LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ KULTŪROS PAVELDO KOMISIJA
SPRENDIMAS
DĖL NACIONALINĖS REIKŠMĖS KULTŪROS PAVELDO OBJEKTŲ APSAUGOS PROBLEMŲ
2023 m. sausio 27 d. Nr. S-1(6.2.-253)
Vilnius
Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Paveldo komisija), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 13 punktu, 2021–2022 m. tyrė dviejuose nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektuose – Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblyje (u. k. 761) ir Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekse (u. k. 1073) – vykdytą privatizavimo ir plėtros procesą, vertino paveldo apsaugos institucijų sprendimus, apsaugos reglamentų veikimą, atliktus tyrimus, teritorijų planavimą, architektūrinius konkursus ir viešojo intereso gynimo sąlygas[1]. Šių dviejų atvejų tyrimas atskleidė tam tikras sistemines ir atsikartojančias problemas:
1. Po privatizacijos keičiamų paveldosaugos reikalavimų problema.
Kultūros paveldo objektų privatizavimo metu asmenys supažindinami su šiems objektams taikomais paveldosauginiais reikalavimais, tačiau po privatizacijos, naujų savininkų pageidavimu, nustatyti reikalavimai keičiami jiems palankiais. Aiškinantis privatizavimo aplinkybes buvę vieši privatizavimo dokumentai tampa nebeprieinami už paveldo apsaugą atsakingoms valstybinėms institucijoms.
2. Paveldo taikomųjų tyrimų ir ekspertizių problemos.
Lietuvoje prieš planuojant ūkinę veiklą kultūros paveldo objektuose ar jų teritorijose teisės aktai nereglamentuoja būtinų tyrimų rūšies bei apimties.
Prieš privatizavimą ir projektavimą nėra atliekami nešališki taikomieji bei moksliniai tyrimai, kuriuose būtų visapusiškai atskleidžiama paveldo objekto vertė ir jo reikšmė urbanistinėje aplinkoje. Nereglamentuojami urbanistiniai, kraštovaizdžio ir panašūs tyrimai, nėra išplėtota jų metodika. Tvarkybos darbų projektų sprendiniams pagrįsti atliekami ardomieji tyrimai, bet jie neturi įtakos objekto aplinkos ir tūrinės–erdvinės struktūros išsaugojimui.
Priimant sprendimus dažnai nesivadovaujama jau atliktų tyrimų išvadomis arba jos pernelyg laisvai interpretuojamos. Dokumentuose deklaruojama, jog paisoma paveldosaugos reikalavimų, bet realiai projektuojami jiems prieštaraujantys, vystytojui naudingi sprendiniai. Tyrimai nekoreliuoja tarpusavyje ir atliekami per vėlai – kartu su projektavimo darbais ir netgi taikantis prie pastarųjų. Paveldosaugos specialioji ekspertizė tampa formalumu, ji nėra orientuota į esmę. ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto ekspertizė neturi teisinės galios Lietuvos Respublikos paveldosaugos teisinėje sistemoje. Taikomieji paveldo tyrimai ir paveldosaugos ekspertizės finansuojami privačiomis investuotojo lėšomis, todėl egzistuoja galimybė paveikti jų rezultatus. Jau atliktų tyrimų medžiaga nėra sisteminama, recenzuojama ir viešai pasiekiama.
3. Vertinimo tarybų sprendimų problemos.
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybose vertingųjų savybių ir apibrėžtų teritorijos ribų plano patikslinimai vyksta objektų teritorijoje statybas projektuojančių subjektų prašymu, atsižvelgiant į jų poreikius. Nedideli, smulkūs sprendimai priimami ilgais laiko intervalais, neretai vis kitos sudėties vertinimo tarybos narių. Šiomis nedidelėmis, bet nuosekliai vykdomomis procedūromis ilgainiui esmingai pakeičiama urbanistinė ir architektūrinė paveldo objekto visumos koncepcija, o pakeitimų visuma nulemia reikšmingus paveldo verčių praradimus. Pastebimi nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų darbo tvarkos trūkumai: po teritorijų padalijimų skirtingo reikšmingumo lygmens paveldo objektų klausimai svarstomi skirtingose vertinimo tarybose, su medžiaga tarybų nariai būna supažindinami posėdžių išvakarėse arba jų metu, medžiaga pateikiama nepilnos apimties, todėl tikėtina, kad sprendimai priimami nepakankamai įsigilinus. Tarybų veikloje kartais dalyvauja specialistai, susiję su svarstomais projektais.
4. Teisinių sprendinių deklaravimo ir procesinių veiksmų neatitikimo problema.
Sisteminiai neatitikimai tarp deklaruojamų, teisės aktus atitinkančių formuluočių ir jų esmės neatitinkančių, realių rezultatų, taip pat nurodymai vadovautis prieštaraujančiais vienas kitam dokumentais sukuria apgaulingą reikalavimų laikymosi regimybę ir pagrindą manipuliacijoms. Formaliai saugikliai yra įvardijami, o jų išpildymas selektyvus, besiremiantis subjektyvia interpretacija.
5. Teritorijų planavimo problemos.
Abiem nagrinėtais atvejais teritorijų padalinimo procedūros atliktos tose teritorijose statybas numačiusių bendrovių iniciatyva ir atitiko jų interesus. Teritorijų planavimo dokumentai, detaliojo plano sprendinių koregavimas taip pat buvo vykdomi bendrovių užsakymu. Remiantis specialiojo plano, kitu atveju – detaliojo plano reglamentais, nuo vienuolynų atskirtuose gretimuose sklypuose buvo sudarytos sąlygos intensyviai daugiaaukštei statybai. Nors Misionierių ansamblio teritorijai (UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančios vietovės – Vilniaus istorinio centro teritorijoje), galiojo griežti paveldosauginiai apribojimai – naujų pastatų statyba čia nebuvo numatoma, praktikoje tai jos neapsaugojo nuo užstatymo (2015 m. buvo patvirtinta specialiojo plano sprendinių viršenybė Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui).
6. Architektūrinių konkursų ir statybų įgyvendinimo problemos.
Projektuojanti architektų bendruomenė, Vilniaus m. savivaldybės ir valstybės institucijų specialistai, dalyvaudami konkursų procesuose, nepakankamai atsakingai, formaliai žvelgia į paveldosaugos reikalavimus. Skelbiamuose architektūriniuose konkursuose pateikiami paveldosauginiai reikalavimai yra nekonkretūs, neaiškūs. Vėliau, iškilus prieštaravimams tarp projekto vystytojų ir paveldosaugos atstovų, siekiant rasti kompromisą tarp verslo ir viešojo intereso, paprastai atsisakoma dalies nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, kompleksų ar vietovių vertingųjų savybių išsaugojimo – paveldo vertė aukojama didesnei projektuojamų statybų fizinei apimčiai. Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano Vilniaus senamiesčio apžvalgos kontroliniai taškai ir kultūros paveldo ansamblių, kompleksų, vietovių vertinimo tarybų aktų nuostatos nesuteikia tinkamų gairių sėkmingam projektavimui istorinėje Vilniaus miesto aplinkoje.
7. Viešojo intereso gynimo problema.
Abiem atvejais miesto visuomenė, nevyriausybinės organizacijos ir profesionalų bendruomenės nepritarė numatytiems plėtros projektams ir juos kritikavo, tačiau vienu atveju visuomenės pastangos jokių rezultatų nedavė, kitu – paveldosaugos požiūriu itin agresyvūs projektiniai pasiūlymai buvo pakeisti priimtinesniais, kurių galutinis rezultatas dar nežinomas. Nagrinėtuose procesuose stebimas investuotojų interesų prioritetas ir kultūros paveldą ginančios pilietinės visuomenės nuomonės ignoravimas.
Paveldo komisija, matydama pavojų nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų ir saugomų miestų teritorijų (tarp jų ir Vilniaus istorinio centro) vertės išsaugojimui, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais n u s p r e n d ž i a siūlyti:
1. Finansų ministerijai ir valstybės įmonei Turto bankas:
1.1. Keisti vyraujantį paveldo objektų privatizavimo tikslą ir nuostatas. Valstybei ar savivaldybėms priklausančių parduodamų nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų (ir statinių, esančių tų objektų teritorijose, miestų senamiesčiuose) finansinę vertę ir panaudos sąlygas nustatyti atsižvelgiant į tai vietai taikomus paveldosaugos reikalavimus. Pagrindinis ruošiamo sandorio tikslas turėtų būti ne trumpalaikis ekonominis interesas – vienkartinė finansinė nauda, o paveldosaugos požiūriu sėkmingas objekto pritaikymas ir panaudojimas.
1.2. Nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų (ir statinių, esančių tų objektų teritorijose, miestų senamiesčiuose) paveldosaugos reikalavimus nustatyti pagal nešališkus taikomuosius ir mokslinius tyrimus, atliktus prieš parengiant privatizavimo dokumentus. Šių objektų pritaikymo ir panaudojimo galimybes prieš privatizavimą ar vėliau parduodant kitam turto valdytojui apsvarstyti su kultūros paveldo apsaugos specialistais ir paviešinti visuomenės informavimo priemonėse.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Kultūros ministerijai ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai didinti valstybės finansuojamų paveldosaugos tyrimų dalį. Nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektuose (ir statiniuose, esančiuose tų objektų teritorijose, miestų senamiesčiuose) planuojant ūkines veiklas ir plėtrą, atlikti nešališkus tyrimus valstybės lėšomis, nustatant objektų vertingąsias savybes, teritorijos ribas, urbanistinę ir kraštovaizdžio vertę. Šių tyrimų pagrindu patikslinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktus, suformuluoti aiškius reglamentus saugojimui ir galimai plėtrai. Inicijuoti tikslinių mokslinių tyrimų programą skatinančias plėtoti, novatoriškas, į paveldo praktiką orientuotas urbanistinių ir kraštovaizdžio tyrimų metodologijas.
3. Kultūros ministerijai:
3.1. Spręsti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių̨ atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 7 ir 8 punktuose numatytų taikomųjų tyrimų (ne tik ardomųjų) reglamentavimo ir metodikos klausimus.
3.2. Keisti paveldosaugos specialiąją ekspertizę reglamentuojančius teisės aktus, numatant naujos statybos ar rekonstravimo poveikio objektui ir urbanistinei aplinkai (paveldo vietovei) vertinimą. Projektų, siekiančių kitų nei paveldo išsaugojimo tikslų UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančioje vietovėje, atveju, įteisinti privalomą planuojamo pritaikymo ir plėtros rizikų vertinimą.
3.3. Apsvarstyti galimybę grįžti prie anksčiau gyvavusios Paveldosaugos sąlygų rengimo ir išdavimo tvarkos, kai išduodant privalomas projektavimo ir teritorijų planavimo sąlygas buvo konkrečiai ir tiksliai surašomi objektų paveldosaugos reikalavimai (pagrįsti objekto vertingosiomis savybėmis ir apsaugantys nuo galimo neigiamo poveikio objektui, jo teritorijai ir vietovei), o ne pateikiamas tik teisės aktų, kuriais privaloma vadovautis, sąrašas.
3.4. Inicijuoti teisės aktų pakeitimus pagal visuomenės 2020 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktoje peticijoje suformuluotą pasiūlymą: įtvirtinti konkretų draudimą nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų teritorijose statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.
4. Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos:
4.1. Numatyti paveldo taikomųjų tyrimų dokumentacijos sisteminimą, viešinimą ir prieinamumą mokslo bei plačiai visuomenei.
4.2. Nuosekliai kontroliuoti projektinių pasiūlymų, planavimo sprendinių ir realizuojamų statybos projektų pagrindimą atliktais tyrimais ir nustatytais saugojimo reglamentais, užtikrinti tokios stebėsenos tvarumą ir skaidrumą. Užkardyti aukciono dokumentuose numatytų paveldosaugos sąlygų keitimą, eliminuoti galimybę specialiaisiais planais mažinti Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu nustatytus paveldosaugos reikalavimus. Sąlygas keisti tik tyrimų metu naujai nustačius kultūros paveldo objekto reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių raidą patvirtinančius faktus.
4.3. Tobulinti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų darbo tvarką, siekiant skaidrumo ir deramo įsigilinimo į pateikiamą medžiagą. Griežtai laikytis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų IV skyriaus 24 punkto nuostatų: „Tarybos narys neturi teisės rengti Tarybos akto projektą, kurį svarstys Taryba, kurios nariu jis yra. Tarybos narys taip pat neturi teisės dalyvauti svarstant ar priimant Tarybos sprendimus arba kitaip paveikti Tarybos sprendimus, kurie sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą [...]“.
5. Aplinkos ministerijai ir Lietuvos Respublikos savivaldybėms koreguoti projektų viešinimo tvarką, užtikrinant realų visuomenės dalyvavimą statybų planavimo procese, visų pirma – UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančiose vietovėse.
6. Aplinkos ministerijai įtvirtinti nuostatą, kad architektūriniuose konkursuose dalyvaujantys projektai, neatitinkantys paveldosaugos reikalavimų, iš anksto, dar prieš projektų svarstymą ir vertinimą, būtų šalinami iš konkursų, kaip ir tie projektai, kurie netenkina bet kurių kitų užduotų (techninių) parametrų.