Administracinė byla Nr. A-978-815/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02670-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
.
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (A. S.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 24S123319 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui neišduotas leidimas nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo išdavimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:
2.1. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2023 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo.
2.2. Migracijos departamentas pareiškėjui išsiuntė pranešimą, siūlydamas pateikti papildomus dokumentus, t. y. jo tėvo gimimo liudijimą, daugiau duomenų apie senelės tautybę.
2.3. Pareiškėjas Migracijos departamentui papildomai pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. spalio 25 d. pažymą Nr. R4-4469, kurioje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog I. S. gyveno Kaune bei dokumentų apie jos turėtą arba iki 1940 m. birželio 15 d. netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, archyve saugomuose fonduose nerasta, tačiau išdavė Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose esančio Kauno miesto (duomenys neskelbtini) gyventojo A. R. (I. S. tėvo) buto-ūkio lapo kopiją bei 2023 m. rugsėjo 12 d. išduotą Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą Nr. P2-9929-(8.14 Mr), kurioje nurodyta, kad Kauno šv. Kryžiaus Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1928 m. birželio 30 d. pakrikštyta A. R. ir S. R. duktė vardu I. L. N., gim. 1928 m. vasario 26 d.
2.4. Migracijos departamentas privalėjo išaiškinti pareiškėjui, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. spalio 25 d. pažymoje Nr. R4-4469 nurodytas asmuo nėra jo senelė. Migracijos departamentas žinojo, jog archyvinėse pažymose nurodytas asmuo nebuvo ištremtas, o gyveno Lietuvoje iki 1944 m. liepos 26 d. ir išvyko į Vokietiją.
2.5. Migracijos departamentas sugretindamas I. S. asmens bylą su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. spalio 25 d. pažyma, privalėjo informuoti pareiškėją apie tai, kad pareiškėjo teikiami dokumentai gali priklausyti kitam asmeniui. Migracijos departamentas turėjo pareigą pasiūlyti pareiškėjui pateikti papildomų duomenų apie jo senelę, kurie patvirtintų jos kilmę ir sąsajas su Lietuva. Migracijos departamento prašymas pateikti papildomus duomenis (tėvo gimimo liudijimo vertimą į lietuvių kalbą bei daugiau dokumentų apie senelės I. S. gyvenimą Rusijoje, t. y. Rusijos Federacijos įgaliotų institucijų išduotus dokumentus, kuriuose būtų nurodyti jos asmens duomenys, duomenys apie jos tėvus ir (ar) duomenys apie gyvenamosios vietos registraciją darbą Rusijoje, pirminių vaikų gimimo liudijimų ir santuokos liudijimo kopijas ir pan.) buvo akivaizdžiai neįgyvendinamas, kadangi po santuokos senelės pavardė buvo pakeista ir visi su jos asmeniu galimi gauti duomenys identifikuotų ją tik kaip I. S., o ne R.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:
4.1. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Migracijos departamentas pasiūlė pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, t. y. pareiškėjo tėvo gimimo liudijimą, daugiau duomenų apie senelės tautybę, kitus dokumentus, kuriuose būtų nurodyti senelės ir (ar) jos tėvų asmens duomenys ir tautybė bei jų gyvenimo faktą ir ryšį su Lietuva patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 6 d. pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-4469, kurioje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog jo senelė gyveno Kaune bei jos turėtą arba iki 1940 m. birželio 15 d. netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, archyve saugomuose fonduose nerasta, tačiau išdavė Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose esančio Kauno miesto (duomenys neskelbtini) gyventojo A. R. (I. S. tėvo) buto-ūkio lapo kopiją bei 2023 m. rugsėjo 12 d. išduotą Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą Nr. P2-9929-(8.14 Mr), kurioje nurodyta, kad Kauno šv. Kryžiaus Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1928 m. birželio 30 d. pakrikštyta A. R. ir S. R. duktė vardu I. L. N., gim. 1928 m. vasario 26 d.
4.2. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 8 d. pranešimu pasiūlė pareiškėjui pateikti tėvo gimimo liudijimo vertimą į lietuvių kalbą bei daugiau dokumentų apie senelės I. S. gyvenimą Rusijoje. Pareiškėjas 2024 m. kovo 14 d. pateikė Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 2023 m. gegužės 29 d. išduotą tėvo V. S. gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta V. S. tėvo A. S. tautybė – rusas, o V. S. motinos I. S. tautybė – lietuvė, taip pat Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 1952 m. balandžio 6 d. išduotą santuokos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, jog asmens seneliai A. S. ir I. S. sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) sr.
4.3. Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, jam buvo pasiūlyta pateikti daugiau duomenų, tačiau pareiškėjas nurodė, kad daugiau duomenų neturi.
4.4. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą su prašymu atsiųsti informaciją ir dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo senelė I. S. buvo ištremta iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Taip pat paprašyta atsiųsti informaciją apie jos šeimos sudėtį, kartu ištremtus asmenis ir gyvenamąją vietą po tremties. Lietuvos ypatingasis archyvas 2024 m. balandžio 29 d. atsakyme Nr. P4-441-(4.23 E) nurodė, kad įskaitos (tremties) bylų archyviniame fonde saugomos R. šeimos tremties bylos duomenimis, I. S. gimusi Kaune, iki ištrėmimo gyvenusi (duomenys neskelbtini), kartu su šeima 1941 m. birželio 20 d. buvo ištremta iš Lietuvos TSR Kauno m. Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose ir Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniuose fonduose duomenų apie I. S. tremties vietą bei paleidimo datą, gyvenamąją vietą po tremties nerasta; žinių apie leidimą I. S. gyventi Lietuvos TSR teritorijoje nėra.
4.5. Įvertinęs surinktus duomenis Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys, kad jo senelė I. S. yra lietuvė bei dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjo senelė ir I. L. N. R., gim. 1928 m. vasario 26 d. Kaune, yra vienas ir tas pats asmuo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas vertino, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, numatytų Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalies nuostatose, todėl pareiškėjas negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu ir neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Dėl šių priežasčių Migracijos departamentas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi.
4.6. Pareiškėjas turėjo pareigą Migracijos departamentui pateikti dokumentus, kad jis atitinka šį Įstatyme numatytą pagrindą, šių dokumentų gavimui pareiškėjas galėjo kreiptis tiek į Lietuvos Respublikos, tiek užsienio valstybių archyvus. Pareiškėjas kreipdamasis į teismą nepateikė jokių naujų dokumentų, kurie patvirtintų pareiškėjo lietuvišką kilmę.
4.7. Ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Faktinės aplinkybės Sprendime aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmetė.
6. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis A. S., 2023 m. rugpjūčio 17 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, pareiškėjas pateikė Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 1982 m. birželio 23 d. išduotą gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta asmens tėvo V. S. tautybė – rusas, motinos N. S. tautybė – rusė. Taip pat buvo pateiktas Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 2023 m. gegužės 29 d. išduotas santuokos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą.
6.2. 2023 m. rugpjūčio 30 d. Migracijos departamentas išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriuo pareiškėjo paprašyta pateikti tėvo V. S. gimimo liudijimą bei daugiau duomenų apie senelės I. S. tautybę, t. y. gimimo liudijimą (pažymą iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo apie jos gimimą), kitus dokumentus, kuriuose būtų nurodyti senelės ir (ar) jos tėvų asmens duomenys ir tautybė bei jų gyvenimo faktą ir ryšį su Lietuva patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas atsakovui pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. spalio 25 d. pažymą Nr. R4-4469, kurioje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog I. S. gyveno Kaune bei dokumentų apie jos turėtą arba iki 1940 m. birželio 15 d. netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, archyve saugomuose fonduose nerasta, tačiau išdavė Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose esančio Kauno miesto (duomenys neskelbtini) gyventojo A. R. buto-ūkio lapo kopiją. Pareiškėjas taip pat pateikė Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. rugsėjo 12 d. pažymą Nr. P2-9929-(8.14 Mr), kurioje nurodyta, kad Kauno šv. Kryžiaus Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1928 m. birželio 30 d. pakrikštyta A. R. ir S. R. duktė vardu I. L. N., gim. 1928 m. vasario 26 d.
6.3. Migracijos departamentui įvertinus pateiktus dokumentus ir nustačius, kad jų nepakanka, 2024 m. sausio 8 d. pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas pateikti tėvo gimimo liudijimo vertimą į lietuvių kalbą bei daugiau dokumentų apie senelės I. S. gyvenimą Rusijoje, t. y. Rusijos Federacijos įgaliotų institucijų išduotus dokumentus, kuriuose būtų nurodyti jos asmens duomenys, duomenys apie jos tėvus ir (ar) duomenys apie gyvenamosios vietos registraciją, darbą Rusijoje, pirminių vaikų gimimo liudijimų ir santuokos liudijimo kopijas ir pan. Pareiškėjas 2024 m. kovo 14 d. pateikė Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 2023 m. gegužės 29 d. išduotą tėvo V. S. gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta V. S. tėvo A. S. tautybė – rusas, o V. S. motinos I. S. tautybė – lietuvė. Taip pat pateikė Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 1952 m. balandžio 6 d. išduotą santuokos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, jog asmens seneliai A. S. ir I. S. sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) sr. Duomenų apie senelių tautybes nėra.
6.4. Migracijos departamentui įvertinus asmens pateiktus dokumentus ir nustačius, kad pateiktų dokumentų nepakanka, pareiškėjui 2024 m. kovo 29 d. buvo išsiųstas dar vienas pranešimas, su prašymu pateikti daugiau duomenų. Pareiškėjas nurodė, kad daugiau dokumentų ir duomenų asmuo pateikti negali, nes neturi.
6.5. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 24SD7140 kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, prašydamas atsiųsti informaciją ir dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo senelė I. R., gim. 1928 m., Kaune, buvo ištremta iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Taip pat buvo paprašyta, esant galimybei, atsiųsti informaciją apie I. R. šeimos sudėtį, kartu ištremtus asmenis ir gyvenamąją vietą po tremties.
6.6. Lietuvos ypatingasis archyvas 2024 m. balandžio 29 d. pažymoje Nr. P4-441-(4.23 E) nurodė, kad įskaitos (tremties) bylų archyviniame fonde Nr. V-5 saugomos R. šeimos tremties bylos Nr. 33940 duomenimis, I. R., A., gimusi Kaune, iki ištrėmimo gyvenusi (duomenys neskelbtini), kartu su šeima 1941 m. birželio 20 d. buvo ištremta iš Lietuvos TSR Kauno m. Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose ir Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniuose fonduose duomenų apie asmens tremties vietą bei paleidimo datą, gyvenamąją vietą po tremties nerasta; žinių apie leidimą asmeniui gyventi Lietuvos TSR teritorijoje nėra.
6.7. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2024 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą Nr. 24S12331 neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi, kadangi asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas pažymėjo, jog asmens kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikti dokumentai nepatvirtina, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo.
7. Teismas nustatė, kad nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas iš esmės motyvuoja tuo, kad Migracijos departamentas klaidino pareiškėją reikalaudamas pateikti papildomus duomenis apie pareiškėjo senelės gyvenimą Rusijoje ir neinformuodamas, jog pareiškėjo teikiami dokumentai gali priklausyti kitam asmeniui.
8. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo, Pilietybės įstatymo bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kaip lietuvių kilmės asmuo, privalo įrodyti, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, įrodinėdamas savo lietuvišką kilmę, rėmėsi gimimo liudijimu, kuriame nurodyta, kad jo tėvas V. S. – rusas. V. S., gim. 1953 m. lapkričio 7 d. Rusijoje, kartotiniame gimimo liudijime nurodyta, kad jo (tėvo) motina I. S., gim. 1929 m. – lietuvė. Kartotiniame santuokos liudijime, nurodyta, kad A. S. ir I. S. (lietuvė) sudarė santuoką 1952 m. balandžio 6 d. Rusijoje, (duomenys neskelbtini) sr. Pareiškėjas papildomai pateikė: Lietuvos valstybinio istorijos archyvo pažymą apie I. S. gimimą, kurioje nurodyta, kad A. R. ir S. R. duktė vardu I. L. N. gimė 1928 m. vasario 26 d. Kaune. Pareiškėjas taip pat pateikė Lietuvos valstybinio istorijos archyvo pažymą, apie I. S. gimimą, kurioje nurodyta, kad A. R. ir S. R. duktė vardu I. L. N. gimė 1928 m. vasario 26 d. Kaune; Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą, kurioje nurodyta, kad 1942 m. gyventojų surašymo duomenimis I. S., gim. 1928 m. (duomenys neskelbtini) su tėvais gyveno Kaune; Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, kurioje nurodyta, kad I. S. iki ištrėmimo gyvenusi Kauno m., kartu su šeima 1941 m. birželio 20 d. buvo ištremta iš Kauno bei, kad duomenų apie jos tremties vietą bei paleidimo datą, gyvenamąją vietą po tremties nerasta. Pareiškėjas į prašymą pateikti daugiau duomenų apie senelės gyvenimą Rusijoje, atsakė, kad tokių dokumentų neturi. Gyventojų registro duomenimis buvo nustatyta, Lietuvos Respublikos pilietė I. R., gim. 1928 m. (duomenys neskelbtini) Kaune, kurios tėvai A. R. ir S. R., išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Migracijos departamentas iš I. R. asmens bylos nustatė, kad asmuo iš Lietuvos išvyko 1944 m. liepos 26 d., 1945 m. liepos 14 d. Vokietijoje sudarė santuoką, 1955 m. įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, 1997 m. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę.
9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su Migracijos departamentu, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtančių, kad jo senelė I. S. yra lietuvė bei dokumentų, patvirtinančių, kad jo senelė ir I. L. N. R., gim. 1928 m. vasario 26 d. Kaune, yra vienas ir tas pats asmuo, todėl nesant objektyvių įrodymų pareiškėjo lietuvių kilmei patvirtinti, Migracijos departamentas pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo reikalavimų ir atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi, kaip lietuvių kilmės asmeniui.
10. Teismas nepritarė pareiškėjui, jog Migracijos departamentas jį klaidino. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas ne kartą pareiškėją prašė pateikti dokumentus apie pareiškėjo senelės kilmę (duomenis apie jos tėvus, jos gyvenamosios vietos registraciją ir pan.). Pareiškėjui nurodžius, kad papildomų duomenų neturi, Migracijos departamentas savo iniciatyva 2024 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą dėl informacijos surinkimo. Pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmuo, turėjo pareigą pats Migracijos departamentui teikti dokumentus, kad jis atitinka šį Įstatyme numatytą pagrindą. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas sudarė visas sąlygas pareiškėjui pateikti reikalingą informaciją, kad asmuo galėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius jo lietuvių kilmę.
11. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas priėjo prie išvados, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, teismo įsitikinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, nenustatęs pagrindo naikinti Sprendimą ir tenkinti išvestinį skundo reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, pareiškėjo skundą atmetė.
III.
12. Pareiškėjas A. S. (A. S.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
13.1. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 14 d. pateikė Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 2023 m. gegužės 29 d. išduotą tėvo V. S. gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta V. S. tėvo A. S. tautybė – rusas, o V. S. motinos I. S. – lietuvė. Taip pat pateikė Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 1952 m. balandžio 6 d. išduotą santuokos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, jog asmens seneliai A. S. ir I. S. sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) sr. Šios aplinkybės bei Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 39 straipsnio 4 dalis, Aprašo 16.1 punktas, akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas pateikė atsakovui tiek Įstatyme, tiek poįstatyminiuose norminiuose aktuose nurodytus visus dokumentus būtinus jo kilmei patvirtinti.
13.2. Atsakovo 2024 m. kovo 29 d. prašymas pateikti dokumentus apie senelę nėra grindžiamas nei teisės normomis, nei įrodo kilmės faktą, todėl šis prašymas vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, ir konstatuotina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmuo, įvykdė pareigą – pats Migracijos departamentui pateikti dokumentus, kad jis atitinka šį, įstatyme numatytą, pagrindą.
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą.
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
15.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė dokumentus, kurie objektyviai patvirtina, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo, yra nepagrįsti. Pareiškėjas tiek skunde pirmos instancijos teismui, tiek teismo posėdžio metu neginčijo, kad pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai apie pareiškėjo senelę I. S. ir I. L. N. R. galėjo priklausyti skirtingiems asmenims, todėl pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai objektyviai nepatvirtina, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo.
15.2. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas klaidino pareiškėją yra nepagrįsti, kadangi Migracijos departamentas ne kartą prašė pateikti pareiškėją dokumentus apie pareiškėjo senelės kilmę. Komunikacijoje su pareiškėju buvo prašoma Rusijos Federacijos įgaliotų institucijų išduotų dokumentų, nes pareiškėjo pateikti dokumentai leido Migracijos departamentui pagrįstai manyti, kad Rusijos Federacijos įgaliotos institucijos šiuos dokumentus galėtų turėti. Po komunikacijos su pareiškėju, kuria pareiškėjas patvirtino, kad prašomų pateikti dokumentų neturi Migracijos departamentas savo iniciatyva kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą. Migracijos departamentas komunikacijos su pareiškėju metu nedisponavo Lietuvos ypatingojo archyvo atsakymu Nr. P4-441-(4.23 E)), todėl Migracijos departamentas pareiškėjo neklaidino. Pareiškėjas siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmuo turėjo pareigą Migracijos departamentui pateikti objektyvius dokumentus, kad jis atitinka šį Įstatyme numatytą pagrindą, šių dokumentų gavimui pareiškėjas galėjo kreiptis tiek į Lietuvos Respublikos tiek užsienio valstybių archyvus. Jei pareiškėjas šią pareigą būtų vykdęs rūpestingai, jis taip pat būtų disponavęs minėtu Lietuvos ypatingojo archyvo atsakymu.
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 24S123319, kuriuo pareiškėjui neišduotas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo prašymą išnagrinėti iš naujo pagrįstumo.
17. Pareiškėjas iš esmės siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nurodydamas, kad yra lietuvių kilmės.
18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtančių, kad jo senelė I. S. yra lietuvė bei dokumentų, patvirtinančių, kad jo senelė ir I. L. N. R., gim. 1928 m. vasario 26 d. Kaune, yra vienas ir tas pats asmuo. Teismas priėjo prie išvados, kad nesant objektyvių įrodymų pareiškėjo lietuvių kilmei patvirtinti, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo reikalavimų ir atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi, kaip lietuvių kilmės asmeniui. Teismas nepritarė pareiškėjui, jog Migracijos departamentas jį klaidino. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas sudarė visas sąlygas pareiškėjui pateikti reikalingą informaciją, kad asmuo galėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius jo lietuvių kilmę.
19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad 2024 m. kovo 14 d. pateikė Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 2023 m. gegužės 29 d. išduotą tėvo V. S. gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta V. S. tėvo A. S. tautybė – rusas, o V. S. motinos I. S. – lietuvė, taip pat pateikė Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos 1952 m. balandžio 6 d. išduotą santuokos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, jog asmens seneliai A. S. ir I. S. sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) sr. Pareiškėjo manymu, šios aplinkybės bei Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 39 straipsnio 4 dalis, Aprašo 16.1 punktas, patvirtina, kad pareiškėjas pateikė atsakovui tiek Įstatyme, tiek poįstatyminiuose norminiuose aktuose nurodytus dokumentus, būtinus jo kilmei patvirtinti. Atsakovo prašymas pateikti papildomus įrodymus, pareiškėjo kilmei patvirtinti, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodyto pagrindo dėl viešo administravimo subjekto skaidrumo ir sąžiningumo principų nesilaikymo.
20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo.
22. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 punktas nustato, kad lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. To pačio įstatymo 39 straipsnio 4 dalis nustato, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.
23. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių (žr. šios nutarties 6 p.).
24. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus bei atsikirtimus į jį, bylos medžiagą, teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo bei Migracijos departamento padarytomis išvadomis. Šios išvados padarytos įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, tinkamai taikant materialinės teisės normas. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pagrįsti lietuvių kilmę. Nors pareiškėjas teigia, kad jo pateikti įrodymai (2023 m. gegužės 29 d. išduotas tėvo V. S. gimimo liudijimas (duomenys neskelbtini) ir 1952 m. balandžio 6 d. išduotas santuokos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pakankami patvirtinti jo lietuvių kilmę, tačiau su tuo teisėjų kolegija sutikti negali. Pažymėtina, kad minėti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad pareiškėjo senelė I. S. yra lietuvių kilmės bei yra tas pats asmuo kaip I. L. N. R., gim. 1928 m. vasario 26 d. Kaune (2023 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. P2-9929-(8.14 Mr). Be kita ko, pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčijo Migracijos departamento iš Gyventojų registro ir I. R. asmens bylos nustatytų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietė I. R., gim. 1928 m. (duomenys neskelbtini) Kaune, kurios tėvai A. R. ir S. R., išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas; I. R. iš Lietuvos išvyko 1944 m. liepos 26 d., 1945 m. liepos 14 d. Vokietijoje sudarė santuoką, 1955 m. įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, 1997 m. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Esant akivaizdiems duomenų nesutapimams, būtent pareiškėjui, siekiančiam pagrįsti savo lietuvių kilmę, kurios pagrindu prašo suteikti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kyla pareiga paaiškinti, įrodyti nesutapimus ir prieštaravimus, esančius byloje. Nagrinėjamu atveju šios pareigos pareiškėjas neįvykdė, todėl Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, kadangi pareiškėjo su prašymu pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės, paliktinas nepakeistas.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamentas nepagrįstai prašė pateikti papildomus duomenis, elgėsi neskaidriai ir nesąžiningai. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Tai, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdo pareigą individualiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, įsitikinti pareiškėjo deklaruojama lietuvių kilme, negali būti laikoma kaip nepagrįstų reikalavimų formulavimas, neskaidrumas ar nesąžiningumas iš Migracijos departamento pusės. Byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas būtų apribotas pateikti duomenis ir juos pagrindžiančius įrodymus, paaiškinančius nustatytus prieštaravimus (žr. šios nutarties 24 p.), neabejotinai įrodančius pareiškėjo lietuvių kilmę.
26. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija