Administracinė byla Nr. eA-4823-525/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00406-2019-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.2.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ryčio Krasausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. U. (G. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas G. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-30 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas formaliai ir paviršutiniškai ištyrus gautus duomenis. Dėl Sprendime nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo neva keliama grėsme viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, paaiškino, jog, pirma, atsakovas, pripažindamas, kad pareiškėjas 2018 metais Lietuvoje padarė administracinius nusižengimus, turėjo nustatyti, jog pareiškėjas nurodytų administracinių nusižengimų laikotarpiu nebuvo Lietuvoje, nes nuo 2016 metų gyvena Vengrijoje, o pareiškėjui priklausančiu automobiliu pagal panaudos sutartį naudojasi jo sūnus T. U. (arba kiti jo įgalioti asmenys), tačiau atsakovas neįvykdė pareigos patikrinti gautą prieštaringą informaciją ir todėl padarė klaidingas išvadas. Antra, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
2018 m. gruodžio 19 d. išvada Nr. 5-S-1250(RN), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, yra nepagrįsta jokiais konkrečiais duomenimis, todėl atsakovas, neatlikęs savarankiško tyrimo, neturėjo pagrindo ja vadovautis. Trečia, internete viešai skelbiama informacija apie pareiškėjo Gruzijoje neva padarytas nusikalstamas veikas (Gruzijos prokuratūros pareikštus kaltinimus dėl jo verslo partnerio B. K. kankinimo ir turto prievartavimo, einant (duomenys neskelbtini) pareigas, taip pat įtarimus dėl B. K. nužudymo 2015 metais, už tai jam gali būti skirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė) yra melaginga ir neturi jokios įrodomosios reikšmės, pažeidžia pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, tačiau atsakovas Sprendime rėmėsi būtent šia valdančiosios daugumos valdomos žiniasklaidos skleidžiama ir jokiais faktais nepatvirtinta informacija, nepasinaudojo savo teise (pareiga) apie tai užklausti valstybines bei Interpolo organizacijai priklausančias institucijas. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl jo aktyvios veiklos, be kita ko, politikoje ir 2008 m. rugpjūčio mėn. Gruzijos kare, opozicijos rėmimo bei Gruzijos valdžioje esančių prorusiškų politikų nuolatinio kritikavimo ir smerkimo, Gruzijoje prieš jo šeimą pradėtas politinis persekiojimas, dėl kurio jis 2012 metais išvyko iš šalies. Gruzijos generalinės prokuratūros 2016 metais prieš pareiškėją pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra politiškai motyvuotas, o baudžiamoji byla – sufabrikuota. Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos Interpolo skyrius netenkino Gruzijos generalinės prokuratūros prašymo paskelbti pareiškėjo paiešką. 2018 m. balandžio 6 d. buvo ištrinta visa informacija apie pareiškėjo paiešką visuose Interpolo biuruose Europoje, o Budapešto teismas 2016 m. lapkričio 2 d. atmetė Gruzijos teisingumo ministro pateiktą ekstradicijos prašymą. Pareiškėjas pabrėžė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kai jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, jis nepadarė jokių teisės pažeidimų, gyveno bei palaikė glaudžius santykius su sūnumi. Pareiškėjui buvo išduoti leidimai gyventi Latvijoje, Prancūzijoje ir Vengrijoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjas Sprendimą laiko diskriminaciniu.
3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog jis neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, manė, kad atsakovas tokią išvadą priėjo formaliai, nepasidomėjo pareiškėjo ir jo sūnaus ryšiais, T. U. neapklausė apie jo santykius su tėvu. Pareiškėjo teigimu, jo ryšys su sūnumi yra ypač glaudus, paremtas Gruzijos tradicijomis, pagarba šeimai.
Šį ryšį patvirtina tai, kad 2015 metais sūnus savo pavardę pakeitė iš V. į U., priėmė stačiatikių tikėjimą ir buvo pakrikštytas pagal Gruzijos stačiatikių tradicijas. Pareiškėjas su sūnumi yra aplankęs daugelį Europos valstybių, 2016 metais pareiškėjas organizavo ir apmokėjo
T. U. gydymą Austrijoje. Tai, kad pareiškėjas sūnui skiria materialinę paramą, patvirtina išrašai iš banko sąskaitos.
4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas paaiškino atsisakęs pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes, jo vertinimu, pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikaltimu, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, bei ketinimu slėptis kitose valstybėse, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat sistemingu administracinių nusižengimų, susijusių su viešąja tvarka, darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių, taigi, pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje. Atsakovas tvirtino, jog jis ėmėsi priemonių, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu, ir kreipėsi informacijos dėl pareiškėjo į Policijos departamentą. Atsakovas neturi pareigos tikrinti Policijos departamento pateiktos oficialios informacijos bei priežasčių abejoti Policijos departamento teikiama informacija. Pažymėjo, kad Policijos departamento 2018 m. spalio 5 d. išvadoje Nr. 5-S-1250 nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, tai buvo nurodyta papildomai pateiktoje Policijos departamento
2018 m. gruodžio 19 d. išvadoje Nr. 5-S-1250 (RN), o Policijos departamento 2018 m. spalio 5 d. išvadoje nurodyta informacija buvo įvertinta duomenų visumoje. Policijos departamento 2018 m. gruodžio 19 d. išvada yra riboto naudojimo, todėl jos turinys ginčijame sprendime negalėjo būti atskleistas, kadangi galimybes sprendime įvardinti konkrečias aplinkybes, taip pat aprašyti atliktą šių aplinkybių vertinimą riboja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Atsakovas pareiškėjo teiginius, jog Departamentas jo atžvilgiu neatliko savarankiško tyrimo, laikė nepagrįstais ir pastebėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, jog Sprendimas buvo priimtas remiantis ir Departamento surinkta viešoje erdvėje paskelbta informacija apie pareiškėją. Pareiškėjas skunde nurodė, kad internetiniuose portaluose yra skleidžiama melaginga ir nepagrįsta informacija, tačiau jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovo surinktą informaciją, nepateikė, be to, minėta informacija buvo įvertinta turimų duomenų visumoje, t. y. atsižvelgiant į Policijos departamento pateiktas išvadas. Tiek Policijos departamento išvadose, tiek Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjo teiginiai, jog jis gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu nepadarė jokių teisės pažeidimų, yra nepagrįsti, nes laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo 6 kartus baustas už administracinės teisės pažeidimus (viršijo leistiną greitį). Minėti duomenys, charakterizuojantys pareiškėjo asmenybę neigiamai, taip pat buvo įvertinti turimų duomenų visumoje. Be to, administracinių pažeidimų išrašai parodo, kad pareiškėjas ir toliau sistemingai atlieka tuos pačius administracinius nusižengimus, kadangi 2019 metais jau du kartus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leistino greičio viršijimą. Atsakovo nuomone, faktas, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neturi jokios teisinės reikšmės naujo leidimo laikinai gyventi išdavimui. Šiuo atveju Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams gyventi Lietuvos Respublikoje.
6. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Akcentavo, kad pareiškėjo sūnus T. U. yra pilnametis asmuo, su sūnaus motina Lietuvos Respublikos piliete Z. G. (ankstesnė pavardė – V.) pareiškėjas niekada nebuvo susituokęs. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 1992 m. yra susituokęs su Gruzijos piliete M. M. ir turi dar keturis vaikus, gimusius 1993 m., 1999 m., 2014 m. ir 2017 m., kurių gyvenamoji vieta yra Gruzijoje. Atsakovo vertinimu, šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. U. nuo 1992 m. negyveno Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kai turėjo leidimą laikinai gyventi, ir neturėjo glaudžių ryšių su sūnumi T. U.. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės mėn. iki dabar (2018 m. spalio 25 d.) gyvena Vengrijoje, t. y. daugiau negu 2 metus, todėl jo šeiminiai ryšiai nelaikytini ilgalaikiais. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Sprendimas pareiškėjui netrukdo toliau materialiai remti savo sūnų.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. U. skundą.
8. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Vengrijoje pateikė prašymą šeimos susijungimo pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugsėjo 26 d. išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-38225 Policijos departamentui dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo. Departamentas 2018 m. spalio 5 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-1250, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas 2018 metais buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 418 straipsnio „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas“ 1 dalį ir įtariamas padaręs keturis administracinius nusižengimus pagal ANK 416 straipsnį „Nustatyto greičio viršijimas“. Policijos departamentas prašė įspėti minėtą užsienietį, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. Departamentas 2018 m. gruodžio 21 d. papildomai gavo Policijos departamento 2018 m. gruodžio 19 d. išvadą Nr. 5-S-1250 (RN), kurioje nurodyta, kad minėtas užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų, akcentavo, kad iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog vien laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo 6 kartus baustas už administracinės teisės pažeidimus, t. y. 6 kartus viršijo leistiną greitį, 2019 metais jau du kartus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leistino greičio viršijimą. Vilniaus rajono apylinkės teismas
2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A 2.6-2016-269(2015) pareiškėją (kuriam atstovavo advokatas) pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK)
124 straipsnio 6 dalyje, ir jam paskyrė piniginę baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu. Pareiškėjo teiginiai, kad jis 2016 m. balandžio 20 d. automobilio panaudos sutartimi savo transporto priemonę perdavė naudotis sūnui T. U., nepatvirtina, jog administracinius nusižengimus padarė ne jis, be to, byloje nėra duomenų apie minėtos panaudos sutarties įregistravimą viešame registre. Teismo vertinimu, Policijos departamento pateikti duomenys patvirtina, jog būtent pareiškėjas yra įtariamas padaręs ankščiau minėtus administracinius nusižengimus. Taigi, pareiškėjas sistemingai darė administracinius nusižengimus, tarp jų – šiurkščius pažeidimus (itin didelis greičio viršijimas), kurie yra vieni iš pavojingiausių pažeidimų, keliančių pavojų ne tik saugiam eismui, bet ir žmonių sveikatai bei gyvybei ir turtui. Šie pareiškėjo veiksmai rodo sistemingą polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, o byloje surinkti duomenys patvirtina tikimybę, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti teisės pažeidimus, taigi nepaneigta, kad egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo ryšius su sūnumi, išanalizavo byloje esančius duomenis, taip pat liudytojo T. U. parodymus, jog prieš kokius penkerius metus jis pats iniciavo tėvo paiešką, suradus tėvą jis pakeitė savo pavardę bei tikėjimą, tėvas jį remia materialiai (nupirko butą, apmokėjo gydymą Austrijoje, panaudos pagrindu davė automobilį ir kt.) ir juos sieja itin glaudus ryšys; anksčiau tėvas apie jo buvimą nieko nežinojo. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju galimas tuomet, kai užsieniečio vaikas yra pilnametis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo sūnui T. U. yra 30 metų (gim. 1989 m.), santykiai su tėvu atsirado jam jau būnant pilnamečiu, be to, pareiškėjas pastaruosius metus, t. y. nuo 2016 metų, gyvena Vengrijoje. Teismas pripažino, jog pareiškėjas materialiai rėmė savo sūnų, tačiau pareiškėjo sūnus yra tokio amžiaus, kai jis gali pasirūpinti savimi pats, be to, Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui ir ateityje rūpintis pilnamečiu sūnumi.
12. Teismas pažymėjo, jog faktas, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturi jokios teisinės reikšmės naujo leidimo laikinai gyventi išdavimui. Teismo vertinimu, šiuo atveju Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jis pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti šį Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skundą pripažinęs atmestinu, teismas netenkino ir jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pažymėjo, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
III.
13. Pareiškėjas G. U. apeliaciniame skunde, kurį vėliau patikslino, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-30 bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
14. Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Jis nesutinka su teismo išvadomis apie egzistuojančią jo keliamą abstrakčią grėsmę viešajai tvarkai. Paaiškina, kad jis nuoširdžiai pripažino savo kaltę dėl pažeidimo, padaryto 2015 m. liepos 1 d., sumokėjo baudą, praėjo papildomus vairavimo kursus siekiant atgauti vairuotojo pažymėjimą. Protokolai dėl kitų pažeidimų pareiškėjui iki šiol nebuvo įteikti, nes juos padarė ne jis, o kiti asmenys, kurie naudojosi jam priklausančia transporto priemone. Be to, pareiškėjo nuomone, kelių eismo taisyklių pažeidimai išvis negali būti laikomi grėsmę visuomenei sukeliančiais pažeidimais, kadangi jais nebuvo sukelta žala visuomenei, nėra nukentėjusių asmenų, ir todėl vien šio fakto nepakanka išvadai, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pabrėžia, kad jis, gyvendamas Vengrijoje, per pastaruosius trejus metus nėra padaręs jokių nusižengimų, o vertinant pareiškėją charakterizuojančią medžiagą turėtų būti atsižvelgiama į Gruzijos prezidento M. S. paaiškinimus apie pareiškėjo indėlį ginant Gruzijos teritorinį neliečiamumą nuo Rusijos agresijos bei jo persekiojimo Gruzijoje priežastis.
15. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas pažeidė materialiosios teisės normas, skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodydamas, kad Įstatymas reglamentuoja, jog leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju galimas tik tuomet, kai užsieniečio vaikas yra pilnametis. Be to, pareiškėjo nuomone, priešingai nei nurodo teismas, Įstatyme nėra reikalaujama, kad tam, jog būtų išduotas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, užsieniečio vaikas turi būti nepilnametis. Atkreipia dėmesį į tai, kad leidimas laikinai gyventi 2015 metais pareiškėjui buvo išduotas jo sūnui jau būnant pilnamečiu. Pareiškėjas mano, kad atsakovas ir teismas Įstatymo nuostatas taiko iškreipdami teisingumą ir pažeisdami jo teises bei teisėtus lūkesčius. Pareiškėjas taip pat nepritaria teismo pozicijai, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl visų skunde išdėstytų argumentų, bei pažymi, kad teismas visiškai nevertino jo argumentų dėl viešai apie jį skelbiamos informacijos patikimumo.
16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nepritaria pareiškėjo pozicijai, jog kelių eismo taisyklių pažeidimai negali būti laikomi grėsmę visuomenei sukeliančiais pažeidimais, ir mano, kad jis ir teismas teisingai įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę. Atsakovas tvirtina neturintis pareigos kreiptis į atitinkamas Vengrijos institucijas ir vertinti informaciją apie pareiškėjo gyvenimą minėtoje valstybėje, kadangi Vengrijos institucijos negali pateikti išvados, ar pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, nurodydamas, kad leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą išduodamas, kai užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, yra pilnametis. Atsakovo nuomone, tai, dėl kurių argumentų pasisakyti sprendime, yra teismo diskrecijos teisė. Jo vertinimu, teismui pateiktuose
M. S., T. B. ir Tbilisio miesto municipaliteto tarybos pasirašytuose raštuose dėl pareiškėjo ir jam kylančios grėsmės Gruzijoje yra išdėstyta tik šių asmenų nuomonė, kuri per se (savaime) negali būti pagrindu pripažinti, jog egzistuoja objektyvūs duomenys, paneigiantys kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų duomenis. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvą ar sudarytos kliūtys apsigyventi kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimo
Nr. (15-01)3I-30, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina esant pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas nenuginčijo atsakovo išvadų apie padarytus administracinius nusižengimus ir šie pažeidimai yra pakankami pripažinti, jog egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė, be to, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui neužkerta kelio rūpintis savo pilnamečiu sūnumi. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pripažįsta, jog jis padarė administracinį teisės pažeidimą 2015 m. liepos 1 d., bet pakartotinai nesutinka padaręs kitus pažeidimus, mano, kad kelių eismo taisyklių pažeidimai išvis nelaikyti sukeliančiais grėsmę visuomenei, atkreipia dėmesį į tai, jog jis per trejus metus nepadarė jokių pažeidimų Vengrijoje, yra teigiamai charakterizuojamas žinomų Gruzijos piliečių, taip pat tvirtina, kad teismas, spręsdamas dėl pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepagrįstai nepasisakė dėl skundo argumentų apie Gruzijos žiniasklaidos skelbiamą informaciją. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su priimtu teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti pirmosios instancijos teismo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
21. Leidimų laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – šeimos susijungimo atvejis. Pagal to paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias pastarąjį leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, skundžiamame sprendime pavartojo nevisiškai aiškias formuluotes, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nenurodė, kad Įstatymas reglamentuoja, jog leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju galimas tik tuomet, kai užsieniečio vaikas yra pilnametis, t. y. pats pirmosios instancijos teismas anksčiau buvo atkreipęs dėmesį į galimybę išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nepilnamečio užsieniečio tėvams. Be to, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo tik formaliu konstatavimu, jog pareiškėjo sūnus T. U., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (paso nuorašas, I t., b. l. 90), yra pilnametis, ir vertino realius santykius tarp pareiškėjo ir jo sūnaus. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė materialiosios teisės normų pažeidimą, yra atmestini.
22. Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai yra išdėstyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad leidimo gyventi prašoma siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai už tokio nusikaltimo padarymą numato baudžiamąją atsakomybę, taikymo užsienio valstybėje ir (arba) užsienietis darys nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikoje (15 p.). Būtent šiais pagrindais rėmėsi atsakovas, ginčijamu Sprendimu (I t., b. l. 10–14) atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendime, ištyrus Policijos departamento pateiktus duomenis apie pareiškėjo padarytus ar įtariamus padarius administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus), taip pat viešai internete prieinamą informaciją apie pareiškėjui Gruzijoje pareikštus kaltinimus, konstatuota, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikaltimu, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, bei ketinimu slėptis kitose valstybėse, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat sistemingu administracinių nusižengimų, susijusių su viešąja tvarka, darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarka ir visuomenei, o veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, kad vien laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo 6 kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus, t. y. leistino greičio viršijimą, 2019 metais jau 2 kartus patrauktas administracinėn atsakomybėn už leistino greičio viršijimą, bei nenustatęs pareiškėjo ketinimų inicijuoti proceso atnaujinimus siekiant nustatyti, kaip teigia pareiškėjas, tikrąjį pažeidėją, pripažino, kad pareiškėjo elgesys, t. y. pasikartojantis administracinių teisės pažeidimų, tarp jų – šiurkščių pažeidimų (itin didelis greičio viršijimas) darymas, kurie yra vieni iš pavojingiausių pažeidimų, keliančių pavojų ne tik saugiam eismui, bet ir žmonių sveikatai, gyvybei ir turtui, rodo sistemingą jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, patvirtina tikimybę, jog jis ir ateityje gali daryti nusižengimus ar teisės pažeidimus, bei neleidžia paneigti, jog egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio
23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-2744-756/2017).
24. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija), užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija) įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
26. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašų apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus (2019 m. kovo 15 d., I t., b. l. 71–74) matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui buvo inkriminuoti 6 administraciniai teisės pažeidimai, visi už leistino greičio viršijimą (pvz., 42 km/val., 43 km/val. ir 79 km/val., magistraliniuose keliuose), 2015 m. gruodžio 27 d. pažeidimo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta pasibaigus terminui, už 2015 m. rugsėjo 6 d. pažeidimą skirtas įspėjimas, už kitus pažeidimus skirtos piniginės baudos, kurios buvo sumokėtos, o už 2015 m. liepos 1 d. pažeidimą kartu su bauda skirtas specialiosios teisės atėmimas – teisės vairuoti transporto priemones, 1 mėn. 2018 metais pareiškėjui buvo inkriminuoti dar keturi administraciniai nusižengimai už leistino greičio viršijimą
(21–31 km/val., mieste), taip pat skirta bauda už nesumokėtą vietinę rinkliavą už transporto priemonės stovėjimą, bet informacijos apie baudos sumokėjimą nėra. 2019 metais (po ginčijamo Sprendimo priėmimo) pareiškėjui yra inkriminuojami du administraciniai nusižengimai už leistino greičio viršijimą (29 km/val. ir 28 km/val., mieste), jam skirtos baudos, tačiau nėra duomenų apie baudų sumokėjimą (registro išrašo sudarymo metu terminas baudai sumokėti buvo ką tik prasidėjęs). Skunde pareiškėjas tvirtino, kad jis jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų nepadarė, nes nuo 2016 metų gyvena Vengrijoje, o savo automobilį perdavė naudotis sūnui T. U. pagal panaudos sutartį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pripažino 2015 m. liepos 1 d. padarytą pažeidimą, bet tvirtino, kad kiti surašyti protokolai jam neįteikti iki šiol, nes šiuos pažeidimus padarė ne jis, o kiti asmenys, kurie naudojosi jam priklausančia transporto priemone. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 5 administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti 2015 metais, o pareiškėjas tvirtino Vengrijoje gyvenantis nuo 2016 metų, automobilio panaudos sutartis buvo sudaryta 2016 m. balandžio 20 d. (I t., b. l. 25), kad pareiškėjo teiginiai apie jo automobiliu besinaudojusius kitus asmenis yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, kad liudytojo T. U. paaiškinimai teismo posėdyje, jog būtent jis padarė pareiškėjui inkriminuojamus pažeidimus, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kad už administracinius teisės pažeidimus, kurie inkriminuoti būtent pareiškėjui, skirtos baudos buvo sumokėtos, o, kaip įžvalgiai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo veiksmus siekiant minėtus jo atžvilgiu konstatuotus teisės pažeidimus nuginčyti (tokios informacijos nėra ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“) arba ketinimą tokių veiksmų imtis.
27. Papildomai akcentuotina, kad atsakovui nėra suteikta kompetencija spręsti dėl administracinės atsakomybės už kelių eismo taisyklių pažeidimus taikymo, todėl, gavęs atitinkamus duomenis iš Policijos departamento, atsakovas neturėjo pareigos ir kompetencijos atlikti savarankišką pareiškėjui inkriminuojamų administracinių nusižengimų tyrimą, taip pat priežasčių abejoti Policijos departamento pateikta informacija, kurią paneigiančių konkrečių, objektyvių duomenų pareiškėjas nepateikė ir teismui. Šiuo atveju atsakovas 2018 m. spalio 5 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-1250 (I t., b. l. 95), kurioje pateikiami duomenys apie anksčiau minėtus pareiškėjo 2018 metais padarytus administracinius teisės pažeidimus bei prašoma įspėti užsienietį, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas gali būti panaikintas.
28. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad kelių eismo taisyklių pažeidimai negali būti laikomi grėsmę visuomenei sukeliančiais pažeidimais, nes nustatyti konkretūs pažeidimai nesukėlė žalos visuomenei, nėra nukentėjusių asmenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog aplinkybės, kad dėl pažeidimo nebuvo sužaloti jokie asmenys ar apgadintas turtas, taip pat kad skirtos baudos buvo sumokėtos, neturi reikšmės aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą sąvoką „gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai“, kadangi, kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis, t. y. nukreiptas į ateitį, vertinimas, tam tikros situacijos prognozavimas
yra neišvengiamas (žr., pvz., 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-2672-756/2017). Nors nagrinėjamu atveju atsitiktinumo dėka žala asmenų gyvybei, sveikatai ar turtui nebuvo padaryta, tai nepanaikina pareiškėjo daromų administracinių nusižengimų pavojingumo.
29. Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad atvejai, kai leistinas greitis buvo viršytas keliasdešimčia kilometrų, laikytini šiurkščiais pažeidimais. Akcentuotina, kad ne visi anksčiau minėti pareiškėjo administraciniai nusižengimai yra šiurkštūs (vietinės rinkliavos nesumokėjimas, leistino greičio viršijimas magistraliniame kelyje 3 km/val.), tačiau šie pažeidimai vertintini kitų konstatuotų pažeidimų visumoje. Pastebėtina ir tai, kad pirmuosius penkis administracinius teisės pažeidimus, apie kuriuos teismui pateikti duomenys, pareiškėjas padarė iki ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo 2015 m. lapkričio 3 d. Departamentas, pareiškėjui išduodamas šį leidimą, privalėjo žinoti apie jam anksčiau taikytą administracinę teisinę atsakomybę ir tai įvertinti spręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tačiau pareiškėjas šiurkščius pažeidimus darė ir toliau, vėlesni pažeidimai buvo daromi jau miesto teritorijoje, todėl manytina, kad jų pavojingumas padidėjo. Sprendime padarytos išvados pagrįstumą, kad pareiškėjo veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje, patvirtina ir aplinkybė, jog po šio Sprendimo priėmimo 2019 m. sausio 16 d. buvo padaryti dar du šiurkštūs pažeidimai, inkriminuojami pareiškėjui. Pareiškėjas, 2019 metais jau žinodamas aiškią ir nedviprasmišką Departamento poziciją dėl tokių pažeidimų darymo ir manydamas, kad administraciniai nusižengimai jam buvo inkriminuojami nepagrįstai, jokių teisinių veiksmų šiais situacijai išspręsti nesiėmė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog nurodomus pažeidimus padarė ne pareiškėjas. Aptartos faktinės aplinkybės leidžia pritarti atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadoms apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y. savarankiško pagrindo atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi egzistavimą. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kad pareiškėjas kitose valstybėse teisės pažeidimų galbūt nepadarė ir jam jose buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, kadangi šiuo atveju sprendžiama dėl teisinių ir faktinių pagrindų išduoti leidimą laikinai gyventi būtent Lietuvos Respublikoje.
30. Sprendžiant dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos šeimos susijungimo pagrindu teistumo ir nustačius, kad Departamento išvados apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei yra pagrįstos, itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sūnus T. U., o teismo posėdyje liudytojai papildomai nurodė, kad Lietuvoje gyvena ir kiti du pilnamečiai pareiškėjo vaikai Gruzijos piliečiai (šie teiginiai yra suderinami su 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, I t., b. l. 76–87, nurodytais kitų pareiškėjo vaikų adresais). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų
Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
32. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra akcentavęs, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).
33. Remiantis pareiškėjo atstovo ir liudytojų paaiškinimais, pareiškėjas apie sūnų
T. U. sužinojo 2015 metais, nuo tada jie bendrauja, kartu yra apkeliavę daug Europos valstybių, T. U. pakeitė savo pavardę ir tikėjimą į tėvo, tėvas jam yra nupirkęs butą ir skiria jam materialinę paramą. Nors T. U. tvirtina, kad net šiuo metu su pareiškėju palaiko artimus ryšius (nepaisant aplinkybės, kad pastarasis neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir yra įsikūręs Vengrijoje), dėl atstumo jie negali matytis taip dažnai, kaip norėtų. Teismo posėdžio metu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvena ir kiti du pilnamečiai pareiškėjo vaikai, tačiau jų santykių turinys su tėvu nebuvo atskleistas. Iš liudytojų paaiškinimų, taip pat 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktų duomenų apie pareiškėją ir jo vaikų adresus, matyti, jog šiuo metu pareiškėjas gyvena Vengrijoje, kartu su sugyventine ir dviem mažamečiais vaikais. Byloje nėra duomenų apie draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, be kita ko, pasinaudojant Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis galimybėmis („Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį“), o pareiškėjo sūnus T. U., kaip Europos Sąjungos pilietis, turi judėjimo laisvę Europos Sąjungos viduje. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, susijusių su kliūtimis šeimos susijungimo teise pasinaudoti kitoje valstybėje.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė pagrindo sutikti su Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi T. U. paaiškinimai, jo pavardės pakeitimo aplinkybės, pareiškėjo jam nuolat skiriamas materialinis išlaikymas rodo tarp jų jau kelis metus egzistuojančius realius santykius. Kita vertus, atsižvelgiant į duomenis apie pareiškėjui Lietuvoje inkriminuojamus sistemingus, šiurkščius pažeidimus, kurie kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, į tai, kad pareiškėjas kartu su savo mažamečiais vaikais šiuo metu gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje, remiantis pateikta pažyma (I t., b. l. 99), nebuvo baustas ir kad nėra teisinių kliūčių pareiškėjui ir jo pilnamečiam sūnui T. U. vienas kitą lankyti, toliau bendrauti ir teikti paramą, taip pat į kitas byloje nustatytas aplinkybes, laikytina, jog šiuo konkrečiu atveju ginčijamu Sprendimu iš esmės nebuvo pažeista pusiausvyra taip pareiškėjo šeimos interesų bei visuomenės saugumo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad Sprendimas turi esminių trūkumų, dėl kurių jis būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokiam administraciniam aktui keliamais reikalavimais. Taigi, pripažintina, jog atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas.
35. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nors nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjo pozicija, kad Departamentas šiuo konkrečiu atveju išvadas apie jo baudžiamąjį persekiojimą Gruzijoje padarė nepagrįstai remdamasis tik internete skelbiamais žurnalistų straipsniais, tokie ir panašūs apeliacinio skundo argumentai nekeičia teisėjų kolegijos vertinimo, jog egzistuoja savarankiškas ir pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, įtvirtintas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurį Departamentas ir nustatė Sprendime, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi tikslingumo ir proceso ekonomiškumo principais, plačiau nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisako. Pastebėtina, kad šia galimybe teisėtai pasinaudojo ir pirmosios instancijos teismas, todėl, netirdamas pareiškėjo teiginių apie jam nepagrįstai inkriminuojamas nusikalstamas veikas Gruzijoje, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų.
36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai, todėl nėra pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija