Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO 1, 7 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1381
2014 m. birželio 4 d. Nr. 505
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. SV-S-599 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 1, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-1381 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnį ir suteikti atskiroms ūkio subjektų grupėms (fiziniams ir juridiniams asmenims, gaminantiems produkciją iš medienos ar apdirbantiems medieną ir apsirūpinantiems žaliava savo gamybinėms reikmėms, ir ūkininkams, perkantiems iki 80 kub. metrų žaliavinės medienos savo ūkio reikmėms) pirmumo teisę įsigyti valstybiniuose miškuose pagamintos žaliavinės medienos. Toks pirmumo teisės suteikimas yra objektyviai nepagrįstas ir apsunkintų kitų ūkio subjektų galimybes lygiais pagrindais dalyvauti ir varžytis medienos rinkoje ir įsigyti valstybiniuose miškuose pagamintos žaliavinės medienos, tokiu būdu galėtų būti pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje laiduojama sąžiningos konkurencijos laisvė. Nei Įstatymo projekte, nei aiškinamajame rašte nenurodyta jokių pagrįstų argumentų ar objektyvių duomenų, pagrindžiančių Įstatymo projektu siūlomo teisinio reguliavimo, kuriuo galimai būtų ribojama konkurencija, būtinumą ar tai, kokias asmenų teises, laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ar konstituciškai svarbius tikslus siekiama apsaugoti.
2. Įstatymo projekto nuostatos neužtikrina aiškinamajame rašte nurodyto Įstatymo projekto tikslo ir uždavinių – „organizuojant miškų ūkio veiklą daugiau dėmesio skirti verslo analizei jo poreikių užtikrinimui, vietinės gamybos subalansuotam vystymuisi bei kaimo plėtros perspektyvai“ – įgyvendinimo. Siūlomas teisinis reguliavimas neturės reikšmingos įtakos „vietinės gamybos“ vystymuisi ar „kaimo plėtros perspektyvai“, nes siūloma išskirti ūkio subjektų grupė – fiziniai ir juridiniai asmenys, gaminantys produkciją iš medienos ar apdirbantys medieną ir apsirūpinantys žaliava savo gamybinėms reikmėms, – nesusieta su vietinės gamybos vystymu, o kita siūloma išskirti ūkio subjektų grupė –ūkininkai, perkantys iki 80 kub. metrų žaliavinės medienos savo ūkio reikmėms, – yra tik viena iš ūkio subjektų grupių, veikiančių kaimo gyvenamosiose vietovėse ir prisidedančių prie kaimo plėtros. Nėra jokių argumentų, kodėl iš visų žemės ūkio veiklos subjektų išskiriami tik ūkininkai (t. y. asmenys, veikiantys pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymą), nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymu, žemės ūkio veiklą vykdo ir kiti subjektai (šio įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje žemės ūkio veiklos subjektas apibrėžtas kaip žemės ūkio veikla arba žemės ūkio ir alternatyviąja veikla užsiimantis fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, taip pat Lietuvoje registruotas užsienio juridinio asmens filialas, kurių žemės ūkio valda yra įregistruota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre). Taip pat neatlikta išsami analizė ir nepateikiama jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kokiu būdu Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas prisidėtų prie keliamų tikslų įgyvendinimo, kokią įtaką siūlomas teisinis reguliavimas turėtų šalies ūkiui, verslo plėtrai, vietinės gamybos vystymuisi, kaimo plėtros perspektyvoms.
3. Įstatymo projekto nuostatoms dėl pirmumo įsigyti žaliavinės medienos suteikimo fiziniams ir juridiniams asmenims, gaminantiems produkciją iš medienos ar apdirbantiems medieną ir apsirūpinantiems žaliava savo gamybinėms reikmėms, praktiškai įgyvendinti reikėtų sukurti sudėtingą patikros sistemą, kuri leistų patikimai įvertinti medieną perdirbančių ūkio subjektų gamybines reikmes ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, ypač ne Europos Sąjungos valstybėse. Tokios sistemos sukūrimas ir įdiegimas pareikalautų papildomų valstybės biudžeto lėšų, sistemos taikymo sąnaudos būtų neadekvačiai didelės ir neproporcingos sistemos teikiamai naudai.
4. Suteikus pirmumo teisę atskiroms ūkio subjektų grupėms (fiziniams ir juridiniams asmenims, gaminantiems produkciją iš medienos ar apdirbantiems medieną ir apsirūpinantiems žaliava savo gamybinėms reikmėms, ir ūkininkams, perkantiems iki 80 kub. metrų žaliavinės medienos savo ūkio reikmėms) įsigyti valstybiniuose miškuose pagamintos žaliavinės medienos, dėl riboto medienos pirkėjų skaičiaus galimai mažėtų žaliavinės medienos kaina. Tai turėtų neigiamos įtakos valstybės biudžetui, nes mažėtų privalomieji atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį.
5. Nėra jokių objektyvių argumentų ir pagrįstų skaičiavimų, leidžiančių sudaryti išskirtines sąlygas ūkininkams įsigyti 80 kub. metrų ar kitokį kiekį valstybiniuose miškuose pagamintos žaliavinės medienos savo ūkio reikmėms. Dalis ūkininkų yra kartu ir miško savininkai, kurie reikiamą žaliavinę medieną gali pasigaminti savo miškuose, kita dalis ūkininkų, kaip ir bet kurie kiti ūkio subjektai ar fiziniai asmenys, žaliavinės medienos gali įsigyti rinkoje iš valstybinių miškų valdytojų ar privačių miškų savininkų.