Administracinė byla Nr. eI-10-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00001-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 33
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Gretai Kapačinskaitei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos banko atstovėms Justinai Tarasevičienei ir Rasai Cicėnienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 4 punktas (2016 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 03-12 redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. sausio 25 d.), tiek, kiek jis apibrėžia vartojimo kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų sąvoką, tokiu būdu nustatydamas naują bendro pobūdžio normą, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalies (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XII-1989 redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d.) nuostatas.
n u s t a t ė:
I.
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eI-511-426/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02264-2016-6) pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ skundą atsakovui Lietuvos bankui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacija) dėl sprendimo panaikinimo, 2017 m. sausio 5 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4 punktas (2016 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 03-12 redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. sausio 25 d.), tiek, kiek jis apibrėžia vartojimo kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų sąvoką, tokiu būdu nustatydamas naują bendro pobūdžio normą, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalies (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XII-1989 redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d.) nuostatas.
2. Motyvuodamas savo abejonę tiriamo reguliavimo teisėtumu, Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad Nuostatų 4 punktas, apibrėždamas, kas yra laikoma kredito gavėjo pajamomis, išlaidomis ir finansiniais įsipareigojimais, iš esmės įtvirtina naują sąvoką, kuri reiškia naują bendro pobūdžio normą.
3. Pagal Nuostatų 3 punktą, kitos juose vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau – ir Vartojimo kredito įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnyje yra apibrėžtos pagrindinės šio įstatymo sąvokos. Tačiau, kas yra laikoma kredito gavėjo pajamomis, išlaidomis ir finansiniais įsipareigojimais, nei minėtame straipsnyje, nei visame Vartojimo kredito įstatymo tekste ar kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose vartojimo kredito rinkos dalyvių santykius, nenustatyta.
4. Nuostatai, įvertinus jais reguliuojamus teisinius santykius ir juos priėmusį subjektą, laikytini poįstatyminiu teisės aktu. Poįstatyminis teisės aktas negali pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio normų, kaip šiuo atveju, tikėtina, buvo padaryta Nuostatų 4 punktu. Naujos bendro pobūdžio normos sukūrimas nepriskirtinas Lietuvos banko kompetencijai. Tokia norma gali būti įtvirtinta tik įstatymu.
II.
5. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gautas atsakovo Lietuvos banko atsiliepimas, kuriuo prašoma bylą nutraukti, o teismui nusprendus bylos nenutraukti, prašoma ginčijamas norminių administracinių aktų nuostatas pripažinti teisėtomis.
6. Grįsdamas savo poziciją, atsakovas atsiliepime, papildomuose paaiškinimuose nurodė, o atsakovo atstovės teismo posėdyje paaiškino, kad tiriamas Nuostatų 4 punktas neturi būti taikomas individualioje byloje, kurią nagrinėdamas Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi dėl šio punkto teisėtumo ištyrimo – nors individualioje byloje skundžiamu aktu uždarajai akcinei bendrovei „General Financing“ Lietuvos banko 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 241-88 paskirta bauda susieta su Nuostatų 4 punkto reikalavimų nevykdymu, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrindė, kad jis turi būti taikomas nagrinėjamoje individualioje byloje. Nuostatų 4 punktas nebuvo pritaikytas UAB „General Financing“ taip, kad nulemtų realų ar tariamą jos teisių pažeidimą, todėl Nuostatų 4 punkto Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi teisėtumo klausimas neturės teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai.
7. Individualioje byloje ginčijama sankcija buvo paskirta ne už Nuostatų 4 punkto reikalavimo nevykdymą, o už tai, kad UAB „General Financing“, be kita ko, nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčių bei 17 punkto reikalavimais ir pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį – nors UAB „General Financing“ ir rinko iš vartojimo kredito gavėjų duomenis apie šeimos įsipareigojimus finansų įstaigoms ir juos vertino, tačiau šių duomenų nepatikrino, t. y. nesurinko vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo teigimu, Lietuvos banko 2016 m. gegužės 2 d. sprendime nebuvo konstatuotas Nuostatų 4 punkto pažeidimas ir nustatytieji pažeidimai nebuvo grindžiami šio punkto reikalavimų nevykdymu – Nuostatų 4 punktas minimas kitais tikslais, siekiant atskleisti, kokios faktinės aplinkybės buvo nustatytos tyrimo metu, taip pat reaguojant į UAB „General Financing“ pateiktus paaiškinimus. Pažeidimas, kurio pagrindu paskirta sankcija, pripažintas, nes UAB „General Financing“ tik dalį naudotų duomenų patikrino Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. rinko įrodymus tik apie paties vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimus finansų įstaigoms, tačiau įrodymų apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių turimus įsipareigojimus nerinko.
8. Vartojimo kredito davėjo pareiga surinkti įrodymus, pagrindžiančius vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją, įtvirtinta Europos Sąjungos teisėje bei Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, surinkti informaciją iš vartojimo kredito gavėjo ir ją patikrinti pagrindžiant atitinkamais įrodymais. Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas negali būti atliktas remiantis tik vartojimo kredito gavėjo paraiškoje ar klausimyne pateikta informacija apie vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį, ką patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimai, pateikti 2014 m. gruodžio 18 d. sprendime byloje Nr. C-449/13, kuriame teismas nurodė, kad paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai.
9. Nė vienas iš individualioje byloje ginčijamame sprendime konstatuotų minėtų Vartojimo kredito įstatymo ar Nuostatų reikalavimų pažeidimų šiuo atveju nesusijęs su Nuostatų 4 punkte nustatytu reikalavimu ir nėra juo grindžiamas, todėl net Nuostatų 4 punkto pripažinimas neteisėtu nepašalintų UAB „General Financing“ atsakomybės pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nes nustatytais atvejais ji, vartojimo kredito gavėjų kreditingumui vertinti naudodama įrodymais nepagrįstą vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją, netinkamai įvertino jų kreditingumą.
10. Taip pat atsakovas nurodė, kad Nuostatų 4 punktu nėra įtvirtinama nauja sąvoka, kuri reikštų naują bendro pobūdžio normą. Visos Nuostatuose vartojamos sąvokos turėtų būti suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Vartojimo kredito įstatyme, o Lietuvos bankas neturėjo tikslo Nuostatuose įtvirtinti jokių kitų sąvokų ir jų neįtvirtino. Nuostatų 4 punkte nurodoma, kokie papildomi duomenys turi būti vertinami, kai vartojimo kredito gavėjas yra susituokęs.
11. Lietuvos banko valdybos 2017 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-21 Nuostatai buvo pakeisti ir vertinant susituokusio vartojimo kredito gavėjo kreditingumą pareiga papildomai surinkti ir įvertinti duomenis apie sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, buvo įtvirtinta naujame 201 punkte, po kurio nuosekliai išdėstytos kitos naujos nuostatos, susijusios su reikalavimo vertinti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio duomenis išimtimis, bendraskolių vertinimu ir pan. Šie Nuostatų pakeitimai patvirtina, kad Nuostatų 4 punkte nustatytų reikalavimų tikslas yra ne įtvirtinti naują sąvoką, o detalizuojant vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo reikalavimus nustatyti, kokie papildomi duomenys turi būti vertinami, kai vartojimo kredito gavėjas yra susituokęs.
12. Atsakovas nesutiko su argumentu, kad Lietuvos bankas neturi įgaliojimų priimti tiriamą Nuostatą – jie yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę leisti teisės aktus ir rekomendacijas dėl prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos ir priežiūros; <...> turėti kitokių teisių, nustatytų šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytuose teisės aktuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Įgaliojimai priimti Nuostatus taip pat numatyti Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad priežiūros institucija detalizuoja šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus.
13. Vartojimo kreditai gali būti imami šeimos reikmėms, o vieno iš sutuoktinių vardu prisiimami įsipareigojimai gali sukelti teisinių pasekmių ne tik prievolę prisiėmusiam asmeniui, bet ir jo sutuoktiniui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) nuostatas vartojimo kredito sutartis, sudaryta šeimos poreikiams, yra pripažįstama bendrąja sutuoktinių prievole. Susituokusio vartojimo kredito gavėjo pajamos yra laikomos bendromis šeimos (sutuoktinių) pajamomis. Jeigu būtų nevertinami šeimos (sutuoktinių) įsipareigojimai, vykdomi iš vartojimo kredito gavėjo pajamų, vartojimo kredito gavėjo galimybės prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą nebūtų visapusiškai įvertintos, o Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytas kreditingumo vertinimo tikslas nebūtų pasiektas.
14. Be to, Nuostatų 4 punkto reikalavimas nereiškia, jog visada vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą privalo būti vertinamos visos šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai, nes galimos konkrečios situacijos, kai santuokoje esančio kredito gavėjo kreditingumui įvertinti pakanka objektyvios informacijos tik apie paties vartojimo kredito gavėjo pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus. Tai reiškia, kad šia nuostata vartojimo kredito davėjui paliekama galimybė individualioje situacijoje susituokusiam vartojimo kredito gavėjui pritaikyti kitokią, nei Nuostatų 4 punkte numatyta, taisyklę, kuri konkrečiu atveju nepažeidžia atsakingojo skolinimo principų ir užtikrina, kad bus pasiekti Vartojimo kredito įstatymo ir Nuostatų tikslai ir kad tai yra pagrįsta konkrečioje situacijoje.
15. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad, priešingai negu nuomonėje teismui nurodė UAB „General Financing“, Lietuvos banko 2017 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-21 „Dėl Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 03-62 „Dėl Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ atlikti Nuostatų pakeitimai nesusiję su nagrinėjama byla, jie buvo pradėti svarstyti 2016 m. sausio mėnesį. Tai, kartu su aplinkybe, kad tiriama nuostata liko galioti, ir buvo tik perkelta į kitą Nuostatų punktą, leidžia matyti, kad UAB „General Financing“ nuomonėje teismui nepagrįstai nurodė, jog Nuostatų pakeitimai patvirtina tiriamo punkto neteisėtumą.
16. UAB „General Financing“ prašymas byloje įvertinti tiriamo Nuostatų 4 punkto teisėtumą ir kitais teisiniais pagrindais, kurie neva patvirtina Nuostatų 4 punkto prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, yra nepagrįstas, kadangi šie pagrindai nebuvo išdėstyti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje, kuria kreiptasi dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, o ši teismo nutartis prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama.
III.
17. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, taip pat gauta uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ nuomonė, kurioje prašoma pripažinti, kad Nuostatų 4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalies, 2.6 straipsnio, 3.109 straipsnio 3 dalies ir Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 19 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
18. Nuomonėje nurodoma, kad individualioje byloje ginčijama nuobauda UAB „General Financing“ buvo paskirta remiantis Nuostatų 4 punktu. Jame įtvirtinto reguliavimo pripažinimas neteisėtu turėtų esminę reikšmę bylos baigčiai, kadangi tai sukurtų pagrindą panaikinti paskirtą baudą. Pasikeitęs reglamentavimas nepaneigia poreikio tirti Nuostatų 4 punkto teisėtumą, kadangi ši Nuostata liko galioti perkelta į naujos Nuostatų redakcijos 201 punktą. Lietuvos bankas Nuostatų 4 p. punktą pakeitė Vilniaus apygardos administraciniam teismui inicijavus bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, kas rodo, jog Lietuvos bankas pats pripažino šio punkto neteisėtumą. Net jeigu ginčijamas teisinis reguliavimas šiuo metu nebegalioja, tačiau atsižvelgiant į tai, kad norminę administracinę bylą inicijavus teismui dėl individualioje administracinėje byloje taikytino norminio administracinio akto nuostatos teisėtumo, teismo prašymas yra nagrinėtinas neatsižvelgiant į tai, jog ginčijama nuostata yra panaikinta.
19. Taip pat nuomonėje pažymima, kad priimdamas tiriamą Nuostatų 4 punktą, Lietuvos bankas nustatė naują bendro pobūdžio taisyklę, nors šie santykiai negali būti reglamentuojami poįstatyminiu teisės aktu, todėl ji prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Normoje numatytos išimtys, kada reikalavimas vertinti abiejų sutuoktinių kreditingumą netaikomas, nepaneigia bendrosios taisyklės neteisėtumo.
20. Tirdamas norminio administracinio akto teisėtumą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra saistomas prašymą pateikusio Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyto prašymo pagrindo ir turėtų atsižvelgti į kitas Konstitucijos ir įstatymų nuostatas, kurioms gali prieštarauti Nuostatų 4 punktas. Viena iš tokių nuostatų yra įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Kredito gavėjo sutuoktiniui nedavus sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis, kredito įstaiga neturėtų galimybės patikrinti jo kreditingumo, kas apriboja galimybes išduoti vartojimo kreditą. Tiriama norma taip pat neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje numatyto asmenų lygiateisiškumo principo, kadangi minėtais atvejais susituokusiems asmenims apriboja teisę gauti vartojimo kreditą ir dėl to jie yra diskriminuojami. Nuostatų 4 punkte įtvirtintas reikalavimas taip pat neatitinka Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 2.6 straipsnio ir 3.109 straipsnio 3 dalies. Asmens teisnumas ir veiksnumas gali būti ribojamas tik įstatymu, tačiau sutuoktiniui nedavus sutikimo, kuris yra būtinas surinkti duomenis apie jo pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, poįstatyminiu aktu be pagrindo paneigiama Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta susituokusio asmens teisė be savo sutuoktinio dalyvavimo ir (ar) sutikimo pasiimti kreditą savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kredito davėjo pareiga vertinti tik kredito gavėjo kreditingumą, kuri yra nepagrįstai išplečiama tiriamu Nuostatų 4 punktu. Be to, tiriamo punkto formuluotė yra neaiški ir jos detalizavimas kitais Lietuvos banko leidžiamais rekomendacinio pobūdžio aktais neatitinka Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio apibrėžtumo principo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
21. Byloje nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartyje išdėstytas prašymas ištirti, ar Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 4 punktas (2016 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 03-12 redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. sausio 25 d.), tiek, kiek jis apibrėžia vartojimo kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų sąvoką, taip nustatydamas naują bendro pobūdžio normą, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalies (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XII-1989 redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d.) nuostatas.
22. Tiriamame Nuostatų 4 punkte numatyta, kad Nuostatuose vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi įrodymų, kad tinkamam kreditingumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją. Šeima laikomi susituokę asmenys.
23. Rengiant bylą nagrinėti teismo posėdyje, gautoje UAB „General Financing“ nuomonėje prašoma ištirti Nuostatų 4 punkto teisėtumą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartyje nenurodytais pagrindais, iš esmės – ta apimtimi, kiek Nuostatų 4 punktu apribojama susituokusių asmenų teisė gauti vartojimo kreditą, jeigu kredito gavėjo sutuoktinis nesutinka, kad kredito davėjas tvarkytų jo asmens duomenis – ar Nuostatų 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalies, 2.6 straipsnio, 3.109 straipsnio 3 dalies ir Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 19 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi pateikė prašymą ištirti Nuostatų 4 punkto atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 daliai. Šis prašymas buvo priimtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2017 m. sausio 10 d. nutartimi. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo eksplicitiškai nurodyta, kad teismas atsisako tenkinti UAB „General Financing“ prašymą kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo minėtais pagrindais, t. y. ta apimtimi, kiek Nuostatų 4 punktu apribojama susituokusių asmenų teisė gauti vartojimo kreditą, kada jeigu kredito gavėjo sutuoktinis nesutinka, kad kredito davėjas tvarkytų jo asmens duomenis. Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė įvertinti, ar Nuostatų 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai, 2.6 straipsniui, 3.109 straipsnio 3 daliai, Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 19 punktui, 8 straipsnio 1 daliai ir kad ši pareiškėjo prašymo dalis netenkintina. Šioje nutartyje teismas išdėstė, kad jam nekilo abejonių dėl Nuostatų 4 punkto atitikties šioms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties turinio galima matyti, kad ja prašoma ištirti, ar Nuostatų 4 punktu apibrėžęs vartojimo kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų sąvoką Lietuvos bankas neviršijo jam įstatymais suteiktų įgaliojimų.
24. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime prašo norminę administracinę bylą nutraukti, nurodydamas, kad Nuostatų 4 punktas neturi būti taikomas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje individualioje byloje Nr. eI-511-426/2017. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nutraukti bylos nagrinėjimą remiantis atsakovo nurodytais argumentais. Individualioje byloje Nr. eI-511-426/2017 yra skundžiamas Lietuvos banko 2016 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. 241-88, kuriuo UAB „General Financing” buvo paskirta bauda už Nuostatų ir Vartojimo kredito įstatymo pažeidimus. Šiame sprendime inter alia pripažinta, kad UAB „General Financing“ nesurinko vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti reikalingų vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių įsipareigojimus finansų įstaigoms pagrindžiančių įrodymų. Pažeidimas grindžiamas Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčiuose, 17 punkte įtvirtintos pareigos inter alia įvertinti ir pagrįsti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą nesilaikymu. Prašomame ištirti Nuostatų 4 punkte yra apibrėžta, kad kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai, nurodyta, kad šeima laikomi susituokę asmenys. Pripažinus, kad ši norma yra neteisėta, tai gali būti pagrindas individualioje byloje daryti išvadą, kad UAB „General Financing“ neturėjo pareigos rinkti įrodymų apie kredito gavėjų sutuoktinių pajamas, išlaidas bei finansinius įsipareigojimus ir dalis skundžiamame sprendime nurodytų pažeidimų galėjo būti nustatyti nepagrįstai. Dėl to Nuostatų 4 punktas yra susijęs su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracine byla ir nėra pagrindo nutraukti norminę administracinę bylą, remiantis atsakovo nurodytais argumentais.
25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartyje išdėstytus motyvus ir prašymo formuluotę, nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar Nuostatų 4 punktu apibrėžęs vartojimo kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų sąvoką Lietuvos bankas neviršijo jam įstatymais suteiktų įgaliojimų, tuo pažeisdamas šiuos įgaliojimus įtvirtinančias Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatas ir konstitucinį teisinės valstybės principą.
V.
26. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad konstitucinis teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, ir teisės aktų hierarchijos reikalavimą, iš kurio kyla įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimus). Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimus). Konstitucinėje jurisprudencijoje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrus joje nurodytus santykius reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra ne kartą akcentavęs, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-617/2010). Bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I756-6/2011, 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I552-22/2013, 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I858-13/2014).
28. Bendrieji Lietuvos banko įgaliojimai leisti vartojimo kredito santykius reglamentuojančius norminius aktus numatyti Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę inter alia leisti teisės aktus ir rekomendacijas dėl prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos ir priežiūros, turėti kitokių teisių, nustatytų šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytuose teisės aktuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus detalizuoja priežiūros institucija. Ši specialioji norma įtvirtina Lietuvos banko įgaliojimus patvirtinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisykles. To paties straipsnio 4 dalyje yra išdėstyti vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklių rengimo kriterijai – nurodyta, jog vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis šiais vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimais: vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti; vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas; skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu; vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį.
29. Nustatant iš aptartų teisės normų kylančių Lietuvos banko įgaliojimų apimtį, inter alia atsižvelgtina į ginčo santykių reguliavimo tikslus. Pasak Konstitucinio Teismo, finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, be kita ko, finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui; finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą, todėl pagal Konstituciją, jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).
30. Konkrečiai vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra apibrėžtas minėtoje Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kad jo paskirtis yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti. Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais. Vartojimo kredito sutarties sąvoka yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.886 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas, teikdamas vartojimo kredito paslaugą, privalo užtikrinti tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą. Nuostatų 1 punkte nurodyta, jog šių Nuostatų tikslas yra skatinti atsakingą vartojimo kredito davėjų skolinimo ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių vykdomos veiklos praktiką, detalizuoti vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimus, įtvirtinti pagrindines nuostatas, kriterijus ir reikalavimus, kuriais vartojimo kredito davėjai ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriai turi vadovautis tvirtindami Kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo taisykles ir vertindami vartojimo kredito gavėjų kreditingumą. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. balandžio 23 d. direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančioje Tarybos direktyvą 87/102/EEB preambulėje numatyta, kad ji priimama inter alia atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad paskatintų atsakingą praktiką visais kredito santykių etapais <...> kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo, ir valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta tokio elgesio, ir turėtų nustatyti reikalingas priemones nubausti kreditorius, tuo atveju, jei jie tai daro <...> už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai. Pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą aptariama Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą, atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą. Valstybės narės užtikrina, kad jei šalys sutaria pakeisti bendrą kredito sumą jau sudarius kredito sutartį, prieš bet kokį svarbesnį bendros kredito sumos padidinimą kreditorius atnaujintų turimą finansinę informaciją apie vartotoją ir įvertintų vartotojo kreditingumą.
31. Tiriamas Nuostatų 4 punktas iš esmės atitinka šiuos tikslus. Nuostatuose yra įtvirtinti reikalavimai, kuriais siekiama užtikrinti, kad kredito davėjas inter alia atsižvelgtų į visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykį (Nuostatų 9, 10 punktai). Pagal Nuostatų 6 punktą, atsakinguoju skolinimu laikoma tokia vartojimo kredito davėjų vykdoma skolinimo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, kai teikiant vartojimo kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir užkertančių vartojimo kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą. Nuostatų 4 punkte pateiktas kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir įsipareigojimų apibrėžimas kaip šeimos (kredito gavėjo ir jo sutuoktinio) pajamų, išlaidų ir įsipareigojimų, reiškia, kad, kai tai reikalinga, kredito davėjas privalo į šias pajamas atsižvelgti, vertindamas inter alia įmokos dydžio ir šeimos (kredito gavėjo ir jo sutuoktinio) pajamų santykį, siekiant nustatyti ar kredito gavėjas neprisiima pernelyg didelės finansinių įsipareigojimų naštos ir galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį.
32. Taigi, Nuostatų 4 punkte iš esmės yra įtvirtinta pareiga, kada tai reikalinga siekiant užtikrinti atsakingojo skolinimo principo įgyvendinimą, įvertinti kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, tuo patikrinant kredito gavėjo kreditingumą. Ši norma laikytina detalizuojančia inter alia Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimą vartojimo kredito davėjui tikrinant gavėjo kreditingumą įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius – šiame punkte yra pateiktas tokių veiksnių pavyzdinis sąrašas ir kartu įtvirtinta pareiga įvertinti kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui veiksnius. Tai reiškia, kad kredito davėjai, kada tai reikalinga tinkamam kreditingumo patikrinimui, atsižvelgdami į individualios situacijos ypatumus, privalo neapsiriboti Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksnių įvertinimu.
33. Šeima yra ūkio vienetas, kuriame sutuoktiniai paprastai ūkį veda išvien, jo tvarkymą grindžiant bendra nuosavybe. Taikant sutuoktinių turtui įstatymų nustatytą režimą, po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.87 str. 1 d.); iš bendro sutuoktinių turto yra vykdomos prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, suvaržymais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo; prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis; prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu; prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais; prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais; solidariosios sutuoktinių prievolės (Civilinio kodekso 3.109 str. 1 d.). Minėti reikalavimai kredito gavėjo kreditingumui lemia, kad tais atvejais, kada kredito gavėjas siekia gauti kreditą tiek bendrais šeimos interesais, tiek be kito sutuoktinio sutikimo savo asmeninėn nuosavybėn, jo sutuoktinio pajamos ir turtiniai įsipareigojimai gali būti reikšmingi nustatant, ar vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimamus finansinius įsipareigojimus.
34. Kadangi kredito gavėjo sutuoktinio pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai gali turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, atsižvelgiant į individualios situacijos ypatumus, pareiga patikrinti kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus (pagal tuos pačius reikalavimus, kuriais vadovaujantis yra tikrinamos paties kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai) kyla iš Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo, vartojimo kredito davėjui tikrinant gavėjo kreditingumą, įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius. Pažymėtina, kad pagal tiriamą Nuostatų 4 punktą, kada tai nėra reikalinga, sutuoktinio pajamos ir finansiniai įsipareigojimai neprivalo būti vertinami – šiame punkte numatyta, kad tais atvejais, kada vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi įrodymų, kad tinkamam kreditingumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją, vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai nėra suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai.
35. Tai reiškia, kad Lietuvos bankas, Nuostatų 4 punkte nustatydamas, jog šiuose Nuostatuose kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai (išskyrus minėtas išimtis), nesukūrė naujos bendro pobūdžio normos, kurios nebuvo įgaliotas priimti ar kuri konkuruotų su įstatymo normomis – kredito gavėjo sutuoktinio pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai laikytini vienu iš Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytų reikšmingų veiksnių, todėl pareiga į juos atsižvelgti kyla iš šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatų, kurias detalizuoti, pagal to paties įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, Lietuvos bankas yra eksplicitiškai įgaliotas.
36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nuostatų 4 punktas tiek, kiek jis apibrėžė vartojimo kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų sąvoką buvo patvirtintas Lietuvos bankui tinkamai įgyvendinant įstatymais suteiktus įgaliojimus ir neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatoms.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 4 punktas (2016 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 03-12 redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. sausio 25 d.), tiek, kiek jis apibrėžė vartojimo kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų sąvoką, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalies (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XII-1989 redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d.) nuostatoms.
Sprendimas neskundžiamas.