Nuasmeninta
Byla Nr. 17-A/2023
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2024 m. liepos 3 d. Nr. KT62-A-N9/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. birželio 26 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 17-A/2023 pagal pareiškėjo [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-32/2023 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai neprieštaravo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnis (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyta valstybės prievolė atlyginti visuomenės poreikiams paimamos žemės savininkų (naudotojų) dėl kartu su žeme paimamo gyvenamojo būsto praradimo patirtą neturtinę žalą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Prašymo aplinkybės ir pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos buvo informuotas apie tai, kad jam priklausantis žemės sklypas kartu su jame esančiais statiniais paimami visuomenės poreikiams ir nustatyta tvarka jam pateiktas nuostolių, susijusių su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams, atlyginimo sutarties projektas. Pareiškėjas nesutiko, be kita ko, su savivaldybės nustatyta kitų atlygintinų nuostolių suma, kadangi, pasak pareiškėjo, prie tokių jam atlygintinų nuostolių turėjo būti (tačiau nebuvo) pridėta ir neturtinė žala, kurią, pareiškėjo nuomone, jis patyrė dėl to, kad visuomenės poreikiams paimtas vienintelis jo turėtas gyvenamosios paskirties būstas, kuriame pareiškėjas ilgą laiką gyveno su savo šeima. Kilus ginčui, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė, motyvuodami iš esmės tuo, kad šiuo atveju nenustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu kompetentingos institucijos būtų atlikusios neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas, manydamas, kad teismai iš esmės netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį (2013 m. birželio 27 d. redakcija), pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2023 m. vasario 20 d. nutartimi, konstatavęs, kad pareiškėjo kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų įstatyme nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, atsisakė priimti kasacinį skundą ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Pareiškėjas pažymi, kad, remiantis Konstitucija, būsto neliečiamumo garantija suprantama plačiau nei nuosavybės neliečiamumo garantija ir yra siejama su asmens neturtinėmis teisėmis, todėl, visuomenės poreikiams kartu su žemės sklypu paėmus ir asmens būstą, pažeidžiamos ir neturtinės asmens teisės, jis patiria ir tam tikrus neturtinio pobūdžio praradimus. Atsižvelgiant į tai, pasak pareiškėjo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams proceso metu kyla būtinybė spręsti dėl tokių praradimų atlyginimo.
Atsižvelgdamas į tai, kad atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę dydžio nustatymo tvarką reguliuoja Žemės įstatymo 47 straipsnis (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu), pareiškėjas teigia, kad teisė į dėl žmogaus gyvenamojo būsto paėmimo patirtų neturtinio pobūdžio praradimų atlyginimą turi būti įtvirtinta būtent Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu). Įtvirtinus tokį teisinį reguliavimą, paimamos žemės savininkai, pasak pareiškėjo, įgytų teisinę galimybę įrodyti dėl savo gyvenamojo būsto paėmimo patirtą neturtinę žalą, kurią įrodžius kompetentingos institucijos įgytų prievolę šią žalą atlyginti ir taip būtų tinkamai įgyvendinta Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje laiduojama teisė į teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi ir tai, kad nors valstybė, paimdama asmens būstą visuomenės poreikiams, veikia teisėtai, ši procedūra yra viena iš labiausiai varžančių asmens teisę į nuosavybės ir būsto apsaugą.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo narės Aistės Gedvilienės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo Sauliaus Švedo ir patarėjos Neringos Azguridienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Konstitucijos 24 straipsnio, įtvirtinančio, be kita ko, būsto neliečiamumą, tikslas yra apsaugoti asmens būstą nuo pašalinių asmenų įsibrovimo, užtikrinant ir kitas asmens konstitucines teises ir laisves. Tuo tarpu, remiantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi, turtas visuomenės poreikiams paimamas teisėtais veiksmais – būsto paėmimo pagrindas yra visuomenės poreikių tenkinimas (t. y. siekis užtikrinti kitas Konstitucijos saugomas vertybes), o asmeniui, iš kurio paimamas būstas, už paimtą turtą teisingai atlyginama. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, turto (būsto) paėmimas visuomenės poreikiams neturėtų būti tapatinamas su Konstitucijos 24 straipsnio ginamų konstitucinių vertybių, kurios pažeidžiamos neteisėtai įsibrovus į būstą, pažeidimu ar jam prilyginamas.
3.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, konstitucinis teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto. Kaip pažymi suinteresuoto asmens atstovai, atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą turtą paprastai apskaičiuojamas atsižvelgiant į paimamo turto vertę, buvusią nuosavybės praradimo dieną, t. y. teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas suponuoja, kad turto savininkui turi būti išmokama piniginė kompensacija, realiai atitinkanti visuomenės poreikiams paimto turto vertę. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, teisingas atlyginimas turto savininkui už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę siejamas tik su paimamo turto verte.
3.3. Kaip pažymi suinteresuoto asmens atstovai, konstitucinį teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą detalizuojančiose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Žemės įstatymo (2004 m. vasario 21 d. redakcija) (toliau – ir Žemės įstatymas) nuostatose įtvirtinta, kad už paimamą žemę ir (ar) statinius (įskaitant gyvenamosios paskirties pastatus) šio turto savininkui atlyginama paimamo turto rinkos kaina, kuri sumokama nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams momentu. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, atsižvelgiant į nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams ypatumus, kompensuojant turtinius praradimus dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, konkretaus turto rinkos vertė (kaina) yra tas kriterijus, kuriuo remiantis gali būti nustatyta pinigų suma, reikalinga analogiškos vertės (lygiaverčiam) turtui įsigyti rinkoje. Be to, šis kriterijus, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, leidžia spręsti, ar paimant turtą visuomenės poreikiams yra laikomasi proporcingumo principo, taip pat ar valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšos yra naudojamos tinkamai, kartu apsaugant turto savininką nuo nepagrįsto praturtėjimo. Kaip pažymi suinteresuoto asmens atstovai, be pagrindo išmokamas didesnis nei būtinas analogiškam turtui įsigyti atlyginimas nebūtų teisingas, nes sudarytų galimybes visuomenės poreikiams paimamo turto savininkui nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita.
Suinteresuoto asmens atstovai taip pat pažymi, kad, pagal aktualų Žemės įstatyme, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (2011 m. birželio 22 d. redakcija), kituose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, visuomenės poreikiams paimamas turtas įvertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas jo individualias savybes.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Seimas 1994 m. balandžio 26 d. priėmė Žemės įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir pildomas, inter alia 2004 m. sausio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2004 m. vasario 21 d., kuriuo Žemės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija.
Žemės įstatymas (2004 m. vasario 21 d. redakcija) taip pat buvo ne kartą keičiamas ir pildomas, inter alia Seimo 2021 m. balandžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, buvo įtvirtintas šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamas teisinis reguliavimas.
4.1. Žemės įstatymo paskirtis – reglamentuoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe Baltijos jūroje (1 straipsnio 1 dalis (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija)).
4.2. Žemės įstatymo VIII skyrius „Žemės paėmimas visuomenės poreikiams“, kuriame buvo įtvirtintas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, kaip matyti iš jo pavadinimo, skirtas žemės paėmimui visuomenės poreikiams taikytiniems reikalavimams ir jo tvarkai reglamentuoti.
4.3. Žemės įstatymo 47 straipsnyje „Atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą žemę“ (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu), kurį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:
„1. Kai privačios žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę arba žemės savininko rašytiniu sutikimu jam suteikiamas valstybinės žemės sklypas, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu, taip pat žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui pinigais atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių želdinių, medynų tūrio, negauto derliaus ir įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijai ir miškui auginti vertė bei visi kiti savininko ir (ar) kito naudotojo nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo ir jame statomų ar jau pastatytų statinių, įrenginių, žemės sklype esančių želdinių paėmimo visuomenės poreikiams. Paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus. Žemės sklype esančių želdinių, medynų tūrio, negauto derliaus ir įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijai ir miškui auginti vertė ir suteikiamo valstybinės žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojamos taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus. Jeigu visuomenės poreikiams paimamas statiniais ar įrenginiais užstatomas ar užstatytas žemės sklypas, už jau pastatytus ar statomus žemės sklype asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius turi būti atlyginama pinigais pagal rinkos vertę, kuri apskaičiuojama taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus. Jeigu visuomenės poreikiams paimamas žemės sklypas, kuriame vykdoma ūkinė komercinė veikla, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui atlyginami nuostoliai, susiję su ūkinės komercinės veiklos paimamame visuomenės poreikiams žemės sklype nutraukimu ar apribojimu ir kurių dydis apskaičiuojamas taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o apskaičiavimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus. Apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo, jame esančių statinių ir įrenginių rinkos vertę, turi būti atsižvelgiama į tą pačią žemės verčių zoną žemės verčių žemėlapiuose patenkančių žemės sklypų, statinių ir įrenginių sandoriuose, sudarytuose nuo teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo iki turto vertinimo ataskaitos parengimo, nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokytį. Visuomenės poreikiams paimamo turto vertinimą užsako ir už turto vertinimo darbus sumoka žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija.
2. Kai parengiama turto vertinimo ataskaita, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jos parengimo žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija paimamo žemės sklypo savininkui ir (ar) kitam naudotojui registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, siunčia sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją projektą, kuriame nurodomas siūlomas atlyginimo būdas, paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo ir kito turto rinkos vertė, kitų su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių dydis ir atlyginimo terminai bei tvarka, ir pasiūlymą sudaryti šią sutartį. Šiame pasiūlyme taip pat nurodoma, kur galima susipažinti su visuomenės poreikiams paimamo turto vertinimo ataskaita. Jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo savininkui ir (ar) kitam žemės naudotojui, per 5 darbo dienas nuo to, kai žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, apie pasiūlymą sudaryti sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Šis informavimo būdas taip pat taikomas, kai nežinoma žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta. Skelbiamoje informacijoje nurodoma: žemės sklypo, kuris arba kurio dalis paimama visuomenės poreikiams, kadastro numeris, plotas (jeigu paimama žemės sklypo dalis, – po žemės sklypo pertvarkymo suformuoto paimamo žemės sklypo plotas); adresas: savivaldybė, miestas arba kaimas, gatvė, numeris; žemės sklypo savininkas (bendraturčiai), kiti naudotojai, daiktinių teisių turėtojai (jeigu jų yra), taip pat kur galima susipažinti su sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją projektu ir visuomenės poreikiams paimamo turto vertinimo ataskaita. Atlyginimo būdas – kito žemės sklypo, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu, suteikimas – žemės savininkui siūlomas tik tuo atveju, jeigu laisvos valstybinės žemės plotas, kuriame numatoma formuoti žemės sklypą, yra įtrauktas į žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritoriją. Pasiūlyme, siunčiamame kitam žemės naudotojui, nurodomas tik vienas atlyginimo būdas – kompensacija pinigais. Žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas per 30 kalendorinių dienų nuo pasiūlymo gavimo dienos privalo raštu informuoti žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotą instituciją apie sutikimą arba nesutikimą sudaryti sutartį. Jeigu apie pasiūlymą sudaryti sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių, laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie tokį pasiūlymą pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. Jeigu žemės savininkas ir (ar) kitas žemės naudotojas sutinka su sutarties sąlygomis, žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija ir žemės savininkas ir (ar) kiti naudotojai (jeigu jų yra) sudaro sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją. Jeigu žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas per nurodytą terminą nepateikia atsakymo dėl pasiūlymo, laikoma, kad jis nesutinka su sutarties sąlygomis.
3. Jeigu visuomenės poreikiams paimamas žemės sklypas, jame esantys statiniai ar įrenginiai yra įkeisti, į sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją turi būti įtraukti papildomi žemės paėmimo visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos, turto savininko ir kreditoriaus susitarimai. Tokioje sutartyje ar jos priede, jeigu pateikiamas rašytinis kreditoriaus sutikimas dėl įkeitimo (hipotekos) panaikinimo, turi būti aptarta, kokiomis sąlygomis visuomenės poreikiams paimamo turto įkeitimas (hipoteka) yra panaikinamas. Jeigu kreditorius nesutinka su atlyginimo, numatyto jo reikalavimui patenkinti, dydžiu ir (ar) atsiskaitymo sąlygomis, sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nesudaroma. Tokiu atveju laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir kreditoriaus yra ginčas, kuris sprendžiamas šio straipsnio 5–8 dalyse nustatyta tvarka.
4. Jeigu žemės savininkas sutinka su vertinimo ataskaitoje nustatytu atlyginimu ir pasirenka atlyginimo būdą – kito žemės sklypo, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu, suteikimą, – žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekte pagal vertinimo ataskaitoje nustatytą visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertę formuojamas numatomas suteikti nuosavybėn žemės sklypas, kuris turi būti lygiavertis paimamam visuomenės poreikiams žemės sklypui arba mažesnės vertės, negu paimamas visuomenės poreikiams žemės sklypas. Kai suformuojamas žemės sklypas, sudaroma sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją. Jeigu suformuoto žemės sklypo vertė mažesnė už vertinimo ataskaitoje nustatytą paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo rinkos vertę, žemės sklypų vertės skirtumas atlyginamas pinigais. Maksimalų numatomo suteikti nuosavybėn žemės sklypo dydį, žemės sklypo formavimo ir suteikimo procedūrą nustato Vyriausybė. Žemės sklypas, kuriuo numatoma atlyginti už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą, formuojamas valstybinėje žemėje, kurios nenumatoma grąžinti natūra pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Sprendimą suteikti valstybinės žemės sklypą, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu, Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima kartu su sprendimu paimti žemę visuomenės poreikiams. Bet kuriuo žemės sklypo, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu, formavimo etapu žemės savininkui nesutikus su formuojamo žemės sklypo dydžiu ir (ar) ribomis, žemės sklypo formavimo procedūra nutraukiama. Tokiu atveju, jeigu žemės savininkas sutinka, kad jam už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą būtų atlyginama pinigais, sudaroma sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją.
5. Jeigu sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nesudaroma, laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko ir (ar) kito naudotojo yra ginčas, ir institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, per 60 kalendorinių dienų nuo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos privalo kreiptis į teismą dėl leidimo paimti žemės sklypą pagal priimtą sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams. Žemės paėmimu suinteresuota institucija atleidžiama nuo žyminio mokesčio. Prieš kreipdamasi į teismą žemės paėmimu suinteresuota institucija perveda sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytą atlyginimo sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą.
6. Teismas, gavęs šio straipsnio 5 dalyje nurodytą žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos pareiškimą, nustato ne trumpesnį kaip 14 dienų, bet ne ilgesnį kaip 30 dienų terminą žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, atsisakiusiam sudaryti sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, pateikti rašytiniam atsiliepimui į institucijos pareiškimą. Teismas ne vėliau kaip per 7 dienas nuo žemės savininko ir (ar) kito naudotojo, atsisakiusio sudaryti sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, paaiškinimų pateikimo arba termino, nustatyto tokiems paaiškinimams pateikti, pabaigos, priimdamas nutartį išsprendžia klausimą, ar leidžiama įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą ir jame esančius statinius ir įrenginius Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams. Teismas atsisako leisti įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams, jeigu nustato bent vieną iš šių aplinkybių:
1) žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija neįrodo paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo neatidėliotino panaudojimo šiems poreikiams svarbos;
7. Kai įsiteisėja teismo nutartis leisti įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams, žemės savininkas tampa pinigų sumos, kurią žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija pervedė į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, savininku ir įgyja teisę šia pinigų suma neribotai disponuoti.
8. Priėmęs šio straipsnio 6 dalyje nurodytą nutartį, teismas toliau nagrinėja ginčą iš esmės. Jeigu teismas nustato kitą paimamo žemės sklypo ar kito turto vertę ir jo savininkų ir (ar) kitų naudotojų patirtų nuostolių dydį, negu nurodyta sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams, už paimtą visuomenės poreikiams žemę atsiskaitoma teismo sprendime nurodytomis sąlygomis.
9. Jeigu išnuomotą arba perduotą neatlygintinai naudotis valstybinę žemę numatoma naudoti visuomenės poreikiams, valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartis nutraukiama prieš terminą, o žemės sklype esančių statinių ir želdinių vertė bei dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams patirti nuostoliai žemės nuomininkams ar kitiems naudotojams atlyginami pagal šį straipsnį.
10. Kai žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija atsiskaito su paimamos žemės savininku ir (ar) kitu naudotoju pagal sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą įregistruoja Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinę žemę, o valstybės nuosavybės teisę į statinius ir įrenginius, esančius paimtame visuomenės poreikiams žemės sklype, Nekilnojamojo turto registre įregistruoja žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija. Jeigu ginčas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo ir tvirtinimo ar atlyginimo dydžio nagrinėjamas teisme, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą įregistruoja Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinę žemę, o žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija statinius ir įrenginius, esančius paimamame visuomenės poreikiams žemės sklype, gali įregistruoti tik po to, kai žemės paėmimu suinteresuota institucija teismo sprendime nurodytomis sąlygomis atsiskaito su paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo savininku ir (ar) kitu naudotoju, išskyrus atvejus, kai teismo nutartimi leidžiama paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinę žemę iki ginčo dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo ir tvirtinimo ar dėl atlyginimo dydžio už paimamą visuomenės poreikiams žemę išsprendimo. Nuosavybės teisė į paimamą visuomenės poreikiams žemę, statinius ir įrenginius pereina valstybei nuo žemės sklypo, statinių ir įrenginių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre kaip valstybės nuosavybės momento. Įregistravus valstybės nuosavybę, žyma apie juridinį faktą, nurodytą šio Įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje, panaikinama.
11. Paimtas visuomenės poreikiams žemės sklypas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip valstybinė žemė, perduodamas patikėjimo teise, perduodamas neatlygintinai naudotis arba išnuomojamas šio Įstatymo 7, 8 ar 9 straipsnyje nustatyta tvarka tik toms reikmėms, kurioms šis žemės sklypas buvo paimtas visuomenės poreikiams.
12. Kai nuo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos praėjus ne daugiau kaip 10 metų pagal Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka naujai parengtus arba pakeistus vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypo nenumatoma naudoti toms reikmėms, kurioms šis žemės sklypas buvo paimtas visuomenės poreikiams, Nacionalinė žemės tarnyba privalo raštu pasiūlyti žemės savininkui, iš kurio šis žemės sklypas buvo paimtas visuomenės poreikiams, išpirkti šį žemės sklypą už kainą, nustatytą atlikus individualų turto vertinimą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Apie sutikimą išpirkti žemės sklypą buvęs žemės savininkas Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą turi pranešti per 6 mėnesius nuo pasiūlymo gavimo dienos. Žemės sklypo išpirkimas įforminamas įstatymų nustatyta tvarka sudaroma žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi. Kai buvęs žemės savininkas atsisako išpirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą nepraneša apie sutikimą išpirkti žemės sklypą, taip pat kai nuo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos praėjo daugiau kaip 10 metų, žemės sklypas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama įstatymų nustatyta tvarka, netaikant šio straipsnio 11 dalyje nustatyto apribojimo.“
4.3.1. Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje, visų pirma, aktuali Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis (2013 m. birželio 27 d. redakcija), kurioje buvo įtvirtinta, kokie nuostoliai atlyginami žemės savininkui, kai kartu su privačios žemės sklypu visuomenės poreikiams paimami statiniai. Joje buvo įtvirtintos šios pareiškėjo prašymo kontekste aktualios nuostatos dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę:
– buvo įtvirtintas bendrasis principas, kad už visuomenės poreikiams paimamą žemę turi būti teisingai atlyginama;
– buvo nustatyta, už kokį turtą žemės savininkui atlyginama, visuomenės poreikiams paimant žemės sklypą, – inter alia už žemės sklype pastatytus jam nuosavybės teise priklausančius statinius;
– buvo įtvirtinta nuostata, kad už visuomenės poreikiams paimame žemės sklype esančius pastatytus statinius atlyginama pinigais pagal rinkos vertę, kuri apskaičiuojama nustatyta tvarka atlikus individualų turto vertinimą; taip pat nustatyta, kad tokiu atveju atlyginami visi dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių praradimo savininko patirti nuostoliai.
4.3.2. Pažymėtina ir tai, kad Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) taip pat buvo įtvirtinta tokia pareiškėjo prašymo kontekste aktuali žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka, pagal kurią:
– žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija nustatyta tvarka pateikia žemės sklypo savininkui sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją projektą, kuriame, be kita ko, nurodomas kitų su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių dydis ir atlyginimo terminai bei tvarka, ir pasiūlymą sudaryti šią sutartį;
– šalims nesudarius sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, t. y. žemės sklypo savininkui atsisakius sudaryti tokią sutartį arba nepateikus atsakymo dėl pasiūlymo ją sudaryti (inter alia dėl to, kad jis nesutinka su žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos nustatytu kitų žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių dydžiu), tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko kilusį ginčą nustatyta tvarka sprendžia teismas;
– teismas, nustatyta tvarka nagrinėdamas ginčą tarp žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos ir žemės savininko iš esmės, gali nustatyti kitą paimamo turto vertę ir jo savininko patirtų kitų su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių dydį, negu nurodyta sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams, kartu nustatydamas atsiskaitymo už paimtą visuomenės poreikiams žemę sąlygas.
Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad tiek žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija (rengdama sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją projektą ir teikdama pasiūlymą žemės savininkui), tiek teismas (nagrinėdamas ginčą tarp žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos ir žemės savininko iš esmės, kai šalys nesudaro sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, inter alia dėl to, kad žemės savininkas nesutinka su žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos nustatytu kitų žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių dydžiu), nustatydamas (inter alia kitokį, nei nurodyta sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams) kitų su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių, patirtų inter alia dėl žemės sklype esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams, dydį, turėjo vadovautis bendruoju principu, kad už visuomenės poreikiams paimamą žemę turi būti teisingai atlyginama, taip pat nuostata, kad atlyginami visi dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių praradimo savininko patirti nuostoliai.
5. Žemės įstatymo 47 straipsnio (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) nuostatos aiškintinos kartu su aktualiomis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
5.1. Pažymėtina, kad, remiantis CK 4.100 straipsniu „Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams“, paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis), o visus klausimus, susijusius su nuosavybės paėmimo teisėtumu, taip pat ginčus dėl paimamos nuosavybės vertės ir dėl nuosavybės paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių įstatymų nustatyta tvarka sprendžia teismas (3 dalis (2011 m. balandžio 12 d. redakcija)).
Pagal CK 4.101 straipsnio „Asmenų, kuriems nuosavybės teise priklausantys statiniais užstatyti žemės sklypai paimami visuomenės poreikiams, nuosavybės teisių apsauga“ 1 dalį, jeigu asmenims nuosavybės teise priklausantis ir statiniais užstatytas žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, tai už žemės sklypą, ant jo pastatytus ir šiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, žemės sklypo, statinių vertė, paėmimo sąlygos ir dėl žemės sklypo paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių dydis nustatomi būsimo žemės naudotojo ir žemės sklypo, statinių savininko sutartimi, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Remiantis CK 4.101 straipsnio 3 dalimi, ginčus dėl žemės sklypo, statinių paėmimo, jų vertės ir dėl žemės sklypo paėmimo atveju savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas.
Taigi, pagal CK 4.100 straipsnio 1 dalyje, 3 dalyje (2011 m. balandžio 12 d. redakcija), 4.101 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisinį reguliavimą, asmenims nuosavybės teise priklausantis ir statiniais užstatytas žemės sklypas gali būti paimamas visuomenės poreikiams: tai gali būti atliekama tik išimtiniais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka ir tik teisingai atlyginus, be kita ko, tiek pinigais rinkos kaina už statinius, tiek kitus dėl žemės sklypo paėmimo savininkui atsiradusius nuostolius, o visus ginčus, inter alia dėl statinių paėmimo, jų vertės ir dėl žemės sklypo paėmimo atveju savininkui atsiradusių nuostolių, sprendžia teismas.
5.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamame Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su įtvirtintuoju CK 4.100 straipsnio 1 dalyje, 3 dalyje (2011 m. balandžio 12 d. redakcija), 4.101 straipsnyje, pažymėtina, kad Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu), atsižvelgiant į bendrąsias nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisinio reguliavimo nuostatas, be kita ko, nustatyta, už kokį turtą ir kaip, siekiant užtikrinti teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę, atlyginama žemės savininkui, kai visuomenės poreikiams paimamas jam priklausantis žemės sklypas, – inter alia atlyginama tiek už žemės sklype esančius statinius pagal rinkos vertę, tiek visi kiti su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susiję nuostoliai, patirti, be kita ko, dėl žemės sklype esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams.
6. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:
– Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu), nustačius, už kokį turtą ir kaip, siekiant užtikrinti teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę, atlyginama žemės savininkui, kai visuomenės poreikiams paimamas jam priklausantis žemės sklypas, nustatyta (kaip ir CK įtvirtintose bendrosiose nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisinio reguliavimo nuostatose), kad atlyginama tiek už žemės sklype esančius statinius pagal rinkos vertę, tiek visi kiti su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susiję nuostoliai, patirti, be kita ko, dėl žemės sklype esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams;
– kitų dėl žemės sklype esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams patirtų nuostolių dydį nustatyti įgaliojimus turėjo žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, o žemės sklypo savininkui nesutinkant su siūlomu atlyginimu, teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą turtą, inter alia visus atlygintinus dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių savininko patirtus nuostolius, nustatyti turėjo teismas, spręsdamas ginčą iš esmės;
– tiek žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija (rengdama sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją projektą ir teikdama pasiūlymą žemės savininkui), tiek teismas (nagrinėdamas ginčą tarp žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos ir žemės savininko iš esmės, kai šalys nesudaro sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, inter alia dėl to, kad žemės savininkas nesutinka su žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos nustatytu kitų su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių praradimų dydžiu), nustatydamas (inter alia kitokį, nei nurodyta sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams) kitų su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių, patirtų inter alia dėl žemės sklype esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams, dydį, turėjo vadovautis bendruoju principu, kad už visuomenės poreikiams paimamą žemę turi būti teisingai atlyginama, taip pat nuostata, kad atlyginami visi dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių praradimo savininko patirti nuostoliai.
7. Paminėtina, kad Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo ne kartą keičiamas ir pildomas:
– Seimo 2022 m. balandžio 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 23 ir 47 straipsnių pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu (su išimtimi) 2022 m. liepos 1 d.;
– Seimo 2022 m. birželio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymu (su tam tikromis išimtimis įsigaliojusiu 2023 m. sausio 4 d.), kuriuo Žemės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija;
– Seimo 2023 m. birželio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 2, 7, 10, 11, 12, 13, 22, 27, 30, 34, 35, 37, 39, 40, 41, 43, 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 52 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 301, 351, 352 ir 66 straipsniais įstatymu, kuriuo padaryti Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 47 straipsnio 1 dalies pakeitimai įsigaliojo 2023 m. rugsėjo 1 d.
Pažymėtina, kad nurodytais įstatymais pakeitus Žemės įstatymo 47 straipsnį, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2022 m. balandžio 26 d. pakeitimais), Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 47 straipsnyje ir Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2023 m. birželio 29 d. pakeitimais) įtvirtintas teisinis reguliavimas išliko iš esmės nepakitęs, palyginti su įtvirtintuoju Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu), – juo įtvirtintas bendrasis principas, kad už visuomenės poreikiams paimamą žemę turi būti teisingai atlyginama, taip pat nustatyta, už kokį turtą žemės savininkui atlyginama, visuomenės poreikiams paimant žemės sklypą, – inter alia už jame pastatytus žemės savininkui nuosavybės teise priklausančius statinius, – tokiu atveju už visuomenės poreikiams paimame žemės sklype esančius jau pastatytus statinius atlyginama pinigais pagal rinkos vertę, kuri apskaičiuojama nustatyta tvarka atlikus individualų turto vertinimą, taip pat atlyginami visi dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių praradimo savininko patirti nuostoliai.
II
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija
8. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos aktualios 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatos ir jų turinį atskleidžianti aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija.
8.1. Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.
8.2. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad minėtame Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje yra įtvirtintos trys atskiros taisyklės: pirmoji taisyklė, išdėstyta pirmosios pastraipos pirmajame sakinyje, yra bendro pobūdžio ir įtvirtina netrukdomo naudojimosi nuosavybe principą; antroji taisyklė, išdėstyta pirmosios pastraipos antrajame sakinyje, apima nuosavybės atėmimą ir jį sieja su tam tikromis sąlygomis; trečioji taisyklė, išdėstyta antrojoje pastraipoje, pripažįsta, kad valstybės, be kita ko, turi teisę kontroliuoti nuosavybės naudojimą pagal bendrąjį interesą; šios taisyklės yra tarpusavyje susijusios (Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją, peticijos Nr. 36813/97, 78 punktas).
8.3. EŽTT jurisprudencijoje pabrėžiama, jog tam, kad ekspropriacijos priemonė būtų suderinama su Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu, ji turi atitikti tris sąlygas: ji turi būti vykdoma „laikantis įstatyme numatytų sąlygų“, o tai reiškia, kad nacionalinės valdžios institucijos negali imtis savavališkų veiksmų, ji turi atitikti „visuomenės interesus“ ir užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir bendruomenės interesų (Didžiosios kolegijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimo byloje Vistiņš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01, 94 punktas).
Taigi, kaip pažymėjo EŽTT, pirmasis ir svarbiausias Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimas yra tas, kad bet koks valdžios institucijos kišimasis į netrukdomą naudojimąsi nuosavybe turi būti teisėtas: pirmosios pastraipos antrajame sakinyje leidžiama atimti nuosavybę tik laikantis įstatyme numatytų sąlygų, o antrojoje pastraipoje pripažįstama, kad valstybės turi teisę kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe vykdydamos įstatymus (Didžiosios kolegijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimo byloje Broniowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31443/96, 147 punktas).
Kišimusi į nuosavybės teisės įgyvendinimą taip pat turi būti siekiama tikslo, atitinkančio viešąjį interesą (sprendimo byloje Broniowski prieš Lenkiją 148 punktas). Šiame kontekste EŽTT yra pažymėjęs, kad nacionalinės valdžios institucijos, tiesiogiai pažindamos savo visuomenę ir jos poreikius, iš esmės geriau nei tarptautinis teisėjas gali įvertinti, kas yra viešasis interesas, todėl, pagal Konvenciją, nacionalinės institucijos turi atlikti pirminį vertinimą, ar egzistuoja visuomenei svarbi problema, dėl kurios reikėtų imtis nuosavybės paėmimo; tad šioje srityje nacionalinės institucijos atitinkamai turi vertinimo laisvę. EŽTT pabrėžė ir tai, kad sąvoka „viešasis interesas“ yra neišvengiamai plati – sprendžiant dėl įstatymų, susijusių su nuosavybės paėmimu, priėmimo paprastai svarstomi politiniai, ekonominiai ir socialiniai klausimai, todėl įstatymų leidėjas turi plačią vertinimo laisvę (Didžiosios kolegijos 2000 m. lapkričio 23 d. sprendimo byloje Buvęs Graikijos karalius ir kiti prieš Graikiją, peticijos Nr. 25701/94, 87 punktas).
Vis dėlto kišimasis į naudojimąsi nuosavybe turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Sporrong ir Lönnroth prieš Švediją, peticijų Nr. 7151/75, 7152/75, 69 punktas). Kaip pažymėjo EŽTT, tarp taikomų priemonių ir tikslo, kurio siekiama bet kokiomis valstybės taikomomis priemonėmis, įskaitant priemones, kuriomis iš asmens paimama jo nuosavybė, turi būti pagrįstas proporcingumo santykis (sprendimo byloje Sporrong ir Lönnroth prieš Švediją 73 punktas). Tokiais atvejais svarbu užtikrinti sąžiningą individo ir visuomenės interesų pusiausvyrą, kad asmuo nepatirtų neproporcingos ir perdėtos naštos (sprendimo byloje Broniowski prieš Lenkiją 150 punktas); turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys (santykis) tarp naudojamų priemonių ir tikslo, siekiamo bet kokia priemone, kurią taikant paimamas asmens turtas (sprendimo byloje Vistiņš ir Perepjolkins prieš Latviją 108 punktas).
8.4. Šiame kontekste EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad vertinant, ar ginčijama priemone laikomasi reikiamos teisingos pusiausvyros ir, visų pirma, ar ja asmenims neužkraunama pernelyg didelė našta, yra svarbios teisės aktais nustatytos kompensacijos už paimamą nuosavybę sąlygos. Atitinkamai nuosavybės paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su nuosavybės verte, paprastai lemia neproporcingą kišimąsi į nuosavybės teisės įgyvendinimą (sprendimo byloje Vistiņš ir Perepjolkins prieš Latviją 110 punktas). Todėl daugeliu teisėto nusavinimo atvejų tik visiška kompensacija gali būti laikoma pagrįstai susijusia su turto verte, vis dėlto teisė į visišką kompensaciją negarantuojama visais atvejais, nes viešasis interesas gali lemti tai, kad būtina mažesnė nei visos turto rinkos vertės kompensacija (2003 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Efstathiou ir Michailidis & Co. Motel Amerika prieš Graikiją, peticijos Nr. 55794/00, 26 punktas). Taigi, kompensacijos dydis paprastai turi būti apskaičiuojamas pagal turto vertę nuosavybės teisės praradimo dieną; tuo tarpu bet koks kitoks požiūris gali lemti tam tikrą neapibrėžtumą ar net savavališkumą (sprendimo byloje Vistiņš ir Perepjolkins prieš Latviją 111 punktas). Kaip yra konstatavęs EŽTT, nuosavybės paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jos verte, paprastai yra neproporcingas kišimasis, o visiškas kompensacijos nebuvimas gali būti laikomas pateisinamu pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį tik išimtinėmis aplinkybėmis (sprendimo byloje Scordino prieš Italiją 95 punktas).
Kaip matyti iš EŽTT jurisprudencijos, joje laikomasi pozicijos, kad būtent nacionaliniai teismai turi nustatyti kompensacijos dydį (kaip antai, įskaitant tai, į kurio laikotarpio žemės vertę atsižvelgti jį nustatant, ir pan.), tačiau, kaip sprendime, priimtame byloje Malama prieš Graikiją, pažymėjo EŽTT, jis negali nepastebėti, kad nustatant kompensacijos dydį nebuvo atsižvelgta į pernelyg ilgą proceso trukmę, taip pat kad nuosavybė buvo nusavinta nesumokant kompensacijos ir dėl to teismas nepriteisė jokio atlyginimo už asmens patirtą turtinę ir neturtinę žalą, delspinigių (2001 m. kovo 1 d. sprendimo byloje Malama prieš Graikiją, peticijos Nr. 43622/98, 51 punktas). Be to, kaip pažymėjo EŽTT, kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jei ji būtų mokama neatsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galinčias sumažinti jos vertę, pavyzdžiui, į nepagrįstą vėlavimą, nes dėl neįprastai ilgo delsimo išmokėti kompensaciją už nusavinimą asmuo, kurio žemė buvo nusavinta, patiria didesnius finansinius nuostolius ir atsiduria netikrumo padėtyje. Tas pats pasakytina ir apie neįprastai ilgą administracinių ar teisminių procesų, per kuriuos nustatoma tokia kompensacija, vilkinimą, ypač kai asmenys, kurių žemė buvo nusavinta, yra priversti dalyvauti tokiuose procesuose tam, kad gautų jiems priklausančią kompensaciją (2011 m. spalio 11 d. sprendimo byloje Vassallo prieš Maltą, peticijos Nr. 57862/09, 39 punktas).
8.5. EŽTT jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad tais atvejais, kai asmens nuosavybė buvo paimta visuomenės poreikiams, turėtų būti nustatyta procedūra, užtikrinanti bendrą šio proceso pasekmių įvertinimą, įskaitant kompensacijos, atitinkančios nusavinto turto vertę, paskyrimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir kitų su nusavinimu susijusių klausimų sprendimą (sprendimo byloje Efstathiou ir Michailidis & Co. Motel Amerika prieš Graikiją 29 punktas).
III
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
9. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Žemės įstatymo 47 straipsnio (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) tiek, kiek nurodyta, atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
10. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Taigi, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, Konstitucijoje yra įtvirtintas nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
10.1. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybės teise priklausančio turto paėmimo (1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, be kita ko, yra suformulavęs tokias nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas:
– Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant inter alia reiškia, kad nuosavybės iš savininko paimti negalima, jeigu toks paėmimas nėra numatytas įstatyme (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas);
– Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; pagal Konstituciją, paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas (inter alia 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai);
– Konstitucijoje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams siejamas ne su tuo, kam paimta nuosavybė atiteks, bet su tos nuosavybės paėmimo tikslais – panaudoti daiktą visuomenės interesams, socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkretaus paimamo daikto individualiomis savybėmis; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, įstatymų leidėjui nepriklausomai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savininku, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų naudojama visuomenės poreikiams; sprendžiant, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, atsižvelgtina ir į tai, kad visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys; reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai; ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu paimant būtent tą nuosavybę buvo siekiama (2003 m. kovo 4 d. nutarimas);
– atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti nustatytas teisingas; ši Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai);
– priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams kartu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę (2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai); įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus už ją atlyginama; institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas, iš kurio ketinama paimti nuosavybę, turi siekti susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ir dėl to, kokia tvarka bus atlyginama už šią nuosavybę; kilęs ginčas, ar nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, ar už ją teisingai atlyginama, turi būti sprendžiamas teisme; kol nebus pasiektas susitarimas dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama (2003 m. kovo 4 d. nutarimas);
– iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti inter alia teisingo atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams nuosavybę pagrindus, būdus, nustatyti, kad, esant kompetentingos institucijos sprendimui dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, atlyginimo už paimamą iš savininko nuosavybę dydžio ir šį atlyginimą sumokėjus, teismas, nustatęs, kad nedelsiant nepatenkinus šio visuomenės poreikio bus pakenkta gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, gali leisti pradėti naudoti nuosavybę visuomenės poreikiams tenkinti dar iš esmės neišsprendus ginčo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę dydžio (2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).
10.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ypatingas Konstitucijoje įtvirtinto nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto pobūdis lemia tai, kad paimant nuosavybę visuomenės poreikiams ir už ją atlyginant, turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp viešojo visos visuomenės ar jos dalies ir privataus asmens, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, interesų. Atsižvelgiant į tai, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata, jog atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti teisingas, aiškintina kaip reiškianti ir tai, kad nustatant tokį atlyginimą turi būti įvertinamos visos šiame kontekste reikšmingos su visuomenės poreikiams paimamu turtu susijusios aplinkybės – jomis turi būti paremtas individualus įstatymų nustatyta tvarka (pirmiausia atsižvelgus į visuomenės poreikiams paimamam turtui lygiaverčio turto vertę) priimamas sprendimas dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą. Pažymėtina, kad, siekiant išlaikyti minėtą pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus interesų, priimant individualų sprendimą dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą, gali egzistuoti būtinybė atsižvelgti, be kita ko, ir į išskirtinę visuomenės poreikiams paimamo turto reikšmę jo savininkui.
Vadinasi, iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos individualiai nustatant atlyginimo už paimamą turtą dydį, atsižvelgus į visas šiame kontekste reikšmingas su visuomenės poreikiams paimamu turtu susijusias aplinkybes, visuomenės poreikiams paimamo turto savininkui atlyginti ir kitus inter alia neturtinio pobūdžio praradimus, atsiradusius dėl išskirtinės visuomenės poreikiams paimamo turto reikšmės jo savininkui. Kartu pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, negali būti nustatytas toks atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos visuomenės poreikiams paimamos nuosavybės savininkui piktnaudžiauti savo teise gauti atlyginimą, inter alia reikalauti atlyginti dėl visuomenės poreikiams paimamo turto patiriamus neturtinio pobūdžio praradimus visais atvejais, o ne tik tada, kai jie atsirado dėl išskirtinės visuomenės poreikiams paimamo turto reikšmės jo savininkui. Pabrėžtina, kad tik taip būtų užtikrinamas konstitucinio teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principo suponuojamų reikalavimų laikymasis, inter alia paisoma reikalavimo išlaikyti pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus asmens, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, interesų.
IV
Žemės įstatymo 47 straipsnio (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu)
atitikties Konstitucijai vertinimas
11. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Žemės įstatymo 47 straipsnio (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyta valstybės prievolė atlyginti visuomenės poreikiams paimamos žemės savininkų (naudotojų) dėl kartu su žeme paimamo gyvenamojo būsto praradimo patirtą neturtinę žalą, atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
12. Pareiškėjo nuomone, pagal Konstituciją turi būti sudarytos prielaidos, paimant turtą visuomenės poreikiams, atlyginti ne tik kartu su žemės sklypu paimamų statinių rinkos vertę, bet ir kitus, neturtinio pobūdžio praradimus, atsiradusius dėl to, kad visuomenės poreikiams paimamas gyvenamasis būstas. Kadangi ginčijamu atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, nebuvo numatyta atlyginti tokius nuostolius, toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, šiuo aspektu prieštaravo Konstitucijai.
Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai tirs tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyta, kad žemės savininkui turėjo būti atlyginami nuostoliai, patirti dėl kartu su žeme visuomenės poreikiams paimamų statinių išskirtinės reikšmės jų savininkui.
13. Sprendžiant dėl Žemės įstatymo 47 straipsnio (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata, jog atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti teisingas, aiškintina kaip reiškianti ir tai, kad nustatant tokį atlyginimą turi būti įvertinamos visos šiame kontekste reikšmingos su visuomenės poreikiams paimamu turtu susijusios aplinkybės – jomis turi būti paremtas individualus įstatymų nustatyta tvarka (pirmiausia atsižvelgus į visuomenės poreikiams paimamam turtui lygiaverčio turto vertę) priimamas sprendimas dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą; siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus interesų, priimant individualų sprendimą dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą, gali egzistuoti būtinybė atsižvelgti, be kita ko, ir į išskirtinę visuomenės poreikiams paimamo turto reikšmę jo savininkui;
– iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos individualiai nustatant atlyginimo už paimamą turtą dydį, atsižvelgus į visas šiame kontekste reikšmingas su visuomenės poreikiams paimamu turtu susijusias aplinkybes, visuomenės poreikiams paimamo turto savininkui atlyginti ir kitus inter alia neturtinio pobūdžio praradimus, atsiradusius dėl išskirtinės visuomenės poreikiams paimamo turto reikšmės jo savininkui; pagal Konstituciją, negali būti nustatytas toks atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos visuomenės poreikiams paimamos nuosavybės savininkui piktnaudžiauti savo teise gauti atlyginimą, inter alia reikalauti atlyginti dėl visuomenės poreikiams paimamo turto patiriamus neturtinio pobūdžio praradimus visais atvejais, o ne tik tada, kai jie atsirado dėl išskirtinės visuomenės poreikiams paimamo turto reikšmės jo savininkui; tik taip būtų užtikrinamas konstitucinio teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principo suponuojamų reikalavimų laikymasis, inter alia paisoma reikalavimo išlaikyti pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus asmens, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, interesų;
– kilęs ginčas, ar teisingai atlyginama už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę, turi būti sprendžiamas teisme.
13.1. Kaip minėta, Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) buvo įtvirtintas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę teisinis reguliavimas, kuriuo, be kita ko, buvo nustatyta, kokie nuostoliai atlyginami žemės savininkui, kai visuomenės poreikiams paimamas jam priklausantis žemės sklypas.
Minėta, kad, Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu), nustačius, už kokį turtą ir kaip, siekiant užtikrinti teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę, atlyginama žemės savininkui, kai visuomenės poreikiams paimamas jam priklausantis žemės sklypas, nustatyta (kaip ir CK įtvirtintose bendrosiose nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisinio reguliavimo nuostatose), kad atlyginama tiek už žemės sklype esančius statinius pagal rinkos vertę, tiek visi kiti su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susiję nuostoliai, patirti, be kita ko, dėl žemės sklype esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams.
13.2. Minėta ir tai, kad, remiantis Žemės įstatymo nuostatomis, įgaliojimai nustatyti kitų dėl žemės sklype esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams patirtų nuostolių dydį suteikti žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotai institucijai, o žemės sklypo savininkui nesutinkant su siūlomu atlyginimu, teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą turtą, inter alia visus atlygintinus dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių praradimo savininko patirtus nuostolius, nustatyti turėjo teismas, spręsdamas ginčą iš esmės.
Kaip minėta, pagal Žemės įstatymą, tiek žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija (rengdama sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją projektą ir teikdama pasiūlymą žemės savininkui), tiek teismas (nagrinėdamas ginčą tarp žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos ir žemės savininko iš esmės, kai šalys nesudaro sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, inter alia dėl to, kad žemės savininkas nesutinka su žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos nustatytu kitų žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių dydžiu), nustatydamas (inter alia kitokį, nei nurodyta sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams) kitų su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių, patirtų inter alia dėl žemės sklype esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams, dydį, turėjo vadovautis bendruoju principu, kad už visuomenės poreikiams paimamą žemę turi būti teisingai atlyginama, taip pat nuostata, kad atlyginami visi dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių praradimo savininko patirti nuostoliai.
13.3. Taigi, remiantis Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) įtvirtintu atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę teisiniu reguliavimu, teisingas atlyginimas už visuomenės poreikiams kartu su žemės sklypu paimamus jame esančius statinius apėmė atlyginimą už tokį turtą pagal rinkos vertę, taip pat visų kitų dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių praradimo savininko patirtų nuostolių (jeigu jie kilo) atlyginimą.
Vadinasi, Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu atlyginimą už kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamus statinius nustatantiems subjektams (žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotai institucijai, o žemės sklypo savininkui nesutinkant su siūlomu atlyginimu, – teismui, sprendžiančiam ginčą iš esmės) buvo sudarytos prielaidos kiekvienu atveju priimti individualų sprendimą dėl teisingo atlyginimo – inter alia atlyginti už statinius pagal tokio turto rinkos vertę ir atlyginti visus kitus dėl kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamų statinių praradimo savininko patirtus nuostolius, inter alia neturtinio pobūdžio praradimus, atsiradusius dėl išskirtinės visuomenės poreikiams paimamų statinių reikšmės jų savininkui.
13.4. Konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudarius prielaidas individualiai nustatyti (inter alia atsižvelgti į visas šiame kontekste reikšmingas su visuomenės poreikiams paimamu turtu susijusias aplinkybes) atlyginimą už kartu su žemės sklypu visuomenės poreikiams paimamus jame esančius statinius, laikytasi konstitucinio teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principo suponuojamų reikalavimų, inter alia paisyta reikalavimo išlaikyti pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens, kuriam priklausantys statiniai kartu su žemės sklypu paimami visuomenės poreikiams, interesų.
Pabrėžtina, kad tik taip sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo 47 straipsnyje (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, inter alia jo 1 dalies nuostatą, kad atlyginami visi kiti savininko nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo ir jame jau pastatytų statinių paėmimo visuomenės poreikiams, jis vertintinas kaip nepažeidžiantis iš konstitucinio teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principo kylančių reikalavimų.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Žemės įstatymo 47 straipsnis (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį turėjo būti teisingai atlyginami visi dėl visuomenės poreikiams paimame žemės sklype esančių statinių praradimo savininko patirti nuostoliai, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnis (su 2021 m. balandžio 22 d. pakeitimu, TAR, 2021-04-30, Nr. 9306, identifikacinis kodas 2021-09306) tiek, kiek pagal jį turėjo būti teisingai atlyginami visi dėl visuomenės poreikiams paimame žemės sklype esančių statinių praradimo savininko patirti nuostoliai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Stasys Šedbaras