LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
NUTARIMAS
DĖL KULTŪROS SRITIES TYRIMŲ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2015 m. rugsėjo 16 d. Nr. 4LKT-1(1.3 E)
Vilnius
Lietuvos kultūros taryba, vadovaudamasi Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 „Dėl Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių patvirtinimo“, 28 priedu ir atsižvelgdama į tai, kad visuomenės kaitos, valstybės raidos ir geopolitinių iššūkių perspektyvoje kultūros sfera įgyja išskirtinę reikšmę ir būtent kultūros sektorius telkia ir skatina Lietuvos piliečių kūrybinį potencialą, užčiuopia valstybės pamatų ir šiandienos sociokultūrinių transformacijų sąsajas, ugdo sąmoningumą bei įkvepia inovatyvias idėjas ir dėl to šiandienos kultūra suvoktina kaip viena svarbiausių „minkštosios galios“ formų, lemiančių valstybės tvirtumą ir dinamiškumą, nutaria:
PATVIRTINTA
Lietuvos kultūros tarybos
2015 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 4LKT-1(1.3 E)
KULTŪROS SRITIES TYRIMŲ KONCEPCIJA
1. Kultūros srities tyrimų, vykdomų ir (ar) planuojamų vykdyti 2015 – 2017 metais (toliau – kultūros srities tyrimai), tikslas yra analizuoti šiandieninės Lietuvos kultūros situaciją, meno kūrėjų, vartotojų ir institucijų būklę, diagnozuoti kultūros kaitos ir politikos perspektyvas, nubrėžti ir įvertinti meno kūrybos bei verslo, politikos mokslo, švietimo, socialinės integracijos ir kitų gretimų sektorių sąveikas, pasiūlyti ateities modelius ir plėtros galimybes.
2. Kultūros srities tyrimų kryptys:
2.1. Kultūros statistika:
2.1.1. kultūros lauko ir infrastruktūros būklė. Tai – kultūros lauko statistiniai tyrimai ir kritinė analizė, skirta įvertinti kultūros ir meno infrastruktūros tinklą Lietuvoje, kultūros proceso dalyvių bei vartotojų galimybes, kultūros ir kitų sričių bei infrastruktūrų sąveikos efektyvumą. Šie projektai turėtų tirti investicijas į kultūros infrastruktūrą, materialiuosius ir žmogiškuosius išteklius, kūrybinės veiklos dinamiką bei atlikti finansavimo šaltinių lyginamąją analizę;
2.1.2. kultūros prieinamumas ir visuomenės dalyvavimas. Tai – projektai, vertinantys kultūros prieinamumą visoje šalyje pagal kultūros ir meno sritis, demografinius, socialinius, ekonominius, gyvenamosios vietos ir kitus rodiklius. Siūlytina tirti visuomenės įsitraukimą į kultūrines veiklas, atkreipiant dėmesį į dalyvavimo formų dinamiką, paplitimą, tipologijos pokyčius. Ne mažiau aktualūs kiekybiniai ir kokybiniai kultūros prieinamumo tyrimai, strateginių kultūros programų rezultatų, poveikio visuomenės raidai vertinimai;
2.1.3. kultūros finansavimas. Tai – projektai, analizuojantys kultūros ir meno finansavimo rodiklius pagal nacionalinės, regioninės ir savivaldybių plėtros strateginius tikslus, įvertinantys kultūros procesų dalyvių skaičių, finansavimo šaltinių įvairovę ir kitus rodiklius. Skatintina biudžetinio ir nebiudžetinio kultūros sektoriaus finansavimo, veiklos efektyvumo rodiklių bei vertybinių orientacijų lyginamoji analizė.
2.2. Kultūros politika:
2.2.1. kaitos strategijos ir ateities įžvalgos. Tai – kultūros politikos kaitos modeliavimas, kultūros ir politikos sąveikos kritinė analizė bei sklaida. Šiuose projektuose svarstytini konceptai ir problemos: kultūra kaip „minkštoji galia“ (angl. soft power), kultūra išoriniuose santykiuose, politinis kultūros potencialas, kultūrinė įvairovė ir kūrybinis sąmoningumas kaip propagandos įveika;
2.2.2. kultūros prioritetai. Tai – projektai, skirti kryptingai kultūrinei plėtrai. Jie turėtų siekti identifikuoti prioritetines kultūros sritis ir kryptis, kurti jų raidos modelius, taip pat – įvertinti valstybės kultūrinį ir meninį potencialą globalizacijos sąlygomis bei jį stiprinti;
2.2.3. kultūros politikos ir teisinės bazės auditas. Tai – projektai, plėtojantys kultūros politikos ir teisinės bazės audito, alternatyvaus kultūros biudžeto problematiką. Siūlytini tyrimai ir teisinės rekomendacijos dėl mecenavimo plėtros, paramą skatinančių įstatymų kūrimo, kultūrą remiančių komercinių struktūrų lengvatų, privačių fondų pritraukimo kultūrai remti;
2.2.4. kultūrinės tapatybės ir geopolitinės tikrovės. Tai – visuomenės ir tarpkultūrinio solidarumo projektai, skirti tyrinėti kultūrinės tapatybės pokyčius geokultūrinių permainų aplinkoje. Šie projektai turėtų siekti stiprinti Rytų ir Centrinės Europos regiono kultūrinę ir meninę tapatybę, regiono kultūrinių įvairovių integraciją bei toleranciją.
2.3. Kūrybiškumas ir valstybės pažanga:
2.3.1. kultūros ir švietimo programų sinergija. Tai – kultūros lauko ir edukacijos sąveikos projektai, tiriantys kūrybingumo reikšmę švietimo procesuose, analizuojantys vaizduotės, emocinio intelekto ir socialinių įgūdžių skatinimo būdus mokyklose ir universitetuose, siūlantys alternatyvius ir eksperimentinius edukacijos modelius, taip pat didinantys kokybiško meno prieinamumą jauniausio amžiaus auditorijai. Siūlytini galimi tarpdisciplininio bendradarbiavimo būdai, analizuotinas menininkų pedagoginis potencialas, tirtinos jų integracijos į mokymo institucijas galimybės bei švietimo institucijų kaip kūrybingumo ugdymo platformų perspektyvos;
2.3.2. kūrybinių industrijų plėtra. Tai – projektai, kuriuose tiriama besiformuojanti kūrybinė klasė ir kūrybinės industrijos plėtra. Skatintina konkrečių kultūros industrijos sričių galimybių studija, kultūros industrijos įnašo į Lietuvos ekonomiką analizė, nagrinėtinas kūrybinės klasės statusas ir sociokultūrinis vaidmuo. Šiais projektais turėtų būti tiriamos galimybės gerinti kultūros sektoriaus atstovų komunikabilumą, verslumą ir teisinį išsilavinimą, įdiegti naujus kūrybinę klasę siejančius tinklus bei alternatyvius finansavimo mechanizmus, tokius kaip sutelktinį finansavimą (angl. crowdfunding), mikrofinansavimą (angl. microfinancing) ar kt.;
2.3.3. alternatyvios „Lietuvos“. Tai – projektai, modeliuojantys alternatyvias Lietuvos tikroves, siekiantys pateikti eksperimentines visuomenės, kultūros, politikos, švietimo ir ekonomikos vizijas. Šiuose tyrimuose turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos geopolitinę padėtį ir istorinę tapatybę (praeities matmuo), tačiau jų raidos scenarijai (dabarties ir ateities matmuo) paliekami inovatyviai variacijai. Šie projektai suvoktini ir kaip galimų įvykių „repeticijos“ ar pasiruošimas neapibrėžtai ateičiai, ir kaip kūrybiniai tapatybės permodeliavimo būdai, kuriuose išplečiami valstybės raidos horizontai;
2.3.4. vaizduotės jėgainės. Tai – projektai, kuriuose kultūros laukas tiriamas kaip naujų idėjų ir kūrybingumo katalizatorius. Svarbiausios dvi kryptys – naujų kūrybingumo ir vaizduotės praktikų analizė bei tarpsektorinio dialogo skatinimas. Šiuose projektuose didžiausias dėmesys skiriamas vizionieriškam vaizduotės vaidmeniui, kuris leidžia generuoti inovatyvias, mokslo, verslo, socialinės sferos iššūkius atliepiančias idėjas. Taip pat siūlytini galimi modeliai, numatantys profesionalių menininkų integraciją į verslo įmones, mokslo laboratorijas, regionines organizacijas ir kitas sferas, kurių neaprėpia profesionalusis menas;
2.3.5. kūrybiški miestai ir regionai. Tai – kūrėjų bendruomenių ir kūrybinių iniciatyvų įtaką viešajai erdvei analizuojantys ir modeliuojantys projektai. Siektina išryškinti naujus prislopintų erdvių pažinimo scenarijus, atgaivinti apleistas ir socialiai segreguotas zonas, permodeliuoti institucines funkcijas. Siūlytini meninių iniciatyvų modeliai urbanistinei ir regioninei plėtrai bei konkrečios vietos potencialo, turistinės traukos, socialinio aktyvumo ir patrauklumo didinimui.
3. Vienodos svarbos prioritetai teikiami šiems kultūros srities tyrimams:
3.1. tyrimams, turintiems strateginę reikšmę Lietuvos kultūrai ir visuomenei, atliepiantiems valstybės pažangos ir kultūros plėtros iššūkius ir problemas;
3.2. tyrimams, pasižymintiems inovatyviomis idėjomis, metodologiniu naujumu ir tarpdalykiškumu, integruojantiems Lietuvos kultūros mokslinius ir meninius tyrimus į tarptautinę mokslo ir kultūros erdvę;
3.3. Lietuvos kultūros statistiniams tyrimams, padedantiems įvertinti dabartinę Lietuvos kultūros padėtį ir įtraukti ją į tarptautinį kontekstą;
3.4. tyrimams, darantiems poveikį kultūros lauko ir kultūros politikos raidai, numatantiems efektyvią rezultatų sklaidą visuomenėje;
4. Kultūros srities tyrimų rezultatų forma gali būti:
4.1. naujai surinkti ir įvertinti su kultūros politikos bei kultūros ir meno raidos ar plėtros procesais susiję duomenys;
4.2. leidiniai, publikacijos, elektroniniai tyrimų duomenų rinkiniai (mokslinių arba mokslinių ir meninių tyrimų rezultatų publikavimas);
4.4. inovatyvūs kultūros ar meno produktai ir paslaugos, didinantys kultūros prieinamumą ir vartojimą;
4.6. naujomis žiniomis pagrįstų kultūros tyrimų šaltinių, rezultatų ir (ar) sukurtų kultūrinių inovacijų viešas sistemingas pristatymas mokslo, kultūros ir meno renginiuose, visuomenės informavimo priemonėse, kitose mokslo ir kultūros populiarinimo bei informacinėse programose;