Baudžiamoji byla Nr. 2K-36-387/2025
Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00024-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.5.1; 1.2.29.1.1; 2.1.4.11.3.1; 2.1.7.5; 2.8.9.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir T. M. paskirta galutinė subendrinta 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda, nustatant dvylikos mėnesių terminą, per kurį ji turi būti savanoriškai sumokėta.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo T. M. gynėjų advokatų Remigijaus Bukėno ir Dariaus Sauliūno apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. T. M. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus: jis 2022 m. birželio 17 d. laikotarpiu nuo 9.19 val. iki 11.03 val. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos tarnybinėse patalpose ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00014-20 dėl UAB „Uno“ apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, turto pasisavinimo, susipažinęs su liudytojo teisėmis ir pareigomis ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus apie tai, kad jis:
1.1. pagal pasirašytą 2016 m. balandžio 26 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. UNO/2015B/109,110 su UAB „Uno“ dėl gyvenamojo namo įsigijimo, žemės sklypų nuomos teisės perėmimo iš viso sumokėjo tik 60 514,36 Eur, t. y. sumokėjo banko pavedimais 2015 m. spalio 5 d. 30 257,18 Eur, 2016 m. balandžio 27 d. – 30 257,18 Eur, pervesdamas juos į UAB „Uno“ banko sąskaitą, o pagal jam pateiktą susipažinti 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderį, serija UNO, Nr. 0007, kuriame nurodyta, kad T. M., nurodydamas pagrindą „avanso pagal sutartį UNO 2015/B/109,110 mokėjimas“, sumokėjo grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur UAB „Uno“ direktoriui R. P., jis nemokėjo, tačiau kasos pajamų orderyje pasirašė;
1.2. 2019 m. spalio 10 d. pasirašius susitarimą su UAB „Uno“ dėl sutarties Nr. UNO/2015/B/109,110 nutraukimo, kuriame nurodyta, kad pardavėjas (UAB „Uno“) grąžina pirkėjui (T. M.) visą pagal preliminariąją sutartį sumokėtą 90 771,54 Eur avanso sumą, ir nutraukus sutartį Nr. UNO/2015/[B]/109,110, nors UAB „Uno“ 2019 m. spalio 10 d. banko pavedimu į jo asmeninę banko sąskaitą grąžino 90 771,54 Eur, melagingai nurodė, kad ši suma buvo per didelė, tai yra jam buvo išmokėta 30 257,18 Eur daugiau, nei jis buvo UAB „Uno“ sumokėjęs, 30 257,18 Eur sumą gavo nesant jokio pagrindo.
2. Be to, T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus ir žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo: jis 2016 m. rugsėjo–spalio mėn. UAB „Uno“ veiklos vykdymo vietoje tyčia, siekdamas įtvirtinti melagingus, objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo.
2.1. Suklastojo UAB „Uno“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. UNO5611, kuriame buvo įrašyti jam žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „Uno“ jam, T. M., išmokėjo grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur, ir nors realiai jam pinigai nebuvo išmokėti, jis patvirtino savo parašu, kad pinigus gavo. Po to ši ūkinė operacija apie tariamą pinigų išmokėjimą buvo įtraukta į UAB „Uno“ apskaitą ir taip sumažintas kasos likutis.
2.2. Suklastojo UAB „Uno“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija UNO, Nr. 0008, kuriame buvo įrašyti jam žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad jis UAB „Uno“ sumoka grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur, ir nors realiai pinigų nemokėjo, patvirtino savo parašu, kad pinigai buvo iš jo priimti. Be to, šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą T. M. panaudojo, pateikdamas jį 2022 m. rugpjūčio 19 d. per advokatą R. Bukėną ikiteisminiam tyrimui Nr. 04-6-00024-22.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo T. M. gynėjas advokatas M. Dūda prašo: panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 15 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas T. M. apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, be kita ko, įpareigojančias teismą savo išvadas pagrįsti įrodymais, įvertintais remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 235 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų neištaisė ir padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimus.
3.2. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pateiktas kaltinimas, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis (2001 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje J. B. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 31827/96; 2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Shannon prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 6563/03; 2007 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Macko ir Kozubal prieš Slovakiją, peticijų Nr. 64054/00 ir 64071/00; 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Marttinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19235/03).
3.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save aiškinamas taip, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti ne tik baudžiamojon, bet ir kitos rūšies teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259-942/2019).
3.4. T. M. ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00014-20 tiek 2021 m. sausio 12 d., tiek 2022 m. birželio 17 d. kaip liudytojas buvo apklaustas apie nekilnojamojo turto pirkimo iš UAB „Uno“ procesą. Šių apklausų metu T. M. buvo užduodami klausimai apie su UAB „Uno“ 2015 m. spalio 2 d. sudarytą rezervavimo sutartį ir 2016 m. balandžio 26 d. sudarytą preliminariąją sutartį, apie šių sutarčių pagrindu minėtai bendrovei sumokėtas lėšas ir apie jo parašais patvirtintus dokumentus, įskaitant UAB „Uno“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. UNO5611, už kurio suklastojimą jis yra nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Taigi T. M. kaip liudytojas buvo apklaustas apie savo paties veiksmus, kurie vėliau sudarė jam pateikto kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dalyką.
3.5. 2021 m. sausio 12 d. teisių ir pareigų liudytojui T. M. išaiškinimo protokolas, taip pat 2021 m. sausio 12 d. ir 2022 m. birželio 17 d. liudytojo T. M. apklausų protokolai patvirtina, kad jis buvo apklaustas pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles. Jam buvo išaiškinta ir BPK 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta liudytojo pareiga duoti teisingus parodymus. Taip pat jis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Taigi 2021 m. sausio 12 d. ir 2022 m. birželio 17 d. liudytojo T. M. apklausų protokoluose užfiksuoti jo parodymai ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00014-20 buvo gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Apklausų metu T. M. buvo įpareigotas duoti parodymus ne tik apie UAB „Uno“ direktoriaus R. P., bet ir apie savo paties veiksmus, dėl kurių jis yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
3.6. Parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, teismų praktikoje pripažįstami neturinčiais įrodomosios reikšmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019, 2K-59-628/2023). Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl T. M. kaltės, ignoravo ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00014-20 padarytą esminį BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimą apklausiant T. M. kaip liudytoją, taip, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, 2021 m. sausio 12 d. apklausos protokole užfiksuotus T. M. parodymus pripažino leistinu įrodymu. Be to, ir apie visų kitų bylos įrodymų, t. y. tiek T. M., tiek R. P. parodymų, tiek byloje esančiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų, patikimumą šis teismas sprendė ir juos vertino būtent minėtų, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gautų, 2021 m. sausio 12 d. liudytojo T. M. apklausos protokole užfiksuotų parodymų pagrindu. Taigi pagrindiniu T. M. kaltės dėl melagingų parodymų davimo įrodymu tapo pažeidžiant BPK reikalavimus gauti duomenys, kuriais teismas tikrino ir atsižvelgdamas į juos vertino visus kitus bylos įrodymus. Toks teismo atliktas įrodymų vertinimas negali būti laikomas atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
3.7. Pagrįstomis ir teisėtomis negali būti laikomos pirmosios instancijos teismo išvados, kad susitarime dėl sutarties nutraukimo nurodyta T. M. grąžintina 90 771,54 Eur suma buvo apskaičiuota ne pagal preliminariąją sutartį, kaip nurodė pats R. P., bet pagal pastarojo neva vedamą rankraštinę tikrąją padėtį atitinkančią apskaitą. Teismo įvertinta kaip tikrąją padėtį atitinkanti R. P. vedama apskaita yra vos du lapai su keliais nenustatytu laiku padarytais rankraštiniais įrašais. Šiuose lapuose su T. M. susiję rankraštiniai įrašai nepatvirtina teismo išvados apie T. M. UAB „Uno“ sumokėtą 90 771,54 Eur dydžio avansą.
3.8. T. M. parodymai apie jo UAB „Uno“ pagal preliminariąją sutartį sumokėtą 60 514,36 Eur dydžio avansą, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino melagingais, yra kitos baudžiamosios bylos, kurioje jis ir buvo apklaustas kaip liudytojas, įrodinėjimo dalykas. Ši byla, kaltinant UAB „Uno“ direktorių R. P. dėl apgaulingo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimo bei jo žinioje esančio didelės vertės bendrovės turto pasisavinimo, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo išnagrinėta net pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendime pritarė vienam iš išteisinamojo nuosprendžio priėmimą lėmusių apeliacinės instancijos teismo argumentų, kad asmuo neturėtų būti teisiamas už melagingų parodymų davimą, jeigu byloje, kurioje buvo duoti melagingi parodymai, dar nepriimtas nuosprendis, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, kurie parodymai melagingi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305-788/2015).
3.9. BK 235 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus jis turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Būtent tokia situacija susiklostė šiuo atveju. T. M. kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00014-20 buvo apklaustas apie aplinkybes, kurios vėliau sudarė jam pateikto kaltinimo dalyką. Taigi jis turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau su šia teise nei prieš 2021 m. sausio 12 d. apklausą, nei prieš 2022 m. birželio 17 d. apklausą nebuvo supažindintas. Kadangi aptarti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo įvykdyti, vadovaujantis BK 235 straipsnio 4 dalimi, T. M. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą 2022 m. birželio 17 d. liudytojo apklausos metu ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00014-20 negalima. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs T. M. kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.10. Apeliacinės instancijos teismas formaliai pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms nepagrįstoms ir neteisėtoms išvadoms dėl įrodytos T. M. kaltės padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą. Be to, šis teismas rėmėsi leistinumo reikalavimų neatitinkančiais 2021 m. sausio 12 d. liudytojo T. M. apklausos protokole užfiksuotais parodymais. Taip pat skundžiamoje nutartyje teismas nepateikė jokių išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamos faktiniams bylos duomenims prieštaraujančios ir nelogiškos pirmosios instancijos teismo išvados, pavyzdžiui, apie R. P. darbo vietoje atliktos kratos metu rastus užrašus ar apie nustatytą T. M. tikslą padėti R. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nepasisakė apeliacinės instancijos teismas ir dėl liudytojo V. U. parodymų apie galimai R. P. taikytą bendrovės turto savinimosi schemą vertinimo.
3.11. Esminiai baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimai lėmė neteisingas teismų išvadas dėl T. M. veiksmų, savo parašu patvirtinant UAB „Uno“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderyje ir tos pačios dienos kasos pajamų orderyje įrašytus duomenis, pavojingumo laipsnio. UAB „Uno“ kasos dokumentuose (išlaidų orderyje Nr. UNO5611, pajamų orderio kvite Nr. 0008) buvo įrašyti ir T. M. parašu buvo patvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tada, kai veika negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.).
3.12. Pirmosios instancijos teismas suklydo darydamas išvadą, kad, įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis į UAB „Uno“ kasos dokumentus (2019 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. UNO5611 dėl 30 257,18 Eur išmokėjimo T. M.), galimai buvo siekiama išvengti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumokėjimo į valstybės biudžetą. Tiek iš liudytojos V. J. parodymų, kad nutraukus sutartį išrašoma kreditinė sąskaita ir suma už sumokėtą avansą grąžinama ir PVM nemokamas, tiek iš Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų akivaizdu, kad, surašant kasos išlaidų orderį ir kasos pajamų orderį dėl iš konkretaus pirkėjo prieš metus gautos rezervavimo mokesčio (avanso) sumos išmokėjimo ir tos pačios sumos gavimo, išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą neįmanoma. Faktiškai tokiais veiksmais pasiekiamas tik bendrovės prievolės sumokėti dalį pridėtinės vertės mokesčio atsiradimo momento nukėlimas, iki bus sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis ir išrašyta PVM sąskaita faktūra dėl visos sandorio sumos. O tokiu atveju, kai pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma, kaip ir įvyko T. M. atveju, faktiškai išvengiama tik atitinkamos pinigų sumos, t. y. nuo avanso apskaičiuoto PVM, kuris būtų sumokėtas į biudžetą, įšaldymo. Būtent taip susidariusią situaciją vertino ir T. M. – savo veiksmus jis suprato išimtinai kaip pagalbą UAB „Uno“ perkeliant prievolę sumokėti PVM vėlesniam laikui. O tai iš esmės yra tik buhalterinės apskaitos vedimo taisyklių pažeidimas, nesukeliantis reikšmingų teisinių pasekmių.
3.13. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl aptariamų nuteistojo veiksmų pavojingumo, selektyviai vertino byloje esančio R. P. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surašyto kaltinamojo akto turinį. Skundžiamame nuosprendyje teismas akcentavo, kad R. P. kaltinamas T. M. parašu patvirtintame 2019 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderyje Nr. UNO5611 nurodytos pinigų sumos – 30 257,18 Eur – pasisavinimu. Kita vertus, šis teismas nevertino minėtame procesiniame dokumente aprašytų duomenų, iš kurių matyti, kad tokia schema, kai kelių ar keliolikos dienų skirtumu išrašytais kasos išlaidų ir kasos pajamų orderiais UAB „Uno“ apskaitoje pagrindžiamos neįvykusios ūkinės operacijos ir taip vėlesniam laikui nukeliamas prievolės sumokėti pridėtinės vertės mokestį nuo pirkėjų sumokėtų rezervavimo mokesčių ar avansų atsiradimo momentas, šioje bendrovėje buvo įprasta. Asmenys, apklausti kaip liudytojai, minėtoje baudžiamojoje byloje, analogiškai kaip ir T. M., patvirtino, kad jie jokių grynųjų pinigų pagal kasos dokumentus iš UAB „Uno“ niekada negavo ir šių pinigų R. P. nemokėjo. Be to, liudytoja S. O. nurodė aplinkybes, analogiškas T. M. nurodytoms, t. y. kad R. P. prašymą pasirašyti tokius UAB „Uno“ kasos dokumentus motyvavo poreikiu perkelti avanso sumokėjimą laiko atžvilgiu. Iš R. P. surašyto kaltinamojo akto matyti, jog šis, nors ir organizavo dokumentų surašymą bei pasirašymą, taip pat ir pats savo parašais tvirtino šiuose dokumentuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl tokių savo veiksmų nėra kaltinamas nei dokumentų klastojimu, nei sukčiavimu PVM srityje. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas T. M. atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį klausimą, visų šių aplinkybių nevertino. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su aptartomis aplinkybėmis, pasisakė tik tiek, kad šioje byloje sprendžiama tik dėl T. M. veiksmų.
3.14. Nors apeliaciniame skunde buvo ginčijamos ir klaidingos pirmiau aptartos pirmosios instancijos teismo išvados dėl siekio išvengti PVM sumokėjimo, skundžiamoje nutartyje dėl šių argumentų nepasisakyta. Tik akcentuojama, kad T. M. savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į pirminius apskaitos dokumentus. Vis dėlto šiuo atveju teismų liko visiškai neįvertinta tai, kad T. M. pasirašė ne vieną, o du UAB „Uno“ apskaitos dokumentus, t. y. ne tik kasos išlaidų orderį, bet ir kasos pajamų orderį dėl tos pačios grynųjų pinigų sumos, jo įsitikinimu, abu šie dokumentai ir turėjo būti įtraukti į UAB „Uno“ apskaitą, kad tiek šios bendrovės kasoje esančių, tiek ir jo paties bendrovei sumokėtų pinigų suma išliktų nepakitusi. Šiuo atveju nepagrįstai T. M. veiksmų pavojingumas ir jo tiesioginė tyčia konstatuoti atsižvelgiant į tolesnius UAB „Uno“ direktoriaus R. P. veiksmus, apie kuriuos T. M. nebuvo žinoma.
3.15. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. M. taip pat inkriminuota, kad šis tyčia, siekdamas įtvirtinti melagingus, objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, panaudojo suklastotą dokumentą – 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderio, serija UNO, Nr. 0008, kvitą, jį pateikdamas ikiteisminiam tyrimui. Tačiau motyvų, pagrindžiančių tokį kaltinimą T. M., skundžiamame nuosprendyje nepateikta. Teismo liko neįvertinta aplinkybė, kad 2022 m. rugpjūčio 19 d. paminėtą dokumentą ikiteisminiam tyrimui jis pateikė ne savo iniciatyva. Tai jis padarė vykdydamas ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimą. Nors apeliaciniame skunde buvo išdėstyti argumentai dėl motyvų, pagrindžiančių kaltinimą dėl suklastoto dokumento panaudojimo, nuosprendyje nebuvimo ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstai neįvertintos pirmiau aptartos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas šiais klausimais jokių motyvuotų išvadų taip pat nepateikė.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasacinio skundo argumentai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles kvalifikuodami T. M. padarytas nusikalstamas veikas, yra atmestini. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas nutartyje konstatavo, kad T. M. pagrįstai nuteistas dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo. Kasatorius, iš esmės ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes tiek dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, tiek dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, pasirinktinai iškelia byloje nustatytas kai kurias faktines aplinkybes ir pateikia savo jų vertinimą. Šie kasacinio skundo argumentai yra traktuotini kaip byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas nuteistajam naudinga linkme ir plačiau nesvarstytini. Minėtus skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas. Teigti, kad dėl to buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, nėra pagrindo.
4.2. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Teismo išvados buvo padarytos remiantis visetu ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, kurie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais, remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir savo nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis T. M. padarytos nusikalstamos veikos buvo teisingai kvalifikuotos pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Nėra pagrindo abejoti šiuo teismo sprendimu, kadangi įrodymai įvertinti tinkamai. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis ar jo gynėjas, pats savaime nėra BPK pažeidimas, dėl kurio šiuo atveju derėtų naikinti priimtus teismų sprendimus.
4.3. Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad abiejų instancijų teismai laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išdėstė ištirtus įrodymus ir juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydami jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikalstamų veikų darymo aplinkybių grandinę, todėl šiuo atveju, atsižvelgiant ir į padarytos nusikalstamos veikos specifiką, nėra pagrindo kalbėti apie vertimą duoti parodymus prieš save, taip pat kad tik šiais parodymais remiantis buvo padarytos išvados apie T. M. inkriminuotas nusikalstamas veikas.
4.4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl apeliantų skundas yra atmetamas. Nustatyta, kad byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka T. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus, įstatymą taikė tinkamai, todėl panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kaip to prašo kasatorius, nėra pagrindo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo T. M. gynėjo advokato M. Dūdos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant konkrečių argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023 ir kt.).
7. Iš kasacinio skundo matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su T. M. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ginčija žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymų vertinimą, argumentuodamas tuo, jog teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat pateikia ir savąjį jų vertinimą. Kaip jau buvo minėta, argumentai, susiję su skunde nurodomais įrodymais ir prašymu juos vertinti kitaip, nei vertino bylą nagrinėję teismai, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Skunde taip pat pareiškiama apie padarytus procesinius pažeidimus nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau šie teiginiai iš esmės yra išvestiniai iš kitų skundo argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Tokie kasacinių skundų teiginiai taip pat nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti. Taigi kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl kasacinio skundo argumentų dalies dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo, kuri yra susijusi su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, remsis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl BPK pažeidimų ir BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo
8. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimo, motyvuojant tuo, kad byloje nesivadovauta taisyklėmis, įpareigojančiomis teismą savo išvadas pagrįsti tik teisėtais būdais gautais duomenimis ir išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to tinkamai nenustatytos faktinės bylos aplinkybės, be to, kasatoriaus teigimu, nuteistojo T. M. atsakomybė už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnio 1 dalis) negalima, kadangi jo nuteisimas reiškia BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos, draudžiančios versti duoti parodymus prieš save, pažeidimą. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria tokiems kasatoriaus argumentams.
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą byloje (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasatorius nepagrįstai tapatina T. M. inkriminuotas faktines aplinkybes pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (kaltinimo dalyką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį sudarantis dokumentų klastojimas, dėl kurio T. M. buvo apklausiamas kaip liudytojas, nėra susijęs su nagrinėtinais T. M. parodymais dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, kurie yra tiesioginis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnyje, dalykas), dėl to nėra teisinio pagrindo BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą kildinti iš BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų nesilaikymo kasaciniame skunde nurodytais argumentais. Tačiau kasacinio skundo argumentai dėl žemesnės instancijos teismų padarytų BPK pažeidimų, susijusių su netinkamu įrodymų vertinimu, yra pagrįsti.
10. Šiame kontekste atmestini kasacinio skundo argumentai, kad T. M. parodymai apie jo UAB „Uno“ pagal preliminariąją sutartį sumokėtą avansą, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino melagingais, yra kitos baudžiamosios bylos, kurioje jis ir buvo apklaustas kaip liudytojas ir kuri skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo išnagrinėta iš esmės, įrodinėjimo dalykas. Pabrėžtina tai, kad baudžiamajame procese nenustatyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės galėjo būti tirtos ir yra išdėstytos bei įvertintos priimtame nuosprendyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-58-719/2023, 2K-213-511/2024, 2K-254-1214/2024). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad parodymų davimo laikas nekeičia jų teisingumo ar neteisingumo. Teismas įrodymus vertina ne remdamasis savo sukurtais subjektyviais kriterijais, o BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, vienodomis visiems teismams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-654/2023). Iš to, kas aptarta, išplaukia, kad baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo pagrindinis vertinimo objektas yra byloje esantys įrodymai, o ne kitų teismų įsiteisėjusiuose sprendimuose daromos išvados.
11. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal šią dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo yra nurodyta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021). Esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023, 2K-107-489/2024, 2K-259-697/2024 ir kt.).
12. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad T. M., būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, apklausiamas kaip liudytojas 2022 m. birželio 17 d. davė žinomai melagingus parodymus UAB „Uno“ direktoriaus R. P. baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 04-6-00014-20), kad pagal 2016 m. balandžio 26 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. UNO/2015B/109,110 iš viso T. M. sumokėjo tik 60 514,36 Eur banko pavedimais, o pagal 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderį, serija UNO, Nr. 0007, grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur UAB „Uno“ direktoriui R. P. jis nemokėjo; kad UAB „Uno“ į jo asmeninę banko sąskaitą grąžinta 90 771,54 Eur suma buvo per didelė, tai yra jam buvo išmokėta 30 257,18 Eur daugiau, nei jis buvo UAB „Uno“ sumokėjęs. Nors byloje nustatyta, kad T. M., vykdydamas susitarimą su UAB „Uno“, banko pavedimu pervedė iš viso 60 514,36 Eur, o pagal kasos pajamų orderį, serija UNO, Nr. 0007, sumokėjo grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur. Taip T. M. sumokėjo visą sutartą 90 771,54 Eur avanso sumą.
13. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes, nustatydami aptartas T. M. inkriminuotas faktines aplinkybes, nepašalino visų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų prieštaravimų ir paliko abejonių dėl bylai reikšmingų aplinkybių įrodytumo.
14. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, atmetęs nuteistojo parodymus, nustatė, kad T. M. sumokėjo visą sutartą 90 771,54 Eur avanso sumą. Šios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino kaip nepatikimus nuteistojo duotus parodymus, kad jis atliko tik banko pavedimus, tačiau grynaisiais pinigais jokių mokėjimų neatliko, o kasos orderiuose pasirašė prašomas UAB „Uno“ vadovo R. P., nors jokių piniginių operacijų neįvyko. Skundžiamo teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad tokios išvados padarytos neatlikus visapusiško byloje ištirtų įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad, pripažindamas nuteistojo parodymus nepatikimais, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, be kita ko, selektyviai rėmėsi tik atskirais įrodymais ar jų dalimi.
15. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi 2015 m. spalio 2 d. tarp UAB „Uno“, atstovaujamos direktoriaus R. P. ir valdybos nario V. T., bei pirkėjo T. M. pasirašyta sutartimi Nr. UNO/2015/[B]/109,110, taip pat 2016 m. balandžio 26 d. preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. UNO/2015B/109,110 dėl gyvenamojo namo įsigijimo, žemės sklypų nuomos teisės perėmimo. Analizuodamas byloje esančius T. M. mokėjimo nurodymus, kuriais T. M. pervedė į UAB „Uno“ sąskaitą lėšas, taip pat ir 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderiu, serija UNO, Nr. 0007, pagal kurį T. M. UAB „Uno“ sumokėjo grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur, teismas nustatė, kad T. M. iš esmės įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Tačiau, remdamasis sudarytomis sutartimis ir paneigdamas nuteistojo T. M. parodymus, kad jokių finansinių operacijų su grynaisiais pinigais realiai neįvyko, pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino šių dokumentų turinį. Teismas analizavo sutarčių nuostatas, susijusias tik su pirkėju T. M., tačiau nesiaiškino, ar, jam įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, kitos sutarties sąlygos realiai buvo vykdomos UAB „Uno“ atstovų, be kita ko, dėl kokių priežasčių nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytais terminais (ne vėliau kaip iki 2017 m. gruodžio 31 d.). Teismas detaliau neanalizavo šios sutarties įrodomosios reikšmės, be kita ko, nevertino jos kartu su kitais įrodymais, taip byloje esančius įrodymus įvertino neišsamiai ir neobjektyviai. Byloje liko neįvertinti liudytojo V. U., UAB „Uno“ valdybos nario, pirminiai parodymai, kad pagal sudarytas UAB „Uno“ preliminariąsias sutartis klientai atsiskaitydavo su UAB „Uno“ tik banko pavedimais. Taip pat nepateikta jokių išvadų dėl šio liudytojo vėlesnių parodymų dėl UAB „Uno“ direktoriaus R. P. galimai sudaromų fiktyvių preliminariųjų sutarčių. Pažymėtina ir tai, kad, pripažįstant 2015 m. spalio 2 d. ir 2016 m. balandžio 26 d. tarp UAB „Uno“ ir T. M. pasirašytas sutartis patikimu įrodymu, nebuvo įvertinti vienos iš sutarties šalių – liudytojo V. T. parodymai, kad šiose sutartyse jis nemato savo parašo. Šis liudytojas negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad jis galėjo pasirašyti aptariamas sutartis.
16. Be to, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neišdėstė jokių teisinių argumentų dėl byloje ištirtų liudytojos V. J., UAB „Uno“ buhalterės, parodymų ir jų įrodomosios reikšmės, nors visi byloje esantys įrodymai turėjo būti susieti į vientisą įrodinėjimo grandinę, pateikiant motyvuotas išvadas. Remiantis bylos duomenimis, V. J. apklausų metu ne tik pripažino, kad pagal UAB „Uno“ apskaitos dokumentus T. M. buvo skolingas UAB „Uno“, kadangi UAB „Uno“, nutraukus sutartį, nepagrįstai pervedė didesnę pinigų sumą nuteistajam, tačiau taip pat nurodė reikšmingas aplinkybes dėl pajamų orderio kvito, serija UNO, Nr. 0008, ir pajamų orderio, serija UNO, Nr. 0007, autentiškumo. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais nuteistojo T. M. parodymus, kad pagal kasos išlaidų orderį Nr. UNO5611 arba kasos pajamų orderį, serija UNO, Nr. 0008, jis jokių pinigų nei gavo, nei perdavė, tačiau atmetė nuteistojo parodymų dalį dėl galimo kasos pajamų orderio, serija UNO, Nr. 0007, fiktyvumo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal šį kasos pajamų orderį T. M. grynaisiais pinigais sumokėjo likusią avanso dalį – 30 257,18 Eur, taip sumokėdamas visą sutartą 90 771,54 Eur sumą. Šią išvadą teismas pagrindė tarp UAB „Uno“, atstovaujamo R. P., ir T. M. pasirašytu 2019 m. spalio 10 d. susitarimu dėl sutarties Nr. UNO/2015/B/109,110 nutraukimo, šiame susitarime nurodyta, kad UAB „Uno“ grąžina T. M. visą pagal preliminariąją sutartį sumokėtą 90 771,54 Eur avanso sumą. Tačiau teismas neįvertino jau aptartų buhalterės V. J. parodymų dėl nepagrįstai pervestos per didelės pinigų sumos T. M. 2019 m. spalio 10 d. susitarimo pagrindu. Nebuvo įvertinta ir bylai reikšminga liudytojos V. J. parodymų dalis, kad ne tik teismo pripažintų suklastotais kasos išlaidų orderio Nr. UNO5611 ir kasos pajamų orderio kvito, serija UNO, Nr. 0008, šablonai neatitiko dokumentų eiliškumo pagal jiems suteiktą numerį, bet ir kasos pajamų orderyje, serija UNO, Nr. 0007, nebuvo išlaikytas dokumento numerio eiliškumas, ar tai, kad jos rengiamuose šablonuose data generuojama be tarpų. Taigi byloje nebuvo imtasi ir priemonių įrodymuose esantiems prieštaravimams pašalinti.
17. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo padarytos ir prieštaringos išvados. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad grąžintina 90 771,54 Eur avanso suma buvo apskaičiuota pagal UAB „Uno“ direktoriui R. P. žinomą vedamą rankraštinę, t. y. tikrąją padėtį atitinkančią, apskaitą, kuri buvo rasta kratos metu. Tačiau, remdamasis byloje esančiais rankraštiniais įrašais (1 t., b. l. 114–116), pirmosios instancijos teismas ne tik nepašalino byloje esančių prieštaravimų (apklausų metu R. P. neigė šių rankraštinių įrašų faktą (3 t., b. l. 158), bet ir padarė klaidų dėl jų turinio, kadangi rankraštiniuose įrašuose užfiksuotos sumos, pateikti aritmetiniai skaičiavimai nesutampa nei su galutine grąžintina suma (90 771,54 Eur), nei su atliktais pavieniais mokėjimais (30 257,18 Eur). Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių išvadų dėl rankraštiniuose įrašuose esančių aritmetinių skaičiavimų: „90771,54-10800-10800 = ~ 70000“, ar antrame lape esančio įrašo: „Gauta (duomenys neskelbtini) 69171,54“. Antra, nustatydamas T. M. melagingų parodymų davimo motyvus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad T. M. davė melagingus parodymus R. P. baudžiamojoje byloje, siekdamas padėti R. P. išvengti kaltinimo dėl galimo UAB „Uno“ 30 257,18 Eur lėšų, neišmokėtų T. M. pagal 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. UNO5611, pasisavinimo. Tačiau šioje byloje ginčijamą grynųjų pinigų mokėjimo faktą teismas skundžiamame nuosprendyje grindžia 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderiu, serija UNO, Nr. 0007, o R. P. pateiktas kaltinimas grindžiamas 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. UNO5611 (5 t., b. l. 1–83), dėl kurio klastojimo ginčo byloje nekilo.
18. Taigi, pateikdamas prieštaringas išvadas, neišdėstęs teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė pagrįstų motyvų, kokie įrodymai neginčytinai patvirtina bylai reikšmingą tarpinį faktą dėl visų sutartinių įsipareigojimų įvykdymo realumo, be kita ko, kad nuteistasis T. M. sumokėjo grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur UAB „Uno“ direktoriui R. P.. Nuteistojo T. M. gynėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, jį apskundė apeliacine tvarka. Apeliaciniame skunde buvo ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jo pagrindu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjų skundą, nenustatęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, taip pat padarė įrodymų vertinimo pažeidimą. Atsižvelgiant į pirmiau išvardytus bylos aspektus, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, neišdėstė teisinių argumentų dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo, be to, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio. Taigi pripažintina, kad nesilaikyta išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą byloje.
19. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, viena iš pagrindinių nuostatų yra ta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė. Dėl to, kaltinant asmenį melagingų parodymų davimu pagal BK 235 straipsnį, turi būti nustatyta šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Šių požymių buvimas turi būti grindžiamas įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.
20. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir nuosprendžio priėmimą, suponuoja draudimą, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaip nuosekliai pažymima kasacinio teismo praktikoje, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284-719/2020, 2K-154-1073/2021, 2K-69-387/2022, 2K-159-628/2022).
21. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme. Asmenų parodymai baudžiamajame procese (ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme) yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį, kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Taigi, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti yra melagingi parodymai apie esmines aplinkybes, reikšmingas tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-222/2020). BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį (ar nutartį). Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo veikla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-222/2019, 2K-107-511/2022). Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokių nors padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015, 2K-121-222/2019, 2K-159-628/2022).
22. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti visų pirma būtina nustatyti tikrovės neatitinkančių parodymų davimo faktą. Kaip minėta, tiek pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio, tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo tai, kad bylą nagrinėję teismai tik formaliai konstatavo, jog nuteistasis T. M. sumokėjo grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur UAB „Uno“. Nepavykus pašalinti visų abejonių dėl T. M. sutartinių įsipareigojimų įvykdymo realumo, t. y. byloje surinktais įrodymais nepaneigus T. M. versijos, kad pagal 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderį, serija UNO, Nr. 0007, jis nemokėjo grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur UAB „Uno“ direktoriui R. P., byloje nebuvo patikimai nustatytas bylai reikšmingas tikrovės neatitinkančių parodymų davimo faktas, taigi, nenustačius objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį negalėjo kilti.
23. Šių išvadų kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami T. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį klausimą, nepagrįstai neįvertino ir T. M. teisės neduoti parodymų prieš save (ne)pažeidimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nutarties 10 punkte konstatavo, jog byloje yra aiškiai nustatytas melagingų parodymų davimo faktas. Šią išvadą teismas pagrindė aplinkybe, jog T. M., būdamas susipažinęs su liudytojo teisėmis ir pareigomis ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, pirminės apklausos metu 2021 m. sausio 12 d. parodė, kad pagal 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderį R. P. grynaisiais pinigais jis sumokėjo 30 257,18 Eur, tačiau vėlesnės apklausos metu 2022 m. birželio 17 d. paliudijo, kad jokių pinigų pagal 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderį jis nemokėjo. Pirmiau procese duotų parodymų pakeitimu grįsdamas T. M. kaltę, apeliacinės instancijos teismas ne tik peržengė kaltinimo ribas, bet nepagrįstai neįvertino ir šioje byloje nagrinėtino klausimo, ar T. M. galėjo būti apklaustas prieš tai būdamas įspėtas dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ar jį apklausiant nebuvo kilusi reali grėsmė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn.
24. Pagal BK 235 straipsnio 4 dalies nuostatas, liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus jis turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus.
25. Teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save taip pat yra viena iš teisingo proceso, garantuojamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), prielaidų ir garantijų. Teismų praktikoje pažymima, kad pirmiau nurodyta BPK 80 straipsnio nuostata turi būti aiškinama platesniame, be kita ko, ir EŽTT sprendimų, kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2011, 2K-305-788/2015, 2K-259-942/2019, 2K-190-511/2023). EŽTT praktikoje pripažįstama, kad teisė neduoti prieš save parodymų ir teisė tylėti – visuotinai pripažinti tarptautiniai standartai, kurie yra teisingo proceso pagrindas. Priešingu atveju asmuo gali būti nubaustas už naudojimąsi savo pagrindine teise į teisingą bylos nagrinėjimą (EŽTT 2012 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Lutsenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 6492/11; 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 61264/17). Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pateiktas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pateiktas kaltinimas (pvz., 2001 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje J. B. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 31827/96; 2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Shannon prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 6563/03; 2007 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Macko ir Kozubal prieš Slovakiją, peticijų Nr. 64054/00 ir 64071/00; 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Marttinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19235/03).
26. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259-942/2019). Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Sprendžiant, ar ši teisė nebuvo suvaržyta, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, o būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011, 2K-305-788/2015, 2K-223-495/2019). Nustatant, ar asmuo nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš save, svarbu įvertinti, ar grėsmė asmeniui būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn yra ne tariama, o reali (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2008, 2K-183/2009, 2K-236/2010, 2K-586/2013). Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad, kai esant duomenų apie asmens galbūt padarytą baudžiamojo pobūdžio veiką ir apklausiant tokį asmenį jo atsakymas į pateikiamus klausimus iš esmės reiškia baudžiamojo pobūdžio veikos požymių (ne)buvimo jo veikoje patvirtinimą ar paneigimą, o galutinis sprendimas dėl baudžiamojo pobūdžio atsakomybės jam netaikymo nėra priimtas, toks asmuo gali būti apklausiamas tik esant jo sutikimui, taikant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas teisės tylėti ir teisės į gynybą garantijas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-511/2023). Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019).
27. Šioje byloje teismai nustatė, kad T. M., ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00014-20, susipažinęs su liudytojo teisėmis ir pareigomis ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, davė skirtingus parodymus dėl jam pateikto susipažinti 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderio, serija UNO, Nr. 0007, kuriame nurodyta, kad T. M., nurodydamas pagrindą „avanso pagal sutartį UNO2015/B/109,110 mokėjimas“, sumokėjo grynaisiais pinigais 30 257,18 Eur UAB „Uno“ direktoriui R. P.. Kaip minėta, pirminės apklausos metu 2021 m. sausio 12 d. T. M. nurodė, kad pagal kasos pajamų orderį grynaisiais pinigais jis sumokėjo 30 257,18 Eur, tačiau vėlesnės apklausos metu 2022 m. birželio 17 d. paliudijo, jog jokių pinigų pagal 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderį jis nemokėjo; nutraukus sutartį jam buvo išmokėta 30 257,18 Eur daugiau, nei jis buvo UAB „Uno“ sumokėjęs. Esant byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, galima spręsti, kad T. M. parodymų teisingumas, jo tikslus veikos atskleidimas buvo tiesiogiai susiję ir su galimu tikro dokumento – kasos pajamų orderio, serija UNO, Nr. 0007, klastojimo faktu.
28. Nors ikiteisminis tyrimas Nr. 04-6-00014-20 buvo atliekamas dėl kito asmens nusikalstamų veikų, duodamas parodymus apie 2016 m. balandžio 26 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. UNO/2015B/109,110 su UAB „Uno“ ir jos vykdymu susijusias aplinkybes, be kita ko, dėl pinigų mokėjimo fakto pagal 2016 m. spalio 27 d. kasos pajamų orderį, serija UNO, Nr. 0007, o būtent kasos pajamų orderyje užfiksuoto mokėjimo grynaisiais pinigais fakto tikrumo, kurį jis patvirtino savo parašu, T. M. kartu turėjo duoti parodymus ir apie savo paties veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, t. y. esant pagrindo baimintis dėl galimos atsakomybės už savo paties galbūt padarytą BK 300 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką, nes, esant tokių veikų požymių, joks procesinis sprendimas dėl T. M. veikos nebuvo priimtas. Tai reiškia, kad T. M. kaip liudytojas galėjo būti apklausiamas tik būdamas supažindintas su teise atsisakyti duoti parodymus ir esant jo paties sutikimui bei nebūdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, atsisakymą ar vengimą juos duoti. Kadangi T. M. buvo apklaustas pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles, šie reikalavimai nebuvo įvykdyti, todėl, vadovaujantis BK 235 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jis negali atsakyti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą.
29. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus ir nustatydami T. M. veiksmuose nusikalstamos veikos, nurodytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, pažeidė išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), baudžiamosios bylos dalis dėl T. M. nuteisimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nutrauktina. Nustačius, kad baudžiamosios bylos dalis dėl T. M. nuteisimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nutrauktina, kiti kasacinio skundo argumentai dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
30. Kasatorius skunde sutinka, kad UAB „Uno“ kasos dokumentuose (išlaidų orderyje Nr. UNO5611, kasos pajamų orderio kvite, serija UNO, Nr. 0008) buvo įrašyti ir nuteistojo T. M. parašu patvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau, kasatoriaus teigimu, tokia veika nėra pavojinga ir negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais kasacinio skundo argumentais. Kasatoriaus teiginiai, kad, pripažindami T. M. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, teismai nepagrindė jo veiksmų pavojingumo, todėl nebuvo nustatytas būtinasis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis, yra nepagrįsti.
31. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Tikro dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-689/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.).
32. BK 300 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. nereikalaujama materialių padarinių atsiradimo, kita vertus, kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamaisiais įstatymais saugomos visuomenės vertybės, taigi ir dokumentų klastojimu įvairiu mastu pažeidžiami saugomi teisiniai santykiai. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytomis veikomis kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Jos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus sukėlė teisiškai reikšmingų pasekmių ir pažeidė asmenų teises ar interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-697/2017). Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-83-648/2020, 2K-173-387/2022, 2K-90-1073/2023, 2K-213-511/2023 ir kt.).
33. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pasisakyta, jog sprendžiant dėl dokumentų suklastojimo pavojingumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į neigiamų padarinių valstybei grėsmę, pvz., įrašant į dokumentą netikras sandorių datas gali būti išvengta mokesčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-511/2018). Tada, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-331/2014, 2K-12-654/2023 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigiama kasatoriaus skunde, nėra pagrindo pripažinti, kad T. M. veika, suklastojant tikrus dokumentus, nedarė jokios įtakos teisiniams santykiams.
34. Nustatyta, kad UAB „Uno“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderis Nr. UNO5611 ir kasos pajamų orderio, serija UNO, Nr. 0008, kvitas yra suklastoti, t. y. tiek kasos išlaidų orderyje, tiek kasos pajamų orderio kvite užfiksuoti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys apie pinigų išdavimą ir paėmimą iš T. M.. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant apie T. M. padarytos veikos pavojingumą, svarbu atsižvelgti į suklastotų tikrų dokumentų specifiką, jų galimo panaudojimo sritį ir teisinių santykių atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) ypatumus. Skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad į šias aplinkybes buvo tinkamai atsižvelgta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo klastojami pirminiai apskaitos dokumentai, pagal juose užfiksuotus duomenis yra formuojama bendrovės veiklos atskaitomybė. Nagrinėjamu atveju suklastotų kasos išlaidų orderio bei pajamų orderio kvito, kuriuose užfiksuotos realiai neįvykusios finansinės operacijos, pagrindu buvo imituojamas lėšų judėjimo faktas. Tokiu būdu buvo ne tik sumažintas UAB „Uno“ kasos likutis, bet ir sudarytos sąlygos išimti iš kasos pinigus ir juos panaudoti nenustatytais tikslais, taip sudarant prielaidas juos pasisavinti, be kita ko, sudarant sąlygas išvengti Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės apskaičiuoti ir sumokėti PVM nuo gauto avanso po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. Taigi, T. M. veika pasikėsinta į realų dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą – įtvirtinta teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkanti informacija, kuri kėlė reikšmingą pavojų nuosavybei, suinteresuotų asmenų teisėms, teisinei tvarkai. Tokiais veiksmais neabejotinai daroma įtaka teisiniams santykiams, todėl tokia veika negali būti laikoma nepavojinga ar negalinčia padaryti jokios žalos. Šių teismo išvadų nepaneigia ir kasacinio skundo argumentai, susiję su mokestinių pažeidimų pavojingumo vertinimu ar galimų padarinių realumu, nes jie ne tik nepaneigia formaliajai sudėčiai pakankamo kilusios žalos atsiradimo grėsmės realumo, bet ir iš esmės peržengia nagrinėjamos baudžiamosios bylos ribas.
35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad teismai, kasos dokumentuose (išlaidų orderyje Nr. UNO5611, kasos pajamų orderio kvite, serija UNO, Nr. 0008) įtrauktų objektyvios tikrovės neatitinkančių duomenų patvirtinimą parašu vertindami kaip tikrų dokumentų suklastojimą, taip pat T. M. veiksmus kvalifikuodami pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. T. M. veiksmai, suklastojus tikrus dokumentus, negali būti vertinami kaip nepavojingi, negalintys sukelti teisinių pasekmių. Todėl jo veikoje pagrįstai nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
36. Vis dėlto priešingos išvados darytinos dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų dėl kaltinimo dalies, susijusios su alternatyviu BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintu požymiu – žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimu. Žemesnės instancijos teismai dėmesį skyrė tik objektyviesiems nusikalstamos veikos požymiams nustatyti, tačiau tinkamai nemotyvavo būtino subjektyviojo požymio – kaltės. Tuo tarpu bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad byloje nenustatytas pagrindas T. M. veikoje konstatuoti tyčinę kaltę dėl žinomai suklastoto tikro dokumento – UAB „Uno“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderio kvito, serija UNO, Nr. 0008, panaudojimo, pateikiant jį 2022 m. rugpjūčio 19 d. per advokatą ikiteisminiam tyrimui Nr. 04-6-00024-22.
37. Minėta, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė ir už vieną iš alternatyvių veikų – žinomai netikro dokumento panaudojimą. Aiškinant šią nuostatą, teismų praktikoje yra pažymima, kad žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117-697/2017, 2K-84-696/2017, 2K-385-942/2017, 2K-161-693/2019, 2K-104-1073/2020, 2K-246-648/2021). Svarbu pažymėti, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių, ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-788/2022).
38. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, T. M., apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00024-22, tiek pirminės 2021 m. sausio 12 d. apklausos, tiek vėlesnės 2022 m. birželio 17 d. apklausos metu pripažino 2016 m. rugsėjo 30 d. UAB „Uno“ kasos išlaidų orderio Nr. UNO5611 klastojimo faktą, be kita ko, paliudijo, kad pagal kitus dokumentus UAB „Uno“ grynaisiais pinigais jokių mokėjimų neatliko. 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderio kvitas, serija UNO, Nr. 0008, ikiteisminiam tyrimui Nr. 04-6-00024-22 buvo pateiktas T. M. gynėjo, vykdant ikiteisminio tyrimo pareigūno BPK 97 straipsnio pagrindu pateiktą 2022 m. rugpjūčio 16 d. reikalavimą pateikti dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, o būtent dokumentus, susijusius su UAB „Uno“. Kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, šis dokumentas buvo pateiktas ne nuteistojo iniciatyva, siekiant panaudoti žinomai suklastotą tikrą dokumentą, o vykdant ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimą, be kita ko, T. M. paneigus grynųjų pinigų mokėjimo faktą ir pripažinus dokumentų klastojimo faktą, taigi, nuteistajam pateikiant suklastotą dokumentą ikiteisminiam tyrimui kaip dokumentą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.
39. Šioje byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą nei apie galimą kaltininko nusikalstamos veikos pavojingumo suvokimą ar supratimą, kad tokiais veiksmais yra disponuojama suklastotu dokumentu, nei apie tokių veiksmų sąmoningumą – norą taip veikti. Nenustačius subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, T. M. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už suklastoto tikro dokumento panaudojimą negalėjo kilti. Dėl šio pažeidimo skundžiamų teismų sprendimų dalis keičiama, pašalinant iš kaltinimo T. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį alternatyvų tikro suklastoto dokumento panaudojimo požymį. Kartu pažymėtina, kad minėtos aplinkybės (atitinkamai ir alternatyvaus požymio) pašalinimas iš teismų sprendimų neturi įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui, nesumažino nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, taigi ir neturi jokios įtakos abiejų instancijų teismų išvadai, kad buvo padaryta nusikalstama veika, dėl to teisėjų kolegija padaryto pažeidimo nepripažįsta esminiu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 15 d. nutartį.
Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 15 d. nutarties dalis dėl T. M. nuteisimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą T. M. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 15 d. nutarties dalis dėl T. M. paskirtų bausmių subendrinimo, paliekant galioti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį T. M. paskirtą bausmę.
Pašalinti iš kaltinimo T. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį aplinkybes, kad jis panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – UAB „Uno“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija UNO, Nr. 0008.
Kitas Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 15 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Danutė Jočienė
Algimantas Valantinas