami, kasatoriaus prašymus paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę ir sumažinti nukentėjusiosios naudai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nėra pagrindo keisti žemesnės instancijos teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,