Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 109, 110, 112, 113 ir 114 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-3305
2016 m. birželio 29 d. Nr. 681
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. SV-S-1531 „Dėl teisės aktų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti tikslui didinti pasitikėjimą teismais ir įtvirtinti visuomeninių teisėjų (tarėjų) institutą teismuose, tačiau nepritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 110, 112, 113 ir 114 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3305 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, prieš nustatant naują ar iš esmės keičiant esamą teisinį reguliavimą gali būti parengta numatomo teisinio reguliavimo koncepcija, kurioje pateikiama esamos padėties analizė, nurodomos spręstinos problemos, numatomo teisinio reguliavimo tikslas, principai ir pagrindinės nuostatos, galimos teigiamos ir neigiamos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės, numatomą teisinį reguliavimą pagrindžiančios nuostatos, kita svarbi informacija. Reikėtų pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepcijos patvirtinimo“ projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pritarta Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepcijos patvirtinimo“ projektui (toliau – nutarimo projektas) ir jis pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui. Nutarimo projektu siūloma patvirtinti Visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepciją (toliau – koncepcija), kurioje kompleksiškai aptariami svarbiausi su visuomeninių teisėjų (tarėjų) institutu teismuose susiję klausimai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) ir kitų įstatymų pakeitimai rengtini tada, kai bus apsispręsta dėl pagrindinių numatomo teisinio reguliavimo krypčių.
2. Tarėjų institutas teismuose vertintinas kaip Lietuvos Respublikos teisinės sistemos naujovė. Įtvirtinus pernelyg detalias nuostatas dėl teismo tarėjų veiklos aukščiausiu lygiu, tai yra Konstitucijoje, gali būti sunku šį institutą diegti ir plėtoti. Todėl, apsisprendus dėl numatomų teisinio reguliavimo krypčių, Konstitucijos IX skirsnyje turėtų būti įtvirtintos tik teismo tarėjų dalyvavimo vykdant teisingumą teisinės sąlygos, o detaliau šį institutą turėtų reguliuoti įstatymas.
3. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad teismo tarėjais gali būti ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai. Dalyvavimas vykdant teisingumą neturėtų būti tapatinamas su politinių teisių įgyvendinimu, kuris tam tikrais atvejais siejamas ne tik su pilietybės ryšiu, bet ir su asmens gyvenamąja vieta. Būtina pažymėti, kad pagal Konstitucijos 112 straipsnį tik Lietuvos Respublikos piliečiams suteikta teisė tapti teisėjais. Be to, teisė dalyvauti valstybės viešajame valdyme Konstitucijoje taip pat siejama su pilietybės turėjimu, pavyzdžiui, tik Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnis). Taigi, atsižvelgiant į teismo tarėjams priskirtinų funkcijų viešą pobūdį ir turinį, teismo tarėjais galėtų būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai.
Siūlomas požiūris, kad teismo tarėjams turėtų būti keliamas pilietybės reikalavimas, galėtų būti pagrįstas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija pilietybės klausimais. Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai.
4. Teismo tarėjų nepriklausomumo ir nešališkumo požiūriu kritiškai vertintinas siūlymas nustatyti, kad teismo tarėjus skiria ir atleidžia savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba. Tokia tvarka skiriant teismo tarėjus, būtų sunku pasiekti įstatymo projekto tikslus – mažinti nepasitikėjimą teismais, skatinti bylų nagrinėjimo objektyvumą, bylas nagrinėti nešališkiau ir įvairiapusiškiau. Ypač didelių abejonių dėl minėta tvarka atrinktų teismo tarėjų nepriklausomumo ir nešališkumo kiltų tais atvejais, kai teismuose būtų nagrinėjamos bylos dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo.
Įstatymo projekto tikslai galėtų būti pasiekti taikant tokius teismo tarėjų atrankos principus, kokie nurodyti koncepcijoje. Koncepcijos 24 punkte siūloma, kad asmenys, atitinkantys tarėjams keliamus reikalavimus, į tarėjų sąrašą galėtų įsirašyti savanoriškais pagrindais. Siekiant įtraukti pakankamai visuomenės atstovų ir užtikrinti tarėjų instituto teismuose veiksmingumą, į tarėjų sąrašą taip pat būtų įtraukiami asmenys, atrinkti atsitiktinės atrankos būdu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis.
Šiuo požiūriu kritiškai vertintinas ir siūlymas nustatyti, kad teismo tarėjas, atlikdamas savo pareigas, negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be savivaldybės tarybos sutikimo.
5. Iš įstatymo projekto nuostatų neaišku, ar teismo tarėjai būtų skiriami dalyvauti visose, ar tik tam tikrų atrinktų kategorijų teismo nagrinėjamose bylose. Jeigu teismo tarėjai būtų skiriami dalyvauti visose civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose bylose, būtų neproporcingai sunku siekti įstatymo projekto tikslų, tam prireiktų neadekvačių sąnaudų. Todėl koncepcijos 25 punkte siūloma tarėjus skirti dalyvauti bylose dėl labai sunkių ir dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimų, darbo bylose, bylose dėl žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnį, civilinėse ir administracinėse bylose, kuriose pareikštas ieškinys ar pareiškimas viešajam interesui ginti, ir bylose dėl tarnybinių ginčų. Šiomis bylomis paprastai labiau domisi visuomenė, yra didesnis interesas, kad byla būtų išnagrinėta teisingai.
6. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad Teisėjų tarybą (įstatymo projekte vadinamą Teismų taryba) sudaro ne tik teisėjai, bet ir teismo tarėjai. Tačiau pagal įstatymo projektą teismo tarėjo teisinis statusas netapatus teisėjo teisiniam statusui, be kita ko, skiriasi teisėjo ir teismo tarėjo skyrimo (atrankos) tvarka. Vadovaujantis Konstitucija, teisėjų korpusas formuojamas profesionaliu pagrindu, o teisėjo skyrimo į pareigas procese dalyvauja ir Teisėjų taryba. Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 45 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 1 daliai, taip pat dėl bylos dalies pagal pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ atitiktį Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 52 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 4 punktui nutraukimo“ pažymėta, kad Konstitucijos 112 straipsnio penktojoje dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos patarimas sukelia teisinių padarinių: jeigu nėra šios specialios teisėjų institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų; Konstitucijos 112 straipsnio penktojoje dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos patarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, motyvai, dėl kurių patariama tam tikrą asmenį skirti teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigų teisėją arba patariama to asmens neskirti teisėju, nepaaukštinti, neperkelti, neatleisti iš pareigų teisėjo, turi būti aiškiai išdėstyti, jokie minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai (ar kiti sprendimai) negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais, įvertinus atitinkamų asmenų profesinį pasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes, kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms (ar teisėjo darbui apskritai).
Taigi teismo tarėjų funkcijos turėtų apsiriboti konkrečių bylų nagrinėjimu, bet ne dalyvavimu teismų savivaldoje, sprendžiant su teisėjų korpuso formavimu ir teismų veiklos organizavimu susijusius klausimus. Kartu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pagal galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos teismų įstatymą (toliau – Teismų įstatymas) visuomenei sudarytos galimybės kitomis formomis prisidėti prie teismų sistemos uždarumo mažinimo. Pavyzdžiui, visuomenės atstovai skiriami Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, teismo administracinės veiklos ar su teisingumo vykdymu nesusijusios teisėjo veiklos tyrimo komisijos, Teisėjų garbės teismo nariais.