Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-110 19 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2492
2015 m. liepos 29 d. Nr. 754
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. SV-S-1021 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 8 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2492 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-2492) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projektu Nr. XIIP-2492 siūloma neriboti bendros tuo pačiu metu mokamos motinystės (tėvystės) ir motinystės arba motinystės (tėvystės) pašalpų sumos 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Ši nuostata savo esme neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įteisintos valstybinio socialinio draudimo sąvokos, pagal kurią valstybinis socialinis draudimas – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos, taip pat Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje įteisinto ligos ir motinystės socialinio draudimo tikslo – kompensuoti dalį dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų. Būtent toks teisinis reglamentavimas, kai bendra tuo pačiu metu mokamų motinystės (tėvystės) ir motinystės arba motinystės (tėvystės) pašalpų suma negali būti didesnė kaip 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, pasirinktas įvertinus tai, kad motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo laikotarpiais siekiama kompensuoti tikslinių atostogų metu prarastas darbines pajamas, o ne padidėjusias išlaidas dėl vienu metu gimusių vaikų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, kad gimus dviem ir daugiau vaikų asmuo nepraranda daugiau kaip 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, nėra pagrindo mokėti ir didesnių valstybinio socialinio draudimo pašalpų. Priešingu atveju būtų pažeisti pagrindiniai valstybinio socialinio draudimo sistemos principai, iškreipta pati valstybinio socialinio draudimo samprata.
2. Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. XI-1410 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairių patvirtinimo“ (toliau – Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairės), numatyta, kad pagal naują sistemą turi būti nustatytos tik tokios valstybinio socialinio draudimo išmokos, kuriomis asmenims kompensuojamos dėl draudžiamojo įvykio prarastos pajamos, nuo kurių buvo apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pažymėtina, kad asmens valstybinio socialinio draudimo įmokos nesiejamos su vaikų skaičiumi. Todėl, įteisinus Įstatymo projektu Nr. XIIP-2492 siūlomą nuostatą neriboti bendros tuo pačiu metu mokamos motinystės (tėvystės) ir motinystės arba motinystės (tėvystės) pašalpų sumos 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, būtų nesilaikoma Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairėse iškeltų tikslų.
3. Įstatymo projekto Nr. XIIP-2492 aiškinamajame rašte nurodytas Įstatymo projekto Nr. XIIP-2492 tikslas – „užtikrinti tinkamą tėvų bei vaikų aprūpinimą socialinėmis garantijomis, skatinti gimstamumą ir demografinių rodiklių bei tendencijų gerinimą“. Manytina, kad jis negalėtų būti pasiektas pasirinktomis priemonėmis, t. y. didinant motinystės (tėvystės) pašalpos dydžius iki 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio pirmaisiais vaiko auginimo metais ir iki 85 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio antraisiais vaiko auginimo metais. Atsižvelgiant į ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtį kompensuoti asmenims dalį darbo pajamų, prarastų dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), Įstatymo projekte Nr. XIIP-2492 numatytų tikslų turėtų būti siekiama pasitelkiant Europos Sąjungos valstybių narių gerąją patirtį sprendžiant demografinius klausimus (pavyzdžiui, darbo vietų pritaikymas asmenims, auginantiems vaikus, lankstus darbo grafikas ir panašiai), bet ne didinant motinystės (tėvystės) išmokas.
4. Įstatymo projekto Nr. XIIP-2492 nuostatai dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dydžių padidinimo iki 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio pirmaisiais vaiko auginimo metais ir iki 85 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio antraisiais vaiko auginimo metais įgyvendinti papildomai prireiktų apie 113,5 mln. eurų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto per metus. Bendras lėšų poreikis Įstatymo projekto Nr. XIIP-2492 nuostatoms įgyvendinti – apie 120 mln. eurų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto per metus. Pažymėtina, kad, 2015 metų kovo mėnesio duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo skolos sudarė apie 3,6 mlrd. eurų.