LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL PAKLAUSIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI
2014 m. birželio 5 d. Nr. XII-928
Vilnius
atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. Sp-176 „Dėl Seimo nario Viktoro Uspaskicho įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ir Seimo nario mandato pripažinimo Gintarui Tamošiūnui“ (toliau – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. Sp-176), kuris priimtas galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą ir kurio 3 punktu pripažinta, kad atsiradus laisvai Seimo nario vietai, Seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs Seimo narys, pirmasis Seimo nario mandato negavęs kandidatas – Gintaras Tamošiūnas;
įvertindamas tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės paklausimų, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada) turėjo priimti remdamasis tik per 72 valandų terminą nustatytomis aplinkybėmis, nepaisydamas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidento nurodytų galimų rinkimų įstatymų pažeidimų gausos;
atkreipdamas dėmesį į tai, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados priėmimo paaiškėjo esminės naujos aplinkybės, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 4-oji valdyba 2013 m. vasario 5 d. raštu Nr. 38-3-S-327 „Dėl informacijos suteikimo“ ir 2013 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 38-3-S-1005 „Dėl informacijos suteikimo“ informavo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00060-12 dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnyje, nustatyta, kad nėra duomenų, kad Jonas Pinskus, Živilė Pinskuvienė, Jolanta Gaudutienė ir Vytautas Gricius organizavo ar kitaip dalyvavo rinkėjų papirkime. Minėti asmenys tyrimo metu apklausti tik kaip liudytojai;
pabrėždamas, kad ad hoc susiklostė unikali ir akivaizdžiai prieštaringa situacija, kai tiek Ž. Pinskuvienei, tiek J. Gaudutienei, tiek J. Pinskui, tiek V. Griciui Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. XI-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“, priimtu inter alia vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, buvo visiškai panaikinti gauti pirmumo balsai ir šie kandidatai buvo išbraukti iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės dėl veiksmų, kurių jie nepadarė.
Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. Sp-176 tiek, kiek jame nustatyta, kad Seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo pirmasis Seimo nario mandato negavęs kandidatas – Gintaras Tamošiūnas, galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2, 3, 89, 90 straipsnius, kadangi teisėsaugos institucijos, atlikusios tyrimą, nustatė, kad konkrečiu atveju galėjo būti pasikėsinta nupirkti balsus, tačiau nėra jokių įrodymų, kad jie būtų tikrai nupirkti. Be to, nei Ž. Pinskuvienė, nei J. Gaudutienė, nei J. Pinskus, nei V. Gricius netapo įtariamaisiais byloje, dėl jų nebuvo net pradėti ikiteisminiai tyrimai, todėl minėtu konstatavimu yra paneigiama tikroji rinkėjų valia, skiriant Ž. Pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. Pinskui, V. Griciui pirmumo balsus, kuriuos buvo patvirtinusi Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“.
Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Kartu pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti inter alia per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas. Todėl kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Viešieji interesai neturi iš anksto nustatytos ir nekintančios hierarchijos. Joks viešasis interesas a priori nėra svarbesnis už kitus viešuosius interesus. Viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės, yra konstitucinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Rinkimų teisė yra konstitucinė vertybė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis), kurią pripažįsta taip pat ir tarptautiniai teisės aktai (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis) bei teismų praktika (Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją byloje Nr. 9267/81, EŽTT, 1987 m. kovo 2 d.). Ši teisė įgyvendinama specialiųjų rinkimų įstatymų – šiuo atveju Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo – nustatyta tvarka ir ja galima pasinaudoti tik per tam tikrą apibrėžtą terminą, t. y. rinkimų į Seimo narius laikotarpiu.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje „Teisė į laisvus rinkimus“ nustatyta, kad „Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.“
Vienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį.
Europos žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtinta ne tik teisė kelti savo kandidatūrą, bet ir teisė, laimėjus rinkimus, būti parlamento nariu;
atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. KT19-N8/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. XII-488 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ 1 ir 2 straipsnių pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį Seimo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai, atsiradus konstituciniam pagrindui, gali būti keičiami tik tokia pačia tvarka, kokia jie buvo nustatyti, t. y. tik remiantis kita Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra nurodęs, kad teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Europos žmogaus teisių teismas yra suformavęs praktiką, kad norint apriboti asmenų teises dalyvauti rinkimuose, o dalyvavus rinkimuose – būti pripažintiems išrinktais reikia laikytis tam tikrų kriterijų, t. y. turi būti neįmanoma nustatyti rezultatų; už pažeidimus turi atsakyti tik konkretūs juos padarę asmenys, taip pat šalies vidaus atitinkamos procedūros turi turėti pakankamai apsaugos priemonių, ginančių kandidatus nuo užgaulių ir nepagrįstų tvirtinimų dėl rinkimų pažeidimų, o sprendimai dėl teisės dalyvauti rinkimuose atėmimo turi būti pagrįsti patikimais, susijusiais ir pakankamais įrodymais dėl tokių pažeidimų.
Europos žmogaus teisių teismas bylose Russian Conservative Party of Entrepreneurs and Others v. Russia Nr. 55066/00 ir Nr. 55638/00, EŽTT, 2007 m. sausio 11 d., konstatavo, kad kandidatai negali atsakyti ir būti pašalinti remiantis vien tuo, kad kiti sąrašo asmenys padarė tam tikrų pažeidimų;
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 73 straipsnio 1 punktu, 74 straipsnio 1 dalimi, 77 straipsnio 1, 2 dalimis ir Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados:
1) ar Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. Sp-176 „Dėl Seimo nario Viktoro Uspaskicho įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ir Seimo nario mandato pripažinimo Gintarui Tamošiūnui“ 3 punktu pripažinus, kad atsiradus laisvai Seimo nario vietai, Seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs Seimo narys, pirmasis Seimo nario mandato negavęs kandidatas – Gintaras Tamošiūnas, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 89 ir 90 straipsniai;
2) ar nebuvo pažeista tikroji rinkėjų valia Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. XI-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ Živilei Pinskuvienei, Jolantai Gaudutienei, Jonui Pinskui, Vytautui Griciui visiškai panaikinus gautus pirmumo balsus ir šiuos kandidatus išbraukus iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės.