Administracinė byla Nr. eA-1205-556/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05097-2024-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 24S202402 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu atsakovui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nepaisant to, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gegužės 27 d. dirba ir gyvena kartu su žmona Lietuvoje, abu yra ukrainiečiai. Pareiškėjas teigė, kad priimtas individualus administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo, kuris įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.).
3. Pareiškėjas tvirtino, kad iš gero administravimo principo išplaukia, jog valstybės institucijos, vykdydamos valdžios funkcijas, privalo veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, bei dirbti rūpestingai ir atidžiai.
4. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti nustatyta laikinoji apsauga, nes nagrinėjamu atveju tampa aktualūs ne tik Lietuvos nacionalinės teisės reglamentuoti užsieniečio išvykimui, išsiuntimui, grąžinimui į kilmės valstybę keliami procedūriniai reikalavimai, tačiau ir Lietuvos valstybės prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai dėl laikinosios apsaugos masinio srauto metu iš trečiųjų šalių perkeltiems asmenims, priverstiems palikti savo kilmės šalį ar regioną ir negalintiems saugiai ilgam laikui grįžti. Dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, kuriai gali būti taikomas Ženevos konvencijos 1A straipsnis arba kiti tarptautinę apsaugą suteikiantys tarptautiniai ar nacionaliniai dokumentai, t. y. dėl asmenų, kurie pabėgo iš ginkluoto konflikto vietų arba vietų, kur vyrauja smurtas, arba kuriems kilo didelis pavojus, kad jų žmogaus teisės bus sistemingai arba apskritai pažeidinėjamos.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas buvo pagrįstas teisės normomis ir objektyviais duomenimis. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovas manė, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
7. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo O. V. skundą kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
8.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 14 punktu, Migracijos departamentas 2024 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą O. V. atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 24S172814.
8.2. Kadangi pagal Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi priėmimo, O. V. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi negalėjo būti priimtas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas 2024 m. rugsėjo 4 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444.
8.4. Nors Migracijos departamento sprendimas O. V. atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 24S172814 yra susietas su Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 4 d. Sprendimu, kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444 (skundžiamas Sprendimas) (Sprendimas priimtas dėl iš sprendimo Nr. 24S172814 kylančių pasekmių), tačiau šioje administracinėje byloje pareiškėjas ginčija būtent 2024 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą.
9. Teismas apžvelgė Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nurodė, kad pagal VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, kas ir buvo atlikta nagrinėjamo ginčo atveju.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui Migracijos departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, bet pareiškėjo prašymas Migracijos departamente buvo priimtas 2024 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praėjus mažiau negu vieneriems metams. Todėl Migracijos departamentas, priėmęs pareiškėjo prašymą nepraėjus vieneriems metams nuo sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, priėmė skundžiamą Sprendimą.
11. Šiame kontekste teismas taip pat pažymėjo, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jų teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.
12. Teismo vertinimu, Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, o pareiškėjo situacija nepatenka į joje nustatytas išimtis dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas privalėjo panaikinti Kauno skyriaus priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, nes Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444 yra neteisėtas.
13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog jo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi galės būti pateiktas anksčiau kaip vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Kitaip tariant, pareiškėjas negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, jog iš neteisėtų sprendimų pareiškėjui bus išduotas teisėtas leidimas gyventi.
14. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog svarbu įvertinti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, tačiau atsakovas to nepadarė. Teismo vertinimu, šiuo atveju buvo atliekama administracinė procedūra dėl sprendimų panaikinimo, kuris buvo priimtas neteisėtai, o ne nagrinėjamas pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, todėl Migracijos departamentas pagrįstai išsamiai nevertino aplinkybių, kurios vertinamos priimant tokio pobūdžio sprendimus. Šioje situacijoje aktuali Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostata apribojanti galimybę teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir nustatytas apribojimas neturi išimčių, susijusių su užsieniečio socialiniais ryšiais.
15. Teismas, apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką aiškinančią VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), bei įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Migracijos departamentas nemotyvavo ginčijamo Sprendimo, kaip teigė pareiškėjas, nes, teismo vertinimu, atsakovas tinkamai ir atsakingai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir susiklosčiusia situacija. Sprendimas pagrįstas Migracijos departamento surinktais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimuose aiškiai išdėstyti motyvai. Teismas įvertino, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
16. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skunde kitos nurodytos aplinkybės bylos procesinei baigčiai jokios reikšmės neturi, todėl teismas, vadovaudamasis EŽTT ir LVAT praktika, plačiau dėl jų nepasisakė.
III.
18. Pareiškėjas O. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:
19.1. Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 24S202402 buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nevertinant to, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gegužės 27 d. dirba ir gyvena kartu su žmona Lietuvoje, abu yra ukrainiečiai.
19.2. Byloje nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo veiksmų ir pasekmių, nėra pareiškėjo kaltės, jis neatsako už trečiojo asmens darbdavio (Bendrovės) veiksmus, nors pirmiausia Lietuvos Respublikos darbo kodeksas siekia apsaugoti ekonomiškai silpnesnę darbo santykių šalį – darbuotojo teises; pareiškėjas negalėjo įtakoti pažeidimo. Bendrovė turėjo būti įtraukta į procesą suinteresuotu asmeniu, o Regionų administracinis teismas privalėjo būti aktyvus ir išsiaiškinti sutarto atlygio nemokumo priežastis bei išklausyti Bendrovę.
19.3. Atsakovas privalėjo veikti pagal „vieno langelio“ principą ir pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu. Jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi, tačiau atsakovas ignoravo teisės normų taikymo taisykles. Taigi pareiškėjui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, atsakovas turėjo išduoti leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 26 str.).
19.4. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Pirmosios instancijos teismas ignoravo LVAT praktikoje nurodytus privalomus išaiškinimus, kompleksiškai informacijos susijusios su pareiškėju nevertino, imitavo vertinimą, vertinimo nepagrindė, neargumentavo, surašė sprendimą be turinio ir apskritai neįrodė savo argumentų.
19.5. Atsakovas pažeidžia asmenų lygybę prieš įstatymus, kišasi į šeimos gyvenimą, prieš prigimtį, separuoja šeimą, nors separacija baigiasi bendras sutuoktinių gyvenimas – jie nebeveda bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių pareigos, kurios būdingos tik jiems gyvenant kartu (lojalumo, moralinės paramos ir kitos). Ir nėra duomenų, kad pareiškėjo sutuoktinė gali ar nori gyventi su pareiškėju kur nors kitur. Todėl atsakovas elgiasi nehumaniškai, nors visada turi būti sudarytos humaniškos sąlygos ir niekas neturėtų būti verčiamas keliauti, ypač jei tai draudžia Vidaus reikalų ministerijos 2022 m. kovo 1 d. įsakymas.
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
21. Atsakovas atsiliepime nurodo:
21.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo asmeninį vertinimą ir interpretaciją dėl Sprendime bei pirmosios instancijos teismo skundžiame sprendime vartotinų žodžių ir sakinių, tačiau nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
21.2. Nepagrįstai pareiškėjas teigia, kad Sprendimas nebuvo pagrįstas teisės normomis ir objektyviais duomenimis. Pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi „Ketinu dirbti pagal darbo sutartį, mano profesija yra įtrauktą į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir man nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams“ negalėjo būti priimtas. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 24S202402, kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas ištiria pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose. Pažymėtina, kad tai nėra naujas bylos nagrinėjimas.
24. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai bei išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.
25. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų. Pareiškėjo teigimas, kad jis kitaip supranta aplinkybes bei kitaip jas vertina, nėra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nemotyvuotu, nepagrįstu ar neteisėtu. Apeliantas, skųsdamas priimtą teismo sprendimą, iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių ar teisiškai pagrįstų argumentų. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus.
27. VAĮ 2 straipsnio 5 dalis nustato, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei.
28. VAĮ 3 straipsnio 6 punkte yra numatytas lygiateisiškumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, seksualinės orientacijos, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.
29. VAĮ 16 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą: 1) neteisėtą administracinį sprendimą; 2) teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo.
30. Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje dėstoma, jog užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Šis apribojimas netaikomas, kai leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti ar pakeisti šio straipsnio 1 dalies 11, 16, 19, 20 ar 21 punkte nustatytais pagrindais arba kai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu kreipiasi nepilnametis užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, arba užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, šeimos narys, kuriam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
31. Nutarties 30 punkte nurodytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas yra suformulavęs pakankamai aiškią poziciją, kada užsienietis gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, po to, kai jam buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi – praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, jei nėra išimčių.
32. Tikrinamoje administracinėje byloje jokių išimčių nenustatyta. Po Migracijos departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nustatytas laiko tarpas nebuvo suėjęs ir dėl to ginčo nėra. Vadinasi, administracinėje byloje fiksuotos faktinės aplinkybės neabejotinai pateko į Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.
33. Kaip jau buvo paminėta, VAĮ 16 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. VAĮ nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; ūkio subjektų veiklos priežiūros pagrindines nuostatas; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Ginčo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį bei Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį atsakovas vykdė viešo administravimo funkcijas ir turėjo teisę bei pareigą panaikinti Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444.
34. Be kita ko, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija