Byla Nr. 18/2023
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
IŠVADA
DĖL EUROPOS TARYBOS KONVENCIJOS DĖL SMURTO PRIEŠ MOTERIS IR SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE PREVENCIJOS IR KOVOS SU JUO NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2024 m. kovo 14 d. Nr. KT24-I1/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 73 straipsnio 3 punktu, Teismo posėdyje 2024 m. kovo 5 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 18/2023 pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr. XIV-2183 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą paklausimą Nr. 1B-22/2023 dėl išvados, ar Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (2023 m. patikslintas autentiškas vertimas) 3 straipsnio c, d punktai, 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14, 29 straipsniams, 38 straipsnio 1, 3, 5, 6 dalims, šios konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 5 daliai, 38 straipsnio 6 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo paklausimas
1. Pareiškėjas Seimas prašo Konstitucinį Teismą pateikti išvadą, ar Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (2023 m. patikslintas autentiškas vertimas) (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio c, d punktai, 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 14, 29 straipsniams, 38 straipsnio 1, 3, 5, 6 dalims, o Konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 5 daliai, 38 straipsnio 6 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjo paklausimas grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Pareiškėjas teigia, kad Konstitucinio Teismo išvada, ar nurodytos Konvencijos nuostatos atitinka Konstituciją, turėtų esminę reikšmę Seimui apsisprendžiant dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2018 m. birželio 12 d. dekretu Nr. 1K-1315 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“ (toliau – Respublikos Prezidento 2018 m. birželio 12 d. dekretas) Seimui pateiktos ratifikuoti Konvencijos ratifikavimo. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Lietuvos Respublikos institucijos turėtų sudaryti tik tokias tarptautines sutartis, kurios atitinka Konstituciją.
Pareiškėjas nurodo, kad Konvenciją 2023 m. gegužės 10 d. ratifikavo Europos Parlamentas, kartu paraginęs valstybes nares, kurios dar nėra ratifikavusios Konvencijos, nedelsiant tai padaryti. Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė, o tai, pasak pareiškėjo, suponuoja nuo šios narystės neatskiriamą Lietuvos įsipareigojimą dalyvauti inter alia žmogaus teisių ir laisvių garantijų sistemoje ir integruotis į ją.
1.2. Pareiškėjui abejonių dėl suderinamumo su Konstitucijos nuostatomis kelia Konvencijos 3 straipsnio c, d punktuose, 4 straipsnio 3 dalyje, 14 straipsnyje vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ (angl. gender, pranc. genre), nes, pasak pareiškėjo, vartojant tokią sąvoką „eliminuojami skirtumai tarp vyro ir moters lyčių“, sukuriant „teisines prielaidas lytį laikyti tik socialiniu konstruktu“. Dėl to nacionaliniai teisės aktai, apibrėžiantys vyro ir moters lytis pagal jų biologinę prigimtį, netenka reikšmės. Pareiškėjas pažymi, kad „prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai yra duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė“. Tad tokiomis Konvencijos nuostatomis paneigiama iš Konstitucijos 38 straipsnio kylanti šeimos samprata, pagal kurią šeimos nariais laikomi tik vyrai ir (arba) moterys, o santuoka sudaroma tik tarp vyro ir moters biologiniu, bet ne socialiniu aspektu.
Pareiškėjo manymu, pagal Konvenciją, „kova su smurtu būtų vykdoma primetant visai visuomenei išankstines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris“. Tai, pasak pareiškėjo, prieštarauja konstitucinės teisės nebūti diskriminuojamam dėl lyties sampratai ir neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio.
1.3. Pareiškėjo manymu, minėtose Konvencijos nuostatose vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ įpareigoja pripažinti asmeniui teisę laisvai pasirinkti ir keisti socialinę lytį. Tai, pasak pareiškėjo, sudaro sąlygas belytei kalbai viešojoje erdvėje ir pažeidžia Konstitucijos 14 straipsnį, nes valstybinė lietuvių kalba nėra neutrali lyčių atžvilgiu.
1.4. Pareiškėjo nuomone, pagal Konvenciją, inter alia jos 4 straipsnį, taikomą kartu su 14 straipsniu, diskriminavimu galėtų būti laikomas atsisakymas pripažinti asmens pageidaujamą „socialinę lyties tapatybę“ ir privačioje, ir viešoje srityje, įskaitant švietimo ir ugdymo įstaigas. Taip daliai Lietuvos Respublikos gyventojų būtų atimta teisė vadovautis prigimtine lyties samprata, išplaukiančia iš Konstitucijos 38 straipsnio nuostatų.
Pasak pareiškėjo, Konvencijos 14 straipsnyje nustatytos „teisinės prievolės diegti mokymą apie nestereotipinius lyčių socialiniu aspektu vaidmenis“ įtvirtinimas visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose paneigtų Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įsitikinimų laisvę, 26 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą tėvų ir globėjų teisę nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, 41 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas, konstitucinį aukštųjų mokyklų autonomijos principą, įtvirtintą Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje, kuris tradiciškai suprantamas kaip teisė, be kita ko, savarankiškai nustatyti mokslo ir studijų tvarką bei studijų programas.
II
Byloje gauta medžiaga
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano doc. dr. Haroldo Šinkūno pateikta Privatinės teisės katedros prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus parengta nuomonė, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos prodekanės prof. dr. Linos Novikovienės pateikta Teisės mokyklos mokslininkų nuomonė, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. Dainiaus Žalimo nuomonė, Valstybės duomenų agentūros Sklaidos, paslaugų ir bendradarbystės skyriaus patarėjos Giedrės Norvaišienės pateikti statistiniai duomenys.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo įtvirtintas teisinis reguliavimas
3. Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo priimta 2011 m. gegužės 11 d. Stambule. Pagal Konvencijos 75 straipsnio 2 dalį, Konvencija turi būti ratifikuota, priimta arba patvirtinta, atitinkamus dokumentus deponuojant Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.
Konvencija įsigaliojo 2014 m. rugpjūčio 1 d., ją ratifikavus dešimčiai pasirašiusių šalių, įskaitant bent aštuonias Europos Tarybos valstybes nares (Konvencijos 75 straipsnio 3 dalis).
4. Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalies 6 punktą, daugiašales Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoja Seimas. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktą, tarptautines sutartis Seimui ratifikuoti teikia Respublikos Prezidentas.
4.1. Lietuvos Respublika, atstovaujama užsienio reikalų ministro, 2013 m. birželio 7 d. pasirašė Konvenciją, padarydama vienašalį pareiškimą, kuriuo pažymėta, kad valstybė Konvencijos nuostatas taikys vadovaudamasi Konstitucijoje įtvirtintais principais ir normomis.
4.3. Seimas 2023 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą Nr. XIV-2183 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Seimo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Šio nutarimo preambulėje inter alia pažymima, kad Seimui apsisprendžiant dėl Konvencijos ratifikavimo esminę reikšmę turėtų Konstitucinio Teismo išvada, ar nurodytos Konvencijos nuostatos atitinka Konstituciją.
5. Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (inter alia 1995 m. sausio 24 d. išvada, 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).
Taigi ratifikuota ir įsigaliojusi Konvencija taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys, priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti ta tarptautine sutartimi pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (inter alia 1995 m. sausio 24 d. išvada, 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). Ratifikavus tarptautinę sutartį, kurios nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublika negalėtų įgyvendinti konstitucinio pagarbos tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymosi, principo, privalėtų imtis priemonių galimam tarptautinės sutarties ir Konstitucijos nuostatų nesuderinamumui pašalinti.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo Seimo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarime išdėstytos abejonės dėl Konvencijos nuostatų suderinamumo su Konstitucija turi būti pašalintos, Konstituciniam Teismui pagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 3 punktą priimant išvadą, ar nurodytos Konvencijos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
6. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje, kurioje sprendė dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) kai kurių nuostatų suderinamumo su Konstitucija, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos ir minėtos konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis; vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai; pažodinis teisės normų aiškinimas, jeigu taikomas kaip vienintelis aiškinimo būdas, yra nepriimtinas, nes aiškinant teisės normos turinį svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, pagal 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurią Lietuvos Respublika įsipareigojo gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“, tarptautinė sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą (31 straipsnio 1 dalis); tarptautinės sutarties aiškinimui taip pat aktualios papildomos sutarties aiškinimo priemonės, įskaitant rengiant sutartį atliktą darbą ir sutarties sudarymo aplinkybes (32 straipsnis).
7. Taigi, atsižvelgiant į tai, taip pat siekiant išsiaiškinti, ar konkrečios Konvencijos nuostatos dera su Konstitucija, pirmiausia atskleistinas Konvencijos tikslas ir jos reguliavimo objektas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad kartu su Konvencija Europos Taryboje buvo priimta Konvencijos aiškinamoji ataskaita (Europos Tarybos sutarčių serija Nr. 210) (toliau – ir Aiškinamoji ataskaita), kurioje išsamiai atskleidžiamas Konvencijos nuostatų turinys ir kuria vadovaujamasi, siekiant suprasti tikrąją Konvencijos nuostatų prasmę.
7.1. Šalių Konvencijos dalyvių siekis yra sukurti Europą, kurioje nebūtų smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje (preambulės 16 dalis). Pagrindinis Konvencijos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn (1 straipsnio 1 dalies a punktas).
Taigi šalys, ratifikavusios Konvenciją, siekia trejopo poveikio: pirma, smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos; antra, smurtą patyrusių asmenų apsaugos; trečia, dėl smurto kaltų asmenų nubaudimo.
7.2. Konvencija taip pat siekiama panaikinti visų formų moterų diskriminaciją ir skatinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę (1 straipsnio 1 dalies b punktas). Ši Konvencija taikoma visų formų smurtui prieš moteris, įskaitant smurtą artimoje aplinkoje, nuo kurio neproporcingai dažniau nukenčia moterys (2 straipsnio 1 dalis).
Konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje pažymima, kad Konvencija parengta konstatavus, jog smurtas prieš moteris yra šiurkštus žmogaus teisių, inter alia teisės į gyvybę, saugumą, laisvę, orumą, fizinį ir emocinį integralumą, pažeidimas, o smurtą patiriančios moterys ir mergaitės negali visiškai naudotis šiomis savo teisėmis (26 punktas). Aiškinamojoje ataskaitoje nurodoma, kad tarp smurto prieš moteris panaikinimo ir lyčių lygybės užtikrinimo esama tiesioginio ryšio, tad visų formų diskriminacijos panaikinimas ir lygybės tarp moterų ir vyrų skatinimas taip pat turėtų būti laikomi esminiais šios konvencijos tikslais (31 punktas).
Taigi, Konvencijos rengėjų nuomone, tik realus moterų ir vyrų lygybės užtikrinimas gali sudaryti prielaidas pasiekti Konvencijos tikslų – bet kokios rūšies smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje, nuo kurio neproporcingai dažnai nukenčia būtent moterys, prevencijos, o ilgainiui – smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje panaikinimo.
7.3. Konvencija, inter alia jos 4, 5 straipsniai, įpareigoja valstybes Konvencijos dalyves priimti teisės aktus, būtinus Konvencijos tikslams pasiekti ir jos nuostatoms įgyvendinti, taip pat imtis kitų būtinų priemonių integruotai kovos su smurtu prieš moteris institucinei struktūrai sukurti.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konvencijoje nėra nustatyta, kokių konkrečių priemonių ir būdų turi imtis valstybės, užtikrindamos Konvencijoje įtvirtintą žmogaus teisių ir laisvių apsaugą; joje nėra ir reikalavimo, kad valstybės priimami teisės aktai paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį. Taigi valstybės Konvencijos dalyvės turi diskreciją nuspręsti, kaip bus užtikrinamas veiksmingas Konvencijos nuostatų taikymas.
Paminėtina ir tai, kad Aiškinamojoje ataskaitoje pabrėžiama, jog iš Konvencijos kylantiems įsipareigojimams įgyvendinti iš valstybių nereikalaujama imtis priemonių, nesuderinamų su konstitucijų nuostatomis (28 punktas).
7.4. Taigi visos Konvencijos nuostatos, inter alia sukėlusios abejonių pareiškėjui, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Konvencija siekiamą tikslą – apsaugoti nuo visų formų smurto jį patyrusias moteris, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje, visų pirma, užtikrinant de facto moterų ir vyrų lygybę.
7.5. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konvencija, kaip nurodyta jos preambulėje, remiasi, be kita ko, Lietuvos Respublikos ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis ir jas aiškinančia tarptautinių teisminių ir kitų institucijų praktika: EŽTK nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kuria nustatomi tam tikri standartai smurto prieš moteris srityje, Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu, Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu, Jungtinių Tautų konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, šios konvencijos komiteto Bendrąja rekomendacija Nr. 19 dėl smurto prieš moteris.
8. Konvencijos 3 straipsnyje pateikiamos Konvencijoje vartojamos sąvokos. Pareiškėjui abejonių dėl atitikties Konstitucijai keliančios šio straipsnio c ir d punktuose įtvirtintos sąvokos išdėstytos taip:
„c) „lyties socialinis aspektas“ – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams;
Taigi Konvencijos, kuria, kaip minėta, siekiama kovoti su smurtu prieš moteris, 3 straipsnio c punkte įtvirtinta sąvoka „lyties socialinis aspektas“ (angl. gender, pranc. genre) nurodomas vienas iš požymių, kuriuo Konvencijos nuostatų prasme gali būti apibūdinama smurto, su kuriuo siekiama kovoti šios Konvencijos nuostatomis, priežastis. Šio straipsnio d punkte sąvoka „smurtas prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto“ (angl. gender-based violence against women, pranc. violence à l’égard des femmes fondée sur le genre) paaiškinama, prieš ką gali būti nukreiptas toks smurtas – prieš moterį vien dėl to, kad ji yra moteris, t. y. dėl moterims būdingos elgsenos, veiklos ir bruožų, tam tikrų socialiai susiformavusių moterims priskirtinų vaidmenų.
8.1. Konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje nurodoma, kad Konvencijos 3 straipsnio c punkte vartojama sąvoka grindžiama binare (moters ir vyro) lyties samprata (t. y. nurodyta, kad tam tikros savybės laikomos tinkamomis moterims, o tam tikros – vyrams); šia sąvoka, vartojant ją smurtui prieš moterį apibrėžti 3 straipsnio d punkte, aiškinama, kad, kaip rodo sociologiniai tyrimai, kai kurie vaidmenys ar susiformavę stereotipai paprastai priskiriami moterims, sukelia nepageidaujamo ir žalingo elgesio apraiškas ir prisideda prie to, kad smurtas prieš moterį laikomas priimtinu. Aiškinamojoje ataskaitoje nurodoma ir tai, kad toks paprotinis supratimas yra grindžiamas moters nevisavertiškumo idėja arba stereotipiniais lyčių vaidmenimis; tad Konvencija siekiama atkreipti dėmesį į lyčių, be kita ko, socialiniu aspektu (t. y. dėl paprastai moterims priskiriamų vaidmenų, elgsenos, veiklos ar bruožų) pagrindu kylantį smurtą prieš moteris ir smurtą artimoje aplinkoje; su tokios rūšies smurtu turi būti kovojama atsižvelgiant į de facto vyraujančią nelygybę tarp moterų ir vyrų, egzistuojančius stereotipus, lyčių vaidmenis ir moterų diskriminaciją. Aiškinamojoje ataskaitoje pabrėžiama, kad sąvoka „lyties socialinis aspektas“ (angl. gender) nėra skirta sąvokoms „moteris“ ir „vyras“, vartojamoms Konvencijoje, pakeisti (43 punktas); sąvoka „smurtas prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto“ turi būti suprantama kaip skirta apsaugoti asmenis nuo smurto, kylančio dėl lytims būdingų stereotipų (44 punktas).
Pažymėtina, jog iš Aiškinamojoje ataskaitoje pateikto Konvencijos nuostatų aiškinimo matyti, kad Konvencijos 3 straipsnio d punkte (kuris turi būti aiškinamas neatsiejamai nuo c punkto, įtvirtinančio lyties socialiniu aspektu sąvoką) apibūdinama tokia smurto rūšis, kuri yra nukreipta prieš moterį vien dėl jos buvimo moterimi, taip pat ir socialiniu aspektu (taigi dėl laikytinų tinkamais tik moterims socialiai susiformavusių vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų); lyties socialinis aspektas yra pirminis smurtinių veiksmų motyvas; toks smurtas grindžiamas moterų ir vyrų skirtumais, nulemiančiais moterų subordinacinį statusą viešame ir privačiame gyvenime.
8.2. Konstatuotina, kad Konvencijoje, inter alia jos 3 straipsnio c, d punktuose yra įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama paaiškinti, kad Konvencija yra skirta kovoti su smurtu, kurį gali išprovokuoti, be kita ko, paprastai moterims priskiriami vaidmenys, elgsena, veikla ar bruožai; šiomis nuostatomis nėra paneigiama binarė (moters ir vyro) lyčių samprata, jos nesuponuoja galimybės pasirinkti kitokios lyties negu turima biologinė lytis, tačiau jomis siekiama kovoti su visų formų smurtu prieš moteris, įskaitant ir socialinį lyties aspektą, t. y., be kita ko, siekiama kovoti su smurtu prieš tuos asmenis, kuriems gali būti priskirtini vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, visuotinai laikytini būdingais moterims.
9. Konvencijos 4 straipsnis yra skirtas lygybės ir nediskriminavimo principams taikant Konvencijos nuostatas užtikrinti. Juo smerkiama visų formų moterų diskriminacija ir skatinama moterų ir vyrų lygybės principą įtvirtinti konstitucijos lygmens teisės akte bei imtis kitų reikalingų teisės aktų pakeitimų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Užtikrinama, kad šios Konvencijos nuostatas, ypač priemones aukų teisėms apsaugoti, Šalys įgyvendintų nediskriminuodamos jokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl lyties, lyties socialinio aspekto, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, turto, kilmės, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, amžiaus, sveikatos būklės, negalios, santuokinės padėties, migranto arba pabėgėlio statuso ar kito statuso.“
9.1. Konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje pabrėžiama, kad tik tikroji, materialioji lygybė tarp moterų ir vyrų gali užkirsti kelią smurtui ateityje; Konvencijos 4 straipsnio 3 dalyje pateikiama nediskriminacijos samprata yra tapati EŽTK 14 straipsnyje įtvirtintinai nediskriminavimo sampratai; atsižvelgdami į tai, kad EŽTT taikė minėtą EŽTK 14 straipsnį ir tais pagrindais, kurie eksplicitiškai nėra jame nurodyti, Konvencijos kūrėjai siekė aiškiai įvardyti tuos nediskriminavimo pagrindus, kurie ypač aktualūs taikant Konvenciją (52, 53 punktai). Konvencijos nuostatomis užtikrinama apsauga nuo diskriminacijos, remiantis nebaigtiniu kriterijų sąrašu, taip pripažįstant, kad bet kuris asmuo gali tapti smurto auka. Pažymėtina, kad, kaip nurodoma Aiškinamojoje ataskaitoje, Konvencijos nuostatomis apskritai nėra sukuriamos jokios naujos teisės, bet patikslinamos ir paaiškinamos visuotinai įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės (47 punktas).
9.2. Vadinasi, pagal Konvencijos 4 straipsnio 3 dalį, valstybės turi įgyvendinti Konvencijos, skirtos kovai su smurtu, nuostatas, ypač dėl smurtą patyrusių aukų apsaugos, nediskriminuodamos asmenų, patyrusių ar galinčių patirti smurtą, jokiu pagrindu, inter alia dėl asmens lyties, asmeniui priskiriamų stereotipinių tam tikrai lyčiai, visuomenės dalies nuomone, būdingų vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų, lytinės tapatybės.
10. Konvencijos 14 straipsnyje reglamentuojami valstybių įsipareigojimai švietimo srityje. Jame nustatyta:
„l. Šalys, jei reikia, imasi būtinų priemonių, kad į formalias švietimo programas ir visų švietimo lygių švietimo programas butų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybė, nestereotipiniai lyties socialiniu aspektu pagrįsti vaidmenys, tarpusavio pagarba, nesmurtinis konfliktų sprendimas tarpasmeniniuose santykiuose, smurtas prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto ir teisė į asmens neliečiamybę.
Taigi Konvencijos 14 straipsnyje reglamentuojamos galimos prevencijos priemonės, skirtos padėti išvengti smurto prieš moteris, taikytinos švietimo srityje.
Šiame kontekste paminėtinos ir Konvencijos 12 straipsnio, kuriuo reglamentuojami bendrieji įsipareigojimai smurto prevencijos srityje, nuostatos – pagal jas valstybės, siekdamos panaikinti išankstinę nuomonę, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis, turi imtis būtinų priemonių, kuriomis būtų skatinami moterų ir vyrų socialinių ir kultūrinių elgsenos modelių pokyčiai. Taigi pagal Konvencijos 14 straipsnį valstybės turėtų siekti moterų ir vyrų socialinių ir kultūrinių elgsenos modelių, išankstinės nuomonės apie žemesnę moterų padėtį ar stereotipinius moterų ir vyrų vaidmenis pokyčių, atitinkamų temų dėstymą pagal poreikį įtraukdamos į švietimo ir mokymo įstaigų programas.
10.1. Kaip pažymima Konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje, asmens elgsenos modeliai ir įsitikinimai pradeda formuotis ankstyvame gyvenimo etape, tad lyčių lygybės, abipusės pagarbos ir smurto nenaudojimo tarpusavio santykiuose puoselėjimas taip pat turėtų prasidėti taip anksti, kaip tik įmanoma, ir pirmiausia tai yra tėvų, auginančių vaikus, atsakomybė; vis dėlto švietimo ir mokymo įstaigos taip pat vaidina svarbų vaidmenį, skatinant šias vertybes (94 punktas). Konvencijos 14 straipsnio nuostatomis valstybės raginamos pritaikyti atitinkamą mokomąją medžiagą visiems mokymo lygiams (pradiniam, viduriniam ir trečio lygmens mokymui) ir besimokančiųjų sugebėjimui suvokti pateikiamą informaciją; Konvencija neįpareigoja valstybių taikyti kokį nors konkretų mokymo apie minėtas vertybes modelį, palikdama valstybėms diskreciją spręsti, kokio amžiaus mokiniams kokio pobūdžio informacija būtų tinkamiausia; valstybėms narėms paliekama didžiausia galima veikimo laisvė, įgyvendinant Konvencijos 14 straipsnio nuostatas (95 punktas).
Moterų ir vyrų lygiateisiškumas, šviečiamoji veikla apie nestereotipinius lyčių vaidmenis, tarpusavio pagarba ir nesmurtinis konfliktų sprendimo būdas turėtų būti skatinami ir popamokinėje veikloje (neformaliojo ugdymo būreliuose), taip pat atitinkamas dėmesys šioms vertybėms turėtų būti skiriamas žiniasklaidos priemonėse, niekaip neapribojant ir nepaneigiant žiniasklaidos nepriklausomumo ir informacijos laisvės principų (96 punktas).
10.2. Vadinasi, pagal Konvencijos 14 straipsnį, valstybės narės gali pasirinkti tinkamiausią ir priimtiniausią, jų manymu, būdą ir formą šiose Konvencijos nuostatose nurodytoms vertybėms puoselėti švietimo ir mokymo įstaigose bei neformaliojo ugdymo veikloje, valstybės narės neįpareigotos diegti vienodų visoms valstybėms Konvencijos dalyvėms konkrečių mokymo programų, kurios būtų nesuderinamos su konkrečios valstybės kultūra ir aplinka. Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintos universalios lygiateisiškumo, asmens neliečiamumo, smurto netoleravimo ir kitos vertybės, kurios nelaikytinos netinkamomis perduoti švietimo ir mokymo įstaigose besimokantiems asmenims, siekiant užtikrinti smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevenciją ir taip prisidėti prie Konvencijoje įtvirtintų tikslų siekimo. Pagal Konvencijos 14 straipsnį Konvencijos tikslams pasiekti reikalingi moterų ir vyrų socialinių ir kultūrinių elgsenos modelių, išankstinės nuomonės apie stereotipinius moterų ir vyrų vaidmenis pokyčiai turėtų būti formuojami švietimo ir mokymo įstaigose, kuo ankstyvesnio amžiaus besimokantiems asmenims, atitinkamą mokymo medžiagą pritaikius pagal besimokančiųjų sugebėjimus.
11. Šiame kontekste paminėtina, jog Konvencijos ratifikavimo travaux préparatoires pažymėta, kad Konvencija yra pirmoji teisiškai įpareigojanti tarptautinė sutartis, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas kovai su visų formų smurtu prieš moteris – psichologiniu, fiziniu, seksualiniu smurtu, persekiojimu ir seksualiniu priekabiavimu; Konvencija yra svarbiausias europinis standartas kovai su prievarta prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje, nuo kurio neproporcingai dažniau nukenčia moterys; Konvencija įpareigoja kovoti su visų formų smurtu prieš moteris ir moterų diskriminacija, užtikrinti smurto prevenciją, aukų apsaugą bei smurtautojų baudžiamąją atsakomybę ir numato tarptautinius priežiūros mechanizmus (įstatymo „Dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo ratifikavimo“ projekto (Nr. 17-11517(2)), įstatymo „Dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo ratifikavimo“ projekto (Nr. XIIIP-2315) aiškinamieji raštai).
Be to, minėtuose aiškinamuosiuose raštuose atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Konvenciją ratifikuoti ragina Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba ir Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas, išreiškęs susirūpinimą dėl vis dar gyvų patriarchalinių nuostatų ir įsišaknijusių stereotipų apie moterų ir vyrų vaidmenis, kurie ir toliau atsispindi visuomenės informavimo priemonėse, vadovėliuose ir švietimo medžiagoje.
II
Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktai bei kiti dokumentai, susiję su Konvencijos aiškinimu ir (arba) įgyvendinimu, ir šiai bylai aktuali tarptautinių teismų jurisprudencija
12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (inter alia 2014 m. sausio 24 d., 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai); konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (inter alia 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. balandžio 18 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimai).
12.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Parlamentas 2023 m. gegužės 10 d. teisėkūros rezoliucija „Dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo sudarymo Europos Sąjungos vardu, kiek tai susiję su klausimais, susijusiais su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, prieglobsčiu ir negrąžinimo principu, projekto“ pritarė Konvencijos sudarymui Europos Sąjungos vardu.
Taryba, atsižvelgdama į Europos Parlamento pritarimą, 2023 m. birželio 1 d. sprendimu (EU) 2023/1076 „Dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo sudarymo Europos Sąjungos vardu, kiek tai susiję su klausimais, susijusiais su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, prieglobsčiu ir negrąžinimo principu“ pritarė ES prisijungimui prie Konvencijos. 2023 m. spalio 1 d. Konvencija įsigaliojo Europos Sąjungai tose srityse, kuriose ES prisijungė prie Konvencijos (tiek, kiek tai susiję su klausimais, susijusiais su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, prieglobsčiu ir negrąžinimo principu).
12.2. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 216 straipsnio 2 dalį, Europos Sąjungos sudaryti susitarimai yra privalomi ES institucijoms ir valstybėms narėms. Taigi, siekdama tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus, Lietuvos Respublika yra saistoma Konvencijos nuostatų nurodytose srityse.
13. Šiame kontekste pažymėtina, jog, spręsdamas dėl ES galimybės prisijungti prie Konvencijos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) pažymėjo, kad Konvencijos nuostatomis sukuriama išsami ir daugialypė teisinė moterų apsaugos nuo visų formų smurto sistema. ESTT pabrėžė, kad prisijungimas prie Stambulo konvencijos ES vardu padės užtikrinti moterų ir vyrų lygybę visose srityse, o tai yra vienas pagrindinių ES tikslų ir vertybių, užtikrintinų visose jos veiklos srityse pagal ES sutarties 2 ir 3 straipsnius, SESV 8 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnį, taip pat leis ES patvirtinti įsipareigojimą kovoti su smurtu prieš moteris savo teritorijoje bei visame pasaulyje, sustiprinti savo dabartinius politinius veiksmus ir esamą plačios apimties teisinę sistemą baudžiamojo proceso teisės srityje, kuri itin svarbi moterims ir mergaitėms (ESTT didžiosios kolegijos 2021 m. spalio 6 d. nuomonė Nr. 1/19, 289, 291 punktai).
14. Minėta, kad Konvencija, kaip matyti iš jos preambulės, remiasi, be kita ko, EŽTK nuostatomis ir jas aiškinančia EŽTT praktika. Minėta ir tai, kad Konvencijoje pateikiama nediskriminacijos samprata yra tapati EŽTK 14 straipsnyje įtvirtintinai nediskriminavimo sampratai.
EŽTK 14 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ nustatyta, kad „naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“
14.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas EŽTK 14 straipsnį diskriminacijos dėl lyties požiūriu, yra pažymėjęs, kad skirtingas vyrų ir moterų traktavimas negali būti pateisinamas vien tik tradiciniu jų vaidmenų visuomenėje pasiskirstymu; lyčių (angl. gender) lygybės puoselėjimas yra vienas iš esminių Europos Tarybos valstybių narių tikslų, ir tik labai rimtos priežastys gali pateisinti tokį skirtingą vyrų ir moterų traktavimą, kuris būtų suderinamas su EŽTK; tradicijos, bendri samprotavimai ar vyraujantys socialinio elgesio modeliai tam tikroje šalyje yra nepakankamas pateisinimas skirtingam asmenų traktavimui dėl lyties (angl. sex) (Didžiosios kolegijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Konstantin Markin prieš Rusiją, 127 punktas).
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad, pavyzdžiui, valstybėms draudžiama puoselėti tradicijas, kylančias iš pirmapradžio vyro ir antraeilio moters vaidmens šeimoje (2021 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Tapayeva ir kiti prieš Rusiją, 111 punktas). EŽTT perspėjo, kad valstybės institucijų nulemtas lyčių stereotipizavimas yra didelė kliūtis realiai lyčių lygybei pasiekti (2021 m. vasario 4 d. sprendimas byloje Jurčić prieš Kroatiją).
14.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad EŽTT yra išnagrinėjęs daug bylų dėl smurto artimoje aplinkoje pagal EŽTK 2 straipsnį, kuriuo ginama teisė į gyvybę, ir (arba) 3 straipsnį, kuriuo draudžiamas kankinimas, taikomus kartu su 14 straipsniu.
EŽTT jurisprudencijoje smurtas artimoje aplinkoje aiškiai laikomas smurto dėl lyties (angl. gender) forma, kuris savo ruožtu yra moterų diskriminacijos forma; EŽTT ne kartą pabrėžė, kad siekdamas apibrėžti diskriminacijos moterų atžvilgiu sąvokos turinį ir apimtį jis turi atsižvelgti ne tik į bendresnės diskriminacijos sąvokos aiškinimą savo jurisprudencijoje, bet ir į specializuotų teisinių instrumentų dėl smurto prieš moteris nuostatas (2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Opuz prieš Turkiją, 184–191 punktai; 2016 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Halime Kılıç prieš Turkiją, 113 punktas; 2021 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Tkhelidze prieš Sakartvelą). EŽTT ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad valstybei nesuteikus moterims apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje gali būti pažeista jų teisė į lygią apsaugą prieš įstatymą ir šis apsaugos nesuteikimas neturi būti tyčinis (2017 m. kovo 2 d. sprendimas byloje Talpis prieš Italiją, 141 punktas; 2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Opuz prieš Turkiją, 191 punktas; 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Eremia prieš Moldovą, 85 punktas).
Pažymėtina, kad bylose dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje EŽTT dažnai vadovavosi atitinkamais tarptautiniais standartais, priimtais šiuo klausimu, ir ypač Stambulo konvencija (2023 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Vučković prieš Kroatiją, 57 punktas).
15. Konvencijos preambulėje taip pat minimos ir kitos tarptautinės sutartys, į kurias atsižvelgta prieš susitariant dėl Konvencijos nuostatų.
15.1. Kaip matyti iš Konvencijos preambulės, priimant Konvenciją buvo atsižvelgta, be kita ko, į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir jos Fakultatyvinį protokolą.
15.1.1. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 3 straipsnyje nustatyta, kad valstybės įsipareigoja užtikrinti vyrams ir moterims lygias teises naudotis visomis šiame pakte išvardytomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis.
15.1.2. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 3 straipsnyje įtvirtinta analogiška nuostata, kad valstybės įsipareigoja užtikrinti vyrams ir moterims lygias teises naudotis visomis šiame pakte išvardytomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis.
15.1.3. Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims preambulėje, be kita ko, pabrėžiama, kad moterų diskriminacija pažeidžia lygiateisiškumo ir pagarbos žmogaus orumui principus (šeštoji pastraipa) ir, norint pasiekti visišką vyrų ir moterų lygybę, reikia keisti tradicinį vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje ir šeimoje (dvyliktoji pastraipa).
Šios konvencijos 1 straipsnyje nustatyta: „<...> sąvoka „moterų diskriminacija“ reiškia skirtumų, išimčių ar apribojimų darymą lyties pagrindu siekiant varžyti ar panaikinti pripažintas moterų teises ir pagrindines laisves nepriklausomai nuo jų šeiminės padėties politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar kurioje nors kitoje srityje, neleisti jomis naudotis ar jas įgyvendinti lygiomis teisėmis su vyrais“.
Pagal šios konvencijos 2 straipsnio f punktą, valstybės, smerkdamos visų formų moterų diskriminaciją, moterų diskriminacijos panaikinimo politikos vykdymo tikslu įsipareigoja, be kita ko, imtis visų atitinkamų priemonių, įskaitant teisines, ir pakeisti ar panaikinti veikiančius įstatymus, potvarkius, papročius ir praktiką, diskriminuojančius moteris.
Šios konvencijos 5 straipsnyje įtvirtinta valstybių pareiga imtis visų reikiamų priemonių siekiant pakeisti socialinius ir kultūrinius vyrų ir moterų elgesio modelius, kad išnyktų prietarai, papročiai ir visokia kitokia praktika, pagrįsta vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja arba stereotipišku vyrų ir moterų vaidmeniu (a punktas); užtikrinti, kad šeimos auklėjime teisingai būtų suprantama motinystės socialinė funkcija ir pripažįstama bendra vyrų ir moterų atsakomybė už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi visais atvejais atiduodant pirmenybę vaikų interesams (b punktas).
15.2. Kaip matyti iš Konvencijos preambulės, Konvencijai aktuali Europos socialinė chartija (pataisyta) (preambulės 1 dalis).
Vienas iš principų, kuriuos siekiama įgyvendinti Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatomis, yra visų darbuotojų teisė į lygias galimybes ir vienodą padėtį darbo ir profesijos reikalais nediskriminuojant dėl lyties (I dalies 20 punktas). Šis principas detalizuojamas Europos socialinės chartijos (pataisytos) 20 straipsnyje – jame nurodomos sritys, kuriose šis principas turėtų būti įgyvendinamas.
Europos socialinės chartijos (pataisytos) V dalies E straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje chartijoje įtvirtintomis teisėmis yra garantuojamas nediskriminuojant dėl inter alia lyties.
15.3. Apibendrinant Konvencijos preambulėje nurodytų minėtų tarptautinių sutarčių nuostatas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad jomis visomis valstybės įpareigojamos imtis priemonių užtikrinti moterų ir vyrų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo inter alia dėl lyties principų, esančių visų kitų žmogaus teisių ir laisvių naudojimosi prielaida, įgyvendinimą. Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims pabrėžiama, kad šie tikslai gali būti pasiekti keičiant tradicinį supratimą apie vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje, socialinius ir kultūrinius vyrų ir moterų elgesio modelius, atsisakant papročių ir visos kitos praktikos, grindžiamos, be kita ko, stereotipiniais vyrų ir moterų vaidmenimis.
16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), veikianti kaip Europos Tarybos patariamoji institucija, yra pateikusi nuomones dėl Konvencijos suderinamumo su nacionalinių konstitucijų nuostatomis.
16.1. Venecijos komisija 2019 m. spalio 11–12 d. vykusioje 120-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Armėnijai skirtą nuomonę „Dėl konstitucinių Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencijos) ratifikavimo pasekmių“.
16.1.1. Šioje nuomonėje, be kita ko, pažymėta, kad nesugebėjimas apsaugoti asmens nuo smurto artimoje aplinkoje ar užkirsti kelio smurtui prieš moteris socialinės lyties pagrindu gali reikšti teisės į gyvybę ir teisės nebūti kankinamam, ginamų pagal EŽTK ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatas (39 punktas), pažeidimus. Konvencija, turėdama tiksliai apibrėžtą konkretų tikslą, kuris iš dalies sutampa su kitomis tarptautinėmis sutartimis prisiimtais įsipareigojimais, papildomai numato privalomą stebėsenos mechanizmą, todėl laikytina ne pakeičiančia kitas tarptautines sutartis, o jas papildančia teisine priemone.
16.1.2. Aiškindama Konvencijoje vartojamas sąvokas „lytis“ (angl. sex) ir „lytis socialiniu aspektu“ (angl. gender), Venecijos komisija pažymi, kad pirmoji atspindi biologinę realybę, o antroji – socialinius lūkesčius, susijusius su ta realybe; lyties apibrėžimas socialiniu aspektu jokiais būdais nėra skirtas lyties sampratai biologiniu aspektu pakeisti, be to, Konvencijos nuostatomis nereikalaujama šių sąvokų perkelti į nacionalinę teisinę sistemą; jos skirtos padėti valstybėms geriau suprasti ir taikyti Konvencijos nuostatas; valstybės narės yra laisvos rinktis, kokiomis konkrečiomis priemonėmis jos užtikrins Konvencijos nuostatų įgyvendinimą (58, 59 punktai). Net jei nacionalinėje konstitucijoje ir nėra vartojamos minėtos sąvokos, faktinės nelygybės tarp moterų ir vyrų, smurto prieš moteris panaikinimas, įskaitant smurtą, kurį sukelia visuomenėje vyraujantys stereotipai apie moteris, kaip antai tai, kad moters padėtis visuomenėje yra žemesnė už vyro, ir priemonių pakeisti vyraujantiems žalingiems stereotipams taikymas visiškai atitinka konstitucinį reguliavimą (63 punktas).
16.1.3. Vertindama Konvencijos nuostatų suderinamumą su konstitucine šeimos koncepcija, Venecijos komisija pabrėžia, kad Konvencijoje apskritai nepateikiama jokia šeimos ar partnerystės sąvoka ar minimi vienos lyties partnerių santykiai, ja taip pat nesiekiama skatinti kokios nors tarpusavio santykių formos (67 punktas). Konvencija nereikalaujama įteisinti kokios nors kitos šeimos ar santuokos sampratos (kaip antai vienos lyties asmenų santuokos), nei yra numatyta nacionalinėje konstitucijoje, todėl Konvencijos nuostatos niekaip negali būti laikomos prieštaraujančiomis konstitucijos nuostatoms (71 punktas).
16.1.4. Venecijos komisijos nuomonėje pažymima ir tai, kad Konvencijos 14 straipsnio nuostatos dėl valstybių pareigos imtis priemonių švietimo įstaigose diegti smurto prevenciją užtikrinančias mokymo programas niekaip neįsiterpia į tėvų teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus; šis aspektas nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį (82 punktas); švietimas negali būti atsiejamas nuo tokių vertybių, kaip žmogaus orumas, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, visų piliečių lygybė, įskaitant lygybę tarp vyrų ir moterų, užtikrinimo (83 punktas); kadangi pagal Konvenciją nėra reikalaujama, kad valstybė švietimo ir mokymo įstaigose diegtų kokias nors konkrečias mokymo programas, o valstybėms narėms palikta plati diskrecija spręsti, kokiomis priemonėmis jos švies visuomenę Konvencijoje nurodytomis temomis, nėra pagrindo teigti, kad Konvencijos nuostatos galėtų būti nesuderinamos su nacionaline konstitucija (85 punktas).
16.2. Venecijos komisijos 2021 m. gruodžio 10–11 d. vykusioje 129-ojoje plenarinėje sesijoje priimta Moldovos Respublikos Konstituciniam Teismui, gavusiam prašymą įvertinti Konvencijos nuostatų atitiktį Moldovos Respublikos Konstitucijai, teikta amicus curiae nuomonė „Dėl konstitucinių Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencijos) ratifikavimo pasekmių“.
16.2.1. Šioje nuomonėje pažymima, kad Konvencijoje pripažįstama struktūrinė smurto prieš moteris prigimtis; smurtas yra viena iš socialinių priemonių, pagal kurias moteris iki šiol yra laikoma pavaldi vyrui (16 punktas).
16.2.2. Nuomonėje pabrėžiama, kad Konvencijos nuostatomis nereikalaujama nei pripažinti jokių kitų grupių asmenų, negu apibrėžta nacionalinėje teisės sistemoje, nei suteikti jiems kokį nors teisinį statusą; joje paprasčiausiai patvirtinama, kad „lytis socialiniu aspektu“ šalia visų kitų pagrindų, tokių kaip lytis, rasė, spalva, kalba, religija, politinės pažiūros, seksualinė orientacija, sveikata, šeiminis statusas ar bet kas kita, yra draudžiamas diskriminacijos pagrindas. Konvencijos nuostatomis nesiekiama panaikinti skirtumų tarp vyrų ir moterų, taip pat nėra suponuojama, kad vyrai ir moterys yra ar turėtų būti tokie patys. Konvencijos 3 straipsnio c punkto nuostatos turėtų būti traktuojamos kaip atspindinčios nacionalinės konstitucijos nuostatą dėl asmenų lygybės ir nediskriminavimo (24, 25 punktai).
Konvencijos 3 straipsnio c punkte vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ (angl. gender) yra suderinama su nacionaline konstitucija ir netgi gali būti konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių apsaugos priemone.
16.2.3. Konvencijos nuostatomis nereguliuojami šeimos santykiai ar šeimos gyvenimas, ja nėra reikalaujama pripažinti tos pačios lyties partnerystės, tad Konvencija niekaip negali būti laikoma prieštaraujančia nacionalinėje konstitucijoje įtvirtintai šeimos sampratai, kokia ji bebūtų, ar santuokos sampratai; pačioje Konvencijoje santuokos institutas minimas tik tiek, kiek priverstinė santuoka yra apibrėžiama kaip viena iš smurto formų, kuri turėtų būti kriminalizuota (32 punktas).
16.2.4. Nuomonėje pažymima, kad Konvencijos 14 straipsnis apibrėžia konkrečias sritis, kurios turėtų būti dėstomos privalomoje ir neformaliose švietimo programose; visos šioje nuostatoje išvardytos sritys (moterų ir vyrų lygybė, nestereotipiniai lyties socialiniu aspektu pagrįsti vaidmenys, tarpusavio pagarba, nesmurtinis konfliktų sprendimas ir kt.) yra kertiniai nacionalinio teisinio reguliavimo elementai, išreiškiantys pagrindines žmogiškąsias vertybes ir skirti žmogaus teisių apsaugai; jų turi laikytis ir juos gerbti visos valstybės institucijos, tačiau taip pat ir asmenys ar asmenų grupės, religinės ar nereliginės; Europoje nėra vietos tokiems įsitikinimams, kurie pateisina smurtą prieš moteris (35 punktas). Tad turėtų būti manoma, kad nacionalinės konstitucijos kūrėjai neturėjo ketinimų suvaržyti kompetentingų institucijų teisės garantuoti, kad švietimo sistemoje bus puoselėjamos ir skatinamos šios vertybės (36 punktas); minėtų vertybių, įskaitant lyčių lygybę, diegimas švietimo sistemoje visiškai atitinka visus tarptautinius ir europinius standartus.
III
Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija
17. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konvencijos ir nacionalinės konstitucijos nuostatų suderinamumo klausimą sprendė kai kurie užsienio valstybių konstituciniai teismai.
18. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. birželio 4 d. nutarime konstatuota, kad Konvencijos nuostatos yra suderinamos su Latvijos Respublikos Konstitucija, o visos Konvencijoje nurodytos pareigos valstybėms Konvencijos dalyvėms privalomos tik taikant Konvenciją tuo tikslu, kuris joje ir nustatytas – siekiant panaikinti smurtą prieš moteris ir smurtą artimoje aplinkoje.
18.1. Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime, be kita ko, pažymėjo, kad asmens požiūris į socialinius vaidmenis, elgesį, veiklas ir bruožus, kuriuos tas asmuo laiko tinkamais moterims arba vyrams, neabejotinai yra minties, sąžinės ir tikėjimo laisvės dalis; demokratinėje valstybėje nepriimtina, kad valstybės institucijos asmenims primestų tam tikrus įsitikinimus; vis dėlto įvertinus, kad kiekvienas asmuo turi minties, sąžinės ir įsitikinimų laivę, valstybė privalo imtis suprantamų priemonių, skirtų sumažinti visuomenės toleranciją smurtui ir išaiškinti smurto pasekmes visiems asmenims; kitaip tariant, valstybė turi pareigą pateikti racionaliai ir išsilavinusiai visuomenės daliai informaciją apie smurtą ir apie jį nulemiančius veiksnius ir taip užkirsti kelią smurtui. Vien tik faktas, kad tokia informacija yra pateikiama visuomenei, nereiškia, kad valstybė siekia primesti asmeniui tam tikrą mąstymą, taigi Konvencijos nuostatos savaime nevaržo asmens minties, sąžinės ir religinių įsitikinimų laisvės.
Be to, kaip pabrėžiama Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime, pareiga skatinti mąstymo ir elgesio pokyčius, kurie padėtų sumažinti žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, yra įtvirtinta kai kuriose kitose tarptautinėse sutartyse, kurias vykdyti įsipareigojo Latvijos Respublika.
18.2. Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konvencija per se nenumato tokio įpareigojimo valstybei saugoti šeimą, koks kyla iš Latvijos Respublikos Konstitucijos nuostatų; Konvencijos taikymo sritis apima tik smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje panaikinimą, tačiau nenustato pareigos pripažinti ar leisti kokią nors specifinę santuokos ar šeimos formą, todėl nėra pagrindo priešpriešinti Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų santuokos ir šeimos institutų apsaugos aspektu.
18.3. Latvijos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas draudimas diskriminuoti asmenis dėl lyties apima ne tik draudimą diskriminuoti asmenis dėl jo anatominių lytinių savybių, bet taip pat taikomas ir socialiniams vaidmenims, elgesiui, veikloms ir bruožams, kurie, visuomenės nuomone, būdingi moterims arba vyrams.
18.4. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta ir tai, kad valstybei iš Konstitucijos kyla pareiga peržiūrėti švietimo programas taip, kad jos atitiktų besikeičiančios visuomenės poreikius. Tol, kol švietimo programos neperžiūrėtos, pritaikant jas iš Konvencijos kylantiems įpareigojimams vykdyti, nėra įmanoma nustatyti, ar jos atitinka visuomenės poreikius ir ar jos nevaržo tėvų teisės savo vaikus auklėti pagal savo įsitikinimus. Taigi savaime Konvencijos nuostatos nesuvaržo teisės į mokslą, ginamos Latvijos Respublikos Konstitucijos.
19. Moldovos Respublikos Konstitucinis Teismas turėjo vertinti įstatymo, kuriuo Moldovos Respublika ratifikavo Konvenciją, atitiktį Moldovos Respublikos Konstitucijai, tačiau 2022 m. sausio 18 d. sprendime priėjo prie išvados, kad pareiškėjo kreipimasis nepriimtinas nagrinėti. Šiame sprendime Moldovos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konvencijoje vartojama sąvoka gender norima pabrėžti, jog smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje reiškinys glaudžiai susijęs su lyčių nelygybe ir lyčių stereotipais, todėl norint veiksmingai kovoti su šiuo reiškiniu, būtina sąvoką „lytis“ suprasti ne tik biologiniu aspektu, bet ir taip, kaip ji suprantama visuomenėje. Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo nuomone, Konvencijoje vartojamos sąvokos nepakeičia vartojamų Moldovos Respublikos Konstitucijoje ir nereikalaujama jų perkelti į nacionalinę teisės sistemą.
Moldovos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Konvencija niekaip neapriboja tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus todėl, kad Konvencija iš viso nereguliuoja šios srities.
IV
Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio
atitikties Konstitucijai vertinimas
20. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinio Teismo prašoma įvertinti, ar Konvencijos 3 straipsnio c, d punktai, 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 14, 29 straipsniams, 38 straipsnio 1, 3, 5, 6 dalims, taip pat ar Konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 5 daliai, 38 straipsnio 6 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 1 daliai.
21. Pareiškėjo abejonės dėl Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai iš esmės grindžiamos tuo, kad minėtose Konvencijos nuostatose vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ (angl. gender, pranc. genre), reiškianti socialiai susiformavusius vaidmenis, elgseną, veiklą ir bruožus, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams, sudaro prielaidas panaikinti skirtumus tarp vyro ir moters lyčių, sukurdama „teisines prielaidas lytį laikyti tik socialiniu konstruktu“, kelia grėsmę lietuvių kalbai, nes Konvencijos nuostatos suponuoja belytę kalbą viešojoje erdvėje, o valstybinė lietuvių kalba nėra neutrali lyčių atžvilgiu.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad „prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai yra duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė“, tad minėtomis Konvencijos nuostatomis, inter alia joje vartojamomis sąvokomis, paneigiama iš Konstitucijos 38 straipsnio kylanti šeimos samprata, pagal kurią šeimos nariais laikomi tik vyrai ir (arba) moterys, o santuoka sudaroma tik tarp vyro ir moters biologiniu, bet ne socialiniu aspektu.
22. Minėta, kad Konvencijos 3 straipsnio c punkte yra įtvirtinta sąvoka „lyties socialinis aspektas“, apibrėžiama kaip socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams, o šio straipsnio d punkte – sąvoka „smurtas prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto“, apibrėžiama kaip smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris, arba kurį neproporcingai dažnai patiria moterys.
Minėta ir tai, kad pagal Konvencijos 4 straipsnio 3 dalį turi būti užtikrinama, kad šios Konvencijos nuostatas, ypač priemones aukų teisėms apsaugoti, valstybės įgyvendintų nediskriminuodamos asmenų, be kita ko, dėl lyties socialinio aspekto.
Pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis iš esmės valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias smurtui prieš moterį dėl lyties socialinio aspekto ir būtų draudžiama diskriminacija lyties pagrindu, įskaitant ir diskriminacijos draudimą dėl lyties socialinio aspekto, yra tarpusavyje glaudžiai susijusios, pareiškėjui abejonės dėl šių nuostatų atitikties Konstitucijai kyla tiek, kiek jose vartojama sąvoka „lyties socialinis aspektas“, todėl šių Konvencijos nuostatų atitiktis nurodytoms Konstitucijos nuostatoms turi būti vertinama kartu.
23. Kaip minėta, visos Konvencijos nuostatos, inter alia sukėlusios abejonių pareiškėjui, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Konvencija siekiamą tikslą – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje, visų pirma, užtikrinant de facto moterų ir vyrų lygybę; tik realus moterų ir vyrų lygybės užtikrinimas gali leisti veiksmingai pasiekti Konvencijos tikslus – panaikinti bet kokios rūšies smurtą prieš moteris ir smurtą artimoje aplinkoje, nuo kurio neproporcingai dažnai nukenčia moterys.
24. Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vientisą ir darnią sistemą (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2023 m. birželio 7 d. nutarimas). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl Konvencijos, kuria, kaip minėta, siekiama panaikinti visų rūšių smurtą prieš moteris ir smurtą artimoje aplinkoje, užtikrinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę, ir Konstitucijos nuostatų suderinamumo, visų pirma atsižvelgtina į Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, garantuojančias asmens neliečiamybę ir žmogaus orumo apsaugą.
25. Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus asmuo neliečiamas, o šio straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas ir kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis.
25.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis ir psichinis neliečiamumas (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2012 m. birželio 4 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai); žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (2012 m. birželio 4 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2023 m. spalio 4 d. nutarimas); asmens neliečiamumas yra būtina asmens fizinio aktyvumo, intelektinės ir kūrybinės laisvės, taigi ir laisvos asmenybės raiškos, prielaida; kėsinantis į asmens neliečiamumą sutrikdoma jo fizinė, psichinė ir dvasinė būsena (2017 m. gruodžio 19 d. išvada).
Iš Konstitucijos 21 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinama žmogaus teisė į asmens neliečiamumą ir imamasi visų reikalingų priemonių šiai teisei apsaugoti (2012 m. birželio 4 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2023 m. spalio 4 d. nutarimas); įstatymais turi būti užtikrinta, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
25.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai); žmogaus orumas vertintinas kaip ypatinga konstitucinė vertybė (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimai); asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimai).
25.3. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad žmogaus, kaip laisvos asmenybės, orumas neatskiriamas nuo jo asmens neliečiamumo; vienu iš konstitucinės žmogaus orumo apsaugos elementų laikytina Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens neliečiamumo garantija (2017 m. gruodžio 19 d. išvada).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijoje, inter alia jos 21 straipsnyje, įtvirtintos teisės į asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą ir orumo apsaugą kyla valstybės priedermė siekti, kad nė vienas asmuo nepatirtų smurto, prievartos, bet kokio kėsinimosi į asmens psichinę ir dvasinę būseną ir nebūtų žeminamas asmens orumas. Fizinis, seksualinis, psichologinis ar ekonominis smurtas ar grasinimas naudoti tokį smurtą pažeidžia asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą, sukelia baimę, nesaugumą, išgąstį, žemina asmens orumą. Todėl įgyvendindama minėtą iš Konstitucijos kylančią priedermę, valstybė turi imtis priemonių, kad būtų mažinamos smurto apraiškos visuomenėje, kad smurtas nebūtų toleruojamas.
26. Konstitucinė žmogaus orumo apsauga neatsiejama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis (2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, taip pat kad iš Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo kyla reikalavimas, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai.
Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai).
26.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turinys gali būti atskleistas tik aiškinant Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis kartu (2019 m. sausio 11 d. nutarimas); Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas draudžia diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitus požymius (inter alia 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Pagal Konstitucijos 29 straipsnį, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
26.2. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę (inter alia 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 10 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai).
26.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad smurtas lyties pagrindu ne tik pažeidžia Konstitucijos 21 straipsnyje garantuojamą asmens neliečiamumą ir žemina žmogaus orumą, bet yra ir viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo dėl lyties formų, kaip ir bet kuris kitas žmogaus teisių varžymas dėl jo lyties, lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos. Bet kokie smurto dėl lyties veiksmai, grasinimai atlikti tokius veiksmus, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų daroma viešame, ar privačiame gyvenime, ir nepriklausomai nuo to, ar tokius veiksmus nulėmė asmens lytis, ar tam tikras visuomenėje susiformavęs požiūris dėl to, kad tam tikras asmens elgesys, veikla ar bruožai laikytini tinkamais moterims, yra Konstitucijos 29 straipsnio draudžiama diskriminacija dėl lyties.
Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, diskriminuoti asmenis (2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
27. Kaip minėta, pagal Konvenciją, inter alia jos 3 straipsnio c, d punktus, 4 straipsnio 3 dalį, valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias smurtui prieš moterį, atsižvelgiant ir į lyties socialinį aspektą, taip pat užtikrinti, kad nebūtų diskriminacijos lyties pagrindu taikant Konvencijos nuostatas, įskaitant ir diskriminacijos dėl lyties socialinio aspekto draudimą.
Minėta ir tai, kad Konvencijos 3 straipsnio c, d punktuose, 4 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „lyties socialinis aspektas“ grindžiama binare (moters ir vyro) lyties samprata ir nėra skirta sąvokoms „moteris“ ir „vyras“ pakeisti, ji nesuponuoja galimybės pasirinkti kitokios lyties negu turima biologinė lytis, ja siekiama pabrėžti, kad kai kurie vaidmenys ar susiformavę stereotipai, paprastai priskiriami moterims, sukelia nepageidaujamo ir žalingo elgesio apraiškas ir prisideda prie to, kad smurtas prieš moterį laikomas priimtinu.
27.1. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis nediskriminavimo pagrindų sąrašas, pažymėtina, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 29 straipsnį, draudžiama diskriminacija bet kokiais pagrindais, be kita ko, diskriminacija dėl „lyties socialiniu aspektu“ taip, kaip ji suprantama pagal Konvenciją, t. y. diskriminacija dėl socialiai susiformavusių vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų, kuriuos tam tikra visuomenės dalis laiko tinkamais moterims ir vyrams.
Taigi Konvencijos, inter alia jos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies, suponuojamas diskriminacijos visais pagrindais, įskaitant dėl lyties socialiniu aspektu, draudimas, aiškinamas Konvencija siekiamo vieno iš tikslų – skatinti lyčių lygybę, kad būtų mažinama smurto prieš moteris atvejų, – kontekste, negali būti laikomas nesuderinamu su Konstitucijos 29 straipsnio nuostatomis.
27.2. Kadangi, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, smurtą, be kita ko, smurtą artimoje aplinkoje gerokai dažniau patiria moterys, konstatuotina, kad būtent moters lytis lemia smurto prieš moteris paplitimą. Vadinasi, Konvencijos nuostatos, skirtos kovoti su smurtu prieš moteris, taip pat kovoti su smurtu, kurį išprovokuoja tam tikri moterims priskirtini ar būdingi vaidmenys, elgsena, veikla ar bruožai, ir raginančios atsisakyti visuomenėje vyraujančių stereotipų dėl tam tikrų socialiai susiformavusių vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų, kuriuos tam tikra visuomenės dalis laiko tinkamais moterims ir vyrams, prisideda prie Konstitucija, inter alia jos 21, 29 straipsniais, draudžiamos diskriminacijos forma laikomo smurto dėl lyties mažinimo ir prevencijos.
27.3. Kaip minėta, Konvencijoje vartojama sąvoka „lyties socialinis aspektas“ nėra paneigiami biologiniai vyrų ir moterų skirtumai, nesiekiama jų suvienodinti ar nustatyti kitokią lyties sampratą. Atvirkščiai, šia Konvencijoje, inter alia jos 3 straipsnio c, d punktuose, 4 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka pabrėžiama, kad tam tikri vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai visuomenėje priskiriami vienai iš dviejų lyčių – moteriai arba vyrui, ir kai atitinkami vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai laikytini būdingais moterims, būtent tai, o ne tik biologiniai lyčių skirtumai, gali būti smurto priežastis ar pateisinimas. Tam tikroje visuomenės dalyje vyraujantis supratimas, besiskiriantis nuo Konvencijos oficialaus aiškinimo, apie tai, ką galėtų reikšti sąvoka „lytis socialiniu aspektu“, negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas konstatuoti, kad tam tikrų sąvokų vartojimas neatitiktų Konstitucijos, inter alia joje įtvirtinto draudimo diskriminuoti asmenis.
27.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konvencijos, inter alia jos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies nuostatos ne prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, o sudaro prielaidas imtis priemonių, kad būtų veiksmingai įgyvendinami Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinti asmenų lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo imperatyvai.
28. Kaip minėta, pareiškėjas abejoja Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies atitiktimi Konstitucijos 14 straipsniui, kuriuo reglamentuojamas valstybinės kalbos statusas.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė; ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija (inter alia 2007 m. gegužės 5 d., 2023 m. liepos 5 d. nutarimai); valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą; konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones (inter alia 1999 m. spalio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai).
29. Sprendžiant dėl nurodytų Konvencijos nuostatų atitikties Konstitucijos 14 straipsniui, pažymėtina, jog Konvencijoje, inter alia jos 3 straipsnio c, d punktuose, 4 straipsnio 3 dalyse vartojamų sąvokų nulemtos pareiškėjo abejonės yra iš dalies susijusios su tuo, jog lietuvių kalboje, priešingai nei Konvencijos sudarymo originalo kalbose – anglų ir prancūzų kalbose, nėra tikslaus atitikmens Konvencijos tekste vartojamoms sąvokoms sex ir gender ar genre, todėl lietuvių kalboje šios sąvokos apibrėžiamos kaip biologinė lytis (sex), ir lytis socialiniu aspektu (gender arba genre). Tai matyti ir iš parengiamųjų Konvencijos ratifikavimo teisės aktų projektų ir jų aiškinamųjų raštų.
Kartu pažymėtina, kad Konvencijos nuostatomis Lietuvos valstybė nėra įpareigota į nacionalinę teisinę sistemą perkelti sąvokų, kurios būtų nesuderinamos su lietuvių kalba. Konvencija taip pat nesuponuoja poreikio nustatyti naujas valstybinės kalbos taisykles (kaip antai „belytę kalbą“). Konvencijoje vartojama sąvoka gender (anglų k.) arba genre (prancūzų k.), į lietuvių kalbą išversta kaip „lytis socialiniu aspektu“, yra tik skirta paaiškinti, kad smurto veiksmus gali išprovokuoti ne tik biologinė asmens lytis, bet ir „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“, kaip tai nurodoma Konvencijos 3 straipsnio c punkte. Konvencijoje asmuo apibūdinamas kaip tik „vyras“ ir „moteris“ ir nėra vartojama jokia kita forma. Taigi, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Konvencijos nuostatos niekaip nelemtų valstybinės kalbos vartojimo viešame gyvenime pokyčių.
Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodytomis Konvencijos nuostatomis galėtų būti pakenkta valstybinei kalbai, sutrikdoma normali valstybės ir savivaldybių įstaigų veikla ir taip pažeidžiamas Konstitucijos 14 straipsnis.
30. Pareiškėjas taip pat abejoja Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies atitiktimi Konstitucijos 38 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, 3 daliai, pagal kurią santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, 5 daliai, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios, ir 6 daliai, kurioje nustatyta, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
31. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta konstitucinė santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata; kitokia santuokos samprata Lietuvos Respublikos įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies (2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti (2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); tačiau pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas (2019 m. sausio 11 d. nutarimas), taigi, santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu (2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kyla valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių; pagal Konstituciją Seimas, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo reikalavimų (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).
32. Kaip minėta, Konvencijos, kuria siekiama kovoti su smurtu prieš moteris, nuostatose įtvirtinta sąvoka „lyties socialinis aspektas“ nurodomas vienas iš požymių, kuriuo Konvencijos nuostatų prasme gali būti apibūdinama smurto, su kuriuo siekiama kovoti šios Konvencijos nuostatomis, priežastis; Konvencijos nuostatomis apskritai nėra sukuriamos jokios naujos teisės, bet patikslinamos ir paaiškinamos visuotinai įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.
32.1. Taigi sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies atitikties pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms, pažymėtina, kad šiomis Konvencijos nuostatomis, kuriose vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“, reiškianti, kaip minėta, socialiai susiformavusius vaidmenis, elgseną, veiklą ir bruožus, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams, taip pat ir kitomis Konvencijos nuostatomis, kurių prasmei atskleisti reikalinga ši sąvoka, nereguliuojami šeimos ar santuokos teisiniai santykiai. Iš Konvencijos nekyla pareiga valstybei pripažinti kitokias šeimas, nei nustatyta Konstitucijoje, ar keisti konstitucinę santuokos sampratą taip, kad santuoka būtų sudaroma ne vyro ir moters laisvu susitarimu. Konvencijos ratifikavimas ir įsipareigojimas vykdyti iš jos kylančius tarptautinius įsipareigojimus nereikštų jokių konstitucinių šeimos ar santuokos sampratos pokyčių.
32.2. Pažymėtina, kad iš Konvencijos, inter alia jos 4 straipsnio 3 dalies, kylantis įpareigojimas valstybėms užtikrinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę tam, kad būtų užkirstas kelias smurtui prieš moteris, taip pat įpareigojimas kovoti su visuomenėje nusistovėjusiais stereotipais apie tai, kad tam tikri vaidmenys, elgesys, bruožai priskirtini tik moterims, siekiant įtvirtinti moterų ir vyrų lygybę, kaip tik atspindi ir įgyvendina Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad sutuoktinių teisės ir pareigos šeimoje lygios.
32.3. Tai, kad pagal Konvenciją, siekdama užtikrinti moterų ir vyrų lygybę ir taip užkirsti kelią smurtui prieš moteris, valstybė turėtų imtis priemonių, be kita ko, kad nebūtų toleruojamas smurtas dėl tam tikrų būtent moterims būdingais laikytinų vaidmenų, elgsenos, veiklos ar bruožų, kad būtų keičiami visuomenėje nusistovėję stereotipai apie tai, kokie vaidmenys, bruožai ar elgsena būdingi vyrams ir moterims, niekaip nesuvaržo Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų pareigos auklėti savo vaikus taip, kad jie būtų dori žmonės. Konvencijos tikslai ir ja puoselėjamos moterų ir vyrų lygiateisiškumo, pagarbos vienas kitam, nediskriminavimo jokiu pagrindu vertybės kaip tik prisideda prie to, kad vaikų aklėjimas būtų grįstas vertybėmis, kylančiomis iš Konstitucijos.
33. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinio Teismo taip pat prašoma įvertinti, ar Konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, pagal kurią žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, 26 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, 38 straipsnio 6 daliai, kurioje nustatyta, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, 40 straipsnio 3 daliai, pagal kurią aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, 41 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas.
34. Pareiškėjo nuomone, dėl Konvencijos 14 straipsnyje nustatytos „teisinės prievolės diegti mokymą apie nestereotipinius lyčių socialiniu aspektu vaidmenis“ įtvirtinimo visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose daliai Lietuvos Respublikos gyventojų būtų atimta teisė vadovautis prigimtine lyties samprata, išplaukiančia iš Konstitucijos 38 straipsnio nuostatų, ir pagal tokią lyties sampratą auklėti savo vaikus, kai švietimo ir mokymo įstaigose, kuriose mokslas pagal Konstituciją yra privalomas, būtų dėstoma kitokia pasaulėžiūra, nei ta, pagal kurią vaikai auklėjami namuose. Iš pareiškėjo prašymo Konstituciniam Teismui matyti, jog pareiškėjas abejoja, ar Konvencijos 14 straipsnio nuostatomis įtvirtinta pareiga švietimo ir mokymo įstaigų programas pakeisti taip, kad jose būtų dėstomos tam tikros temos, nepažeistų konstitucinės įsitikinimų laisvės, nevaržytų aukštųjų mokyklų autonomijos.
35. Kaip minėta, Konvencijos 14 straipsnyje reglamentuojamos galimos prevencijos priemonės, skirtos padėti išvengti smurto prieš moteris, taikytinos švietimo srityje; valstybės turėtų siekti moterų ir vyrų socialinių ir kultūrinių elgsenos modelių, išankstinės nuomonės apie žemesnę moterų padėtį ar stereotipinius moterų ir vyrų vaidmenis pokyčių, atitinkamų temų dėstymą pagal poreikį įtraukdamos į švietimo ir mokymo įstaigų programas; pagal Konvencijos 14 straipsnį valstybės narės gali pasirinkti tinkamiausią ir priimtiniausią, jų manymu, būdą ir formą šiose Konvencijos nuostatose nurodytoms vertybėms puoselėti švietimo ir mokymo įstaigose bei neformaliojo ugdymo veikloje, valstybės narės neįpareigojamos diegti vienodų visoms valstybėms Konvencijos dalyvėms konkrečių mokymo programų, kurios būtų nesuderinamos su konkrečios valstybės kultūra ir aplinka; Konvencijos 14 straipsnyje yra įtvirtintos universalios lygiateisiškumo, asmens neliečiamumo, smurto netoleravimo vertybės.
36. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra viena pagrindinių žmogaus teisių; galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas); žmogaus įsitikinimų, informacijos laisvė – tai vienas iš demokratinės tvarkos pagrindų, kitų žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida (1998 m. kovo 10 d. nutarimas); informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės demokratijos elementas (inter alia 1997 m. vasario 13 d., 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama pagal turinį kaip platesnės žmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti konkretesnė išraiška (inter alia 2000 m. birželio 13 d., 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarimai); įsitikinimai – talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.; laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes, jis ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti; įsitikinimų turinys – žmogaus privatus reikalas; laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama; valstybės institucijų pareiga – užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę (2000 m. birželio 13 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą; jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui – laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui; tai yra prigimtinė žmogaus laisvė; valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokios nors privalomos pažiūrų sistemos (2000 m. birželio 13 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 25 straipsnio garantuojama laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su minčių, pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, skleidimu (2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
36.1. Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 25 straipsnio 1 dalį, valstybė negali kištis į asmens įsitikinimus, primesti tam tikros ideologijos, pažiūrų, juolab naudoti priemonių, kad priverstų pakeisti asmenį turimus įsitikinimus, pasaulėžiūrą.
36.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmens įsitikinimai apie tai, koks elgesys, bruožai, socialiniai vaidmenys yra laikytini vyriškais ar moteriškais, patenka į asmens įsitikinimų, minties ir sąžinės laisvę. Tačiau nors demokratinėje teisinėje valstybėje negalima tokia situacija, kai valstybė nustatytų kokią nors privalomą pažiūrų sistemą ar siektų primesti asmenims tam tikrus įsitikinimus, mąstymą ar pasaulėžiūrą, valstybė turi Konstitucijos 21 straipsnio 1, 2 dalies, 29 straipsnio suponuojamą pareigą užtikrinti teisę į asmens neliečiamumą, asmens orumo apsaugą, lyčių lygybę, taigi imtis priemonių, skirtų mažinti smurto dėl lyties atvejus. Tokios priemonės, kurių imamasi siekiant pakeisti vyraujančius prietarus, papročius ir tradicijas, nulemiančius ir pateisinančius smurtą dėl lyties, negali būti laikomos kišimusi į asmens įsitikinimų, sąžinės, minties ir tikėjimo laisvę, nes Konstitucija negali ginti tokios asmens laisvės, kuri būtų nesuderinama su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, be kita ko, skatintų ar toleruotų smurtą, inter alia smurtą dėl lyties.
37. Sprendžiant dėl Konvencijos 14 straipsnio atitikties Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad Konvencijos 14 straipsnio nuostatos, kuriomis valstybė, naudodamasi plačia jai suteikta diskrecija, turėtų į švietimo ir mokymo institucijų formaliojo ir neformaliojo ugdymo programas įtraukti tokių temų, kaip moterų ir vyrų lygybė, nestereotipiniai lyties socialiniu aspektu pagrįsti vaidmenys, tarpusavio pagarba, smurtas prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto ir teisė į asmens neliečiamybę, dėstymą, negali būti traktuojamos kaip pažeidžiančios Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis ginamą asmens įsitikinimų, minties ir sąžinės laisvę. Konvencijos, inter alia jos 14 straipsnio, nuostatose yra įtvirtintos tos pačios vertybės, kurios ginamos ir Konstitucijos – moterų ir vyrų lygybė, asmens neliečiamumas, asmens orumo apsauga, todėl informacijos apie šių vertybių puoselėjimą ir sklaidą pateikimas negali būti laikomas valstybės kišimusi į asmens įsitikinimų laisvę ar tam tikros ideologijos primetimu. Nepriklausomai nuo to, kokia informacija Konvencijos nuostatose nurodytomis temomis yra pateikiama, be kita ko, švietimo ir mokymo įstaigose, atitinkamai pritaikius ją formaliojo ir neformaliojo ugdymo programose pagal besimokančiųjų sugebėjimus, asmens laisvė turėti savo įsitikinimus ir pasaulėžiūrą nėra varžoma.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog Konvencijos 14 straipsnio nuostatos neatitinka Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalies.
38. Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais.
38.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ugdyti vaikus, rūpintis jų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus – visų tėvų konstitucinė teisė (2000 m. birželio 13 d. nutarimas); visų pirma, būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą (2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai); tėvų ir vaikų santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai – konstituciškai vertingi (2007 m. birželio 7 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimai).
38.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta tėvų teisė rūpintis savo vaikų auklėjimu pagal savo įsitikinimus ir Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais ir negali būti priešpriešinamos, jos papildo viena kitą. Tėvų teisė savo nuožiūra, pagal savo įsitikinimus auklėti vaikus kaip konstitucinė vertybė turi būti aiškinama kitų konstitucinių vertybių kontekste. Konstitucija suteikia išskirtinę teisę tėvams savo nuožiūra rūpintis vaikų auklėjimu, tačiau Konstitucijoje, inter alia jos 26 straipsnio 5 dalyje, 38 straipsnio 6 dalyje, įtvirtinta tėvų teisė auklėti savo vaikus pagal turimus įsitikinimus, teisė ir pareiga auklėti juos dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais negali būti aiškinama kaip reiškianti tėvų teisę auklėti vaikus taip, kad būtų nepaisoma Konstitucijos, ignoruojamos jos ginamos vertybės, inter alia paneigiamas moterų ir vyrų lygiateisiškumas, skatinama ar toleruojama diskriminacija, pateisinamas smurtas dėl lyties ar grasinimai jį naudoti. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų; taigi tėvai, įgyvendindami savo teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, turi konstitucinę pareigą šią teisę įgyvendinti taip, kad vaikai būtų mokomi gerbti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir pamatinius principus. Dėl prigimtinio tėvų teisių ir pareigų pobūdžio nulemtų ypatingų tėvų ir vaikų santykių tėvų auklėjimo vaidmuo yra itin reikšmingas žmogaus asmenybės formavimuisi ir jo vertybiniam ugdymui, šeimoje diegiamos vertybės tampa neatsiejama žmogaus pasaulėžiūros dalimi. Todėl konstitucinė tėvų teisė auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus, teisė ir pareiga auklėti juos dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais apima tėvų atsakomybę išugdyti žmogų, suvokiantį įsipareigojimą kurti ir stiprinti valstybę, vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintais pamatiniais principais ir universaliomis vertybėmis, be kita ko, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, inter alia moterų ir vyrų lygybe, pagarba žmogaus orumui.
39. Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 1 dalį, asmenims iki 16 metų mokslas privalomas, pagal šio straipsnio 2 dalį, mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas (2000 m. birželio 13 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog šios Konstitucinės nuostatos reiškia, kad valstybė (jos institucijos) turi pareigą užtikrinti, kad visi asmenys iki 16 metų turėtų realias galimybes įgyti nemokamą išsilavinimą valstybinėse arba savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ar aukštesniosiose mokyklose, kad mokymas šiose įstaigose būtų visiems vienodai prieinamas (2000 m. birželio 13 d., 2023 m. balandžio 26 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad mokymas – sudedamoji ugdymo dalis; ugdymas – labai įvairialypis procesas, kurį lemia įvairūs veiksniai: šeimos įtaka, pedagogų ir mokymo bei auklėjimo įstaigų veikla, visuomenės ir šeimos vertybės, visuomenėje vykstantys socialiniai, demografiniai, ekonominiai, politiniai, kultūriniai procesai, valstybės finansinės, organizacinės bei infrastruktūros galimybės ir kt.; ugdymo kryptingumą, kokybę ir įvairiapusiškumą privalo užtikrinti ne tik Konstitucijoje nurodytos valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, bet ir tėvai (globėjai), turintys konstitucinę teisę rūpintis vaikų (globotinių) religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus bei konstitucinę pareigą juos auklėti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais (2000 m. birželio 13 d. nutarimas).
40. Vertinant Konvencijos 14 straipsnio nuostatų atitiktį Konstitucijos 26 straipsnio 5 daliai, 38 straipsnio 6 daliai, 41 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, jog Konstitucijos 41 straipsnio 1 dalyje numatytas privalomas mokymasis asmenims iki 16 metų švietimo ir mokslo įstaigose, kuriose pagal besimokančiųjų sugebėjimus būtų dėstomos temos, susijusios su moterų ir vyrų lygybe, smurto netoleravimu, stereotipinių moterų ir vyrų vaidmenų atsisakymu, kurios, kaip minėta, atitinka Konstitucijos ginamas asmens neliečiamumo, žmogaus orumo apsaugos ir diskriminacijos draudimo vertybes, negali būti priešpriešinamas konstitucinei tėvų teisei auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Tai, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį valstybinėse švietimo ir mokymo įstaigose, kuriose pagal Konstituciją asmenims iki 16 metų mokymas yra privalomas, pagal poreikį į bendrojo ugdymo programas būtų integruotas mokymas apie moterų ir vyrų lygybę, nestereotipinius lyties socialiniu aspektu pagrįstus vaidmenis, tarpusavio pagarbą, nesmurtinį konfliktų sprendimą, smurto prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto negalimumą ir teisę į asmens neliečiamybę, kuriuo, kaip nustatyta Konvencijos 12 straipsnyje, būtų skatinami moterų ir vyrų socialinių ir kultūrinių elgsenos modelių pokyčiai, siekiama panaikinti išankstinę nuomonę, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis, niekaip neapriboja konstitucinės tėvų teisės namuose auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus, nes jomis nėra reguliuojama tėvų teisė auklėti savo vaikus.
40.1. Kartu pažymėtina, kad nepaneigiant kiekvieno asmens įsitikinimų, minties ir sąžinės laisvės, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją, kaip minėta, smurtas dėl lyties yra konstituciškai draudžiama diskriminacijos forma, o smurto inter alia prieš moteris naudojimas pažeidžia teisę į asmens neliečiamumą ir žemina asmens orumą, švietimo ir mokymo institucijų paskirtis yra diegti konstitucinėmis vertybėmis, be kita ko, moterų ir vyrų lygybe, pagarba kito žmogaus neliečiamumui ir jo orumui grįstą pasaulėžiūrą, mažinti visuomenės toleranciją smurtui, nuo ankstyvo amžiaus šviečiant besimokančiuosius apie smurto pasekmes, veiksnius, prisidedančius prie smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje atsiradimo, tam, kad jam būtų užkirstas kelias. Vien tai, kad pagal Konvenciją švietimo ir mokymo įstaigose besimokantiesiems būtų pateikiama tokio pobūdžio informacija, su kuria privalomai būtų supažindinami visi mokymo įstaigas lankantys asmenys, nereiškia, kad tėvai neturi teisės pagal savo įsitikinimus vaikų ugdyti namuose. Kaip minėta, mokymas valstybinėse švietimo ir mokymo įstaigose yra sudėtinė ugdymo proceso, kuriam didelę reikšmę turi ir šeimos įtaka, visuomenės ir šeimos vertybės, dalis, taigi mokymas valstybinėse švietimo ir mokymo įstaigose pagal patvirtintas programas nepakeičia tėvų auklėjimo pagal savo įsitikinimus namuose.
40.2. Be to, kaip minėta, valstybėms narėms paliekama didžiausia galima veikimo laisvė įgyvendinant Konvencijos 14 straipsnio nuostatas, valstybės narės neįpareigotos diegti vienodų visoms valstybėms Konvencijos dalyvėms konkrečių mokymo programų, kurios būtų nesuderinamos su konkrečios valstybės kultūra ir aplinka; pagal Konvencijos 14 straipsnio nuostatas, valstybės turi diskreciją spręsti, kokio amžiaus mokiniams kokio pobūdžio informacija yra tinkamiausia, koks yra priimtiniausias būdas ir forma šiose Konvencijos nuostatose nurodytoms vertybėms puoselėti švietimo ir mokymo įstaigose.
Taigi valstybės savo nuožiūra ir atsižvelgdamos į besimokančiųjų amžių ir gebėjimą suprasti turi teisę parinkti Konvencijos 14 straipsnio įgyvendinimo priemones ir būdus, kuriais švietimo įstaigose, kuriose mokymasis asmenims iki 16 metų yra privalomas, būtų skatinama moterų ir vyrų lygybė, kalbama apie nestereotipinius lyties socialiniu aspektu pagrįstus vaidmenis, tarpusavio pagarbą, smurtą prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto ir teisę į asmens neliečiamybę, kurie savaime negali būti traktuojami kaip paneigiantys konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
40.3. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalyje, 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai tėvų teisei auklėti savo vaikus dorais žmonėmis pagal savo įsitikinimus, taip pat Konstitucijos 41 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas mokymosi iki 16 metų privalomumas.
41. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį, aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, kuri inter alia apima teisę savarankiškai nustatyti mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus (inter alia 1994 m. birželio 27 d., 2014 m. lapkričio 10 d., 2020 m. gruodžio 3 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos Konstitucijai ir teisei (inter alia 2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai); taigi aukštosioms mokykloms laiduojama autonomija nėra absoliuti (2020 m. gruodžio 3 d. nutarimas); aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2018 m. birželio 19 d., 2020 m. gruodžio 3 d. nutarimai); aukštosios mokyklos laisvė priimti sprendimus, grindžiamus institucine autonomija, nereiškia, kad šie sprendimai gali įtvirtinti institucinių interesų pirmumą atskirų asmenų teisių atžvilgiu, jeigu tuo sąlygotų šių asmenų diskriminaciją (1994 m. birželio 27 d. nutarimas); visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusiškai išsilavinusią asmenybę (inter alia 2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2020 m. gruodžio 3 d. nutarimai).
42. Sprendžiant dėl Konvencijos 14 straipsnio atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, pažymėtina, kad iš Konvencijos, inter alia jos 12, 14 straipsnių, kylanti pareiga didinti visuomenės sąmoningumą moterų ir vyrų lygybės, moterų ir vyrų socialinių ir kultūrinių elgsenos modelių pokyčių srityje niekaip negali būti laikoma neatitinkančia Konstitucijoje įtvirtintos aukštųjų mokyklų teisės į autonomiją ar mokslo, tyrimų ir dėstymo laisvės. Atvirkščiai, pagal Konstituciją švietimo ir mokymo įstaigos, be kita ko, aukštosios mokyklos, turi pareigą prisidėti prie to, kad būtų ugdomos visapusiškai išsilavinusios asmenybės, visuomenėje būtų diegiamos ir puoselėjamos Konstitucijos saugomos vertybės, įskaitant tikrąją moterų ir vyrų lygybę, kurios realų įgyvendinimą užtikrina tam tikroje visuomenės dalyje vyraujančio stereotipinio požiūrio į moterų ir vyrų vaidmenis visuomenėje atsisakymas. Vadinasi, iš Konvencijos 14 straipsnio kylanti pareiga į visų lygių švietimo programas įtraukti Konvencijos tikslams pasiekti reikalingų temų dėstymą dera su konstituciniu aukštųjų mokyklų autonomijos principu ir aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų asmens neliečiamumo, nediskriminacijos bet kokiais pagrindais imperatyvų, kurie padėtų sumažinti smurtą prieš moteris ir smurtą artimoje aplinkoje.
Taigi nėra pagrindo teigti, jog Konvencijos 14 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai aukštųjų mokyklų autonomijai.
43. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotos Konstitucijoje, dar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliučios jų taikymo prasme; platesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jį numato kitas teisės aktas (1995 m. sausio 24 d. išvada).
Konvencijoje vartojamos specifinės sąvokos ir iš Konvencijos kylančios pareigos valstybei Konvencijos narei sietinos su Konvencijoje įtvirtinta pareiga numatyti aiškų ir suprantamą visų galimų smurto aukų apsaugos mechanizmą nuo bet kokių smurtinio pobūdžio veiksmų ateityje, taip pat su pareiga didinti visuomenės sąmoningumą ir šviesti visuomenę smurto prieš moteris, be kita ko, ir tuo socialiniu aspektu, kai tam tikros asmens savybės, elgesys, būdo bruožai, paprastai priskiriami moterims, galėtų išprovokuoti smurto veiksmus, prevencijos klausimais. Šios Konvencijos nuostatos negali būti suprantamos kaip nesuderinamos su Konstitucija, iš kurios kyla valstybės priedermė saugoti asmenis nuo smurto, siekti, kad niekas nepatirtų smurto, prievartos ir nebūtų žeminamas žmogaus orumas, kad būtų mažinamos smurto apraiškos visuomenėje, kad smurtas nebūtų toleruojamas ir nebūtų laikomas norma.
44. Taigi įvertinus Konvencijos, inter alia pareiškėjui abejonių sukėlusių jos nuostatų, aiškinamų Konvencija siekiamų tikslų kontekste, atitiktį Konstitucijai, ir apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tiek Konvencija, skirta kovai su smurtu prieš moteris ir su smurtu artimoje aplinkoje, skatinant ir užtikrinant de facto moterų ir vyrų lygybę, kaip būtiną prielaidą smurtui prieš moteris mažinti, tiek Konstitucija, inter alia jos 21, 29 straipsniuose įtvirtintais asmens neliečiamumo, draudimo žeminti žmogaus orumą, visų formų diskriminacijos draudimo imperatyvais, siekiama tų pačių visuotinai reikšmingų tikslų.
Be to, kaip minėta, pareiga įgyvendinti moterų ir vyrų lygiateisiškumo ir nediskriminacijos inter alia lyties pagrindu principus, be kita ko, keičiant supratimą apie tradicinius vyrų ir moterų vaidmenis visuomenėje, kyla iš tarptautinės teisės aktų dėl žmogaus teisių apsaugos, kaip antai, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, Europos socialinės chartijos (pataisytos).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimai); konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai); pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (inter alia 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 18 d., 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Lietuvos valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų; save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos papročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi (1998 m. gruodžio 9 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).
Kadangi Konvencijoje nėra įtvirtinta tokių nuostatų, kurios būtų nesuderinamos su Konstitucija, konstatuotina, kad iš Konvencijos kylantys įsipareigojimai tiek, kiek jie susiję su ginčijamų Konvencijos nuostatų taikymu, negali būti laikomi nesuderinamais su Konstitucijos nuostatomis. Vadinasi, Konvencijos nuostatos, reglamentuojančios žmogaus teises ir laisves, grindžiamos tomis pačiomis lygiateisiškumo, asmens neliečiamumo ir pagarbos kiekvieno žmogaus orumui konstitucinėmis vertybėmis, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, be to, jomis būtų prisidedama prie kitomis tarptautinėmis sutartimis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo.
45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konvencijos 3 straipsnio c, d punktai, 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 14, 29 straipsniams, 38 straipsnio 1, 3, 5, 6 dalims, Konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 5 daliai, 38 straipsnio 6 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 73 straipsnio 3 punktu ir 83 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
teikia išvadą:
Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo 3 straipsnio c, d punktai, 4 straipsnio 3 dalis, 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Ši Konstitucinio Teismo išvada yra galutinė ir neskundžiama.