Administracinė byla Nr. eAS-205-556/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06520-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. M. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas H. M. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2024 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 23S221311 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde pripažino praleidęs skundo dėl Sprendimo panaikinimo padavimo per 14 kalendorinių dienų terminą bei nurodė termino skundui paduoti praleidimo priežastis: pareiškėjas iki šiol iš Departamento nėra gavęs skundžiamo Sprendimo, o tik Departamento pranešimą dėl priimto Sprendimo. Pareiškėjas manė, jog aplinkybė, kad Departamentas jam neatsiuntė Sprendimo yra svarbi priežastis, dėl kurios turi būti atnaujintas terminas skundui paduoti.
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. lapkričio 25 d. nutartimi nutarė pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkinti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą atsakovui Departamentui, bei pareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos už pareiškėją žyminį mokestį sumokėjusiai atstovei advokato padėjėjai L. T. grąžinti 22,50 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2024 m. lapkričio 16 d. mokėjimo dokumentu Nr. 516.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia apskųsti teismui Departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjui: buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gruodžio 20 d iki 2026 m. gruodžio 19 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. gruodžio 20 d iki 2026 m. gruodžio 19 d.
Atsižvelgęs į Sprendimo pobūdį bei tai, jog jis nebuvo priimtas skubos tvarka, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikomas Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas 14 kalendorinių dienų apskundimo terminas, skaičiuojamas nuo Sprendimo pareiškėjui įteikimo dienos.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu pateikė Departamento 2024 m. sausio 11 d. pranešimą Nr. 24SD490 (apie uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, kai SIS įtrauktas įspėjimas) (toliau – ir Pranešimas), iš kurio turinio bei metaduomenų buvo matyti, jog pareiškėjas lietuvių ir anglų kalbomis buvo Departamento informuotas apie skundžiamo Sprendimo priėmimo 2023 m. gruodžio 11 d. aplinkybes, juo priimtus sprendinius ir pagrindus – uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gruodžio 20 d iki 2026 m. gruodžio 19 d., vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies pagrindu (užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. gruodžio 20 d iki 2026 m. gruodžio 19 d. Pranešimu Departamentas pareiškėjui lietuvių ir anglų kalbomis taip pat išaiškino Sprendimo apskundimo tvarką ir terminus bei jo teisę Departamentui nurodyti aplinkybes, kurios, pareiškėjo manymu, turėjo būti įvertintos priimant Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjas kartu su skundu nepateikė įrodymų, kada gavo minėtą Departamento pranešimą, tačiau pripažino, jog jį gavęs bei skundą padavęs praleidęs Įstatyme nustatytą 14 kalendorinių dienų Sprendimo apskundimo terminą.
Teismas įvertinęs tai, jog Sprendimas buvo priimtas dar 2023 m. gruodžio 11 d., o Departamento pranešimas yra 2024 m. sausio 11 d., taip pat Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respubliką Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (aktuali redakcija nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 15 d.; toliau – ir Taisyklės) 20 punkto 3-iojoje pastraipoje reglamentuotą Departamento pranešimo apie priimtą Sprendimą pareiškėjui išsiuntimo maksimalų terminą (ne vėliau kaip per 3 darbo dienos nuo šio sprendimo priėmimo dienos), maksimalų Sprendimo apskundimo terminą (14 kalendorinių dienų nuo Sprendimo paskelbimo dienos) bei aplinkybes, jog pareiškėjas pripažįsta kreipęsis skundu į teismą praleidęs Sprendimo apskundimo terminą, teismas laikė įrodytu, jog pareiškėjui Departamento 2024 m. sausio 11 d. pranešimas apie skundžiamą Sprendimą buvo išsiųstas ir įteiktas dar 2024 m. sausio mėn., tačiau pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 18 d., taigi akivaizdžiai (daugiau nei 9 mėnesius) praleidęs jo apskundimo terminą.
Pareiškėjas prašė praleistą terminą skundui paduoti atnaujinti tvirtindamas, jog iki šiol iš Departamento negavo skundžiamo Sprendimo ir šią aplinkybę laikė svarbia priežastimi skundo padavimo terminui atnaujinti. Tačiau teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko, kadangi nagrinėjamu atveju iš pateiktos teismui medžiagos buvo matyti, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginčyti Sprendimą, laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų sąlygų ir Įstatymo138 straipsnio 1 dalyje nustatyto 14 dienų apskundimo termino, nes pareiškėjas buvo tinkamai Departamento 2024 m. sausio 11 d. pranešimu informuotas apie skundžiamo Sprendimo priėmimą, jo datą bei juo priimtus sprendinius, o taip pat Sprendimo apskundimo tvarką ir terminus. Be to, pareiškėjas skunde teismui nereferavo į tai, kad jam apskundimo tvarka nebuvo aiški, nesuprantama ar pan. ir nenurodė bei neįrodė jokių svarbių priežasčių, kodėl dar 2024 m. sausio mėn. sužinojęs apie jo atžvilgiu priimtą Sprendimą, per 14 dienų apskundimo terminą nuo sužinojimo momento nesikreipė su skundu į teismą, nors sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turėjo domėtis jam teisines pasekmes sukėlusiu Sprendimu ir operatyviai ginčyti su teisių galimu pažeidimu susijusį Departamento Sprendimą. Tačiau pareiškėjas to įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepadarė.
Be to, teismo vertinimu, pripažindamas praleidęs terminą skundui dėl Sprendimo paduoti, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių, objektyviai pateisinamų priežasčių, kurios būtų sutrukdžiusios jam savalaikiai Sprendimą apskųsti teismui. Priešingai, pareiškėjas nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų, jog iš Departamento 2024 m. sausio 11 d. pranešimo sužinojęs, jog jo atžvilgiu yra priimtas Sprendimas (uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gruodžio 20 d iki 2026 m. gruodžio 19 d., įtraukiant apie tai į SIS perspėjimą), jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas operatyviai įgyvendinti savo galimai pažeistas teises, t. y. apskųsti Sprendimą ir / ar, jog iki kreipimosi į teismą skundu dienos egzistavo ekstraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės (pvz., netikėta liga, artimojo mirtis, nelaimė ir pan.), dėl kurių pareiškėjas objektyviai neturėjo jokios galimybės apskųsti Sprendimą teismui.
Teismas pažymėjo, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas daugiau nei devynis mėnesius, t. y. itin reikšmingai. Skundu pateikti duomenys patvirtino aplinkybę, jog pareiškėjui apie skundžiamą Sprendimą tapo žinoma dar 2024 m. sausio mėn., tačiau pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2024 m. lapkričio 18 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas priešingai nei teigė, nesielgė tinkamai, operatyviai ir apdairiai, siekiant apginti savo pažeistas teises. Nepateisinamai, nesant jokių svarbių priežasčių, jau iš 2024 m. sausio 11 d. Departamento pareiškėjui įteikto pranešimo žinodamas apie jo atžvilgiu Departamento priimtą Sprendimą, jo turinį bei apskundimo tvarką ir terminus, delsė įgyvendinti savo procesinę Sprendimo apskundimo teisę, todėl turi priimti ir iš tokio elgesio kylančias neigiamas pasekmes. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių svarbių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais dėl objektyvių, ne nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių jis negalėjo įgyvendinti savo teisės pateikti skundo teismui dėl Sprendimo teisės aktų nustatytu terminu. Todėl remdamasis nurodytais argumentais pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti teismas netenkino.
Netenkinęs prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, teismas remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir taip pat grąžino sumokėtą žyminį mokestį jį sumokėjusiam asmeniui.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regiono administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl Departamento Sprendimo paduoti.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog Departamento pranešime dėl priimto Sprendimo rašoma, kad pareiškėjas galės skųsti Sprendimą per 14 dienų nuo šio Sprendimo įteikimo dienos. Tai reiškia, kad Sprendimas dėl įtraukto draudimo gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo Sprendimo, kuriuo nustatytas draudimas įteikimo dienos. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas iki šiol nėra įteiktas jam, todėl akivaizdu, kad atsakovas pakankamai dviprasmiškai nurodo, jog Sprendimas gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo jo įteikimo, tačiau pačio Sprendimo taip ir nesiunčia, tokiu būdu užkirsdamas kelią pareiškėjui realizuoti savo teises (teisę į gynybą ir kt.). Pirmosios instancijos teismas vertina, kad atsakovui užtenka atsiųsti pareiškėjui pranešimą apie tokio sprendimo priėmimą (kuris ypatingai riboja pareiškėjo teises), tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, tokių išvadų darymas paneigia pareiškėjo teises bei atsakovo pareigas. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai traktuoja atsakovo Sprendime nurodomą apskundimo tvarką, nes atsakovas nurodė, kad yra skundžiamas ne pranešimas dėl priimto sprendimo, bet pats Sprendimas per 14 dienų nuo jo gavimo dienos. Kadangi Sprendimas iki šiol pareiškėjui nėra įteiktas, todėl pareiškėjas net nėra praleidęs termino skundui paduoti.
Pareiškėjo nuomone, atsakovas tik formaliai informavo pareiškėją apie Sprendimą, o tai, kad pačiame informaciniame pranešime yra klaidinančiai nurodoma apskundimo tvarka, galima teigti, jog atsakovo veiksmai buvo nesuderinami su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktu, kuriame įtvirtintas įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pareiškėjo teigimu, skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas neturėjo pareigos siųsti pareiškėjui pačio Sprendimo, kuriuo jam buvo nustatytas draudimas. Atsakovas priėmė Sprendimą, kuris yra susijęs su pareiškėju, pats Sprendimas pareiškėjui nebuvo siųstas, nebuvo viešai paskelbtas ar kitokiu būdu įteiktas, įstatymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos informuoti apie priimamus sprendimus pareiškėją ir siųsti jam pačius sprendimus bei tinkamai, neklaidinančiai nurodyti apskundimo tvarką.
Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas savo pareigų tinkamai neįvykdė, todėl negalima atsakovui tenkančios atsakomybės perkelti pareiškėjui ir teigti, kad pareiškėjas pats turėjo kreiptis į atsakovą dėl Sprendimo atsiuntimo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertina teisės normas, kuriomis nustatyta apie atsakovo priimamus sprendimus informavimo tvarka, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pats pranešimas dėl priimto sprendimo, kuriame nurodyta apskundimo tvarka yra klaidinantis.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodo, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias skųsti Sprendimo, tačiau, pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo žinomas Sprendimo turinys t. y. net ir šiuo metu teikiant skundą dėl Sprendimo buvo neįmanoma tinkamai suformuoti skundo, kadangi nėra žinomi nei faktiniai, nei teisiniai Sprendimo motyvai, o pranešime nėra išdėstomi motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas Sprendimas. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir tik dėl savo kaltės praleido terminą skundui paduoti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintas ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą atsakovui Departamentui, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginčyti Sprendimą, nes jis buvo tinkamai Departamento 2024 m. sausio 11 d. pranešimu informuotas apie skundžiamo Sprendimo priėmimą, jo datą bei juo priimtus sprendinius, o taip pat Sprendimo apskundimo tvarką ir terminus. Teismas įvertinęs, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas itin reikšmingai, pareiškėjas nepateikė jokių svarbių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais dėl objektyvių, ne nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių jis negalėjo įgyvendinti savo teisės pateikti skundo teismui dėl Sprendimo teisės aktų nustatytu terminu, pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai traktuoja atsakovo Sprendime nurodomą apskundimo tvarką, nes atsakovas nurodė, kad yra skundžiamas ne pranešimas dėl priimto sprendimo, bet pats Sprendimas per 14 dienų nuo jo gavimo dienos, o kadangi Sprendimas iki šiol pareiškėjui nėra įteiktas, todėl jis net nėra praleidęs termino skundui paduoti. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam nebuvo žinomas Sprendimo turinys, o pranešime nėra išdėstomi motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas Sprendimas, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir tik dėl savo kaltės praleido terminą skundui paduoti.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
ABTĮ straipsnio 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada administracinį aktą priėmė, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).
Įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama.
Vadovaudamasi Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 9 dalimis, Vyriausybė 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtino Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisykles. Pagal Taisyklių 20 punktą, jeigu sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nėra priimtas kartu su sprendimu atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atšaukti Šengeno vizą, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Sprendimas priimtas 2023 m. gruodžio 11 d., o apie priimtą Sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2024 m. sausio 11 d. elektroniniu laišku, prie kurio pridėtas Pranešimas. Pranešime, su kurio atsiuntimo data pirmosios instancijos teismas siejo procesinio termino eigos pradžią, nurodyta, kad „Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyrius 2023-12-11 priėmė sprendimą Nr. 23S221311, kuriuo nuspręsta uždrausti Jums atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023-12-20 iki 2026-12-19 vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje). Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Jums atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023-12-20 iki 2026-12-19.“ Pranešime taip pat nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Kartu su šiuo Pranešimu Sprendimo nuorašas pareiškėjui nebuvo siųstas.
Taigi, byloje nustatyta, kad Sprendimas, t. y. visos apimties individualus administracinis aktas, pareiškėjui nebuvo įteiktas, pareiškėjui buvo išsiųstas tik Pranešimas apie priimtą Sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, gavęs Pranešimą, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Sprendimo pateikimo ir Migracijos departamentas pareiškėjui siuntė / įteikė Sprendimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir minėtas teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai procesinio termino eigos pradžią siejo su pranešimo pareiškėjui pateikimo data. Pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo klausimu laikomasi analogiškos pozicijos (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-520/2024, 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-95-821/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-569-662/2024, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-898-602/20024).
Nagrinėjamu atveju nustačius, kad Sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas, 2024 m. lapkričio 18 d. kreipdamasis į teismą, praleido Įstatyme nustatytą terminą skundui dėl šio sprendimo paduoti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. M. S. atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo H. M. S. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius