Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eI4-1615-535/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02792-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslinęs prašė ištirti, ar:

1) Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) administracijos direktoriaus (toliau – Administracijos direktorius) 2020-05-19 įsakymo Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto „Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo“ (toliau – Aprašas) 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas;

2) Aprašo 15, 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams (t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą), atitinka įstatymų viršenybės, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principus, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, CK 4.67 straipsnio bei CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas;

3) Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas;

4) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2011-11-23 sprendimu Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių (toliau – Taisyklės) 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Nustačius, kad ginčijamų teisės aktų nuostatos neatitinka aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis šiems teisės aktams.

Pareiškėjas nurodo, kad Aprašas priimtas Tarybos 2011-11-23 sprendimu „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ Nr. 1-326 patvirtintų Taisyklių pagrindu. Aprašo 1 punkte nustatyta, kad Aprašas parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 36 punkte nustatytą savarankiškąją savivaldybių funkciją (švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas) ir vadovaujantis Taisyklių 14 punkte nustatytu reikalavimu laikino statinio savininkui ar teisėtam valdytojui, naudotojui iškėlus laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą) sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka.

Pareiškėjas mano, kad atsakovų paaiškinimai, kad remiantis Taisyklių 1 punktu, Taisyklės galioja visiems asmenims Savivaldybės teritorijoje nežiūrint jų turimos nuosavybės teisinio statuso, t. y. nežiūrint, ar nuosavybė yra privati, ar viešoji, remiantis Taisyklių 3 punktu, kuris nustato, kad asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose, dėl ko atsakovo teisė nustatyti ir privačių žemės sklypų sutvarkymo tvarką kyla iš minėtų Taisyklių nuostatų, yra nepagrįstas.

Tai, kad Taisyklių 1 punktas nustato, jog Taisyklės galioja visoje savivaldybės teritorijoje visiems asmenims, reiškia, kad tokiu būdu yra nustatomas Taisyklių galiojimas erdvės ir asmenų atžvilgiu. Tai yra bendra, Taisyklių galiojimą ir taikymą nustatanti, nuostata, nedetalizuojanti konkrečių teisių ir pareigų įgyvendinimo, konkrečių elgesio taisyklių. Taisyklių 3 punkto nuostata „asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose”, tik nustato bendrą taisyklę, kad už tvarką ir švarą atsakingas pats teritorijos savininkas (jos valdytojas), tačiau nedetalizuoja nei kaip, nei kokiu būdu tai turi būti įgyvendinama. Tuo tarpu Taisyklių 4 punkte jau aiškiai nustatyta už kokių teritorijų tvarką ir švarą atsakinga yra savivaldybė: „savivaldybė organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu priskirtų bendrojo naudojimo teritorijų, kelių, gatvių, šaligatvių, takų valymą ir priežiūrą bei nustato Neries upės krantinės ir kranto juostos naudojimo tvarką“. Taigi, Taisyklės aiškiai apibrėžia, už kokių teritorijų tvarkymą yra atsakinga savivaldybė, kas iš esmės atitinka Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu savivaldybei priskirtą funkciją – švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimą.

Tai, kad Taisyklių 14 punkte nėra expressis verbis įvardinta, kokiems žemės sklypams taikoma ši nuostata, savaime nereiškia, kad ši Taisyklių nuostata taikoma visiems sklypams be išimties. Sisteminis Taisyklių 3 punkto, numatančio, kad asmuo pats tvarko jam nuosavybės teise priklausančią teritoriją, 4 punkto nuostatos, numatančios, už kokių teritorijų tvarką ir švarą atsakinga savivaldybė bei Taisyklių 14 punkto nuostatos, nustatančios, kad „savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus“, aiškinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad Taisyklių 14 punkte nustatytas reguliavimas taikomas ir kitoms, nei Taisyklių 4 punkte išvardintoms, viešosioms teritorijoms ir, kad Taryba pavedė Administracijos direktoriui nustatyti tvarką, pagal kurią būtų organizuojamas ir privačių žemės sklypų sutvarkymas.

Pareiškėjas mano, kad įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo abejoti šioje byloje taikytinų Taisyklių nuostatų teisėtumu.

Tai, kad Taisyklių 14 punkte nustatyti reikalavimai taikomi ir privačių žemės sklypų savininkams expressis verbis nustatyta tik ginčijamo Aprašo 2 punkte. Todėl galima daryti išvadą, kad Administracijos direktorius, Aprašo 2 punkte nustatydamas, kad jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, ne tik pažeidė jau aukščiau minėtų teisės aktų bei teisės principų nuostatas, bet ir praplėtė Taisyklių 14 punkte nustatyto reguliavimo taikymo ribas ir nustatė naują, Taisyklių 14 punkte nenumatytą, reguliavimą (taikomą ir privačios nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams) bei tokiu būdu viršijo ir jam Taisyklėmis suteiktus įgaliojimus – veikė ultra vires.

Pareiškėjas pažymi, kad viešojoje teisėje taikomas bendrasis reikalavimas viešojo administravimo aktus grįsti įstatymais. Teisės normomis nepagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas ir su jau minėtu įstatymo viršenybės principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės institucijų savarankiškai funkcijai priskirtas švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas. Nei Savivaldos įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikia savivaldybės institucijoms įgaliojimų reguliuoti tvarką ir švarą privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomose ne viešose teritorijose (šiuo atveju, žemės sklypuose), tuo labiau jų tvarkyti. Kito įstatymo, kuris nustatytų privačios nuosavybės teise valdomame žemės sklype stovinčio laikinojo statinio savininko pareigas, išardžius laikiną statinį, ar suteiktų teisę savivaldybei tvarkyti privačius žemės sklypus, taip pat nėra. Todėl atsižvelgiant į tai, kad administracinėje teisėje leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta, o visa kita draudžiama, darytina išvada, kad Taryba neturi teisės nustatyti naujų, įstatymais nepagrįstų, elgesio taisyklių, taikomų, iškėlus laikiną statinį iš privataus žemės sklypo. Vadinasi, Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, priimtas viršijus Tarybai suteiktus įgaliojimus, pažeidžiant įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, ir yra neteisėtas.

Be to, konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygas, riboti teisės apimtį.

Pareiškėjas dėsto Lietuvos Respublikos Konstitucijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas ir teigia, kad jose aiškiai įtvirtina draudimą žemesniu nei įstatymo lygmens teisės aktu apriboti civilines teises bei nustato, kad poįstatyminiu teisės aktu civiliniai teisiniai santykiai gali būti reguliuojami tik įstatyme expressis verbis nustatytais atvejais ir tik įstatymų numatyta apimtimi.

Savivaldos įstatymas savivaldybės funkcijai priskiria švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimą. Taigi, įstatymas aiškiai apibrėžia šios funkcijos įgyvendinimo ribas – viešosios vietos. Kito įstatyminio pagrindo nustatyti privalomus reikalavimus, taikomus privačių sklypų sutvarkymui, kai iš šių sklypų iškeliami laikini statiniai, nenustatyta.

Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija turi būti aiškinama, atsižvelgiant į nuosavybės neliečiamumo bei įstatymo viršenybės principus. Kadangi įstatymai nesuteikia savivaldybės institucijoms teisės nustatyti tvarkos ir švaros reikalavimus, taikomus privačiuose žemės sklypuose, nėra pagrindo viešosios vietos sąvoką aiškinti plačiau, nei ji aiškinama panašius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose - Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose.

Pareiškėjas teigia, kad savivaldybės institucijos, įgyvendindamos švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimo funkciją, gali nustatyti tik tvarkos ir švaros viešosiose vietose reikalavimus bei tuo pačiu turi pareigą užtikrinti švarą ir tvarką tik viešosiose vietose ir nėra teisinio pagrindo Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatytą tvarkos ir švaros užtikrinimo viešosiose vietose funkciją aiškinti kaip suteikiančią teisę reguliuoti/tvarkyti ir privačios nuosavybės teise valdomus sklypus.

Apibendrina, kad Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, prieštarauja teisėtumo, iš Konstitucijos kylantiems įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principams, Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės institucijų savarankiškai funkcijai priskirtas švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas. Taigi Savivaldybės kompetencijai priskirtas švaros ir tvarkos užtikrinimas tik viešosiose vietose.

Aprašo 1 punkte nurodyta, kad šis Aprašas parengtas įgyvendinant būtent minėtą savivaldybės funkciją – švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas. Tuo tarpu Aprašo 2 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir ne viešose vietose, t. y. asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomiems sklypams („iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“).

Viešojo administravimo subjektai turi veikti pagal taisykles, apibrėžiančias jų kompetenciją. Jie turi įgyvendinti savo galias tik tuo atveju, jeigu įstatymai įgalina tai daryti ir tik tuo tikslu, dėl kurio jos buvo suteiktos. Viešojo administravimo subjektams taikomas administracinės teisės principas „leidžiama tai, kas tiesiogiai nustatyta įstatymuose. Visa kita draudžiama“. Savivaldos įstatymas nesuteikia savivaldybės institucijoms įgaliojimų reguliuoti tvarką ir švarą privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomose ne viešose teritorijose (šiuo atveju, žemės sklypuose), o juolab jų tvarkyti. Tokios teisės nesuteikia ir kiti įstatymai. Todėl konstatuotina, kad Aprašo 2 punkto nuostata „iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ yra priimta viršijant atsakovei suteiktus įgaliojimus, pažeidžiant įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, ir yra neteisėta.

Pareiškėjas pažymi, kad Aprašu ribojama ir nuosavybės teisės apimtis: nustatytos privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos pvz., išvežti iš sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį (Aprašo 3 p..), nustatyti nuosavybės teisės ribojimai (sankcija) – priverstinis sklypo sutvarkymas (jame likusio turto (daiktų) paėmimas ir išvežimas, neatlyginant paimtų daiktų vertės) savivaldybės lėšomis, statinio savininkui pačiam nesutvarkius žemės sklypo (Aprašo 16, 17 bei 24 punktai) ir pan.

Savivaldybė, būdama žemės sklypo ar viešosios teritorijos savininkė ar teisėta valdytoja, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų, jos, kaip savininkės teisių ir teisėtų interesų, laikytųsi jos nustatytų tvarkymo ir naudojimo sąlygų, tačiau savivaldybės nustatyti reikalavimai negali būti taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomuose sklypuose. Pabrėžia, jog savivaldybės, įgyvendindamos joms suteiktus įgaliojus, yra saistomos ne tik įstatyme expressis verbis nustatyto teisinio reguliavimo, bet ir bendrųjų teisės principų.

Pareiškėjas argumentuodamas Aprašo 2 punkto prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, dėsto Konstitucijos 23 straipsnio, CK 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalies, CK 1.3 straipsnio 4 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies, CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir teigia, kad turto savininkas turtu disponuoja, jį valdo ir naudoja savo nuožiūra, nepažeisdamas kitų asmenų teisių, ir tik įstatymų leidėjas įstatymo galią turinčiu teisės aktu gali nustatyti privalomus reikalavimus turto savininkams. Taigi, tiek Konstitucija, tiek CK aiškiai įtvirtina draudimą žemesniu nei įstatymo lygmens teisės aktu apriboti civilines teises bei nustato, kad poįstatyminiu teisės aktu civiliniai teisiniai santykiai gali būti reguliuojami tik įstatyme expressis verbis nustatytais atvejais ir tik įstatymų numatyta apimtimi.

Savivaldos įstatymas aiškiai apibrėžia šio įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatytos savivaldybės funkcijos įgyvendinimo ribas – viešosios vietos. Nors Savivaldos įstatymas ir nepateikia viešosios vietos sąvokos, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktai), kuriuose reglamentuojama savivaldybės institucijų kompetencija nustatyti atitinkamą reglamentavimą, taikomą viešosiose vietose, viešąja vieta laiko: savivaldybės teritorijoje esančią savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausančią ar patikėjimo teise valdomą teritoriją (išskyrus išnuomotą ar perduotą naudotis); viešojo naudojimo teritoriją (gatvės, vietinės reikšmės keliai, aikštės, žalieji plotai), t. y. viešoji vieta nėra siejama su privačia nuosavybe.

Pareiškėjas teigia, kad Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija turi būti aiškinama, atsižvelgiant į nuosavybės neliečiamumo bei įstatymo viršenybės principus. Kadangi joks įstatymas nesuteikia savivaldybės institucijoms teisės nustatyti tvarkos ir švaros reikalavimus, taikomus privačiuose žemės sklypuose, nėra pagrindo viešosios vietos sąvoką aiškinti plačiau, nei ji aiškinama panašius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose.

Pareiškėjas mano, kad ANK nuostata, numatanti atsakomybę už savivaldybių tarybų patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą, negali būti aiškinama atsietai nuo Savivaldos įstatymu savivaldybėms suteiktų funkcijų apimties (jos įgyvendinimo ribų). O Savivaldos įstatymas aiškiai nustato, kad savivaldybės funkcija – švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas, kuri turi būti aiškinama nuosavybės neliečiamumo bei įstatymo viršenybės principų kontekste.

Administracijos direktorius be įstatyminio pagrindo Aprašo 2 punkto nuostata nustatydamas, jog Aprašas taikomas ne tik viešosiose teritorijose, bet ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomuose žemės sklypuose, poįstatyminiu teisės aktu nustatė naujas, įstatymais nepagrįstas, elgesio taisykles teisiniams santykiams, kurių reguliavimas nepriskirtas savivaldybės institucijų kompetencijai ir taip pažeidė teisėtumo, iš Konstitucijos kylančius įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principus, Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas nurodo, kad Aprašas ta apimtimi, kuria numato savivaldybės teisę pačiai tvarkyti ir privačius sklypus, jei to nepadaro laikino statinio savininkas, t. y. Aprašo 15, 16 ir 17 punktuose nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria jis taikomas ne tik viešosiose teritorijose, bet privačios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose, prieštarauja teisėtumo, įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principams, CK 4.67 straipsniui, CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktui, o Aprašo 17 punktas dar ir Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas nurodo, kad Administracijos direktoriaus 2020-05-19 įsakymo Nr. 30-1123/20, kuriuo tvirtinamas Aprašas, preambulėje, taip pat ir pačiame Apraše nenurodė įstatymo, kuris leistų savivaldybės institucijoms tvarkyti ne viešąsias, o privačios nuosavybės teise valdomas teritorijas ir išvežti sklype esančius daiktus. Taigi, Savivaldybė neturi nei teisės, nei pareigos tvarkyti privačių sklypų. Vadovaujantis Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės kompetencijai priskirtas švaros ir tvarkos užtikrinimas tik viešosiose vietose. Įvertinus tai, kad administracinėje teisėje leidžiama tik tai, kas tiesiogiai nustatyta, ši funkcija negali būti aiškinama plečiamai, t. y. negali būti taikoma ir privačiai nuosavybei.

Mano, jog aplinkybė, kad sklypo sutvarkymas pradedamas tik tuo atveju, jei sklypo savininkas per nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo, nesudaro teisinio pagrindo savivaldybei atlikti veiksmus, kurie nepriskirti jos funkcijoms ir atkreipia dėmesį į tai, kad sklypo ir statinio savininkai gali skirtis, todėl šiuo atveju savivaldybė atlieka, jai nepriskirtą, tariamą sklypo savininko teisių gynimo funkciją ir taip įsiterpia į privačius santykius. Kadangi viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose ir negali atlikti veiksmų (priimti sprendimų), kurie įstatymais expressis verbis nepriskirti jų kompetencijai. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad įstatymas Savivaldybės funkcijoms nepriskiria privačių teritorijų tvarkymo, Aprašo 15-17 punktai, ta apimtimi, kuria jie taikomi tvarkant ir privačios nuosavybės teise priklausančius sklypus, prieštarauja įstatymo viršenybės principui ir toje dalyje yra neteisėti.

Nurodo, kad sistemiškai aiškinant Aprašo 3, 15, 16, 17 bei 24 punktų nuostatas, akivaizdu, kad statinio savininkui nesutvarkius žemės sklypo, minėtus darbus atlieka, t. y. sutvarko žemės sklypą, savivaldybė (Aprašo 16-17 punktai), o savivaldybei tvarkant privačius sklypus yra išvežami asmeniui priklausantys daiktai, t. y. nustatomi nuosavybės teisės ribojimai: paimama privačiam asmeniui priklausanti nuosavybė, numatyta galimybė patekti į privačią teritoriją. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama. Konstitucis Teismas, aiškindamas nuosavybės neliečiamumo principą, ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja. „Nuosavybė įpareigoja“ principas numato, kad savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Tačiau pabrėžtina, kad vien tai, kad savininkas valdydamas, naudodamasis ir disponuodamas savo turtu turi pareigą nepažeisti kitų asmenų teisių ar interesų, savaime nereiškia, kad bet kuris viešojo administravimo subjektas turi teisę nustatyti šio turto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo sąlygas bei ribojimus. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Taigi, visų pirma, pagal Konstituciją, asmens teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymo galią turinčiu teisės aktu. Įstatymo, kuris nustatytų tokį nuosavybės teisių ribojimą, koks yra nustatytas ginčijamo Aprašo nuostatose, atsakovai nenurodė. Taigi, ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka esminės nuosavybės ribojimo sąlygos, numatančios, kad nuosavybės ribojimas gali būti nustatytas tik įstatymu.

Pareiškėjas mano, kad Apraše nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka ir kitos nuosavybės ribojimo sąlygos, numatančios, jog viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (pvz., Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2016-06-07 nutarimai). Apraše nustatytų ribojimų, poveikio priemonių (priverstinis sklypo sutvarkymas) taikymas yra siejamas tik su faktu, kad išardžius laikiną statinį sklype liko daiktai, atliekos, šiukšlės, o ne su realia grėsme viešojo intereso apsaugai. Apraše nėra nuostatų, kurios pagrįstų Aprašo 3 punkte nustatytą laikino statinio savininko prievolę, o tuo pačiu ir Savivaldybės teisę, jei laikino statinio savininkas nevykdo savo pareigų, išvežti iš privataus sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį, t. y. pagal Aprašą nėra vertinama, ar sklypo nesutvarkymas (jame palikti daiktai, šiukšlės) kelia pavojų, daro žalą kitiems asmenims ar aplinkai ir pan. Nevertinant šių aplinkybių nėra aišku, ar (kokį) pavojų viešajam interesui kelia privačiame sklype laikino statinio vietoje palikti daiktai; ar įpareigojimas išvežti (pvz., visiškai nesuprantama, kodėl iš privataus sklypo turi būti išvežami jame esantys daiktai) iš privataus sklypo daiktus, šiukšles yra būtinas, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, ar toks įpareigojimas yra proporcingas siekiamam tikslui. Nesuprantama, kodėl statinio savininkas, kuris tuo pačiu metu gali būti ir sklypo savininkas, negali savo sklype palikti daiktų, kurie buvo laikiname statinyje; kodėl ribojama statinio bei sklypo savininko galimybė susitarti dėl daiktų palikimo sklype (kai statinio ir sklypo savininkai yra skirtingi asmenys) ir tokiu būdu įsiterpiama ir į tarp šalių kylančius civilius santykius, kurie be kitų civilinių santykių reglamentavimo principų grindžiami ir nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į privačius santykius, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (CK 1.2 straipsnis). Taigi, ginčijamu Aprašu nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka sąlygų, kurioms esant gali būti ribojama nuosavybė.

Nuosavybės ir privataus gyvenimo apsauga įtvirtinta ir CK. CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. CK 4.67 straipsnis nustato, kad valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. CK 2.23 straipsnio 2 dalis įtvirtina teisę į privatų gyvenimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas teigia, kad turto (daikto) paėmimas, įėjimas į privačios nuosavybės teise valdomą teritoriją būtų teisėtas tik tuo atveju, jei tokia teisė ir jos įgyvendinimo tvarka expressis verbis būtų nustatyta ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte. Administracijos direktorius savo įsakymu negali nustatyti nuosavybės teises ribojančių sąlygų (patekimas į privatų sklypą, jame esančių daiktų paėmimas ir pan.), kurios nebūtų grindžiamos įstatymu.

Mano, kad nagrinėjamu atveju įstatyme nustatyto teisinio pagrindo įsiterpti į asmens privačią nuosavybę ir sutvarkyti privatų žemės sklypą, išvežti iš jo daiktus, nėra. O poįstatyminiu teisės aktu negalima nustatyti asmens teisių ribojimų, negalima išplėsti savivaldybės funkcijų, jos kompetencijos ribų. Savivaldos įstatyme įtvirtinta savivaldybės kompetencija užtikrinti švarą ir tvarką viešosiose vietose ar tvirtinti atitinkamos funkcijos įgyvendinimo taisykles savaime nesudaro galimybės nukrypti nuo teisės aktų hierarchijos, įstatymo viršenybės principų bei priimti naujas, ribojančio pobūdžio poįstatyminio teisės aktų lygmens nuostatas. Nes nei viena Savivaldybės kompetenciją nustatanti norma nenustato minėtų asmens teisių ribojimų pagrindų ir tvarkos.

Pareiškėjas pažymi, kad be reikalavimo žmogaus teisių (tarp jų – ir nuosavybės teisės) ribojimo sąlygas įtvirtinti ne žemesnio negu įstatymo lygmens teisės akte, šiame kontekste reikšmingas ir bendrasis reikalavimas viešojo administravimo aktus grįsti įstatymais. Teisės normomis nepagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas ir su jau minėtu įstatymo viršenybės principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad, viešojo administravimo subjektų funkcijos bei asmens teises ir pareigas (inter alia nuosavybės teises) ribojantis reguliavimas gali būti įtvirtinamas ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte, įvertinus tai, kad ginčijamos Aprašo 15, 16 ir 17 punkto nuostatos neturi įstatyme nustatyto pagrindo, todėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, prieštarauja įstatymo viršenybės, Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, CK 4.67 straipsnio bei CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms.

Pareiškėjas mano, kad Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, prieštarauja ir Savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai, kuri imperatyviai nustato, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms. Kaip minėta, Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija – tvarkos ir švaros užtikrinimas viešosiose vietose. Tvarkos ir švaros užtikrinimas privačios nuosavybės teise valdomose teritorijose nėra priskirtas savivaldybės funkcijai. Todėl tuo atveju, kai už savivaldybės lėšas yra atliekami veiksmai, kurie nepriskirti savivaldybės funkcijoms, t. y. tvarkomi privačios nuosavybės teise priklausantys sklypai, savivaldybės lėšos naudojamos pažeidžiant Savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Aplinkybė, kad savivaldybei sutvarkius privatų žemės sklypą, statinio savininkas yra raginamas geranoriškai atlyginti patirtas žemės sklypo sutvarkymo išlaidas, neužtikrina, kad patirtos išlaidos bus atlygintos, o pagal Aprašo 22 punktą, į teismą dėl išlaidų atlyginimo kreipiamasi tik jei statinio savininkas yra žinomas, nepaneigia fakto, kad savivaldybės biudžeto lėšos (nepriklausomai nuo to, ar vėliau patirtos išlaidos bus atlygintos, ar ne) naudojamos veiklai, kuri nėra susijusi su savivaldybės funkcijų įgyvendinimu.

Nurodo, kad likusių Aprašo nuostatų, reglamentuojančių Savivaldybės atliekamus veiksmus, kai statinio savininkas nesutvarko sklypo, taikymas priklauso nuo Aprašo 15-17 punktų taikymo apimties, todėl mano, kad nėra tikslinga tirti kitų Aprašo nuostatų, nes nustačius Aprašo 15-17 punktų prieštaravimą įstatymams, šios nuostatos ir jas detalizuojantys likę Aprašo punktai būtų taikomi atsižvelgiant į Aprašo 15-17 punktų taikymo ribas.

Pareiškėjas į bylą pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė dalį argumentų pateiktų pareiškime, papildomai atkreipė dėmesį ir į tai, kad kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, kuriuose reglamentuojama savivaldybės institucijų kompetencija nustatyti atitinkamą reglamentavimą, taikomą viešosiose vietose, viešąja vieta laiko savivaldybės teritorijoje esančią savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausančią ar patikėjimo teise valdomą teritoriją (išskyrus išnuomotą ar perduotą naudotis); viešojo naudojimo teritorija (gatvės, vietinės reikšmės keliai, aikštės, žalieji plotai), t. y. viešoji vieta nėra siejama su privačia nuosavybe. Atsakovo pateikti viešosios vietos aiškinimo pavyzdžiai susiję tik su baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymu. Tuo tarpu, šiuo konkrečiu atveju yra vertinama savivaldybės funkcijų įgyvendinimo apimtis. Kiekvienas turto savininkas turi pats, savo nuožiūra, rūpintis savo turtu (taip pat ir jo tvarka bei švara), bei tuo pačiu turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių.

Pareiškėjas mano, kad Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija turi būti aiškinama, atsižvelgiant į nuosavybės neliečiamumo principą, ir reiškia, kad savivaldybė, būdama viešųjų teritorijų (vietų) savininkė ir (ar) valdytoja taip pat turi rūpintis jai priklausančiu turtu: turi užtikrinti tvarką ir švarą jos valdomose teritorijose, ir kaip šių teritorijų savininkė ar valdytoja, gali nustatyti su tvarka ir švara susijusias elgesio taisykles, taikomas tik viešosiose, t. y. valstybei ar savivaldybei priklausančiose, vietose. Daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju, Administracijos direktorius, nustatydamas privačių sklypų tvarkymo reikalavimus, privačios nuosavybės ribojimus, viršijo įstatymu suteiktus įgaliojimus bei pažeidė įstatymo viršenybės bei nuosavybės neliečiamumo principus. Pažymi ir tai, kad Apraše nėra nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, kad Aprašas taikomas tik tiems privatiems sklypams, kurie laisvai prieinami visuomenei. Todėl net jei ir būtų vadovaujamasi atsakovo pateiktais argumentais, Aprašo 2 punktas, nenumatantis sąlygų dėl privačių sklypų prieinamumo visuomenei, būtų taikomas visiems privatiems sklypams be išimties.

Pareiškėjas dėl viešosios vietos sąvokos, nurodo, kad nesutinka su atsakovų teiginiais, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokiam įstatyminiam reglamentavimui prieštarauja ginčijamų teisės aktų nuostatos. Atsakovai teigdami, jog įstatymais gali būti nustatomos atitinkamos pareigos privačių sklypų savininkams, nenurodo nei vieno įstatymo, kuriame būtų nustatytas analogiškas teisinis reguliavimas, koks yra įtvirtintas ginčijamų teisės aktų nuostatose. Tai, kad atskiri įstatymai nustato įvairias pareigas privačios žemės savininkams, savaime nereiškia, kad įstatymais nepagrįstas asmenų teises ir pareigas poįstatyminiais teisės aktais gali nustatyti ir savivaldybių administravimo subjektai. Asmenų teisės/pareigos gali būti nustatomos tik įstatymo galią turinčiu teisės aktu.

Nesutinka su atsakovų argumentais, kad jis neatskleidžia viešosios vietos sąvokos. Akcentuoja, kad viešosios vietos sąvokos aiškinimą sieja su nuosavybės neliečiamumo bei įstatymo viršenybės principų įgyvendinimu, administracinėje teisėje galiojančiu principu „viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama, yra draudžiama“, su kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose savivaldybės institucijų kompetenciją nustatyti atitinkamą reglamentavimą, taikomą viešosiose vietos, pateiktu viešosios vietos apibrėžimu.

Pabrėžia, kad atsakovų pateikti viešosios vietos aiškinimai yra siejami su teismų praktika, suformuota taikant ir aiškinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas, t. y. vertinant ir aiškinant asmenų priešingą teisei veiką, o ne Savivaldybės funkcijų įgyvendinimo ribas ir jų kompetenciją reguliuoti tvarką privačioje nuosavybėje. Kita vertus, nors atsakovai atsiliepime ir nurodo, kad viešosios nuosavybės ir viešosios vietos sąvokos yra skirtingos, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra skirtas ne išimtinai privačiai nuosavybei, bet viešosioms vietoms, šie atsakovų teiginiai niekaip neatsispindi ginčijamų teisės aktų turinyje – ginčijamuose teisės aktuose nėra viešosios vietos apibrėžimo, nėra niekur nurodyta, kad šiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas taikomas tik tais atvejais, kai privati nuosavybė yra viešoji vieta, t. y. nėra nustatytų kriterijų, išimčių, kokiais atvejais Aprašas (ne) taikomas privačiai nuosavybei ar pan. Todėl darytina išvada, kad ginčijama Aprašo 2 punkto nuostata taikoma visiems privatiems sklypams be išimčių.

Pareiškėjas kelia klausimą, kodėl, vadovaujantis atsakovų pateiktais paaiškinimais, kad viešoji vieta yra ir privati teritorija, į kurią galima nekliudomai patekti, atsakovai savivaldybės funkcijos „tvarkos ir švaros viešosiose vietose užtikrinimas“ įgyvendinimą susiaurino tik iki sklypų, kuriuose stovėjo laikini statiniai, sutvarkymo. Pastebi, kad Apraše nėra nuostatų, leidžiančių daryti išvadą, kad Aprašas taikomas tik tiems privatiems sklypams, į kuriuos galima nekliudomai patekti. Visiškai neaišku, pagal kokius kriterijus savivaldybė nusprendė, kad tik tokiais atvejais (kai iškeliamas laikinas statinys), privačių sklypų savininkai turi sutvarkyti savo sklypą, o to nepadarius, sklypo sutvarkymą organizuoja savivaldybė.

Nesutinka su atsakovų argumentais, kad nėra pagrindo teigti, jog savivaldybės tvirtinamos taisyklės negali būti taikomos privačiai nuosavybei, nes nei Savivaldos įstatymas, nei Administracinių nusižengimų kodeksas nenustato, kad savivaldybės tvirtinamos taisyklės negali būti taikomos privatiems sklypams. Savivaldybės institucijos, įgyvendindamos net ir savarankiškas funkcijas, yra saistomos įstatymų nustatytų reikalavimų ir bendrųjų teisės principų (Savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., LVAT 2007-03-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-231/2007, 2014-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014).

Pareiškėjas teigia, kad atsakovių minimos Savivaldos įstatymo, Administracinių nusižengimų kodekso nuostatos yra bendrojo pobūdžio normos, apibrėžiančios atsakovų funkcijas, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo nustatyti nuosavybės teisės ribojimus lemiančias nuostatas, kurios gali būti nustatomos tik įstatymu. Pabrėžia, jog atsakovės nenurodė nei vieno įstatymo, išskyrus abstrakčias Savivaldos įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, kuriame būtų savivaldybėms suteikta teisė/pareiga organizuoti būtent privačių sklypų tvarkymą ar nustatytos analogiškos privačių sklypų savininkų pareigos, kokios yra nustatytos ginčijamų teisės aktų nuostatose.

Atsakovės Savivaldybė ir Taryba atsiliepimuose su pareiškėjo pareiškimu nesutinka ir prašo pareiškimą palikti nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės nurodo, kad pareiškėjas 2020-05-29 raštu kreipėsi į Administracijos direktorių dėl informacijos, ar priimtas įsakymas, reglamentuojantis Taisyklių 14 punkte nurodytą žemės sklypo tvarkymo darbų tvarką. Savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrius 2020-06-09 raštu informavo pareiškėją apie priimtą Įsakymą. 2020-08-06 teikimu pareiškėjas pasiūlė panaikinti Aprašo 2 punkto nuostatą. 2020-08-06 raštu pareiškėjui buvo pateikti paaiškinimai dėl Aprašo 2 punkto nuostatos, šią nuostatą pakeisti ar panaikinti atsisakyta.

Atsakovės mano, kad dėl Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo ir vykdymo tvarkos, pareiškėjas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka vadovavosi netinkamai, kadangi teikė pasiūlymą tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, tuo tarpu į teismą kreipėsi ne tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, bet ir dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktų panaikinimo. Tokiu būdu, pareiškėjas pažeidė imperatyvią savo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, nustatytą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir nesuteikė galimybės Administracijos direktoriui pasisakyti dėl Aprašo 15, 16 ir 17 p. teisėtumo, tačiau juos ginčija teisme. Analogiškai vertina ir pareiškėjo elgesį ginčijant Taisyklių 14 punktą – dėl šios nuostatos panaikinimo nustatyta tvarka pareiškėjas pasiūlymo Tarybai neteikė, tačiau ją ginčija teismine tvarka.

Atsakovės mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas į teismą dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktų bei Taisyklių 14 punkto panaikinimo kreipėsi neleistinai – neįgyvendinęs pareiškėjui nustatytos jo įgaliojimų vykdymo tvarkos. Atitinkamai, pareiškėjo pareiškimas dalyje dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktų bei Taisyklių 14 punkto paliktinas nenagrinėtu, kaip pateiktas nesilaikius išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos, neveiksnaus šioje srityje asmens (Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 str. 1, 2, 3 p.).

Atsakovių vertinimu, pareiškėjas netinkamai, faktiškai neatsižvelgęs į LVAT pateiktus išaiškinimus, patikslino savo pareiškimą, kadangi pareiškėjas ir toliau palieka neįvertintus reikšmingus teisinio reguliavimo aspektus, kuriuos jau pirmajame atsiliepime ir teismo posėdyje nurodė Administracijos direktorius, pavyzdžiui, kad ir kitos savivaldybės bei institucijos „viešosios vietos“ sąvokos netapatina su „viešąja nuosavybe“, kad „viešosios vietos“ ir „viešosios nuosavybės“ sąvokos nėra tapačios, ar kad privati nuosavybė taip pat gali būti laikoma vieša vieta. Pareiškėjas ir toliau grįsdamas savo poziciją apsiriboja tik bendro pobūdžio teiginiais apie teisės principų pažeidimus, privačios nuosavybės pažeidimus, realiai nevertindamas Administracijos direktoriaus pateiktos pozicijos byloje dėl teismų išaiškinimų, kitų Administracijos direktoriaus argumentų.

Atsakovės taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo patikslintame skunde yra pilna prieštaravimų, juos aptaria ir teigia, kad lieka neaišku, ką turėtų tirti teismas, jeigu pats pareiškėjas teigia, jog Taisyklių nuostatos yra teisėtos, juolab kai pareiškėjo pareiškimas apibrėžia administracinės bylos dėl akto teisėtumo ribas. Pareiškėjas faktiškai neištaisė savo pareiškimo trūkumų, pareiškimas ir toliau yra grindžiamas abstrakčiais ir prieštaringais pasvarstymais dėl atsakovų priimtų aktų teisėtumo, o ne konkrečiais ir aiškiais argumentais.

Kadangi pareiškėjas Taisyklių 14 punkto tariamą neteisėtumą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir Aprašo 2 punkto neteisėtumą, kontrargumentų dėl Taisyklių 14 punkto teisėtumo jie nekartoja – jie yra tokie patys kaip ir Aprašo 2 punkto nuostatos atveju.

Atsakovės nurodo, kad pareiškėjas konkrečiai neidentifikuoja, kokiam konkrečiam įstatyminiam reguliavimui prieštarauja Aprašo 2 punktas (ar kiti ginčijami punktai). Pareiškėjas akcentuoja tik tai, kad remiantis Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės institucijų savarankiškai funkcijai priskirtas švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas – neva Savivaldybė šiuo atveju švarą ir tvarką nori užtikrinti ir ne viešosiose vietose. Tačiau pareiškėjas neatskleidžia „viešosios vietos“ sąvokos, kas patvirtina kad pareiškėjas palieka neįvertintus reikšmingus teisinio reguliavimo aspektus, apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais apie ginčijamų aktų neteisėtumą ir tokiu būdu netinkamai formuluoja savo pareiškimą.

Mano, kad pareiškėjas painioja „viešosios vietos“ sąvoką su „viešosios nuosavybės“ sąvoka. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jis laiko, kad asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomas sklypas negali būti laikomas „viešąja vieta“. Pavyzdžiui, Žemės įstatymo 21 straipsnis nustato, kad žemės savininkai (tame tarpe ir privačios žemės savininkai), privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų, leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas), tačiau pareiškėjas pasirenka palikti nutylėtas reikšmingas aplinkybes, tame tarpe ir tai, kad net ir privačios žemės savininkai turi įvairias pareigas, kaip pavyzdžiui, leisti kitiems asmenims prieiti prie vandens telkinių ir pan.

Atsakovės teigia, kad pareiškėjas vien abstrakčia pozicija apie privačios nuosavybės neliečiamumą nori užginčyti pagrįstą ir teisėtą teisinį reguliavimą, kuris yra skirtas ne išimtinai privačiai nuosavybei, bet „viešoms vietoms“, taip, kaip tokią savivaldybės kompetenciją nustato Savivaldos įstatymo nuostatos. Iš esmės pareiškėjas ignoruoja šią Savivaldybės kompetenciją, nori Savivaldybės kompetenciją apriboti be paaiškinimų ir argumentų.

Atsakovės mano, kad pareiškėjas faktiškai nori neleistinai susiaurinti Savivaldos įstatyme nustatytą savivaldybės funkciją „švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas“ iki tokio lygio, kad Savivaldybė švarą ir tvarką užtikrintų tik pačiai savivaldybei priklausančiuose sklypuose. Pareiškėjas paprasčiausiai nori paneigti Savivaldos įstatyme nustatytą savivaldybės savarankišką funkciją, kuri nenustato, kad švarą ir tvarką savivaldybė turi užtikrinti tik savivaldybei nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose – tokia formuluotė įstatyme nėra įtvirtinta, o pareiškėjo priešingos interpretacijos yra visiškai nesuprantamos ir niekuo neparemtos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas patikslintame pareiškime aptaria Aprašo 3 punktą, kad juo yra nustatytos privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos – išvežti iš sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį, tačiau paties Aprašo 3 punkto pareiškėjas neprašo ištirti. Pareiškėjo patikslintas skundas, jame pateikiami argumentai nėra aiškiai susiejami su pareiškėjo keliamais reikalavimais. Pareiškėjo patikslintas pareiškimas ir toliau neatitinka LVAT nutartyje nurodytų reikalavimų pareiškimui, kadangi yra grindžiamas ne konkrečiais argumentais, išsamiu teisinio reguliavimo aptarimu, nepaliekant nutylėtų argumentų, tačiau yra grindžiamas abstrakčia, subjektyvia pozicija apie privačios nuosavybės teisių ir įvairių principų pažeidimus.

Atsakovės nurodo, kad pareiškėjas, remdamasis vien deklaratyviais argumentais, neatlikęs išsamesnės analizės ir Administracijos direktoriaus pozicijos įvertinimo, vis tiek kreipėsi į teismą, ginčydamas Aprašo 2 punktą. Šiuos veiksmus vertina, kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pareiškėjo interesas yra ne ekonomiškas, operatyvus ir teisingas bylos išnagrinėjimas, bet paprasčiausiai kreiptis į teismą, nurodant deklaratyvius ir atsitiktinius teiginius ir būtent teismui perkelti visą naštą paneigti Administracijos direktoriaus poziciją dėl Aprašo nuostatų teisėtumo.

Atsakovės pažymi, kad Savivaldybė 2020-08-06 raštu „Dėl siūlymo panaikinti Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo 2 punkto nuostatą“ pareiškėjui paaiškino, kad Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktas nustato, kad savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija yra švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas, o šios funkcijos tinkamą įgyvendinimą papildo to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 punktas, kuris nustato, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra taisyklių, už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė, ir kitų taisyklių tvirtinimas.

ANK 366 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už savivaldybių tarybų patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą, todėl Taryba patvirtino Taisykles, kurių 14 punktas nustato, kad „iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka“.

Atsakovės nurodo, kad 2020-09-06 rašte taip pat atkreipė dėmesį, kad Aprašas neriboja asmenų teisių ar laisvių, skirtas įgyvendinti Taisyklių reikalavimus, kurie išplaukia iš įstatymų nuostatų. Pagal Taisykles ir Aprašą Savivaldybės administracijos darbuotojai užtikrina švarą ir tvarką Savivaldybės teritorijoje, tame tarpe ir privačiuose žemės sklypuose, jei šių sklypų savininkai nevykdo teisės aktų reikalavimų ir patys tinkamai nesitvarko žemės sklypų. Nei Taisyklės, nei Aprašas neriboja asmenų teisės valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypais, tačiau garantuoja visuomenės interesą gyventi tvarkingoje, švarioje ir estetiškai gražioje aplinkoje. Todėl Administracijos direktorius išsamiai pareiškėjui paaiškino, kad Aprašo 2 punkto nuostata, kad Aprašas galioja ir privačių sklypų atvejais, yra visiškai teisėta ir pagrįsta, paremta teismų išaiškinimais. Pareiškėjas kontrargumentų 2020-08-06 rašte nurodytai pozicijai teismui nepateikė,

Mano, kad pareiškėjas nesigilina į sąvokos „viešoji vieta“ turinį, bet pats nepagrįstai ir neteisingai nusprendžia ją tapatinti tik su viešąja nuosavybe. Pareiškėjas teismui pateikė akivaizdžiai nepagrįstą pareiškimą – pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis viešąja vieta laiko išskirtinai tik valstybei ar savivaldybei priklausančias teritorijas.

Atsakovės atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad ir kitos Lietuvos savivaldybės viešomis vietomis laiko ne tik valstybei ar savivaldybei nuosavybes teise priklausančias teritorijas, tačiau pareiškėjas kažkodėl ginčija tik Vilniaus miesto savivaldybėje galiojančią tvarką. Be to, ne tik savivaldybės, bet ir kitos institucijos viešąja vieta laiko ir kitas, ne tik savivaldybei ir valstybei priklausančias teritorijas, t. y. viešoji vieta nesiejama išimtinai su viešąja nuosavybe. Pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis – jis arba nesusipažino su teisiniu reguliavimu kitose savivaldybėse ir institucijose, arba turi kažkokį nusistatymą būtent Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu. Pareiškėjas nevertino galiojančio teisinio reguliavimo ir net Vyriausybės atstovų pozicijos kitose bylos.

Atsakovės cituoja teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad „viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems“.

Laikosi nuostatos, kad atsiliepimuose nurodyta teisminė praktika vienareikšmiškai patvirtina, kad viešąja vieta iš esmės laikomos tokios vietos, į kurias galima laisvai patekti, jose bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, neatribojant, ar tai yra kaip viešoji nuosavybė valdoma teritorija, objektas, ar kaip privati. Priešingai, teismai aiškiai pripažįsta, kad vieša vieta laikytina net privačia nuosavybe priklausantys objektai, kaip antai daugiabučio rūsys, butas, privatus namas ir t. t. Pareiškėjo pozicija, kad viešąja vieta laikytina tik viešoji nuosavybė neatitinka ne tik teisės aktų turinio ir nuoseklių teisminės praktikos išaiškinimų, aptartų aukščiau, tačiau ir elementarios logikos. Juk akivaizdu, kad ir privačioje nuosavybėje gali vykti ir vyksta įvairūs vieši susibūrimai, pavyzdžiui, darbas, prekyba, šventės, renginiai ir pan. Į tokias vietas gali laisvai patekti įvairūs asmenys, jas mato įvairūs asmenys – kaip galima vertinti, kad tokios vietos nėra viešos. Be to, juk ir viešoji nuosavybė ne visada savaime laikytina vieša vieta, t. y. gali turėti tam tikrų patekimo ir apžiūrėjimo apribojimų, apsaugą ir pan. Atsižvelgiant į tai, laikyti, kad tik viešoji (valstybės ir savivaldybės) nuosavybė laikytina vieša vieta, nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl priešinga pareiškėjo pozicija turi būti atmetama kaip visiškai nepagrįstai ir neteisinga.

Atsakovės nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Aprašu yra ribojama nuosavybės teisės apimtis – nustatytos privačios nuosavybės teise valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos, pvz., išvežti iš sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį (Aprašo 3 punktas), galimi atvejai, kada statinio savininkas bei žemės sklypo savininkas bus skirtingi asmenys, todėl Apraše nustatytu reguliavimu įsiterpiama į tarp šalių kylančius civilinius santykius.

Atsakovės atkreipia dėmesį, kad Aprašu nustatytu reguliavimu nėra įsiterpiama į tarp šalių kylančius civilinius santykius, bet vadovaujamasi jau nurodytais viešosios teisės aktais, t. y. net jei ir tarp skirtingų asmenų būtų susiklostę kokie nors civiliniai santykiai, tai nereiškia, kad šiems santykiams susiklosčius, šių asmenų atžvilgiu nebegali būti taikoma viešoji teisė. Priešingai, viešoji teisė neišnyksta susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, atitinkamai, net ir susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, viešosios teisės nustatytos teisės ir pareigos civilinių teisinių santykių dalyviams išlieka. Priešinga pareiškėjo pozicija yra nesuprantama ir nepagrįsta.

Atsakovės teigia, kad pareiškėjas ginčijamus aktus siekia panaikinti ne dėl kokios nors konkretaus prieštaravimo įstatymui, bet vien dėl to, kad poįstatyminiu aktu santykis yra sureglamentuojamas detaliau negu įstatyme.

Pareiškėjas ignoruoja Aprašu nustatytą konkrečią tvarką, kaip tas turtas yra išvežamas – pareiškėjas savo skundą grindžia iš konteksto paimtomis Aprašo nuostatomis. O būtent Aprašo 17 punktas nustato labai aiškią tvarką, kad be žemės sklypo savininko sutikimo tvarkymo darbai žemės sklype nėra atliekami. Aprašo 17 punktas nustato, kad tvarkymo darbai žemės sklype savivaldybės administracijos lėšomis pradedami vykdyti tik po to, kai apie planuojamus darbus yra informuojamas žemės sklypo savininkas ar teisėtas valdytojas ir (ar) naudotojas. Be to, tik tada, jeigu žemės sklypo savininkas per 10 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo nepareiškia prieštaravimo. Toks Aprašo 17 punkto nuostatos turinys leidžia vienareikšmiškai spręsti apie tai, kad žemės sklypo savininkui nesutikus su Savivaldybės administracijos tvarkymo darbais žemės sklype, tokie darbai ir negalės būti atliekami.

Atsakovės nesutinka, kad jos turi teisę tvarkyti tik valstybei ar savivaldybei priklausančią žemę, kadangi tik tokia žemė laikytina viešąja vieta. Savivaldos įstatymas, nustatantis savivaldybės teisę ir kompetenciją užtikrinti švarą ir tvarką viešosiose vietose, atitinkamai suteikia tokią kompetenciją ne tik valstybinėje ar savivaldybės žemėje, bet ir privačioje žemėje, kuri gali būti laikoma viešąja vieta. Būtent teritorijos atitiktis viešosios vietos sąvokai ir įgalina Savivaldybę imtis atitinkamų veiksmų, o ne teritorijos priskyrimas tam tikrai nuosavybės formai – pastaroji pozicija yra aiškiai paties pareiškėjo sugalvota ir niekuo neparemta.

Pareiškėjas ignoruoja Aprašo nuostatas, rodančias, kad galutinis mokėtojas už sklypo sutvarkymo darbus yra ne Savivaldybė, o statinio savininkas.

Atkreipia dėmesį, kad bet kokiu atveju būtent statinio savininko, o ne Savivaldybės lėšomis yra tvarkoma teritorija. Priešinga pareiškėjo pozicija yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga, pateikta neįvertinus visų Aprašo nuostatų. Jeigu Aprašu būtų nustatytas kitoks reguliavimas, kai ne savivaldybės lėšomis, išieškant iš savininko, o būtent savininko lėšomis vyktų teritorijos sutvarkymas, Aprašo nuostatos dažnu atveju taptų praktiškai neįgyvendinamos, kadangi statinių savininkai nebūtų suinteresuoti investuoti lėšas į teritorijos sutvarkymą. Atitinkamai, savivaldybės savarankiškoji funkcija švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas liktų faktiškai neįgyvendinta.

Atsakovės pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija ir laiko, kad ginčijami Aprašo 2, 15, 16 ir 17 punktai yra teisėti ir pagrįsti, skirti realiai įgyvendinti savarankiškąją Savivaldybės funkciją užtikrinti švarą ir tvarką viešose vietose.

Atsakovas Administracijos direktorius į bylą pateiktais rašytiniais paaiškinimais dėl principo „nuosavybė įpareigoja“ taikymo nagrinėjamam atvejui nurodė, kad remiantis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. D. K. Teismo išaiškinimus, Savivaldos įstatymo nuostatas ir teigia, kad Aprašas, nustatantis, kad jis galioja visoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje (Aprašo 2 punktas), neišskiriant, kad jis galiotų tik viešosios nuosavybės atvejais, neperžengia ir nepaneigia nei aukštesnės galios teisės aktų, nei teisminės praktikos, nei teisės doktrinos, aiškinančios viešosios vietos sąvoką, tačiau šiuo Aprašu yra įgyvendinamos savivaldybės funkcijos bei pareigos, užtikrinamas viešasis interesas ir išpildomas minėtas konstitucinis principas „nuosavybė įpareigoja“.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą, kuriame prašo ištirti, ar:

1) Tarybos 2011-11-23 sprendimu Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, atitinka Savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas;

2) Administracijos direktoriaus 2020-05-19 įsakymo Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ atitinka Savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas;

3) Aprašo 15, 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, t. y. numato, kad Savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, atitinka įstatymų viršenybės, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principus, CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją ir CK 4.67 straipsnio bei CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas;

4) Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, atitinka Savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nustačius, jog aukščiau minimos nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems įstatymams.

Dėl atsakovių argumentų, kad pareiškėjas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka vadovavosi netinkamai, kadangi teikė pasiūlymą tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, tuo tarpu į teismą kreipėsi ne tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, bet ir dėl Taisyklių 14 punkto ir Aprašo 15, 16 ir 17 punktų panaikinimo, pažymėtina, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kilus abejonių, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, kreipiasi į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Konstatuotina, kad ši įstatymo nuostata leido pareiškėjui, nesikreipiant į Savivaldybę, tiesiogiai kreiptis į teismą.

Taisyklių 14 punkte nustatytu reikalavimu laikino statinio savininkui ar teisėtam valdytojui, naudotojui iškėlus laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą) būtina sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad Aprašas taikomas, jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, jis taikomas ir ne viešose vietose, t. y. asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomiems sklypams („iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“). Aprašo 15, 16 ir 17 punktuose nurodyta, kad Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka.

Pareiškėjas norminę bylą inicijavo dėl Taisyklių 14 punkto ir Aprašo 2, 15-17 punktų teisėtumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją bei draudžia žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktu (Konstitucinio Teismo 1997-06-17, 2000-02-23, 2001-07-12, 2003-10-29 nutarimai). Administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos dėl norminių administracinių aktų (ar jų dalių), kurių teisėtumo kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, teisėtumo, taip pat ir dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, sprendžia, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, t. y. pagal savo kompetenciją užtikrina konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, įgyvendinimą viešojo administravimo srityje.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Taisyklių 14 punkto ir Aprašo 2, 15-17 punktų atitikties pareiškėjo pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms.

Taisyklių 14 punkte nustatytas reikalavimas laikino statinio savininkui ar teisėtam valdytojui, naudotojui iškėlus laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą) sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Aprašo 2 punkte nurodyta, kad jis taikomas, kai laikino statinio savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas, iškėlęs laikiną statinį iš valstybei ar Savivaldybei priklausančios žemės ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo, neįvykdo Tvarkymo ir švaros taisyklėse nustatyto reikalavimo sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Aprašo 15 punktas numato, kad skundą tiriantis, o nesant skundo, žemės sklypo sutvarkymą inicijavęs Savivaldybės administracijos padalinys elektroniniu pranešimu tarnybinės veiklos klausimais informuoja Savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrių (toliau – Miesto tvarkymo skyrius) apie būtinybę sutvarkyti žemės sklypą, kai: statinio savininkas suėjus reikalavime nustatytam terminui nesutvarkė žemės sklypo ir dėl to jam buvo pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena (15.1 p.); nėra galimybės nustatyti statinio savininko, tačiau būtina sutvarkyti netvarkingą žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys (15.2 p.). Aprašo 16 punkte nustatyta, kad Miesto tvarkymo skyrius pagal turimas sutartis su fiziniu ar juridiniu asmeniu tokiems darbams atlikti (toliau – teritorijos tvarkytojas) organizuoja žemės sklypo tvarkymo darbus ir kontroliuoja jų vykdymą. Aprašo 17 punkte nustatyta, kad tvarkymo darbai žemės sklype Savivaldybės administracijos lėšomis pradedami vykdyti tik po to, kai apie planuojamus atlikti žemės sklypo tvarkymo darbus Miesto tvarkymo skyrius raštu informuoja žemės sklypo savininką ar teisėtą valdytoją ir (ar) naudotoją ir žemės sklypo savininkas per 10 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo nepareiškia prieštaravimo.

Taisyklės ir Aprašas yra visuotinai privalomi Teisės aktų registre viešai paskelbti teisės aktai. Iš ginčijamų teisės aktų turinio matyti, kad Taisyklės ir Aprašas yra norminiai administraciniai aktai, jų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams gali tikrinti administracinis teismas (ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas pareiškime teigia, kad ginčijamos Taisyklių ir Aprašo nuostatos prieštarauja Savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 6 straipsnio 36 punktui, 50 straipsnio 3 daliai, CK 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.3 straipsnio 4 daliai, 4.37 straipsnio 1 daliai, 2.23 straipsnio 2 daliai, 4.67 straipsniui ir 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktui. Pareiškėjas teigia, kad jo ginčijamos Taisyklių ir Aprašo nuostatų, ta apimtimi, kuria jos taikomos ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, teisinis reglamentavimas pažeidžia įstatymų viršenybės principą ir konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą.

Savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nustatytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savarankiškoji savivaldybių funkcija - švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas.

Savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms: savivaldybių tarybų ar jų vykdomųjų institucijų patvirtintiems savivaldybių planavimo dokumentams įgyvendinti, biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti.

Nuosavybės ir privataus gyvenimo apsauga įtvirtinta CK. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į privačius santykius principai, o 2 dalyje nurodyta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas. CK 1.3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. CK 2.23 straipsnio 2 dalis įtvirtina teisę į privatų gyvenimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Vadovaujantis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.67 straipsnis nustato, kad valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nustato, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tada, kai tokie ribojimai yra būtini bei proporcingi siekiamam tikslui. Sisteminis CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatos „teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų“, CK 1.2 straipsnio 2 dalies „civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas“ ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimas, leidžia daryti išvadą, kad turto savininkas turtu disponuoja, jį valdo ir naudoja savo nuožiūra, nepažeisdamas kitų asmenų teisių, ir tik įstatymų leidėjas įstatymo galią turinčiu teisės aktu gali nustatyti privalomus reikalavimus turto savininkams. Taigi, tiek Konstitucija, tiek CK aiškiai įtvirtina draudimą žemesniu nei įstatymo lygmens teisės aktu apriboti civilines teises bei nustato, kad poįstatyminiu teisės aktu civiliniai teisiniai santykiai gali būti reguliuojami tik įstatyme expressis verbis nustatytais atvejais ir tik įstatymų numatyta apimtimi.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisinis tikrumas ir aiškumas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003-05-30 nutarimas), teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2005-09-29 nutarimai).

Savivaldos įstatymas aiškiai apibrėžia šio įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatytos savivaldybės funkcijos įgyvendinimo ribas – viešosios vietos. Nors Savivaldos įstatymas ir nepateikia viešosios vietos sąvokos, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktai), kuriuose reglamentuojama savivaldybės institucijų kompetencija nustatyti atitinkamą reglamentavimą, taikomą viešosiose vietose, viešąja vieta laiko: savivaldybės teritorijoje esančią savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausančią ar patikėjimo teise valdomą teritoriją (išskyrus išnuomotą ar perduotą naudotis); viešojo naudojimo teritoriją (gatvės, vietinės reikšmės keliai, aikštės, žalieji plotai), konstatuotina, kad viešoji vieta nėra siejama su privačia nuosavybe.

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybės neliečiamumą yra priskirtina vienai svarbiausių žmogaus teisių.

Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Konstitucinis Teismas 1993-12-13 nutarime interpretuoja nuosavybės neliečiamumą, kaip „savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“.

Kiekvienas turto savininkas turi pats, savo nuožiūra, rūpintis savo turtu (taip pat ir jo tvarka bei švara), bei tuo pačiu turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių.

Sistemiškai įvertinus aukščiau išdėstytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija turi būti aiškinama, atsižvelgiant į nuosavybės neliečiamumo bei įstatymo viršenybės principus. Kadangi joks įstatymas nesuteikia savivaldybės institucijoms teisės nustatyti tvarkos ir švaros reikalavimus, taikomus privačiuose žemės sklypuose, taip pat nėra pagrindo viešosios vietos sąvoką aiškinti plačiau, nei ji aiškinama panašius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose.

Aprašas priimtas Taisyklių pagrindu. Aprašo 1 punkte nustatyta, kad Aprašas parengtas įgyvendinant Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatytą savarankiškąją savivaldybių funkciją - švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas ir vadovaujantis Taisyklių 14 punkte nustatytu reikalavimu laikino statinio savininkui ar teisėtam valdytojui, naudotojui iškėlus laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą) sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka.

Teismas nesutinka su atsakovių argumentu, kad remiantis Taisyklių 1 punktu, Taisyklės galioja visiems asmenims Savivaldybės teritorijoje, nežiūrint jų turimos nuosavybės teisinio statuso, t. y. nežiūrint, ar nuosavybė yra privati, ar viešoji, remiantis Taisyklių 3 punktu, kuris nustato, kad asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose, todėl Savivaldybės teisė nustatyti ir privačių žemės sklypų sutvarkymo tvarką kyla iš minėtų Taisyklių nuostatų.

Teismo įsitikinimu, tai, kad Taisyklių 1 punktas nustato, jog Taisyklės galioja visoje savivaldybės teritorijoje visiems asmenims, reiškia, kad tokiu būdu yra nustatomas Taisyklių galiojimas erdvės ir asmenų atžvilgiu. Tai yra bendra, Taisyklių galiojimą ir taikymą nustatanti, nuostata, nedetalizuojanti konkrečių teisių ir pareigų įgyvendinimo, konkrečių elgesio taisyklių. Taisyklių 3 punkto nuostata „asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose”, taip pat tik nustato bendrą taisyklę, kad už tvarką ir švarą atsakingas pats teritorijos savininkas (jos valdytojas), tačiau nedetalizuoja nei kaip, nei kokiu būdu tai turi būti įgyvendinama. Tuo tarpu Taisyklių 4 punkte jau aiškiai nustatyta, už kokių teritorijų tvarką ir švarą atsakinga yra savivaldybė: „savivaldybė organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu priskirtų bendrojo naudojimo teritorijų, kelių, gatvių, šaligatvių, takų valymą ir priežiūrą bei nustato Neries upės krantinės ir kranto juostos naudojimo tvarką“. Taigi, Taisyklės aiškiai apibrėžia, už kokių teritorijų tvarkymą yra atsakinga savivaldybė, kas iš esmės atitinka Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu savivaldybei priskirtą funkciją – švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimą.

Tai, kad Taisyklių 14 punkte nustatyti reikalavimai taikomi ir privačių žemės sklypų savininkams expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai įvardinta) nustatyta Aprašo 2 punkte. Todėl galima daryti išvadą, kad Administracijos direktorius, Aprašo 2 punkte nustatydamas, kad jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, ne tik pažeidė aukščiau minėtų teisės aktų bei teisės principų nuostatas, bet ir praplėtė Taisyklių 14 punkte nustatyto reguliavimo taikymo ribas ir nustatė naują, Taisyklių 14 punkte nenumatytą, reguliavimą (taikomą ir privačios nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams) bei tokiu būdu viršijo ir jam Taisyklėmis suteiktus įgaliojimus – veikė ultra vires.

Teismas pažymi, kad viešojoje teisėje taikomas bendrasis reikalavimas viešojo administravimo aktus grįsti įstatymais. Teisės normomis nepagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas ir su jau minėtu įstatymo viršenybės principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės institucijų savarankiškai funkcijai priskirtas švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas. Nei Savivaldos įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikia savivaldybės institucijoms įgaliojimų reguliuoti tvarką ir švarą privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomose ne viešose teritorijose (šiuo atveju, žemės sklypuose), o tuo labiau jų tvarkyti. Jokio kito įstatymo, kuris nustatytų privačios nuosavybės teise valdomame žemės sklype stovinčio laikinojo statinio savininko pareigas, išardžius laikiną statinį, ar suteiktų teisę savivaldybei tvarkyti privačius žemės sklypus, taip pat nėra. Todėl atsižvelgiant į tai, kad administracinėje teisėje leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta, o visa kita draudžiama, darytina išvada, kad savivaldybės taryba neturi teisės nustatyti naujų, įstatymais nepagrįstų, elgesio taisyklių, taikomų, iškėlus laikiną statinį iš privataus žemės sklypo. Konstatuotina, kad Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, priimtas viršijus Savivaldybės Tarybai suteiktus įgaliojimus, pažeidžiant įstatymo viršenybės ir teisėtumo principus, ir yra neteisėtas.

Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privatiems žemės sklypams, prieštarauja teisėtumo, iš Konstitucijos kylantiems įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principams, Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktui, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Aprašo 1 punkte nurodyta, kad šis Aprašas parengtas įgyvendinant būtent savivaldybės funkciją – švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir ne viešose vietose, t. y. asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomiems sklypams („iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“).

Teismo įsitikinimu, Savivaldybė, būdama žemės sklypo ar viešosios teritorijos savininkė ar teisėta valdytoja, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų, jos, kaip savininkės teisių ir teisėtų interesų, laikytųsi jos nustatytų tvarkymo ir naudojimo sąlygų, tačiau savivaldybės nustatyti reikalavimai negali būti taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomuose sklypuose.

Įvertinus anksčiau minėtą teisinio reglamentavimo nuostatas aptariančias privačią nuosavybę, konstatuotina, kad Aprašo 2 punkto nuostata „iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ yra priimta viršijant atsakovėms suteiktus įgaliojimus, pažeidžiant įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, ir yra neteisėta.

Pabrėžia, jog Aprašu ribojama ir nuosavybės teisės apimtis: nustatytos privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos pvz., išvežti iš sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį (Aprašo 3 p..), nustatyti nuosavybės teisės ribojimai (sankcija) – priverstinis sklypo sutvarkymas (jame likusio turto (daiktų) paėmimas ir išvežimas, neatlyginant paimtų daiktų vertės) savivaldybės lėšomis, statinio savininkui pačiam nesutvarkius žemės sklypo (Aprašo 16, 17 bei 24 punktai) ir pan.

Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytus argumentus, neatkartodamas minėtas Konstitucijos 23 straipsnio, CK 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies, 4.37 straipsnio 1 dalies ir 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, kuriose aiškiai įtvirtintas draudimas žemesniu nei įstatymo lygmens teisės aktu apriboti civilines teises bei nustato, kad poįstatyminiu teisės aktu civiliniai teisiniai santykiai gali būti reguliuojami tik įstatyme, daro išvadą, kad Aprašo 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ neatitinka Savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktuose nustatyto reguliavimo ta apimtimi, kuria jis taikomas ne tik viešosiose teritorijose, bet privačios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose, t. y. savivaldybei nustatoma teisė pačiai tvarkyti ir privačius sklypus, jei to nepadaro laikino statinio savininkas, dar kartą pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžęs apie būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo, akcentuodamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

Nagrinėjamu atveju, nei Aprašo preambulėje, nei pačiame Apraše nenurodytas joks įstatymas, kuris leistų savivaldybės institucijoms tvarkyti ne viešąsias, o privačios nuosavybės teise valdomas teritorijas ir išvežti sklype esančius daiktus. Konstatuotina, kad Savivaldybė neturi nei teisės, nei pareigos tvarkyti privačių sklypų. Kaip minėta, vadovaujantis Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės kompetencijai priskirtas švaros ir tvarkos užtikrinimas tik viešosiose vietose.

Teismas atmeta atsakovių argumentus, kad sklypo sutvarkymas pradedamas tik tuo atveju, jei sklypo savininkas per nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo. Teismo įsitikinimu, šios aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo savivaldybei atlikti veiksmus, kurie nepriskirti jos funkcijoms.. Kadangi viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose ir negali atlikti veiksmų (priimti sprendimų), kurie įstatymais expressis verbis nepriskirti jų kompetencijai.

Teismo įsitikinimu, Apraše nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka ir kitos nuosavybės ribojimo sąlygos, numatančios, jog viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2016-06-07 nutarimai). Apraše nustatytų ribojimų, poveikio priemonių (priverstinis sklypo sutvarkymas) taikymas yra siejamas tik su faktu, kad išardžius laikiną statinį sklype liko daiktai, atliekos, šiukšlės, o ne su realia grėsme viešojo intereso apsaugai. Apraše nėra nuostatų, kurios pagrįstų Aprašo 3 punkte nustatytą laikino statinio savininko prievolę, o tuo pačiu ir Savivaldybės teisę, jei laikino statinio savininkas nevykdo savo pareigų, išvežti iš privataus sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį, t. y. pagal Aprašą nėra vertinama, ar sklypo nesutvarkymas (jame palikti daiktai, šiukšlės) kelia pavojų, daro žalą kitiems asmenims ar aplinkai ir pan. Nevertinant šių aplinkybių nėra aišku, ar(kokį) pavojų viešajam interesui kelia privačiame sklype laikino statinio vietoje palikti daiktai; ar įpareigojimas išvežti iš privataus sklypo daiktus, šiukšles yra būtinas, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, ar toks įpareigojimas yra proporcingas siekiamam tikslui. Nesuprantama, kodėl statinio savininkas, kuris tuo pačiu metu gali būti ir sklypo savininkas, negali savo sklype palikti daiktų, kurie buvo laikiname statinyje; kodėl ribojama statinio bei sklypo savininko galimybė susitarti dėl daiktų palikimo sklype (kai statinio ir sklypo savininkai yra skirtingi asmenys) ir tokiu būdu įsiterpiama ir į tarp šalių kylančius civilius santykius, kurie be kitų civilinių santykių reglamentavimo principų grindžiami ir nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į privačius santykius, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (CK 1.2 straipsnis).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad joks įstatymas Savivaldybės funkcijoms nepriskiria privačių teritorijų tvarkymo, į kitus anksčiau aptartus teisės aktus, daro išvadą, kad Aprašo 15-17 punktai, ta apimtimi, kuria jie taikomi tvarkant ir privačios nuosavybės teise priklausančius sklypus, t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, neatitinka įstatymų viršenybės, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, 4.67 straipsnio ir 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.

Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, prieštarauja ir Savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai, kuri imperatyviai nustato, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms.

Kaip minėta, tvarkos ir švaros užtikrinimas privačios nuosavybės teise valdomose teritorijose nėra priskirtas savivaldybės funkcijai. Todėl tuo atveju, kai už savivaldybės lėšas yra atliekami veiksmai, kurie nepriskirti savivaldybės funkcijoms, t. y. tvarkomi privačios nuosavybės teise priklausantys sklypai, savivaldybės lėšos naudojamos pažeidžiant Savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Aplinkybė, kad savivaldybei sutvarkius privatų žemės sklypą, statinio savininkas yra raginamas geranoriškai atlyginti patirtas žemės sklypo sutvarkymo išlaidas, neužtikrina, kad patirtos išlaidos bus atlygintos (o pagal Aprašo 22 punktą, į teismą dėl išlaidų atlyginimo kreipiamasi tik jei statinio savininkas yra žinomas) ir nepaneigia fakto, kad savivaldybės biudžeto lėšos (nepriklausomai nuo to, ar vėliau patirtos išlaidos bus atlygintos, ar ne) naudojamos veiklai, kuri nėra susijusi su savivaldybės funkcijų įgyvendinimu.

Teismas, atsižvelgdamas į aptartus teisės aktus, daro išvadą, kad Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, neatitinka Savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad, sistemiškai aiškinant ginčijamų Taisyklių 14 punkto ir Aprašo 2, 15-17 punktų nuostatas, yra praplečiamas viešosios vietos sąvoka, į ją įtraukiant ir privačius žemės sklypus, sukuriami nauji teisiniai santykiai. Toks teisinis reglamentavimas prieštarauja aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, aiškumo ir sistemiškumo principams.

Šioje byloje konstatavus, kad nurodytos Taisyklių ir Aprašo nuostatos prieštarauja aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, yra pagrindas konstatuoti, kad minėtos Taisyklių ir Aprašo nuostatos taip pat prieštarauja ir Savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui, 6 straipsnio 36 punkto, 50 straipsnio 3 dalies nuostatoms, CK 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.3 straipsnio 4 daliai, 4.37 straipsnio 1 daliai, 2.23 straipsnio 2 daliai, 4.67 straipsniui ir 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktui, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pareiškimas ištirti Taisyklių 14 punkto ir Aprašo 2 ir 15-17 punktų teisėtumą, tenkintinas.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 119 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsniu, 133 straipsniu

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą tenkinti.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-11-23 sprendimu Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, neatitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020-05-19 įsakymo Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto „Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo“ 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ neatitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020-05-19 įsakymo Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto „Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo“ 15, 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, neatitinka įstatymų viršenybės, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, 4.67 straipsnio ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

Ina Kirkutienė

Jolanta Vėgelienė