Administracinė byla Nr. A-1477-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02725-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Violetai Tamošiūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams H. S., J. R.,

atsakovo atstovei J. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mobile Center“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mobile Center“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), atlikusi pareiškėjo UAB „Mobile Center“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pakartotinį pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 10 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AU16-23, kuriame papildomai apskaičiavo 227 850 Lt mokėtino PVM. Minėtame akte, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, Latvijoje registruotoms įmonėms SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „N.D. Style“, SIA „GSM Trading“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „G.L.“, SIA „AD Provaider“, SIA „Mobilukss“ tiekė prekes iš viso už 1 265 831,19 Lt pritaikydamas 0 procentų PVM tarifą, tačiau neturėdamas pagrindžiančių įrodymų, kad prekės buvo patiektos PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms įmonėms.

Kauno AVMI 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (04.1)-K3-249 buvo patvirtintas 2013 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas bei apskaičiuota 139 419 Lt PVM delspinigių, paskirta 22 785 PVM bauda.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 69–35 buvo patvirtintas Kauno AVMI 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) VMI 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 69-35; 2) Kauno AVMI 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (04.1)-K3-249.

Paaiškino, kad šis mokestinis ginčas vyksta po pakartotinio patikrinimo. Pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius ignoravo pirmojo ginčo eigoje priimtą ir įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2812-580/2012, kuriame inter alia konstatuota, kad teisės aktai nenumato prekių tiekėjo pareigos pateikti įrodymus, jog pirkėjas disponavo prekėmis kaip savo. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamų aktų motyvais dalyje dėl Bendrovės tiekimų Latvijos bendrovėms SIA „Mobilukss“, SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „ND Style“, SIA „GSM rading“, SIA „Baltic recycling company“, „SIA G.L.“, SIA „AD Provaider“. Apskaitos duomenys ir surinkti įrodymai, taip pat patikrinimo metu papildomai nustatytos aplinkybės patvirtina, kad minėtiems pirkėjams parduotų ir iš Lietuvos išvežtų prekių tiekimams pagrįstai buvo pritaikytas 0 proc. PVM tarifas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad, atlikęs pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., konstatavo, jog jis neteisėtai pritaikė 0 proc. PVM tarifą prekėms, parduotoms Latvijoje registruotoms įmonėms (Latvijos PVM mokėtojoms) SIA „Mobilukss“, SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „ND Style“, SIA „GSM Trading“, SIA „Baltic recycling company“, „SIA G.L.“, SIA „AD Provaider“ (iš viso už 1 265 831,19 Lt), kadangi neturėjo įrodymų, patvirtinančių, jog prekės buvo išgabentos ir pateiktos būtent minėtoms įmonėms, t. y. įvertinus mokėtojo pateiktus dokumentus ir gautą informaciją iš Latvijos mokesčių administratoriaus, padaryta išvada, kad nėra įvykdyta viena iš trijų 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų, t. y. kad pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Išanalizavęs aktualų teisinį reguliavimą ir bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo prekės buvo perduotos jų siuntėjams – Latvijoje registruotoms įmonėms SIA Multicom Line, SIA BG Toys, SIA ND „Style“, SIA „GSM Trading“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „GL“, SIA „AD Provaider“, SIA „Mobilukss“. Teismo vertinimu, tai, kad už prekes buvo sumokėta, o prekės buvo išgabentos iš Lietuvos, nepavirtina tos esminės aplinkybės, jog prekės buvo tiekiamos SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „N.D. Style“, SIA „GSM Trading“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „G.L.“, SIA „AD Provaider“. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, jog pareiškėjas neįgijo teisės į nulinio PVM tarifo taikymą, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo 227 850 PVM mokesčio nepriemoką, su šia nepriemoka susijusius 139 419 Lt delspinigius bei paskyrė minimalią 22 785 (10 proc.) dydžio baudą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas mokesčių administratoriaus apskaičiuotos PVM nepriemokos dydžio neginčijo, taip pat nenurodė jokių argumentų, paneigiančių apskaičiuotų delspinigių ar paskirtos baudos pagrįstumą.

III.

Pareiškėjas UAB „Mobile Center“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tapačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvardijo jokių argumentų, kodėl byloje pateikti įrodymai apie prekių tiekimą nepagrindžia jų tiekimo konkretiems pirkėjams, taip pat neįvardijo jokių teisės normų, kurių pagrindu Bendrovė, tiekdama prekes per kurjerį „DPD“, jau tiekimų metu turėjo ir galėjo rinkti kitus (papildomus) įrodymus apie pirkėjų disponavimą prekėmis ir/ ar prekes priėmusių asmenų įgaliojimus veikti pirkėjų vardu. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė nei dėl vieno pareiškėjo skundo argumento ir nenurodė, kodėl jie nereikšmingi, todėl pareiškėjas teikia šiuos motyvus apeliacinės instancijos teismui.

Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo iš esmės tokias pat teisines ir faktines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. (04.1)-K3-249 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 69–35, kuriais pareiškėjui buvo priskaičiuota sumokėti į biudžetą 227 850 Lt PVM; 139 419 Lt PVM delspinigių, bei paskirta 22 785 PVM bauda.

Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., Latvijoje registruotoms įmonėms SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „N.D. Style“, SIA „GSM Trading“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „G.L.“, SIA „AD Provaider“, SIA „Mobilukss“ tiekė prekes iš viso už 1 265 831,19 Lt pritaikydamas 0 procentų PVM tarifą, tačiau neturėdamas pagrindžiančių įrodymų, kad prekės buvo patiektos PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms įmonėms, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kuri nustato, kad „Taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).“ 

Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio nuostatas tokiais atvejais PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, privalo turėti įrodymus: 1.  kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos; 2. kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas (1 dalis).

Be to, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, arba pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, o tais atvejais kai nustatoma, kad prekių tiekimui, ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas (4 ir 5 dalys).

Aiškinant šių teisės aktų nuostatas svarbi yra ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija. 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-409/04 šis teismas išaiškino, kad “1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“, turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje.<...>“

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad mokesčio mokėtojas tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: 1. pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti  registruotas PVM mokėtoju; 2. mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; 3. prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę.

Pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta pareiškėjui, o mokesčių administratorius turi teisę patikrinti šių įrodymų  patikimumą bei paneigti juos surinkdamas papildomus įrodymus.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje apie įrodinėjimo priemones ir sąlygas šioje srityje taip pat yra konstatuota, kad „2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2010 m. gruodžio 7 d. Tarybos direktyva 2010/88/ES, 138 straipsnio 1 dalies ir 139 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiama tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, valstybės narės mokesčių administratoriui atsisakyti suteikti teisę į tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu dėl to, kad įgijėjas nebuvo registruotas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas kitoje valstybėje narėje, tiekėjas neįrodė nei parašo ant pateiktų dokumentų, kuriais grindžiama tariamai neapmokestinamo tiekimo deklaracija, tikrumo, nei šiuos dokumentus įgijėjo vardu pasirašiusio asmens įgaliojimų atstovauti, nors teisės į neapmokestinimą įrodymai, tiekėjo pateikti grindžiant deklaraciją, atitiko nacionalinėje teisėje nustatytų teiktinų šiam administratoriui dokumentų sąrašą ir iš pradžių šis administratorius juos priėmė kaip pateisinamuosius įrodymus, tai ir turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.“(žr. 2014 m. spalio 9 d. sprendimą byloje C- 492/13).

Šiame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pasisakydamas apie leistinas įrodinėjimo priemones taip pat nurodė, kad „27 Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti: kadangi nė vienoje PVM direktyvos nuostatoje konkrečiai nenumatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad galėtų pasinaudoti neapmokestinimu PVM, pagal PVM direktyvos 131 straipsnį valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kuriomis jos neapmokestina prekių tiekimo Bendrijos viduje, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą minėtų neapmokestinimo atvejų taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui. Vis dėlto įgyvendindamos joms suteiktus įgaliojimus valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, sudarančių Sąjungos teisinės sistemos dalį, tarp kurių yra, be kita ko, teisinio saugumo ir proporcingumo principai (Sprendimo Mecsek-Gabona, EU:C:2012:547, 36 punktas ir nurodyta teismo praktika). 28 Pagal teisinio saugumo principą, kuris yra teisėtų lūkesčių apsaugos padarinys, reikalaujama, viena vertus, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, o kita vertus, kad teisės subjektai numatytų jų taikymą (Sprendimo Plantanol, C-201/08, EU:C:2009:539, 46 punktas ir nurodyta teismo praktika). 29 Svarbu priminti, kad šis principas itin griežtai taikomas tuomet, kai teisės nuostatos gali turėti finansinių pasekmių, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tiksliai žinoti jiems pagal šias teisės nuostatas nustatytų pareigų apimtį. Iš to išplaukia, kad svarbu, jog mokesčių mokėtojai žinotų savo mokestinius įsipareigojimus prieš sudarydami sandorį (žr. Sprendimo Teleos ir kt., EU:C:2007:548, 48 punktą ir nurodytą teismo praktiką). 30 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pareigos, tenkančios apmokestinamajam asmeniui įrodymų srityje, turi būti nustatomos remiantis aiškiai šiuo atžvilgiu nacionalinėje teisėje ir įprastoje praktikoje, nustatytoje panašiems sandoriams, numatytomis sąlygomis (žr. Sprendimo Mecsek-Gabona, EU:C:2012:547, 38 punktą). 31 Teisinio saugumo principui prieštarautų tai, kad valstybė narė, numačiusi tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo PVM taikymo sąlygas, būtent nustatydama kompetentingoms valdžios institucijoms pristatytinų dokumentų sąrašą, ir iš pradžių sutikusi kaip įrodymus, patvirtinančius teisę į neapmokestinimą, priimti tiekėjo pateiktus dokumentus, galėtų vėliau įpareigoti šį tiekėją sumokėti PVM už šį tiekimą, jei taptų aišku, kad dėl įgijėjo sukčiavimo, apie kurį tiekėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, nagrinėjamos prekės iš tikrųjų nebuvo išgabentos iš tiekimo valstybės narės teritorijos (žr. Sprendimo Teleos ir kt., EU:C:2007:548, 50 punktą).“

Iš Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo matyti, kad jame nėra konkrečiai nustatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamas byloje, galėtų pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu. Kaip minėta,  Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnyje yra nustatyti tik bendro pobūdžio reikalavimai PVM mokesčio mokėtojui įrodyti, kad jo atliktas prekių tiekimas į kitą valstybę narę, atitiko tas sąlygas, kurių buvimas suteikia teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą. Tačiau toks abstraktus įrodinėjimo pareigos nustatymas, kolegijos vertinimu, neatitinka  teisinio saugumo principo reikalavimų, nes PVM mokesčio  mokėtojui prieš sudarant tokio pobūdžio sandorius nėra iš anksto žinoma, kokius įrodymus jis turi surinkti, kurie iš įrodymų yra pakankami bei leistini reikiamoms aplinkybėms įrodyti, kokių įrodymų iš jo ateityje gali pareikalauti pateikti mokesčių administratorius ir pan..

Įvertinus šio teisinio reglamentavimo  nacionalinėje teisėje ydingumą, bei atsižvelgiant į įprastus reikalavimus, kurie taikomi įforminant tokio pobūdžio tiekimus (sandorius), pirminiais leistinais bei pakankamais įrodymais, kurie PVM mokesčio mokėtojui suteiktų teisę į  0 procentų PVM tarifo taikymą, pripažintini PVM sąskaita- faktūra ir  prekių gabenimo dokumentai (CMR ir kt.).

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas atsakovui būtent ir pateikė tokius įrodymus - PVM sąskaitas-faktūras ir  per kurjerį „DPD“ prekių gabenimo dokumentus. Šie pirminiai bei leistini įrodymai patvirtina, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos į Latviją bei buvo perduotos pirkėjams, kurie Latvijoje yra registruoti PVM mokėtojais.

Tai, kad prekės buvo siunčiamos kontrahentams, kurie Latvijoje buvo įregistruoti PVM mokėtojais bei kad  prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, atsakovas neginčija ir šias aplinkybes pripažįsta.

Byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas su byloje nagrinėjamais kontrahentais iš Latvijos buvo sudaręs prekių tiekimo sutartis bei kad šie kontrahentai jam už patiektas prekes apmokėjo bankiniais pavedimais.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas surinko tuos pirminius ir leistinus įrodymus, kurie pagal nacionalinės teisės ir įprastos praktikos reikalavimus, yra pripažįstami pakankamais, kad įrodyti aptartas prekių tiekimo bendrijos viduje įvykdymo sąlygas, suteikiančias teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą. Todėl remiantis teisinio saugumo principo reikalavimais, paprastai, neturėtų būti atsisakyta prekių tiekėjui  suteikti teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą, net jei vėliau ir paaiškėtų, kad kai kuriais atvejais prekių gabenimo dokumentuose apie prekių gavimą pasirašė su prekių gavėju nesusiję ir neturintys reikiamų įgaliojimų asmenys, arba kad dalis prekių gavėjų nevykdė realios veiklos, nedeklaravo prekių įsigijimo ir netrukus po sandorių sudarymo savo veiklą nutraukė arba ją jiems nutraukė Latvijos mokesčių administratorius dėl pastarųjų padarytų pažeidimų.

Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje,  nuosekliai yra pabrėžiama, kad tokiais atvejais koks yra nagrinėjamas šioje byloje, teisė į 0 procentų PVM tarifo taikymą prekių tiekėjui gali būti atimta tik tuomet, kai yra įrodoma, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įtrauktas į įgijėjo atliekamą sukčiavimą, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje  C-409/04; 2014 m. spalio 9 d. sprendimą byloje C- 492/13; 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje C-24/15).

Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-409/04, konstatavo, kad „Šeštosios direktyvos 77/388, iš dalies pakeistos Direktyva 2000/65, 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa turi būti aiškinama kaip draudžianti tiekimo valstybės narės kompetentingoms institucijoms įpareigoti tiekėją, kuris veikė sąžiningai ir pateikė įrodymų, iš pirmo žvilgsnio patvirtinančių jo teisę būti atleistam nuo mokesčio už prekių tiekimą Bendrijos viduje, vėliau sumokėti PVM už tas prekes, kai paaiškėja, kad šie įrodymai yra suklastoti, tačiau neįrodyta, jog minėtas tiekėjas dalyvavo sukčiavime mokesčių srityje, jeigu jis ėmėsi visų galimų protingų priemonių, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime.“

Iš bylos matyti, kad atsakovas pareiškėjo teisę pritaikyti 0 procentų PVM tarifą, byloje nagrinėjamiems  tiekimams, iš esmės ginčija dviem pagrindais: 1. kad pareiškėjas prekių gavėjams neperleido disponavimo bei nuosavybės teisių į tiekiamas prekes, nes prekės kai kuriais atvejais buvo įteiktos ne PVM sąskaitose-faktūrose nurodytiems asmenims, o kitiems asmenims;  kai kuriais atvejais prekių gabenimo dokumentuose apie prekių gavimą pasirašė su prekių gavėju nesusiję ir neturintys reikiamų įgaliojimų asmenys; 2. kad pareiškėjo kontrahentai - SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „N.D. Style“, SIA „GSM Trading“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „G.L.“, SIA „AD Provaider“, SIA „Mobilukss“ , sukčiavo PVM srityje, nes dalis jų nevykdė realios veiklos, nedeklaravo prekių įsigijimo ir netrukus po sandorių sudarymo savo veiklą nutraukė arba ją jiems nutraukė Latvijos mokesčių administratorius dėl jų padarytų pažeidimų. Be to, šiuose sukčiavimuose dalyvavo ir pareiškėjas, nes „nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį atstovaujančius asmenis atsiėmusius prekes bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams.“

Prieš tai aptartas teisinis reglamentavimas, byloje surinktų įrodymų ir nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių kontekste, lemia, kad atsakovo nurodomas „pirmasis“ pagrindas pats savaime, jo nesiejant į visumą su galimu pareiškėjo sukčiavimu ar prisidėjimu prie jo, yra nepakankamas priimti sprendimą, kuriuo būtų galima atsisakyti suteikti pareiškėjui teisę į 0 procentų PVM tarifą taikymą.

Dėl „antrojo“ pagrindo, kolegijos vertinimu, tai jis yra formalus ir grynai deklaratyvaus pobūdžio, nes ginčijamame atsakovo sprendime, išvada, kad pareiškėjas dalyvavo jo kontrahentų vykdomame sukčiavime yra grindžiama teiginiu, jog pareiškėjas „nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį atstovaujančius asmenis atsiėmusius prekes bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams“. Toks atsakovo teiginys, remiantis reikalavimais dėl teisinių išvadų pagrįstumo,visų pirma, turėtų būti grindžiamas atitinkamais įrodymais bei jų analize. Po to,  šios analizės pagrindu turėtų būti padaromos  atitinkamos išvados dėl byloje turinčių juridinę reikšmę aplinkybių nustatymo bei jų teisinio įvertinimo.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jame nėra nurodomi nei atitinkami įrodymai nei pateikiama jų analizė, kuri pagrįstų atsakovo išvadą, jog pareiškėjas dalyvavo, arba kad  žinojo arba turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įtrauktas į įgijėjų atliekamą sukčiavimą.

Iš ginčijamo atsakovo sprendimo taip pat yra neaišku kokiu būdu  sukčiavimą PVM srityje, įsigydami prekes iš pareiškėjo, vykdė pastarojo kontrahentai. Ar tai jie darė kiekvienas iš jų atskirai, ar tik dalis iš jų, ar jie visi veikė kartu išvien, kokiu būdu buvo vykdomas pats sukčiavimas, koks pareiškėjo vaidmuo buvo šiame sukčiavime ar sukčiavimuose?

Iš ginčijamo atsakovo sprendimo matyti, kad  atsakovas išvadą, jog sukčiavo pareiškėjo kontrahentai grindžia Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis apie šių kontrahentų veiklą, tačiau  Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje nėra pateiktas šių kontrahentų veiklos teisinis įvertinimas, t. y., nenurodoma kad jie visi  ar tik dalis iš jų sukčiavo, kad jų atžvilgiu yra atliekamas koks nors (mokestinis, baudžiamasis) tyrimas ir pan.. Todėl ir šiuo atveju lieka neaišku, kokių įrodymų ir faktinių aplinkybių  pagrindu atsakovas padarė išvadą, kad visi pareiškėjo kontrahentai vykdė Latvijoje sukčiavimą PVM srityje. 

Šiuo atveju pažymėtina, kad iš byloje surinktų duomenų  matyti ir tai, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamu laikotarpiu prekes (mobiliuosius telefonus) tiekė  į Latviją  ne tik minėtiems kontrahentams, kurie atsakovo teigimu sukčiavo, bet dar vienuolikai kitų ūkio subjektų, įregistruotų Latvijoje PVM mokėtojais, dėl kurių veiklos atsakovui nekilo abejonių. Ši aplinkybė pati savaime paneigia išvadą, kad visa pareiškėjo veikla tiekiant prekes į Latviją galėjo būti susijusi su sukčiavimu.

Kita vertus, Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija apie pareiškėjo kontrahentų veiklą, įsigyjant prekes iš pareiškėjo, sudaro pagrįstą pagrindą manyti, jog šie kontrahentai ar dalis jų galėjo sukčiauti PVM srityje. Todėl byloje yra svarbu nustatyti, kurie iš pareiškėjo kontrahentų sukčiavo, koks buvo šio sukčiavimo būdas bei mechanizmas, ar į šį sukčiavimą (ar sukčiavimus) buvo įtrauktas pareiškėjas, kuo pasireiškė jo veikla vykdant sukčiavimą ir pan..

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovo sprendimo išvada, jog pareiškėjas dalyvavo jo kontrahentų vykdomame sukčiavime, negali būti pripažinta pagrįsta, nes ši išvada nėra grindžiama visapusišku ir objektyviu visų bylai svarbių aplinkybių ištyrimu ir nustatymu bei pateiktu jų teisiniu įvertinu.

Kadangi šioms aplinkybėms išsiaiškinti reikia surinkti naujus įrodymus bei tinkamai visumoje apibendrinti su byloje   surinktais įrodymais,  ir jų pagrindu suformuluoti tokią teisės pažeidimo sudėtį, iš kurios pareiškėjui būtų aišku, koks  jam yra inkriminuotas kaltinimas, šio kaltinimo  apimtis ir pan., todėl pirmosios instancijos teismo ir atsakovo sprendimai yra naikinami, mokestinį ginčą perduodant mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str.1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mobile Center“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 69–35,  o mokestinį ginčą perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys