Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL Lietuvos respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. VIII-1756 172 StraipSnio papildymo ir 175 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-249
2017 m. liepos 5 d. Nr. 568
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. SV-S-69 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 8 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. VIII-1756 172 straipsnio papildymo ir 175 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-249
(toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Įstatymo projekto nesvarstyti dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ (toliau – Vyriausybės programa), 105.4 papunkčio nuostatas, turi parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (toliau – Žuvininkystės įstatymas) pakeitimo įstatymo projektą. Keisti Žuvininkystės įstatymą reikia tam, kad būtų suderinti žvejybos pajėgumai su žvejybos galimybėmis ir taip užtikrintas kiekvieno laivyno segmento ilgalaikis pelningumas, nustatyti skaidrūs ir objektyvūs žvejybos galimybių skirstymo kriterijai, kurie leistų deramai atsižvelgti į aplinkosaugos, socialinės ir ekonominės sanglaudos ir darnios plėtros poreikius. Įstatymo projekte numatytų teisinio reglamentavimo pakeitimų nepakanka šiai Vyriausybės programos nuostatai įgyvendinti.
2. Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) svarstoma byla C-540/16, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. nutartimi nutarė pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB (OL 2013 L 354, p. 22), 17 straipsnis ir 2 straipsnio 5 dalies c punktas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsnius, aiškintini taip, kad valstybei narei naudojantis 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta diskrecija draudžiama pasirinkti jai paskirtų žvejybos kvotų paskirstymo metodą, lemiantį nevienodas sąlygas šioje srityje veiklą vykdantiems ūkio subjektams varžytis dėl didesnio žvejybos galimybių kiekio, net jei toks metodas yra pagrįstas skaidriu ir objektyviu kriterijumi. Nuo Teisingumo Teismo išaiškinimo byloje C-540/16 gali priklausyti reikiamų Žuvininkystės įstatymo pakeitimų pobūdis ir apimtis.
3. Žuvų ištekliai riboti, teisės į žvejybos galimybes paskirstomos iš esmės vadovaujantis istoriniu principu, be to, naujas ūkio subjektas gali registruoti žvejybos laivą ir pradėti verslinę žvejybą tik vietoj savo registruotą žvejybos laivą arba laisvą žvejybos pajėgumą pardavusio ūkio subjekto, todėl laisva rinka verslinės žvejybos jūrų vandenyse sektoriuje praktiškai neveikia. Tokioje uždaroje rinkoje neturėtų būti taikoma įprastinė dominavimo prezumpcija (tai yra 40 procentų), reikėtų nustatyti mažesnę teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje ribą vienam ūkio subjektui, laikantis konstitucinio proporcingumo principo. Pažymėtina, kad siūlymas Žuvininkystės įstatymo 175 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti konkrečią teisės į 20 procentų žvejybos galimybių Baltijos jūroje ribą vienam ūkio subjektui Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepagrįstas pakankamai aiškiais ir objektyviais duomenimis, jame nepateikta ir jokių argumentų dėl apribojimo tolimuosiuose žvejybos rajonuose nustatymo. Be to, Žuvininkystės įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisių į žvejybos galimybes sistemą, įsigaliojo tik 2016 m. lapkričio 1 d., todėl vertinti realų šios sistemos ir šiuo metu taikomų apribojimų poveikį verslinės žvejybos jūrų vandenyse sektoriui dar anksti. Vien tik sumažinus vieno ūkio subjekto turimos teisės į žvejybos galimybes apribojimą, nebus pasiekti Vyriausybės programoje užsibrėžti tikslai. Verslinės žvejybos jūrų vandenyse sektoriaus problemas spręsti reikėtų keičiant daugiau, nei siūloma Įstatymo projekte, Žuvininkystės įstatymo nuostatų.
Pažymėtina, kad Įstatymo projekte siūlomi pakeitimai kiekybiškai žymūs ir neaišku, kaip jie paveiktų žvejybos Baltijos jūroje sektorių; žvejybai tolimuosiuose žvejybos rajonuose šie pakeitimai atsilieptų neigiamai. Reikėtų atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnio, nes įsigaliojus šiam straipsniui gali būti nepasinaudota Lietuvos žvejybos galimybėmis tolimuosiuose žvejybos rajonuose. Kadangi Žuvininkystės įstatymo 172 straipsnis taikomas visiems jūrų vandenims, vieno ūkio subjekto turimos teisės į žvejybos galimybes apribojimas iki 20 procentų būtų taikomas ir žvejybai tolimuosiuose žvejybos rajonuose. Tolimuosiuose žvejybos rajonuose vykdantiems verslinę žvejybą ūkio subjektams toks pasiūlymas visiškai nepriimtinas dėl šių priežasčių:
3.1. Nemaža dalis Lietuvai skiriamų žvejybos tolimuosiuose žvejybos rajonuose galimybių labai mažos, kad jas apsimokėtų išnaudoti su keliais žvejybos laivais. Netgi kelių rūšių žuvų žvejybos galimybes išnaudoja vienas laivas. Pavyzdžiui, Lietuvai 2017 metais skirtos šios žvejybos tam tikruose Atlanto vandenyno rajonuose galimybės: 10 tonų melsvųjų molvų, 18 tonų rombinių rajožuvių, 37 tonos juodųjų paltusų, 159 tonos atlantinių skumbrių, 98 tonos raudonųjų plekšnių. Jeigu tokios mažos žvejybos galimybės būtų išskaidytos po 20 procentų ir paskirstytos skirtingoms įmonėms, pajamos iš sugautų žuvų pardavimo nepadengtų nuplaukimo į tolimuosius žvejybos rajonus sąnaudų, taigi veikla būtų nuostolinga.
3.2. Skiriamų kiekvienai Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybei narei, tarp jų ir Lietuvai, žvejybos pačiame tolimiausiame žvejybos rajone – Pietų Ramiajame vandenyne – galimybių nepakanka nė vienai iš jų, todėl susitarusios jos sujungia visas turimas galimybes ir žvejoja paeiliui kas keleri metai. Pavyzdžiui, Lietuvai 2016 metais skirta Peru stauridžių kvota – 4 917 tonų, o visai ES – 28 100 tonų. Žvejybos Pietų Ramiajame vandenyne
sąnaudos – apie 9 mln. eurų, o stauridžių 1 kilogramo kaina – nuo 22 iki 88 centų, todėl tik visos ES žvejybos kvotos pakanka tokioms sąnaudoms padengti ir pelningai veiklai užtikrinti.
3.3. Šiuo metu tolimuosiuose žvejybos rajonuose su Lietuvos valstybės vėliava žvejoja tik 5 įmonės. Žvejybos laivai pritaikyti gaudyti tam tikrų rūšių žuvis, įmonės pasiskirsčiusios žvejybos rajonus. Jeigu visos žvejybos galimybės būtų išskaidytos po 20 procentų, įmonės nepretenduotų į tas žvejybos galimybes, kuriomis negali pasinaudoti, nes neturi įrangos, ir plaukioti tarp skirtingų žvejybos rajonų didelius atstumus neturint pakankamai didelių žvejybos galimybių yra nuostolinga.
4. Pagal Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnio 12 dalį „reorganizavus ūkio subjektą, šio ūkio subjekto kiekvienų metų duomenys, naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, proporcingi reorganizavimo metu perimtų reorganizuoto ūkio subjekto teisių ir pareigų daliai, žemės ūkio ministro nustatyta tvarka įskaitomi į reorganizuoto ūkio subjekto teises ir pareigas (jų dalį) perėmusio (perėmusių) ūkio subjekto (subjektų) atitinkamų metų duomenis, naudojamus apskaičiuojant atskaitos duomenis“.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato, kaip turi būti paskirstomos teisės ir pareigos skaidymo būdu reorganizuojamo ūkio subjekto teisių ir pareigų perėmėjams. Pavyzdžiui, paskirsčius reorganizuoto skaidymo būdu ūkio subjekto duomenis jo teises ir pareigas perėmusiems ūkio subjektams pagal atskirų laivų sugautų žuvų kiekius, suteikiant teisę į žvejybos galimybes pagal Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnį viena įmonė gali pasirinkti tuos 3 metus, kuriais prieš reorganizavimą buvusi įmonė daugiausia žuvų sugavo jai atitekusiu laivu, kita įmonė gali pasirinkti kitus 3 metus, kuriais daugiausia žuvų sugauta jai perduotu laivu. Taigi po reorganizavimo tęsiančioms veiklą skirtingus 3 metus pasirinkusioms įmonėms įskaityti reorganizuotos įmonės sugautų žuvų kiekių duomenys kartu sudėti būtų didesni už buvusios iki reorganizavimo įmonės duomenis bet kuriuo iš pasirenkamų 3 metų periodu. Vadinasi, reorganizuoto ūkio subjekto teises ir pareigas perėmę ūkio subjektai kartu gali gauti daugiau teisių į žvejybos galimybes, negu galėtų gauti prieš reorganizavimą buvusi viena įmonė, jeigu nebūtų reorganizuota ir nebūtų Žuvininkystės įstatymo 175 straipsnio 4 dalyje nustatyto apribojimo. Jeigu suteikiamų teisių į žvejybos galimybes padidėtų vieniems ūkio subjektams, kiti ūkio subjektai jų gautų mažiau, negu turėtų būti suteikta pagal atskaitos duomenis, todėl nepakeitus Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnio 12 dalies ir nenustačius, kaip turėtų būti įskaitomi reorganizuotų jungimo ir skaidymo būdais ūkio subjektų duomenys skaičiuojant reorganizuotų ūkio subjektų teises ir pareigas perėmusių ūkio subjektų atskaitos duomenis, skirstant teises į žvejybos galimybes, galėtų būti pažeistas proporcingumo principas ir kitų asmenų teisės. Įstatymo projektas neturėtų būti svarstomas kartu nepakeičiant ir Žuvininkystės įstatymo 174 straipsnio 12 dalies.
5. Pagal Žuvininkystės įstatymo 177 straipsnio 6 dalies 3 punktą „jei ūkio subjektas turi teisę į didesnes žvejybos galimybes Baltijos jūroje, negu nustatyta šio įstatymo 175 straipsnio 4 dalyje, teisės į žvejybos galimybes dalis, viršijanti šio įstatymo 175 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, panaikinama“. Sumažinus Žuvininkystės įstatymo 175 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, kaip siūloma Įstatymo projekto 2 straipsnyje, keli ūkio subjektai turėtų teisę į didesnes žvejybos Baltijos jūroje galimybes, negu būtų apribota.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra
konstatavęs – „neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai); asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai)“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. KT1-N1/2017), todėl siūlomi ūkio subjektų veiklos ribojimai turėtų būti skirti ateičiai. Pagal Žuvininkystės įstatymo 172 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams yra suteiktos teisės į žvejybos galimybes 3 kalendoriniams metams ir jos turėtų būti išlaikytos nustatytą laiką.
Ūkio subjektams suteiktų 3 kalendoriniams metams (2017, 2018, 2019 metams) teisių į žvejybos galimybes galiojimo pabaigoje, tai yra 2019 metų pabaigoje, turės būti iš naujo paskirstytos teisės į žvejybos galimybes kitam laikotarpiui, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. ūkio subjektai galėtų toliau žvejoti pagal suteiktas teises į 2020 ir vėlesnių metų žvejybos galimybes. Siekiant nepažeisti ūkio subjektų teisėtų lūkesčių, Įstatymo projekto nuostatos turėtų įsigalioti 2019 m. lapkričio 1 dieną. Be to, turėtų būti nustatyta, kad jos taikomos suteikiant teises į 2020 ir vėlesnių metų žvejybos galimybes, kai pagal ūkio subjektų turimas teises į žvejybos galimybes jau bus paskirstytos visos 2017–2019 metų žvejybos galimybės. Prieš 3 mėnesius iki Įstatymo projekto nuostatų įsigaliojimo turėtų būti priimti ir jų įgyvendinamieji teisės aktai, kad ūkio subjektai galėtų pasirengti jų veiklos reguliavimo pokyčiams.