LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 2014 M. LIEPOS 16 D. ĮSAKYMO NR. V-815 „DĖL SVEIKATOS NETOLYGUMŲ MAŽINIMO LIETUVOJE 2014–2023 M. VEIKSMŲ PLANO PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2014 m. rugsėjo 1 d. Nr. V-912
Vilnius
1. P a k e i č i u Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014–2023 metų veiksmų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-815 „Dėl Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014–2023 metų veiksmų plano patvirtinimo“:
1.1. Pakeičiu 14.7 papunktį ir jį išdėstau taip:
1.2. Pakeičiu 14.8 papunktį ir jį išdėstau taip:
Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje
2014–2023 m. veiksmų plano
6 priedas
EFEKTYVIOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PRIEINAMUMO GERINIMO NEĮGALIESIEMS KRYPTIES APRAŠAS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Efektyvios sveikatos priežiūros prieinamumo gerinimo neįgaliesiems krypties apraše (toliau – Aprašas) numatytos investicijos į kompleksines, tarpusavyje suderintas neįgaliųjų sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos ugdymo, taip pat fizinio ir informacinio sveikatos priežiūros prieinamumo gerinimo neįgaliesiems priemones, odontologinės pagalbos (profilaktikos ir efektyvaus gydymo) paslaugų prieinamumo, neįgalumo profilaktikos bei reabilitacijos efektyvumo užtikrinimo priemones, kuriomis bus siekiama gerinti neįgaliųjų sveikatą bei sumažinti jų socialinę atskirtį ir skurdo riziką.
II SKYRIUS
SITUACIJOS ANALIZĖ
3. Neįgaliųjų problemų aktualumas pasaulyje ir Europoje:
3.1. Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) Vykdomosios tarybos 2012 m. lapkričio 30 d. ataskaitoje EB132/10 neįgalumas apibrėžiamas kaip sveikatos būklės, aplinkos ir personalinių individo savybių sąveikos rezultatas, galintis pasireikšti (3 lygiais) dėl: a) kūno funkcijų ir struktūros pažeidimo; b) aktyvumo apribojimo (pvz., individas negali judėti aplinkoje, negali skaityti); c) dalyvumo barjerų (pvz., negalėjimo lankyti mokyklos, nuvykti į darbą ir kt.). Praplečiamas ir neįgalumą turinčių asmenų sąrašas, šalia tradicinių neįgaliųjų – asmenų, kurie gali judėti tik vežimėliuose arba kitomis techninėmis priemonėmis, aklųjų, kurčnebylių, turinčių psichikos negalią, papildomai aptariamos ir kitos būklės – prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, kurių funkcionavimą apriboja sunkūs bendri sveikatos sutrikimai dėl lėtinių ligų, sunkūs pažintinių funkcijų sutrikimai, senyvas amžius ir kt.;
3.2. PSO ataskaitoje pažymima, kad pasaulyje bendros neįgalumo augimo tendencijos yra lemiamos lėtinių ligų paplitimo ir visuomenės senėjimo. Neįgalumo formų (judėjimo, regos, klausos, psichikos negalios) struktūrą lemia nacionaliniai ypatumai: tiek populiacijos sergamumo struktūra, tiek išoriniai veiksniai – autoįvykių dažnis, priklausomybių nuo narkotikų, toksinių medžiagų paplitimas šalyje ir kt.;
3.3. neįgalieji susiduria su tam tikromis jų socialinę atskirtį didinančiomis kliūtimis: jiems mažiau prieinamos sveikatos priežiūros (įskaitant reabilitacijos), švietimo, transportavimo paslaugos, sunkiau įsidarbinti. Neatitinkanti neįgaliųjų poreikių socialinė ekonominė politika ir standartai, neigiamas požiūris į neįgaliuosius, nepakankamos pajamos, neprieinamos informavimo ir komunikacijos formos, ribotos galimybės dalyvauti priimant sprendimus turi lemiamos įtakos neįgaliųjų gyvenimo kokybei;
3.4. PSO ataskaitoje teigiama, kad neįgaliųjų sveikatai dažniau įtakos turi gretutinės ligos, amžius, neracionalus gyvenimo būdas – nepakankamas fizinis aktyvumas, netinkama mityba, dažnesni žalingi įpročiai – pvz., rūkymas ir kt. PSO ataskaitos duomenimis, neįgalieji, palyginti su kitais pacientais, du kartus dažniau nurodo, kad paslaugų teikėjų kvalifikacija neatitinka jų poreikių, tris kartus – kad jiems nesuteikiama būtinoji pagalba, keturis kartus – kad juos blogai aptarnauja. Pažymimas ir nepakankamas medicininės reabilitacijos paslaugų ir socialinių reabilitacijos priemonių prieinamumas, ypač mažiau išsivysčiusiose šalyse. Poreikių patenkinimo trūkumai gali sąlygoti neįgaliųjų sveikatos būklės pablogėjimą, ilgesnį ir dažnai pasikartojantį hospitalizavimą, apriboti jų dalyvavimą kasdieninėje veikloje, gyvenimo kokybės pablogėjimą;
3.5. priklausomybė nuo įvairių institucijų sprendimų, nedalyvavimas bendruomenės gyvenime, nepakankamas poreikių tenkinimas padaro neįgaliuosius priklausomus nuo kitų žmonių. O negalintys apsitarnauti ir gyvenantys stacionarinėse įstaigose neįgalieji dažniau patiria prievartą, dažniau pažeidžiamos jų teisės. Neįgaliuosius labiausiai palaiko šeimos nariai ir socialinės institucijos, tačiau per didelė priklausomybė nuo šeimos narių pagalbos gali turėti neigiamų padarinių patiems pagalbininkams – sukelti stresą, izoliaciją ir socialinių ekonominių galimybių sumažėjimą, šių problemų padaugėja didėjant šeimos narių amžiui;
3.6. PSO, vienijanti 193 šalis, pasiūlė įdiegti biopsichosocialinį sveikatos priežiūros modelį, pagal kurį teikiant pagalbą ligoniams turi būti įvertinamos ne tik sveikatos sutrikimų priežastys, bet ir ligų pasekmės, kurias galima sumažinti pritaikant ligoniui aplinką, techninės reabilitacijos priemones, keičiant ligonio elgseną. Biopsichosocialinis požiūris į negalią sujungia skirtingus sveikatos modelius – biologinį, individualųjį ir socialinį. Šiuo metu daugelyje valstybių siekiama asmens negalią vertinti taikant biopsichosocialinį modelį (Darbingumo lygio nustatymo paplitimas Lietuvos savivaldybėse, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2013 m.).
4. Neįgaliųjų problemų aktualumą Lietuvoje pagrindžiantys duomenys:
4.1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikto darbingumo lygio nustatyto paplitimo Lietuvos savivaldybėse tyrimo duomenimis, 2011 m. Lietuvoje gyveno 264 632 asmenys, gaunantys netekto darbingumo (invalidumo) pensiją ar išmoką. 2012 m. šalyje gyveno 260 121 neįgalus asmuo, gaunantis netekto darbingumo pensiją ar išmoką. 2012 m. bendras neįgalių asmenų skaičius, palyginti su 2011 m., sumažėjo 4,5 tūkst., o pasiskirstymo pagal negalios sunkumą tendencijos išliko panašios. Neįgaliųjų skaičius mūsų šalyje atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos rodiklius – pasaulyje neįgalūs žmonės sudaro apie 15 proc. visų gyventojų;
4.2. 2014 m. pradžioje mūsų šalyje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 255,4 tūkst. gyventojų, t. y. 1,8 proc. mažiau nei 2013 m. Neįgalumo pensijas gaunančių vyrų ir moterų skaičius skiriasi nedaug: 48 proc. vyrų ir 52 proc. moterų (http://www.socmin.lt/lt/socialine-integracija/neigaliuju-socialine-integracija/statistika.html);
4.3. gyventojų neįgalumo rodikliams įtakos turi šalies demografiniai, sergamumo, migracijos ir emigracijos reiškiniai. Demografiniai veiksniai, kurie gali daryti įtaką neįgalumo atvejų skaičiui savivaldybėse, gali būti įvairūs: skirtinga gyventojų amžiaus struktūra ir gyventojų skaičius savivaldybėse, kasmet senėjanti gyventojų populiacija bei mažas gimstamumas ir didelis mirtingumas, gyventojų migracija šalies viduje arba emigracija už šalies ribų. Svarbus demografinis veiksnys – gyventojų skaičius šalies savivaldybėse. Mažesnėse savivaldybėse dažniausiai pagal amžiaus struktūrą vyrauja senesni gyventojai, nes daug jaunų žmonių koncentruojasi šalies didmiesčiuose, kuriuose geresnės studijų, darbo ir verslo galimybės, geresnis socialinių ir sveikatos paslaugų prieinamumas, žemesnis nedarbo lygis. Socialiniai, ekonominiai netolygumai šalies regionuose ir dėl šių priežasčių vyraujanti gyventojų migracija šalies viduje neišvengiamai daro įtaką ir žmonių sveikatos bei negalios netolygumams;
4.4. daugeliu atvejų gyventojų amžiaus ir populiacijos skirtumai savivaldybėse lemia, kokio dydžio neįgalumo rodiklis bus nustatytas atitinkamoje savivaldybėje. Analizuojant neįgalumo priklausomybę nuo gyventojų amžiaus, matyti (1 paveikslas), kad tarp gyventojų amžiaus ir nustatyto negalios atvejų skaičiaus vyrauja stipri tiesioginė priklausomybė, t. y. kuo vyresni šalies gyventojai, tuo dažniau nustatomas pirminis neįgalumas;
1 paveikslas. Pirminis Lietuvos gyventojų neįgalumas pagal amžių.
4.5. analizuojant neįgalumo nustatymo tendencijas Lietuvoje, daugiausia dėmesio skirta tų asmenų, kurie dėl darbingumo lygio nustatymo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba) kreipėsi pirmą kartą, rodikliams. Tai svarbiausias ir pagrindinis rodiklis vertinant negalios nustatymo tendencijas šalyje;
2 paveikslas. Darbingo amžiaus asmenų, kuriems pirmą kartą pripažinta negalia, skaičius, tenkantis 100 tūkst. gyventojų, Lietuvos savivaldybėse, 2012 m.
3 paveikslas. Darbingo amžiaus asmenų, kuriems pakartotinai nustatyta negalia, skaičius, tenkantis 100 tūkst. gyventojų, Lietuvos savivaldybėse 2012 m.
4.6. Darbingumo lygio nustatymo paplitimo Lietuvos savivaldybėse tyrimo duomenimis, Lietuvoje, išnagrinėjus darbingo amžiaus asmenų negalios nustatymo 60-yje šalies savivaldybių atvejus, tenkančius 100 000 gyventojų, neįgalumo nustatymo rodikliai tapatūs sergamumo rodikliams. Išanalizavus 5 ligų grupių (kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir skeleto raumenų sistemos, nervų sistemos, psichikos ir elgesio sistemos sutrikimų ir navikų) sergamumo ir neįgalumo rodiklius, 60 Lietuvos savivaldybių nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp sergamumo ir negalios nustatymo. Jis akivaizdus sergant jungiamojo audinio ir skeleto raumenų sistemos, nervų sistemos, psichikos ir elgesio sistemos ligomis. Dėl kraujotakos ir navikų ligų patikimas neįgalumo nustatymo ryšys nenustatytas. Pastebėta, kad nustatant neįgalumą pakartotinai, daugėja savivaldybių, kuriose jo rodikliai yra aukšti. Tai normali neįgalumo nustatymo tendencija – laikui bėgant neįgalaus asmens sveikatos būklė blogėja, todėl ir mažėja savivaldybių, kuriose žemi arba labai žemi pakartotinio neįgalumo vertinimo rodikliai;
4 paveikslas. Asmenų, kuriems 2012 m. pirmą kartą nustatytas (0–55 proc.) darbingumo lygis, pasiskirstymas pagal ligas (Šaltinis: Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba)
4.7. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje apie 80 proc. visų negalią turinčių asmenų (įskaitant vidaus ligų sąlygotą negalią) turi fizinę negalią. Tai viena iš pagrindinių probleminių socialinių grupių Lietuvoje. Iš sunkią negalią turinčių neįgaliųjų dirbantieji sudaro tik keliolika procentų. O taikant efektyvias kompleksinės reabilitacijos priemones jau dabar 30–40 proc. sunkią negalią turinčių asmenų sugrįžta į darbą arba tęsia studijas (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro duomenys, taip pat Y. Fromovich-Amit, F. Biering-Sorensen, V. Baskov ect. Properties and outcomes of spinal rehabilitation units in four countries. Spinal Cord, 2009, 1-7). Skandinavijos šalyse, kur yra geriau išplėtota socialinės reabilitacijos sistema, šis skaičius yra daug didesnis – siekia 60 proc. Pagal medicininės reabilitacijos efektyvumo kriterijų – funkcinio savarankiškumo laipsnį – neįgalieji Lietuvos reabilitacijos centruose (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje VšĮ Kauno klinikose, VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, VšĮ Palangos reabilitacijos ligoninėje) pasiekia tą patį rezultatą kaip ir Vakarų Europos šalyse. Taigi tikėtina, kad užtikrinus reabilitacijos nepertraukiamumą ir panaudojant socialinės reabilitacijos priemones (pvz., profesinės reabilitacijos), galima būtų siekti panašių rezultatų kaip Vakarų Europos šalyse ir grąžinti į darbą didesnę dalį darbingo amžiaus neįgaliųjų, o kitiems (įskaitant senyvo amžiaus asmenis) užtikrinti ir palaikyti pakankamą funkcinį savarankiškumą ir socialinį aktyvumą, sumažinant socialinės atskirties riziką;
4.8. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, 2013 m. Lietuvoje gyveno 15 970 neįgalių vaikų. Jie sudarė 6 proc. visų neįgaliųjų. Iš jų 35 proc. turėjo psichikos ir elgesio sutrikimų, 11 proc. – judėjimo sutrikimų, 7 proc. – kraujotakos sutrikimų. Kiti 47 proc. turėjo įvairių kitų sveikatos sutrikimų. 2 609 vaikams buvo nustatytas sunkus neįgalumo lygis, iš jų 1 052 vaikams paskirta slauga;
4.9. 2013 m. medicininės reabilitacijos paslaugas Lietuvoje vaikams nuo 1 iki 18 metų amžiaus teikė 7 stacionarinės vaikų medicinines reabilitacijos paslaugas teikiančios įstaigos bei daugiau kaip 40 vaikų ambulatorinės reabilitacijos paslaugas teikiančių įstaigų. Ambulatorinės medicininės reabilitacijos paslaugų prieinamumas vaikams, ypač neįgaliesiems, yra sudėtingesnis ir mažiau tinkamas dėl socialinių ekonominių priežasčių: mažamečiai vaikai į medicininę reabilitaciją gali atvykti tik lydimi tėvų, kurie yra dirbantys. Nedarbingumo pažyma tėvams, teikiant ambulatorinę reabilitaciją, neišduodama. Atvežti vaikus ambulatorinių reabilitacijos paslaugų tėvai neturi nei laiko, nei galimybių, nei lėšų. Kuomet vaikai atvyksta į stacionarinės reabilitacijos įstaigą, visą reabilitacijos laiką jie gyvena šalia procedūrų atlikimo vietos, tai yra efektyviau, todėl svarbu gerinti šių paslaugų prieinamumą ir kokybę. Kadangi vaikų reabilitacija yra kompleksinė paslauga, apimanti vaikų ugdymą, stacionarinės reabilitacijos įstaigos užtikrina mokymo proceso tęstinumą bendrojo lavinimo mokyklose prie reabilitacijos įstaigų.
5. Siekiant, kad negalią turintiems asmenims pagalba būtų teikiama efektyviai, būtina nuolat kelti specialistų, teikiančių ambulatorinės ir stacionarinės reabilitacijos paslaugas, kvalifikaciją. Europos Sąjungos ir kitų užsienio šalių patirtis rodo, kad viena iš būtinų sėkmingo medicininės reabilitacijos paslaugų sistemos funkcionavimo prielaidų yra reikiamos personalo kvalifikacijos suteikimas per standartizuotus, atitinkančius tarptautinius reikalavimus ir gerą medicinos praktiką mokymo kursus.
6. Teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios sveikatos specialistų kvalifikacijos tobulinimą, bei Europos Sąjungos teisės aktai (2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL 2005 L 255, p. 22); 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, ir Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacijos sistemą (IMI reglamentas) (OL 2013 L 354, p. 132) nustato, kad sveikatos specialistams turi būti sudarytos galimybės nuolat tobulinti savo profesinę kvalifikaciją. Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato, kad sveikatos specialistai privalo penkerių metų laikotarpiu tobulinti profesines žinias ne mažiau kaip 120 val.
7. Medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančių įstaigų tinklas Lietuvoje yra kuriamas vadovaujantis Vakarų Europos šalių patirtimi, Europos Sąjungos gydytojų specialistų sąjungos Fizinės ir reabilitacijos medicinos sekcijos ir valdybos rekomendacijomis (White book on physical and rehabilitation medicine in Europe. 2006, 46 p.).
8. Sudėtingiausi pacientai, kuriems suteikiamos kompleksinės stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugos (tretinio lygio) ir visą parą užtikrinamos visų specialybių gydytojų specialistų visavertės konsultacijos (per metus 600–700 pacientų – vidutiniškai 1 proc. nuo bendro stacionarinių paslaugų skaičiaus), koncentruojami, remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis (vienas centras – vienam milijonui gyventojų), 3 taškuose: rytų Lietuvoje – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų stacionarinės reabilitacijos skyriuose, centrinėje Lietuvos dalyje – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų stacionarinės reabilitacijos skyriuje, vakarų Lietuvoje – VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės stacionarinės reabilitacijos skyriuje (cerebrovaskulinės ligos) ir VšĮ Palangos reabilitacijos ligoninėje (traumos).
9. Pacientai, kuriems reikalingos stacionarinės medicininės reabilitacijos (antrinio lygio) paslaugos, decentralizuojami (paslaugų teikimo lokalizacija priklauso nuo paciento klinikinės būklės ir būtinos medicininės reabilitacijos priemonių komplekso struktūros):
9.1. kai pacientų klinikinė būklė sudėtinga, gresiant paūmėjimui – daugiaprofilinių ligoninių stacionariniuose reabilitacijos skyriuose, kur suteikiamos medicininės reabilitacijos paslaugos ir visą parą turi būti užtikrinamos profilinių specialybių gydytojų specialistų konsultacijos. Siekiant užtikrinti prieinamumą, skyriai įsteigti didžiuosiuose miestuose ir buvusiuose apskričių centruose: VšĮ Regioninėje Telšių ligoninėje, VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje, VšĮ Marijampolės ligoninėje, VšĮ Utenos ligoninėje, VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje, VšĮ Jurbarko ligoninėje, VšĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje;
9.2. kai būtinos medicininės reabilitacijos paslaugos ir ligoniai yra stabilios klinikinės būklės, dienomis turi būti užtikrinamos profilinių specialybių gydytojų specialistų konsultacijos VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje ir VšĮ Palangos reabilitacijos ligoninėje;
9.3. kai ligoniai yra stabilios klinikinės būklės, kai nėra labai svarbus šeimos narių dalyvavimas, reabilitacijos programa pratęsiama namuose, stacionarinės reabilitacijos skyriuose, sanatorijų bazėje (UAB „Draugystės sanatorija“, AB „Eglės“ sanatorija, VšĮ Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centras „Dainava“, AB Birštono sanatorija „Versmė“, VšĮ „Tulpės“ sanatorija, UAB „Palangos linas“, VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“).
10. Kasmet medicininės stacionarinės reabilitacijos paslaugos Lietuvoje suteikiamos vidutiniškai 60 000 pacientų, ambulatorinės reabilitacijos – 35 000 pacientų.
11. Jei pacientams po medicininės stacionarinės reabilitacijos etapo išlieka biosocialinių funkcijų sutrikimų, siekiama užtikrinti reabilitacijos programos tęstinumą (įskaitant reabilitaciją namų sąlygomis) ir reabilitacijos paslaugos teikiamos kuo arčiau asmens gyvenamosios vietos daugiaprofilinių, specializuotų ligoninių, poliklinikų, sanatorijų ambulatorinės reabilitacijos skyriuose.
12. Siekiant gerinti medicininę reabilitaciją ligoniams po sunkių traumų ir ligų bei greičiau sugrąžinti jų darbingumą, 2007–2013 m. buvo skirtos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos 48 viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, besirengiančioms pradėti teikti ambulatorinės reabilitacijos paslaugas arba plėsti jau teikiamų paslaugų apimtis. Projektų įgyvendinimo metu ambulatorinės reabilitacijos paslaugas teikiančiose įstaigose buvo įrengtos arba atnaujintos patalpos, skirtos reabilitacijos paslaugoms teikti, bei įsigyta reikiama įranga (terapiniai baseinai, vertikalios vonios, purvo aplikacijoms, povandeniniam masažui ir kt. terapijoms pritaikytos patalpos). Ambulatorinės reabilitacijos paslaugų kiekis kasmet didėja. 2011 m., palyginti su 2005 m., šių paslaugų padaugėjo nuo 12,2 proc. iki 33,2 proc., o lėšų, skirtų šioms paslaugoms apmokėti, kiekis – nuo 4,8 proc. iki 14,6 proc. Šiomis investicijomis siekta užtikrinti būtinąsias ir geros kokybės ambulatorinės reabilitacijos paslaugas, gerinti jų prieinamumą ir tinkamą organizavimą.
13. Tretinio lygio vaikų medicininės reabilitacijos paslaugos teikiamos VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligoninės stacionariniame reabilitacijos skyriuje ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“. Antrinio lygio vaikų stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugos teikiamos VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės, Santariškių klinikų filialo, Vaikų ligoninės vaikų reabilitacijos skyriuje Druskininkų „Saulutė“, VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Vaikų ligų klinikos Vaikų reabilitacijos skyriaus „Žibutės“ ir V. Tumėnienės sektoriuose. Taip pat antrinio lygio vaikų stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugos teikiamos sanatorijoje „Pušyno kelias“ Vilniuje, VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, VšĮ Utenos ligoninės reabilitacijos skyriuje.
14. Vaikų sveikatos stiprinimui didelę įtaką daro tinkamos ir laiku teikiamos reabilitacijos paslaugos. Stacionarinės reabilitacijos paslaugos užtikrina nepertraukiamą reabilitacijos gydymo kurso suteikimą, vaikai atvyksta į gydymo įstaigą ir būna visą gydymosi laiką. Didėjantis sergančių įvairiomis ligomis vaikų skaičius sąlygoja kokybiškų reabilitacijos paslaugų poreikį. Vaikų sutrikusioms funkcijoms atkurti būtinas kompleksinis gydymas. Dalyvaujant reabilitacijos specialistams, siekiama atkurti paciento motorikos, kalbos ir psichinės veiklos funkcijas. Reabilitacijos įstaigose teikiamos ne tik medicininės reabilitacijos paslaugos, bet ir vykdomi kartotiniai neįgalių pacientų teoriniai ir praktiniai mokymai, kurie užkerta kelia komplikacijoms išsivystyti. Beveik visos vaikų stacionarinės reabilitacijos įstaigos yra įkurtos daugiau kaip prieš 20–30 metų statytuose pastatuose, senuose arba minimaliai pritaikytuose iš kitai paskirčiai skirtų patalpų pastatuose („Palangos gintaras“ Palangoje, „Saulutė“ Druskininkuose, „Žibutė“ Kačerginėje). Senuose ar minimaliai pritaikytuose pastatuose nėra galimybės taikyti šiuolaikinių gydymo metodų, teikti ir plėsti hidroterapijos, balneoterapijos ir kt. paslaugų. Atsižvelgiant į tai, būtina gerinti šių paslaugų kokybę vaikams, ypač turintiems biosocialinių funkcijų (judėjimo, apsitarnavimo, suvokimo, orientacijos, komunikavimo bei adaptacijos) sutrikimų, siekiant kuo greičiau sugrąžinti ir kompensuoti šias funkcijas ir integruoti pacientą į visuomenės gyvenimą. Būtina įrengti šiuolaikinius higienos reikalavimus atitinkančias palatas, specialistų ir procedūrų kabinetus, kuriuose būtų koncentruojama aukšto lygio medicininė bazė, siekiant užtikrinti tinkamą medicininę reabilitaciją bei jos prieinamumą vaikams. Reabilituojant vaikus, skirtingai nuo suaugusiųjų, reikia ne tik atkurti (išmokyti) turėtus įgūdžius, bet ir suformuoti naujus motorinius ir socialinius įgūdžius, esant sunkesnėms sąlygoms. Tai ypač aktualu neįgaliems vaikams. Vaikus ypač veikia aplinka, todėl jiems reikia sudaryti ramią, namų aplinką primenančią aplinką.
15. Svarbu derinant kelių sričių finansavimą (medicinos, socialinės, ugdymo) teikti kompleksines integruotas paslaugas, sudarančias prielaidas neįgalių vaikų integracijai į visuomenę, įsitraukimui į darbo rinką, jų atskirties visuomenėje mažėjimui. Neįgalių vaikų integracija į visuomenę galima dviem kryptimis: labai sunkią negalią turintiems vaikams nuo 9 iki 18 metų amžiaus taikant savęs apsitarnavimo įgūdžių ugdymo programas kartu su medicinine reabilitacija (medicininė-socialinė reabilitacija); negalią turintiems vaikams nuo 14 iki 18 metų amžiaus, kurie gali būti integruojami į darbo rinką, taikant profesinio orientavimo, darbo įgūdžių ugdymo programas kartu su medicinine reabilitacija (medicininė-profesinė reabilitacija). Medicininės ir socialinės bei medicininės ir profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas būtų kompleksiškas kelių finansavimo sričių – medicinos, socialinės bei ugdymo – bendras indėlis į Lietuvos vaikų ateitį. Šiuo metu neįgaliems vaikams tokios kompleksinės integruotos paslaugos Lietuvoje neteikiamos ir pilnametystės sulaukę neįgalieji susiduria su integracijos į visuomenę bei darbo rinką problemomis.
16. Siekiant gerinti paslaugų prieinamumą neįgaliems žmonėms Lietuvoje nuolat investuojama į aplinkos pritaikymą neįgaliesiems, tačiau vis dar išlieka aplinkos pritaikymo problema. Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos atliktos apklausos dėl Vilniaus viešojo transporto, šviesoforų pritaikymo asmenims, turintiems regėjimo negalią bei turintiems judėjimo funkcijų sutrikimų, 2011 m. duomenimis, mieste buvo 149 žemagrindės viešojo transporto priemonės su specialiomis nuleidžiamomis rampomis (104 autobusai ir 45 troleibusai). 311 troleibusų sumontuota aklųjų ir silpnaregių garsinio informavimo sistema. Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos atliktoje apklausoje daugiau nei pusė (57 proc.) judėjimo negalią turinčių asmenų tvirtino besinaudojantys visuomeniniu transportu, iš jų 42 proc. – tik pritaikytu transportu. Ketvirtadalis neįgaliųjų pritaikytu viešuoju transportu naudojasi kasdien, tokia pat dalis – kelis kartus per savaitę. 25 proc. respondentų teigė besinaudojantys neįgaliesiems skirtų organizacijų teikiamomis transporto paslaugomis. Tik dešimtadalis nurodė, kad patys vairuoja asmeninį automobilį arba juos veža kitas asmuo, arba naudojasi taksi įmonių paslaugomis. Beveik pusė respondentų visuomeniniu transportu vyksta į gydymo įstaigas, trečdalis – į kultūros, sporto renginius, pas gimines, draugus ir pan. 15 proc. apklaustųjų nurodė vykstantys į darbovietę ar dienos centrą, 12 proc. – į mokymo įstaigą, įvairias neįgaliesiems skirtas organizacijas, taip pat poilsiauti. Trečdalis tyrimo dalyvių nurodė, kad jiems visuomet arba iš dalies patogu naudotis pritaikytu viešuoju transportu, tačiau daugiau nei penktadalis respondentų teigė priešingai. Nustatyta, kad sunkumus ir kliūtis sudaro įvairios objektyvios bei subjektyvios priežastys. Taip pat Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija 2013 m. atliko tyrimą, kurio metu ištirtos 21 savivaldybės pagrindinės gatvės, visuomeninės paskirties objektai, gyvenamieji pastatai, 53 objektai, priklausantys „Neste Oil Lietuva“, ir Vilniaus miesto poliklinikų pritaikymas neįgaliųjų poreikiams. Nustatyta, kad nė viena degalinė nepritaikyta aptarnauti neįgaliuosius. Tirti 95 rekonstruoti ir nerekonstruoti statybos inžineriniai statiniai, keliai, gatvės, automobilių stovėjimo vietos. Nustatyta, kad 15 iš jų yra netvarkingi, 35 nevisiškai pritaikyti, 35-iuose neįrengti įspėjamieji paviršiai, 45 atitinka visus šiuolaikinius reikalavimus. Šio tyrimo duomenimis, iš 186 renovuotų mokyklų 35 mokyklose galima patekti į bet kurį aukštą, 151 buvo sutvarkyta taip, kad neįgalieji galėtų patekti į pastatą, ir 135-iose mokyklose pritaikyti sanitariniai mazgai. Tiriant Vilniaus miesto poliklinikų pritaikymą neįgaliųjų poreikiams, pastebėta, kad iš 7-ių Vilniaus miesto poliklinikų 3-ijose aplinka neįgaliesiems pritaikyta nevisiškai, nepritaikytas įėjimas į pastatą, į registratūrą, nepritaikyti sanitariniai mazgai.
17. Sveikatos priežiūros įstaigų pritaikymas neįgaliųjų poreikiams taip pat aktuali sveikatos sektoriaus problema. Sveikatos priežiūros įstaigų nepakankamai pritaikyta aplinka riboja sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą fizinę ir kt. negalią turintiems pacientams: kai kur kelių aukštų sveikatos priežiūros įstaigose neįrengti liftai, patogios prievažos ir pan. Siekiant įvertinti sveikatos priežiūros įstaigų padėtį, fizinį ir informacinį prieinamumą skirtingą negalią turintiems asmenims, būtina atlikti vertinimą bei nustatyti esminius fizinį prieinamumą ribojančius veiksnius konkrečiose sveikatos priežiūros įstaigose ar jų aplinkoje bei šio vertinimo pagrindu remti šalies sveikatos priežiūros įstaigas, kurios dėl ribotų finansinių galimybių negali pritaikyti infrastruktūros, fizinės ir informacinės aplinkos specialiesiems neįgaliųjų poreikiams.
18. Silpnosios reabilitacijos sistemos Lietuvoje sritys:
18.1. neparengti nacionaliniai reabilitacijos strategijos ir veiklos planai, siekiant pagerinti tarpsektorinį koordinavimą, realizuojant programas ir teikiant konkrečias paslaugas neįgaliesiems ir senyvo amžiaus asmenims;
18.2. neužtikrinamas duomenų surinkimas, naudojant standartizuotas metodikas, įgalinančias atlikti palyginamąją analizę tarptautiniu mastu, o nacionaliniu lygiu nepakankamai plėtojami nedarbingumo ir neįgalumo moksliniai tyrimai, panaudojant mokslinį potencialą;
18.3. nepakankamas neįgaliesiems teikiamų reabilitacijos paslaugų koordinavimas gyvenamojoje vietoje tarp skirtingų žinybų, tai neužtikrina neįgaliųjų teisių į efektyvią sveikatos priežiūrą ir padidina ekonominius šių grupių asmenų sveikatos priežiūros kaštus. Vadovaujantis tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, Lietuvoje sunkiausią negalią turinčių asmenų integracijai į visuomenę būtina išplėtoti kompleksines reabilitacijos programas neįgaliųjų gyvenamojoje vietoje (bendruomenės lygmeniu), panaudojant visus asmens gyvenamojoje teritorijoje esančius sveikatos, švietimo, socialinio sektorių ir nevyriausybinių, bendruomeninių organizacijų resursus. Pagrindinis tikslas – kiek galima ilgiau po stacionarinės reabilitacijos išlaikyti neįgaliojo asmens funkcinį savarankiškumą, gebėjimą kuo ilgiau išlikti aktyviam įprastinėje veikloje, kad jis negrįžtų į asmens sveikatos priežiūros įstaigą blogesnės būklės su komplikacijomis, kad jam būtų sudaryta galimybė gauti švietimo, sveikatos priežiūros paslaugas, socialines konsultacijas ir t. t. Neįgaliojo asmens funkciniam savarankiškumui išlaikyti taip pat svarbios jo žinios sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo srityse. Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centras, Lietuvos kūno kultūros akademijos Taikomosios fizinės veiklos katedra ir Kauno medicinos universiteto Fiziologijos katedra 2004 m. atliko tyrimą „Neįgaliųjų socializacija taikomojoje fizinėje veikloje“ Lietuvos paraplegikų organizacijos Kauno būstinėje ir Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centre, siekdama nustatyti organizmo funkcijų sutrikimo įtaką fizinei veiklai, taikomai neįgaliųjų socializacijos tikslu, biosocialinių bei psichosocialinių funkcijų aspektu. Šiose įstaigose daugiausia lankosi sunkią fizinę negalią turintys asmenys. Tyrime dalyvavo 35 sunkią fizinę negalią turintys asmenys. Tyrimo išvadose teigiama, kad nesportuojantys neįgalieji savo sveikatos būklę vertino daug blogiau ir aplinkinių pagalbos poreikis jiems buvo daug didesnis nei sportuojančių neįgaliųjų. Bendravimo poreikis ir savarankiškumo įgijimas – tai pagrindiniai motyvai, dėl kurių respondentai (daugiau kaip 80 proc.) sportavo. Sveikatos gerinimo motyvą nurodė mažiau kaip pusė (41 proc.) sportuojančių neįgaliųjų;
18.4. nepakankamai finansuojamos konkrečios neįgaliųjų reabilitacijos programos (įskaitant palaikomąją), kurios pagerina individo funkcinę būklę, funkcinį savarankiškumą ir užtikrina aktyvesnį visuomeninį gyvenimą;
19. Neįgaliųjų odontologinė priežiūra:
19.1. trūksta tikslios ir susistemintos informacijos apie neįgalių pacientų burnos sveikatos būklę ir gydymo poreikius. Neįgaliųjų, turinčių judėjimo ir psichikos negalią, odontologinės pagalbos poreikis yra labai didelis, tą rodo ir neįgaliuosius pacientus vienijančios organizacijos, ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos patirtis. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos duomenimis, atvykę į įstaigą gydytis neįgalieji jau turi vidutiniškai apie 20 ėduonies pažeistų dantų, vyrauja gilūs ėduonies pažeidimai su periodonto audinių destrukcija. Atvykę neįgalieji ir jų artimieji nurodo, kad anksčiau atvykti neturėjo galimybės dėl materialinių sunkumų, specializuoto transporto stokos, o šeimos medicinos paslaugas teikiantys gydytojai nebuvo prisitaikę priimti judėjimo negalią turintį pacientą tiek dėl kompetencijos stokos, tiek dėl nepritaikytos aplinkos;
19.2. judėjimo negalią turinčių pacientų gydymo vizitas vidutiniškai užtrunka 20 proc. ilgiau nei sveiko paciento, o psichikos negalią turintiems pacientams dažniausiai odontologinės sveikatos priežiūros pagalba gali būti teikiama tik taikant bendrąją nejautrą. Šiuo metu patekti pas gydytoją gydyti neįgalaus paciento, taikant bendrąją nejautrą, reikia laukti 1 metus, nors gydomi vidutiniškai 3 pacientai kas savaitę. Šią situaciją iš dalies lėmė įrangos, būtinos neįgaliems pacientams gydyti taikant bendrąją nejautrą, trūkumas. Taip pat remiantis VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydymo praktika, dažniausiai susiduriama su labai sudėtingais ir komplikuotais atvejais gydant neįgalius pacientus ir pacientus, turinčius specialiųjų poreikių, tai liudija apie šių pacientų grupių burnos ligų prevencijos, savalaikės diagnostikos ir gydymo stoką. Iki šiol nėra neįgaliųjų sergamumo burnos ligomis duomenų, o neturint statistinių ar mokslo tyrimų duomenų, sunku planuoti profilaktikos ir gydymo priemones neįgaliems pacientams;
19.3. Tyrimų duomenimis, Lietuvoje odontologo paslaugos yra prieinamos mažesnei daliai žmonių nei Europoje (76 proc., Europos vidurkis – 92 proc., EC. Special Eurobarometer 330. Oral Health. Report. 2010). Yra nemažai finansinio paslaugų prieinamumo kliūčių: pastaraisiais metais apie 4 proc. suaugusių gyventojų (ir 8 proc. skurdžiausiai gyvenančių žmonių) teigė, kad negali gauti odontologo konsultacijos ar gydymo, kurių tikrai reikėjo. 80 proc. žmonių (ir 90 proc. skurdžiausiai gyvenančių žmonių) negavo reikalingo gydymo, nes neįstengė už jį susimokėti (Lietuvos statistikos departamentas. Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos. 2011. Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos. 2012);
19.4. 2012 m. atlikto tyrimo (Narkauskaitė L ., Varvuolienė R., Valentienė J., Aguonytė V., Beržanskytė A. Odontologų paslaugų prieinamumas pacientams su judėjimo negalia Lietuvoje. Visuomenės sveikata, 2013/2(61), p. 38) duomenimis, odontologų paslaugų prieinamumas pacientams, turintiems judėjimo negalią, nepakankamas. Ne visos odontologijos paslaugas teikiančios sveikatos priežiūros įstaigos pritaikytos judėjimo negalią turintiems pacientams: tik 47,4 proc. įstaigų įrengtos prievažos, 35,9 proc. – panaikinti slenksčiai ar pakylos, 29,6 proc. – sumontuoti porankiai. Odontologų paslaugų prieinamumas pacientų, turinčių judėjimo negalią, požiūriu yra problemiškas (70,9 proc. respondentų kelia problemų): 39,7 proc. apklausos dalyvių reikalingas lydintis asmuo, 29,8 proc. – būtinas transportas ar transportavimo paslaugos, 49,7 proc. respondentų įvardijo finansinius sunkumus, 81,3 proc. – sveikatos problemas, 26 proc. jų teigė, kad laukiamasis nėra pritaikytas judėjimo negalią turintiems pacientams, 21,9 proc. nurodė, kad nepritaikytas tualetas.
III SKYRIUS
TIKSLAI
IV SKYRIUS
UŽDAVINIAI
21. Tikslui pasiekti nustatomi šie uždaviniai:
V SKYRIUS
PRIEMONĖS UŽDAVINIAMS ĮGYVENDINTI
22. Įgyvendinant uždavinį – taikant koordinuotas priemones stiprinti neįgaliųjų sveikatą – numatoma:
22.1. remti neįgaliųjų informavimo, švietimo bei mokymo sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos temomis projektus. Vykdytojai: nevyriausybinės organizacijos, savivaldybių visuomenės sveikatos biurai, pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos;
22.2. tobulinti specialistų, teikiančių sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas neįgaliesiems, kvalifikaciją neįgaliųjų sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos skatinimo temomis, specialiųjų neįgaliųjų poreikių pažinimo, aplinkos pritaikymo ir pan. srityse. Vykdytojai: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Vilniaus universitetas, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras.
23. Įgyvendinant uždavinį – pagerinti fizinį sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą neįgaliesiems – numatoma:
23.1. siekiant įvertinti sveikatos priežiūros įstaigų esamą padėtį bei fizinį ir informacinį sveikatos priežiūros prieinamumą skirtingą negalią turintiems asmenims, atlikti vertinimą bei nustatyti esminius fizinį prieinamumą ribojančius veiksnius konkrečiose sveikatos priežiūros įstaigose ar jų aplinkoje bei, atsižvelgiant į vertinimo rezultatus, numatyti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą gerinančias priemones. Vykdytojas – Sveikatos apsaugos ministerija;
23.2. aprūpinti / įdiegti reikiamą infrastruktūrą bei priemones, gerinančias sveikatos priežiūros paslaugų fizinį prieinamumą neįgaliems žmonėms (prievažos, garsiniai signalai akliesiems, informacijos pasiekiamumo iniciatyvos (pagyvenusiems žmonėms ar silpną regėjimą turintiems žmonėms, akliesiems) ir kt.). Numatoma remti šalies asmens sveikatos priežiūros įstaigas, kurios turi mažiau finansinių galimybių pritaikyti fizinę, informacinę infrastruktūrą specialiesiems neįgaliųjų poreikiams (pirmiausia pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas, kaimiškųjų rajonų ir regionines ligonines, taip pat pagal finansines galimybes ir kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas). Vykdytojai: asmens sveikatos priežiūros įstaigos, atrinktos atsižvelgiant į Aprašo 23.1 punkte atliktą vertinimą bei į turimus finansinius išteklius.
24. Įgyvendinant uždavinį – pagerinti medicininės reabilitacijos ir odontologinės priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę neįgaliesiems – numatoma:
24.1. medicininės reabilitacijos srityje:
24.1.1. įgyvendinti bandomąjį projektą, kuriuo būtų įgyvendinamos kompleksinės reabilitacijos (įtraukiant švietimo, sveikatos, socialinių sektorių teikiamas paslaugas) paslaugų programos sunkią negalią turintiems asmenims gyvenamojoje vietoje, siekiant sukurti, išbandyti ir įdiegti kompleksinę, įvairius išteklius (šeimos narius, švietimo, socialinį sektorius bei nevyriausybines, bendruomenines organizacijas) apimančią neįgaliojo socialinės integracijos į visuomenę programą. Bandomąjį kompleksinį projektą tikslinga įgyvendinti 2–3 metus šalies apskrityje, kurioje gyvena daugiausia neįgalių asmenų ir yra didžiausias tokių paslaugų poreikis, apimant skirtingus lygius, t. y. didžiojo šalies miesto savivaldybę, rajono savivaldybę, esančią prie didžiojo šalies miesto, ir atskirą rajono savivaldybę, ir identifikuoti įvairių lygių problemas bei surasti efektyviausius sprendimų bei paslaugų teikimo būdus, kuriuos būtų galima įgyvendinti Lietuvoje. Vykdytojai: asmens sveikatos priežiūros įstaigos, atitinkančios Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus reikalavimus ir atrinktos vykdyti projektą, pagal poreikį bendradarbiaujant su savivaldybių administracijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, mokslo įstaigomis ir kt. Projekto įgyvendinimas turėtų apimti šiuos komponentus:
24.1.1.3. bendruomenės lygmens specialistų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų apmokymas sudaryti ir įgyvendinti reabilitacijos tęstinumo programas;
24.1.1.4. metodinių reabilitacijos algoritmų, skirtų individualioms sunkių ligonių reabilitacijos (iki jų integracijos į visuomenę) programoms sudaryti ir jų stebėsenai užtikrinti, parengimą;
24.1.2. atsižvelgiant į Sergamumo ir pirmalaikio mirtingumo nuo galvos smegenų kraujotakos ligų sumažinimo krypties apraše numatytas priemones dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių antrinio lygio stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugas pacientams, sergantiems galvos smegenų kraujotakos ligomis, infrastruktūros gerinimo, kompleksiškai atnaujinti ir palaikomosios reabilitacijos paslaugų infrastruktūrą tose įstaigose, kuriose šios paslaugos yra teikiamos. Tai prisidėtų prie palaikomosios reabilitacijos paslaugų kokybės gerinimo (šios priemonės įgyvendinimas bus finansuojamas pagal Sergamumo ir pirmalaikio mirtingumo nuo galvos smegenų kraujotakos ligų sumažinimo krypties aprašą). Vykdytojai: asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios antrinio lygio stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugas pacientams, sergantiems galvos smegenų kraujotakos ligomis ir teikiančios palaikomosios reabilitacijos paslaugas;
24.1.3. siekiant medicininės reabilitacijos paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimo šalies gyventojams, kuriems reikalinga reabilitacija, tarp jų ir neįgaliesiems, tęstinumo, atsižvelgiant į 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijas šioje srityje, tobulinti Lietuvos specialistų, teikiančių viešąsias medicininės ambulatorinės ir stacionarinės reabilitacijos paslaugas, kvalifikaciją. Vykdytojai: VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos, Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras; Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas;
24.1.4. plėtoti medicininės stacionarinės reabilitacijos paslaugas, skirtas neįgaliems vaikams, sudarant galimybes modernizuoti infrastruktūrą: rekonstruoti ir pritaikyti patalpas, įsigyti reikiamą įrangą bei priemones efektyviai neįgalių vaikų reabilitacijai VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės, Santariškių klinikų filialo, Vaikų ligoninės vaikų reabilitacijos skyriuje Druskininkų „Saulutėje“, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Vaikų ligų klinikos Vaikų reabilitacijos skyriaus sektoriuje „Žibutė“ (Kačerginė), VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“. Taip pat vienoje iš numatytų įstaigų – VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“ – tikslinga įsteigti kompleksinių integruotų paslaugų (medicininės reabilitacijos, profesinio orientavimo ir mokymo) centrą neįgaliems 14–18 metų amžiaus vaikams, atsižvelgiant į tai, kad VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“ suteikiama daugiausia paslaugų. 2013 m. VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“ gydėsi 5 031 vaikas, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės, Santariškių klinikų filialo, Vaikų ligoninės vaikų reabilitacijos skyriuje Druskininkų „Saulutė“ – 2 412 vaikų, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Vaikų ligų klinikos Vaikų reabilitacijos skyriaus sektoriuje „Žibutė“ (Kačerginė) – 897 vaikai. Kompleksinės medicininės socialinės ir medicininės profesinės reabilitacijos paslaugų (kai tėveliai ir pacientai gali gauti paslaugas įvairiu metų laiku) poreikis vaikams yra apie 100 per metus. Vykdytojai: VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas Vaikų ligoninė, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Vaikų ligų klinika, VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorija „Palangos gintaras“;
24.1.5. organizuoti specialistų, dirbančių su vaikais, turinčiais didelę negalią, kvalifikacijos tobulinimą vaikų socialinių įgūdžių mokymo bei profesinio orientavimo srityse. Vykdytojai atrenkami konkurso būdu pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus reikalavimus;
24.1.6. parengti apsitarnavimo įgūdžių ugdymo programą labai sunkią negalią turintiems 12–18 metų amžiaus vaikams bei kompleksinės medicininės reabilitacijos ir profesinio mokymo programas, skirtas fizinę ir psichikos negalią turintiems 14–18 metų amžiaus vaikams, sukurti tokių paslaugų apmokėjimo modelį. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos pagal kompetenciją bendradarbiaudamos su Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijomis ir (ar) joms pavaldžiomis įstaigomis;
24.2. odontologinės priežiūros srityje:
24.2.1. įgyvendinti 1–2 metus bandomąjį kompleksinį projektą Vilniaus apskrities teritorijoje, pasirenkant apskrities savivaldybes, kuriose gyvena daugiausia negalią turinčių asmenų bei yra didžiausias tokių paslaugų poreikis, apimant Vilniaus miesto savivaldybę, rajono savivaldybę, esančią prie didžiojo šalies miesto, ir atskirą Vilniaus apskrities teritorijoje esančią rajono savivaldybę, bei skirtingus paslaugų teikimo lygius, identifikuojant įvairių lygių problemas bei surandant jų efektyviausius sprendimų būdus. Įgyvendinus bandomąjį projektą įvertinti jo rezultatus, ir atsižvelgus į tai spręsti dėl odontologinės priežiūros paslaugų organizavimo, valdymo ir teikimo tobulinimo, plėtros tikslingumo, ekonominio efektyvumo ir pan. Vykdytojas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika, bendradarbiaudama su projektui įgyvendinti reikalingais partneriais (Vilniaus socialinės paramos centras, Vilniaus apskrities pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, savivaldybės ir kt.). Projekto įgyvendinimas turėtų apimti šiuos komponentus:
24.2.1.3. mobilių odontologų brigadų pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose odontologinės priežiūros paslaugas Vilniaus apskrities teritorijoje, sukūrimą bei jų aprūpinimą reikiama įranga, skirta mobilioms odontologinės priežiūros paslaugoms teikti neįgaliesiems, mobilių paslaugų teikimo organizavimą, o esant sudėtingiems atvejams, neįgalių pacientų transportavimą į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, kur reikia sukurti tinkamas sąlygas kokybiškam neįgalių pacientų gydymui taikant bendrąją nejautrą;
24.2.2. parengti metodines burnos sveikatos prevencinių priemonių, skirtų negalią ar specialių poreikių turintiems pacientams, rekomendacijas, remiantis mokslinių elgesio pokyčių teorijų ir empirinių duomenų pagrįstais įrodymais, bei jas įdiegti į praktiką. Vykdytojai: aukštosios mokyklos, turinčios atitinkamų odontologijos sričių specialistų rengimo ir kvalifikacijos suteikimo patirties, Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos;
24.2.3. sukurti nuotolinių mokymų ir informacijos sklaidos sistemą socialinės globos įstaigų darbuotojams, sveikatos priežiūros įstaigų odontologams, odontologų padėjėjams, stacionaro slaugytojams, taip pat neįgaliesiems ir jų šeimos nariams. Vykdytojai: aukštosios mokyklos, turinčios atitinkamų sričių odontologijos specialistų rengimo ir kvalifikacijos suteikimo patirties, Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos;
24.2.4. parengti ir įdiegti į praktiką operatyvių, saugių ir tinkamų specializuotų odontologinės priežiūros paslaugų teikimo neįgaliesiems, apimant šių paslaugų teikimą namuose, algoritmus. Vykdytojai: aukštosios mokyklos, turinčios atitinkamų odontologijos sričių specialistų rengimo ir kvalifikacijos suteikimo patirties, Sveikatos apsaugos ministerija ir (arba) jai pavaldžios įstaigos;
VI SKYRIUS
ĮGYVENDINIMO VERTINIMO KRITERIJAI
25. Vertinimo kriterijai:
25.1. veiklose, skatinančiose sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos įgūdžius, dalyvavusių neįgaliųjų, kurie teigia, kad įgytas žinias ir įgūdžius taiko praktikoje, dalis;
25.2. neįgalių pacientų, vertinančių fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymo specialiesiems neįgaliųjų poreikiams lygį ES struktūrinę paramą gavusiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose gerai ir labai gerai, dalis;
25.3. asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose fizinė ir informacinė aplinka pritaikyta specialiesiems neįgaliųjų poreikiams, dalis;
25.4. neįgalių 14–18 metų amžiaus vaikų, išėjusių profesinio orientavimo ir mokymo programą, skaičius;
25.5. vaikų nuo 12 iki 18 metų amžiaus, turinčių labai sunkią negalią, išėjusių apsitarnavimo įgūdžių programą, skaičius;
25.6. specialiųjų poreikių turinčių neįgalių pacientų, kuriems suteiktos odontologinės diagnostikos ir gydymo paslaugos, skaičius;
25.8. apmokytų specialistų, kurie teikia sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas neįgaliesiems ir informuoja juos neįgaliųjų sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos skatinimo temomis, specialiųjų neįgaliųjų poreikių pažinimo, aplinkos pritaikymo ir pan. temomis, skaičius;
25.9. modernizuotų medicininės stacionarinės reabilitacijos paslaugas negalią turintiems vaikams teikiančių įstaigų skaičius;
25.10. apmokytų specialistų, teikiančių medicininės ambulatorinės ir stacionarinės reabilitacijos paslaugas neįgaliesiems, skaičius;
25.11. parengtų metodinių rekomendacijų, skirtų individualioms reabilitacijos programoms sudaryti ir stebėsenai užtikrinti, vykdant sunkių ligonių reabilitaciją iki jų integracijos į visuomenę, skaičius;
25.12. organizuotų ir aprūpintų mobilia įranga odontologų brigadų pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose odontologinės priežiūros paslaugas Vilniaus apskrities teritorijoje, skaičius;
25.13. specializuotų odontologinės priežiūros įstaigų, aprūpintų neįgalių pacientų ir asmenų, turinčių specialiųjų poreikių, gydymo taikant bendrąją nejautrą įranga, skaičius;
25.14. parengtas kompleksinis odontologinių ligų prevencijos ir odontologinės pagalbos teikimo žmonėms, turintiems sunkią negalią, modelio aprašas;
25.15. sukurtų neįgaliųjų burnos ligų prevencijos ir burnos priežiūros mokymo metodinių rekomendacijų, skaičius;
25.16. sukurtų ir įdiegtų į praktiką nuotolinių mokymų ir informacijos sklaidos sistemų socialinės globos įstaigų darbuotojams, sveikatos priežiūros įstaigų odontologams, odontologų padėjėjams, stacionaro slaugytojams, taip pat neįgaliesiems bei jų šeimos nariams skaičius;
25.17. parengtų ir įdiegtų į praktiką odontologinės priežiūros paslaugų teikimo neįgaliesiems algoritmų skaičius;
25.18. patobulintų ir patvirtintų neįgaliųjų ir pacientų, turinčių specialiųjų poreikių, gydymo mokymo programų skaičius;
VII SKYRIUS
NUMATOMI PASIEKTI REZULTATAI
26. Iki 2023 m. numatoma pasiekti:
26.1. šiuos rezultato rodiklius:
26.1.1. veiklose, skatinančiose sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos įgūdžius, dalyvavusių neįgaliųjų, kurie teigia, kad įgytas žinias ir įgūdžius taiko praktikoje, dalis – 60 proc.;
26.1.2. neįgalių pacientų, vertinančių fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymo specialiesiems neįgaliųjų poreikiams lygį ES struktūrinę paramą gavusiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose gerai ir labai gerai, dalis – 60 proc.;
26.1.3. asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose fizinė ir informacinė aplinka pritaikyta specialiesiems neįgaliųjų poreikiams, dalis – 5 proc.;
26.1.4. ne mažiau kaip 100 per metus negalią turinčių 14–18 metų amžiaus vaikų, išėjusių profesinio orientavimo ir mokymo programą;
26.1.5. ne mažiau kaip 100 per metus vaikų nuo 12 iki 18 metų amžiaus, turinčių labai sunkią negalią, išėjusių apsitarnavimo įgūdžių programą;
26.2. šiuos produkto rodiklius:
26.2.2. apmokytų specialistų, teikiančių sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas neįgaliesiems ir informuojančių juos neįgaliųjų sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos skatinimo temomis, specialiųjų neįgaliųjų poreikių pažinimo, aplinkos pritaikymo ir pan. temomis, skaičius: ne mažiau kaip 100 socialinių darbuotojų, ne mažiau kaip 100 slaugytojų, ne mažiau kaip 100 šeimos medicinos paslaugas teikiančių gydytojų, ne mažiau kaip 35 visuomenės sveikatos specialistų;
26.2.3. ne mažiau kaip 3 modernizuotos medicininės stacionarinės reabilitacijos paslaugas negalią turintiems vaikams teikiančios įstaigos;
26.2.4. apmokytų specialistų, teikiančių medicininės ambulatorinės ir stacionarinės reabilitacijos paslaugas neįgaliesiems, skaičius: ne mažiau kaip 200 fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų, ne mažiau kaip 500 kineziterapeutų, ne mažiau kaip 200 ergoterapeutų, ne mažiau kaip 100 socialinių darbuotojų, ne mažiau kaip 100 slaugytojų;
26.2.5. parengtų metodinių rekomendacijų, skirtų individualioms reabilitacijos programoms sudaryti ir stebėsenai užtikrinti, vykdant sunkių ligonių reabilitaciją iki jų integracijos į visuomenę, skaičius – 3;
26.2.6. organizuotos ir aprūpintos mobilia įranga 2 odontologų brigados pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančios odontologinės priežiūros paslaugas Vilniaus apskrities teritorijoje;
26.2.7. specializuotų odontologinės priežiūros įstaigų, aprūpintų neįgalių pacientų ir asmenų, turinčių specialiųjų poreikių, gydymo taikant bendrąją nejautrą įranga, skaičius – 1;
26.2.8. parengtas ir įdiegtas į praktiką ne mažiau kaip 1 kompleksinis odontologinių ligų prevencijos ir odontologinės pagalbos teikimo žmonėms, turintiems sunkią negalią, modelio aprašas;
26.2.9. sukurtos neįgaliųjų burnos ligų prevencijos ir burnos priežiūros mokymo metodinės rekomendacijos – ne mažiau kaip 1;
26.2.10. sukurta bei taikoma praktikoje nuotolinių mokymų ir informacijos sklaidos sistema socialinės globos įstaigų darbuotojams, sveikatos priežiūros įstaigų odontologams, odontologų padėjėjams, stacionaro slaugytojams, taip pat neįgaliesiems bei jų šeimos nariams – sistemos praktinis taikymas apima ne mažiau kaip 50 proc. visų tikslinių įstaigų Lietuvoje;
26.2.11. parengtų ir įdiegtų į praktiką odontologinės priežiūros paslaugų teikimo neįgaliesiems algoritmų skaičius – ne mažiau kaip 3;
26.2.12. patobulinta ir patvirtinta ne mažiau kaip 1 neįgaliųjų ir pacientų, turinčių specialiųjų poreikių, gydymo mokymo programa;
26.2.13. neįgaliųjų burnos sveikatos, odontologinių ligų profilaktikos bei gydymo mokymuose dalyvavusių socialinės globos įstaigų ir sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų skaičius: ne mažiau kaip 40 odontologų, ne mažiau kaip 30 odontologų padėjėjų, ne mažiau kaip 10 stacionaro slaugytojų ir ne mažiau kaip 80 slaugytojų.
VIII SKYRIUS
VYKDYTOJAI
27. Šiame Apraše numatytų priemonių vykdytojai:
27.2. asmens sveikatos priežiūros įstaigos, atitinkančios Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus reikalavimus ir atrinktos vykdyti projektus;
27.3. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
27.4. aukštosios mokyklos, turinčios atitinkamų sričių odontologijos specialistų rengimo ir kvalifikacijos suteikimo patirties;
27.5. VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorija „Palangos gintaras“, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Vaikų ligų klinika;
27.6. pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios odontologinės priežiūros paslaugas Vilniaus apskrities teritorijoje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika;
27.7. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Vilniaus universitetas, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas;
IX SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
29. Numatomi finansavimo šaltiniai – valstybės ir savivaldybių biudžeto, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų, kitos tarptautinės paramos lėšos, nuosavos vykdytojų lėšos ir kt. šaltiniai.
30. Siekiant numatytų pokyčių pagal šią Veiksmų plano kryptį, planuojant sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, turi būti atsižvelgta į Apraše numatytą sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą, vykdomų bandomųjų projektų rezultatus.
31. Prieš skiriant finansavimą sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrai modernizuoti ir įsigyti, turi būti įvertinta esama infrastruktūra, jos panaudojimo efektyvumas bei 2007–2013 m. Europos Sąjungos ir kitų finansavimo šaltinių finansuotų veiklų rezultatai šioje srityje.
Sveikatos netolygumų mažinimo
2014–2023 metų veiksmų plano
7 priedas
VAIKŲ SVEIKATOS STIPRINIMO, LIGŲ PROFILAKTIKOS BEI EFEKTYVAUS GYDYMO UŽTIKRINIMO KRYPTIES APRAŠAS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir pati savęs negalinti apsaugoti visuomenės dalis. Vykdant vaikų sveikatos stiprinimo, ligų profilaktikos ir efektyvaus gydymo užtikrinimo politiką, būtina atsižvelgti į vieną pagrindinių vaiko teisių – teisę į kokybišką sveikatos apsaugą, kurią vaikams garantuoja Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau – Konvencija) (Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“, 24 str.). Lietuva, prisijungdama prie Konvencijos, įsipareigojo imtis visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių vaiko teisėms įgyvendinti, tarp jų – siekti geresnės vaikų ir paauglių sveikatos, prieinamos kiekvienam vaikui ir jaunuoliui.
2. Vaiko teisę būti sveikam reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Ši teisė garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti vaikų ir jų motinų (tėvų) sveikatos priežiūrą, vaikų ligų profilaktiką, kvalifikuotą medicininę pagalbą, sveiko gyvenimo būdo ugdymą (informaciją, švietimą ir kt.). Vaikų ir jaunimo sveikata – viena esminių darnaus asmenybės ir visuomenės vystymosi sąlygų. Dabartinės vaikų sveikatos problemos reiškia visos visuomenės problemas ateityje – kuo daugiau sveikatos problemų turės darbingo amžiaus asmenys, tuo sudėtingiau bus išlaikyti tvarų ekonomikos augimą.
3. Vaikų sveikatos stiprinimo, ligų profilaktikos bei efektyvaus gydymo užtikrinimo krypties aprašas (toliau – Aprašas) skirtas tikslams, uždaviniams ir kompleksinėms priemonėms, kurių įgyvendinimas sudarytų sąlygas pagerinti vaikų sveikatą ir gyvenimo kokybę, užtikrintų vaikams palankią, kokybišką bei veiksmingą sveikatos priežiūrą, iki 2023 metų nustatyti.
4. Apraše vartojamos sąvokos ir jų apibrėžtys:
Vaikas – kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau (Konvencija, 1 str.).
Paauglys – asmuo nuo 10 iki 19 metų amžiaus (The Reproductive Health of Adolescents: A strategy for action, A Joint WHO/UNFPA/UNICEF Statement, World Health Organization, Geneva, 1989).
Jaunuolis – asmuo nuo 15 iki 24 metų amžiaus (The Reproductive Health of Adolescents: A strategy for action, A Joint WHO/UNFPA/UNICEF Statement, World Health Organization, Geneva, 1989).
Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslauga – asmens sveikatos priežiūros paslauga, užtikrinanti ankstyvą vaikų raidos sutrikimų išaiškinimą, ankstyvą kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, ir jų tėvams (globėjams).
Dantų ėduonies paplitimas – vaikų, kuriems nustatyta dantų ėduonies pažeistų dantų diagnozė (kodai pagal TLK-10 AM K02.0–K02.9), skaičius.
Vaikai, turintys raidos sutrikimų – vaikai, kuriems nustatytos raidos sutrikimų diagnozės (kodai pagal TLK-AM F70-F89, F90-F94, G80-G82, R62).
Retų ligų kompetencijos centras – organizacinis universiteto ligoninės vienetas, užtikrinantis retomis ligomis sergančių pacientų sveikatos priežiūrą ir atitinkantis sveikatos apsaugos ministro nustatytus kriterijus.
Sveikatą stiprinanti mokykla – mokykla, kurioje pasitelkiant mokyklos bendruomenę ir socialinius partnerius ugdomi mokinių sveikos gyvensenos įgūdžiai, kuriama mokyklos bendruomenės sveikatai palanki fizinė ir psichosocialinė aplinka.
II SKYRIUS
SITUACIJOS ANALIZĖ
5. Statistikos departamento duomenimis, 2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 543,8 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t. y. kas penktas šalies gyventojas buvo vaikas. Palyginti su 2012 m. pradžia, vaikų skaičius sumažėjo 12,5 tūkst. (2,2 proc.). Bendrojo lavinimo mokyklose 2012–2013 m. mokėsi apie 373 tūkst. mokinių. Ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankė apie 104 tūkst. nuo 1 iki 6 metų amžiaus vaikų.
6. 0–17 metų amžiaus vaikų pasiskirstymas Lietuvoje 2012 m. pagal atskiras savivaldybes rodo, kad didžiausia vaikų procentinė dalis (daugiau nei šalies vidurkis, kuris 2012 m. buvo 18,4 proc.) gyveno Telšių (21 proc.), Marijampolės (19 proc.), Tauragės (19 proc.), Klaipėdos (19 proc.) ir Šiaulių (18 proc.) apskrityse bei kai kuriose Vilniaus, Kauno ir Panevėžio apskričių savivaldybėse.
1 paveikslas. 0–17 metų amžiaus gyventojų dalis (proc.) 2012 m. (Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Lietuvos sveikatos rodiklių duomenų bazė).
7. 
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2012 m. didžiausias vaikų (nuo 0 iki 17 metų amžiaus) sergamumas buvo kvėpavimo sistemos (1006,7/1 000 vaikų), virškinimo sistemos (192,4/1 000 vaikų), akių (105,5/1 000 vaikų), odos ir poodžio ligomis (124,6/1 000 vaikų), traumų bei kitų išorinių priežasčių padariniais (109,6/1 000 vaikų) bei infekcinėmis ir parazitinėmis ligomis (82,3/1 000 vaikų).
8. Sveikata apie 50 proc. priklauso nuo žmogaus gyvensenos. Ankstyvas sveikatos ugdymas ir sveikos gyvensenos mokymas turi didelę reikšmę vaiko ateičiai. Įrodyta, kad sveiki mitybos įpročiai susiformuoja jau vaikystėje, todėl ypač svarbu juos diegti ir formuoti ankstyvame amžiuje. Tiek ikimokyklinio amžiaus, tiek mokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai valgo tai, ką valgo visa šeima, todėl nenuostabu, kad vaikų ir suaugusiųjų mitybos problemos yra labai panašios: vaikai per mažai vartoja vaisių ir daržovių, grūdinių produktų, per daug riebalų ir cukraus, užkandžiauja saldžiai, mėgsta greitai pagaminamą maistą, nesilaiko maitinimosi režimo ir pan. Tai patvirtina Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro atliktas vaikų mitybos įpročių tyrimas: 2013 m. atlikto 6–7 klasių mokinių mitybos įpročių ir fizinio aktyvumo įgūdžių tyrimo duomenimis, tik 64 proc. mokinių atsakė, kad pusryčius valgo kiekvieną dieną, ir tik mažiau nei pusė mokinių valgo mokykloje karštus pietus. Tik 68,5 proc. mokinių kasdien ir kelis kartus per dieną valgo daržoves ir 77,1 proc. − vaisius. Tyrimo duomenys parodė, kad dalies mokinių žinios apie sveiką mitybą taip pat nėra pakankamos: tik du trečdaliai 6−7 klasių mokinių pasakė, kad reikia kasdien valgyti daržovių, ir tik maždaug kas antras − vaisių ir mėsos (paukštienos). Tik 62,7 proc. mokinių žino apie būtinybę kasdien valgyti grūdinius produktus (duoną, grūdų košes ir pan.) ir tik 36,9 proc. mokinių mano, kad kasdien reikia gerti pieną ir valgyti pieno produktus. Taip pat nustatyta, kad mieste gyvenantys mokiniai statistiškai daug dažniau vartoja pieną ir pieno produktus, negu gyvenantys kaime. Kasdien ir kelis kartus per dieną šiuos produktus vartoja 78,4 proc. mieste ir 64,3 proc. kaime gyvenančių mokinių. Nors įprastai vaikai apie sveiką mitybą turėtų sužinoti iš savo tėvų ir iš mokytojų mokyklose, tačiau tyrimo rezultatai parodė, kad šią informaciją iš tėvų bei mokytojų sužino tik kas antras mokinys. Pasaulio sveikatos organizacija (toliau – PSO) nuo 2008 m. vykdo Vaikų nutukimo stebėjimo iniciatyvą (Childhood Obesity Surveillance Initiative – COSI) – tiria 6–9 metų vaikų nutukimo paplitimą. Lietuva šioje iniciatyvoje dalyvauja nuo jos pradžios. 2010 m. Lietuvoje 24 proc. vaikų turėjo antsvorio arba buvo nutukę. Europos regione 2010 m. vienas iš trijų 6–9 metų amžiaus vaikų turėjo antsvorio arba buvo nutukęs. Europoje nėra šalių, kuriose turinčių antsvorio arba nutukusių vaikų būtų mažiau negu 20 proc. Atkreiptas dėmesys, kad nors Lietuva yra tarp tų šalių, kuriose, palyginti su kitomis šalimis, yra nedidelis vaikų nutukimo lygis, tačiau nustatyta, kad nutukusių vaikų daugėja greičiau nei tose šalyse, kuriose turinčių antsvorio arba nutukusių vaikų yra daug daugiau. Todėl labai svarbu dėti visas pastangas formuojant vaikų sveikos mitybos įpročius, kad būtų sustabdytas turinčių antsvorio arba nutukusių vaikų skaičiaus didėjimas.
9. Pagal atnaujintas 2010 m. PSO rekomendacijas vaikams ir paaugliams (5–17 m.) būtinas ne mažiau kaip 60 min. vidutinio ar didelio intensyvumo fizinis krūvis kasdien. Tačiau Lietuvoje fizinio vaikų aktyvumo tendencijos nėra geros. Pavyzdžiui, 2005 m. Lietuvos kūno kultūros akademijos atliktoje studijoje „Lietuvos didžiųjų miestų vidurinių mokyklų mokinių fizinio aktyvumo tyrimas“ teigiama, kad tik 9,8 proc. mergaičių ir 18,6 proc. berniukų, gyvenančių didžiuosiuose miestuose, fizinis aktyvumas atitinka PSO rekomenduojamas normas (Volbekienė V. ir kt., 2007). Tarptautinio šeimų gyvensenos tyrimo duomenimis, maždaug pusės Lietuvos ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra nepakankamas, t. y. jie iš viso nesimankština (41,4 proc.) arba mankštinasi retai (12,5 proc.). Vaikai daug laiko praleidžia pasyviai prie televizoriaus ar kompiuterio (Petrauskienė A. ir kt., 2007). Lyginant Lietuvos mokinių fizinį aktyvumą su Europos Sąjungos
(toliau – ES) šalių mokinių fiziniu aktyvumu, nustatyta, kad jis didesnis nei ES šalių vidurkis. Lietuvoje PSO rekomendacijas atitinkantis fizinis aktyvumas 11 metų amžiaus grupėje tarp mergaičių buvo
45 proc., o tyrime dalyvavusių šalių mergaičių – 33,1 proc., berniukų atitinkamai – 54 proc. ir
43,8 proc. 15 metų amžiaus grupėje: tarp mergaičių 27,3 proc., tyrime dalyvavusių šalių – 22,3 proc., tarp berniukų atitinkamai – 44,6 proc. ir 35,3 proc. (PSO, 2004). Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro 2013 m. atliktas vaikų fizinio aktyvumo įpročių tyrimas parodė, kad ketvirtadalis 6–7 klasių mokinių fiziniam aktyvumui mokykloje išnaudoja vieną pertrauką, trečdalis – dvi. Pėsčiomis iki mokyklos eina 31 proc. kaime gyvenančių ir 59,6 proc. mieste gyvenančių mokinių, o iki stotelės pėsti eina 19,5 proc. miestiečių ir 41,8 proc. kaimo mokinių. Dviračiu į mokyklą važiuoja mažuma: 0,9 proc. kaime gyvenančių ir 2,7 proc. mieste gyvenančių mokinių. Taigi gyvenantieji mieste dažniausiai mokyklą pasiekia pėsčiomis, o gyvenantieji kaime dažniau važiuoja viešuoju transportu arba juos į mokyklą nuveža tėvai. Beveik kas antras mokinys atsakė, kad lanko sporto mokyklą, sporto ar šokių būrelius, sporto klubą ir kitus su fiziniu aktyvumu susijusius užsiėmimus. Su fiziniu aktyvumu susijusius užsiėmimus lanko daugiau mieste negu kaime gyvenančių mokinių. Be to, palyginus analogiškų 2009 ir 2013 m. tyrimų išvadas, matomos laisvalaikio fizinio aktyvumo mažėjimo tendencijos. Tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos 2010 m. tyrimo (Health Behaviour in School-aged Children, HBSC) duomenimis, kaime gyvenantys vaikai, palyginti su mieste gyvenančiais jų bendraamžiais, turi beveik 1,3 karto, o neturtingų šeimų vaikai, palyginti su turtingų šeimų vaikais, – daugiau kaip 1,5 karto mažesnę galimybę sportuoti ir mankštintis. Apibendrinus 1994–2010 m. minėto tyrimo duomenis paaiškėjo, kad mieste gyvenantys mokiniai mankštinosi ir sportavo reguliariau negu jų bendraamžiai, gyvenantys kaime. Taip pat nepilnų šeimų vaikai, palyginti su vaikais, gyvenančiais su abiem tėvais, kiek rečiau reguliariai mankštinosi ir sportavo.
10. Vaikų burnos sveikata Lietuvoje yra viena blogiausių ES. 7–12 metų amžiaus vaikų grupėje nuolatinių dantų ėduonies paplitimas siekia 44,8 proc. Šio amžiaus vaikų KPI-D (KPI-D-indeksas, naudojamas ėduonies paplitimui vertinti: įvertinamas dantų ėduonies paplitimas apskaičiavus vaikų, turinčių ėduonies pažeistų dantų, bei visų tirtų vaikų santykį, apskaičiuotą procentais) rodiklis siekia 1,08 (Saldūnaitė K. Dantų ėduonies profilaktikos galimybių vertinimas Lietuvoje tarp 7–12 metų amžiaus moksleivių. Daktaro disertacija, Kaunas: LSMU, 2011, p. 108.). Pirminio ir antrinio ėduonies pažeidimai yra dvi didžiausios paauglių dantų gydymo priežastys Lietuvoje (atitinkamai 40,23 proc. ir 12,20 proc.). Ištyrus 885 15–16 metų paauglius paaiškėjo, kad tik 7,7 proc. tiriamųjų turėjo visus sveikus dantis (be ėduonies ir užpildų). Ortodontinės anomalijos nustatytos 77 proc. 10–11 metų amžiaus ir 61,7 proc. 14–15 metų amžiaus tirtų Lietuvos mokinių, o ortodontinis gydymas reikalingas beveik pusei (49,6 proc.) jaunesnio (10–11 metų) amžiaus ir kas trečiam (34,1 proc.) vyresnio (14–15 metų) amžiaus mokinių (Baubinienė, D. Ortodontinių anomalijų paplitimas ir gydymo reikalingumas tarp Lietuvos moksleivių. Daktaro disertacija. Kaunas, 2010, p. 34.). Vaikų burnos ligų epidemiologinė situacija pastaruoju metu blogėja. 2011 m. mokslo tyrimų duomenimis (Razmienė J., Vanagas G., Bendoraitienė E, Vyšniauskaitė A. The relation between oral hygiene skills and the prevalence of dental caries among 4-6-year-old children. Stomatologija; Baltic Dental and Maxillofacial Journal; 2011; 13:62-7), dantų ėduonies paplitimas Lietuvoje tarp 4–6 metų amžiaus vaikų siekė 90 proc., o 2003 m. šis rodiklis buvo 77 proc. Didėja ir dantų ėduonies intensyvumo rodikliai: 2000 m. 4–6 metų amžiaus vaikai vidutiniškai turėjo po 7,42 ėduonies pažeistų, plombuotų ar išrautų dantų, o 2010 m. šis skaičius beveik padvigubėjo ir siekė 12,03 KPI-D. Didžiausią dalį šio indekso sudaro negydyti ėduonies pažeisti dantys. Tai rodo, kad vaikų burnos higienos ir dantų gydymo poreikiai Lietuvoje nėra patenkinami.
11. Vaikystė ir paauglystė yra tas metas, kai formuojasi burnos sveikatos užtikrinimo įgūdžiai, kurie išlieka visą vėlesnį žmogaus gyvenimą ir juos pakeisti suaugusiajam yra labai sunku. Todėl būtina vaikų ugdymo ir sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinti reguliarią vaikų sergamumo burnos ligomis kontrolę bei tinkamų burnos sveikatos išsaugojimo įgūdžių tęstinį formavimą. Vaikų burnos sveikatos pagerėjimas turės ilgalaikį teigiamą poveikį gyventojų sveikatai, taip pat sukurs prielaidas gydymo ir protezavimo išlaidų mažėjimui. Tose ES valstybėse, kuriose gerai išvystyta odontologinių ligų profilaktikos burnos higienos sritis, apie 50 kartų mažiau sunaudojama lėšų dantų ir apydančio ligoms gydyti bei kramtymo funkcijai atkurti (Razmienė J., Vanagas G., Bendoraitienė E. A., Andriuškevičienė V., Slabšinskienė E. Changes in Caries Prevalence and Oral Hygiene Skills Among Preschool-Aged Children in Lithuania Between 2000 and 2010.Medicina (Kaunas) 2012; 48 (7): 364-370).
12. Savižudybių skaičius – labai svarbus rodiklis, atspindintis visuomenės psichikos sveikatos būklę. Lietuvos vaikų, paauglių ir jaunuolių savižudybių rodikliai vieni aukščiausių ES (2010 m. – 13,4/100 000 vaikų). Nors 2010 m., palyginti su 2009 m., Lietuvoje šis rodiklis mažėjo, kaip ir dar 12-oje Europos šalių, tačiau beveik tris kartus viršijo ES šalių vidurkį. Net trylikoje Europos valstybių 2010 m. jaunuolių savižudybių rodikliai išaugo. Lietuvoje vaikų ir jaunimo savižudybės yra labai opi problema. Lietuvos higienos instituto duomenimis, 2011 m. nusižudė 86 vaikai ir jaunuoliai iki 24 metų amžiaus, nuo 5 iki 19 metų amžiaus nusižudė 20 vaikų. Berniukai prieš save pakelia ranką dažniau nei mergaitės (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Jaunimo psichinė sveikata ir savižudybės, 2013 // http://www.nmva.smm.lt/wp-content/uploads/2012/12/Jaunimops ichin%C4%97-sveikata-ir-savi%C5%BEudyb%C4%97s.pdf).
2 paveikslas. 15–19 metų amžiaus jaunuolių savižudybių rodikliai (100 000 15–19 metų amžiaus gyventojų) Europos šalyse 2009–2010 m. (Eurostatas).
13. Savižudybių problema turi daug aspektų, todėl ir prevencija turi būti kompleksinė. Prevencija gali būti sėkminga, tik tuo atveju, jeigu ji yra vykdoma nuosekliai, orientuojantis į tiksliai apibrėžtas rizikos grupes. Šiuose procesuose turi dalyvauti ne tik sveikatos priežiūros specialistai, bet ir socialinės apsaugos, teisėtvarkos, vaikų teisių apsaugos, švietimo ir mokslo institucijų specialistai, nevyriausybinės organizacijos (toliau – NVO). Vykdant prevencines programas daugiausiai dėmesio turi būti skiriama šeimai ir mokyklai. Atitinkamai svarbu vykdyti ankstyvosios prevencijos programas visoje švietimo sistemoje, skatinti specialistų, susijusių su sveikatos, švietimo ir kitais sektoriais, mokymus psichikos sveikatos ir gerovės klausimais, taip pat skatinti socialinių ir sveikatos mokslų žinių integravimą į formaliojo ir neformaliojo ugdymo veiklą ir ikimokyklinių įstaigų bei mokyklų auklėjimo kultūrą.
14. Paauglystė yra vienas sudėtingiausių vaiko raidos etapų – jos laikotarpiu dažniausiai pradedama eksperimentuoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis – tabaku, alkoholiu ir narkotikais, kurie veikia žmogaus psichiką, sutrikdo žmogaus elgesį ir gali sukelti psichinę ir fizinę priklausomybę. Remiantis PSO koordinuojamo Tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo (Health Behaviour in School-aged Children, HBSC) duomenimis, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problema egzistuoja ir tarp mūsų šalies paauglių. Apklausų duomenimis, 1994–2010 m. smarkiai išaugo rūkymo paplitimas tarp 11–15 metų amžiaus paauglių. 1994 m. rūkančių 11–15 metų amžiaus berniukų buvo tik 11,3 proc., o mergaičių – 3,6 proc., o 2010 m. minėtos amžiaus grupės rūkančių berniukų skaičius padidėjo iki 21,2 proc., o mergaičių – net iki 15 proc. Pirmaisiais tyrimų metais (1994 m.) rūkančių berniukų daugiau buvo kaime nei mieste (atitinkamai 13,9 proc. ir 9,5 proc.), bet vėliau šis skirtumas išnyko. Rūkančių mergaičių dalis visą laiką buvo daug (apie 1,3 karto) didesnė tarp miestiečių. Paauglių rūkymo įpročių paplitimas labai susijęs su šeimos socialine padėtimi: dažniau rūkė paaugliai, augantys nepilnose šeimose (tokiose šeimose paprastai nebuvo biologinio vaiko tėvo), bei paaugliai, laikantys savo šeimas neturtingomis. Tiriamuoju laikotarpiu reguliariai vartojančių alkoholinius gėrimus vaikų skaičius ypač sparčiai augo tarp penkiolikmečių. 1994 m. šis rodiklis siekė 13,6 proc. tarp berniukų ir 5,5 proc. tarp mergaičių. 2010 m. šis rodiklis tarp berniukų buvo beveik du kartus didesnis (25,2 proc.), o tarp mergaičių – daugiau nei tris kartus didesnis (16,9 proc.) nei 1994 m. Apie 30 proc. mokinių prisipažino, kad būdami tik 11 metų amžiaus nors kartą buvo apsvaigę nuo alkoholio. Paaugliai, gyvenantys nepilnose šeimose (ne su abiem biologiniais tėvais) bei socialinės rizikos šeimose, kaip ir rūkymo atveju, buvo linkę išgėrinėti ir svaigintis alkoholiu dažniau negu paaugliai, gyvenantys kartu su abiem biologiniais tėvais. Didesnė reguliariai vartojančių alkoholinius gėrimus paauglių dalis buvo išaiškinta tarp labiau pasiturinčių ir mieste gyvenančių šeimų, o paauglių, buvusių apsvaigusių nuo alkoholio kelis kartus, dalis buvo didesnė tarp mažiau pasiturinčių šeimų ir nesiskyrė tarp mieste ir kaime gyvenančių paauglių. Remiantis aptariamo tyrimo duomenimis, Lietuvos mokyklose vis aktualesnė darosi narkotinių medžiagų vartojimo problema. 2010 m. duomenimis, narkotikų jau yra išbandęs kas trečias (33,5 proc.) penkiolikos metų berniukas ir kas penkta (18,4 proc.) to paties amžiaus mergaitė. Epidemiologinių tyrimų duomenys rodo, kad socialiniai veiksniai labai daug prisideda prie to, kad paaugliai pradeda eksperimentuoti su narkotikais. Atlikto tyrimo duomenimis, mieste gyvenantys paaugliai turėjo daugiau galimybių vartoti narkotikus nei jų bendraamžiai, gyvenantys kaime (atitinkamai 28,1 proc. ir 18,5 proc. tarp berniukų ir 16,9 proc. ir 8 proc. tarp mergaičių), o paaugliai, gyvenantys nepilnose šeimose, – dažniau nei paaugliai, gyvenantys su abiem tėvais (atitinkamai 28,1 proc. ir 22,6 proc. tarp berniukų bei 20,9 proc. ir 14,1 proc. tarp mergaičių). Išbandyti narkotikus dažniau buvo linkę turtingesnių šeimų vaikai. Atliktas tyrimas rodo, kad rūkymo, alkoholinių gėrimų ir narkotikų vartojimo problema tarp mūsų šalies paauglių didėja.
15. Patyčios yra vienas iš pagrindinių veiksnių, smarkiai žalojančių vaikų psichikos sveikatą ir trukdančių saugiai jaustis mokykloje, namuose, gatvėje. Patyčių paplitimas Lietuvoje tiriamas pagal Tarptautinę mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimų programą (Health Behaviour in School-aged Children, HBSC). Tyrimų duomenys parodė, kad patyčių apraiškų dažnis Lietuvos mokyklose nuo 1994 m. iki 2010 m. sumažėjo. 1994 m. patyčias patyrė 81,2 proc. tyrime dalyvavusių mokinių, 2002 m. – 68,7 proc., o 2010 m. patyčių patyrusių mokinių buvo 52,4 proc. Dažniausiai patyčias patiria 11–13 metų amžiaus mokiniai, o iš kitų dažniausiai tyčiojasi 15-mečiai. Tačiau palyginti su kitomis Europos šalimis, patyčių dažnis Lietuvos mokyklose kol kas lieka didžiausias (Švedijoje tik apie 4 proc. vaikų patiria patyčias, Latvijoje ir Estijoje – apie 22 proc., Vokietijoje – 14 proc.). Tiriant polinkį į depresiją, suicidinį elgesį, nustatyta, kad apie pusė visų tyrime dalyvavusių mokinių turi polinkį į depresiją ar depresijos apraiškų. Laimingumo apklausos rodo, kad Lietuvos mokiniai subjektyviu savęs ir aplinkos vertinimu yra patys nelaimingiausi Europoje (2004) („Patyčios Lietuvos mokyklose: problemos ir jų sprendimo būdai“. Švietimo ir mokslo ministerijos leidinys „Švietimo problemos analizė“, 2009 m. gruodis, Nr. 11 (39)).
16. Vaikų raidos sutrikimų ankstyvoji diagnostika, reabilitacija ir pagalba šeimai padeda gerinti šių vaikų socialinę adaptaciją. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugos teikiamos 40 Lietuvos savivaldybių (jas teikia 42 asmens sveikatos priežiūros įstaigos), o neteikiamos net 20 savivaldybių. Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas 2012 m. gavo 11 tūkst. vaikų (7,7 proc. vaikų nuo gimimo iki 4 metų amžiaus), bet paslaugų vartojimas savivaldybėse labai netolygus – nuo 0,15/1 000 gyv., iki 140,9/1 000 gyv. Vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos savivaldybių psichikos sveikatos centruose, tačiau daugumoje šių centrų trūksta specialistų, kurie užtikrintų kokybiškas paslaugas vaikams ir jų tėvams. Nepakankamą pagalbos prieinamumą tėvams / globėjams, auginantiems vaikus, turinčius raidos sutrikimų, rodo ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos duomenys, kad sutrikusio vystymosi kūdikių namuose 16 proc. globojamų vaikų yra vaikai, turintys sunkią kompleksinę psichikos negalią (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2012 m. veiklos ataskaita // http://www.viltis.lt/images/wp/uploads/2013/04/Kontrolieres-ataskaita.pdf). Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2012–2013 m. 1 000 gyv. teko 1,221 antrinio sveikatos priežiūros lygio vaikų ir paauglių psichiatro konsultacijos ir 0,2468 antrinio sveikatos priežiūros lygio individualios vaikų psichoterapijos seanso, šias paslaugas teikė tik 13 įstaigų didžiuosiuose Lietuvos miestuose, dėl to paslaugų prieinamumas sudėtingesnių psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems vaikams ir paaugliams yra labai ribotas ir netolygus (Pūras D., Šumskienė E., Veniūtė M., Šumskas G., Juodkaitė D., Murauskienė L., Mataitytė–Diržienė J., Šliužaitė D. Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką. Mokslo studija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. 152 p.; http://tbinternet.ohchr.org/_layouts/treatybod yexternal/Download.aspx?symbolno=CRC%2fC%2fLTU%2fC%2f34&Lan=en).
17. Siekiant plėtoti kompleksines vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugas (ambulatorines konsultacines, dienos stacionaro, stacionaro), ES struktūrinių fondų investicijos 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu buvo skirtos 5-iems regioniniams diferencijuotos kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui ir šeimai centrams įsteigti ir aprūpinti reikalinga įranga, investuojant į transportą, reikalingą mobilioms paslaugoms teikti. Šiuose regioniniuose centruose glaudžiai bendradarbiaujama su bendruomenėse dirbančiais asmens sveikatos priežiūros specialistais, švietimo ir socialinės apsaugos įstaigomis, teikiama pagalba visoms vaikų grupėms ir jų šeimoms.
18. Vis dėlto tiek vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos, tiek vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybė ir prieinamumas Lietuvoje išlieka nepakankami, todėl būtina užtikrinti sklandžią šių paslaugų plėtrą ir investicijų tęstinumą. Psichikos sveikatos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-1070 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“, numatyta plėtoti vaikų psichikos sveikatos priežiūrą, vykdant tiek modernias prevencines priemones, tiek ir gydymo bei reabilitacijos paslaugų plėtrą: gerinti vaikų ir paauglių psichikos sveikatos apsaugą ir priežiūrą vykdant tikslines prevencines, gydymo ir reabilitacijos programas, skirtas vaikų, šeimų ir bendruomenių atsparumui sveikatą žalojantiems veiksniams stiprinti bei neigiamų socializacijos pasekmių prevencijai. Didžiausias dėmesys skiriamas šiuo metu aktualiausioms problemoms spręsti – vaikų dvasinės sveikatos, emocinės ir socialinės raidos sutrikimų prevencijai, tėvų mokymui tinkamai auginti vaikus, savižudybių, priklausomybių ir prievartos prevencijai, vaikų sveikatos problemų sprendimui; siekiama remti valstybės ir savivaldybių psichikos sveikatos stiprinimo ir psichikos sutrikimų prevencijos programas. Taip pat Psichikos sveikatos strategijoje numatyta plėtoti vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas, didinant jų apimtį, gerinant kokybę. Plėtoti ir integruoti į pediatrijos paslaugų infrastruktūrą vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros ir socialinės (raidos) pediatrijos paslaugas. Šešioliktoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė kaip prioritetines kryptis nutarė įgyvendinti svarbiausius Psichikos sveikatos strategijos principus ir išskirtinį dėmesį skirti Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimui bei savižudybių problemos sprendimui (Šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 263 punktas).
19. Iki 2014 m. sausio 1 d. vaikų, ugdomų ikimokyklinio ugdymo įstaigose, visuomenės sveikatos priežiūra buvo priskiriama savarankiškai savivaldybių funkcijai. Lietuvos Respublikos Seimui 2012 m. gruodžio 20 d. priėmus Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymą, nuo 2014 m. sausio 1 d. mokinių, ugdomų pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, visuomenės sveikatos priežiūra savivaldybių teritorijose esančiose ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose įtvirtinta kaip valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. Šiuo metu ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirba apie 600 sveikatos priežiūros specialistų. Daugelis šių specialistų turi specialųjį vidurinį arba slaugos mokslo krypties aukštesnįjį išsilavinimą. Todėl norėdami dirbti sveikatos priežiūros specialistu ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas vykdančiose įstaigose, jie turi iki 2016 m. sausio 1 d. papildomai baigti su Sveikatos apsaugos ministerija suderintus 160 val. trukmės visuomenės sveikatos priežiūros kvalifikacijos tobulinimosi kursus. Norint šiuos specialistus išlaikyti darbo rinkoje ir neprarasti jau sukauptos jų darbo ikimokyklinio ugdymo įstaigose patirties, būtina organizuoti specialistų mokymus, kad būtų sudarytos sąlygos sumažinti skirtumus tarp šiuo metu teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams ugdymo įstaigose.
20. Sveikatą stiprinančiose mokyklose vykdoma planinė sveikatos stiprinimo, sveikatos ugdymo veikla, todėl kiekvienas vaikas turi turėti galimybę mokytis tokioje mokykloje. PSO programos „Sveikata visiems XXI amžiuje“ vienas iš strateginių tikslų (13 strateginis tikslas) – užtikrinti, kad 95 proc. vaikų turėtų galimybę mokytis sveikatą stiprinančiose mokyklose, 50 proc. vaikų – sveikatą stiprinančiuose darželiuose (Sveikata visiems XXI amžiuje (1998). Pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos priežiūros principai Europos regione. Vilnius: Sveikatos apsaugos ministerija). Lietuva oficialiai į Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą buvo priimta 1993 m. Sveikatą stiprinančių mokyklų idėja yra gera ir priimtina Lietuvai. Ji svarbi tuo, kad tai yra ne priverstinė, primesta, o savanoriška veikla. Sveikatą stiprinančių mokyklų veikla apima ne tik mokyklos fizinės aplinkos gerinimą, fizinio aktyvumo ir sveikos mitybos skatinimą, kuriais dažniausiai apsiriboja sveikatinimo veikla įprastose mokyklose. Sveikatą stiprinančių mokyklų veikla orientuota į psichologinio mokyklos mikroklimato gerinimą. Sveikatos ugdymas integruotas į bendrąją mokyklos ugdymo sistemą, apima įvairias sveikatos sritis, paremtas gyvenimo įgūdžių formavimu. Šio tinklo veikloje dalyvaujančios įstaigos sudaro palankesnes sąlygas vaikų sveikatai stiprinti. Lietuvoje į sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą yra įsitraukusios apie 18 proc. visų mokyklų, todėl ne visi vaikai turi vienodai palankias sąlygas stiprinti savo sveikatą. Rietavo ir Šalčininkų r. savivaldybėse visai nėra tokių mokyklų, o Druskininkų, Skuodo r., Šakių r.,
Panevėžio r., Rokiškio r., Vilniaus r. yra vos po vieną. Sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo veiklą Lietuvoje koordinuoja Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, didžiulis vaidmuo tenka savivaldybių visuomenės sveikatos biurams, kurių viena iš funkcijų yra vaikų ir jaunimo visuomenės sveikatos priežiūra. Reikia sukurti mechanizmus, kurie skatintų šią veiklą, pvz., tai galėtų būti sveikatą skatinančių mokyklų vėliavos sukūrimas ir įteikimas, mokyklų specialistų mokymai, metodinės medžiagos parengimas, konsultacinės pagalbos teikimas ir pan. Todėl siekiant užtikrinti sveikatą skatinančių mokyklų tinklo plėtrą šalyje reikia stiprinti biurų, kaip sveikatą stiprinančių mokyklų veiklos iniciatorių ir koordinatorių vietos lygmeniu, vaidmenį. ES 2007–2013 m. struktūrinių fondų investicijos prisidėjo prie visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės gerinimo savivaldybėse, taip buvo siekiama priartinti visuomenės sveikatos priežiūros sistemą prie bendruomenės. 27 savivaldybių visuomenės sveikatos biurai, įgyvendindami projektus, pasinaudojo ES struktūrine parama. Dalis investicijų buvo skirta sveikatos priežiūros paslaugoms mokyklose plėtoti ir gerinti: buvo atnaujinti sveikatos kabinetai, pagerintos darbo sąlygas specialistams, įsigyta darbui reikalingų priemonių. Tai sudaro sąlygas stebėti vaikų sveikatos pokyčius, mažinti jų sergamumą, ugdyti sveikos gyvensenos įpročius, teikti vaikų poreikius atitinkančias visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas.
21. Siekiant pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, įgyvendinami 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programos Nr. LT11 „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“ projektai. Įgyvendinus šios programos projektus, 90 mokyklų ir 60 ikimokyklinio ugdymo įstaigų bus atnaujinta sveikatos priežiūros kabinetų infrastruktūra, jie bus aprūpinti būtinomis priemonėmis. Mokyklinio amžiaus vaikų sergamumo duomenims rinkti, sisteminti, analizuoti šalies ir savivaldybių lygiu ir sistemingam vaikų sveikatos būklės stebėjimui bus sukurta ir įdiegta mokyklose vaikų sveikatos stebėsenos informacinė sistema. Būtina šią sistemą įdiegti ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
22. Mokykloje vaikai praleidžia dešimt ir daugiau imliausių savo gyvenimo metų. Yra daug mokslinių tyrimų duomenų, mokslinių straipsnių, įrodančių sveikatos ugdymo vaikų ugdymo įstaigose įtaką fizinei, emocinei, psichikos, socialinei sveikatai, fiziniam išsivystymui ir ligų profilaktikai. Taigi sveikatos priežiūros specialistas ugdymo įstaigoje labai reikalingas.
23. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtinta nuostata dėl sveikatos priežiūros specialisto dalyvavimo sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo procesuose pačioje ugdymo įstaigoje. Sveikatos priežiūros specialisto mokykloje paskirtis – padėti mokiniui saugoti ir stiprinti sveikatą (Sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-1035/ISAK-2680 „Dėl Sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo“). Dauguma mokyklose dirbančių sveikatos priežiūros specialistų turi aukštesnįjį išsilavinimą ar specialų vidurinį išsilavinimą, palaipsniui keliama jų kvalifikacija. Nemaža dalis savivaldybių specialistų jau įgijo žinių apie sveikatos priežiūrą mokyklose, naujų technologijų ir telekomunikacijų taikymą visuomenės sveikatos informavimo srityje, vaikų, paauglių ir jaunimo sveikatą, ligų prevenciją, gyvenimo įgūdžių ugdymą, sveikatinimo veiklą, darbą su bendruomene ir kitomis temomis, išklausė visuomenės sveikatos priežiūros tobulinimo kursus, suderintus su Sveikatos apsaugos ministerija. Vis dėlto Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutu atlikto tyrimo, kuriuo buvo siekiama įvertinti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pasitenkinimą darbu, duomenimis, specialistams dar trūksta įgūdžių dirbti su vaikais individualiai, trūksta teorinių ir praktinių žinių tam tikrais klausimais, trūksta metodinės medžiagos. Analizuojant mokyklose dirbančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų teorinių ir praktinių žinių pakankamumą nustatyta, kad 31,4 proc. respondentų trūksta teorinių ir praktinių žinių pamokų tvarkaraščių sudarymo, valgiaraščių sudarymo (23,4 proc.), programinio planavimo (16,1 proc.), kūno kultūros pamokų organizavimo (14,8 proc.) bei protinio darbo higienos srityse (11,4 proc.). Kai kurie respondentai nurodė, kad nėra pasirengę teikti pagalbos ir rekomendacijų šeimos planavimo, asmenybės ugdymo, priekabiavimo, tarpusavio santykių, lytiškumo ugdymo temomis. Net 41 proc. respondentų nurodė, kad trūksta metodinės medžiagos. Trečdalis (30,7 proc.) kaimo mokyklose dirbančių sveikatos priežiūros specialistų neturi galimybės naudotis internetu, kompiuteriu kaimo mokyklose naudotis negali 26,8 proc. respondentų. Sveikatos kabinetai yra įrengti 94,5 proc. miesto mokyklų ir 60,8 proc. kaimo mokyklų. Specialistų darbo vietų aprūpinimas veiklos priemonėmis daug prastesnis tose mokyklose, kuriose nėra atskiro sveikatos kabineto.
24. Didelė problema yra vaikų alerginės ligos. Išsivysčiusiose šalyse vaikų alerginio rinito paplitimas siekia 40 proc. ir šis susirgimas užima šeštą vieta tarp dažniausių lėtinių ligų, o bronchine astma serga 300 milijonų gyventojų bei prognozuojama, kad 2025 m. šis skaičius pasieks 400 milijonų. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje 2009–2012 m. laikotarpiu didėjo vaikų sergamumas alerginiu rinitu (nuo 9 iki 15,3 atvejo / 1000 vaikų), astma, astmine būkle (nuo 6,6 iki 8,4 atvejo / 1000 vaikų), dermatitais ir egzemomis (nuo 65,8 iki 72 atvejų / 1000 vaikų). Alerginės ligos turi didelį neigiamą poveikį vaikų, jų šeimų ir visuomenės gyvenimo kokybei, taip pat šios ligos labai padidina riziką susirgti bronchine astma. Alerginės ligos yra sunkiai diagnozuojamos, ir tai didina neveiksmingo vaikų ligų gydymo tikimybę. Šeimos gydytojų kompetencijos ir šiuolaikinių diagnostikos metodų taikymo stoka sąlygoja nepakankamai efektyvius alerginių ligų diagnostiką ir gydymą.
3 paveikslas. 0–17 metų amžiaus vaikų sergamumas (naujai užregistruoti atvejai) tam tikromis alerginėmis ligomis 2009–2012 m. (Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Lietuvos sveikatos rodiklių duomenų bazė).
4 paveikslas. 0–17 metų amžiaus vaikų sergamumas astma (100 000 gyv.) (Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Lietuvos sveikatos rodiklių duomenų bazė).
25. Galima išskirti du aktualiausius alergijos tipus: alergija maistui ir alergija vaistams. Alergija maistui Europoje ypač išaugo per paskutinius 10–15 metų. 2012 m. Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos skelbtoje maisto alergijos ir anafilaksijos deklaracijoje teigiama, kad daugiau kaip 17 mln. žmonių Europoje alergiški maistui, iš jų – 3,5 mln. jaunesni nei 25 metų. Daugėja vaikų ir jaunuolių alergijos maistui atvejų, ypač padaugėjo gyvybei gresiančių vaikų alerginių reakcijų. Europoje alergija maistui – pagrindinė 0–14 metų amžiaus vaikų anafilaksijos priežastis. Alergija maistui – dažna sunkių anafilaksinių reakcijų, kurios gali baigtis mirtimi, priežastis. Mokslinių tyrimų duomenimis, maisto alergenai sukelia apie 35–57 proc. anafilaksinių reakcijų vaikams. Nepriklausomai nuo amžiaus, maistas sukelia 25 proc. mirčių nuo ūminių anafilaksinių reakcijų. Lietuvoje anafilaksinės reakcijos nėra registruojamos, būtina įsteigti anafilaksinių reakcijų į maistą registraciją. Tokią registraciją nacionaliniu lygiu įsteigti ragina ir Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademija. Tam, kad detaliai būtų ištirtas alergijos maistui paplitimas Europoje ir rizikos veiksniai, 2005–2009 m. buvo inicijuotas tarptautinis daugiacentris EuroPrevall projektas. Į EuroPrevall Lietuvos naujagimių kohortinį tyrimą buvo įtraukti 1558 naujagimiai. Tyrimo rezultatai parodė, kad maisto alergijos paplitimas didėjo pirmaisiais vaiko gyvenimo metais (1,3 proc. 6 mėnesių ir 2,8 proc. 12 mėnesių amžiuje), o 2,5 metų amžiaus vaikų padidėjęs jautrumas maistui siekė 5,6 proc. (Dubakienė R., Rudzevičienė O., Butienė I., Sezaitė I., Petronytė M., Vaicekauskaitė D., Žvirblienė A. Studies on early allergic sensitization in the Lithuanian birth cohort. The Scientific World Journal 2012; 2012: 909524). Vaistų sukelto padidėjusio jautrumo reakcijos yra viena iš svarbesnių problemų, su kuria susiduriama klinikinėje praktikoje ir kuri yra svarbi visuomenės sveikatai. Vaistų sukeltos padidėjusio jautrumo reakcijos reikalauja išsamaus tyrimo specializuotuose sveikatos priežiūros centruose, kadangi dažnai yra nustatoma klaidinga diagnozė. Naudojant tarptautinį klausimyną, pirmą kartą asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose paslaugas vaikams, 2006–2007 m. buvo apklausti 3001 vaiko (nuo 1 mėnesio iki 18 metų amžiaus) tėvai. Apklausos rezultatai parodė, kad vaistų sukeltų padidėjusio jautrumo reakcijų paplitimas tarp Lietuvos vaikų yra gana dažnas – 7,4 proc., vaikai dažniausiai patyrė nepageidaujamas reakcijas į antibiotikus (Kvedarienė V., Rudzevičienė O., Būtienė I., Šitkauskienė B., Buterlevičiūtė N., Norkūnienė J., Gomes E.R., Demoly P. Padidėjusio vaikų jautrumo vaistams paplitimas Lietuvoje. Vaikų pulmonologija ir alergologija, 2012, t. 15, Nr. 2., p. 14–21). Padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus yra menkai ar nepakankamai tiriamos, o tai lemia nepatvirtintos alergijos vaistams diagnozės nustatymą ir kartu mažiau veiksmingų ir (ar) toksiškesnių vaistų paskyrimą. Klaidingai nustačius diagnozę arba nepakankamai įvertinus alergiją vaistams, skiriami mažiau veiksmingi ar brangesni alternatyvūs vaistai, o tai savo ruožtu lemia didesnes išlaidas. Išsamūs vaikų alergijos vaistams diagnostiniai tyrimai Lietuvoje pradėti atlikti Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės, Santariškių klinikų filiale, Vaikų pulmonologijos ir alergologijos centre.
26. Remiantis išankstiniais Higienos instituto Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro duomenimis, 2013 m. mirė 130 1–17 metų amžiaus vaikų (74 berniukai ir 56 mergaitės). Pagrindinės 1–17 metų amžiaus vaikų mirties priežastys buvo išorinės mirties priežastys
(49,2 proc.), piktybiniai navikai (12,3 proc.) ir įgimtos formavimosi ydos (10 proc.). Nuo išorinių mirties priežasčių 2013 m. mirė 64 vaikai (47 berniukai ir 17 mergaičių). 2013 m. mirė 110 kūdikių (vaikų iki 1 metų), palyginti su 2012 m., 8 kūdikiais mažiau. 2013 m. iš viso mirė 66 berniukai ir 44 mergaitės. Pagrindinės kūdikių mirties priežastys buvo perinatalinio laikotarpio ligos (37,3 proc.), įgimtos formavimosi ydos (34, 5 proc.) ir išorinės mirties priežastys (7,3 proc.) („Mirties priežastys 2013“ // http://www.hi.lt/content/MPR_statistika.html).
27. 2012 m. ambulatorinėse ir stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose bent viena trauma užregistruota 57 709 vaikams (104,9 atvejų / 1 000 gyventojų), 2011 m. – 57 532 vaikams (101,7 atvejų / 1 000 gyventojų). Vaikų iki 14 metų amžiaus mirtį dažniausiai sukelia išorinės priežastys, tarp jų ir buitiniai sužalojimai. 46,8 proc. visų vaikų ir paauglių mirties atvejų
priežastis – įvairūs sužalojimai.
28. Vertinant 1–17 metų amžiaus vaikų mirštamumą nuo išorinių priežasčių nustatyta, kad dažniausia mirties priežastis yra tyčiniai susižalojimai (savižudybės) (25,7 proc.), taip pat nemažą dalį sudaro paskendimas (22,7 proc.) bei transporto įvykiai (22,7 proc.). Higienos instituto duomenimis, vaikų sužalojimai pagal priežasčių grupes (svarbias prevencijai) skiriasi priklausomai nuo vaikų amžiaus: 0–4 metų amžiuje vaikų buitinės ir laisvalaikio traumos sudaro absoliučią daugumą visų stacionare gydytų traumų, o 10–19 metų amžiaus jaunimas patiria traumas mokykloje, sportuodami, eismo įvykių metu, dažni tyčiniai susižalojimai ir pasikėsinimai. Pagal traumų pobūdį, 46,8 proc. visų nudegimų / nuplikinimų atvejų, gydytų stacionare, sudarė 0–4 metų amžiaus vaikai, taip pat šio amžiaus vaikai dažniausiai apsinuodija. 0–17 metų amžiaus vaikų mirtingumo dėl išorinių mirties priežasčių rodiklis 2007–2012 m. siekė 29,5 atv./100 000 gyv.
29. Siekiant mažinti mirtingumą (ypač vaikų), 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu kuriant traumos centrų sistemą (pagal Sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. V-799 „Dėl Sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo 2007–2013 metų programos patvirtinimo“), Lietuvoje buvo investuojama į asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ASPĮ) infrastruktūrą, į greitosios medicinos pagalbos automobilių parko atnaujinimo infrastruktūrą, taip pat modernizuota 50 ASPĮ priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių infrastruktūra. Įsigyta pagrindinė skubios diagnostikos ir pagalbos teikimo įranga, atnaujintos operacinės, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai, traumatologijos skyriai, t. y. tie ASPĮ padaliniai, kurie svarbiausi teikiant skubią pagalbą nukentėjusiesiems.
30. Lietuvoje vaikų, paauglių ir jaunuolių traumatizmas yra itin aktuali visuomenės sveikatos problema, reikalaujanti ypatingo dėmesio ir efektyvių prevencijos priemonių įgyvendinimo. Į 2000–2010 m. įgyvendintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 423 „Dėl Valstybinės traumatizmo profilaktikos 2000–2010 metų programos patvirtinimo“ patvirtintą Valstybinę traumatizmo profilaktikos 2000–2010 metų programą nebuvo įtrauktos prevencinės priemonės, skirtos vaikų traumatizmui mažinti, todėl siekiant sumažinti vaikų traumatizmo rodiklius Lietuvoje svarbu numatyti ir įgyvendinti aktualias vaikų, paauglių ir jaunuolių traumatizmo prevencines priemones.
31. 2007 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikta 2001–2006 m. vaikų mirtingumo ir sužalojimų priežasčių Lietuvoje analizė parodė, kad tik 17 proc. mirčių įvyksta ligoninėse. Visais kitais atvejais po išorinių veiksnių poveikio vaikai miršta nespėję patekti į gydymo įstaigą. Tačiau bendros įvykių, jų aplinkybių, suteiktos pagalbos apimties, laiko ir trukmės dokumentacijos nėra. Šiuo tikslu Vaikų ligoninė, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas 2010 m. vykdė Norvegijos finansavimo mechanizmo bendradarbiavimo su Oslo universitetine ligonine projektą, pagal kurį Vaikų ligoninėje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale buvo pradėta diegti ES šalių reikalavimus atitinkanti vaikų sunkių traumų registravimo sistema, kuri sudaro sąlygas analizuoti visas nelaimingo atsitikimo proceso grandis ir aspektus – nuo traumos įvykio iki vaiko patekimo į ligoninę, pagalbos jam suteikimo laiku ir kokybės, sužalojimo išeities ir gyvenimo kokybės. Ši sistema leidžia nustatyti tuos sužalojimus, kurie sukelia didžiausią mirštamumą bei vaikų neįgalumą ir kurių prevencijai reikėtų skirti daugiausiai dėmesio. Tikslinga šią traumų registravimo ir analizės sistemą įdiegti ir kituose Lietuvos vaikų traumų centruose. Šiuo metu registravimo sistemoje jau yra 5 metų 525 sunkią traumą patyrusių vaikų duomenys, kurie yra apdorojami, analizuojami ir ruošiamasi pristatyti pirmuosius rezultatus. Tai bus pagalbos, kuri buvo teikta sunkią traumą patyrusiems vaikams, kokybės analizė, kuri atskleis silpnąsias pagalbos teikimo grandis ir pagrįs reikiamas prevencijos kryptis (mažiau negu 5 metų duomenis analizuoti netikslinga). Rezultatai atspindės Vilniaus regiono vaikams po sunkių traumų teiktos pagalbos kokybę.
32. Remiantis 2009 m. birželio 8 d. Europos Tarybos rekomendacijomis dėl veiksmų retų ligų srityje (2009/C151/02), prie retų priskiriamos tos ligos, kuriomis serga ne daugiau kaip 5 iš 10 tūkst. žmonių. Apie 4–5 proc. retų ligų pasireiškia naujagimystės ir kūdikystės periodu (pvz., kai kurios įgimtos anomalijos, paveldimos medžiagų apykaitos ligos, kitos genetiškai nulemtos ligos ir reti augliai), tačiau jos gali išryškėti vėliau vaikystėje ar brandžiame amžiuje. Maždaug 80 proc. retų ligų yra genetinės kilmės, tačiau daugumos pacientų ligos etiologija lieka neišaiškinta. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma ligų vystosi perinatalinėje stadijoje dėl jų genetinio pobūdžio, daugiau kaip 75 proc. retų ligų pasireiškia jaunesniems nei 10 metų vaikams. Vėlyva diagnozė, ypač pacientams, sergantiems ligomis, kurių eigą galima valdyti, sukelia nepataisomą žalą sveikatai. Ankstyva ir tiksli retų ligų diagnozė priklauso nuo diagnostikos metodų ir gydytojų profesionalumo bei patirties. Šiuo metu Lietuvoje nėra susisteminti duomenys apie retų ligų paplitimą, skirtingų asmens sveikatos priežiūros paslaugų lygių specialistų veiksmai nepakankamai suderinti. Retų ligų neįmanoma iki galo klasifikuoti pagal Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtąjį pataisytą ir papildytą leidimą („Sisteminis ligų sąrašas“, Australijos modifikacija, TLK-10, AM), ypač kai šios ligos registruojamos pagal vyraujančius klinikinius simptomus. Retos ligos diagnozė dažniausiai patvirtinama specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose universitetų ASPĮ, kuriose kuriami retų ligų kompetencijos centrai. Todėl svarbu investuoti į specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių ASPĮ diagnostikos ir gydymo infrastruktūrą bei aukštos kvalifikacijos specialistų komandą. Taip pat reikia tobulinti tiek šeimos medicinos paslaugas teikiančių gydytojų, tiek kitų sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją, kadangi norint pagerinti retų ligų diagnostiką ir gydymą reikia išmanyti sudėtingą šių ligų mechanizmą.
33. Lietuvoje retos ligos nėra koduojamos, todėl šiuo metu sveikatos srities informacinėse sistemose neįmanoma rinkti, kaupti ir sisteminti duomenų apie pacientus, sergančius retomis ligomis. Retų ligų kodavimas padėtų institucijoms rinkti, gauti, sisteminti, analizuoti duomenis apie esamą pacientų, sergančių retomis ligomis, situaciją šalyje, gauti daugiau žinių apie galimybes pacientams gauti geresnes sveikatos priežiūros paslaugas, sveikatos priežiūros būdus (retų ligų diagnostiką bei gydymą), jų poveikį specializuotoms sveikatos priežiūros paslaugoms. Retų ligų kodavimas padėtų planuoti ir valdyti Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų poreikį retų ligų diagnostikai ir gydymui, kuris yra nestandartinis ir labai brangus.
34. Vaikų profilaktinių skiepijimų programos – tai programos, vykdomos visose pasaulio šalyse, kurios turi vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius ir sudaro sąlygas, kad kiekvienas vaikas profilaktiškai būtų paskiepytas nuo vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų. Nacionalinėje imunoprofilaktikos 2014–2018 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. V-8 „Dėl Nacionalinės imunoprofilaktikos 2014–2018 metų programos patvirtinimo“, numatyta plėsti Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, įtraukiant naujas vakcinas, kuriomis skiepyti rekomenduoja ir tarptautinės sveikatos organizacijos (PSO, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras). Tai vakcinos nuo pneumokokinės ir žmogaus papilomos viruso infekcijų. Skiepijant pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių iki 2009 m. buvo pasiektos pakankamai didelės skiepijimų apimtys (92–99 proc. paskiepytų įvairių amžiaus grupių vaikų), leidžiančios suvaldyti užkrečiamąsias ligas, nuo kurių skiepijama. Tačiau 2009–2012 m. skiepijimo apimtys mažėjo. 4,6 proc. sumažėjo 1 metų amžiaus vaikų difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito ir B tipo Haemophillus influenzae infekcijos skiepijimo trečiąja vakcinos doze apimtys, 3,6 proc. sumažėjo dvejų metų amžiaus vaikų skiepijimo nuo tymų, raudonukės, epideminio parotito apimtys. Siekiant valdyti užkrečiamąsias ligas, kaip pabrėžia PSO, būtina pasiekti aukštas skiepijimo apimtis ne tik nacionaliniu mastu, bet ir kiekvienoje administracinėje teritorijoje. Tinkamos skiepijimų apimtys turėtų būti užtikrintos ir sunkiai pasiekiamose, socialiai pažeidžiamose gyventojų grupėse, pavyzdžiui, romų, imigrantų bendruomenėse ir kt. Siekiant užkirsti kelią įvežtinių vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų išplitimui turi būti užtikrintas skiepijimas pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Skiepijimo apimčių pagal administracines teritorijas analizė parodė, kad ne visose administracinėse teritorijose pasiekiamos rekomenduojamos skiepijimo apimtys, o tai sudaro prielaidas atsirasti užkrečiamųjų ligų atvejams ir kilti jų protrūkiams (vertintos PSO kaip indikatoriai nurodomos vaikų profilaktinių skiepijimų apimtys: difterijos, stabligės, kokliušo vakcina trimis dozėmis paskiepytų vaikų dalis 1 metų amžiaus grupėje (DTP3) ir tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcinos 1 doze paskiepytų vaikų dalis 2 metų amžiaus grupėje (MMR1)). Per paskutinius 5 metus (2008–2012 m.) žemesnės negu 90 proc. DTP3 ir (ar) MMR1 skiepijimų apimtys bent vienus metus nustatytos šiose tikslinėse teritorijose: Kauno m., Jonavos r., Kauno r., Kaišiadorių r., Kėdainių r., Prienų r., Raseinių r., Klaipėdos m., Skuodo r., Šakių r., Vilkaviškio r., Panevėžio m., Kupiškio r., Pasvalio r., Rokiškio r., Šiaulių m., Akmenės r., Joniškio r., Telšių r., Jurbarko r., Šilalės r., Tauragės r., Molėtų r., Utenos r., Vilniaus m., Visagine, Širvintų r., Švenčionių r., Ukmergės r. ir Trakų r.
35. Ypač svarbu teisingai ir efektyviai informuoti visuomenę bei sveikatos priežiūros specialistus apie profilaktinius skiepijimus, nes mažėjant sergamumui vakcinomis valdomomis užkrečiamosiomis ligomis gali būti neteisingai suprantama profilaktinių skiepijimų nauda ir efektyvumas, dėl to mažėtų profilaktinių skiepijimų apimtys ir suvaldytos užkrečiamosios ligos vėl pasireikštų protrūkiais ir epidemijomis. Sveikatos priežiūros specialistai formuoja visuomenės požiūrį į profilaktinius skiepijimus. Kad jie tai darytų tinkamai, labai svarbu, kad pačių sveikatos priežiūros specialistų požiūris būtų teigiamas, paremtas mokslo įrodymais. Neigiamas požiūris į skiepus dažniausiai susijęs su žinių ir atsakomybės stoka. Dažnai susiduriama su problema, kai nežinomi anksčiau vaikui atlikti skiepijimai (dėl migracijos, kitų priežasčių). Nežinoma skiepijimo būklė vertinama kaip indikacija pradėti profilaktinius skiepijimus iš naujo, o tai nėra priimtina nei tėvams, nei sveikatos priežiūros specialistams. Remiantis kitų šalių praktika bei tarptautinių organizacijų rekomendacijomis (2011 m. Europos Tarybos išvados dėl vaikų skiepijimo), geriausia praktika laikomas elektroninės skiepijimų pažymėjimo informacinės sistemos įdiegimas, kuris atsakingoms institucijoms leis planuoti ir vykdyti profilaktinius skiepijimus, o vaikams ir jų tėvams leis vertinti ir žinoti profilaktinių skiepijimų būklę.
36. Remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2001–2012 m. laikotarpiu vaikų apsilankymų skaičius pas šeimos medicinos paslaugas teikiančius gydytojus didėjo. Vidutiniškai 2012 m. kiekvienas 0–17 metų amžiaus vaikas pas pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiantį gydytoją lankėsi 6,6 karto. Dažniausiai vaikai lankėsi dėl ligos. Iš vaikų apsilankymų pas gydytojus profilaktiniai tikrinimai sudarė apie penktadalį apsilankymų (2012 m. – 22,9 proc.). Dažniausiai į pirminio lygio gydytojus kreipėsi Alytaus (8,2/100 gyv.), Vilniaus (7,3/100 gyv.) bei Šiaulių (7,0/100 gyv.) apskrityse gyvenantys vaikai. Rečiausiai – gyvenantys Tauragės savivaldybėje (5,1/100 gyv.). Rodiklių netolygumai pagal savivaldybes buvo didesni, pavyzdžiui, 2012 m. Alytaus mieste 100-ui gyventojų teko 10,52 0–17 metų amžiaus vaikų apsilankymo pas pirminio lygio gydytojus, o Rietavo – vidutiniškai tik 2,7 apsilankymo. 0–17 metų amžiaus vaikų apsilankymų pas II ir III lygio gydytojus rodiklis buvo 222,1/100 gyv. Pastebimi ženklūs šios paslaugų grupės paslaugų vartojimo netolygumai.
5 paveikslas. 0–17 m. amžiaus asmenų apsilankymai pas I lygio gydytojus (100 gyv.) (Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Lietuvos sveikatos rodiklių duomenų bazė).
6 paveikslas. 0–17 metų amžiaus asmenų apsilankymai pas gydytojus specialistus (II/III lygis) (100 gyv.) (Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Lietuvos sveikatos rodiklių duomenų bazė).
37. 1994–1999 m. Šveicarijos vyriausybė skyrė Lietuvai 8,6 mln. Šveicarijos frankų finansinę paramą, už kurią 8 didžiausioms šalies ligoninėms, teikiančioms sveikatos priežiūros paslaugas nėščiosioms, gimdyvėms ir naujagimiams, buvo nupirkta šiuolaikiška medicinos įranga ir apmokytas ligoninių personalas. Tai sudarė prielaidas sukurti naują pagalbos nėščiosioms, gimdyvėms ir naujagimiams sistemą ir padėjo sumažinti naujagimių, kūdikių ir perinatalinį mirtingumą Lietuvoje. Šiems rodikliams gerinti ir netolygumams tarp šalies miestų centrų ir periferinių regionų mažinti skirta dar 53,645 mln. Šveicarijos frankų finansinė parama.
2012–2017 m. Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programoje dalyvaujančiai 21 ligoninei atnaujinus infrastruktūrą ir padidinus energijos vartojimo efektyvumą, 24 įstaigas aprūpinus būtina modernia medicinos įranga, pakėlus specialistų profesinę kvalifikaciją ir patobulinus modernių technologijų taikymo įgūdžius, sukūrus ir parengus naudoti sveikatos priežiūros įstaigose kompiuterinę nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos duomenų bazę bei parengus 70 akušerinės ir neonatologinės diagnostikos bei gydymo metodinių rekomendacijų, bus sudarytos sąlygos nėščiosioms, gimdyvėms ir naujagimiams, gyvenantiems mažesniuose Lietuvos miestuose, gauti tokias pačias standartizuotas diagnostikos ir gydymo paslaugas kaip ir didžiųjų miestų gyventojams.
38. Šiuo metu Lietuvoje nėra kompleksinio, koordinuoto jaunimo sveikatos poreikiams pritaikyto sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelio. Gavus pagal 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programos Nr. LT11 „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“ priemones „Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelio sukūrimas“ ir „Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų savivaldybėse prieinamumo ir kokybės gerinimas įdiegiant jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelį“ finansinę paramą yra numatoma sukurti ir iki 2017 m. ne mažiau kaip 10 Lietuvos savivaldybių įdiegti jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų modelį. Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų modelio pagrindinė funkcija – per paslaugų teikimo protokolus sujungti į vieną tinklą jau egzistuojančius sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus ir, gerinant jų bendradarbiavimą, teikti efektyvesnes jaunimui pritaikytas sveikatos priežiūros paslaugas, taip užtikrinant sveikatos netolygumų mažinimą Lietuvoje. Pirmiausia numatoma sukurti, išbandyti ir įdiegti Rokiškio savivaldybėje bandomąjį kompleksinį jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų modelį, o vėliau jaunimui palankius sveikatos priežiūros paslaugų analogiškus modelius diegti kitose savivaldybėse.
39. Siekiant pagerinti vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir sumažinti netolygumus tarp skirtingų regionų, Lietuvoje sukurtas Vaikų ir paauglių integruotos psichikos sveikatos priežiūros modelis. Lėšos buvo investuotos į 5 diferencijuotų kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui ir šeimai centrų įkūrimą, t. y. du iš šių centrų vykdys universitetinių vaikų ir paauglių psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centrų funkcijas – analizuos vaikų psichikos sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, teiks klinikinę, kvalifikacijos tobulinimo, organizacinę pagalbą, nuotolines konsultacijas. Viename iš šių universitetinių centrų – Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centre – yra 47 lovos ir 16 dienos stacionaro vietų. Čia teikiamos stacionarinės ir ambulatorinės vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugos, ambulatorinės, dienos stacionaro ir stacionarinės vaikų psichiatrijos paslaugos bei vaikų ir paauglių krizių intervencijos paslaugos. Skirtingai nuo kitų 4 regioninių kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui ir šeimai centrų, čia nebuvo investuota į patalpų pritaikymą (atnaujinimą), siekiant išvengti investuotų lėšų neefektyvaus panaudojimo, kadangi lygiagrečiai buvo svarstomos alternatyvos dėl konkrečios šių paslaugų teikimo vietos, atsisakant esančių patalpų dėl jų nepatenkinamos būklės. Iki šiol šis klausimas neišspręstas – Vaiko raidos centras vis dar yra senuose pastatuose, kuriems reikia kapitalinio remonto ir didelių investicijų. Įgyvendinant integruotą vaikų psichikos sveikatos priežiūros modelį, šis centras turėtų atlikti paslaugų koordinavimo ir metodinio vadovavimo darbą vaikų psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms visoje Lietuvoje. 2008–2012 m. valstybės biudžeto lėšomis buvo parengtas Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo, Vaiko raidos centro pastato, pritaikyto diferencijuotoms psichikos sveikatos priežiūros paslaugoms vaikams ir paaugliams teikti, statybos projektas. Šiam projektui įgyvendinti, teikiamų paslaugų kokybei ir prieinamumui užtikrinti bei integruotam psichikos sveikatos priežiūros modeliui įdiegti reikalingos investicijos.
40. Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo korpuse (Santariškių g. 4, Vilniuje) teikiamos stacionarinės vaikų ligų, vaikų infekcinių ligų, vaikų pulmonologijos, alergologijos, neurologijos, nefrologijos, kardiologijos, reumatologijos, gastroenterologijos, onkologijos ir hematologijos, slaugos ir paliatyvios pagalbos, intensyviosios terapijos paslaugos vaikams. Per metus Santariškių g. 4 esančio filialo stacionare gydoma apie 14 tūkst. vaikų iš visos Lietuvos, daugiausia Vilniaus regiono vaikų. Šio korpuso infrastruktūra neatitinka šiuolaikinės vaikų ligoninės specifikos, nes prieš 30 metų projektuotos ligoninės paskirtis buvo gydyti infekcinėmis ligomis sergančius vaikus. Per 23 metus ligoninėje pasikeitė vaikams teikiamų paslaugų poreikis ir kokybės reikalavimai, todėl negalima užtikrinti epidemiologinio režimo padidėjus ūmiomis infekcinėmis ligomis sergančių ligonių srautui, trūksta patalpų tinkamam priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus darbui užtikrinti padidėjus atvykstančių vaikų skaičiui, daugelyje skyrių reikia atlikti kapitalinį remontą, perprojektuoti palatas ir kitas patalpas. Reikalingos investicijos Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo, pediatrijos korpusui atnaujinti, siekiant užtikrinti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas ne tik Vilniaus regiono, bet ir visos Lietuvos vaikams.
41. Atsižvelgiant į vaikų skaičiaus mažėjimą Lietuvoje ir siekiant įvertinti ambulatorinių ir stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų vaikams prieinamumo ir kokybės gerinimo poreikį, numatoma visų pirma nacionaliniu lygiu atlikti ASPĮ, teikiančių specializuotas (antrinio ir tretinio lygio) paslaugas vaikams, infrastruktūros atnaujinimo / sukūrimo poreikio ir teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų apimčių bei esamų žmogiškųjų išteklių vertinimą ir analizės pagrindu parengti efektyvaus investavimo į sveikatos priežiūros paslaugų vaikams teikimo infrastruktūrą ir gerinimą programą.
III SKYRIUS
TIKSLAS
IV SKYRIUS
UŽDAVINIAI
43. Tikslui pasiekti nustatomi šie uždaviniai:
43.1. pagerinti vaikams ir paaugliams sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos paslaugų prieinamumą, tinkamumą, priimtinumą ir kokybę;
V SKYRIUS
UŽDAVINIŲ ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
44. Uždavinių įgyvendinimo priemonės apima septynias esmines vaikų sveikatos srities kryptis:
44.2. vaikų traumų ir nelaimingų atsitikimų bei išorinių priežasčių (sužalojimai, paskendimas, apsinuodijimai ir kt.) lemiamo mirtingumo profilaktikos tikslinėse teritorijose. Šios priemonės bus derinamos su Veiksmų plano Traumų ir nelaimingų atsitikimų profilaktikos, neįgalumo ir mirtingumo nuo išorinių priežasčių mažinimo krypties atitinkamomis priemonėmis. Tikslinės teritorijos įtvirtintos Veiksmų plano Traumų ir nelaimingų atsitikimų profilaktikos, neįgalumo ir mirtingumo nuo išorinių priežasčių mažinimo krypties apraše;
44.3. vaikų psichikos ir vaikų ankstyvosios raidos sutrikimų profilaktikos, ankstyvos diagnostikos, vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugų ir sveikatos priežiūros paslaugų vaikams, turintiems psichikos ir (ar) vaikų ankstyvosios raidos sutrikimų, prieinamumo ir kokybės gerinimo;
44.4. sveikatos priežiūros prieinamumo ir kokybės gerinimo vaikams, alergiškiems maistui ir vaistams;
44.5. vaikų burnos sveikatos priežiūros profilaktikos ir vaikų burnos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo gerinimo;
44.7. sveikatos priežiūros paslaugų vaikams teikimo sistemos tobulinimo ir pritaikymo prie kylančių iššūkių (pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sustiprinimas, tretinio lygio paslaugas teikiančių ASPĮ infrastruktūros optimizavimas bei antrinio lygio paslaugų, jų santykio su pirminio ir tretinio lygio paslaugomis ištyrimas, reglamentavimo tobulinimas).
45. Siekiant visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų vaikams prieinamumo ir kokybės didinimo, numatoma:
45.1. parengti, išleisti ir išplatinti sveikatos priežiūrą mokyklose vykdančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų funkcijų, vykdomų pagal Sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-1035/ISAK-2680, ir Sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose tvarkos aprašą ir Vaikų sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose rekomendacijas, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl Sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose tvarkos aprašo ir Vaikų sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose rekomendacijų patvirtinimo“, algoritmus ir veiklos aprašus. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Valstybinis psichikos sveikatos centras, visuomenės sveikatos biurai, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
45.2. organizuoti sveikatos priežiūrą mokyklose vykdančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos tobulinimo kursus pagal parengtus visuomenės sveikatos priežiūros specialistų funkcijų algoritmus ir veiklos aprašus. Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, savivaldybių administracijos;
45.3. parengti, išleisti ir išplatinti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (cukrinis diabetas, bronchinė astma, alerginės ligos, netaisyklinga laikysena ir t. t.) sergančių vaikų, ugdomų bendrojo ugdymo įstaigose, sveikatos priežiūros mokyklose, metodines rekomendacijas bei apmokyti visuomenės sveikatos priežiūros specialistus. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, visuomenės sveikatos biurai, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
45.4. atlikti sveikatos priežiūros mokyklose tyrimą, siekiant nustatyti teikiamų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pasirengimą vykdyti nustatytas veiklas. Mokykloje dirbančio visuomenės sveikatos priežiūros specialisto vaidmuo yra labai svarbus, iš šių specialistų daug tikimasi ir reikalaujama, tačiau savo darbe jie susiduria su įvairiomis praktinėmis problemomis, pavyzdžiui, dirba tik 0,25 etato. Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, visuomenės sveikatos biurai, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
45.5. įjungti ikimokyklinio ugdymo įstaigas į sukurtą Vaikų sveikatos stebėsenos informacinę sistemą – tai leistų nuolat rinkti informaciją ir analizuoti situaciją bei taikyti veiksmingas sveikatos gerinimo priemones. Vykdytojas – Higienos institutas;
45.6. organizuoti kvalifikacijos tobulinimo kursus (160 val.) visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, vykdantiems sveikatos priežiūrą ikimokyklinio ugdymo programas vykdančiose įstaigose, atsižvelgiant į regionų poreikius ir remiantis Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kvalifikacinių reikalavimų aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-504 „Dėl Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Temos: šiuolaikinė vaikų sveikatos samprata; vaikų ir paauglių psichikos sveikatos stiprinimas bei psichikos sutrikimų prevencija; visuomenės sveikatos programų rengimas ir įgyvendinimas; epidemiologijos pagrindai ir populiacijos sveikatos vertinimas; vaikų sveikatos stebėsena; vaikų augimo ir vystymosi ypatumai; vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų profilaktika; vaikų ir paauglių sveikos mitybos principai ir maitinimo organizavimas; vaikų alergijos maistui ypatumai ir gydymo principai; tarpinstitucinis bendradarbiavimas; bendravimo menas; sveikos gyvensenos įgūdžių formavimas; bendruomenės įtraukimas į visuomenės sveikatos stiprinimo veiklą; pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių tobulinimas. Vykdytojas – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras;
45.7. sukurti, išbandyti ir įdiegti jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų modelį, gavus finansinę paramą pagal 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programos Nr. LT11 „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“ priemones „Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelio sukūrimas“ ir „Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų savivaldybėse prieinamumo ir kokybės gerinimas įdiegiant jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelį“ ir vadovaujantis gerąja užsienio šalių patirtimi, įtraukiant visų lygių sveikatos priežiūros įstaigas, teikiančias paslaugas vaikams ir jaunimui. Projekto pagal priemonę „Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelio sukūrimas“ vykdytojas yra UAB „Sveikatos ekonomikos centras“ (atrinktas konkurso būdu) su partneriais – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centru, VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centru ir Rokiškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuru. Projektų pagal priemonę „Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų savivaldybėse prieinamumo ir kokybės gerinimas įdiegiant jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelį“ būsimi vykdytojai – Lietuvos savivaldybės – bus atrinkti konkurso būdu;
45.8. išleisti sveikatą stiprinančių mokyklų veiklą reglamentuojančią mokyklų sveikatinimo veiklos įsivertinimo ir kitą metodinę literatūrą, siekiant padidinti savivaldybių bei su vaikais dirbančių specialistų kompetenciją sveikatinimo programų rengimo, sveikatinimo veiklos įvertinimo ir kitais klausimais. Viešinti sveikatą stiprinančių mokyklų sampratą įvairiuose renginiuose bei visomis informavimo priemonėmis, taip skatinant sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo plėtrą. Didinti savivaldybių bei su vaikais dirbančių specialistų kompetenciją sveikatinimo programų rengimo, sveikatinimo veiklos įsivertinimo ir kitais klausimais, orientuojantis į regionus, kuriuose esančios mokyklos sveikatos stiprinimui skiria mažiausiai dėmesio (Rietavo, Šalčininkų r., Rokiškio r., Skuodo r., Šakių r, Panevėžio r., Vilniaus r., Druskininkų ir kt.). Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, savivaldybių administracijos;
45.9. peržiūrėti, atnaujinti ir išleisti sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo ugdymo mokyklose, rizikos veiksnių prevencijos darbo ir ugdymo aplinkoje bei kitas aktualias vaikų sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo metodines rekomendacijas. Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, Sveikatos apsaugos ministerija, Higienos institutas, bendradarbiaujant su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru;
45.10. organizuoti ir atlikti mokyklinio amžiaus vaikų mitybos ir kitus tyrimus, padėsiančius identifikuoti vaikų sveikatos rizikos veiksnius ir galimas prevencines priemones. Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, visuomenės sveikatos biurai, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
45.11. organizuoti kvalifikacijos tobulinimo kursus vaikų sveikatos stiprinimo vadybos (procesų planavimas, organizavimas, koordinavimas, komunikacija) klausimais visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, dirbantiems Sveikatos apsaugos ministerijos ir (ar) pavaldžiose biudžetinėse (specializuotose) visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
45.12. informuoti visuomenę apie aktualius vaikų ir jaunimo sveikos gyvensenos ir sveikatos priežiūros klausimus:
45.12.1. sukurti vaizdo klipus vaikams ir paaugliams sveikos gyvensenos (pvz., sveikos mitybos, fizinio aktyvumo temomis, kitomis aktualiomis sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo) temomis ir juos skleisti. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės;
45.12.2. parengti informaciją sveikos gyvensenos ir sveikatos priežiūros, imunoprofilaktikos, atsparumo žalingiems sveikatai įpročiams ugdymo problematikos klausimais ir pateikti ją per visuomenines informavimo priemones. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos; visuomenės sveikatos biurai;
45.12.3. inicijuoti meno programų ir projektų, skirtų vaikams ir paaugliams sveikatinti, sveikam gyvenimo būdui bei užimtumui laisvalaikiu skatinti, psichikos sveikatai gerinti, įgyvendinimą. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, visuomenės sveikatos biurai, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija;
45.12.4. inicijuoti vaikų kuriamų klipų bei dalomosios informacinės medžiagos sveikatos stiprinimo temomis kūrimo konkursus bei organizuoti sukurtų darbų sklaidą regionuose. Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, visuomenės sveikatos biurai, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės;
45.13. užtikrinti imigrantų vaikų skiepijimą pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių ir tuberkulino mėginių jiems atlikimą. Vykdytojai: visuomenės sveikatos centrai apskrityse, ASPĮ, Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos;
45.14. atlikti vaikų skiepijimo apimčių romų bendruomenėje tyrimus, įvertinti realią skiepijimo būklę ir esant poreikiui organizuoti bendruomenės mokymo užkrečiamųjų ligų profilaktikos klausimais akciją bei didinti skiepijimo apimtis. Vykdytojai: visuomenės sveikatos centrai apskrityse, ASPĮ, Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos.
46. Siekiant padidinti vaikų traumų ir nelaimingų atsitikimų bei išorinių priežasčių lemiamo mirtingumo (sužalojimai, paskendimas, apsinuodijimai ir kt.) profilaktiką tikslinėse teritorijose, numatoma:
46.1. sukurti vaizdo klipus vaikams traumų ir nelaimingų atsitikimų bei išorinių priežasčių lemiamo mirtingumo temomis ir juos skleisti. Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, visuomenės sveikatos biurai;
46.2. organizuoti tėvų (būsimų tėvų) vaikų traumų prevencijos bei pirmos pagalbos vaikui teikimo įgūdžių mokymus, parengti leidinį tėvams apie nuo traumų apsaugančias saugos priemones, jų paskirtį ir naudojimą. Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, visuomenės sveikatos biurai;
46.3. parengti, išleisti ir išplatinti edukacines knygas vaikams ir metodines rekomendacijas tėvams pagal tikslines amžiaus grupes ir joms būdingiausių sužalojimų rūšis (5–9 metų amžiaus grupė – atsitiktinis paskendimas, transporto įvykiai, atsitiktiniai apsinuodijimai, 10–14 metų amžiaus grupė – transporto įvykiai, atsitiktinis paskendimas, savižudybės; 15–17 metų amžiaus grupė – transporto įvykiai, savižudybės, atsitiktinis paskendimas). Vykdytojai: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, Valstybinis psichikos sveikatos centras, visuomenės sveikatos biurai;
46.4. atlikti vaikų mirčių nuo nelaimingų atsitikimų priežasčių, sužalojimų mechanizmo, jiems teiktos pagalbos prieinamumo ir kokybės analizę (apie 80 proc. jų žūsta įvykio vietoje, dar nepatekę į gydymo įstaigą, o kitose Europos šalyse įvykio vietoje žūsta tik apie 50 proc. nukentėjusiųjų). Gautus rezultatus palyginti su 2007 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktos 2001–2006 m. vaikų mirtingumo ir sužalojimų priežasčių Lietuvoje analizės duomenimis, nustatyti pokyčius ir pagrįsti konkrečių prevencinių priemonių tikslingumą, taip pat išsiaiškinti silpnąsias pagalbos teikimo nelaimės ištiktiems vaikams grandis. Tik mirtinų ar sunkių išorinių veiksnių pasekmių analizė gali padėti nustatyti reikiamas prevencines priemones ir silpnesnes pagalbos grandis, kurios galėtų sumažinti vaikų mirčių nuo išorinių veiksnių skaičių. Vykdytojai: Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas.
47. Siekiant gerinti psichikos ir vaikų ankstyvosios raidos sutrikimų profilaktiką, ankstyvąją diagnostiką, gerinti vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugų ir sveikatos priežiūros paslaugų vaikams, turintiems psichikos ir (ar) ankstyvosios raidos sutrikimų, prieinamumą ir kokybę, orientuojantis į šių tikslinių teritorijų (savivaldybių) gyventojus: Alytaus m. sav., Mažeikių r. sav., Kėdainių r. sav., Telšių r. sav., Jonavos r. sav., Šilutės r. sav., Tauragės r. sav., Plungės sav., Kelmės r. sav., Skuodo r. sav., Ignalinos r. sav., Širvintų r. sav., pradedant nuo savivaldybių, kurių rodikliai yra blogiausi, taip pat mažinant teritorinius sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo netolygumus tarp didžiųjų miestų ir rajonų savivaldybių, numatoma:
47.1. parengti ir įgyvendinti pozityvios tėvystės įgūdžių mokymo programas tėvams, auginantiems vaikus, turintiems elgesio, emocinių sutrikimų, kuriomis siekiama ugdyti veiksmingus tėvystės įgūdžius, stiprinti tėvystės kompetencijas bei gerinti vaikų ir paauglių psichikos sveikatą ir vykdyti psichikos sutrikimų prevenciją. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
47.2. parengti ir patvirtinti savižudybių rizikos įvertinimo ir pirmosios psichologinės pagalbos mokymų programą, skirtą įvairių specialybių sveikatos priežiūros specialistams. Vykdytojas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų institutas;
47.3. įgyvendinti parengtą tėvystės įgūdžių ugdymo ir tėvų konsultavimo programą, skirtą šeimoms, kuriose bent vienas iš tėvų serga psichikos liga; šeimoms, kuriose bent vienas vaikas serga psichikos liga; socialinės rizikos šeimoms. Vykdytojas – Valstybinis psichikos sveikatos centras;
47.4. vykdyti Lions Quest tarptautines socialinio ir emocinio ugdymo programas „Paauglystės kryžkelės“ (5–7 klasėms) ir „Raktai į sėkmę“ (8–12 klasėms), kurios prisideda prie psichikos sveikatai darančių įtaką veiksnių valdymo, tarpusavio santykių, bendruomeniškumo, pagarbos, supratimo ugdymo bei moko valdyti emocijas, stresą, prisideda prie priklausomybių prevencijos. Lions Quest organizacija – nevyriausybinė švietimo organizacija, siekianti ugdyti jaunimą visame pasaulyje. Naudodama inovacinės pedagogikos ir ugdymo metodus seminarų metu Lions Quest organizacija suteikia suaugusiesiems praktiškus įrankius, padedančius auginti jaunąją kartą stipriomis ir sveikomis asmenybėmis, gebančiomis tapti aktyviais visuomenės nariais. Vykdytojas – Valstybinis psichikos sveikatos centras;
47.5. parengti ir įgyvendinti bandomąją Vaikų, sergančių autizmu tėvų mokymo programą (programą išklausys apie 100 tėvų per metus) ir išleisti metodines rekomendacijas specialistams. Vykdytojas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos;
47.6. parengti ir įgyvendinti bandomąją Neišnešiotų naujagimių tėvų mokymo programą (programą išklausys apie 50 tėvų per metus) ir išleisti metodines rekomendacijas specialistams. Vykdytojas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos;
47.7. atlikti vaikų patiriamo smurto, save žalojančio elgesio, jiems suteiktos pagalbos tyrimą. Vykdytojas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų institutas;
47.8. atnaujinti vaiko prievartos diagnostikos metodines rekomendacijas ir jas išleisti. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
47.9. vykdyti vaikų ir paauglių psichikos sveikatos ir emocinės gerovės priežiūros sistemos, teikiamų paslaugų kokybės ir veiksmingumo bei jų atitikties pagrindiniams vaiko teisių principams stebėseną ir teikti duomenis Valstybiniam psichikos sveikatos centrui. Vykdytojas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų institutas;
47.10. sukurti ir įdiegti į asmens sveikatos priežiūros sistemos praktiką integruotų vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų modelį, apimantį pirminio, antrinio ir tretinio lygio paslaugas dviejose asmens sveikatos priežiūros srityse – vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros (vaikų ir paauglių psichiatrija) ir vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos. Pagal šį modelį suformuoti mobilias komandas, skirtas atokiose vietovėse gyvenantiems pacientams lankyti, remiantis geriausia tarptautine praktika (komandai vadovauja gydytojas, kiti komandos nariai yra psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai ir kt.) ir pagal poreikį aprūpinti transporto priemonėmis ir reikiama įranga psichikos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti bei parengti ir patvirtinti poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius šių paslaugų teikimą ir apmokėjimą. Turėtų būti teikiamos šios paslaugos: vaikų raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija (ambulatorinė pagalba, dienos stacionaro paslaugos, mobilios komandos paslaugos); vaikų ir paauglių psichiatrijos dienos stacionaras; individualios ir grupinės psichoterapijos taikymas vaikams ir šeimoms; mobilus ir nuotolinis ambulatorinis tęstinis gydymas, pasiekiant vaikus ir šeimas, gyvenančius atokiose vietovėse; vaikų ir paauglių psichiatrijos stacionaras. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija, Valstybinis psichikos sveikatos centras, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
47.11. atnaujinti Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo, Vaiko raidos centro (Vilniaus regiono kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui ir šeimai centro ir Universitetinio vaikų ir paauglių psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro) infrastruktūrą (naujo (-ų) pastato (-ų) statyba arba esamo (-ų) rekonstrukcija) ir taip pagerinti psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vaikams ir paaugliams prieinamumą ir kokybę. Vykdytojas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos;
47.12. pagerinti neišnešiotų naujagimių, turinčių raidos sutrikimų, diagnostikos ir ankstyvosios reabilitacijos paslaugų prieinamumą ir kokybę: įgyvendinti bandomąjį raidos stebėjimo nuo 0 iki 4 metų modelį, sukurti ir įdiegti didelės rizikos naujagimių sveikatos priežiūros standartus. Vykdytojas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos;
47.13. sukurti ir įgyvendinti regioninių kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui, paaugliui ir šeimai centrų ASPĮ specialistų tarpžinybinio bendradarbiavimo su savivaldybių sveikatos priežiūros, socialinės rūpybos ir švietimo specialistais bei pacientų tėvais bandomuosius modelius. Vykdytojas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos;
47.14. sukurti 6 diagnostikos ir gydymo metodikas tikslinėms klinikinėms programoms: mėginusiems nusižudyti vaikams ir paaugliams; ankstyvojo amžiaus vaikams, ruošiamiems perduoti iš sutrikusio vystymosi kūdikių namų ar kitų institucijų globėjams, įvaikintojams ar grąžinti į biologinę šeimą; vaikams, sergantiems autizmu; vaikams ir paaugliams, patyrusiems sunkias ir ilgalaikes psichologines traumas; pirmąjį psichozės epizodą patyrusiems vaikams ir paaugliams; vaikams ir paaugliams, turintiems sunkių ir užsitęsusių psichikos ir elgesio sutrikimų. Atlikti šių metodikų taikymo Vilniaus universitete ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikose 1 metų laikotarpio studiją. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
47.15. parengti ir įgyvendinti bandomąją Vaikų psichomotorinės raidos tikrinimo ir ankstyvojo raidos sutrikimo nustatymo programą (pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiantiems specialistams, apie 100 specialistų per metus) ir išleisti Vaikų psichomotorinės raidos tikrinimo ir ankstyvo raidos sutrikimo nustatymo metodines rekomendacijas, skirtas pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiantiems specialistams. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos;
47.16. parengti ir įgyvendinti Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos mokymo programą. Tikslinė grupė – vaikų ligų gydytojai, vaikų neurologai, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai, medicinos psichologai, logoterapeutai, kineziterapeutai, socialiniai darbuotojai, slaugytojos, teikiantys vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
47.17. parengti ir įgyvendinti Naujų metodinių rekomendacijų taikymo psichikos sveikatos priežiūroje mokymo programą. Tikslinė grupė – vaikų ir paauglių psichiatrai, medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojos. Vykdytojas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
47.18. parengti ir įgyvendinti Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros nuotolinių paslaugų teikimo stažuočių programą, skirtą psichikos sveikatos priežiūros paslaugas vaikams ir paaugliams teikiantiems specialistams. Tikslinė grupė – vaikų ir paauglių psichiatrai, medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojos. Vykdytojai: VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Valstybinis psichikos sveikatos centras.
48. Siekiant pagerinti sveikatos priežiūros prieinamumą ir kokybę vaikams, alergiškiems maistui ir vaistams, numatoma:
48.1. parengti alergiškų maistui ir (ar) vaistams vaikų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodikas, kuriomis galėtų naudotis visų lygių sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys paslaugas vaikams. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos, NVO;
48.2. sukurti ir įdiegti praktikoje anafilaksijos registraciją. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos;
48.3. parengti ir išleisti alergiško vaiko pasą, kur būtų surašyti alergenai bei skubios pagalbos, įvykus alerginei reakcijai, planas. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos;
48.4. parengti ir išleisti lankstinukus darželiuose bei mokyklose apie alergiją maistui bei anafilaksiją (kaip atpažinti alergines reakcijas ir kaip gydytis). Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
48.5. parengti ir įgyvendinti bandomąją Alergiškų vaikų tėvų mokymo programą (programą išklausys apie 100 tėvų per metus) ir išleisti metodines rekomendacijas specialistams. Vykdytojai: Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
48.6. sukurti kokybišką vaikų alerginių ligų prevencijos, diagnostikos ir gydymo sistemą ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose:
48.6.1. įgyvendinti bandomąjį vaikų alerginių ligų prevencijos ir diagnostikos teikimo modelį pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose, atsižvelgiant į Vakarų šalių gerąją praktiką, užtikrinti šeimos medicinos paslaugas teikiančių gydytojų rengimą, specialistų konsultacijų tikslingumo ir prieinamumo didinimą, vykdant veiksmingus tėvų ir vaikų mokymus. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
48.6.2. atlikti nuoseklų bandomojo alergologijos projekto vertinimą, jo pasiektų rezultatų viešinimą ir parengti pagrįstas rekomendacijas dėl vaikų alerginių ligų valdymo šalies mastu modelio. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
49. Siekiant pagerinti vaikų burnos sveikatos priežiūros profilaktiką ir gerinti vaikų burnos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, taikant kompleksines priemones, numatoma:
49.1. įvertinti vaikų burnos sveikatos prevencinių priemonių efektyvumą remiantis mokslinėmis elgesio pokyčių teorijomis ir empiriniais duomenimis pagrįstais įrodymais. Vykdytojai: Higienos institutas, Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas;
49.2. organizuoti ugdymo, visuomenės sveikatos specialistų, šeimos medicinos paslaugas teikiančių gydytojų, slaugytojų ir odontologinės priežiūros įstaigų darbuotojų mokymus. Vykdytojas – Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika;
49.3. sukurti ir nacionaliniu lygiu įdiegti nuolatinę tėvų ir vaikų mokymo bei informavimo vaikų odontologinės priežiūros klausimais sistemą. Šiai priemonei įgyvendinti būtina pagerinti burnos sveikatinimo paslaugų prieinamumą. Vienas iš galimų būdų – užtikrinti, kad vaikų ugdymo įstaigose būtų burnos sveikatos priežiūros specialistas (burnos higienistas), kuris reguliariai lankytųsi darželiuose ir mokyklose praktinių burnos sveikatos išsaugojimo įgūdžių lavinimo tikslu. Tokio specialisto paskirtis būtų taip pat ir stebėti vaikų sergamumo burnos ligomis dinamiką pagal naujus vaikų sveikatos būklės pažymėjimus, t. y. stebėti, ar vaikų dantys yra gydomi. Tam tikrais vaiko burnos nepriežiūros atvejais būtų informuojamas vaiko teisių apsaugos atstovas. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos odontologų rūmai, visuomenės sveikatos biurai, pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios odontologinės priežiūros paslaugas vaikams;
49.4. užtikrinti nuolatinės odontologinės priežiūros koordinavimą, konsultavimą ir paslaugų teikimą vaikams, kuriems mažai prieinama odontologinė priežiūra dėl mažo dirbančių odontologų bei burnos higienistų skaičiaus rajonų savivaldybėse (2014 m. 15 savivaldybių odontologų skaičius sudaro 0–4,99 odontologo, tenkančio 10 tūkst. gyventojų, 18 savivaldybių odontologų skaičius yra 5–6,99 odontologo, tenkančio 10 tūkst. gyventojų, o Lietuvos vidurkis yra 14,2 odontologo, tenkančio 10 tūkst. gyventojų. Šiose savivaldybėse gyvena iki 70 tūkst. 6–18 metų amžiaus vaikų, todėl yra būtina įgyvendinti kompleksinį vaikų burnos sveikatos modelį – vykdyti metodines ir organizacines funkcijas, užtikrinančias profilaktinių priemonių, mobilių ir nuotolinių paslaugų teikimą, stebėsenos ir vertinimo sistemos įgyvendinimą, ir įkurti koordinacinį centrą. Vykdytojai: pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios odontologinės priežiūros paslaugas vaikams, Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika, visuomenės sveikatos biurai, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos;
49.5. sukurti nuotolinių odontologijos paslaugų vaikams (informavimo ir mokymo) teikimo sistemą ir ją įdiegti (sukurti reikiamą infrastruktūrą burnos sveikatos modeliui įgyvendinti: pagal poreikį aprūpinti ASPĮ odontologinėms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms vaikams ir paaugliams teikti reikalinga įranga). Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos odontologų rūmai, pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios odontologinės priežiūros paslaugas vaikams.
50. Siekiant pagerinti sveikatos priežiūros prieinamumą ir kokybę vaikams, sergantiems retomis ligomis, numatoma:
50.1. parengti vaikų retų ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodikas, kuriomis galėtų naudotis visų lygių sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys paslaugas vaikams. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
50.2. sukurti ir įdiegti praktikoje retomis ligomis sergančių vaikų pacientų registracijos posistemę. Vykdytojai: VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
50.3. sukurti ir įdiegti retų ligų kompetencijos centrų pagalbos linijas, kuriomis būtų visą parą užtikrinamas informacijos teikimas ir konsultavimas bei pagalbos retomis ligomis sergantiems vaikams koordinavimas. Vykdytojai: VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
50.4. sukurti ir įrengti nacionalinius retų ligų kompetencijos centrus dviejose universitetų ligoninėse Kaune ir Vilniuje, atitinkančiose Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus reikalavimus, pagal pagrįstą poreikį bei galimybes aprūpinti juos modernia įranga, kompiuteriais, baldais ir kt. Vykdytojai: VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
50.5. organizuoti šeimos medicinos paslaugas teikiančių gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros sistemos specialistų, teikiančių paslaugas vaikams, kvalifikacijos tobulinimą, mokymus, siekiant, kad jie įgytų specializuotų profesinių žinių ir įgūdžių, reikalingų teikiant paslaugas vaikams. Vykdytojai: Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas, medicinos darbuotojų profesinės draugijos.
51. Siekiant tobulinti sveikatos priežiūros paslaugų vaikams teikimo sistemą ir ją pritaikyti prie kylančių iššūkių (pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sustiprinimas, aukščiausio lygio paslaugas teikiančių ASPĮ infrastruktūros sutvarkymas bei antrinio lygio paslaugų, jų sąveikos su pirminio ir tretinio lygio paslaugomis ištyrimas, reglamentavimas), numatoma:
51.1. atlikti specializuotų (antrinio ir tretinio lygio) paslaugų vaikams pasiskirstymo, prieinamumo, kokybės ir teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų apimčių, esamų žmogiškųjų išteklių bei ASPĮ, teikiančių specializuotas (antrinio ir tretinio lygio) paslaugas vaikams, infrastruktūros atnaujinimo / sukūrimo poreikio vertinimą, šios analizės pagrindu parengti efektyvaus investavimo į sveikatos priežiūros paslaugų vaikams teikimo sistemos tobulinimą ir pritaikymą prie kylančių iššūkių ir su tuo susijusią infrastruktūrą. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos;
51.2. sukurti ir įdiegti į asmens sveikatos priežiūros sistemos praktiką integruotą vaikų sveikatos priežiūros paslaugų modelį, apimantį pirminio, antrinio ir tretinio lygio paslaugas. Vykdytojai: Sveikatos apsaugos ministerija ir (ar) jai pavaldžios įstaigos, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos, specializuotas ambulatorines ir (ar) stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas vaikams ir paaugliams teikiančios ASPĮ, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos;
51.3. pagerinti pirminės sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų vaikams ir paaugliams, kokybę: tobulinti pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje dirbančių sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją, parengti ir įdiegti vienodus ligų diagnostikos ir gydymo standartus bei atnaujinti pirminės sveikatos priežiūros grandies infrastruktūrą ir pagal poreikį aprūpinti nauja medicinos įranga. Vykdytojai: Vilniaus universitetas ir (ar) Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, ir (ar) Klaipėdos universitetas, medicinos darbuotojų profesinės draugijos, pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos;
51.4. pastatyti ir įrengti naują Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo, korpusą adresu Santariškių g. 7, kuriame būtų koncentruota III lygio stacionarinė ir ambulatorinė specializuota pediatrinė pagalba. Į naujai pastatytą korpusą iš seno Vaikų ligoninės korpuso (Santariškių g. 4) perkelti specializuotas paslaugas – vaikų kardiologiją, reumatologiją, nefrologiją, endokrinologiją, gastroenterologiją, onkohematologiją ir įkurti stacionarinės II–III lygio vaikų medicininės reabilitacijos padalinį bei vaikų konsultacinę polikliniką. Renovuotame korpuse (Santariškių g. 4) išliktų II lygio infekcinės ir nespecializuotos (vaikų ligų) stacionarinės paslaugos, vaikų pulmonologijos ir alergologijos bei II lygio intensyviosios terapijos paslaugos, būtų užtikrintos epidemiologinio režimo ūmiomis infekcinėmis ligomis sergantiems vaikams galiojančios higienos normos. Vykdytojas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos.
VI SKYRIUS
VERTINIMO KRITERIJAI
52. Apraše numatytų tikslų, uždavinių ir priemonių įgyvendinimo vertinimo kriterijai:
52.1. mokyklų bendruomenių narių (mokinių, tėvų, mokytojų), palankiai vertinančių sveikatos priežiūros paslaugas mokyklose, skaičiaus didėjimas (proc.);
52.2. mokyklinio amžiaus (6–7 klasių) vaikų, kasdien ir kelis kartus per dieną valgančių daržoves ir vaisius, skaičiaus didėjimas (proc.);
52.3. daugiau kaip 1 val. per dieną fiziniam aktyvumui skiriančių moksleivių (6–7 klasių) skaičiaus didėjimas (proc.);
52.4. ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, dalyvavusių sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo renginiuose, skaičius;
52.5. veiklose, skatinančiose sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos įgūdžius, dalyvavusių asmenų (vaikų ir tėvų) skaičius, asmenų, kurie teigia, kad įgytas žinias ir įgūdžius taiko praktikoje, dalis;
52.6. pagal teisės aktų reikalavimus (160 val.) parengtų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas, visuomenės sveikatos priežiūrą, skaičius;
52.7. pagal parengtus funkcijų algoritmus ir veiklos aprašus išmokytų visuomenės sveikatos priežiūrą mokyklose vykdančių specialistų skaičius;
52.8. pagal sveikatos stiprinimo vadybos programas išmokytų visuomenės sveikatos specialistų, dirbančių Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžiose biudžetinėse (specializuotose) visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, skaičius;
52.11. edukaciniais traumatizmo prevencijos leidiniais aprūpintų tikslinių teritorijų mokinių skaičius;
52.12. mokymuose apie alergiją maistui ir vaistams dalyvavusių ugdymo įstaigų darbuotojų, šeimos ir vaikų ligų gydytojų skaičius;
52.19. parengtas, įdiegtas ir įvertintas bandomasis vaikų alerginių ligų prevencijos ir diagnostikos teikimo modelis pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose;
52.21. tėvų, auginančių vaikus, turinčius raidos, elgesio, emocinių sutrikimų ir (arba) neįgalius vaikus, kurie baigė mokymus pagal pozityvios tėvystės įgūdžių mokymo programas, skaičius;
52.22. tėvų, kurie baigė mokymus pagal parengtą tėvystės įgūdžių ugdymo ir tėvų konsultavimo programą, skirtą šeimoms, kuriose bent vienas iš tėvų serga psichikos liga; šeimoms, kuriose bent vienas vaikas serga psichikos liga ir socialinės rizikos šeimoms, skaičius;
52.23. parengtų vaikų raidos tikrinimo ir psichikos sutrikimų diagnostikos ir gydymo metodikų skaičius;
52.24. ugdymo įstaigų, kuriose įgyvendinta socialinio ir emocinio ugdymo programų „Raktai į sėkmę“ ir „Paauglystės kryžkelės“, skaičius;
52.25. parengta ir aprobuota savižudybių rizikos įvertinimo ir pirmosios psichologinės pagalbos mokymų programa, skirta įvairių specialybių sveikatos specialistams;
52.26. parengtas ir įgyvendinamas vaikų ir paauglių psichikos sveikatos ir emocinės gerovės priežiūros sistemos, teikiamų paslaugų kokybės ir veiksmingumo bei jų atitikties pagrindiniams vaiko teisių principams stebėsenos modelis;
52.27. atliktas tyrimas apie vaikų ir paauglių patiriamą smurtą, save žalojantį elgesį, jiems suteiktą pagalbą;
52.29. aprūpintų viešųjų odontologijos įstaigų burnos higienistų ir odontologų, įgyvendinančių kompleksinį vaikų burnos sveikatos modelį, darbo vietų skaičius;
52.31. mokymuose dalyvavusių ugdymo ir odontologinės priežiūros įstaigų darbuotojų, šeimos ir vaikų ligų gydytojų skaičius;
52.32. vaikų, gavusių prevencines, odontologijos diagnostikos ir gydymo paslaugas įstaigose, teikiančiose paslaugas pagal kompleksinį burnos sveikatos vaikams teikimo modelį, skaičius;
52.36. sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančių specialistų), pakėlusių kvalifikaciją, skaičius;
52.41. sukurti ir įrengti nacionaliniai vaikų retų ligų kompetencijos centrai dviejose universitetų ligoninėse Kaune ir Vilniuje;
VII SKYRIUS
NUMATOMI PASIEKTI REZULTATAI
53. Iki 2023 m. numatoma:
53.1. rezultato rodikliai:
53.1.1. mokyklinio amžiaus (6–7 klasių) vaikų, kasdien ir kelis kartus per dieną valgančių daržoves ir vaisius, skaičius (proc.) – numatomas 3 proc. padidėjimas valgančių daržoves nuo 68,5 proc. (2013 m.) iki 71,5 proc. (2023 m.), vaisius nuo 77,1 proc. (2013 m.) iki 80,1 proc. (2023 m.);
53.1.2. daugiau nei 1 val. per dieną fiziniam aktyvumui skiriančių moksleivių (6–7 klasių) skaičius (proc.) – numatomas 5 proc. padidėjimas – nuo 30,9 proc. (2013 m.) iki 35,9 proc.
(2023 m.);
53.1.3. mokyklų bendruomenių narių (mokinių, tėvų, mokytojų), palankiai vertinančių sveikatos priežiūros paslaugas mokyklose, skaičiaus padidėjimas – daugiau kaip 50 proc.;
53.1.4. veiklose, skatinančiose sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos įgūdžius, dalyvavusių asmenų (vaikų ir tėvų) skaičius, asmenų, kurie teigia, kad įgytas žinias ir įgūdžius taiko praktikoje, dalis – 60 proc.;
53.1.5. vaikų traumų ir nelaimingų atsitikimų atvejų sumažėjimas tikslinėse
teritorijose – ne mažiau kaip 10 proc. (2023 m.);
53.1.6. pagerėję vaikų ir paauglių psichikos sveikatos rodikliai (vertinama pagal Tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo duomenis) – 10 proc. sumažės mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių, patiriančių patyčias, skaičius (per 2014–2022 m. laikotarpį);
53.1.7. padidėjęs vaikų raidos sutrikimų išaiškinamumas nuo gimimo iki 4 metų amžiaus grupėje skaičius – nuo 8 tūkst. (2013 m.) iki 10 tūkst. (2023 m.) vaikų;
53.1.8. ėduonies stabilizavimas ir mažėjimas 70 tūkst. vaikų grupėje – ne mažiau kaip 5 proc. iki 2018 m. ir 5 proc. – 100 tūkst. vaikų grupėje iki 2023 m.;
53.2. produkto rodikliai:
53.2.1. kasmet į Sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą įsijungusių naujų mokyklų skaičius – ne mažiau kaip 10;
53.2.2. sukurtas jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelis ir įdiegtas 10 Lietuvos savivaldybių;
53.2.3. parengti sveikatos priežiūrą mokyklose vykdančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų funkcijų algoritmai ir veiklos aprašai – ne mažiau kaip 10;
53.2.4. parengtos lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių vaikų, ugdomų bendrojo ugdymo įstaigose, sveikatos priežiūros mokyklose metodinės rekomendacijos – ne mažiau kaip 3;
53.2.5. išmokytų pagal parengtus funkcijų algoritmus ir veiklos aprašus visuomenės sveikatos priežiūros specialistų skaičius – ne mažiau kaip 250;
53.2.6. tėvų, kurie baigė mokymus pagal parengtą Alergiškų vaikų tėvų mokymo programą – ne mažiau kaip 200;
53.2.8. profesinę kvalifikaciją alerginių ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo srityje tobulinusių specialistų skaičius – ne mažiau kaip 200;
53.2.9. parengtų ir nacionaliniu mastu patvirtintų alergijos maistui ir vaistams profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodikų skaičius – ne mažiau kaip 3;
53.2.10. parengtas, įdiegtas pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose ir įvertintas bandomasis vaikų alerginių ligų prevencijos ir diagnostikos teikimo modelis;
53.2.11. šeimos gydytojų, pakėlusių kvalifikaciją vaikų alergologijos srityje, skaičius – ne mažiau kaip 300;
53.2.12. psichikos sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančių specialistų (vaikų ir paauglių psichiatrų, slaugytojų, psichologų, socialinių darbuotojų), apmokytų teikti nuotolines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, skaičius – ne mažiau kaip 100;
53.2.13. vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas teikiančių specialistų (gydytojų, medicinos psichologų, logopedų, kineziterapeutų, specialiųjų pedagogų, ergoterapeutų, slaugytojų, socialinių darbuotojų), apmokytų teikti vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas modernizuotose įstaigose ir nuotolines paslaugas kaimo vietovėse skaičius, – ne mažiau kaip 250;
53.2.14. tėvų, kurie baigė mokymus pagal parengtą tėvystės įgūdžių ugdymo ir tėvų konsultavimo programą, skirtą šeimoms, kuriose bent vienas iš tėvų serga psichikos liga; šeimoms, kuriose bent vienas vaikas serga psichikos liga; socialinės rizikos šeimoms, – ne mažiau kaip 200;
53.2.15. parengta ir aprobuota savižudybių rizikos įvertinimo ir pirmosios psichologinės pagalbos mokymų programa – 1;
53.2.16. ugdymo įstaigų, kuriose įgyvendintos socialinio ir emocinio ugdymo programos „Raktai į sėkmę“ ir „Paauglystės kryžkelės“ – ne mažiau kaip 100;
53.2.17. atliktas vaikų patiriamo smurto, save žalojančio elgesio, jiems suteiktos pagalbos tyrimas – 1;
53.2.18. parengtas ir įgyvendinamas vaikų ir paauglių psichikos sveikatos ir emocinės gerovės priežiūros sistemos, teikiamų paslaugų kokybės ir veiksmingumo bei jų atitikties pagrindiniams vaiko teisių principams stebėsenos modelis – 1;
53.2.19. atnaujinta vieno kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui ir šeimai centro infrastruktūra (naujo (-ų) pastato (-ų) statyba arba esamo (-ų) rekonstrukcija);
53.2.20. sukurta nuotolinių odontologinių paslaugų vaikams (informavimo ir mokymo) teikimo sistema – 1;
53.2.21. parengtas metodinis kompleksinės burnos sveikatos (dantų ėduonies ir periodonto ligų) profilaktikos programos paslaugų vykdymo aprašas – 1;
53.2.22. mokymuose dalyvavusių ugdymo ir odontologinės priežiūros įstaigų darbuotojų, sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančių specialistų skaičius – ne mažiau kaip 1000;
53.2.23. vaikų, gavusių profilaktines, odontologinių ligų ir sveikatos sutrikimų diagnostikos ir gydymo paslaugas įgyvendinant naują kompleksinį modelį, skaičius – ne mažiau kaip 70 000;
53.2.24. parengtų ir nacionaliniu mastu patvirtintų vaikų ligų prevencijos, diagnostikos ir gydymo metodikų bei algoritmų skaičius – ne mažiau kaip 30;
53.2.25. profesinę kvalifikaciją vaikų ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo srityje tobulinusių specialistų skaičius – ne mažiau kaip 1000;
53.2.26. parengtų ir nacionaliniu mastu patvirtintų retų ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodikų skaičius – ne mažiau kaip 10;
53.2.27. sukurta ir įdiegta praktikoje retomis ligomis sergančių pacientų registracijos posistemė – 1;
VIII SKYRIUS
VYKDYTOJAI
54. Šios krypties priemonių vykdytojai:
54.3. antrinio ir (ar) tretinio lygio specializuotos ambulatorinės ir (ar) stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas vaikams ir paaugliams teikiančios ASPĮ, kurių sąrašas bus patvirtintas atlikus ASPĮ infrastruktūros atnaujinimo / sukūrimo poreikio ir teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų apimčių bei esamų žmogiškųjų išteklių vertinimą;
54.4. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos;
54.6. pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios odontologinės priežiūros paslaugas, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika;
IX SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
56. Numatomi finansavimo šaltiniai – valstybės ir savivaldybių biudžeto, 2014–2020 m. ES fondų ir kitos tarptautinės paramos lėšos, nuosavos vykdytojų lėšos ir kt. šaltiniai.
57. Siekiant numatytų pokyčių pagal šią Veiksmų plano kryptį, planuojant sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą PSDF biudžeto lėšomis, turi būti atsižvelgta į Apraše numatytą sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą.
58. Prieš skiriant finansavimą sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrai modernizuoti ir įsigyti, turi būti įvertinta esama infrastruktūra, jos panaudojimo efektyvumas ir 2007–2013 m. ES ir kitų finansavimo šaltinių finansuotų veiklų rezultatai šioje srityje.
59. Rezultatų rodiklių pasiekimas vertinamas 2019 ir 2023 m., vertinimo rodiklių pasiekimas vertinamas kasmet. Atsižvelgiant į stebėsenos ir vertinimo rezultatus šiame Apraše numatytos priemonės gali būti peržiūrimos.