Administracinė byla Nr. eA-1303-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04971-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.7; 9.2; 9.3

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. K. A. ir jo nepilnamečio sūnaus H. R. J. A., pagal įstatymą atstovaujamo pareiškėjo R. J. K. A., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.    Pareiškėjas R. J. K. A. (toliau – ir pareiškėjas) savo ir savo nepilnamečio sūnaus H. R. J. A. vardu (toliau kartu – ir pareiškėjai, ir prieglobsčio prašytojai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 24M53796 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti prieglobsčio prašytojų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2.    Pareiškėjai skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. 2021 m. birželio 21 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam ir jo sūnui prieglobstį Lietuvoje. 2021 m. liepos 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą 12PR-202 nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvoje. Prieglobsčio prašytojai apskundė šį sprendimą skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijai (toliau – ir Komisija), kuri 2021 m. spalio 18 d. sprendimu 6K-1065 (Komisijos sprendimas) atmetė prieglobsčio prašytojo skundą ir paliko galioti Migracijos departamento priimtą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2372-484/2023 nusprendė pareiškėjų skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir Komisijos sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prieglobsčio prašymą, tenkinti iš dalies. VAAT panaikino Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 5 punktą – uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos ir 6 punktą – įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. gegužės 24 d. byloje Nr. eA-1788-552/2023 nusprendė tenkinti pareiškėjų skundą. LVAT panaikino VAAT 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą, Komisijos sprendimą ir Migracijos departamento sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje.

2.2. Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 30 d. priėmė naują sprendimą Nr. 24M53796 (skundžiamas Sprendimas), kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių faktinių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojai turi visiškai pagrįstą baimę patirti persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas vertino, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose nustatytų reikalavimų.

2.3. Pagrindinė priežastis, nulėmusi pareiškėjų išvykimą iš (duomenys neskelbtini), buvo asmens, kuris priklausė (duomenys neskelbtini) grupuotei, grasinimai ir su juo susijusi grėsmė prieglobsčio prašytojo bei jo šeimos narių sveikatai bei gyvybėms. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie kaimyno nužudymą yra nedetalus, neišsamus ir pasižymi prieštaravimais. Pareiškėjo pasakojimas yra tapatus ir vientisas nuo momento kai jis paprašė prieglobsčio Lietuvoje, buvo analogiškai atkartotas nagrinėjant bylas VAAT bei LVAT ir atitinkamai užfiksuotas 2023 m. balandžio 6 d. bei 2023 m. gegužės 24 d. teismų sprendimuose. Pasakojimo skirtumai ir tikslinimai yra minimalūs, jie galėjo atsirasti dėl vertimo trūkumų, santykinai didelių laiko tarpų tarp apklausų. Smulkūs neatitikimai negali nuneigti pačios papasakotos istorijos. Istorija yra nuosekli, ir, iš esmės, vienoda visais jos dėstymo atvejais.

2.4. Atsakovas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas nurodė, jog žmona su vaikais saugiai gyvena pas jo tėvus (duomenys neskelbtini) mieste ir jiems šiame mieste niekas negresia. Apklausos metu prieglobsčio prašytojas tvirtino, kad jo šeimai iškilo didelis pavojus (duomenys neskelbtini) ir jis bijo grįžti į savo šalį, nes asmuo, kuris yra susijęs su (duomenys neskelbtini) grupuote, nužudys jį ir jo šeimos narius.

2.5. Pats atsakovas Sprendime nurodė, kad remiantis surinkta informacija, (duomenys neskelbtini) yra Liaudies mobilizacijos daliniai (PMU). Tai yra kompleksinė skėtinė organizacija, kurią sudaro daug įvairių karinių pajėgų. Ji yra valstybinė institucija, tačiau išlaiko plačią veikimo autonomiją. PMU atstovai vykdė neteisėtas žudynes, dingimus, plėšimus ir keršto išpuolius. PMU suimdavo ir laikydavo įtariamuosius slaptuose kalėjimuose. Migracijos departamentas turi atlikti tyrimą, kokia yra PMU įtaka (duomenys neskelbtini) mieste ((duomenys neskelbtini)), ar ji gali kelti grėsmę pareiškėjams šioje vietovėje. Pareiškėjo sutuoktinė su vaikais slapstosi nuo PMU, tačiau pačiam pareiškėjui gali kilti pavojus, jei jį pamatys ir identifikuos PMU ar su šia organizacija susiję asmenys.

2.6. Vadovaujantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) 7 straipsnio 2 dalimi Migracijos departamentas neatliko tyrimo ir nenustatė duomenų, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) mieste) yra realiai veikianti teisinio persekiojimo struktūra, kuri leistų užtikrinti pareiškėjų saugumą. Nors LVAT 2023 m. gegužės 24 d. sprendime byloje eA-1788-552/2023 nurodė, kad Migracijos departamentas nevertino, ar, nesuteikus tarptautinės apsaugos, bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Kvalifikavimo direktyvos tikslai, jos 7 straipsniu aspektu, tačiau skundžiamame Sprendime vaiko interesai šiuo aspektu nebuvo vertinami, t .y. neatsakyta į klausimą, ar kilmės šalyje yra tinkama teisinė apsaugos sistema, leidžianti apsaugoti nepilnametį prieglobsčio prašytojo vaiką.

3.    Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.    Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Pareiškėjai 2021 m. birželio 21 d. pateikė prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas 2021 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. 12PR-202, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus ir įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą 2 metams, kurį pareiškėjai apskundė Komisijai. Minėta komisija 2021 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 6K-1065 atmetė pareiškėjų skundą ir paliko galioti Migracijos departamento priimtą sprendimą. Pareiškėjai, nesutikdami su šiuo sprendimu, apskundė jį VAAT, kuris 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2372-484/2023 patenkino pareiškėjų skundą iš dalies, t. y. panaikino Migracijos departamento sprendimo dalis dėl uždraudimo ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, likusias minėto sprendimo dalis paliko galioti. Pareiškėjai, nesutikdami su VAAT sprendimu jį apskundė LVAT, kuris 2023 m. gegužės 24 d. neskundžiamu sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1788-552/2023 apeliacinį skundą tenkino ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjų prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo. Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų prieglobsčio prašymą bei atsižvelgęs į LVAT pastabas, 2024 m. rugpjūčio 30 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl R. J. K. A. draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) neuždrausti H. R. J. A. atvykti į Lietuvos Respubliką.

4.2. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių faktinių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę patirti persekiojimą dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, nuspręsta, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų aplinkybių.

4.3. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, jo pasakojimo prieštaravimai negali būti vertinami kaip minimalūs. Pareiškėjas skirtingų apklausų metų teikė skirtingus parodymus apie grasinimų pradžią (pirmos apklausos metu jis teigė, kad grasinimų susilaukė praėjus 25 dienoms po konflikto, vėliau, paprašytas patikslinti savo pasakojimą, jis nurodė, jog pirmųjų grasinimų susilaukė likus dviem dienoms iki teismo, po to nurodė, kad pirmą kartą pagrasinta jam buvo jau po teismo, antros apklausos metu pareiškėjas teigė, kad pirmųjų grasinimų susilaukė po pirmo teismo posėdžio praėjus 5 dienoms, vėliau tvirtino, kad praėjus 2 dienoms), kurie laikomi esminiais momentais pareiškėjo pasakojime. Pareiškėjo pasakojimai apie kaimyno nužudymą yra nedetalūs, neišsamūs ir taipogi pasižymi prieštaravimais. Mažai tikėtina, kad asmuo grindžiantis savo baimę ir prieglobsčio prašymą grasinimais ir su jais susijusia grėsme negalėtų nuosekliai jų papasakoti ar pamiršti esminius momentus, įvykius ir aplinkybes.

4.4. Pareiškėjas skunde selektyviai teikia Migracijos departamentui pateiktus pasakojimus apie grėsmes, kylančias jo šeimai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjas 2024 m. liepos 29 d. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mieste „Ten labai saugu“, taigi pareiškėjas pats pripažįsta, kad ten jo šeimai (ten gyvena jo žmona, vaikai ir tėvai) yra saugu, o paaiškinti, kodėl jam ar jo nepilnamečiui vaikui (H. R. J. A.) ten nėra saugu, pareiškėjas nesugebėjo nei apklausos metu, nei skunde. Vien tik deklaratyvus nesutikimas, nurodytas skunde, nėra pagrindas kitokiai išvadai. Pareiškėjas Migracijos departamentui nei karto nėra nurodęs, kad jo šeimos nariai (sutuoktinė ir vaikai) slapstosi nuo PMU.

4.5. Pareiškėjo pasakojimai buvo prieštaringi, nenuoseklūs ir nedetalūs, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo pasakojimus. Atsižvelgiant į duomenų visumą (pasakojimo trūkumus, įrodymų nebuvimą, aplinkybes, kad šeima vis dar gyvena kilmės valstybėje) konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo pačio subjektyviu situacijos suvokimu, jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, o pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

4.6. Pareiškėjas nenurodė dėl nepilnamečio sūnaus savarankiškų aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas nepilnamečio pareiškėjo prieglobsčio prašymas, jo prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas išimtinai pareiškėjo (tėvo) nurodytomis aplinkybėmis. Tai, kad nepilnametis vaikas išvyko iš kilmės valstybės ir prašo prieglobsčio Lietuvoje yra susiję ne su jo individualia situacija, o su jo tėvu. Kiti pareiškėjo vaikai ir sutuoktinė liko kilmės valstybėje. Nors skunde yra nurodoma, kad neatsakyta į klausimą, ar kilmės šalyje yra tinkama teisinė apsaugos sistema, leidžianti apsaugoti nepilnametį prieglobsčio prašytojo vaiką, tačiau nenurodoma nuo ko jis turi būti apsaugotas, kai nėra pateikiamos jokios su juo susijusios individualios aplinkybės ar savarankiški prieglobsčio prašymo motyvai. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė realių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių, kad pareiškėjo nepilnametis sūnus bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas bei tai, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjas, be kita ko, nenurodė jokių savarankiškų ir individualių aplinkybių, dėl kurių būtų kilusi grėsmė kilmės valstybėje nepilnamečiui vaikui.

4.7. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo. Pasak Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“ reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę. Atitinkamai, geriausių vaikų interesų vertinimas aiškinamas kaip materialinė teisė, t. y. vaikui kylančio persekiojimo / didelės žalos vertinimas, bei procedūrinės garantijos, t. y. priėmimo sąlygos.

4.8. LVAT 2023 m. gegužės 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1788-552/2023 minimi geriausi vaikų interesai yra vertinami įgyvendinant 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, nuostatas, t. y. priėmimo sąlygas (vaikų apgyvendinimas neatskiriant nuo tėvų; vaikams teikiamas gyvenamasis plotas ir užtikrinamos kitos būtinos sąlygos, teisė į mokslą ir pan.). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad būtų pažeistos pareiškėjų priėmimo sąlygos. Toks geriausių vaiko interesų vertinimas nėra prieglobsčio prašymo nagrinėjimo ir vertinimo dalis.

4.9. Pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje metu jie bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau buvo sulaikyti Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Atitinkamai įvertinus minėtas ir kitas (pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika) aplinkybes pareiškėjui nustatytinas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris laikytinas proporcingu. Atsižvelgiant į tai bei siekiant užtikrinti Europos Sąjungos laisvės saugumą, pareiškėjo duomenys teiktini Šengeno informacinei sistemai.

4.10.    Byloje nėra nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, bei atsižvelgus į jų likusius ryšius kilmės valstybėje yra priimtas sprendimas juos išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai neginčija šių ginčijamo sprendimo dalių (uždraudimas, perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą įtraukimas ir išsiuntimas).

 

II.

 

5.    Regionų administracinio teismas 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies – panaikino Sprendimo dalį „Uždrausti R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ ir „Įtraukti R. J. K. A. draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą skundo dalį atmetė.

6.    Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas 2021 m. birželio 21 d. pateikė prašymą suteikti jam ir jo sūnui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2021 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr.12PR-202 nesuteikti prieglobsčio pareiškėjams. Šis sprendimas buvo apskųstas Komisijai, kuri 2021 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 6K-1065 atmetė pareiškėjų skundą ir paliko galioti Migracijos departamento priimtą sprendimą. Pareiškėjai kreipėsi su skundu į VAAT, prašydami panaikinti minėtus Migracijos departamento sprendimus. VAAT panaikino Migracijos departamento Sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2023 m. gegužės 24 d. administracinėje byloje Nr. eA-1788-552/2023 nusprendė tenkinti pareiškėjų skundą, panaikino VAAT 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą, Komisijos sprendimą bei Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 24M53796 nusprendė: nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini); uždrausti R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukti R. J. K. A. draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti H. R. J. A. atvykti į Lietuvos Respubliką.

7.    Teismas įvertino ginčo teisiniams santykiams aktualių teisės normų – Įstatymo ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) – nuostatas bei teismų praktiką.

8.    Teismas, įvertinęs pareiškėjo apklausų metų duotus paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo pasakojimas dalyje dėl (duomenys neskelbtini) grupuotės nario grasinimų pareiškėjui ir jo šeimai negali būti vertinamas kaip patikimas ir pakankamas įrodymas prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo pasakojimą. Išsamiai išnagrinėjęs atskiras pareiškėjo pateiktų pasakojimų detales, teismas vertino, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) nario grasinimus nužudyti jį ir jo šeimą yra nenuoseklus, turi trūkumų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad skiriasi ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl minėto asmens grasinimų, jų būdo, laiko ir skaičiaus.

9.    Teismas pastebėjo, kad vertinant pareiškėjo pasakojimo patikimumą ir grėsmės kilmės šalyje realumą, yra svarbūs ir pareiškėjo apklausoje nurodyti paaiškinimai, kad jo šeimai išsikėlus gyventi į Domis stovyklą, ten jiems niekas negrasino, o šiuo metu ten gyvena jo žmona su vaikais ir jiems nėra jokios grėsmės. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad buvo sulaukęs grasinimų, kai su šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą, kur dirbo statybininku. Pareiškėjas tik teigė, kad ten buvo sunku gyventi, todėl keletą kartų su šeima bandė išvykti į Vokietiją.

10Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas ne tik surinko kilmės šalies informaciją apie (duomenys neskelbtini) grupuotę, bet ir atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas apklausos metu nurodė tam tikrų geografinių vietovių pavadinimus, adresus (teismo proceso vieta), tikrindamas pasakojimo tikrumą.

11Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad jo pasakojimo trūkumai yra neesminiai, atsiradę dėl to, kad praėjo pakankamai daug laiko nuo minėtų įvykių, dėl pareiškėjo patirtos įtampos. Teismas nurodė, kad apklausos protokolo matyti, jog Migracijos departamento pareigūnai, užduodami papildomus klausimus, suteikė prieglobsčio prašytojui galimybę patikslinti pasakojimą, pašalinti jo prieštaravimus, taigi, nustatyti objektyvią tiesą, tačiau pareiškėjas apklausos metu negalėjo nuosekliai paaiškinti grasinimų, jų turinio, grasinimų skaičiaus.

12Apibendrindamas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu surinktą įrodymų visumą, teismas sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Teismo vertinimu, pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės iš esmės sąlygojo ekonominės priežastys. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

13Teismas tais pačiais pagrindais pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams ir papildomos apsaugos. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgęs į kilmės šalies informaciją, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14Teismas priėjo prie išvados, kad byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti ir Migracijos departamentas visapusiškai ir objektyviai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

15Spręsdamas dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į jų kilmės valstybę, atsižvelgęs į Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias užsieniečių išsiuntimą, įvertinęs, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą, teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

16Vertindamas Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo, pagrįstumą ir proporcingumą, pažymėdamas, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgdamas į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus, iš bylos duomenų nustatęs, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjas turi du mažamečius vaikus (Lietuvos Respublikos piliečius), kuriuos pagimdė jo sugyventinė (Lietuvos Respublikos pilietė) (sūnus gimė 2022 m., duktė – 2024 m.), atsižvelgdamas į Kvalifikavimo direktyvoje pabrėžiamą pirmenybę „geriausiems vaiko interesams“, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad jis su vaikais palaiko glaudžius ryšius, rūpinasi jais, teismas priėjo prie išvados, kad tarp pareiškėjo ir jo vaikų yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie turi būti ginami. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo ryšys su Lietuvos Respublika yra per joje gyvenančius vaikus, siekdamas užtikrinti geriausius vaiko interesus, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti Migracijos departamento Sprendimą dalyje dėl draudimo pareiškėjui vienerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

17Įvertinęs teisinį reguliavimą, numatantį perspėjimo įvedimą į Šengeno informacinę sistemą, bei atsižvelgęs į tai, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką naikintina, teismas taip pat konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

 

III.

 

18Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą dalyje, kurioje tenkintas pareiškėjų skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

19Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

19.1.    Priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas vertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, laikė, kad 2 metų draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje gali turėti realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šeiminiams santykiams bei ekonominiams ryšiams, todėl pareiškėjui taikė perpus sumažintą draudimo atvykti laikotarpį, t. y. 1 metus. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo aplinkybę ir Migracijos departamento atliktą vertinimą bei priemonės proporcingumą atsižvelgiant į pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika.

19.2.    Pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl panaikinta Migracijos departamento Sprendimo dalis yra neproporcinga pareiškėjo ar jo vaikų (Lietuvos Respublikos piliečių) atžvilgiu. Be to, pirmosios instancijos teismas ignoravo ir tą aplinkybę, kad pareiškėjo nepilnamečiai vaikai ir jo sutuoktinė liko kilmės valstybėje ir gyvena (duomenys neskelbtini) mieste. Pirmosios instancijos teismas neatliko jokio vertinimo dėl pareiškėjo ryšio su vaikais (Lietuvos Respublikos piliečiais), t. y. ar jie yra priklausomi nuo jo, ar jis juos išlaiko, prisideda prie jų auklėjimo ir pan. ir dėl to nepasisakė. Nors pareiškėjas nurodė, kad neva jais rūpinasi, tačiau nekonkretizavo kaip pasireiškia jo rūpestis, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Priešingai, pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad jis yra Prancūzijoje, Paryžiaus regione, su nepilnamečiu vaiku (pareiškėju H. R. J. A.), t. y., jis nėra Lietuvoje su savo nepilnamečiais vaikais, o jie nėra Prancūzijoje su juo (tai patvirtino per teismo posėdį), bei pareiškėjas nėra su savo nepilnamečiais vaikais likusiais jo kilmės valstybėje.

19.3.    Pirmosios instancijos teismas taip pat ignoravo tas aplinkybes, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas išnagrinėtas skubos tvarka, atmestas kaip nepagrįstas, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, prieš atvykstant į Lietuvos Respubliką jis keletą kartų nesėkmingai bandė neteisėtai patekti į kitas Europos Sąjungos valstybes, t. y. galima teigti, kad jo tikslas nebuvo prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja pareiškėją.

19.4.    Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą. Vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Nacionalinis sąrašas) teikiami Šengeno informacinei sistemai. Įvertinus tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai.

19.5.    Pagal Taisyklių 28 punktą užsienietis turi teisę teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš sąrašo ar Šengeno informacinės sistemos arba sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, jeigu susiklostytų tokios aplinkybės, kad pareiškėjas iš tiesų sukurtų stiprų priklausomumo ryšį su vaikais (Lietuvos Respublikos piliečiais), jais rūpintųsi ir kt., jis turėtų teisę teikti prašymą išbraukti jo duomenis iš Nacionalinio sąrašo ir (ar) Šengeno informacinės sistemos.

20.  Pareiškėjai atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė. Bylos duomenimis, pareiškėjai yra išvykę iš Lietuvos.

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

21Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 24M53796 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo R. J. K. A. ir jo nepilnamečio sūnaus H. R. J. A. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

22Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 24M53796 (Sprendimas) nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą apie R. J. K. A. draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) neuždrausti H. R. J. A. atvykti į Lietuvos Respubliką.

23.  Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs pareiškėjų skundą, panaikino Sprendimo dalį, kuria uždrausta pareiškėjui R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kitą skundo dalį atmetė. Teismas priėmė sprendimą panaikinti draudimo atvykti į Lietuvą apribojimą, akcentavęs geriausius vaikų interesus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas turi du vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir pareiškėjo teiginius, kad jis su jais palaiko glaudžius ryšius, rūpinasi jais. Kadangi panaikintinas draudimas atvykti į Lietuvą, teismas sprendė, kad yra pagrindas panaikinti ir Sprendimo dalį dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą.

24Atsakovas apeliaciniame skunde reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria panaikinta Migracijos departamento Sprendimo dalis. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių.

25Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26Pažymėtina, kad apeliacine tvarka nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria palikta nepakeista Migracijos departamento Sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos. Akcentuotina, kad šioje proceso stadijoje nėra ginčo dėl prieglobsčio prašytojo nepilnamečio H. R. J. A. teisinės padėties įvertinimo, į ką atkreipė dėmesį LVAT 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. eA-1788-552/2023. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys apeliacinio skundo ribose, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinta Migracijos departamento Sprendimo dalis, t. y.: „Uždrausti R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ ir „Įtraukti R. J. K. A. draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

 

Dėl draudimo atvykti

 

27Sprendimo dalį „Uždrausti R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 7, 44, 45 punktais bei 44.3 ir 44.3.1 papunkčiais. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, jog 2 metų draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje gali turėti realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šeiminiams santykiams bei ekonominiams ryšiams, todėl pareiškėjui taikė perpus sumažintą draudimo atvykti laikotarpį, t. y. 1 metus.

28Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

29Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 42 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, <...>, atsižvelgiama į priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ar jis buvo panaikintas (42.1 p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius Lietuvos Respublikoje (42.2. p.); tai, ar užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūromis (42.3 p.); geriausius vaiko interesus (42.4 p.). Kriterijų vertinimo tvarkos 45 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį <...> arba išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 44 punkte. Vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ir 44.3.1 papunkčiais nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo <...> išsiųstas ir nustatoma, kad užsieniečio pateiktas prieglobsčio prašymas pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu.

30.  Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99).

31.  Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94).

32ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

33Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas turi du mažamečius vaikus (2022 m. ir 2024 m. gimimo), kuriuos pagimdė jo sugyventinė Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad su šiais mažamečiais vaikais palaiko glaudžius ryšius, rūpinasi jais. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su kitu nepilnamečiu sūnumi H. R. J. A. (su kuriuo kartu prašė prieglobsčio Lietuvoje) šiuo metu yra ne Lietuvoje (pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo Prancūzijoje). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo sutuoktinė kartu su kitais vaikais gyvena (duomenys neskelbtini), juos išlaiko pareiškėjo brolis ir tėvai.

34Įvertinusi nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas panaikinti Sprendimo dalį „Uždrausti R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai įvertino ir ištyrė reikšmingas bylai faktines aplinkybes bei tinkamai taikė teisinį reguliavimą, todėl pagrįstai ginčijamu Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nagrinėjamu atveju vertintinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio proporcingumas. Toks vertinimas turi būti atliktas atsižvelgus į visų šeiminių aplinkybių visetą (žr. šios nutarties 33 p.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išvadą, jog pareiškėjas rūpinasi ir palaiko ryšius su mažamečiais vaikais pirmosios instancijos teismas padarė išskirtinai remdamasis vien pareiškėjo teiginiais, kurie nebuvo nei detalizuoti, nei pagrįsti objektyviais įrodymais, taigi iš esmės yra deklaratyvūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigiant svarbos atsižvelgti į geriausius vaikų interesus, šioje individualioje situacijoje nepakanka pareiškėjo deklaratyvių teiginių, kad savaime būtų panaikintas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies reikalavimas (užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką) nėra savitikslis, juo siekiama Įstatyme nustatytų tikslų. Teisėjų kolegija laiko, kad Migracijos departamentas nustatė pakankamai nedidelį vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris nagrinėjamoje situacijoje laikytinas proporcingu. Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjui nėra užkertamas kelias rūpintis vaikais, palaikyti santykį su vaikais nuotoliniu būdu, jei būtų nuspręsta su jais nesusijungti už Lietuvos Respublikos ribų (juolab, kad pareiškėjas šiuo metu net nėra Lietuvoje).

35Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta Migracijos departamento Sprendimo dalis „Uždrausti R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ naikintina.

 

Dėl perspėjimo įtraukimo

 

36Migracijos departamento Sprendimo dalis „Įtraukti R. J. K. A. draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ priimta vadovaujantis Taisyklių 15 punktu ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu.

37.  Taisyklių 15 punktas nustato, kad duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka <...> SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

38SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.

392008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB nustato bendrus standartus ir tvarką, taikomą valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (8 str. „Išsiuntimas“, 11 str. „Draudimas atvykti“).

40Pareiškėjai neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad Sprendimu pareiškėjai pagrįstai išsiunčiami iš šalies. Kaip minėta, vadovaujantis šioje nutartyje aptartomis teisėjų kolegijos išvadomis, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą nustatytą laikotarpį (vienerius metus).

41Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai panaikinęs Sprendimo dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvą, taip pat nepagrįstai panaikino ir Sprendimo dalį dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas, ginčijamu Sprendimu įvesdamas perspėjimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl nebuvo pagrindo naikinti minėtą Sprendimo dalį. Be kita ko pažymėtina, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nenurodė atskirų argumentų susijusių su šios dalies Sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu.

42SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Šengeno informacinę sistemą. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas perspėjimą įvedė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą. Teisėjų kolegija su šiais Migracijos departamento argumentais sutinka. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja šeiminiai ryšiai (turi du mažamečius vaikus, su kuriais, pasak pareiškėjo, palaiko ryšį, rūpinasi jais), atsižvelgiant į tai, kad šio perspėjimo įvedimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui rūpintis vaikais (bendrauti su jais nuotoliniu būdu ar susijungti su jais kitose valstybėse), pabrėžiant, kad perspėjimo įvedimas nėra savitikslis, teisėjų kolegija vertina, kad Migracijos departamento nustatytas terminas (vieneri metai) laikytinas proporcingu, adekvačiu ir svarbiu, siekiant Migracijos departamento nurodytų tikslų. Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjas turi rūpintis ir santuokoje gimusiais vaikais, o jo sutuoktinė ir bendri jų vaikai gyvena (duomenys neskelbtini); taigi, negalima teikti pirmenybę Lietuvoje gimusių vaikų interesams prieš (duomenys neskelbtini) gyvenančių vaikų interesus. Atitinkamai, nagrinėjamos bylos kontekste siekis palaikyti aukšto lygio saugumą Europos Sąjungos erdvėje, esant abejotiniems pareiškėjo ryšiams su Lietuvoje esančiais vaikais, yra prioritetinis.

43.  Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta Migracijos departamento Sprendimo dalis „Įtraukti R. J. K. A. draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ naikintina.

44Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą bei nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bylai išspręsti, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria panaikintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 24M53796 dalys „Uždrausti R. J. K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ ir „Įtraukti R. J. K. A. draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                     Iveta Pelienė

 

 

Rasa Ragulskytė-Markovienė

 

 

                                                                                                            Ernestas Spruogis