Administracinė byla Nr. A-127-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03486-2021-9
Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2022 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) G. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas 1) iš dalies panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 49-410-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises G. R. į likusią neatkurtą 0,6525 ha žemės buvusios savininkės R. R. turėtą žemę remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais (F.55 Ap.10 B. 672 L. 86 ap.).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. NŽT Sprendime nurodė, kad pagal pareiškėjo prašymą atkurti nuosavybės teises į G. R. tenkantį buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,3073 ha žemės, iš jų 0,2148 ha žemės Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,0925 ha žemės, Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, esantį Vilniaus apskrities, Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, nusprendžia atkurti nuosavybės teises į G. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0224 ha žemės grąžinant natūra 0,0224 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,0030 ha žemės sklype Nr. 57 (duomenys neskelbtini) komunalinės zonos teritorijoje, Vilniuje (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuosavybės teisės į G. R. tenkančią žemės valdos dalį 0,2776 ha žemės, iš jų 0,1667 ha Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje ir 0,1109 ha žemės Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje atkurtos anksčiau. Nuosavybės teisės į G. R. tenkančią žemės valdos dalį 0,0073 ha žemės, iš jų 0,0073 ha žemės Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bus atkurtos vėliau.
2.2. NŽT turėjo duomenis, kad pareiškėjo senelė R. R. iki nacionalizacijos turėjo 3,5 dešimtinės žemės (tai yra 3,81 ha žemės) ir tai patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai. Atsižvelgiant į tai, kad į buvusios savininkės R. R. turėtą 3,81 ha žemės yra keturi pretendentai, jo nuomone, NŽT turėjo jam atkurti nuosavybės teises ne į 0,3073 ha žemės o į 0,9525 ha žemės, o vėliau turi būti atkurtos nuosavybės teisės ne į 0,0073 ha žemės, o į 0,6525 ha žemės.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pareiškėjas ydingai formuluoja savo skundo reikalavimus. NŽT 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 49S-410-(14.49.3) buvo nuspręsta „Atkurti nuosavybės teises į piliečiui G. R., a. k. (duomenys neskelbtini), tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 0,0224 ha žemės <...> grąžinant natūra 0,0224 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,0030 ha (vertė 135745 Eur (šimtas trisdešimt penki tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt penki eurai)) žemės sklype.“ Taigi, šiuo administraciniu sprendimu pareiškėjas įgijo nuosavybę teisę į minėtą žemės sklypo dalį, t. y. jokios kitos (faktinės, teisinės) aplinkybės Sprendimu nebuvo nustatytos.
4.2. Pareiškėjo siekis nėra ginčyti Sprendimą (žemės suteikimą), nes jis nesutinka su turimu atkurtinos žemės likučiu. Sprendimo 4 punkte nurodytas likutis proporcingai mažinamas pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą sprendimu atkuriamą plotą, tačiau jis nedaro jokios įtakos bendram turimam (atkurtinam) plotui. Sprendimo preambulėje matoma, kad bendras atkurtinas plotas – 0,3073 ha, tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodomas plotas – 0,9525 ha, todėl pareiškėjo reikalavimas keisti tik neatkurto likučio dydį (vietoje 0,0073 ha įrašant 0,6525 ha), nekeičiant bendro atkurtino ploto yra teisiškai neįgyvendintinas.
4.3. Vilniaus miesto skyrius 2018 m. birželio 29 d. raštu Nr. 49SF-1607-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ išnagrinėjo G. R. 2018 m. birželio 7 d. prašymą dėl buvusių savininkų R. R. 3,5 dešimtinių ir S. R. 3 dešimtinių. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėto žemės ploto. Vilniaus miesto skyrius minėtu administraciniu aktu be kita ko nurodė, kad „Jūsų atveju vėliausi nuosavybės teisę į žemę patvirtinanti duomenys yra Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vilniaus apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931 m. – 1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021, įrašyti duomenys, kuriuose nurodyta, kad savininkai R. M. įpėdiniai — žmona R., sūnūs S. ir R. ir duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4 ha 9170 m. žemės. Duomenų kada mirė buvęs savininkas R. M. neturime, todėl neturime įstatyminio pagrindo spręsti ar 1924 metų duomenys nėra tapatūs 1931 m. – 1937 m. metų duomenims, darytina prielaida, kad kalba eina apie ta pačią žemę.
4.4. Skyriuje turimame Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše yra įrašyta, kad S. R. turėjęs 3 dešimtinių žemės plotą, (duomenys neskelbtini) kaime, R. R. turėjusi 3,5 dešimtinių žemės plotą, (duomenys neskelbtini) kaime, tokio savininkas kaip R. M. minėtame sąraše nėra, o tai leidžia manyti, kad 1924 metams jis jau buvo miręs.
4.5. NŽT, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-1533- 535/2020, 2020 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-2265-(14.49.2) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 185 „dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ pakeitimo“ nusprendė, kad pareiškėjas „turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2148 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, 0,0925 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje“, t. y. pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3073 ha (0,2148 ha + 0,0925 ha) ir toks likutis yra nustatytas galutiniu (įsiteisėjusiu) teismo sprendimu.
4.6. Pareiškėjui buvo atsisakyta atnaujinti terminą naujų (jeigu tokių būtų) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą dokumentų pateikimui, t. y. net du res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią turintys teisminiai procesai (sprendimai) sudaro savarankiškus teisinius pagrindus pripažinti, kad pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo G. R. skundą atmetė.
6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:
6.1. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. birželio 29 d. raštu Nr. 49SF-1607-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ išnagrinėjo G. R. 2018 m. birželio 7 d. prašymą dėl buvusių savininkų R. R. 3,5 deš. ir S. R. 3 deš. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėto žemės ploto. Vilniaus miesto skyrius minėtu administraciniu aktu be kita ko nurodė, kad „Jūsų atveju vėliausi nuosavybės teisę į žemę patvirtinanti duomenys yra Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vilniau apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931-1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021, įrašyti duomenys, kuriuose nurodyta, kad savininkai R. M. įpėdiniai - žmona R., sūnūs S. ir R. ir duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4 ha 9170 m. žemės. Duomenų kada mirė buvęs savininkas R. M. neturime, todėl neturime įstatyminio pagrindo spręsti ar 1924 metų duomenys nėra tapatūs 1931-1937 metų duomenims, darytina prielaida, kad kalba eina apie ta pačią žemę. Be to pažymėtina, kad Skyriuje turimame Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše yra įrašyta, kad S. R. turėjęs 3 dešimtinių žemės plotą, (duomenys neskelbtini) kaime, R. R. turėjusi 3,5 dešimtinių žemės plotą, (duomenys neskelbtini) kaime, tokio savininkas kaip R. M. minėtame sąraše nėra, o tai leidžia manyti, kad 1924 metams jis jau buvo miręs. Tuo pačiu pranešame, kad Skyriuje vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į kitos buvusios savininkės R. R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, kuri giminystės ryšiais su Jumis nesusijusi <....> nuosavybės teisių atkūrimas į Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše įrašytą S. R. turėtą 3 dešimtinių žemės plotą ir Riešės valsčiaus m. sąraše įrašytą R. R. turėtą 3,5 dešimtinių žemės plotą, Skyriuje vykdomas nebus“. Teismas sutiko su NŽT pozicija, kad šis administracinis aktas yra galiojantis (nebuvo apskųstas), taigi, pareiškėjas sutiko su valstybinės žemės patikėtinio nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.
6.2. NŽT atsiliepime į skundą pažymėjo, jog, vertindama G. R. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą bylų dokumentus disponavo Riešės valsčiaus 1925 m. sąrašu, t. y. dokumentas nėra naujai teikiamas.
6.3. Pareiškėjas 2020 m. kovo 31 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydamas „atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teisės atkūrimo klausimą nagrinėjančiai institucijai – NŽT – papildomus G. R. nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (jo tėvo S. R. turėtą 2,73 ha žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime) patvirtinančius dokumentus (išrašą iš Vilniaus apygardos Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio technikos departamento Vyriausybinio parceliavimo bylos; F. 147, Ap. 8, B. 309)“.
6.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-14560- 807/2020 tenkino pareiškėjo reikalavimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-141-392/2021 nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo G. R. prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikti NŽT papildomus pareiškėjo nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus, atmesti.
6.5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-141-392/2021 konstatavo, kad „Iš pareiškėjo į bylą pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas po 2003 m. gruodžio 31 d., kuomet baigėsi paskutinis įstatymu nustatytas terminas pateikti institucijoms nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus, dėl jo pareiškimą įrodančių dokumentų gavimo į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi tik 2017 metais ir vėliau, o tai reiškia, jog jis nepateikė jokių įrodymų, kad per keliolikos metų laikotarpį būtų atlikęs bet kokius veiksmus siekdamas pagrįsti savo reikalavimą dėl žemės grąžinimo. Pareiškėjas nurodo, kad atlikti reikiamų dokumentų paiešką jam sutrikdė liga. Tačiau pareiškėjas pateikė tik dokumentus liudijančius apie jo ligą 1998 - 1999 metais. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių sutrukdžiusių jam surinkti reikiamus dokumentus nepasibaigus terminui, kurį jis prašo atnaujinti. Kaip minėta, termino praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, jeigu jos egzistavo dar terminui nepasibaigus ir atėmė galimybę arba sutrukdė asmeniui atlikti per nustatytą terminą reikiamus veiksmus, be to, šios priežastys turi pateisinti termino praleidimo laikotarpį. Kadangi pareiškėjas tokių priežasčių nenurodė, jo pareiškimas negalėjo būti patenkintas“.
6.6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1553-535/2020 tenkino pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą ir be kita ko nusprendė „<...> Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016-04-22 sprendimą Nr. 49-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-l553-535/2020 konstatavo, kad „G. R. turi teisę atkurti - į 0,3073 ha, t. y. % 1,2292 ha“, t. y. tiek pat kiek Nacionalinė žemės tarnyba nurodo Sprendime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 atmetė apeliacinius skundus ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
6.7. NŽT, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-1533-535/2020, 2020 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-2265-(14.49.2) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 185 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ pakeitimo“ nusprendė, kad G. R. „turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2148 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, 0,0925 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje“.
7. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti peržiūrimas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
8. Teismas nurodė, kad byloje duomenų, kurie akivaizdžiai patvirtintų, jog atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeistos teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, reikalavimai ir / ar kad juos priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ir pan., nenustatyta.
9. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl Sprendimo dalies panaikinimo atmetė, taip pat teismas atmetė išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti NŽT priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui į likusią neatkurtą 0,6525 ha žemės buvusios savininkės R. R. turėtą žemę remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais.
III.
10. Pareiškėjas G. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.
11. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas neaptarė esminių ir teisiškai reikšmingų aspektų, t. y. nepasisakė, kokie asmenys pagal Įstatymą gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, koks asmuo laikomas buvusiu savininku, kas yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir tai, kad, atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą visais atvejais privaloma nustatyti kas nacionalizacijos metu buvo nusavintos žemės šeimininkas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus.
11.2. Visi teismų sprendimai, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismas (išskyrus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1164-525/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018) buvo priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išvadomis ir klaidingais duomenimis.
11.3. Pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningas, aktyvus, teikė visus reikalingus dokumentus, o nuosavybės teisių atkūrimas vyksta jau nuo 1997 m. lapkričio 7 d.
11.4. NŽT Sprendimu pažeidė Įstatymą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga).
konstatuoja:
IV.
13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti NŽT priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui į likusią neatkurtą 0,6525 ha žemės buvusios savininkės R. R. turėtą žemę remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais, pagrįstumo ir teisėtumo.
14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą, taip pat atmetė išvestinį reikalavimą įpareigoti NŽT atlikti veiksmus.
15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad visi teismų sprendimai, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismas (išskyrus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1164-525/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018) buvo priimti vadovaujantis klaidingais duomenimis, todėl pareiškėjas prašo vadovautis jo pateiktais Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais.
16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
18. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
19. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta. Įrodymų tyrimo teisme betarpiškumas yra suprantamas kaip šalių ir jų atstovų pateikiamų paaiškinimų, liudytojų parodymų išklausymas teismo posėdyje, rašytinių paaiškinimų, dokumentų, kitų rašytinių įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017, 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2023).
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės vieninteliu argumentu, kad visi teismų sprendimai buvo priimti vadovaujantis klaidingais duomenimis, nors turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais.
23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-141-392/2021, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. eA-4671-1062/2020) buvo nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas G. R. turi teisę atkurti nuosavybė į 0,3073 ha (toks likutis yra nustatytas galutiniu (įsiteisėjusiu) teismo sprendimu), be to, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-141-392/2021 buvo atsisakyta atnaujinti terminą naujų (jeigu tokių būtų) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą dokumentų pateikimui.
24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendime visos ginčui svarbios aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas ir nėra pagrindo įpareigoti NŽT atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus.
25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija