Nuasmeninta

Byla Nr. 10-A/2023

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

NUTARIMAS

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.269 straipsnio (2000 m. liepos 18 d., 2021 M. GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJos) 7 punktO atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 

2024 m. gegužės 20 d. Nr. KT44-A-N6/2024

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. gegužės 15 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10-A/2023 pagal pareiškėjos [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-20/2023 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui neprieštaravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.269 straipsnio 7 punktas.

 

Konstitucinis Teismas

nustatė:

 

I

Prašymo aplinkybės ir pareiškėjos argumentai

1. Pareiškėja, mirus jos dukterėčiai, nustatyta tvarka kreipėsi į įgaliotą instituciją, pateikdama prašymą tapti mirusios dukterėčios dukros, kuri yra jaunesnė nei dešimties metų, globėja. Įgaliota institucija, atlikusi pareiškėjos, kaip asmens, norinčio tapti globėju, pradinį įvertinimą, nustatė, kad ji neatitinka Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.269 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija) (toliau – ir CK 3.269 straipsnis) 7 punkto reikalavimų, nes yra vyresnė nei šešiasdešimt penkerių metų, todėl priėmė sprendimą dėl pareiškėjos neigiamo pradinio įvertinimo. Pareiškėja šį sprendimą apskundė Klaipėdos apylinkės teismui, kuris 2022 m. liepos 4 d. sprendimu jos ieškinį atmetė, o Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka CK 3.269 straipsnio 7 punkto reikalavimų, nes yra vyresnė nei šešiasdešimt penkerių metų, nėra siekiamo globoti vaiko iki dešimties metų artimoji giminaitė, be to, siekia globoti vaiką nuolat, o ne laikinai. Pareiškėja, manydama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė, be kita ko, CK 3.269 straipsnio 7 punktą, pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2022 m. gruodžio 14 d. nutartimi, konstatavęs, kad pareiškėjos kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų įstatyme nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, atsisakė priimti kasacinį skundą ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

2. Pareiškėjos prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėja pažymi, kad CK 3.269 straipsnio 7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko globėju negali būti skiriami asmenys, sulaukę šešiasdešimt penkerių metų arba vyresni (išskyrus artimąjį giminaitį, jeigu jis nori laikinai globoti vaiką iki dešimties metų), prieštarauja tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintam prioritetiniam vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principui bei asmenų lygiateisiškumo principui. Pasak pareiškėjos, vaikas turi teisę gyventi su tėvais, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia jo interesams, o tai, ar egzistuoja šeimos gyvenimas, yra fakto klausimas, priklausantis nuo susiklosčiusių artimų asmeninių ryšių.

Pareiškėja pabrėžia, kad tarptautinėje teisėje nėra nustatyta maksimali globėjo amžiaus riba. Tuo tarpu kadangi, pasak pareiškėjos, vaiko seneliai, net ir būdami vyresni nei šešiasdešimt penkerių metų, gali globoti jaunesnį nei dešimties metų vaiką, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

 

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario Juliaus Sabatausko, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo Sauliaus Švedo ir patarėjos Mildos Masteikienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad, pagal CK 3.269 straipsnį, vaiko globėju gali būti skiriamas tik toks asmuo, kuris atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, o jeigu jis neatitinka bent vieno iš nurodytų kriterijų, asmuo vaiko globėju negali būti skiriamas. Toks teisinis reguliavimas, pasak suinteresuoto asmens atstovų, nėra savitikslis, juo siekiama užtikrinti vaiko interesus. Kadangi, siekiant užtikrinti vaikų gerovę, jiems būtina ypatinga apsauga ir globa, globėjo amžiaus kriterijaus įtvirtinimas CK yra svarbus atliekant globėjų atranką: vyresnio amžiaus asmenys, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, paprastai turi daugiau sveikatos problemų, jiems tapus globėjais galimas natūralus kartų skirtumo lemiamas vertybinių pažiūrų nesutapimas, dėl ko gali nukentėti tinkamas vaiko vystymasis ir glaudus jo ryšys su globėju. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ginčijamo teisinio reguliavimo tikslas – riboti šešiasdešimt penkerių metų ir vyresnių asmenų galimybę globoti jaunesnius kaip dešimties metų vaikus, numatant išimtį artimiesiems giminaičiams.

Globėjo amžius, pasak suinteresuoto asmens atstovų, nepriklausomai nuo to, ar siekį globoti išreiškia artimasis giminaitis, ar ne, yra vertinamas kartu su kitais CK 3.269 straipsnyje įtvirtintais globėjo skyrimo kriterijais, inter alia potencialaus globėjo sveikata. Tad vaiko globėjo parinkimas yra sudėtingas procesas, kurio metu atliekamas sisteminis visų CK 3.269 straipsnyje nustatytų pagrindų vertinimas. Būtent tik toks išsamus globėjo vertinimas, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, sudaro galimybę pasiekti vaiko globos tikslą – paskirti vaikui globėją, kuris juo rūpintųsi, jį auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus, sudarytų vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą, rengtų vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad, pagal CK, pirmumo teisę tapti globėjais turi giminaičiai ir kiti su vaiku emociniais ryšiais susiję asmenys, o toks teisinis reguliavimas, jų nuomone, įtvirtintas siekiant užtikrinti vaiko teisę išsaugoti šeimos ryšius. Vis dėlto šio principo, kaip nurodo suinteresuoto asmens atstovai, gali būti nesilaikoma tuo atveju, jei tai neatitinka vaiko interesų: pavyzdžiui, jei giminaičiai neturi tinkamų gyvenimo sąlygų, kad vaikas galėtų deramai augti ir būtų tenkinami jo egzistavimo poreikiai, jei gyvenimas su giminaičiais kelia pavojų jo sveikatai ir kita. Taigi, pagal CK, vaiko interesų pirmumo principas yra absoliutus, o kitiems principams nėra suteikta tokia reikšmė ir, jeigu to reikalauja vaiko interesai, nuo jų gali būti nukrypstama.

3.3. Rašytiniuose paaiškinimuose pabrėžiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatantis maksimalią globėjo amžiaus ribą, yra pagrįstas CK 3.248 straipsnyje įtvirtintais vaiko globos tikslais, uždaviniais ir siekiu sukurti mažamečiam vaikui artimą natūraliai šeimai modelį ir išvengti kartų skirtumo lemiamo vertybinių pažiūrų nesutapimo. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai, tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Tuo tarpu maksimalios globėjo amžiaus ribos netaikymo išimtis – mažamečio vaiko artimieji giminaičiai – yra susijusi su CK įtvirtintu principu, kad pirmumo teisę tapti globėjais turi vaiko giminaičiai ir kiti su vaiku emociniais ryšiais susiję asmenys, jeigu tai atitinka vaiko interesus.

 

III

Byloje gauta medžiaga

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštu pateikta informacija apie šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualius asmens tinkamumo tapti globėju pirminio vertinimo praktikos aspektus.

 

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

 

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

5. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama CK 3.269 straipsnio 7 punkto, kuriuo nustatytas vienas iš atvejų, kada asmuo negalėjo būti skiriamas vaiko globėju, atitiktis Konstitucijai.

6. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, įsigaliojusį 2000 m. rugsėjo 6 d., kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas naujas Civilinis kodeksas, įsigaliojęs (su tam tikromis išimtimis) 2001 m. liepos 1 d.

6.1. Pagal CK 3.238 straipsnio „Globa“ 1 dalį (2015 m. kovo 26 d. redakcija), globa yra nustatoma siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus tam tikroje srityje fizinio asmens teises ir interesus. Remiantis CK 3.251 straipsnio „Globos ir rūpybos nustatymas“ 1 dalimi, vaiko globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų.

Pareiškėjos prašymo kontekste paminėtinos šios CK nuostatos, apibrėžiančios, be kita ko, vaiko globos tikslą, uždavinius, nustatymo principus, globos rūšis ir formas:

– vaiko globos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti (3.248 straipsnio „Vaiko globos (rūpybos) tikslas ir uždaviniai“ 1 dalis);

– vienas iš vaiko globos uždavinių – paskirti vaikui globėją, kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus (3.248 straipsnio 2 dalies 1 punktas);

– vaiko globos nustatymo principai, be kita ko, apima geriausių vaiko interesų pirmumą (3.249 straipsnio „Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai“) 1 dalies 1 punktas (2015 m. birželio 25 d. redakcija)), taip pat tai, kad pirmumo teisę tapti globėjais turi vaiko giminaičiai ir kiti su vaiku emociniais ryšiais susiję asmenys, jeigu tai atitinka vaiko interesus (2 punktas (2017 m. kovo 30 d. redakcija)), vaiko globą šeimoje (3 punktas), brolių ir seserų neišskyrimą, išskyrus atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus (4 punktas), vaiko aplinkos ir globos vietos pastovumą (5 punktas (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija));

– galimos dvi vaiko globos rūšys – laikinoji ir nuolatinė globa (CK 3.252 straipsnio „Vaiko globos (rūpybos) rūšys ir formos“ 1 dalis); vaikui laikinoji globa nustatoma jam laikinai likus be tėvų globos, o jos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą (3.253 straipsnio „Vaiko laikinoji globa (rūpyba)“ 1 dalis (2017 m. kovo 30 d. redakcija)), ji trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių (2 dalis (2018 m. birželio 26 d. redakcija); vaikui nuolatinė globa nustatoma jam likus be tėvų globos ir negalint grįžti į savo šeimą (3.256 straipsnis „Vaiko nuolatinė globa (rūpyba)“ (2017 m. kovo 30 d. redakcija));

– viena iš galimų globos formų yra globa šeimoje (3.252 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Taigi pagal CK 3.238 straipsnio (2015 m. kovo 26 d. redakcija) 1 dalyje, 3.248 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 punkte, 3.249 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2015 m. birželio 25 d. redakcija), 2 punkte (2017 m. kovo 30 d. redakcija), 3, 4 punktuose, 5 punkte (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija), 3.251 straipsnio 1 dalyje, 3.252 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 punkte, 3.253 straipsnio 1 dalyje (2017 m. kovo 30 d. redakcija), 2 dalyje (2018 m. birželio 26 d. redakcija), 3.256 straipsnyje (2017 m. kovo 30 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti vaiko, kuris neturi keturiolikos metų ir kuris laikinai liko be tėvų globos ir siekiama jį grąžinti į šeimą arba kuris liko be tėvų globos ir negali grįžti į savo šeimą, interesus, inter alia užtikrinti jo auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti, nustatoma vaiko globa (laikinoji arba nuolatinė) inter alia šeimoje, be kita ko, šiems tikslams įgyvendinti paskiriamas vaiko globėjas; visais atvejais nustatant globą (laikinąją ar nuolatinę), inter alia skiriant globėją, vadovaujamasi, be kita ko, geriausių vaiko interesų pirmumu, o pirmumo teisė tapti globėjais suteikiama vaiko giminaičiams ir kitiems su vaiku emociniais ryšiais susijusiems asmenims, jeigu tai atitinka vaiko interesus.

6.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal CK 3.269 straipsnio „Asmuo, kuris negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju)“ 7 punktą, kurį šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, vaiko globėju negalėjo būti skiriamas asmuo, sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnis, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis norėjo laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką.

Taigi CK 3.269 straipsnio 7 punkte buvo nustatyta maksimali amžiaus riba, iki kurios asmuo galėjo būti skiriamas vaiko globėju, – šešiasdešimt penkeri metai; taip pat buvo nustatyta minėtos taisyklės išimtis – šešiasdešimt penkerių metų amžiaus sulaukęs ar vyresnis vaiko artimasis giminaitis galėjo būti skiriamas laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką.

Pažymėtina, kad kitomis CK 3.269 straipsnio nuostatomis buvo nustatyti ir kiti atvejai, kuriais asmuo negalėjo būti skiriamas vaiko globėju.

6.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste CK 3.269 straipsnio 7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su kitomis CK nuostatomis, reguliuojančiomis inter alia vaiko globėjo parinkimą ir skyrimą.

6.3.1. Pagal CK 3.259 straipsnio „Vaiko globa (rūpyba) šeimoje“ (2018 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalį, skiriant vaiko globėją, pirmumas teikiamas vaiko giminaičiams, jeigu šie turi tinkamas buities ir gyvenimo sąlygas ir nėra asmenys ar asmenų grupė, išvardyti šio kodekso 3.269 straipsnyje.

Remiantis CK 3.264 straipsnio „Vaiko globėjo (rūpintojo) skyrimas“ (2018 m. birželio 26 d. redakcija) 4 dalimi, kai steigiama vaiko globa, atsižvelgiama į mirusių vaiko tėvų (įtėvių) testamente pareikštą valią dėl vaiko globėjo skyrimo, jei tai neprieštarauja šio kodekso 3.269 straipsniui.

Pagal CK 3.268 straipsnio „Vaiko globėjo (rūpintojo) parinkimo tvarka“ 1 dalį, vaiko globėjas parenkamas atsižvelgiant į jo asmenines savybes, sveikatos būklę, sugebėjimą būti globėju, jo santykius su netekusiu tėvų globos vaiku ir vaiko interesus.

Taigi pagal CK 3.259 straipsnio (2018 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalį, 3.264 straipsnio (2018 m. birželio 26 d. redakcija) 4 dalį, 3.268 straipsnio 1 dalį, asmuo gali būti skiriamas vaiko globėju tik atsižvelgus į vaiko globėjo parinkimui svarbias aplinkybes (kaip antai jo asmenines savybes, sveikatos būklę, sugebėjimą būti globėju, jo santykius su netekusiu tėvų globos vaiku ir vaiko interesus, mirusių vaiko tėvų (įtėvių) testamente pareikštą valią) ir tik tuo atveju, jeigu jis nėra asmuo, kuris pagal įstatymą negali būti skiriamas vaiko globėju.

6.3.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pareiškėjos ginčijamą CK 3.269 straipsnio 7 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant su įtvirtintuoju CK 3.259 straipsnio (2018 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje, 3.264 straipsnio (2018 m. birželio 26 d. redakcija) 4 dalyje, 3.268 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad, remiantis CK 3.269 straipsnio 7 punktu, sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų ar vyresnis asmuo dėl savo amžiaus būtų negalėjęs būti paskirtas vaiko globėju (išskyrus sulaukusį šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnį jaunesnio kaip dešimties metų vaiko artimąjį giminaitį, kuris norėjo laikinai globoti tokį vaiką) net ir tuo atveju, jeigu jis būtų galėjęs būti skiriamas vaiko globėju, įvertinus visas kitas įstatyme nustatytas vaiko globėjo parinkimui svarbias aplinkybes.

7. Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.210, 3.224, 3.246, 3.250, 3.253, 3.254, 3.2541, 3.257, 3.261, 3.262, 3.264, 3.268, 3.269 ir 3.276straipsnių pakeitimo įstatymą (su tam tikromis išimtimis įsigaliojusį 2022 m. liepos 1 d.), kurio 13 straipsniu nauja redakcija išdėstė CK 3.269 straipsnį, kurio 7 punktą ginčija pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje.

7.1. Pagal CK 3.269 straipsnio „Asmenys, kurie gali būti skiriami vaiko globėju (rūpintoju)“ (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 punktą, vaiko globėju gali būti skiriamas asmuo iki šešiasdešimt penkerių metų, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką.

Taigi, šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta maksimali amžiaus riba, iki kurios asmuo gali būti skiriamas vaiko globėju – šešiasdešimt penkeri metai; taip pat nustatyta šios taisyklės išimtis – šešiasdešimt penkerių metų amžiaus sulaukęs ar vyresnis vaiko artimasis giminaitis gali būti skiriamas laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką.

7.2. Palyginus CK 3.269 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą su nustatytuoju pareiškėjos ginčijamame CK 3.269 straipsnio 7 punkte pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu teisinis reguliavimas išliko iš esmės nepakitęs – juo nustatyta maksimali amžiaus riba, iki kurios asmuo (išskyrus vaiko artimąjį giminaitį, kai jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką) gali būti skiriamas vaiko globėju, – šešiasdešimt penkeri metai; joks kitas asmuo (nei jaunesnio kaip dešimties metų vaiko artimasis giminaitis, kuris nori laikinai globoti tokį vaiką), sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų ar vyresnis, jokiu atveju negalėtų būti paskirtas vaiko globėju (vaikui skiriant tiek laikinąją, tiek nuolatinę globą).

 

II

Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualūs tarptautiniai ir europiniai vaiko teisių apsaugos standartai

8. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos aktualių tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, susijusios su vaiko teisių apsauga, taip pat su tuo susijusi aktuali teismų jurisprudencija.

8.1. 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos, be kita ko, nustatyta, kad vaikams suteikiama ypatinga globa ir parama (25 straipsnio 2 dalis).

8.2. 1966 m. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte inter alia nustatyta, kad kiekvienas vaikas be jokios diskriminacijos dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties ar jo gimimo turi teisę į tokias apsaugos priemones, kurių reikia jam, kaip nepilnamečiui, ir kurias turi teikti šeima, visuomenė ir valstybė (24 straipsnio 1 dalis).

8.3. 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte inter alia nustatyta, kad šeimai turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba tol, kol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų išlaikymą ir auklėjimą (10 straipsnio 1 dalis).

8.4. 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos, be kita ko, nustatyta, kad įstatymu ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuojama ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime; šiuo tikslu leidžiant įstatymus svarbiausias motyvas turi būti vaiko interesų užtikrinimas (2 principas); visuomenės ir valdžios organų pareiga – ypač rūpintis vaikais, neturinčiais šeimos, ir vaikais, neturinčiais pakankamai pragyvenimo lėšų (6 principas); vaikas visuomet turi būti tarp tų, kam pirmiausia suteikiama apsauga ir parama (8 principas).

8.5. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, be kita ko, nustatyta, kad imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos organai, svarbiausia – vaiko interesai (3 straipsnio 1 dalis); taip pat nustatytas valstybių dalyvių įsipareigojimas teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgiant į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir šiam tikslui imtis atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (3 straipsnio 2 dalis).

Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnyje pabrėžiama, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą (1 dalis). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, valstybė, vadovaudamasi savo įstatymais, pasirūpina tokio vaiko priežiūros pakeitimu.

Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kurių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi (1 dalis); nustatyta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (2 dalis); valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą (3 dalis); taip pat valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio (4 dalis).

Taigi, Vaiko teisių konvencijoje, inter alia minėtose 3, 20, 27 straipsnių nuostatose, yra įtvirtintas vaiko interesų pirmumo principas, kurio paisydama valstybė turi pareigą teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka teikti jam materialinę paramą, o ypatinga valstybės apsauga ir parama turi būti teikiama tiems vaikams, kurie laikinai arba visam laikui yra netekę savo šeimos aplinkos arba kurie dėl savo interesų negali būti tokioje aplinkoje.

8.6. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, siekdama pagerinti Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą, 64-oje sesijoje 2010 m. vasario 14 d. priėmė rezoliuciją Nr. A/RES/64/142, kuria patvirtino Alternatyvios globos vaikams gaires (toliau – Gairės). Gairėse pažymima, jog, atsižvelgiant į tai, kad šeima yra pamatinė visuomenės grupė ir natūrali aplinka vaikams augti, jų gerovei ir apsaugai užtikrinti, pirmiausia reikėtų stengtis sudaryti sąlygas vaikui likti arba vėl būti globojamam ir prižiūrimam tėvų arba prireikus kitų artimų šeimos narių; valstybė turi užtikrinti, kad šeimos būtų remiamos joms atliekant šį savo vaidmenį (3 punktas). Tais atvejais, kai vaiko šeima, net ir gavusi reikiamą paramą, nebegali tinkamai pasirūpinti vaiku, jį palieka arba jo atsisako, valstybė yra atsakinga už vaiko teisių apsaugą ir tinkamos alternatyvios globos užtikrinimą (5 punktas). Kaip pabrėžiama Gairėse, visi sprendimai šiame kontekste turėtų būti priimami atsižvelgiant į konkretų atvejį, visų pirma siekiant užtikrinti vaiko saugumą ir apsaugą, ir grindžiami geriausiais vaiko interesais ir teisėmis, laikantis, be kita ko, nediskriminavimo principo (6 punktas).

Remiantis Gairių 21 punktu, institucinė globa turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai tokia aplinka yra ypač tinkama, būtina konkrečiam vaikui ir atitinka jo interesus. Alternatyvi globa mažamečiams vaikams (ypač iki trejų metų) turėtų būti teikiama šeimoje, o išimtys galimos tik siekiant užkirsti kelią seserų ir brolių išskyrimui, taip pat kai apgyvendinama esant skubai arba toks apgyvendinimas yra iš anksto nustatytos ir labai ribotos trukmės, kai planuojama šeimos reintegracija arba kitas tinkamas ilgalaikės globos sprendimas (22 punktas). Kaip matyti iš Gairių, be kita ko, jų 23 punkto, skatinama pereiti nuo institucinės globos prie globos, be kita ko, šeimose.

Kartu Gairėse pažymima, kad vaikų globėjai visais atvejais turi suprasti savo vaidmens svarbą plėtojant pozityvius, saugius ir puoselėjančius santykius su vaikais ir turėtų gebėti tai daryti (90 punktas).

Taigi, kaip matyti iš nurodytų Gairių nuostatų, valstybė yra atsakinga už vaiko, kurio šeima nebegali tinkamai juo pasirūpinti, jį palieka arba jo atsisako, teisių apsaugą ir tinkamos alternatyvios globos užtikrinimą, o su tuo susiję sprendimai visais atvejais turi būti grindžiami, be kita ko, geriausiais vaiko interesais. Nurodytos Gairių nuostatos patvirtina ir tai, kad pagrindinė forma, kuria tokiais atvejais turėtų būti užtikrinami geriausi vaiko interesai, yra jo globa šeimoje, taip skatinant atsisakyti institucinės globos.

8.7. 2006 m. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 7 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neįgalių vaikų visapusišką visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą lygiai su kitais vaikais (1 dalis); visuose veiksmuose, susijusiuose su neįgaliais vaikais, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus (2 dalis).

8.8. 2000 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (patikslintoje 2007 m.) inter alia nustatyta, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą (24 straipsnio 1 dalis); visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais (24 straipsnio 2 dalis).

Šiame kontekste paminėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad aiškinant Europos Sąjungos teisę būtina atsižvelgti, be kita ko, į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtintas reikalavimas visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia vadovautis vaiko interesais, taip pat yra pažymėjęs, kad kompetentingos valstybės narės institucijos, įgyvendindamos Europos Sąjungos teisę ir priimdamos atitinkamus sprendimus, turi subalansuotai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus, visų pirma atsižvelgdamos į vaikų interesus (2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo sujungtose bylose C‑356/11 ir C‑357/11 O. ir S. ir Maahanmuuttovirasto 80–81 punktai).

8.9. 2021 m. kovo 24 d. Europos Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES vaiko teisių strategija“, be kita ko, pažymima, kad vaikams globa niekada neturėtų būti skiriama tik dėl skurdo, turi būti užtikrintas perėjimas prie kokybiškos bendruomenės globos ir globos šeimoje, inter alia todėl valstybės narės raginamos skatinti nacionalines strategijas ir programas, siekiant paspartinti deinstitucionalizavimą ir perėjimą prie kokybiškų globos šeimoje ir bendruomenėje paslaugų, be kita ko, pakankamai dėmesio skiriant tam, kad vaikai, įskaitant nelydimus vaikus migrantus, būtų parengti gyvenimui be globos. Be to, kaip pažymima, turėtų būti užkirstas kelias nebūtinam šeimos gyvenimui skyrium, tačiau bet koks sprendimas dėl globos skyrimo vaikui turėtų būti priimamas visapusiškai gerbiant vaiko teises.

8.10. 2021 m. birželio 14 d. Tarybos rekomendacijoje (ES) 2021/1004, kuria nustatoma Europos vaiko garantijų sistema (toliau – Rekomendacija), be kita ko, pažymima, kad, siekiant globos deinstitucionalizavimo, reikėtų skatinti kokybišką bendruomene ar šeima grindžiamą globą, o, atsižvelgiant į bendrą vaiko padėtį ir individualius vaiko poreikius, vaikai turėtų būti apgyvendinami globos institucijose tik tokiu atveju, kai tai atitinka geriausius vaiko interesus (24 konstatuojamoji dalis). Pažymėtina, kad Rekomendacijoje kaip pažeidžiamų vaikų grupė nurodomi, be kita ko, vaikai, kuriems skirta alternatyvi globa, visų pirma institucinė, ir valstybėms narėms rekomenduojama, rengiant konkrečias nacionalines priemones, atsižvelgti į jų patiriamus sunkumus (5 straipsnio e punktas). Remiantis Rekomendacijų 10 straipsnio d punktu, apgyvendinant vaikus globos institucijose arba globėjų šeimose, rekomenduojama vadovautis geriausiais vaiko interesais ir atsižvelgti į bendrą situaciją bei individualius poreikius, taip pat užtikrinti vaikų perėjimą nuo globos vaikų globos institucijose ar globėjų šeimose prie bendruomene grindžiamos globos ar globos šeimoje ir remti jų savarankišką gyvenimą ir socialinę integraciją.

8.11. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog yra susiformavęs platus valstybių konsensusas (sutarimas), kad priimant visus sprendimus dėl vaikų svarbiausiu kriterijumi turi būti laikomi jų interesai (EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, 135–136 punktai; EŽTT Didžiosios kolegijos 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Strand Lobben ir kiti prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37283/13, 204 punktas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad EŽTT, pasisakydamas dėl minimalios ir maksimalios įvaikintojo amžiaus ribos ir vertindamas įvaikintojo ir įvaikinamojo amžiaus skirtumą, yra pažymėjęs, jog valstybių teisinėse sistemose neegzistuoja bendro sutarimo nei dėl apatinės, nei dėl viršutinės įvaikintojų amžiaus ribos, taip pat ir dėl įvaikintojo ir įvaikinamojo amžiaus skirtumo. Be to, kaip pažymėjo EŽTT, maksimalios amžiaus ribos nenustatė ir 1967 m. Europos konvencija dėl įvaikinimo, ji nenustatyta ir 2008 m. peržiūrėtoje Europos konvencijoje dėl įvaikinimo. Tad valstybės turi plačią vertinimo laisvę apsispręsti šioje srityje. EŽTT pabrėžė, jog kadangi tokie subtilūs klausimai liečia sritis, kuriose Europos Tarybos valstybės narės turi mažai bendrų nuostatų, ir apskritai atrodo, kad teisė yra pereinamajame etape, kiekvienos valstybės institucijoms turi būti palikta plati vertinimo laisvė. Šiuo atveju kalbama apie konkuruojančius įvaikintojo ir vaiko interesus, o valstybė turi pasirūpinti, kad įvaikintojais būtų parinkti asmenys, galintys pasiūlyti vaikui visais atžvilgiais tinkamiausius namus (2010 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Schwizgebel prieš Šveicariją, peticijos Nr. 25762/07, 90–93, 95 punktai).

 

III

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

9. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriamas CK 3.269 straipsnio 7 punkto, kuriuo, kaip minėta, be kita ko, nustatyta maksimali šešiasdešimt penkerių metų amžiaus riba, iki kurios asmuo galėjo būti skiriamas vaiko globėju, konstitucingumas.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste yra reikšmingos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su vaikystės, kaip konstitucinės vertybės, apsauga.

10.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, taip pat šio straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, yra konstatavęs, kad jomis yra įtvirtinti bendro pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad inter alia vaikystė, kaip konstitucinė vertybė, būtų visokeriopai puoselėjama ir saugoma (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai); Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant inter alia vaikystei, kaip konstitucinei vertybei, palankią aplinką (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d., 2022 m. lapkričio 30 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime, atskleisdamas Konstitucijos suponuojamus reikalavimus užtikrinant vaikystės, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, be kita ko, konstatavo, kad:

– Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia nepakankamos fizinės ir socialinės brandos); valstybės globa vaikystei, kaip ypač saugomai ir puoselėjamai konstitucinei vertybei, yra svarbi prielaida įgyvendinti Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį; pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį vaikams yra būtina specifinė apsauga ir parama, kad būtų sudarytos sąlygos jiems sveikai ir visapusiškai vystytis, inter alia užaugti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais;

– iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas; šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.

10.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybė, įgyvendindama savo konstitucinę priedermę kurti vaikystei palankią aplinką, privalo, nustatydama jos apsaugos ir globos būdus, ypatingą dėmesį skirti interesų apsaugai tų nepilnamečių vaikų, kurių santykiai su tėvais dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, todėl būtinas valstybės įsikišimas siekiant sudaryti sąlygas jiems sveikai ir visapusiškai vystytis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalį, įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti ir globoti šią itin socialiai jautrią ir ypač pažeidžiamą visuomenės dalį, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečius būdus, kuriais būtų sudarytos sąlygos tokiems vaikams sveikai ir visapusiškai vystytis kuo palankesnėje aplinkoje. Tai nustatydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis. Pažymėtina ir tai, kad formuojantis vaiko asmenybei, jam bręstant fiziškai, protiškai ir socialiai itin svarbus vaiko emocinis ir kitoks ryšys su juo besirūpinančiu, jį auklėjančiu ir jam atstovaujančiu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas suponuoja, kad vienas iš būdų, kuriuo būtų sudarytos sąlygos nepilnamečiams vaikams, kurių santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, vystytis kuo palankesnėje aplinkoje, būtų jų auklėjimo, priežiūros ir interesų atstovavimo patikėjimas tam pasiruošusiems asmenims, kad būtų užtikrintas sveikas ir visapusiškas vaiko vystymasis, visų pirma, šeimoje. Užtikrinant vaiko interesų pirmumą, toks būdas vertintinas kaip prioritetinis (kitų įstatymų leidėjo pasirinktų būdų kontekste).

Pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalį, įstatymų leidėjui kyla pareiga įtvirtinti teisinį reguliavimą, skirtą nustatyti, ar asmenims, siekiantiems įstatyme nustatyta forma auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams, galėtų būti tai patikėta. Nustatydamas šį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, be kita ko, privalo įtvirtinti reikalavimus, atitiktis kuriems patvirtintų reikiamą asmenų pasiruošimą šiam tikslui (inter alia reikalavimus, susijusius su tokių asmenų galimybėmis užtikrinti sveiką ir visapusišką vaiko vystymąsi, jų asmeninėmis savybėms ir kita), taip pat numatyti atvejus, kuriais asmenims dėl tam tikrų aplinkybių (kaip antai dėl aplinkybių, susijusių su jų veiksnumu, tam tikrais sveikatos sutrikimais, padarytais nusikaltimais ir pan.), patvirtinančių, kad jiems iš viso negali būti patikėta auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams, ši teisė nebūtų suteikiama. Pabrėžtina, kad tokie atvejai turi būti siejami tik su tokiomis aplinkybėmis, kurios savaime patvirtina, kad asmenims iš viso negali būti patikėta auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams; taigi, jie negali būti tokie, kuriais būtų nepagrįstai sudaromos kliūtys patikėti tam pasiruošusiems asmenims auklėti, prižiūrėti ir atstovauti vaikams.

Pažymėtina, kad nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies suponuojamo konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo. Tai, be kita ko, reiškia, kad toks įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, inter alia minėti reikalavimai, privalo sudaryti prielaidas kiekvienu atveju spręsti dėl tokio asmens realaus pasiruošimo – vertinama visuma aplinkybių, aktualių sprendžiant, ar konkretus asmuo yra pasirengęs auklėti, prižiūrėti ir atstovauti konkrečiam nepilnamečiam vaikui, kurio santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę. Be to, turi būti sudarytos prielaidos, skiriant tam pasiruošusį asmenį prižiūrėti, auklėti konkretų nepilnametį vaiką ir atstovauti jo interesams, visais atvejais nustatyti ir šiame kontekste įvertinti jo atitiktį konkretaus vaiko individualiam interesui, nulemtam inter alia jo amžiaus, brandos ir kt.

11. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (1 dalis), kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis).

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (inter alia 1998 m. lapkričio 11 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2022 m. balandžio 27 d. nutarimai).

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai).

 

IV

Civilinio kodekso 3.269 straipsnio (2000 m. liepos 18 d., 2021 m. gruodžio 23 d. redakcijos) 7 punkto atitikties Konstitucijai vertinimas

12. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriama CK 3.269 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 7 punkto atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui.

13. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintam prioritetiniam vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principui, nes vaikas turi teisę gyventi su tėvais, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia jo interesams, o tai, ar egzistuoja šeimos gyvenimas, yra fakto klausimas, priklausantis nuo susiklosčiusių artimų asmeninių ryšių. Pareiškėja pabrėžia, kad tarptautinėje teisėje nėra nustatyta maksimali globėjo amžiaus riba.

14. Minėta, kad, remiantis CK 3.269 straipsnio 7 punktu, vaiko globėju negalėjo būti skiriamas asmuo, sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnis, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis norėjo laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką.

15. Sprendžiant dėl CK 3.269 straipsnio 7 punkto atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– valstybė, įgyvendindama savo konstitucinę priedermę kurti vaikystei palankią aplinką, privalo, nustatydama jos apsaugos ir globos būdus, ypatingą dėmesį skirti interesų apsaugai tų nepilnamečių vaikų, kurių santykiai su tėvais dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, todėl būtinas valstybės įsikišimas siekiant sudaryti sąlygas jiems sveikai ir visapusiškai vystytis; pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalį, įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti ir globoti šią itin socialiai jautrią ir ypač pažeidžiamą visuomenės dalį, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečius būdus, kuriais būtų sudarytos sąlygos tokiems vaikams sveikai ir visapusiškai vystytis kuo palankesnėje aplinkoje; tai nustatydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo;

– konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas suponuoja, kad vienas iš būdų, kuriuo būtų sudarytos sąlygos nepilnamečiams vaikams, kurių santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, vystytis kuo palankesnėje aplinkoje, būtų jų auklėjimo, priežiūros ir interesų atstovavimo patikėjimas tam pasiruošusiems asmenims, kad būtų užtikrintas sveikas ir visapusiškas vaiko vystymasis, visų pirma, šeimoje;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalį, įstatymų leidėjui kyla pareiga įtvirtinti teisinį reguliavimą, skirtą nustatyti, ar asmenims, siekiantiems įstatyme nustatyta forma auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams, galėtų būti tai patikėta; nustatydamas šį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, be kita ko, privalo įtvirtinti reikalavimus, atitiktis kuriems patvirtintų reikiamą asmenų pasiruošimą šiam tikslui (inter alia reikalavimus, susijusius su tokių asmenų galimybėmis užtikrinti sveiką ir visapusišką vaiko vystymąsi, jų asmeninėmis savybėms ir kita), taip pat numatyti atvejus, kuriais asmenims dėl tam tikrų aplinkybių (kaip antai dėl aplinkybių, susijusių su jų veiksnumu, tam tikrais sveikatos sutrikimais, padarytais nusikaltimais ir pan.), patvirtinančių, kad jiems iš viso negali būti patikėta auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams, ši teisė nebūtų suteikiama; tokie atvejai turi būti siejami tik su tokiomis aplinkybėmis, kurios savaime patvirtina, kad asmenims iš viso negali būti patikėta auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams; taigi, jie negali būti tokie, kuriais būtų nepagrįstai sudaromos kliūtys patikėti tam pasiruošusiems asmenims auklėti, prižiūrėti ir atstovauti vaikams;

– nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies suponuojamo konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo; tai, be kita ko, reiškia, kad toks įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, inter alia minėti reikalavimai, privalo sudaryti prielaidas kiekvienu atveju spręsti dėl tokio asmens realaus pasiruošimo – vertinama visuma aplinkybių, aktualių sprendžiant, ar konkretus asmuo yra pasirengęs auklėti, prižiūrėti ir atstovauti konkrečiam nepilnamečiam vaikui, kurio santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę; be to, turi būti sudarytos prielaidos, skiriant tam pasiruošusį asmenį prižiūrėti, auklėti konkretų nepilnametį vaiką ir atstovauti jo interesams, visais atvejais nustatyti ir šiame kontekste įvertinti jo atitiktį konkretaus vaiko individualiam interesui, nulemtam inter alia jo amžiaus, brandos ir kt.

Minėta ir tai, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu.

15.1. Kaip minėta, pagal CK, siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti vaiko, kuris neturi keturiolikos metų ir kuris laikinai liko be tėvų globos ir siekiama jį grąžinti į šeimą arba kuris liko be tėvų globos ir negali grįžti į savo šeimą, interesus, inter alia užtikrinti jo auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti, nustatoma vaiko globa (laikinoji arba nuolatinė) inter alia šeimoje, be kita ko, šiems tikslams įgyvendinti paskiriamas vaiko globėjas.

Taigi, įstatymų leidėjas Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, suponuojamą savo plačią diskreciją nustatyti konkrečius būdus, kuriais būtų sudarytos sąlygos nepilnamečiams vaikams, kurių santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, sveikai ir visapusiškai vystytis kuo palankesnėje aplinkoje, įgyvendino kaip vieną iš tokių būdų įtvirtindamas tokių nepilnamečių vaikų globą (laikinąją ir nuolatinę) inter alia šeimoje, paskiriant globėją, kuriam, be kita ko, pavedama užtikrinti tokių vaikų auklėjimą ir priežiūrą.

15.2. Minėta, kad, pagal CK, asmuo gali būti skiriamas vaiko globėju tik atsižvelgus į vaiko globėjo parinkimui svarbias aplinkybes (kaip antai jo asmenines savybes, sveikatos būklę, sugebėjimą būti globėju, jo santykius su netekusiu tėvų globos vaiku ir vaiko interesus, mirusių vaiko tėvų (įtėvių) testamente pareikštą valią) ir tik tuo atveju, jeigu jis nėra asmuo, kuris pagal įstatymą negali būti skiriamas vaiko globėju.

Minėta ir tai, kad CK 3.269 straipsnio nuostatomis buvo nustatyti atvejai, kuriais asmuo negalėjo būti skiriamas vaiko globėju.

Kaip minėta, pagal CK, visais atvejais nustatant globą (laikinąją ar nuolatinę), inter alia skiriant globėją, vadovaujamasi, be kita ko, geriausių vaiko interesų pirmumo principu, o pirmumo teisė tapti globėjais suteikiama vaiko giminaičiams ir kitiems su vaiku emociniais ryšiais susijusiems asmenims, jeigu tai atitinka vaiko interesus.

Vadinasi, CK nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas įgyvendino savo konstitucinius įgaliojimus įtvirtinti teisinį reguliavimą, skirtą nustatyti, ar asmenys, siekiantys tapti vaiko, kurio ryšiai su tėvais yra nutrūkę arba neatsiradę, globėjais, yra pasiruošę auklėti, prižiūrėti tokį vaiką ir atstovauti jo interesams, inter alia atitinkamus reikalavimus ir atvejus, kai asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju, nes dėl tam tikrų aplinkybių jam tai negali būti patikėta.

15.3. Vertinant, ar įstatymų leidėjas ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatydamas atvejį, kuriuo asmuo negalėjo būti skiriamas vaiko globėju, savo konstitucinius įgaliojimus įgyvendino tinkamai, pažymėtina, kad, kaip minėta, remiantis CK 3.269 straipsnio 7 punktu, sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų ar vyresnis asmuo dėl savo amžiaus būtų negalėjęs būti paskirtas vaiko globėju (išskyrus sulaukusį šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnį jaunesnio kaip dešimties metų vaiko artimąjį giminaitį, kuris norėjo laikinai globoti tokį vaiką) net ir tuo atveju, jeigu jis būtų galėjęs būti skiriamas vaiko globėju, įvertinus visas kitas įstatyme nustatytas vaiko globėjo parinkimui svarbias aplinkybes.

Taigi, CK 3.269 straipsnio 7 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas galimybę asmenį skirti vaiko globėju susiejo su maksimaliu amžiumi – šešiasdešimt penkeriais metais, taip sudarydamas prielaidas visais atvejais šešiasdešimt penkerių metų ar vyresnį asmenį (išskyrus išimtį, taikomą artimiesiems giminaičiams), nepaisant jokių kitų aplinkybių, vertinti kaip tokį, kuriam būtų negalėję būti patikėta auklėti, prižiūrėti vaiką ir atstovauti jo interesams, todėl negalėjusį būti paskirtam vaiko globėju.

15.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į globos svarbą užtikrinant sveiką ir visapusišką vaikų, kurių santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, vystymąsi kuo palankesnėje aplinkoje, nėra konstitucinių argumentų teigti, kad konkretaus asmens, siekiančio tapti vaiko globėju, amžius, neįvertinus to, ar jis atitinka reikalavimus, atitiktis kuriems (kaip visumai) patvirtintų jo pasiruošimą globoti tokį vaiką, jeigu nėra kitų aplinkybių, dėl kurių vaiko globa jam iš viso negalėtų būti patikėta, pats savaime galėtų užkirsti kelią tokį asmenį nustatyta tvarka skirti vaiko globėju.

Tuo tarpu nustačius teisinį reguliavimą, kuriuo galimybė asmenį skirti vaiko globėju susieta su maksimaliu amžiumi, nepaisoma reikalavimo įstatyme nustatyti tik tokius atvejus, kuriais asmenims teisė globoti vaiką būtų visais atvejais nesuteikiama tik dėl tokių aplinkybių, kurios savaime patvirtina, kad jiems iš viso negali būti patikėta auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams; taip nepagrįstai sudaromos kliūtys skirti vaiko globėju tam pasiruošusį asmenį.

Kartu, įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu galimybę asmenį skirti vaiko globėju susiejus su maksimaliu amžiumi ir nesudarius prielaidų tokiu atveju vertinti visumos aplinkybių, aktualių sprendžiant, ar konkretus asmuo yra pasiruošęs auklėti, prižiūrėti ir atstovauti konkrečiam vaikui, kurio santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, ir nustatyti ir įvertinti jo atitiktį konkretaus vaiko individualiam interesui, nepaisoma vaiko interesų pirmumo imperatyvo lemiamų reikalavimų.

Šiame kontekste pažymėtina, jog tai nereiškia, kad asmens, siekiančio tapti konkretaus vaiko globėju, amžius iš viso nevertintinas sprendžiant dėl tokio asmens skyrimo vaiko globėju, tačiau tai negali būti aplinkybe, savaime užkertančia kelią vertinti konkretaus asmens pasiruošimą globoti vaiką.

15.5. Konstatuotina, kad CK 3.269 straipsnio 7 punkte nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo buvo įtvirtinta maksimali asmens, siekiančio globoti vaiką, amžiaus riba – šešiasdešimt penkeri metai, kai asmuo, neatitinkantis šio reikalavimo, nepaisant jo pasiruošimo globoti vaiką, visais atvejais būtų negalėjęs būti paskirtas vaiko globėju, įstatymų leidėjas sudarė prielaidas nukrypti nuo Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies ir iš jos kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo suponuojamų reikalavimų.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 3.629 straipsnio 7 punktas prieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai.

17. Konstatavus tai, Konstitucinis Teismas toliau netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.

18. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti (inter alia 2019 m. lapkričio 8 d., 2020 m. liepos 8 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2023 m. birželio 29 d. nutarimai).

Kaip minėta, Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė Civilinio kodekso 3.210, 3.224, 3.246, 3.250, 3.253, 3.254, 3.2541, 3.257, 3.261, 3.262, 3.264, 3.268, 3.269 ir 3.2761 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 13 straipsniu nauja redakcija išdėstė CK 3.269 straipsnį, kurio 7 punktą ginčija pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje.

Minėta ir tai, kad, palyginus CK 3.269 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą su nustatytuoju pareiškėjos ginčijamame CK 3.269 straipsnio 7 punkte, pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu teisinis reguliavimas iš esmės nepakito – juo nustatyta maksimali amžiaus riba, iki kurios asmuo (išskyrus vaiko artimąjį giminaitį, kai jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką) gali būti skiriamas vaiko globėju, – šešiasdešimt penkeri metai; joks kitas asmuo (nei jaunesnio kaip dešimties metų vaiko artimasis giminaitis, kuris nori laikinai globoti tokį vaiką), sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų ar vyresnis, negalėtų jokiu atveju būti paskirtas vaiko globėju (vaikui skiriant tiek laikinąją, tiek nuolatinę globą).

Taigi, konstatavus, kad CK 3.269 straipsnio 7 punktas prieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad CK 3.269 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 punktas prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 3.269 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 punktas prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai.

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

 

nutaria:

 

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.269 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija, Žin., 2000, Nr. 74-2262; 2021 m. gruodžio 23 d. redakcija, TAR, 2022-01-04, Nr. 70, identifikacinis kodas 2022-00070) 7 punktas prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai.

 

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

 

Konstitucinio Teismo teisėjai                                                                Tomas Davulis

 

Gintaras Goda

 

Aurelijus Gutauskas

 

Vytautas Mizaras

 

Algis Norkūnas

 

Daiva Petrylaitė

 

Janina Stripeikienė

 

Stasys Šedbaras