Administracinė byla Nr. AS-119-789/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05821-2024-7
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka pareiškėjo D. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 10 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas); 2) suteikti šešių mėnesių atidėjimą, kad galėtų pasirinkti saugią šalį, atsižvelgiant į pareiškėjo pilietybę; 3) apsvarstyti galimybę suteikti laikinas gyvenimo teises (vizą) humanitariniais pagrindais su darbo galimybe; 4) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones; 5) atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų skundui keliamų reikalavimų, 2024 m. spalio 22 d. nutartimi nustatė pareiškėjui 14 kalendorinių dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti skundo reikalavimus, pateikti dokumentus valstybine kalba, nurodyti bylos šalis, nurodyti pageidavimą dėl posėdžio rašytinio proceso tvarka.
Pirmosios instancijos teisme 2024 m. lapkričio 4 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento Sprendimą; 2) siūlyti Migracijos departamentui suteikti šešių mėnesių atidėjimą, kad pareiškėjas galėtų pasirinkti saugią šalį, atsižvelgiant į pareiškėjo pilietybę, ir suteikti pareiškėjui galimybę dirbti Lietuvoje.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl antrojo reikalavimo ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas aptarė ABTĮ nustatytas reikalavimo užtikrinimo priemones, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo dalykas byloje yra Sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas iš dalies siejamas ne su skundžiamu atsakovo Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos.
Teismas pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime pareiškėjas įspėjamas, jog, per nustatytą laiką pareiškėjui neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, dėl to nėra pagrindo vertinti, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas.
Teismas nurodė, kad prielaidos, jog pareiškėjas savo kilmės valstybėje bus persekiojamas, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes pareiškėjas nepagrindžia šių argumentų įrodymais. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima vienareikšmiškai spręsti, jog, nesustabdžius skundžiamo Sprendimo, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą, todėl, pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdant Migracijos departamento 2024 m. spalio 10 d. sprendimo vykdymą iki bylos nagrinėjimo pabaigos.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, tai sukels tiesioginę pareiškėjo deportacijos iš Lietuvos Respublikos grėsmę, tokiu atveju pareiškėjui gresia realus persekiojimas iš (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų dėl pareiškėjo politinės ir žmogaus teisių gynimo veiklos. Pareiškėjas nurodo, kad specialiųjų tarnybų atstovai buvo atėję pas pareiškėjo žmoną, jie uždavė klausimus apie pareiškėją, parodė fotografiją, kurioje matyti pareiškėjo dalyvavimas mitinge Lietuvoje kartu su (duomenys neskelbtini) politiniu emigrantu V. Š., gavusiu politinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, šis faktas kelia grėsmę pareiškėjo saugumui, jam grįžus į (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas teigia, kad jis negali vykdyti Sprendimo, nes neturi lėšų saugiam išvykimui ir gyvenimo organizavimui trečiojoje šalyje.
Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad, išsiuntus jį iš Lietuvos iki bylos nagrinėjimo pabaigos, bus pažeista pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminį nagrinėjimą ir galimybę ginti savo interesus administracinio proceso metu. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, nes sprendimo vykdymas prieš galutinį nagrinėjimą gali sukelti dideles ir nepataisomas pasekmes.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių yra nemotyvuotas, nes pareiškėjas pagrindė deportacijos riziką ir grėsmę jo saugumui, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, kad pareiškėjui bus padaryta didelė ir nepataisoma žala.
Pareiškėjas pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad 2024 m. lapkričio 14 d. (duomenys neskelbtini) buvo oficialiai įregistruotas jo santuokos nutraukimas, taip siekiant apsaugoti jo buvusią sutuoktinę nuo galimo spaudimo ir persekiojimo, susijusio pareiškėjo statusu, ši aplinkybė patvirtina, kad grįžimas į (duomenys neskelbtini) kelia realią grėsmę pareiškėjo saugumui.
Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu, prašo atmesti jį.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nagrinėjamoje byloje, nes pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo.
Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, nes nepagrindė, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas pažymi, kad, nesant šiuo metu patvirtinančių įrodymų apie individualų pareiškėjo persekiojimą, nėra pagrindas pripažinti apie tai, jog jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo byla teisme yra elektroninė, t. y. pareiškėjas turi galimybę teikti visus įrodymus, paaiškinimus teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, gali prašyti skirti teismo posėdį nagrinėti nuotoliniu būdu, taigi jo teisės nėra niekaip apribojamos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Ginčo pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, motyvuodamas tuo, kad, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjas gali būti deportuotas į (duomenys neskelbtini), o ten pareiškėjui gresia persekiojimas dėl politinės veiklos, be to, tokiu būdu nebus užtikrinta pareiškėjo galimybė dalyvauti bylos nagrinėjime.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai pažymi, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019, 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas skundžiamu 2024 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 24S226332 nusprendė įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įspėti pareiškėją, kad, per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti skundžiamo Sprendimo galiojimą administracinės bylos nagrinėjimo metu, motyvuodamas tuo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gali būti persekiojamas dėl savo politinės veiklos, jam kyla reali kankinimų ir žiauraus elgesio rizika, be to, pareiškėjas neturi lėšų skubiai išvykti į trečiąją šalį.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą. Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo aptarto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, kurią pareiškėjas sieja su jo galimu deportavimu į (duomenys neskelbtini) ir ten jam galbūt kilsiančia persekiojimo grėsme. Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas grindžiamas ne su skundžiamu atsakovo Sprendimu, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ateityje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame Sprendime nurodyta, jog sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies bus priimtas tik per nustatytą laiką pareiškėjui neišvykus iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, taip pat kad pareiškėjas šiuo metu yra ne Lietuvos Respublikoje ir negali dalyvauti bylos nagrinėjime, dėl to nėra pagrindo manyti, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiame bylos nagrinėjimo etape yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nekeičia išvados, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta, tinkamai taikant ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas gali bet kurioje proceso stadijoje kreiptis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija