Administracinė byla Nr. eAS-599-556/2024
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00785-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir įspėjimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Klaipėdos vanduo“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2024 m. birželio 21 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Agentūros 2024 m. sausio 12 d. raštą „Dėl nustatyto AB „Klaipėdos vanduo“ Klaipėdos miesto nuotekų valymo įrenginių taršos leidimo Nr. (1L2)-30 66/2005/TL.2-13/2015 sąlygų pažeidimo“ Nr. (30.5)-A4E-385 (toliau – ir Raštas), kuriuo pareiškėjui buvo įteiktas įspėjimas apie galimą Taršos leidimo panaikinimą, jei per 12 mėnesių laikotarpį bus gauti 3 atitinkami įspėjimai (toliau – ir Įspėjimas).
II.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. liepos 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Agentūros Rašto panaikinimo, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti.
Teismas iš pareiškėjo skundo ir prie jo pateiktų dokumentų nustatė, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) Klaipėdos valdyba 2023 m. gruodžio 6 d. atliko planinį išplėstinį pareiškėjo veiklos patikrinimą, susijusį su Taršos leidime Nr. (11.2)-30-66/2005 / TL.KL.2-13/2015 nustatytų reikalavimų vykdymu. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad AB „Klaipėdos vanduo“ Klaipėdos miesto nuotekų valykla vykdydama veiklą, viršijo Taršos leidime Nr. (11.2)-30- 66/2005/TL-KL.2-13/2015 nustatytą didžiausią leidžiamą momentinę koncentraciją, išleidžiant į aplinką išvalytas komunalines nuotekas per išleistuvą 1210003 (Nr. 1a), t. y. 2023 m. gegužės 9 d. 8:10 val. / 2023 m. gegužės 10 d. 8:00 val. paimtame vidutiniame paros mėginyje (2023 m. gegužės 10 d. nuotekų mėginių ėmimo protokolas Nr. N23.1106) po valymo (mėginio reg. Nr. N23.1106 03) su nuotekomis išleisto teršalo – BDS7 momentinė koncentracija (17,60 mg O2/l) viršijo didžiausią leidžiamą momentinę koncentraciją (17 mg Ofl), nustatytą Taršos leidimo 2 lentelėje, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 18 straipsnio 1 dalį (toliau – ir Pažeidimas). Departamento Klaipėdos valdyba 2023 m. gruodžio 11 d. apie nustatytą Pažeidimą informavo pareiškėją ir Agentūrą (toliau – ir Pranešimas). Pareiškėjas Pranešimą 2024 m. sausio 8 d. apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija), kuri 2024 m. sausio 9 d. sprendimu atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka šio Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo neskundė.
Teismas, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 11 dalies 9 punkto nuostata nurodė, kad taršos leidimo sąlygų pažeidimas yra šios teisės normos sudėtį kvalifikuojantis požymis, nes šioje teisės normoje nustatyta elgesio taisyklė – taršos leidimo galiojimo panaikinimas, gali būti pritaikoma (realizuojama), kai nustatoma, jog per 12 mėnesių buvo padaryti 3 taršos leidimo sąlygų pažeidimai. Šioje teisės normoje nustatyta ir tai, kad aptariamus pažeidimus tiria ir jų padarymą konstatuoja – Departamentas.
Taip pat teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 161 straipsnio 2 dalimi pažymėjo, kad Departamento surašytas patikrinimą įforminantis dokumentas (patikrinimo aktas), kurio nuorašas įteikiamas patikrintam subjektui, yra tas teisiškai reikšmingas viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris patikrintam subjektui, gali sukurti teisines pasekmes, numatytas Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 11 dalies 9 punkte.
Teismas pažymėjo, kad Departamento Klaipėdos valdyba 2023 m. gruodžio 11 d. apie nustatytą Pažeidimą (Aplinkos apsaugos įstatymo 192 str. 11 d. 9 ir 10 p. pažeidimą) informavo pareiškėją bei įteikė pastarajam patikrinimo akto nuorašą ir šis patikrinimo aktas yra galiojantis ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas. Teismas nustatė ir tai, kad Agentūra 2024 m. sausio 12 d. raštu pareiškėjui pateikė ginčijamą Įspėjimą apie galimą Taršos leidimo panaikinimą, jei per 12 mėnesių laikotarpį bus gauti 3 atitinkami įspėjimai. Iš Įspėjimo buvo matyti, kad juo pareiškėjui nebuvo pareikšti jokie privalomo pobūdžio nurodymai, nustatyti įpareigojimai pašalinti pažeidimą ir pan. Teismo vertinimu, tai lėmė, kad Įspėjimas pagal savo turinį yra informacinio pobūdžio raštas, informuojant pareiškėją apie jam galinčias ateityje kilti neigiamas teisines pasekmes, dėl ko šis Įspėjimas nėra tas viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuris pareiškėjui sukelia kokias tai teisines pasekmes. Visa tai, teismo teigimu, savo ruožtu lėmė, kad Įspėjimas, nagrinėjamu atveju negali būti ir savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo aspektu. Be to, teismas sprendė, kad Įspėjimas pareiškėjui buvo įteiktas 2024 m. sausio 12 d., tačiau pareiškėjas dėl jo panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2024 m. liepos 22 d., t. y., ženkliai praleidęs terminus nustatytus ABTĮ 29 straipsnyje. Dėl ko teismas atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Įspėjimo panaikinimo ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.
Teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 24 d. kreipėsi į atsakovą su skundu prašydamas panaikinti Įspėjimą, o atsakovas ginčijamu Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, t. y. atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo inicijuota administracinė procedūra, prašant atsakovui pačiam pasinaikinti savo raštą (šiuo atveju Įspėjimą) ir pastarojo atsisakymas tai daryti, teisės kreiptis į teismą ir ABTĮ 29 straipsnio taikymo aspektu, teismo vertinimu, neatnaujina termino teismine tvarka ginčyti Įspėjimo, dėl ko pareiškėjo pozicija šiuo klausimu nepagrįsta bei neteisinga.
Teismas likusioje dalyje pareiškėjo skundą, dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 29 d. nutarties dalį „atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Aplinkos apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2024 m. sausio 12 d. rašto „Dėl nustatyto AB „Klaipėdos vanduo“ Klaipėdos miesto nuotekų valymo įrenginių taršos leidimo Nr. (1L2)-30 66/2005/TL.2-13/2015 sąlygų pažeidimo“ Nr. (30.5)-A4E-385, panaikinimo“ ir pareiškėjo skundą priimti pilna apimtimi.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad susipažinęs su Komisijos sprendimu iš esmės sutiko su jame nurodytais motyvais, kad vien pats Agentūros Pranešimas nesukuria pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių, t. y. Pranešimu nebuvo paskirta jokia sankcija ar įspėjimas pareiškėjui ir pats Pranešimas yra tik procedūrinis dokumentas, kuris sprendimo priėmimo momentu yra vertinamas ir tik kartu skundžiamas.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Departamento 2023 m. gruodžio 6 d. Patikrinimo aktas Nr. PA-5716 (toliau – ir Patikrinimo aktas) patikrintam subjektui, gali sukurti teisines pasekmes, numatytas Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 11 dalies 9 punkte. Patikrinimo akte konstatuotos aplinkybės – Pažeidimas – kurio buvimo fakto pareiškėjas neginčija. Ginčijamas yra būtent jo vertinimas (dėl mažareikšmiškumo) ir atsakomybės (Įspėjimo) taikymas, kurie jau konstatuojami ir priskiriami būtent ne Patikrinimo aktu, ne Departamento Pranešimu, o tiesiogiai – Sprendimu. Pareiškėjas nurodo, kad tiek Patikrinimo aktas, tiek Departamento Pranešimas, kaip teisingai nurodyta ir Komisijos sprendime, nėra tiesiogiai Pareiškėjui teisines pasekmes sukeliantys dokumentai, todėl atskirai nebuvo skundžiami.
Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas būtent patį Įspėjimą, kaip administracinį aktą, traktavo, kaip nesukeliantį teisinių pasekmių pareiškėjui, nors tiek atskirajame skunde, tiek skunde cituojamas teisinis reguliavimas tiesiogiai nurodo, jog trečiojo įspėjimo gavimas jau yra prielaida prarasti Taršos leidimą, kas yra tolygu veiklos sustabdymui, nutraukimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai (prieštaringai) traktavo Patikrinimo akto ir Įspėjimo teisinę reikšmę, nes tokio sprendimo priėmimas sukelia tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui.
Pareiškėjas pažymi, kad Įspėjimas, kaip skunde pirmosios instancijos teismui nurodė pareiškėjas, apskritai negalėjo būti paskirtas, tačiau nei Komisija, nei atsakovas, nei teismas jokia apimtimi ir niekaip nepasisakė dėl šio argumento ir (ar) jo atmetimo. Pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą, pareiškėjas yra geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo statusą bei licenciją turintis asmuo, kurio veiklos sustabdymas sukeltų nepakeliamą žalą viešajam interesui ir gyvybiniams žmonių geriamojo vandens ir nuotekų poreikiams. Taigi, tai reiškia, kad dėl nustatyto Pažeidimo, nepaisant jo atitikimo (ar ne) mažareikšmiškumo reikalavimams, pareiškėjui negali būti skiriama sankcija – įspėjimas dėl Taršos leidimo panaikinimo ar Taršos leidimo panaikinimas, taip pat – nustatyto Pažeidimo, jei jis laikomas nustatytu, sankcionavimas nėra galimas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2023 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. D1-100 patvirtino Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 14 dalies 9 ir 10 punktuose ir 192 straipsnio 11 dalies 9 ir 10 punktuose nurodytų aplinkybių nustatymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatas, nes būtų sutrikdytas viso Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono centralizuoto geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimas. Pareiškėjo teigimu, pateiktas Įspėjimas neatitinka Įstatymo 192 straipsnio 11 dalies 9 punkto reikalavimų.
Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatuoja, jog pareiškėjas pateiktą Įspėjimą apskundė praleisdamas ABTĮ nustatytus terminus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad visa įspėjimų skyrimo ir taikymo procedūra yra nauja ir neturinti aiškiai susiformavusios teisinės ir institucinės praktikos, nėra numatyta aiškaus teisinio reguliavimo dėl apskundimo ir teisių gynimo tvarkos. Pareiškėjas pažymi, jog Rašte, kuriuo pareiškėjui buvo paskirtas Įspėjimas, buvo tiesiogiai nurodyta jo, kaip individualaus administracinio akto apskundimo tvarka, t. y. kad Raštui taikoma imperatyvi ikiteisminė apskundimo procedūra – pirmiausiai skundas turi būti teikiamas jį priėmusiai institucijai – Agentūrai (atsakovui).
Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad palaiko savo argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teismui ir pažymi, jog pareiškėjas netinkamai supranta ir aiškina teisės aktų nuostatas, netinkamai supranta Tvarkos apraše aprašytas procedūras ir daro klaidingą išvadą, kad Tvarkos aprašo nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Atsakovas akcentuoja, kad Agentūros Raštas, kaip jau Agentūra ne kartą yra nurodžiusi tiek pačiam pareiškėjai, tiek savo atsiliepime pirmosios instancijos teismui, yra informacinio pobūdžio, skirtas informuoti pareiškėją apie jam galinčias ateityje kilti neigiamas teisines pasekmes ir tik nuo pareiškėjo veiksmų ar neveikimo gali atsirasti sąlygos kitiems leidimo sąlygų pažeidimams arba jų nebuvimui.
Atsakovas pažymi, kad Agentūrai teisės aktais nėra įtvirtinta pareiga vertinti pažeidimo mažareikšmiškumo, tokią pareigą turi Departamento pareigūnai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais principais, suteikiančiais pareigūnui diskrecijos teisę spręsti dėl galimybės konkrečius pažeidimus priskirti prie mažareikšmių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. D1-322 „Dėl Kriterijų, pagal kuriuos pažeidimai priskiriami mažareikšmiams, nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 punkto nuostatomis.
Atsakovas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjo inicijuota administracinė procedūra, prašant atsakovui pačiam pasinaikinti savo Raštą ir pastarojo atsisakymas tai daryti, teisės kreiptis į teismą ir ABTĮ 29 straipsnio taikymo aspektu, neatnaujina termino teismine tvarka ginčyti Agentūros Rašto dėl Įspėjimo, todėl pareiškėjo pozicija šiuo klausimu yra nepagrįsta bei neteisinga.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 29 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalį dėl Agentūros Rašto panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Agentūros Rašto panaikinimo, nes, teismo vertinimu, Įspėjimas pagal savo turinį yra informacinio pobūdžio raštas, informuojant pareiškėją apie jam galinčias ateityje kilti neigiamas teisines pasekmes, dėl ko šis Įspėjimas nėra tas viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuris pareiškėjui sukelia kokias tai teisines pasekmes. Visa tai savo ruožtu lemia, kad Įspėjimas, nagrinėjamu atveju negali būti ir savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo aspektu.
Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai (prieštaringai) traktavo Patikrinimo akto ir Įspėjimo teisinę reikšmę, nes tokio sprendimo priėmimas sukelia tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui.
Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų, kuriuos įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012). Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja išvadą, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų.
Iš suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodomas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, nustato esant bent vieną iš šių atvejų, jis motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).
Iš bylos duomenų matyti, kad Departamento Klaipėdos valdyba 2023 m. gruodžio 6 d. atliko planinį išplėstinį pareiškėjo veiklos patikrinimą, susijusį su Taršos leidime Nr. (11.2)-30-66/2005 / TL.KL.2-13/2015 nustatytų reikalavimų vykdymu. Patikrinimo metu nustatyta, kad AB „Klaipėdos vanduo“ Klaipėdos miesto nuotekų valykla vykdydama veiklą, viršijo Taršos leidime Nr. (11.2)-30- 66/2005/TL-KL.2-13/2015 nustatytą didžiausią leidžiamą momentinę koncentraciją, išleidžiant į aplinką išvalytas komunalines nuotekas per išleistuvą 1210003 (Nr. 1a), t. y. 2023 m. gegužės 9 d. 8:10 val. / 2023 m. gegužės 10 d. 8:00 val. paimtame vidutiniame paros mėginyje (2023 m. gegužės 10 d. nuotekų mėginių ėmimo protokolas Nr. N23.1106) po valymo (mėginio reg. Nr. N23.1106 03) su nuotekomis išleisto teršalo – BDS7 momentinė koncentracija (17,60 mg O2/l) viršijo didžiausią leidžiamą momentinę koncentraciją (17 mg Ofl), nustatytą Taršos leidimo 2 lentelėje, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 18 straipsnio 1 dalį. Departamento Klaipėdos valdyba 2023 m. gruodžio 11 d. Pranešimu apie nustatytą Pažeidimą informavo pareiškėją ir Agentūrą. Pareiškėjas Pranešimą 2024 m. sausio 8 d. apskundė Komisijai, kuri 2024 m. sausio 9 d. sprendimu atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas Komisijos sprendimo neskundė.
Agentūra, pareiškėjo skunde prašomu panaikinti, 2024 m. sausio 12 d. Raštu, informavo pareiškėją apie tai, kas buvo nustatyta Departamento patikrinimo metu ir tai, kad Agentūra, įvertinusi Departamento Pranešime ir Patikrinimo akte pateiktą informaciją, vadovaudamasi Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 11 dalies 9 punktu, Tvarkos aprašo 12 ir 16 punktais, nustatė, kad Departamento nustatytas pažeidimas – didžiausios leidžiamos išleisti vidutinės paros koncentracijos normatyvo viršijimas – atitinka leidimo sąlygų, nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 11 dalies 9 punkte, pažeidimus, ir fiksuoja, kad tai pirmas kartas per paskutinius 12 mėnesių, kai Departamentas nustato, kad pažeistos šiuose punktuose nurodytos leidimo sąlygos. Taip pat Agentūra šiuo Raštu informavo apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą, jei per 12 mėnesių 3 kartus bus nustatyti leidimo sąlygų pažeidimai, atitinkantys Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 11 dalies 9 punkte nurodytas leidimo sąlygas. Rašte nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. teisė apskųsti Raštą Agentūrai per 6 mėnesius nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui dėl valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje per vienerius metus nuo šio atsakymo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011). Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Agentūra Raštu pareiškėjui pateikė ginčijamą Įspėjimą apie galimą Taršos leidimo panaikinimą, jei per 12 mėnesių laikotarpį bus gauti 3 atitinkami įspėjimai, o iš Įspėjimo matyti, kad juo pareiškėjui nebuvo pareikšti jokie privalomo pobūdžio nurodymai, nustatyti įpareigojimai pašalinti pažeidimą ir pan.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Raštas, kuriame išdėstytas Įspėjimas, yra informacinio pobūdžio, kuriuo pareiškėjas tik informuojamas apie jam galinčias ateityje kilti neigiamas teisines pasekmes, t. y. apie galimą Taršos leidimo galiojimo panaikinimą, jeigu ir toliau bus nustatomi leidimo sąlygų pažeidimai. Raštas nėra viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuris pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, jame nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, todėl jis negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo aspektu.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai įvertino, kad pareiškėjo skundžiamame Rašte išdėstytas Įspėjimas negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui dėl atskirojo skundo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Agentūros Rašto panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl tenkinti pareiškėjo atskirojo skundo jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Agentūros Rašto panaikinimo, paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija