Administracinė byla Nr. eAS-152-463/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06404-2024-5
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas D. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 24S18509 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. D. S. paaiškino, kad atsakovas iki šiol jam nėra atsiuntęs Sprendimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad pranešime „Dėl priimto sprendimo“ (toliau – ir Pranešimas) yra rašoma, jog D. S. galės skųsti Sprendimą per 14 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos. Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimas iki šiol pareiškėjui nėra pateiktas, jis manė, kad net nėra praleidęs termino skundui paduoti, tačiau jeigu teismas manys, jog terminas skundui paduoti yra praleistas, D. S. teismo prašė praleistą terminą atnaujinti, kadangi jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, kad atsakovas neatsiuntė Sprendimo.
II.
Regiono administracinis teismas 2024 m. lapkričio 15 d. nutartimi pareiškėjo D. S. prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Teismas padarė išvadą, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme yra nustatyta, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 str. 1 d.).
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) yra nustatyta, jog užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (Įstatymo 138 str. 1 d.).
Teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnis įtvirtina praleisto termino skundui (prašymo) paduoti atnaujinimo institutą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas praleisto termino atnaujinimo galimybę sieja su svarbiomis priežastimis; teismo diskrecijai yra paliekama spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymima, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į teismą, yra būtina nustatyti termino kreiptis į teismą eigos pradžią. Teismas nurodė, kad skundo padavimo termino eigos pradžia yra siejama ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, akte nustatomas teises ar pareigas.
Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 24S18509, kuriuo D. S. buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. sausio 15 d., vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti bei apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje iki 2027 m. sausio 15 d.
Teismas pažymėjo, kad D. S. teigė, jog Sprendimo nėra gavęs nei elektroniniu paštu, nei gyvenamosios vietos adresu, nei Migracijos departamento elektroninių paslaugų portalo MIGRIS asmeninėje paskyroje; jis yra gavęs tik pranešimą dėl priimto skundžiamo sprendimo. Teismas nurodė, kad atsakovas, vykdydamas teismo 2024 m. lapkričio 12 d. įpareigojimą, informavo, jog Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. pranešimas apie uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtraukti įspėjimą Nr. 24SD789 buvo išsiųstas 2024 m. sausio 17 d. per MIGRIS komunikaciją elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pranešimas (ne Sprendimas) užsieniečiui siunčiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 20 punktu.
Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog D. S. 2024 m. sausio 17 d. elektroniniu laišku (pareiškėjo buvo perskaitytas 2024 m. vasario 14 d.) iš Migracijos departamento gavo 2024 m. sausio 17 d. raštą / pranešimą „Dėl priimto sprendimo“, kuriuo jis buvo informuotas, jog atsakovas „[...] 2024 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 24S18509, kuriuo nuspręsta uždrausti Jums atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. sausio 15 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalimi (asmens leidimas gyventi buvo panaikintas). Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Jums atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2027 m. sausio 15 d.“.
Įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad D. S. apie Sprendimą jau buvo žinoma 2024 m. vasario 14 d., kai jis perskaitė Pranešimą, išsiųstą 2024 m. sausio 17 d. elektroniniu paštu. Pacitavęs Pranešimo turinį, teismas pažymėjo, kad iš šio pranešimo matosi, jog jame yra nurodyta Sprendimą priėmusi institucija, Sprendimo priėmimo data, Sprendimo turinys, jo pagrindas (Įstatymo 133 str. 1 d.), sprendimo apskundimo tvarka. Įvertinęs Pranešimo turinį, teismas padarė išvadą, kad terminas skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2024 m. vasario 14 d., kai pareiškėjas susipažino su Pranešimu apie priimtą sprendimą, kuris elektroniniu paštu jam buvo išsiųstas 2024 m. sausio 17 d. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti pagrįstais D. S. argumentų, susijusių su termino kreiptis į teismą eigos pradžia.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą 2024 m. vasario 14 d. į atstovą kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 7 d., o tai negali būti laikoma siekiu efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus. Teismas nurodė, kad D. S. turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su galimu jo teisių pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus, o jo nurodyta termino atnaujinimo priežastis neturėtų būti pripažįstama svarbia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjui per įstatymų nustatytą terminą pateikti skundą teismui. Atsižvelgęs į tai ir vadovaujamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 3 dalimi, teismas termino skundui paduoti neatnaujino.
Neatnaujinęs termino skundui paduoti, teismas D. S. skundą atsisakė priimti ir jam nutarė grąžinti paduodant skundą sumokėtą žyminį mokestį.
III.
Pareiškėjas D. S. atskirajame skunde prašo Regiono administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir priimti kitą sprendimą – atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.
Aptaręs Sprendimo esmę, savo kreipimąsi į teismą ir teismo priimtos nutarties turinį, D. S. pažymi, kad su teismo priimta nutartimi nesutinka.
Pareiškėjas paaiškina, kad Pranešime buvo nurodyta, jog D. S. Sprendimą galės skųsti per 14 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos, o tai reiškia, kad sprendimas dėl įtraukto draudimo gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo sprendimo, kuriame buvo nustatytas toks draudimas, įteikimo dienos. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas jam nėra įteiktas, todėl yra akivaizdu, jog atsakovas pakankamai dviprasmiškai nurodo, kad sprendimas gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo jo įteikimo, tačiau paties sprendimo taip ir nesiunčia, taip D. S. užkirsdamas kelią realizuoti savo teises (teisę į gynybą ir kt.). Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertino, jog Migracijos departamentui užtenka jam atsiųsti pranešimą apie tokio sprendimo priėmimą (kuris ypatingai riboja D. S. teises), tačiau tokių išvadų darymas paneigia pareiškėjo teises ir atsakovo pareigas. D. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai traktuoja nurodytą apskundimo tvarką – atsakovas nurodė, kad per 14 dienų nuo jo gavimo dienos yra skundžiamas ne pranešimas dėl priimto sprendimo, bet pats sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad Sprendimas pareiškėjui nėra įteiktas, jis net nėra praleidęs termino skundui paduoti.
D. S. nuomone, atsižvelgus į tai, kad Migracijos departamentas tik formaliai jį informavo apie Sprendimą ir į tai, jog Pranešime yra klaidinančiai nurodyta apskundimo tvarka, galima teigti, kad atsakovo veiksmai buvo nesuderinami su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostata.
Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas neturėjo pareigos jam siųsti Sprendimo, kuriame jam buvo nustatytas draudimas. Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuris yra susijęs su D. S., Sprendimas jam nebuvo siųstas, nebuvo viešai paskelbtas ar kitokiu būdu įteiktas; įstatymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos informuoti pareiškėją apie priimamus sprendimus ir jam šiuos sprendimus siųsti bei tinkamai ir neklaidinančiai nurodyti jų apskundimo tvarką.
D. S. nuomone, Migracijos departamentas savo pareigų tinkamai neįvykdė, todėl šiai institucijai tenkančios atsakomybės negalima perkelti pareiškėjui ir teigti, kad jis pats turėjo kreiptis į atsakovo dėl sprendimo atsiuntimo. D. S. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino teisės normas, kuriose yra nustatyta informavimo apie Migracijos departamento priimtus sprendimus tvarka, teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, kad Pranešimas, kuriame buvo nurodyta apskundimo tvarka, yra klaidinantis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, neatnaujinus termino skundui paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Įstatymo 138 straipsnio 1 dalį, užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Šioje administracinėje byloje ginčijamas Sprendimas nėra dėl prieglobsčio nesuteikimo, todėl jam apskųsti yra nustatytas 14 dienų terminas nuo sprendimo įteikimo dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų yra akcentuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos šią teisę įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-662/2019, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-24-1188/2024). Įstatymuose nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, kadangi taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019, 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-255-629/2024).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte yra nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar suinteresuotas asmuo žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-520/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-602-575/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, inter alia apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020).
Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 24S18509. Pirmosios instancijos teismui kreipusis į atsakovą, buvo gauta informacija, kad apie priimtą Sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2024 m. sausio 17 d. Pranešimu, kuris jam buvo išsiųstas 2024 m. sausio 17 d. per MIGRIS komunikaciją elektroniniu paštu adresu: (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl to, kad su Pranešimu D. S. susipažino, byloje nėra, faktą apie Pranešimo jam įteikimą skunde patvirtino pats pareiškėjas. Iš Migracijos departamento pateiktos informacijos matosi, kad Pranešimą pareiškėjas perskaitė 2024 m. vasario 14 d.
Pranešime, su kurio atsiuntimo data pirmosios instancijos teismas siejo procesinio termino eigos pradžią, lietuvių ir anglų kalbomis buvo nurodyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti D. S. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. sausio 15 d., vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (asmens leidimas gyventi buvo panaikintas). Pranešime taip pat buvo nurodyta, kad buvo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2027 m. sausio 15 d. Pranešime taip pat buvo nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka, tačiau su Pranešimu D. S. Sprendimo nuorašas nebuvo siunčiamas.
Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu dėl Sprendimo panaikinimo, žinojo jo netenkinusio administracinio akto esminius elementus. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas skundą teismui dėl 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo panaikinimo padavė praleidęs Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (skundas teismui elektroninių ryšių priemonėmis buvo išsiųstas 2024 m. lapkričio 11 d.).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-415/2024). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-96-815/2024). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-822/2024).
Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti.
Vertindama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą procesinį terminą, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka, atitinkanti Įstatymo 138 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tačiau pareiškėjas šios tvarkos nesilaikė ir jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių skundo padavimo teismui termino praleidimo priežasčių jis nenurodė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog D. S. terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad pasirinkęs nurodytą savo teisių gynimo būdą (jokių veiksmų, kad susipažintų su Sprendimo turiniu, D. S. nesiėmė, t. y. jis į Migracijos departamentą dėl Sprendimo ir išsamesnių motyvų pateikimo nesikreipė ir tiesiog nuo 2024 m. vasario mėnesio, kai susipažino su Pranešimo turiniu ir sužinojo apie dėl jo priimtą Sprendimą, iki 2024 m. lapkričio mėnesio laukė, kada jam bus išsiųstas sprendimas, o, jo negavęs, kreipėsi į teismą), pareiškėjas privalo prisiimti ir iš to kilusias neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju termino ginčijamam sprendimui apskųsti praleidimą lėmė ne objektyvios nuo D. S. valios nepriklausiusios priežastys, tačiau subjektyvus situacijos vertinimas bei apsisprendimas elgtis tam tikru būdu. Nustatytos termino praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino skundui paduoti praleidimą. Pareiškėjas, susipažinęs su Pranešimu, jokių veiksmų daugiau nei 8 mėnesius nesiėmė ir į teismą kreipėsi tik 2024 m. lapkričio mėnesį, tačiau jokių tokį ilgą delsimą kreiptis į teismą galinčių pateisinti priežasčių nenurodė. Net jeigu D. S. ir galėjo klysti dėl Sprendimo apskundimo tvarkos, toks ilgas jo delsimas imtis veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti negali būti pateisinamas. Pareiškėjui kilus klausimų ar abejonių, jie galėjo būti išsklaidyti, kreipusis į atsakovą, tačiau tai nebuvo padaryta. Teisėjų kolegijos nuomone, aptartas D. S. elgesys negali būti laikomas tinkamu ir operatyviu. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas elgėsi pareigingai, rūpestingai ir atidžiai.
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis ir svarbiomis. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjui piktnaudžiauti savo teisėmis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to atsisakęs priimti D. S. skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo D. S. skundą dėl Sprendimo panaikinimo, neatnaujinęs termino Sprendimui apskųsti. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija