Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ALKOHOLIO KONTROLĖS ĮSTATYMO
NR. I-857 2, 161, 17, 18, 22, 28, 29, 34 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 162 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4437
2016 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 888
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. SV-S-1559 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 12 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Pritarti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 161, 17, 18, 22, 28, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 162 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4437) 9 straipsnyje pateiktam siūlymui nustatyti griežtesnę teisinę atsakomybę už pakartotinį Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – Alkoholio kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4, 5 punktų pažeidimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad siūloma nuostata susijusi su ūkio subjektų teisių ir laisvių ribojimu, ir siekiant, kad nauja nuostata būtų taikoma tik pažeidimams, padarytiems po Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 nuostatų įsigaliojimo, reikėtų patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 10 straipsnį ir nurodyti, kad Įstatymo projekto
Nr. XIIP-4437 9 straipsnis taikomas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4, 5 punktų pažeidimams, padarytiems po Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 nuostatų įsigaliojimo.
2. Nepritarti Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 1–8 straipsniuose siūlomoms teisinio reguliavimo priemonėms:
2.1. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymui nustatyti, kad alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti tik stacionariosiose viešojo maitinimo vietose ir alkoholinių gėrimų parduotuvėse, kurios atitinka specialiuosius reikalavimus (tai yra visiškai izoliuotos nuo gyvenamųjų ar kitų patalpų, nesusijusių su prekių organizavimu ar jų sandėliavimu, turi atskirą įėjimą, įrengtos ne daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir ne arčiau kaip 200 metrų nuo ugdymo įstaigų), dėl šių priežasčių:
2.1.1. Pritarus Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 siūlomam teisiniam reguliavimui, visų alkoholinių gėrimų prekyba, šiuo metu leidžiama parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, paviljonuose ir automobilinėse parduotuvėse (iš kurių aptarnaujami kaimo gyventojai) vykdoma prekyba gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, taip pat alkoholinių gėrimų prekyba, vykdoma prekybos ir viešojo maitinimo vietose, įrengtose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, būtų uždrausta. Siūlomas teisinis reguliavimas turėtų tiesioginį neigiamą poveikį ūkio subjektų veiklai, nes dalis ūkio subjektų turėtų apskritai nutraukti veiklą, o dalis jų, turinčių mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijas, norėdami toliau prekiauti alkoholiniais gėrimais, – įrengti atskirą alkoholinių gėrimų parduotuvę. Didžiausią neigiamą poveikį siūlomas reguliavimas padarytų smulkaus ir vidutinio verslo subjektams. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 metais mažos parduotuvės, tai yra parduotuvės, kurių prekybos plotas neviršija 120 kv. metrų, sudarė 74,5 procento visų mažmeninės prekybos įmonių parduotuvių. Taigi didžiosios dalies smulkaus ir vidutinio verslo subjektų valdomų parduotuvių plotas per mažas, kad būtų galima įgyvendinti Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 siūlomas teisinio reguliavimo priemones – įrengti atskirą alkoholinių gėrimų parduotuvę. Kiti, kurių turimas prekybos plotas leistų jiems įrengti atskirą parduotuvę, privalėtų papildomai investuoti, nes reikėtų įrengti naujas patalpas, įsigyti dar vieną kasos aparatą, samdyti daugiau prekybos darbuotojų. Kadangi pritaikius prekybos vietą prie naujų reikalavimų prekybos pajamos nepadidėtų, nes iš esmės būtų parduodamos tos pačios prekės, tik keliose parduotuvėse, minėtos investicijos būtų nuostolingos ir smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, negalėdami prisitaikyti prie naujų reikalavimų, būtų priversti nutraukti prekybą alkoholiniais gėrimais arba veiklą apskritai.
2.1.2. Uždraudus kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose prekiauti alkoholiniais gėrimais, taip pat gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, automobilinėse parduotuvėse, iš kurių aptarnaujami kaimo gyventojai, būtų sudarytos palankios sąlygos neteisėtai prekiauti alkoholiniais gėrimais. Jeigu ūkio subjektai, prekiaujantys alkoholiniais gėrimais, dėl šio nutarimo 2.1.1 papunktyje nurodytų priežasčių nepritaikytų prekybos vietų pagal Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 nustatytus reikalavimus, kaimo gyvenamosiose vietovėse gali nelikti alkoholiniais gėrimais prekiaujančių parduotuvių ir kaimo gyventojai savo gyvenamojoje vietovėje negalėtų legaliai įsigyti alkoholinių gėrimų.
2.1.3. Taigi Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 nuostatos, ribojančios alkoholio prekybos vietas, neproporcingos ir gali skatinti neteisėtos prekybos alkoholiniais gėrimais šuolį. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymas alkoholinių gėrimų parduotuvėje uždrausti prekiauti gretutinėmis prekėmis (butelių atkimšimo ir užkimšimo įrankiais, taurėmis, stiklinėmis, butelių pakuotėmis ir panašiai) nesusijęs su aiškinamajame rašte nurodytu Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 tikslu – mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą ir vartojimą, todėl netikslingas.
2.2. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymui nustatyti, kad alkoholinių gėrimų parduotuvės ir viešojo maitinimo vietos, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais, gali būti įrengiamos ne arčiau kaip 200 metrų nuo ugdymo įstaigų, ir keisti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktą – išbraukti nuostatas, kurios suteikia teisę savivaldybėms, gavus sveikatos priežiūros, laisvės atėmimo ar kitos įstaigos vadovo prašymą, nustatyti atstumą, kuriuo būtų draudžiama prekyba alkoholiniais gėrimais prie konkrečios įstaigos, sprendimą priimti įvertinus minėto prašymo pagrįstumą. Būtina pažymėti, kad ugdymo įstaigos veikia miestuose, kaimuose ir kitose gyvenamosiose vietovėse, kurios skiriasi dydžiu, ir šios įstaigos dažniausiai steigiamos miestų ir miestelių centruose – vietose, kurios pasižymi didžiausia vietos gyventojų ir turistų trauka ir todėl yra vienintelės tinkamos steigti parduotuves ar viešojo maitinimo vietas. Nustačius visiems vienodą 200 metrų atstumą nuo minėtų įstaigų, kuriuo draudžiama alkoholinių gėrimų prekyba, mažuose miesteliuose ar kaimuose ūkio subjektai, net ir tais atvejais, kai jų veikla nekelia problemų, privalėtų perkelti savo verslus į tolimesnes, jų veiklai ekonomiškai netinkamas vietas. Kita vertus, kartais 200 metrų atstumas galėtų būti per mažas tam, kad būtų pasiekti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyti tikslai. Taigi siūlomas atstumo, kuriuo draudžiama alkoholiniais gėrimais prekiauti prie ugdymo įstaigų, nustatymas, viena vertus, galėtų neužtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo tikslų, kita vertus, nepagrįstai ribotų veiklą ūkio subjektų, kurių prekyba alkoholiniais gėrimais nekelia problemų. Savivaldybių tarybos, kaip savivaldybių atstovaujamosios institucijos, disponuoja informacija apie alkoholio vartojimo tendencijas konkrečioje vietovėje, konkrečių vietų kriminogeninę būklę, todėl šiuo metu Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytas reguliavimas, kuriuo būtent savivaldybių taryboms pavedama įvertinti pateiktų prašymų pagrįstumą ir nustatyti tinkamą atstumą, – logiškas ir pagrįstas susiformavusia praktika. Uždraudus savivaldybių taryboms vertinti gautų prašymų riboti prekybą alkoholiniais gėrimais prie sveikatos priežiūros, ugdymo ir kitų įstaigų pagrįstumą, būtų sudarytos palankesnės sąlygos priimti objektyviai nepagrįstus sprendimus, taip pat ribojama savivaldybės tarybos teisė priimti gyventojų poreikius atitinkančius sprendimus. Kadangi, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, 2015 metais Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta teise pasinaudojo dauguma savivaldybių (44), ši nuostata praktikoje taikoma ir pakankama Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 aiškinamajame rašte nurodytam tikslui pasiekti.
2.3. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymui uždrausti fiziniams asmenims gabenti ir laikyti viešose vietose, išskyrus prekybos alkoholiniais gėrimais vietas, alkoholio produktus atidengta pakuote. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 nepaaiškinta formuluotės „atidengta pakuotė“ reikšmė, todėl neįmanoma nustatyti šio draudimo turinio ir galimų teisinių pasekmių. Taigi šis siūlymas neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto aiškumo principo.
2.4. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymui uždrausti prekiauti alkoholiniais gėrimais parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, taip pat alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 22 procentų, nestacionariosiose viešojo maitinimo vietose savivaldybės tarybos nustatyto kurortinio, poilsio ir turizmo sezono laikotarpiu, natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 13 procentų, parodose, natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, masiniuose renginiuose ir mugėse ir pilstomu alumi, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidru firminėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse. Siūlomas teisinis reguliavimas praktiškai panaikintų galimybę verstis vienkartine ir sezonine prekyba alkoholiniais gėrimais, todėl daugiausia neigiamų pasekmių sukeltų mažiems alkoholinių gėrimų gamintojams, kuriems mugės ir parodos – kone vienintelės vietos, kuriose jie gali prekiauti ir pristatyti savo produkciją. Prekyba pilstomu alumi, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidru firminėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse – pagrindinė priemonė gamintojams pristatyti naujus savo gaminius, todėl ją uždraudus kiltų didelės kliūtys naujiems gamintojams patekti į rinką. Mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą ir vartojimą galima galiojančiomis teisinėmis priemonėmis (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3, 8 ir 9 dalyse savivaldybėms suteiktos teisės nustatyti atstumą, kuriuo draudžiama prekyba alkoholiniais gėrimais prie sveikatos priežiūros, ugdymo ir kitų įstaigų; riboti ar uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais švenčių ir masinių renginių dienomis; atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais). Todėl šiame nutarimo papunktyje nurodyti Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 siūlomi apribojimai laikytini neproporcingais ir netikslingais.
2.5. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymui uždrausti asmenims, jaunesniems negu 20 metų, prekiauti alkoholiniais gėrimais, šiems asmenims parduoti alkoholinius gėrimus, juos vartoti ir jų turėti, o licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turinčias įmones. Europos juridinius asmenis ir jų filialus, vykdančius viešojo maitinimo veiklą, įpareigoti užtikrinti, kad prekybos alkoholiniais gėrimais vietose asmenys iki 20 metų nevartotų alkoholinių gėrimų, taip pat suteikti alkoholinių gėrimų pardavėjams teisę reikalauti asmens dokumentų iš perkančiųjų alkoholinius gėrimus, kilus abejonių, kad asmuo jaunesnis nei 25 metų, dėl šių priežasčių:
2.5.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.5 straipsniu, Lietuvos Respublikoje 18 metų fizinis asmuo laikomas sulaukusiu pilnametystės ir įgijusiu visišką civilinį veiksnumą, tai yra 18 metų asmuo gali savo vardu nevaržomai sudaryti sandorius, priimti palikimą, tuoktis ir įgyti kitas civilines teises ir pareigas, gali būti pašauktas atlikti karinę tarnybą. Šio amžiaus asmuo įgyja ir politinę teisę balsuoti, kitas politines teises ir pareigas. Kadangi Lietuvos Respublikos įstatymai 18 metų asmenį pripažįsta pakankamai subrendusiu priimti savarankiškus sprendimus dėl finansinių, šeiminių ir kitų svarbių įsipareigojimų, jam turėtų būti leidžiama apsispręsti ir dėl alkoholinių gėrimų įsigijimo. Be to, galiojančiame Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyta alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo amžiaus riba atitinka Europos Sąjungos valstybių narių nustatytą teisinį reguliavimą. Pasaulio sveikatos organizacijos 2011 metų duomenimis, daugumoje valstybių alkoholinius gėrimus leidžiama įsigyti asmenims, sulaukusiems 16–18 metų.
2.5.2. Nustačius Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 siūlomą 20 metų amžiaus ribą, nuo kurios leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, šiuo metu parduotuvėse ir viešojo maitinimo vietose dirbantys ar savo įmones įsteigę 18–20 metų asmenys netektų darbo arba būtų priversti nutraukti alkoholinių gėrimų prekybos veiklą. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 siūloma teisinio reguliavimo priemonė susiaurintų ir šio amžiaus asmenų įsidarbinimo galimybes, ypač vasaros sezoną.
2.5.3. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymas suteikti alkoholinių gėrimų pardavėjams teisę reikalauti iš perkančiųjų alkoholinius gėrimus asmens dokumentų, kilus abejonių, kad asmuo jaunesnis nei 25 metų, nepagrįstas, ir neaišku, kodėl siūloma amžiaus tikrinimo riba skiriasi nuo Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 nustatomos 20 metų amžiaus ribos, nuo kurios siūloma leisti parduoti alkoholinius gėrimus. Todėl galima daryti išvadą, kad nepagrįstas, asmenų laisves varžantis ir papildomus įpareigojimus alkoholinių gėrimų pardavėjams nustatantis teisinis reguliavimas, įtvirtinantis tarpusavyje nederančias teisės normas, neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto aiškumo, tikslingumo ir sistemiškumo principų.
2.6. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymui sutrumpinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir nustatyti, kad alkoholiniais gėrimais prekiauti leidžiama nuo 10 iki 20 valandos. Lietuvos Respublikos Seime įregistruotas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 18 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-2836(2), kuriame taip pat siūloma sutrumpinti alkoholinių gėrimų pardavimo laiką ir nustatyti, kad alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti nuo 10 iki 22 valandos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 184 „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 18 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2836(2)“ šiam siūlymui pritarta. Būtina pabrėžti, kad nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad dar griežtesnis prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas labiau paveiktų visuomenės sveikatą. Tačiau toks ribojimas neproporcingai suvaržytų ūkio subjektų teises. Neproporcingi ir nepagrįsti draudimai gali turėti priešingą poveikį, nei tikimasi. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarime konstatuota, kad „istorijoje yra buvę laikotarpių, kai su alkoholio ar tabako gaminiais, jų vartojimu buvo bandoma kovoti kategoriškais jų gamybos, prekybos ir vartojimo draudimais. Tačiau tokie prohibicijos bandymai nedavė geidžiamo rezultato. Per šimtmečius susiformavę vartojimo įpročiai bei dėl pripratimo ir priklausomybės atsirandantys vartotojai užtikrindavo minėtų medžiagų paklausą, todėl net draudimo sąlygomis būdavo randama būdų (dažniausiai nelegalių ir neteisėtų) tai paklausai patenkinti“. Taigi Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 pateiktas siūlymas sutrumpinti alkoholinių gėrimų prekybos laiką – neproporcingas ir netikslingas.
2.7. Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 siūlymui uždrausti visų formų alkoholio reklamą, įskaitant ir reklamą alkoholinių gėrimų prekybos vietoje (tai yra uždrausti prekybos vietoje pateikti alkoholinio gėrimo pavadinimą, alkoholinio gėrimo gamintojo pavadinimą ir panašiai), dėl šių priežasčių:
2.7.1. Galiojantis Alkoholio kontrolės įstatymas – vienas griežčiausių Europos Sąjungoje, jame nustatyti ir pakankamai griežti alkoholio reklamos apribojimai: draudžiama visų formų alkoholio reklama, skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų; kurioje dalyvauja asmenys iki 18 metų; kurioje dalyvauja sportininkai, gydytojai, politikai, meno ir mokslo įžymybės, kiti garsūs visuomenės veikėjai, naudojamas jų asmuo, vardas, atvaizdas ir panašiai; siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, vairavimu; psichinės veiklos pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu; stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis; su socialine sėkme, padidintu seksualiniu aktyvumu; palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą ar neigiamai atsiliepianti apie abstinenciją ir saikingumą ir kita, taip pat nustatytos vietos, kuriose skleisti alkoholio reklamą uždrausta. Be to, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymu, ribojama ir alkoholio reklama per televiziją ir radiją. Šiai reklamai, be bendrųjų Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribojimų, taikomas ir specialusis ribojimas – alkoholinių gėrimų reklama gali būti transliuojama tik nuo 23 iki 6 valandos. Taigi Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų ir retransliuotojų rodomose programose alkoholinių gėrimų reklama jau draudžiama klausomiausiu ir žiūrimiausiu laiku (nuo 6 iki 23 valandos), todėl ji gali pasiekti tik ribotą šios reklamos auditorijos – pilnamečių asmenų – dalį. Alkoholinių gėrimų reklama laikraščių ir jų savarankiškų priedų, žurnalų ir knygų, kurie neskirti nepilnamečiams, viduje nepilnamečių asmenų neveikia.
2.7.2. Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio alkoholio reklamos ribojimą, nuostatos suderintos tiek su 1989 m. gegužės 5 d. Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų (toliau – Konvencija dėl televizijos be sienų), tiek su 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL 2010 L 95, p. 1) (toliau – Direktyva 2010/13/ES) nuostatomis dėl alkoholinių gėrimų reklamos reikalavimų. Nors Konvencija dėl televizijos be sienų ir Direktyva 2010/13/ES nustato tik per televiziją transliuojamos reklamos reikalavimus, tačiau Alkoholio kontrolės įstatyme šie reikalavimai sugriežtinti ir taikomi visai alkoholinio reklamai. Be to, Pasaulio sveikatos organizacijos 2012 metų duomenimis, alkoholio reklama per visuomenės informavimo priemones (televiziją, radiją) visiškai draudžiama tik keliose Europos valstybėse (Islandijos Respublikoje, Norvegijos Karalystėje, Švedijos Karalystėje, Prancūzijos Respublikoje). Kitose valstybėse alkoholio reklama per radiją ir televiziją nedraudžiama arba jai taikomi daliniai ribojimai (laiko, turinio ar reklamoje pateikiamų gėrimų stiprumo) ar savireguliacijos priemonės.
2.7.3. Priėmus Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 siūlomą teisinį reguliavimą, būtų uždrausta išorinė alkoholio reklama. Lietuvos Respublikos Seime įregistruotas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 29 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-2767(2), kuriame taip pat siūloma uždrausti išorinę alkoholio reklamą, tačiau numatyta ir išimtis, leidžianti alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos vyną ir sidrą gaminančių arba jais prekiaujančių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų pavadinimus ir (ar) prekės ženklus, turiniu ir forma neprieštaraujančius teisės aktų reikalavimams, pateikti prekybos alkoholiniais gėrimais vietose, aptarnaujant pirkėjus lauko sąlygomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 943 „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 29 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2767(2)“ šiai formuluotei pritarta.
2.7.4. Priėmus Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 siūlomą teisinį reguliavimą, reklamai būtų priskirta ir uždrausta informacija apie alkoholinius gėrimus informaciniuose pranešimuose, skirtuose tik alkoholio verslo specialistams, taip pat alkoholinius gėrimus gaminančių arba jais prekiaujančių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoti pavadinimai (jeigu alkoholinių gėrimų gamintojo pavadinimas yra sudedamoji šių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoto pavadinimo dalis) ir prekių ženklai, kai šie pavadinimai ir prekių ženklai pateikiami iškabose ant šių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų buveinės ar padalinio pastato ir valdomo transporto. Reklamai būtų priskirti ir uždrausti ir alkoholinius gėrimus gaminančių arba jais prekiaujančių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoti pavadinimai ir prekių ženklai, kai šie pavadinimai ar prekių ženklai nereguliariai ir netikėtai matomi transliuojamose ar retransliuojamose programose ir kai šių pavadinimų ir prekių ženklų atvaizdai yra šalutiniai, palyginti su transliuojamos ar retransliuojamos programos vaizdais. Taigi būtų nustatyti neproporcingi draudimai informacijai, kuri skirta tik alkoholio verslo specialistams (ne vartotojams), todėl nesusijusi su alkoholinių gėrimų prieinamumo mažinimu, taip pat neproporcingai ribojamos galimybės ūkio subjektui naudotis savo prekės ženklu (iškabose ant buveinės, užrašuose ant transporto priemonių ir panašiai). Be to, nustačius siūlomą teisinį reguliavimą net ir atsitiktinai televizijos programoje pasirodęs alkoholinio gėrimo prekės ženklas būtų prilyginamas reklamai ir užtrauktų administracinę atsakomybę – baudą iki keturiolikos tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro (už pakartotinį pažeidimą – iki dvidešimt aštuonių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų). Todėl šiame papunktyje nurodytas Įstatymo projekte Nr. XIIP-4437 siūlomas teisinis reguliavimas neproporcingas ir netikslingas.