Administracinė byla Nr. eA-845-502/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01744-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (ankstesnis pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Lietuvos verslo ir paramos agentūra) dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Via Unica“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. gegužės 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 4-242 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nutraukta 2010 m. rugsėjo 23 d. projekto „SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas UAB „Via Unica“, projekto kodas Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075, finansavimo ir administravimo sutartis Nr. S-VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075 (toliau – ir Sutartis) ir pareiškėjui nurodyta grąžinti į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) sąskaitą 273 456,51 Eur Europos Sąjungos fondo lėšų bei sumokėti delspinigius.
2. Pareiškėjas nesutiko su Įsakymu ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo
ir paramos agentūros (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Agentūra) 2017 m. sausio 11 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT04 (toliau – ir Išvada), nes, jo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga, numatyta Sutartyje – 2011 m. liepos
1 d., Išvadoje nustatytas pažeidimas neva buvo padarytas 2010 m. lapkričio 4 d., finansinės korekcijos taikomos praėjus akivaizdžiai per ilgam laikotarpiui. Pažeidimo tyrimo atnaujinimas ir finansinių korekcijų taikymas nuo tariamo pažeidimo padarymo dienos praėjus beveik septyneriems metams yra nesuderinamas su teisės principais, tarp jų – gero administravimo, santykių stabilumo, teisėtų lūkesčių ir protingumo principais, todėl šiuo atveju taikytinas senaties terminas. Be to, pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 8.1 papunktį, Bendrovė galėjo būti kontroliuojama 3 metus nuo projekto veiksmų programos užbaigimo.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad pagal Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 (toliau – ir Rekomendacijos), 15 punktą, pažeidimo tyrimo išvada yra reglamento (EB) Nr. 1828/2006 27 straipsnio b dalyje nurodomas pirmasis rašytinis įvertinimas (pažeidimo nustatymo patvirtinimo dokumentas), kuriame remiantis konkrečiais faktais nurodyta, kad buvo padarytas pažeidimas, neatmetant galimybės šią išvadą vėliau patikslinti ar panaikinti administracinio ar teisminio proceso metu. Agentūra, turėdama teisę tikslinti pirminę pažeidimo tyrimo išvadą ir vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4930-463/2016, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kaip tai nustatyta Rekomendacijų 27 punkte, 2016 m. gruodžio 2 d. atnaujino įtariamo pažeidimo tyrimą ir priėmė sprendimą dėl projekto „SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas UAB „Via Unica“ nustatyto Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo. Agentūros sprendimas dėl nustatyto pažeidimo (Išvada) ir Įsakymas turėtų būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas. Atsakovo vertinimu, Įsakymas priimtas per nustatytą terminą, vadovaujantis paramos administravimą reglamentuojančiais teisės aktais, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus ir principus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Lietuvos verslo ir paramos agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pažeidimo tyrimo procedūra dėl pareiškėjo veiksmų buvo atnaujinta vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą, kuriuo Agentūra įpareigota įvertinti naujai paaiškėjusių aplinkybių įtaką sprendimui dėl pažeidimo. Atkreipė dėmesį į 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamento Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad, vykdant daugiametes programas, patraukimo atsakomybėn senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa; senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Pažeidimas dėl pareiškėjo veiksmų pradėtas tirti dar 2013 m. gruodžio mėn. Pareiškėjo projektas finansuotas įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemones. Veiksmų programos pabaiga, vadovaujantis 2006 m. liepos 11 d. Tarybos Reglamento (EB)
Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006) 88–90 straipsniais, siejama su Lietuvos teikiamų galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos tvirtinimu Europos Komisijoje. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, atsiliepimo į skundą teikimo dieną veiksmų programa dar nebuvo pasibaigusi, t. y. Europos Komisija nebuvo patvirtinusi Lietuvos pateiktos galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su pareiškėjo pastebėjimu, jog Sutarties bendrųjų sąlygų
8.1 papunktyje numatyta įvairių kontroliuojančių institucijų teisė susipažinti su visais projekto dokumentais 3 metus nuo veiksmų programos, pagal kurią buvo įgyvendintas projektas, užbaigimo, teisė tikrinti ir kontroliuoti projektą, tačiau manė, kad pareiškėjas klaidingai sieja savo projekto vykdymo pabaigos datą su veiksmų programos užbaigimu.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Via Unica“ skundą.
8. Teismas nustatė, kad Agentūra 2013 m. gruodžio 6 d. gavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2013 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. 4-09-694 dėl duomenų pateikimo, kuriame nurodyta, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-410-12 dėl piktnaudžiavimo tarnyba, nusikaltimų valstybei ir nuosavybei. Agentūra 2014 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą dėl pažeidimo (2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03) ir 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu
Nr. R4-8622(13.1.5) su priimtu sprendimu supažindino pareiškėją ir atsakovą, 2014 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. R4-9087(13.1.5) bei 2014 m. spalio 8 d. raštu Nr. R4-6364(13.1.5) pateikė sprendimo patikslinimus. Ūkio ministras 2014 m. lapkričio 26 d. priėmė įsakymus Nr. 4-859 ir Nr. 4-860, kuriais nusprendė nutraukti Sutartį ir įpareigoti pareiškėją grąžinti 944 190,64 Lt (273 456,51 Eur) Europos Sąjungos fondų lėšų į Ministerijos sąskaitą, nustatė palūkanų ir delspinigių mokėjimo tvarką. Pareiškėjas, nesutikdamas su ūkio ministro 2014 m. lapkričio 26 d. priimtais įsakymais
Nr. 4-859 ir Nr. 4-860, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris
2016 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4930-463/2016 panaikino skundžiamus įsakymus ir perdavė iš naujo nagrinėti pareiškėjo tyrimo pažeidimą.
9. Agentūra, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą, 2016 m. gruodžio 2 d. atnaujino pažeidimo tyrimo procedūrą dėl Bendrovės veiksmų ir 2017 m. sausio 20 d. raštu Nr. R4-647(13.3.20-36) pateikė Ministerijai priimto sprendimo kopiją – 2017 m. sausio 11 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT04, ir siūlymą – nutraukti Sutartį ir sugrąžinti visas sumokėtas lėšas, nustačius Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimą. Atsakovas išnagrinėjo gautus dokumentus ir, nekeisdamas nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, jo pagrindu priėmė ginčijamą 2017 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 4-242.
10. Išvadoje, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, konstatuota, kad Bendrovė, iš anksto nustatydama Pirkimų kainas, sudarydama sąlygas laimėti vienam tiekėjui (t. y. leisdama Pirkimų laimėtojams pasirinkti kitus Pirkimų konkurse dalyvausiančius dalyvius ir pati pasirinkdama kitus dalyvius, kuriems nurodė pateikti pasiūlymus didesne kaina) bei reikalaudama atlygio už Pirkimų laimėjimą, pažeidė lygiateisiškumo ir skaidrumo principą.
11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų apie senaties termino eigą pagrįstumo, priėjo prie išvados, jog ginčo santykiams taikytinos Reglamento Nr. 2988/95 nuostatos, kuriose, be kita ko, įtvirtintas patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas pažeidimas, bei nurodyta, jog, vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia, kol visiškai nebaigiama programa, o senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui (3 str. 1 d.). Šios nuostatos įtvirtina taisyklę, kad nors bendrasis patraukimo atsakomybėn senaties terminas yra ketveri metai, tačiau daugiamečių programų atveju jis gali būti pratęsiamas iki tol, kol visiškai baigiama programa. Kadangi šia nuostata senaties terminas gali būti pratęsiamas, tokiu atveju, jei ketverių metų terminas baigtųsi vėliau nei būtų užbaigta daugiametė programa, galiotų pastarasis terminas. Vadinasi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2988/95 tikslą – užtikrinti Sąjungos finansinių interesų apsaugą – ir specialiąją daugiametėms programoms taikomą senaties termino dies ad quem (diena, kurią baigiasi terminas) apskaičiavimo taisyklę, senaties terminas gali būti tik prailginamas, bet ne sutrumpinamas.
12. Teismo vertinimu, iš anksčiau aptartos Bendrovės padaryto pažeidimo tyrimo eigos,
be kita ko, kad numanomas pažeidimas tęsėsi nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d., pažeidimo tyrimas baigtas 2014 m. rugsėjo 9 d. surašius pažeidimo tyrimo išvadą
Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03, apie tyrimo rezultatus Bendrovė buvo informuota atsakovo 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. R4-8622(13.1.5), kurį ji apskundė teismui, matyti, kad Bendrovės padaryto tęstinio pobūdžio pažeidimo ketverių metų senaties termino eiga buvo nutrūkusi kompetentingoms institucijoms (Agentūrai ir teismui) pradėjus su pažeidimo tyrimu ir teisminiu nagrinėjimu susijusius veiksmus, apie kuriuos jai buvo pranešta ir ji juose dalyvavo. Taigi, 2016 m. birželio 17 d. atnaujinus pažeidimo tyrimą ir ginčijamu Įsakymu pritaikius lėšų grąžinimo sankciją, Reglamente Nr. 2988/95 nustatytas ketverių metų senaties terminas nebuvo pasibaigęs.
13. Teismas, apžvelgęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendime Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra prieš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, C-436/15, EU:C:2017:468, pateiktus išaiškinimus, pažymėjo, kad pareiškėjo projektas (kodas Nr. S-VP3-1.3.-ŪM-06-K-02-075) buvo finansuojamas įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programos, kuri vyksta keletą metų ir taip pat yra priskirtina daugiametėms programoms, priemones. Vadovaujantis Reglamento Nr. 1083/2006
88–90 straipsniais, veiksmų programos pabaiga siejama su Lietuvos teikiamų galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos tvirtinimu Europos Komisijoje. Nors Sutartyje nurodyta minėto pareiškėjo projekto vykdymo pabaigos data – 2011 m. liepos 1 d., tačiau Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programa šiai dienai dar nėra pasibaigusi, nes Europos Komisija nėra patvirtinusi Lietuvos pateiktos galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos. Teismas konstatavo, kad minėta daugiametė programa dar nėra pasibaigusi, o pareiškėjo patraukimo atsakomybėn terminas dar nėra suėjęs.
III.
15. Pareiškėjas UAB „Via Unica“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
16. Pareiškėjas pirmiausiai nesutinka su teismo nurodyta aplinkybe, kad tariamas pažeidimas buvo daromas iki 2014 m. rugsėjo 9 d., t. y. iki kol Agentūra parengė 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03, nes toks pažeidimo padarymo fakto nustatymas yra ydingas ir nelogiškas, sudaro sąlygas piktnaudžiauti procesu. Pareiškėjas taip pat nepritaria teismo pozicijai, kad programos veiksmų pabaiga sietina su Lietuvos teikiamų galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos tvirtinimu Europos Komisijoje. Pareiškėjo nuomone, byloje nėra pagrindo vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-436/15, nes pagal Sutartį Bendrovės vykdytas projektas neatitinka minėtame prejudiciniame sprendime nagrinėto projekto sąlygų ir aplinkybių, t. y. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, tam, kad projektas būtų laikomas daugiamete programa, jis turi būti vykdomas bent dvejus metus, tačiau Bendrovės vykdytas projektas truko trumpiau nei vienerius metus (pradžia – 2010 m. rugpjūčio 2 d., pabaiga – 2011 m. liepos 1 d.), todėl jis negali būti laikomas daugiamete programa pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą. Pareiškėjas pakartoja, jog Sutarties bendrųjų sąlygų 8.1 papunktyje numatyta, kad Bendrovės tikrinimas gali būti atliekamas 3 metus po veiksmų programos užbaigimo, todėl šiuo atveju senaties terminas buvo praleistas, o finansinės korekcijos pritaikytos praėjus neprotingai ilgam laikotarpiui nuo projekto pabaigos. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Rekomendacijų 25 ir 26 punktais, nustačius viešųjų pirkimų vykdymo pažeidimą, proporcingas poveikis nustatomas vadovaujantis Europos Komisijos parengtomis Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešųjų pirkimų srityje gairėmis (2007 m. lapkričio 29 d. redakcija, COCOF 07/0037/03-ES; toliau – ir Gairės). Agentūra ir Ministerija nesivadovavo šiomis Gairėmis (konkrečiau, jų 21 punktu) ir netinkamomis finansuoti pripažino visas išlaidas, todėl skirta finansinė korekcija yra neproporcinga nustatytam pažeidimui. Atitinkamai, jei teismas laikytų, kad senaties terminas nėra suėjęs, netinkamomis finansuoti turėtų būti pripažintos 85 958,19 Eur (343 832,79 x 25 proc.), neatskaičius PVM, dydžio lėšos.
17. Atsakovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes bei argumentus, mano, kad teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl patraukimo atsakomybėn senaties termino už pažeidimus vykdant projektą, kuriam buvo skirta Europos Sąjungos struktūrinė parama (Europos regioninės plėtros fondo lėšos), skaičiavimo.
20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
21. Byloje nėra ginčo, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja patraukimo atsakomybėn senaties termino, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kodėl šiuo atveju nebūtų galima vadovautis 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamente Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, nustatančiame bendrąsias taisykles, reglamentuojančias vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus, įtvirtintomis taisyklėmis. Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai. Jeigu pažeidimai daromi nuolat ir pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. Vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa. Senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo. Tačiau senaties terminas įsigalioja ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis lygus dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal 6 straipsnio 1 dalį.
22. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl pastarosios reglamento nuostatos taikymo valstybėse narėse, 2004 m. birželio 24 d. sprendime Herbert Handlbauer GmbH, C-278/02, EU:C:2004:388, pažymėjo, jog nesant atskirų Bendrijos sektorių taisyklių, numatančių trumpesnį terminą, bet ne trumpesnį kaip treji metai, arba ilgesnį senaties terminą įtvirtinančių nacionalinių teisės aktų, Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis valstybėse narėse yra taikoma tiesiogiai. Teisingumo Teismas vėlesniuose savo sprendimuose yra pakartotinai pabrėžęs, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje kalbama apie Bendrijos lygiu nustatytas sektorių taisykles, kaip tai patvirtina šio reglamento penkta konstatuojamoji dalis, o ne apie nacionalines sektorių taisykles; nacionalinėse taisyklėse (nebūtinai specialiuosiuose ir (arba) sektorių teisės aktuose) gali būti nustatomi nauji ar toliau taikomi anksčiau nustatyti tik ilgesni senaties terminai (žr., pvz., 2009 m. sausio 9 d. sprendimą Josef Vosding Schlacht‑, Kühl‑ und Zerlegebetrieb ir kt., C-278/07 – C-280/07, EU:C:2009:38). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad patraukimo atsakomybėn senaties terminas negali būti nustatytas viešąja sutartimi, todėl pareiškėjo argumentai, jog, pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1 papunktį, Bendrovė galėjo būti kontroliuojama tik 3 metus nuo projekto veiksmų programos užbaigimo, yra atmestini. Papildomai pastebėtina, kad Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1 papunktyje yra įtvirtintas ne patraukimo atsakomybėn senaties terminas, o laikotarpis, kurį projekto vykdytojas turi pareigą sudaryti galimybę atitinkamoms nacionalinėms ir Europos Sąjungos institucijoms susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su vykdomu projektu bei sutartimi, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 1083/2006 90 straipsnyje, į kurį ir daroma nuoroda Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1 papunktyje.
23. „Pažeidimo“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2988/95, reiškia bet kurį Sąjungos teisės aktų nuostatų pažeidimą, atsirandantį iš ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, todėl šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatyta senaties taisyklė netaikoma patraukiant atsakomybėn už pažeidimus, padarytus dėl nacionalinės valdžios institucijų klaidų suteikiant finansinę paramą Sąjungos vardu ir iš jos biudžeto (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą Bayerische Hypotheken-und Vereinsbank, C‑281/07, EU:C:2009:6). Ši senaties taisyklė taikoma šio reglamento 4 straipsnyje numatytiems pažeidimams, kurie kelia grėsmę Sąjungos finansiniams interesams (žr., pvz., sprendimus Herbert Handlbauer GmbH ir Josef Vosding Schlacht‑, Kühl‑ und Zerlegebetrieb ir kt.). Pabrėžtina, jog net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius Sąjungos interesus (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Airija prieš Komisiją, C‑199/03, EU:C:2005:548).
24. Pažeidimas laikytinas „tęstiniu“, jeigu tęsiasi neveikimas, dėl kurio pažeista Sąjungos teisės aktų nuostata (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. gruodžio 2 d. sprendimą José Martí Peix SA prieš Komisiją, C‑226/03 P, EU:C:2004:768). Pažeidimas yra „pakartotinis“, kaip tai suprantama toje nuostatoje, jeigu jį padaro ekonominės veiklos vykdytojas, iš visų savo vykdomų panašių operacijų, kuriomis pažeidžiama ta pati Sąjungos teisės nuostata, gaunantis ekonominės naudos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. sausio 11 d. sprendimą Vonk Dairy Products, C-279/05, EU:C:2007:18). Be to, Reglamento Nr. 2988/95
3 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad, kalbant apie chronologinį ryšį, kuris turi sieti pažeidimus, kad šie sudarytų „pakartotinį pažeidimą“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikalaujama tik to, jog kiekvieną pažeidimą nuo ankstesniojo skiriantis laikotarpis būtų trumpesnis už tos pačios straipsnio dalies pirmoje pastraipoje numatytą senaties terminą. Pavyzdžiui, pažeidimai, susiję su gamintojo sandėliuojamo cukraus kiekių apskaičiavimu, padaryti skirtingais prekybos metais, dėl kurių tas gamintojas neteisingai deklaravo minėtus kiekius, o dėl to buvo nepagrįstai išmokėtos sumos kaip kompensacija už sandėliavimo išlaidas, iš principo sudarė „pakartotinį pažeidimą“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG, C-52/14, EU:C:2015:381).
25. Pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą, tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas, patikslinant, kad šioje nuostatoje vartojamas žodžių junginys „pažeidimas buvo baigtas“ turi būti suprantamas kaip nuoroda į dieną, kai buvo baigtas paskutinis tą patį pakartotinį pažeidimą sudarantis veiksmas, neatsižvelgiant į tai, kada nacionalinė administracija sužinojo apie šį pažeidimą (žr., pvz., sprendimą Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG). Atsižvelgus į Teisingumo Teismo vertinimus galima teigti, kad tokiais atvejais yra svarbus sudarytos neteisėtos sutarties įvykdymo momentas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Chambre de commerce et d’industrie de l’Indre, C‑465/10, EU:C:2011:867).
26. Nustatant senaties termino pabaigos momentą būtina įvertinti ir tai, ar egzistavo aplinkybės, nutraukusios prasidėjusį senaties terminą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sprendime Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG pasisakydamas dėl senaties termino nutraukimo sąlygų, nurodė, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos prasme „kompetentinga institucija“ turi būti suprantama kaip institucija, pagal nacionalinę teisę turinti kompetenciją imtis aptariamų su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusių veiksmų, ir ši institucija gali būti ne ta, kuri skiria sumas ar šias sumas išieško, jei jos neteisėtai gautos pažeidžiant Sąjungos finansinius interesus. „Atitinkamas asmuo“ apibūdinamas kaip ūkio subjektas, įtariamas pažeidimų, dėl kurių atliekamas tyrimas ar už kuriuos traukiama atsakomybėn, padarymu. Reglamente Nr. 2988/95 nenumatyta specialių taisyklių dėl tvarkos, pagal kurią atitinkamam asmeniui turi būti pranešta apie „su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusį veiksmą“, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą. Laikytina, jog pastaroji sąlyga įvykdyta, kai atsižvelgiant į visus faktinius duomenis galima daryti išvadą, kad apie atitinkamus su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusius veiksmus iš tikrųjų buvo pranešta atitinkamam asmeniui. Kalbant apie juridinį asmenį, ši sąlyga įvykdoma, jeigu apie atitinkamą veiksmą iš tikrųjų buvo pranešta asmeniui, kurio veiksmai pagal nacionalinę teisę gali būti priskirti šiam juridiniam asmeniui, o tai turi patikrinti teismas.
27. Dėl sąvokos „su tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu [patraukimu atsakomybėn] susijęs veiksmas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra akcentavęs, kad senaties terminas, kaip antai numatytasis toje nuostatoje, atlieka teisinio saugumo funkciją ir kad tokia funkcija nebūtų visiškai įgyvendinta, jei šis terminas galėtų būti nutraukiamas dėl kiekvieno nacionalinės administracijos bendro patikrinimo, neturinčio ryšio su įtarimais padarius pažeidimus, susijusiais su pakankamai konkrečiai apibrėžtomis operacijomis (žr., pvz., 2010 m. spalio 28 d. sprendimą SGS Belgium ir kt., C‑367/09, EU:C:2010:648). Teisingumo Teismo vertinimu, pavyzdžiui, kai nacionalinės valdžios institucijos pateikia asmeniui ataskaitą apie nustatytą jo padarytą pažeidimą, susijusį su konkrečia operacija, prašo pateikti su šia operacija susijusios papildomos informacijos ar skiria jam su šia operacija susijusią nuobaudą, jos imasi pakankamai konkrečių veiksmų, susijusių su pažeidimo tyrimu ar patraukimu atsakomybėn už jį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95
3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą (žr., pvz., sprendimus SGS Belgium ir kt., Chambre de commerce et d’industrie de l’Indre). Minėtame sprendime Herbert Handlbauer GmbH Teisingumo Teismas nurodė, kad, pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą, pranešimas atitinkamai įmonei apie muitinės patikrinimą yra laikomas su pažeidimo tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusiu veiksmu, kuris nutraukia to paties straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatytą senaties terminą, tik jei sandoriai, dėl kurių teisėtumo kyla įtarimų, yra akte pakankamai aiškiai aprašyti. Taigi, iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos galima daryti išvadą, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas „su tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu [patraukimu atsakomybėn] susijusiu veiksmu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą, juo turi būti pakankamai tiksliai apibrėžtos operacijos, su kuriomis susiję įtarimai padarius pažeidimus, tačiau pagal šį tikslumo reikalavimą nebūtina, kad minėtu veiksmu būtų nurodyta galimybė skirti konkrečią administracinę nuobaudą ar priemonę
(žr., pvz., sprendimą Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG).
28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Agentūra pirminę informaciją apie numanomą pažeidimą gavo 2013 m. gruodžio 6 d., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2013 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 4-09-694. Agentūra 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R4-16399(13.3.30-36) pareiškėją informavo apie pradėtą įtariamo pažeidimo tyrimą, o 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. R4-2935(13.3.30-36) pateikė platesnę informaciją apie įtariamą pažeidimą, prašė iki 2014 m. kovo 28 d. pateikti argumentus dėl įtariamo pažeidimo (žr., pvz., 2017 m. sausio 11 d. Išvadą, b. l. 35–49; Agentūros 2014 m. spalio 8 d. raštą
Nr. R4-9364(13.1.5), byla Nr. I-4930-463/2016, I t., b. l. 14–15). Agentūra 2014 m. rugsėjo 12 d. patvirtino 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03
(byla Nr. I-4930-463/2016, I t., b. l. 130–139). Ūkio ministras 2014 m. lapkričio 26 d. įsakymais
Nr. 4-859 ir Nr. 4-860 nutraukė Sutartį, įpareigojo pareiškėją per 60 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos grąžinti 944 190,64 Lt (273 456,51 Eur) Europos Sąjungos fondų lėšų, nurodė metinių palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo tvarką (byla Nr. I-4930-463/2016, I t.,
b. l. 87–89). Pareiškėjas 2015 m. sausio 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtus ūkio ministro įsakmus Nr. 4-859 ir Nr. 4-860. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4930-463/2016 iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Ūkio ministro 2014 m. lapkričio 26 d. įsakymus Nr. 4-859 ir Nr. 4-860, pripažino, kad Agentūra netinkamai atliko pažeidimo tyrimą, priimdama 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03, ir perdavė iš naujo nagrinėti pareiškėjo pažeidimą. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka (apeliacinius skundus atsisakyta priimti), todėl įsiteisėjo 2016 m. liepos 2 d. (Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 96 str. 1 d., 127 str. 1 d.). Agentūra įtariamo pažeidimo tyrimą atnaujino 2016 m. gruodžio 2 d.
29. Iš 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvados ir 2017 m. sausio 11 d. pažeidimo tyrimo išvados matyti, kad Agentūra vertino ir pažeidimus nustatė remonto ir rekonstrukcijos darbų pirkimo procedūroje (kvietimai tiekėjams teikti pasiūlymus išsiųsti 2010 m. lapkričio 22 d., sutartis sudaryta 2010 m. gruodžio 6 d.), audio / video aparatūros pirkimo procedūroje (kvietimai tiekėjams teikti pasiūlymus išsiųsti 2011 m. birželio 28 d., sutartis sudaryta 2011 m. rugpjūčio 8 d.), t. y. konstatavo, kad, be kita ko, projekto vykdytojas sudarė sąlygas pirkimus laimėti vienam tiekėjui, tokiu būdu pažeisdamas lygiateisiškumo principą bei nesiekdamas racionalaus lėšų panaudojimo (D. K., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – 2010 m. lapkričio 2 d.
UAB „Via Unica“ direktorės A. M. įsakymu Nr. 10/11/02 sudarytos UAB „Via Unica“ pirkimų komisijos pirmininkė ir projektų vadovė, o nuo 2011 m. sausio 5 d. – ir UAB „Via Unica“ generaline direktorė, už neteisėtus veiksmus, atliktus organizuojant remonto ir rekonstrukcijos darbų pirkimą, dar ir pareikalavo bei gavo kyšį, ji nuteista Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžiu; D. K. kasacinis skundas netenkintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 2K-390-895/2016), taip pat nustatė smulkesnius pažeidimus, tokius kaip kad: 2013 m. kovo 14–15 d. vykusios patikros vietoje metu Bendrovė neparodė nurodytos įsigytos įrangos bei nepateikė įrangos charakteristikas patvirtinančių dokumentų, 2013 m. balandžio 4 d. pakartotinės patikros vietoje metu parodė tik dalį įsigytos įrangos ir vėl negalėjo pateikti charakteristikas patvirtinančių dokumentų, minėtų patikrinimų metu taip pat nepateikė įsigytų rinkodaros paslaugų produktų (lankstinukų, bukletų, skelbimų, vizitinių kortelių) pavyzdžių, išskyrus lankstinuką rusų kalba, o pateiktuose maketuose neteisingai nurodytas Europos Sąjungos struktūrinis fondas, viešbučio internetinėje svetainėje nepateikiama projekto viešinimo informacija ir kt. Remiantis Sutarties Specialiųjų sąlygų 3.1 ir 3.2 papunkčiais, projekto veiklų įgyvendinimo pradžia – 2010 m. rugpjūčio 2 d., pabaiga – 2011 m. liepos 1 d., projekto įgyvendinimo laikotarpis Sutarties pakeitimo susitarimu Nr. 1, sudarytu 2011 m. birželio 27 d., buvo pratęstas iki 2011 m. rugsėjo 1 d. (byla Nr. I-4930-463/2016, II t., b. l. 127), o Sutarties pakeitimo susitarimu Nr. 2, sudarytu 2011 m. rugsėjo 26 d., – iki 2011 m. gruodžio 15 d. (byla Nr. I-4930-463/2016, II t., b. l. 126).
30. Išvados 7.2 papunktyje nurodyta, kad „laikotarpis arba data, kada buvo padarytas pažeidimas“: 2010 m. lapkričio 4 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl konkrečių termino skaičiavimo taisyklių ir jo pradžios momento, pareiškėjo vykdytą projektą nepagrįstai
laikė daugiamete programa, kaip ši sąvoka išaiškinta, be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-436/15, taip pat
kad Agentūra Išvadoje bei pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažeidimo pabaigos momentą nepagrįstai susiejo su 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvados
Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03 priėmimu. Tačiau pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Agentūros konstatuoto pažeidimo padarymo data buvo 2010 m. lapkričio 4 d., kadangi iš Išvados turinio matyti, jog 2010 m. lapkričio 4 d. laikoma tik pažeidimų pradžios momentu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju Išvadoje buvo konstatuoti keli panašaus pobūdžio pažeidimai, susiję netinkamu viešųjų pirkimų vykdymu, ne visų jų padarymo aplinkybės ir datos yra aiškios (pvz., nežinoma, kada buvo įvykdytos neteisėtai sudarytos sutartys), tačiau pareiškėjas ginčijamo Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą ginčija tik senaties termino aspektu, bei vadovaudamasi nutarties 21 punkte išdėstytomis taisyklėmis, protingumo kriterijumi, pripažįsta tikslinga patraukimo atsakomybėn senaties termino pradžią šiuo konkrečiu atveju susieti su projekto pabaigos momentu – 2011 m. gruodžio 15 d.
31. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjas buvo patrauktas atsakomybėn per Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ketverių metų patraukimo atsakomybėn senaties terminą, prieina prie išvados, jog senaties terminas nutrūko, kai (nesant tikslių duomenų apie anksčiau atliktus kitus kompetentingos institucijos veiksmus, susijusius su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu) Agentūra Bendrovei pateikė 2014 m. kovo 20 d. raštą Nr. R4-2935(13.3.30-36), kuriame apžvelgti įtariami pažeidimai, atkartoti abiejose pažeidimo tyrimo išvadose, ir Bendrovė paprašyta pateikti dėl jų paaiškinimus, t. y. kompetentingai institucijai ėmusis bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Nors administracinėje byloje Nr. I-4930-463/2015 esančiuose dokumentuose (tarp jų – minėtame 2014 m. kovo 20 d. rašte bei 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvadoje) užsimenama apie kitą raštą, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie pradėtą įtariamo pažeidimo tyrimą ir mokėjimo prašymų nagrinėjimo sustabdymą – Agentūros 2013 m. gruodžio 31 d. raštą
Nr. R4-16399(13.3.30-26), teisėjų kolegija nenustatė, kad šis raštas būtų buvęs pateiktas teismui, todėl nėra galimybės įvertinti minėto rašto turinio. Nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. kovo
20 d. praėjo 2 metai 3 mėnesiai. Atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta ūkio ministro 2014 m. lapkričio 26 d. įsakymais Nr. 4-859 ir Nr. 4-860, kuriuos pareiškėjas apskundė teismui. Teisminio proceso metu buvo priimtas 2016 m. birželio 17 d. teismo sprendimas, kuris įsiteisėjo 2016 m. liepos 2 d. ir kuriuo Agentūra buvo įpareigota iš naujo atlikti įtariamo pažeidimo tyrimą. Agentūra įtariamo pažeidimo tyrimą atnaujino 2016 m. gruodžio 2 d., t. y. praėjus 5 mėnesiams nuo atitinkamo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas buvo informuotas apie įtariamo pažeidimo tyrimo atnaujinimą ir, jei taip, kada, tačiau pareiškėjas negalėjo nežinoti apie jo paties inicijuotos administracinės bylos baigtį, o 2017 m. sausio 11 d. išvada jam buvo išsiųsta kartu su 2017 m. sausio 20 d. lydraščiu, ginčijamas Įsakymas priimtas 2017 m. balandžio
19 d. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, patraukimo atsakomybėn senaties terminas (4 metai), įvertinant jo nutraukimo laikotarpius, nagrinėjamu atveju nebuvo suėjęs.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog finansinių korekcijų jam taikymas praėjus tokiam ilgam laiko tarpui yra nesuderinamas su teisėtumo, protingumo, teisėtų lūkesčių ir kitais principais, yra nepagrįsti, kadangi šioje byloje buvo konstatuota, kad Agentūra įtariamo pažeidimo tyrimą atliko nepraleisdama senaties termino, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad savaime lūkesčiai gauti lėšų projekto, įgyvendinamo iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto, išlaidoms, kurios neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to yra netinkamos finansuoti, apmokėti, negali būti laikomi teisėtais (žr., pvz., 2014 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-857/2014, 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1305-624/2018). Be to, absoliuti riba, taikoma patraukimo atsakomybėn už pažeidimą senaties terminui, yra įtvirtinta Reglamento Nr. 2988/95
3 straipsnio 1 dalies ketvirtojoje pastraipoje, kurioje nurodyta, kad šis terminas sueina ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis, lygus tos pačios straipsnio dalies pirmoje pastraipoje numatytam dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal šio reglamento
6 straipsnio 1 dalį. Išskyrus pastarąjį atvejį, dėl kompetentingos institucijos su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusių veiksmų, apie kuriuos pranešta atitinkamam asmeniui pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą, to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies ketvirtojoje pastraipoje numatytas terminas nenutrūksta (žr., pvz., sprendimą Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG). Nagrinėjamu konkrečiu atveju Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytas dvigubas senaties terminas yra aštuoneri metai, todėl minėta absoliuti riba nebuvo pažeista.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde yra suformuluotas naujas materialusis reikalavimas – sumažinti netinkamomis finansuoti pripažintinų lėšų dydį iki
85 958,19 Eur. Akcentuotina, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, be kita ko, pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Šiuo atveju naujas materialiusis reikalavimas buvo suformuluotas ir pateiktas net ne pirmosios instancijos teismui,
o apeliacinės instancijos teismui, nepaaiškinant, kodėl pareiškėjas šio reikalavimo nepateikė ir objektyviai negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija šio apeliacinio skundo reikalavimo plačiau nenagrinėja ir dėl jo nepasisako.
34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai pareiškėjo pagal Sutartį vykdomą projektą pripažino daugiamete programa Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies prasme, o pažeidimo pabaigos momentą susiejo su pažeidimo tyrimo išvados priėmimu, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu galutiniu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Be to, kadangi šiuo atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, netenkinamas ir apeliacinio skundo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija