Civilinė byla Nr. e3K-3-153-684/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17601-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1;
2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. (J. K.) ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis), taip pat baudžiamajame procese patirtas išlaidas dėl specialistų išvadų, kuriomis įtariamasis (kaltinamasis) gynėsi nuo jam pareikštų įtarimų (kaltinimų), kaip turtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 21 688,23 Eur turtinės žalos ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad jis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1277-716/2015 buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2004 m. kovo 29 d. – 2009 m. balandžio 23 d. laikotarpiu įgyvendino bendrą tyčią ir nusikalstamą sumanymą versliškai vykdyti komercinę veiklą, pigiau perkant ir brangiau parduodant nekilnojamąjį turtą, gauti pelną, tačiau apie vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas teisės aktų nustatyta tvarka neinformuojant valstybės institucijų, taip išvengiant prievolės mokėti privalomus mokesčius ir tuo pažeidus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 35 straipsnio 2 dalies bei Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto reikalavimus. Taip pat ieškovas toje pačioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas pagal BK 189ˡ straipsnio 1 dalį tuo, kad nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL litų vertės turtą: 1 000 000 Lt vertės 0,0595 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4 000 000 Lt vertės 0,7645 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso 5 000 000 Lt vertės, kuriuos nusipirko 2008 m. liepos 31 d. iš turto pardavėjo M. L. (M. L.), nors žinojo, kad nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes 2008 m. liepos 31 d. (pinigų perdavimo pardavėjui dieną) teisėtai galėjo disponuoti ne daugiau kaip 764 406,80 Lt grynųjų pinigų.
4. Ieškovo įsitikinimu, jo mokestinis patikrinimas buvo pradėtas nepagrįstai, galimai dėl jo kaip advokato profesinės veiklos, atstovaujant klientui byloje prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) dėl viešojo pirkimo konkurso rezultatų. VMI 2011 m. kovo 21 d. raštu informavo Vilniaus apygardos prokuratūrą apie atliekamą ieškovo mokestinį patikrinimą dėl galimai vykdytos neįregistruotos individualios veiklos bei gautų pajamų, buvo pradėtas ir vykdytas ikiteisminis tyrimas, nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo. Ieškovas ir jo gynėjas ne kartą teikė prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodydami, kad baudžiamasis procesas yra negalimas, nes ieškovui inkriminuojama veika dekriminalizuota. 2014 m. prokurorų nutarimais ikiteisminis tyrimas kelis kartus buvo nutrauktas, tačiau aukštesniųjų prokurorų nutarimais šie nutarimai panaikinti ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas, nesant proceso dalyvių skundų. Ikiteisminis tyrimas nepagrįstai užbaigtas surašius kaltinamąjį aktą ir baudžiamąją bylą perdavus teismui, taip pat ieškovui nepagrįstai buvo pritaikytos procesinės prievartos priemonės. Ieškovas nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas ir tik po kelerius metus užtrukusių teisminių procesų baudžiamąją bylą išnagrinėję visų instancijų teismai konstatavo, kad jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta. VMI pareigūnai ir specialistai, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) tyrėjai), prokurorai pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
5. Dėl nurodytų valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovui buvo padaryta 21 688,23 Eur dydžio turtinė žala: 8864,43 Eur sumokėta advokatams už suteiktas paslaugas, 1210 Eur Artūrui Kapitanovui ir 11 616 Eur UAB „Grant Thorton Rimess“ – už specialistų (auditorių) išvadas, taip pat ieškovas patyrė 207,80 Eur išlaidų už baudžiamosios bylos dokumentų kopijų padarymą.
6. Ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių ieškovui neteisėtai buvo pradėtas baudžiamasis procesas, neteisėtai suteiktas įtariamojo ir kaltinamojo procesinis statusas, neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės, sukėlė dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, sukrėtimų bei nepatogumų. Dėl ikiteisminiam tyrimui vadovaujančių prokurorų ir teismų neteisėtų procesinių veiksmų ieškovas patyrė pažeminimą, tarp pažįstamų žmonių pablogėjo jo reputacija, jis prarado verslo partnerių ir kolegų pasitikėjimą, galimybę įsidarbinti ir eiti pareigas pagal turimą profesiją ir išsilavinimą. Dėl baudžiamojo persekiojimo, nuolatinių nepagrįstų valdžios organų kaltinimų bei asmeninio gyvenimo išviešinimo jo pradėjo vengti artimiausi žmonės (dukterys ir sutuoktinė). Žiniasklaidoje teikiant detales apie vykdomą ikiteisminį tyrimą bei nuolatos akcentuojant ieškovo buvusius ryšius su KGB, bendravimo su ieškovu pradėjo vengti bendraklasiai, bendrakursiai ir draugai, ieškovas taip pat buvo priverstas išsibraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Dėl to ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, šią jis vertina 50 000 Eur suma.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ‒ priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 7494,38 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad VMI 2010 m. lapkričio 30 d. pradėjo ieškovo ir su juo susijusių įmonių mokestinius patikrinimus, ieškovui buvo surašytas 2011 m. sausio 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymas, vykdydamas šį nurodymą, ieškovas 2011 m. kovo 17 d. pateikė tik dalį prašytų dokumentų. Tikrinimo metu gauta informacija 2011 m. kovo 21 d. raštu buvo perduota įvertinti Vilniaus apygardos prokuratūrai. Vėliau ieškovui buvo surašyti nurodymai (2011 m. liepos 18 d., 2011 m. gruodžio 5 d.), įpareigojantys ieškovą pateikti informaciją ir dokumentus dėl turto įsigijimo bei pardavimo, tačiau VMI buvo pateikta ne visa informacija. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, pradėjęs ir vykdęs ieškovo mokestinio patikrinimo procedūrą, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
9. Teismo vertinimu, VMI 2011 m. kovo 21 d. rašte ir jo prieduose buvo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad galimai buvo įvykdyta nusikalstama veika, ir tokių duomenų pakako procesiniam sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo priimti – pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 1891 straipsnio l dalį ir 202 straipsnio 1 dalį. Duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad pradedant ikiteisminį tyrimą jau galėjo būti aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, be kita ko, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), byloje nepateikta. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. vasario 12 d. nutartyje nurodyta, kad, įvertinus teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, vienareikšmiškai teigti, jog J. K. veiksmuose nebuvo nusikalstamų veikų, nustatytų BK 1891 straipsnio l dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pagrindo, o ikiteisminis tyrimas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimu atnaujintas pagrįstai ir teisėtai.
10. Teismas pažymėjo, kad BK normų, inkriminuotų ieškovui, taikymas yra neaiškus ir sudėtingas (tai, be kita ko, pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutartyje). Todėl sutiktina su Generalinės prokuratūros atstovės pozicija, kad prokurorai pagrįstai nusprendė, jog BK 202 straipsnis nepakeistas ir tokių veikų, padarytų iki 2010 m. gruodžio 11 d., pakeitus GPMĮ 10 straipsnį, nusikalstamumas nebuvo panaikintas, o šio straipsnio blanketinės dispozicijos turinį sudarančių norminių aktų pasikeitimai galėtų turėti reikšmės tik vertinant padarytos veikos pavojingumą BK 36 straipsnio taikymo prasme.
11. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta daugybė ikiteisminio tyrimo veiksmų, todėl ketverių metų terminas tokios apimties ir sudėtingumo tyrimui negali būti laikomas pernelyg ilgu. Ieškovui nepatikslinus, kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti ne laiku ir (ar) netinkamai, nenurodant konkrečių delsimo faktų, nėra jokio pagrindo teigti, kad baudžiamojo persekiojimo trukmė ikiteisminiame tyrime buvo pernelyg ilga.
12. Teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 21 d. buvo priimtas nutarimas skirti J. K. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Ši kardomoji priemonė buvo panaikinta 2014 m. birželio 3 d., nutraukus ikiteisminį tyrimą. Dar kartą kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – ieškovui buvo paskirta 2014 m. lapkričio 11 d. ir buvo panaikinta 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu. Teismas pažymėjo, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra pati švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė. Ieškovas šios kardomosios priemonės paskyrimo BPK nustatyta tvarka neskundė, be to, teikė prokurorui prašymus leisti išvykti į užsienį ir šie prašymai buvo patenkinti. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad pritaikyta kardomoji priemonė buvo paskirta neteisėtai, kad ji suvaržė jo teises ar sukėlė žalą. Teismas taip pat atmetė kaip įrodymais nepagrįstą ieškovo teiginį, kad jis dėl pritaikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo beveik trejus metus negalėjo realizuoti jam priklausančio turto palankiausiu tam metu.
13. Teismas nurodė, jog baudžiamąją bylą nagrinėję teismai savo priimtuose procesiniuose sprendimuose aiškiai konstatavo, kad jokių esminių BPK pažeidimų baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyta. Teismas pažymėjo, kad byla su kaltinamuoju aktu į teismą buvo perduota 2015 m. kovo 17 d., o ieškovą išteisinantis nuosprendis priimtas 2015 m. lapkričio 13 d., t. y. net nepraėjus 8 mėnesiams. Toks išnagrinėjimo terminas, atsižvelgiant į byloje surinktos medžiagos kiekį (baudžiamąją bylą sudaro 56 tomai) ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą, laikytinas ypač operatyviu. Vėliau buvo teikiami tiek apeliaciniai, tiek kasaciniai skundai, juos teikė ir pats ieškovas, išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi prokuratūros ir ieškovo kasaciniai skundai buvo atmesti. Todėl teigti, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme užtruko nepateisinamai ilgai, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
14. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neteisėtus veiksmus įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau nė vienas iš apklaustų liudytojų – buvusių ir esamų VMI darbuotojų, FNTT pareigūnų, prokurorų nepatvirtino ieškovo teiginių apie darytą spaudimą ir neva buvusią konkrečią užduotį – bet kokiu atveju perduoti baudžiamąją bylą teismui.
15. Teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, atnaujintas ir tęsiamas pagrįstai, o išteisinamojo nuosprendžio dėl ieškovo priėmimas šiuo konkrečiu atveju nepaneigia valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų teisėtumo, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį sąlygos, prezumpcijos. Teismo vertinimu, jokių VMI, prokurorų ir teismo (teisėjo) veiksmų (neveikimo), pradedant bei tęsiant ikiteisminį tyrimą, skiriant kardomąją priemonę ir nuosavybės teisių apribojimą, nagrinėjamu atveju nenustatyta, bendroji rūpestingumo ir atidumo pareiga pažeista nebuvo. Dėl to teismas konstatavo, kad jokie valstybės pareigūnų neteisėti veiksmai padaryti nebuvo, todėl neegzistuoja viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo atlyginti žalą.
16. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neigiamų išgyvenimų ir jų sukeltos žalos faktą, priežastinį ryšį tarp jų ir galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų. Ieškovas nurodo įvairius neigiamus išgyvenimus, kuriuos, savaime suprantama, kiekvienam sukeltų baudžiamojo persekiojimo vykdymas, tačiau nepateikia objektyvių įrodymų, kad šie išgyvenimai yra tiesioginė galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų pasekmė. Ieškovas išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo savo paties prašymu, nenurodant priežasčių. Teismas nusprendė, kad ieškovo išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo nuo 2013 m. gruodžio 12 d. pačiam prašant nėra susijęs su jo atžvilgiu pradėtu ikiteisminiu tyrimu. Teismo vertinimu, ieškovo pateiktas 2013 m. lapkričio 8 d. išrašas iš medicinos dokumentų neįrodo, kad jo sveikata pablogėjo dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo. Ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad per visuomenės informavimo priemones apie jį paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Ieškovo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra neproporcingai didelis, jis iš esmės neatitinka konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis), teismų praktikos analogiškose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020).
17. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45-A-N3/2021 pripažino, jog BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančios BPK 106 straipsnio redakcijos 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi teismų procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje buvo priimti dar iki Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo priėmimo ir BPK 106 straipsnio 3 dalies, nustatančios advokato išlaidų atlyginimą, įsigaliojimo (2022 m. gegužės 1 d.), advokato išlaidų atlyginimo klausimas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo sprendžiamas.
18. Teismas pažymėjo, kad, remiantis galiojančio BPK 106 straipsnio 3 dalimi, advokato išlaidos išteisinimo atveju yra atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu. CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama. Teismas nusprendė, kad, siekiant koncentruotai, racionaliai ir teisingai išspręsti šalių ginčą, šioje byloje yra pagrindas priteisti ieškovui jo turėtų išlaidų už teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje atlyginimą, nesiejant šių išlaidų atlyginimo priteisimo nei su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad ieškovas iš viso už advokatų suteiktas teisines paslaugas baudžiamajame procese sumokėjo 7494,38 Eur. Teismo vertinimu, nurodyta suma nėra neprotingai didelė, todėl priteistina iš atsakovės kaip turtinės žalos atlyginimas.
19. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 1210 Eur už auditoriaus A. Kapitanovo parengtas specialisto išvadas, nurodė, kad pateiktoje 2016 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 471 nurodytas prekės (paslaugos) pavadinimas – mokestinės konsultacijos, o apačioje yra ranka padarytas įrašas „Pagal audito aptarnavimo sutartį 2015 metų“. Duomenų, kas padarė šį įrašą, nėra. 2016 m. balandžio 18 d. mokėjimo nurodymo paskirties langelyje nurodyta „Mokestinės konsultacijos. Pagal audito aptarnavimo sutartį 2015 m.“ Įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas yra susiję su A. Kapitanovo parengtomis 2013 m. spalio 9 d. ir 2014 m. sausio 9 d. specialisto išvadomis, byloje nėra, todėl nėra galimybės nustatyti, kad mokėta buvo būtent už išvadų parengimą. Dėl to teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 1210 Eur kaip nepagrįstą.
20. Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė argumentų ir įrodymų, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą jam buvo būtina gauti audito bendrovės „Grant Thorton Rimess“ išvadą. Teismas pažymėjo, kad specialistui pateikti 1, 2 ir 4 klausimai išimtinai susiję su veikos kvalifikavimu, todėl nelaikytini reikalaujančiais specialių žinių ir galėjo būti sprendžiami paties teismo. Dėl to teismas nusprendė, kad 11 616 Eur išlaidos už UAB „Grant Thorton Rimess“ parengtą specialisto išvadą nelaikytinos pagrįstomis ir objektyviai būtinomis, todėl ieškovo reikalavimo dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo netenkino.
21. Teismas pažymėjo, kad BPK 181 straipsnyje nustatyta proceso dalyvių teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus. Ieškovui pasirinkus susipažinimo būdą – daryti kopijas, o ne išrašus, 207,80 Eur išlaidos kopijoms nelaikytinos objektyviai būtinomis, kurias turėtų atlyginti valstybė, todėl šis ieškovo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
22. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu iš dalies pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimą ‒ padidino iš atsakovės ieškovo naudai priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 20 320,38 Eur ir už šią sumą priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
23. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. išteisinamasis nuosprendis, be kita ko, buvo grindžiamas ieškovo pateiktomis specialistų (auditorių) išvadomis. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą ieškovo pateiktos specialistų išvados buvo ne tik tinkamai pasirinktas jo kaip kaltinamojo gynybos būdas, bet jomis, be kita ko, buvo įrodytas ir jam inkriminuoto kaltinimo nepagrįstumas. Taigi, ieškovo turėtos išlaidos specialistų (auditorių) išvadomis gauti laikytinos objektyviai būtinomis ir tinkamai pagrįstomis, nėra neproporcingo dydžio, todėl šių išlaidų (1210 Eur už auditoriaus A. Kapitanovo parengtą specialisto išvadą ir 11 616 Eur už UAB „Grant Thornton Rimess“ parengtą specialisto išvadą) kaip turtinės žalos atlyginimas ieškovui priteistinas iš atsakovės.
24. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 114 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Nagrinėjamu atveju mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2011 m. kovo 21 d. dėl galimai vykdytos neįregistruotos individualios veiklos bei gautų pajamų (įskaitant ir iš advokato veiklos). Byloje nenustatyta, jog mokesčių administratorius įstatyme įtvirtinta diskrecija pasirinkti tikrintiną mokesčių mokėtoją naudojosi netinkamai, todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu. Ieškovo nurodomų liudytojų (M. Ž., O. S.-A., M. P.) paaiškinimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nelemia priešingos išvados, priešingai, jais patvirtinama, jog VMI nagrinėjamu atveju veikė pagal teisės aktuose įtvirtintas procedūras ir savo diskrecijos ribų, tiek pradėdama ieškovo mokestinį patikrinimą, tiek informuodama apie surinktus duomenis ikiteisminio tyrimo įstaigą, neperžengė. Liudytojo T. D. parodymai vertintini kaip nepakankami padaryti išvadai, jog VMI veikė šališkai, turėdama išankstinį, aiškiai apibūdinamą interesą veikti prieš ieškovą.
25. Kolegijos vertinimu, tai, kad VMI 2011 m. kovo 28 d. raštą adresavo ne Vilniaus miesto prokuratūrai, o Vilniaus apygardos prokuratūrai, taip pat neįrodo VMI neteisėtų veiksmų. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. kovo 28 d. rašto Nr. 5.10-694 matyti, jog, vadovaujantis BPK 171 straipsnio 2 dalies 2 punktu, ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-055-11 atlikimas buvo pavestas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos pareigūnams. Organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti pavesta Vilniaus apygardos Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui G. Tarasevičiui. FNTT 2011 m. gegužės 5 d. raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas būtų pavestas centrinei įstaigai – FNTT Specialiųjų užduočių valdybai. Nurodė, jog ikiteisminis tyrimas yra sudėtingas, galimai neteisėtos ūkinės operacijos apima užsienio šalis (JAV, Monako Kunigaikštystę, Ispaniją) ir atliekant šį ikiteisminį tyrimą būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. 2011 m. gegužės 9 d. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Z. Burokas, atsižvelgdamas į FNTT prašymą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. spalio 7 d. įsakymo dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų patvirtinimo 52.1 punktu, nustatančiu, jog generalinis prokuroras (jo pavaduotojas), departamento (skyriaus) vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) gali pavesti Generalinės prokuratūros prokurorui ir teritorinei prokuratūrai atlikti, organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti bet kurioje ikiteisminio tyrimo byloje ar ikiteisminio tyrimo įstaigoje, ir BPK 174 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo sudėtingumą ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu būtinas tarptautinis bendradarbiavimas, ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-055-11, pradėtą 2011 m. kovo 24 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje, pavedė atlikti FNTT Specialiųjų užduočių valdybai. Kolegijos vertinimu, prokurorų veiksmai pavedant ikiteisminį tyrimą atlikti FNTT Specialiųjų užduočių valdybai negali būti laikomi neteisėtais.
26. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog, atsižvelgiant į byloje surinktą medžiagą, ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu prokurorui disponuojant duomenimis, sudarančiais daugiau nei minimalų pagrindą manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir nesant aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Kolegija sutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog BK normų, kurios buvo inkriminuotos ieškovui, taikymas buvo neaiškus ir sudėtingas, tai 2018 m. balandžio 17 d. nutartyje pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl sutiktina su prokuratūros pozicija, kad prokurorai pagrįstai nusprendė, jog BK 202 straipsnis nebuvo pakeistas ir todėl tokių veikų, padarytų iki 2010 m. gruodžio 11 d., pakeitus GPMĮ 10 straipsnį, nusikalstamumas nebuvo panaikintas, o šio straipsnio blanketinės dispozicijos turinį sudarančių norminių aktų pasikeitimai galėtų turėti reikšmės tik vertinant padarytos veikos pavojingumą BK 36 straipsnio taikymo prasme.
27. Kolegija nurodė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-055-11 negalėjo būti pradėtas ir (arba) turėjo būti nutrauktas jau pradinėje jo stadijoje. Ši išvada lemia ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu taikytos procesinės prievartos priemonės (kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, laikinas nuosavybės teisių apribojimas ieškovo turtui), kurių ieškovas, beje, neskundė BPK įtvirtinta tvarka, ieškovui buvo taikomos teisėtai ir nevertintinos kaip perteklinės ir (arba) neproporcingai suvaržiusios ieškovo teises ir teisėtus interesus. Kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, nesutiko su ieškovo teiginiais, kad pradedant ir vykdant ikiteisminį tyrimą atlikti neteisėti veiksmai (pareigos elgtis rūpestingai, apdairiai pažeidimas) yra kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei kilti.
28. Kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu atliktus veiksmus, jų pobūdį, apimtį (baudžiamąją bylą sudaro 56 tomai), reikalingus surinkti įrodymus galutiniam kaltinimui suformuluoti ir bylai perduoti į teismą, taip pat bylos nagrinėjimo teisme trukmę, konstatavo, kad tiek atskirų etapų (ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme), tiek bendra baudžiamojo proceso trukmė šiuo atveju nebuvo neproporcingai ilga ir nepažeidė ieškovo teisių, procesas nebuvo vilkinamas, todėl nėra pagrindo konstatuoti valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, bendros pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai pažeidimo. Be to, ieškovas nedetalizuoja ir neįrodinėja, kokie valstybės institucijų pareigūnų veiksmai tam tikrame etape galimai buvo atlikti netinkamai, nepagrįstai delsiant, nepaisant įstatyme nustatytų terminų ar kitų aplinkybių (CPK 178 straipsnis).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
29. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir perduoti bylą dėl šios dalies nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
29.1. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose dėl valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nes neįvertino, ar ikiteisminis tyrimas buvo atliktas laikantis BPK normų ir Konstitucinio Teismo, kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, ar tyrimo metu nebuvo padaryta BPK bei kitų įstatymų pažeidimų, ar nebuvo neteisėtai apribotos (pažeistos) proceso dalyvių teisės. Kasacinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
29.2. Dėl neteisėtų ir nepagrįstų VMI, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų procesinių veiksmų (sprendimų) jokio nusikaltimo nepadariusio asmens atžvilgiu ilgiau nei trejus metus buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, ieškovas buvo pripažintas įtariamuoju, jam buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, vėliau, surašius kaltinamąjį aktą, jis įgavo kaltinamojo procesinį statusą ir buvo teisiamas. Ieškovui mokestinis patikrinimas buvo pradėtas kaip kerštas už jo kaip advokato veiklą prieš Mokesčių inspekcijos vadovybei palankius asmenis (verslininkus). Tai patvirtina liudytojų parodymai ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai. VMI nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis buvo paskirta atlikti ieškovo mokestinį patikrinimą. Neužbaigus mokestinio patikrinimo, buvo kreiptasi į prokuratūrą su pranešimu apie galimas pinigų plovimo operacijas. VMI pranešimą siuntė ne pagal kompetenciją miesto prokuratūrai, o konkrečiam Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino ir nenustatė, kokios aplinkybės, nurodytos VMI 2011 m. kovo 21 d. rašte, pareigūnams leido daryti pagrįstas prielaidas apie organizuoto nusikalstamumo požymius ir būtinumą pradėti ikiteisminį tyrimą.
29.3. Nuo 2010 m. įsigaliojus GPMĮ pakeitimui, kuriuo prekyba nekilnojamuoju turtu pašalinta iš individualios veiklos sampratos, baudžiamasis procesas pagal blanketinę normą dėl prekybos nekilnojamuoju turtu veiklos apskritai negalėjo būti pradėtas, nes prekyba nekilnojamuoju turtu negalėjo būti įvertinta kaip nusikaltimas. Esant tokioms akivaizdžioms aplinkybėms, turėjo būti priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 straipsnis), o jei tyrimas vis dėlto buvo pradėtas, nedelsiant turėjo būti priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras E. Baltrimavičius 2014 m. liepos 29 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą J. K. atžvilgiu nutraukė, todėl akivaizdu, jog pareigūnų neteisėti veiksmai galėjo būti nutraukti dar 2014 m., palikus galioti minėtą Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimą.
29.4. Ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių ieškovo atžvilgiu neteisėtai buvo pradėtas baudžiamasis procesas, jam neteisėtai suteiktas įtariamojo ir kaltinamojo procesinis statusas, neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės. Nurodyti valstybės pareigūnų (prokurorų) veiksmai, kurie, remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, civilinėje byloje turėjo būti įvertinti kaip neteisėti, ieškovui sukėlė dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, ieškovas dėl to patyrė pažeminimą, tarp pažįstamų žmonių pablogėjo jo reputacija, jis prarado verslo partnerių ir kolegų pasitikėjimą, galimybę įsidarbinti ir eiti pareigas pagal turimą profesiją ir išsilavinimą, jo pradėjo vengti artimiausi žmonės (dukterys ir sutuoktinė), bendraklasiai, bendrakursiai ir draugai, jis buvo priverstas išsibraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo, buvo priverstas atsisakyti savo profesinės veiklos, kuria ilgą laiką užsiėmė. Dėl to ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, šią jis vertina 50 000 Eur suma.
30. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
30.1. Bylą nagrinėję teismai įvertino ikiteisminio tyrimo pradėjimo, bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui teisėtumą, t. y. nenukrypo nuo ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl žalos atlyginimo nustatytinų neteisėtų veiksmų. Bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas, o kasacinio skundo argumentai nepaneigia šių išvadų.
30.2. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatymo 114 straipsnyje įtvirtinta diskrecija pasirinkti tikrintiną mokesčių mokėtoją naudojosi netinkamai. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o ieškovo nurodytų liudytojų (M. Ž., O. S.-A., M. P.) paaiškinimai nelemia priešingos išvados, jie patvirtina, jog VMI nagrinėjamu atveju veikė pagal teisės aktuose įtvirtintas procedūras ir savo diskrecijos ribų, tiek pradėdama ieškovo mokestinį patikrinimą, tiek informuodama apie surinktus duomenis ikiteisminio tyrimo įstaigą, neperžengė. Tai, kad VMI raštas buvo išsiųstas Vilniaus apygardos prokuratūrai, neįrodo tariamo susidorojimo su ieškovu dėl jo profesinės veiklos. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kokio lygmens prokuratūrai VMI turi adresuoti raštus. Šie argumentai buvo išnagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir sprendimuose motyvuotai konstatuota, kad pažeidimai nepadaryti. Kasaciniame skunde nenurodyti motyvai dėl šių teismų išvadų nepagrįstumo, o tik pakartojami argumentai, kurie jau buvo įvertinti teismų sprendimuose.
30.3. Nėra pagrindo pripažinti neteisėtu veiksmu ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-055-11 buvo pradėtas Vilniaus apygardos prokuratūroje gavus Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 21 d. raštą, kuriame nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu nustatytos J. K. pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo, priskirtinos individualios veiklos pajamoms, kyla įtarimų dėl grynųjų pinigų realaus šaltinio, galimai legalizuojamos neteisėtai gautos lėšos. Rašte su priedais buvo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika, ir pagal šiame etape taikomus įrodinėjimo standartus tokių duomenų pakako procesiniam sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo priimti, t. y. pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 1891 straipsnio l dalį ir 202 straipsnio 1 dalį. Nėra pagrindo teigti, kad pradedant ikiteisminį tyrimą buvo aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, tarp jų – kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Prokurorai, priimdami sprendimus, atsižvelgė į tai, kad BK 202 straipsnis nebuvo pakeistas, todėl tokių veikų, pakeitus GPMĮ 10 straipsnį, nusikalstamumas nebuvo panaikintas, o šio straipsnio blanketinės dispozicijos turinį sudarančių norminių aktų pasikeitimai galėtų turėti reikšmės tik vertinant padarytos veikos pavojingumą BK 36 straipsnio taikymo prasme. Be to, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne tik pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 1891 straipsnio l dalį.
30.4. Baudžiamąją bylą išnagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad ieškovui inkriminuotų BK normų taikymas sudėtingas ir neaiškus. Tai pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-976/2018. Teismai, įvertinę pateiktus duomenis, J. K. veiksmus vertino kitaip nei prokuroras ir konstatavo, kad ieškovas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Ši teismų išvada, padaryta atlikus įrodymų vertinimą (pagal teisėjų vidinį įsitikinimą), nesudaro pagrindo teigti, kad prokuroras, nusprendęs užbaigti ikiteisminį tyrimą ir perdavęs bylą teismui, atliko neteisėtus veiksmus.
31. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovo kasacinio skundo argumentai iš esmės yra grindžiami ne įrodymais, kad skundžiamu teismo sprendimu nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, o nesutikimu su teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, pavyzdžiui, nesutinkama, kad ieškovas neįrodė teiginių, jog institucijos vykdė kažkieno nurodymą („užsakymą“), kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas be teisinio pagrindo, kad ieškovo teiginius įrodo kai kurių liudytojų parodymai ir pan. Taigi, ieškovo pateikti argumentai yra ne teisinio, o išimtinai faktinio pobūdžio, siekiama, kad kasacinis teismas kitaip nei bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas įvertintų byloje surinktus įrodymus. Tai neatitinka įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties.
32. Atsakovės atstovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
32.1. Ieškovas kasaciniame skunde iš naujo pakartoja ir pateikia savo vertinimą dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios buvo nurodytos ir jo apeliaciniame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimo dalies ir kurias įvertino apeliacinės instancijos teismas. Aplinkybė, jog teismai liudytojų parodymus įvertino kitaip, nei norėjo (arba tikėjosi) ieškovas, savaime nelemia išvados, kad teismų atliktas liudytojų parodymų vertinimas nebuvo atliktas arba kad jų parodymai patvirtina kitokias aplinkybes, nei nustatė teismai.
32.2. Apeliacinės instancijos teismas pritarė išsamioms ir byloje surinktais duomenimis tinkamai pagrįstoms bei remiantis kasacinio teismo išaiškinimu pagrįstoms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog, atsižvelgiant į byloje surinktą medžiagą, ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu prokurorui disponuojant duomenimis, sudarančiais daugiau nei minimalų pagrindą manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir nesant aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-055-11 negalėjo būti pradėtas ir (arba) turėjo būti nutrauktas jau pradinėje jo stadijoje.
32.3. Apeliacinės instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“ ir kad asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo. Tai atitinka kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.272 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo.
33. Kasaciniu skundu atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
33.1. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui išlaidų specialistų išvadoms gauti atlyginimą, tokio sprendimo nemotyvavo, tik nurodė, kad šios išlaidos būtinos ir pagrįstos. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.246 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. BPK 106 straipsnyje 3 dalyje išlaidų ne advokatui atlyginimas nenustatytas, todėl apeliacinės instancijos teismas, plačiai aiškindamas ir taikydamas šią normą, pažeidė CK 6.246 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai priteisė ieškovui 12 826 Eur turtinės žalos atlyginimą.
33.2. Baudžiamajame procese patirtos išlaidos yra analogiškos civilinėje byloje patirtoms bylinėjimosi išlaidoms. CK nenustatyta, kad procesinės palūkanos priteisiamos už priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą. Todėl teismas, priteisdamas procesines palūkanas už ieškovo patirtų išlaidų baudžiamajame procese atlyginimo sumą, nesiedamas jų su neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais, nepagrįstai pritaikė CK 6.37 straipsnio nuostatas. Be to, civilinėje byloje priteisdamas palūkanas už baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo sumą, teismas pažeidė konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, nes įstatymuose nenustatytas palūkanų priteisimas asmenims, išteisintiems baudžiamajame procese.
33.3. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas žalos (ieškovo turėtų išlaidų specialistų išvadoms gauti) atlyginimą nesant neteisėtų atsakovės veiksmų, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, įgyvendinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020).
34. Kasaciniu skundu atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
34.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo išlaidos specialistų išvadoms, kuriomis buvo grindžiama jo gynyba, laikytinos objektyviai būtinomis ir tinkamai pagrįstomis, neparemta jokia teisės norma ir pažeidžia CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.272 straipsnio 1 dalies, BPK 105 straipsnio 5 dalies ir 106 straipsnio 3 dalies nuostatas.
35. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo patenkinti atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kasacinį skundą.
36. Ieškovas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atsakovės atstovių kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
36.1. Ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, kurioje savo iniciatyva pakvietė dalyvauti specialistus (auditorius) ir gindamasis nuo pareikštų kaltinimų rėmėsi jų išvadomis. Dėl tokių gynybos priemonių patyrė papildomų išlaidų, kurios BPK 104 straipsnio 2 dalies prasme negalėjo būti atlygintos, nes jis pats buvo kaltinamasis, o jį išteisinus, byloje neliko nuteistojo, iš kurio proceso dalyvis gali prašyti teismo priteisti išlaidų atlyginimo. Baudžiamajame procese ieškovas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą negalėjo prašyti atlyginti turėtas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovo nagrinėjant baudžiamąją bylą pateiktos specialistų (auditorių) išvados buvo ne tik tinkamai pasirinktas ieškovo (buvusio kaltinamuoju) gynybos būdas, bet jomis, be kita ko, buvo įrodytas ir ieškovui inkriminuoto kaltinimo nepagrįstumas. Todėl ieškovo išlaidas tokioms specialistų išvadoms gauti teismas laikė objektyviai būtinomis ir tinkamai pagrįstomis.
36.2. CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama. Analogiškai galima vertinti ir išlaidas audito specialistams, nes šių išlaidų taip pat galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama. Jeigu kaltinamojo, kuris buvo išteisintas, pakviesto dalyvauti procese specialisto (auditoriaus) išlaidos nebūtų atlyginamos valstybės, toks teisinis rezultatas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes asmuo, dalyvavęs baudžiamojoje byloje, kuri baigėsi išteisinamuoju nuosprendžiu, liktų patyręs nuostolių, atsiradusių tik dėl to, jog tokia byla buvo pradėta.
36.3. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
37. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
38. Bylą nagrinėjusių teismų sprendimais ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui baudžiamajame procese patirtų išlaidų už advokatų suteiktas teisines paslaugas atlyginimą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė; apeliacinės instancijos teismas nusprendė papildomai priteisti ieškovui baudžiamajame procese patirtų išlaidų už specialistų išvadas atlyginimą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą atitinkamą sumą.
39. Ieškovas kasaciniu skundu skundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovei atstovaujančios institucijos ‒ Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija ‒ kasaciniuose skunduose prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, atsižvelgiant į šalių kasaciniuose skunduose suformuluotus reikalavimus, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria, kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, nuspręsta priteisti ieškovui baudžiamajame procese patirtų išlaidų už advokatų suteiktas teisines paslaugas atlyginimą, kasacine tvarka nėra apskųsta. Kadangi teisėjų kolegija šiuo atveju ex officio (pagal pareigas) nenustatė būtinybės peržengti kasacinių skundų ribas, minėta apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuri nėra apskųsta, kasacine tvarka neperžiūrima.
40. Kasaciniu skundu ieškovas kelia klausimus dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose dėl valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, dėl pareigūnų bendrojo rūpestingumo pareigos pažeidimo kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ‒ neteisėtų veiksmų ‒ nustatymo. Atsakovių atstovės kasaciniuose skunduose kelia klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui baudžiamajame procese patirtų išlaidų už specialistų išvadas, kuriomis ieškovas gynėsi nuo jam pareikštų įtarimų (kaltinimų), atlyginimą, kai civilinėje byloje nenustatyti valstybės pareigūnų neteisėti veiksmai. Generalinė prokuratūra kasaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumo patenkinus tokio pobūdžio reikalavimą. Nurodyti teisės aiškinimo ir taikymo klausimai sudaro šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalyką.
Dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų
41. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
42. Kasacinio teismo praktika dėl minėtos teisės normos aiškinimo ir taikymo yra gausi ir išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 34 punktą).
43. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 28 punktą). Vien aplinkybė, kad pareigūnai savo veiksmais nepažeidė BPK normų, nepaneigia, kad gali egzistuoti neteisėti veiksmai civilinės teisės prasme kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 56 punktą).
44. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 35 punktą).
45. Ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 54 punktą).
46. BPK 2 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas, o tam ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuroras įpareigojami imtis visų įstatymų nustatytų priemonių. Žalos atlyginimo civilinėje byloje įrodinėjant ikiteisminio tyrimo ir (ar) prokuratūros pareigūnų neteisėtus veiksmus teikiami įrodymai, pagrindžiantys, kaip konkrečiai nebuvo įvykdyta ši pareiga, kokių įstatymais nustatytų priemonių pareigūnai nesiėmė ar ką vykdė netinkamai, kad nebuvo atskleistas ir įrodytas nusikaltimas, ar kokios padarytos klaidos ikiteisminio tyrimo metu, kad asmuo buvo nepagrįstai įtartas ar apkaltintas. Tai gali būti konkrečių įrodymų surinkimo galimybių neišnaudojimas (pvz., liudytojų nenustatymas ir neapklausimas, neįsitikinimas asmenų parodymų patikimumu juos patikrinant vietoje, ekspertizės neatlikimas ar nepakankamos medžiagos jai pateikimas, įvykio vietos neapžiūrėjimas ar netinkamas jos atlikimas, nesurenkant visų įkalčių), įrodymų netinkamas fiksavimas (kaip antai, neįrašymas buvusių duomenų, įrašymas realybėje nebuvusių dalykų, technikos nepanaudojimas įrodymo duomenims patikimai fiksuoti), įrodymo duomenų praradimas, įvykio reikšmingų aplinkybių neištyrimas ar net bylai reikšmingos informacijos nuslėpimas bei kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 48 punktą).
47. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 75 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
48. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019, 40 punktas).
49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi, gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).
50. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 71 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 38 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (žr. ten pat, 49 punktą).
51. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl žalos atlyginimo, taip pat įvertinama, ar tyrimą vykdę pareigūnai tinkamai teisiškai kvalifikavo asmenų faktiškai atliktus veiksmus, ar šie veiksmai sudarė teisinį pagrindą pareikšti asmeniui įtarimus nusikaltimu. Ikiteisminio tyrimo, prokurorų ar teismo klaidą gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai, jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą šiuo atveju sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikaltimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 74 punktą).
52. Tačiau kasacinio teismo praktikoje vien ta aplinkybė, kad asmuo buvo išteisintas nenustačius jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės požymio, t. y. reikalaujamos kaltės formos, teismui padarius kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nelaikoma esmine klaida ir nesudaro pagrindo spręsti, jog pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023 50 punktą). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnio prasme esmine klaida negali būti laikoma ir toks atvejis, kai veika neteisingai kvalifikuota kaip nusikalstama, bet galėtų būti kvalifikuojama kaip administracinis nusižengimas, ir tai lemia tik vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių netinkamas nustatymas įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-969/2023 28 punktą).
53. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovas nurodytoje baudžiamojoje byloje buvo išteisintas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 1891 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad, įvertinus J. K. kaltės turinį, jis turėtų būti traukiamas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn. Teismas nepripažino J. K. inkriminuotų veiksmų kaip vykdytos individualios veiklos prekiaujant nekilnojamuoju turtu ir konstatavo, kad jo veiksmuose nėra visų būtinų BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos tiek subjektyviųjų, tiek objektyviųjų požymių, veikos pavojingumas nesiekia nusikaltimo laipsnio. Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, taip pat nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog J. K. nekilnojamąjį turtą įsigijo nusikalstamu ar kitu neteisėtu būdu įgytomis lėšomis, todėl jis nepadarė veikos, turinčios BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. birželio 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, pašalindama iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginį „J. K. inkriminuota veika, jeigu ji atitinka individualios veiklos požymius, gali būti nusikalstama“, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. sausio 12 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. sausio 12 d. nutartimi priėmė prokuroro apeliacinio skundo dalies atsisakymą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė taip pat, kaip ir ankstesne nutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, galutinai išnagrinėjusi minėtą baudžiamąją bylą, 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi prokuroro ir išteisintojo kasacinius skundus atmetė.
54. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose dėl valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nes neįvertino, ar ikiteisminis tyrimas buvo atliktas laikantis BPK normų ir Konstitucinio Teismo, kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, ar tyrimo metu nebuvo padaryta BPK bei kitų įstatymų pažeidimų, ar nebuvo neteisėtai apribotos (pažeistos) proceso dalyvių teisės. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.
55. Pažymėtina, kad ieškovas, skųsdamas minėtoje baudžiamojoje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus apeliacine ir kasacine tvarka, taip pat rėmėsi argumentais dėl BPK pažeidimų pradedant ir vykdant ikiteisminį tyrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje galutinai išnagrinėjus minėtą baudžiamąją bylą (kasacinės bylos Nr. 2K-130-976/2018), konstatuota, jog pats savaime ikiteisminio tyrimo pradėjimas, taip pat ir jo atnaujinimas, turint duomenų apie galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius ir siekiant nustatyti, ar buvo padaryta nusikalstama veika, negali būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu vien dėl to, kad teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, priima išteisinamąjį nuosprendį, kaip įvyko nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegija nurodė, kad, priešingai nei teigia kasatorius, veikų, susijusių su nusikalstamomis veikomis ekonomikai ir verslo tvarkai, tyrimas ir nagrinėjimas susijęs su pakankamai sudėtingais fakto ir teisės klausimais, ir, nenustačius tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumo, konkrečių piktnaudžiavimo savo procesiniais įgaliojimais faktų, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad netenkinant gynybos teikiamų prašymų nutraukti tyrimą ir, prokuroro įsitikinimu, surinkus pakankamai duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, perdavus bylą teismui, buvo esmingai pažeistos įtariamojo, vėliau kaltinamojo, teisės. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, t. y. pažeidimai, dėl kurių buvo esmingai suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (žr. nurodytos nutarties 22, 23 punktus). Taigi, minėtą baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai nenustatė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių buvo neteisėtai apribotos (pažeistos) ieškovo kaip įtariamojo ir (ar) kaltinamojo teisės.
56. Be to, kaip pirmiau nurodyta, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo būtent ieškovui tenka procesinė pareiga įrodyti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, neteisėtus veiksmus (žr. šios nutarties 42 punktą). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kaip matyti iš šioje byloje priimtų procesinių sprendimų turinio, iš esmės pasisakė dėl visų pagrindinių ieškovo argumentų, kuriais remdamasis jis grindė, kaip pats teigė, valstybės institucijų ir pareigūnų padarytus pažeidimus baudžiamajame procese, pasibaigusiame jo išteisinimu. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo tuos pačius argumentus, tačiau teisėjų kolegija pritaria atsakovės atstovių atsiliepimuose į kasacinį skundą nurodytiems atsikirtimams, kad šie ieškovo argumentai yra faktinio pobūdžio, t. y. ieškovas iš esmės nesutinka su byloje pateiktų įrodymų ir jais įrodinėjamų faktinių aplinkybių vertinimu, toliau laikosi pozicijos, jog VMI nepagrįstai pradėjo ieškovo mokestinį patikrinimą ir inicijavo ikiteisminį tyrimą, jog tai buvo daroma asmeninio keršto tikslu. Minėta, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, taigi, kasacinis teismas pats faktų nenustato, o sprendžia išimtinai teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovo kasaciniame skunde nenurodyta argumentų, pagrindžiančių, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir (ar) nukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo kasacinio skundo teiginius, jog nagrinėjant bylą nebuvo įvertinti tam tikri įrodymai ir aplinkybės, patvirtinantys valstybės institucijų ir pareigūnų padarytus pažeidimus baudžiamajame procese.
57. Kasaciniame skunde ieškovas taip pat nurodo, kad nuo 2010 m. įsigaliojus GPMĮ pakeitimui, kuriuo prekyba nekilnojamuoju turtu pašalinta iš individualios veiklos sampratos, baudžiamasis procesas pagal BK 202 straipsnio 1 dalies blanketinę normą dėl prekybos nekilnojamuoju turtu veiklos apskritai negalėjo būti pradėtas, nes tokia veika negalėjo būti įvertinta kaip nusikaltimas. Ieškovo teigimu, esant tokioms akivaizdžioms aplinkybėms, turėjo būti priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 straipsnis), o jei tyrimas vis dėlto buvo pradėtas, nedelsiant turėjo būti priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė tokį ieškovo argumentą.
58. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad ieškovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas du kartus prokurorų nutarimais (2014 m. birželio 3 d. ir 2014 m. liepos 29 d.) buvo nutrauktas, tačiau aukštesniųjų prokurorų nutarimais šie nutarimai buvo panaikinti. Be to, 2014 m. rugsėjo 25 d. aukštesniojo prokuroro nutarimas Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi paliktas galioti, konstatavus, kad ikiteisminis tyrimas skundžiamu nutarimu atnaujintas pagrįstai ir teisėtai. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji byla apeliacine instancijos teisme ir kasaciniame teisme buvo nagrinėjama du kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai rodo, kad ieškovui inkriminuotų veikų teisinio kvalifikavimo klausimai buvo pakankamai sudėtingi ir pradedant bei atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo akivaizdaus pagrindo atsisakyti pradėti, o pradėjus – nutraukti šį ikiteisminį tyrimą. Be to, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ne tik pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 1891 straipsnio l dalį. Kaip minėta, baudžiamąją bylą kasacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog netenkinant gynybos teikiamų prašymų nutraukti tyrimą ir, prokuroro įsitikinimu, surinkus pakankamai duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, perdavus bylą teismui, buvo esmingai pažeistos įtariamojo, vėliau kaltinamojo, teisės.
59. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą inicijavusių ir atlikusių valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmais buvo pažeista bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose padarytų išvadų, kad byloje neįrodytas atsakovės (t. y. atitinkamų valstybės institucijų ir pareigūnų) veiksmų baudžiamajame procese neteisėtumas. Nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Dėl baudžiamajame procese patirtų išlaidų už specialistų išvadas atlyginimo civiline tvarka
60. Bylą nagrinėję teismai priėmė skirtingus sprendimus dėl ieškovo reikalavimo atlyginti jo patirtas 12 826 Eur dydžio išlaidas, t. y. 1210 Eur už A. Kapitanovo ir 11 616 Eur už UAB „Grant Thorton Rimess“ parengtas specialistų (auditorių) išvadas, kuriomis remdamasis ieškovas minėtame baudžiamajame procese gynėsi nuo jam pareikštų įtarimų ir kaltinimų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nusprendė, kad ieškovas neįrodė dalies šių išlaidų (t. y. 1210 Eur už auditoriaus A Kapitanovo parengtas specialisto išvadas) pagrįstumo ir sąsajumo, o kitos šių išlaidų dalies (t. y. 11 616 Eur už UAB „Grant Thorton Rimess“ parengtas specialisto išvadas) teismas apskritai nepripažino pagrįstomis ir objektyviai būtinomis išlaidomis, dėl to teismas atmetė šį ieškinio reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą – ieškovo reikalavimą dėl 12 826 Eur išlaidų už specialistų išvadas atlyginimo priteisimo patenkino visiškai, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. išteisinamasis nuosprendis, be kita ko, buvo grindžiamas ieškovo pateiktomis specialistų (auditorių) išvadomis, todėl jos laikytinos objektyviai būtinomis ir tinkamai pagrįstomis, nėra neproporcingo dydžio.
61. Atsakovei atstovaujančios Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija kasaciniuose skunduose nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu. Generalinė prokuratūros skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 106 straipsnio 3 dalį, nes šioje normoje nereglamentuojamas tokio pobūdžio išlaidų (t. y. ne advokato paslaugoms) atlyginimas išteisinimo atveju. Prokuratūros skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui išlaidų už specialistų išvadas atlyginimą kaip žalos atlyginimą nesant neteisėtų atsakovės veiksmų, pažeidė CK 6.246 straipsnio 3 dalį, pagal kurią teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią tais atvejais, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, tokių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti. Teisingumo ministerijos kasaciniame skunde laikomasi panašios pozicijos šiuo ginčo klausimu, papildomai pažymint, kad ieškovas minėtoje baudžiamojoje byloje nepateikė prašymo dėl nurodytų išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nurodytais argumentais.
62. Baudžiamojo proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje pateiktas atlygintinų proceso išlaidų sąrašas: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą, proceso išlaidas gali sudaryti ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104–106 straipsniai reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką.
63. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
64. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis, savo nuožiūra pakvietęs dalyvauti procese ekspertą ar specialistą ir dėl to patyręs išlaidų, baudžiamojoje byloje turi teisę teikti prašymą dėl tokių išlaidų atlyginimo iš valstybės lėšų jo išteisinimo atveju. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika baudžiamosiose bylose. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 13 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022, kurioje patenkino nuteistojo kasacinį skundą, panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukė. Toje byloje kasaciniame teisme buvo pateiktas prašymas priteisti iš valstybės nuteistojo patirtų proceso išlaidų advokato darbui apmokėti ir kitų proceso išlaidų (dokumentų vertimo ir konsultacinės išvados parengimo) atlyginimą. Minėtą bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo advokato prašymo priteisti turėtų atstovavimo ir kitų išlaidų, patirtų ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, nes toks prašymas pateiktas pavėluotai. Kolegija pažymėjo, kad nuteistojo gynėjas advokatas tokių išlaidų atlyginimo paprašė tik kasaciniame teisme, nors tokias procesines galimybes turėjo ir anksčiau. Nurodyta kasacinio teismo praktika iš esmės paneigia ieškovo atsiliepime į kasacinius skundus nurodytą argumentą, kad baudžiamajame procese ieškovas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą negalėjo prašyti atlyginti turėtas išlaidas. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytos BPK nuostatos, reglamentuojančios proceso dalyvių patirtų kitų išlaidų (nesusijusių su advokato darbo apmokėjimu) atlyginimą (žr. šios nutarties 63 punktą), ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo keičiamos.
65. Nagrinėjamu atveju ieškovas baudžiamojoje byloje, kurioje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, neteikė prašymo dėl savo turėtų išlaidų, be kita ko, už specialistų (auditorių) parengtas išvadas, pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo. Iš minėtoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad toks klausimas nebuvo keliamas, todėl teismai baudžiamajame procese kaltinamojo (išteisintojo) patirtų išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą pagal proceso dalyvio (šiuo atveju ‒ kaltinamojo, siekiančio išteisinimo) prašymą vertina būtent baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą.
66. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytas proceso teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomai priteisti ieškovui iš atsakovės 12 826 Eur baudžiamojoje byloje patirtų išlaidų už specialistų išvadas atlyginimą kaip turtinės žalos atlyginimą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir bylos procesinės baigties
67. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnio 1 dalis), nenukrypo nuo šiam ginčo klausimui aktualios kasacinio teismo praktikos, todėl, nenustatę vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovo kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti jame nurodytus pažeidimus, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, todėl ieškovo kasacinis skundas atmestinas.
68. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomai priteisti ieškovui iš atsakovės 12 826 Eur baudžiamojoje byloje patirtų išlaidų už specialistų išvadas atlyginimą kaip turtinės žalos atlyginimą, atsakovės atstovių kasaciniai skundai tenkintini – skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
69. Panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo nuspręsta priteisti ieškovui iš atsakovės 12 826 Eur baudžiamojoje byloje patirtų išlaidų už specialistų išvadas atlyginimą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už šią sumą, kiti Generalinės prokuratūros kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalimi dėl procesinių palūkanų priteisimo, tampa nebeaktualūs, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
70. Kasaciniame teisme gautas ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų (advokato teisinei pagalbai apmokėti už kasacinio skundo bei atsiliepimo į atsakovės atstovių kasacinius skundus parengimą) atlyginimą. Kadangi ieškovo kasacinis skundas atmetamas, o atsakovių atstovių kasaciniai skundai tenkinami visiškai, ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Virgilijus Grabinskas
Jūratė Varanauskaitė