Administracinė byla Nr. eA-518-502/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02792-2020-7
Procesinio sprendimo kategorija 4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslinęs prašė ištirti, ar: 1) Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracijos direktorius) 2020 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas; 2) Aprašo 15, 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams (t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą), atitinka įstatymų viršenybės, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principus, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, CK 4.67 straipsnio bei CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas; 3) Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas; 4) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba, Taryba) 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nustačius, kad ginčijamų teisės aktų nuostatos neatitinka aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, pareiškėjas prašė pripažinti jas prieštaraujančiomis šiems teisės aktams.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Aprašas priimtas Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ Nr. 1-326 patvirtintų Taisyklių pagrindu. Aprašo 1 punkte nustatyta, kad Aprašas parengtas, įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatytą savarankiškąją savivaldybių funkciją (švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas) ir vadovaujantis Taisyklių 14 punkte nustatytu reikalavimu laikino statinio savininkui ar teisėtam valdytojui, naudotojui iškėlus laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą) sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą) jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka.
3. Pareiškėjas teigė, kad Savivaldybės ir Administracijos direktoriaus (toliau – ir atsakovai) paaiškinimai, jog remiantis Taisyklių 1 punktu Taisyklės galioja visiems asmenims Savivaldybės teritorijoje, nepriklausomai jų turimos nuosavybės teisinio statuso (privačios ar viešosios nuosavybės), t. y. kad, pasak atsakovų, jų teisė nustatyti ir privačių žemės sklypų sutvarkymo tvarką kyla iš minėtų Taisyklių nuostatų, yra nepagrįsti, nes pagal Taisyklių 3 punktą asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose. Pasak pareiškėjo, tai, kad Taisyklių 1 punktas nustato, jog Taisyklės galioja visoje savivaldybės teritorijoje visiems asmenims, reiškia, jog tokiu būdu yra nustatomas Taisyklių galiojimas erdvės ir asmenų atžvilgiu. Taigi, tai yra bendra Taisyklių galiojimą ir taikymą nustatanti nuostata, nedetalizuojanti konkrečių teisių ir pareigų įgyvendinimo, konkrečių elgesio taisyklių. Pareiškėjas pažymėjo, kad Taisyklių 3 punkto nuostata „asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose“ tik nustato bendrą taisyklę, kad už tvarką ir švarą atsakingas pats teritorijos savininkas (jos valdytojas), tačiau nedetalizuoja nei kaip, nei kokiu būdu tai turi būti įgyvendinama. Tuo tarpu Taisyklių 4 punkte jau aiškiai nustatyta už kokių teritorijų tvarką ir švarą atsakinga yra savivaldybė: „savivaldybė organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu priskirtų bendrojo naudojimo teritorijų, kelių, gatvių, šaligatvių, takų valymą ir priežiūrą bei nustato Neries upės krantinės ir kranto juostos naudojimo tvarką“. Taigi, Taisyklės aiškiai apibrėžia, už kokių teritorijų tvarkymą yra atsakinga savivaldybė, kas iš esmės atitinka Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu savivaldybei priskirtą funkciją – švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimą.
4. Pareiškėjo teigimu, tai, kad Taisyklių 14 punkte nėra expressis verbis (tiesiogiai) įvardinta, kokiems žemės sklypams taikoma ši nuostata, savaime nereiškia, kad ši Taisyklių nuostata taikoma visiems sklypams be išimties. Pareiškėjo nuomone, sisteminis Taisyklių 3 punkto, numatančio, kad asmuo pats tvarko jam nuosavybės teise priklausančią teritoriją, 4 punkto nuostatos, numatančios, už kokių teritorijų tvarką ir švarą atsakinga savivaldybė, bei Taisyklių 14 punkto nuostatos, nustatančios, kad „savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus“, aiškinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad Taisyklių 14 punkte nustatytas reguliavimas taikomas ir kitoms, nei Taisyklių 4 punkte išvardintoms, viešosioms teritorijoms ir kad Savivaldybės taryba pavedė Administracijos direktoriui nustatyti tvarką, pagal kurią būtų organizuojamas ir privačių žemės sklypų sutvarkymas.
5. Pareiškėjas mano, kad Administracijos direktorius, Aprašo 2 punkte nustatydamas, jog jis (Aprašo 2 punktas) taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, ne tik pažeidė minėtų teisės aktų bei teisės principų nuostatas, bet ir praplėtė Taisyklių 14 punkte nustatyto reguliavimo taikymo ribas ir nustatė naują, Taisyklių 14 punkte nenumatytą, reguliavimą (taikomą ir privačios nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams) bei tokiu būdu viršijo jam Taisyklėmis suteiktus įgaliojimus – veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus).
6. Pareiškėjas akcentavo, kad viešojoje teisėje taikomas bendrasis reikalavimas viešojo administravimo aktus grįsti įstatymais. Teisės normomis nepagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas ir su jau minėtu įstatymo viršenybės principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pareiškėjas teigė, kad, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės institucijų savarankiškai funkcijai priskirtas švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas, tačiau nei Vietos savivaldos įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikia savivaldybės institucijoms įgaliojimų reguliuoti tvarką ir švarą privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomose ne viešose teritorijose (šiuo atveju – žemės sklypuose), tuo labiau jų tvarkyti. Atsižvelgdamas į tai, kad administracinėje teisėje leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta, o visa kita draudžiama, pareiškėjas darė išvadą, kad Savivaldybės taryba neturi teisės nustatyti naujų, įstatymais nepagrįstų, elgesio taisyklių, taikomų iškėlus laikiną statinį iš privataus žemės sklypo. Pasak pareiškėjo, Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, yra priimtas viršijus Savivaldybės tarybai suteiktus įgaliojimus, pažeidžiant teisėtumo ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylančius įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principus, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad Aprašu ribojama ir nuosavybės teisės apimtis: nustatytos privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos (pavyzdžiui, išvežti iš sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį (Aprašo 3 p.)) bei nuosavybės teisės ribojimai (sankcija) – priverstinis sklypo sutvarkymas (jame likusio turto (daiktų) paėmimas ir išvežimas, neatlyginant paimtų daiktų vertės) savivaldybės lėšomis, statinio savininkui pačiam nesutvarkius žemės sklypo (Aprašo 16, 17 bei 24 punktai). Pareiškėjas teigė, kad Savivaldybė, būdama žemės sklypo ar viešosios teritorijos savininkė ar teisėta valdytoja, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų, jos, kaip savininkės, teisių ir teisėtų interesų, laikytųsi jos nustatytų tvarkymo ir naudojimo sąlygų, tačiau savivaldybės nustatyti reikalavimai negali būti taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomuose sklypuose. Pareiškėjas pabrėžė, kad joks įstatymas nesuteikia savivaldybės institucijoms teisės nustatyti tvarkos ir švaros reikalavimus, taikomus privačiuose žemės sklypuose, todėl nėra pagrindo „viešosios vietos“ sąvoką aiškinti plačiau, nei ji aiškinama panašius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose.
8. Pareiškėjas teigė, kad sistemiškai aiškinant Aprašo 3, 15, 16, 17 bei 24 punktų nuostatas matyti, jog statinio savininkui nesutvarkius žemės sklypo, minėtus darbus atlieka, t. y. sutvarko žemės sklypą, savivaldybė (Aprašo 16–17 punktai), o savivaldybei tvarkant privačius sklypus yra išvežami asmeniui priklausantys daiktai, t. y. nustatomi nuosavybės teisės ribojimai, nors pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama. Pareiškėjas pažymėjo, kad turto (daikto) paėmimas, įėjimas į privačios nuosavybės teise valdomą teritoriją būtų teisėtas tik tuo atveju, jei tokia teisė ir jos įgyvendinimo tvarka expressis verbis (tiesiogiai) būtų nustatyta įstatyme. Administracijos direktorius savo įsakymu negali nustatyti nuosavybės teises ribojančių sąlygų (patekimas į privatų sklypą, jame esančių daiktų paėmimas ir pan.), kurios nebūtų grindžiamos įstatymu. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra įstatyme nustatyto teisinio pagrindo įsiterpti į asmens privačią nuosavybę ir sutvarkyti privatų žemės sklypą, išvežti iš jo daiktus, o poįstatyminiu teisės aktu negalima nustatyti asmens teisių ribojimų, negalima išplėsti savivaldybės funkcijų, jos kompetencijos ribų. Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta savivaldybės kompetencija užtikrinti švarą ir tvarką viešosiose vietose ar tvirtinti atitinkamos funkcijos įgyvendinimo taisykles savaime nesudaro galimybės nukrypti nuo teisės aktų hierarchijos, įstatymo viršenybės principų bei priimti naujas, ribojančio pobūdžio poįstatyminio teisės aktų lygmens nuostatas, nes nei viena Savivaldybės kompetenciją nustatanti norma nenustato minėtų asmens teisių ribojimų pagrindų ir tvarkos.
9. Pareiškėjo teigimu, Aprašas ta apimtimi, kuria numato savivaldybės teisę pačiai tvarkyti ir privačius sklypus, jei to nepadaro laikino statinio savininkas, t. y. Aprašo 15, 16 ir 17 punktuose nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria jis taikomas ne tik viešosiose teritorijose, bet privačios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose, prieštarauja teisėtumo, įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principams, CK 4.67 straipsniui, CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktui, o Aprašo 17 punktas prieštarauja dar ir Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai.
10. Pareiškėjas nurodė, kad likusių Aprašo nuostatų, reglamentuojančių Savivaldybės atliekamus veiksmus, kai statinio savininkas nesutvarko sklypo, taikymas priklauso nuo Aprašo 15–17 punktų taikymo apimties, todėl nėra tikslinga tirti kitų Aprašo nuostatų, nes nustačius Aprašo 15–17 punktų prieštaravimą įstatymams, šios nuostatos ir jas detalizuojantys likę Aprašo punktai būtų taikomi, atsižvelgiant į Aprašo 15–17 punktų taikymo ribas.
11. Pareiškėjas į bylą pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė dalį argumentų, pateiktų pareiškime ir papildomai atkreipė dėmesį ir į tai, kad kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, kuriuose reglamentuojama savivaldybės institucijų kompetencija nustatyti atitinkamą reglamentavimą, taikomą viešosiose vietose, viešąja vieta laiko savivaldybės teritorijoje esančia savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausančia ar patikėjimo teise valdoma teritorija (išskyrus išnuomotą ar perduotą naudotis); viešojo naudojimo teritorija (gatvės, vietinės reikšmės keliai, aikštės, žalieji plotai), t. y. viešoji vieta nėra siejama su privačia nuosavybe. Pareiškėjas pažymėjo, kad „viešosios vietos“ sąvokos aiškinimą jis sieja su nuosavybės neliečiamumo bei įstatymo viršenybės principų įgyvendinimu, administracinėje teisėje galiojančiu principu „viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama, yra draudžiama“, su kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose savivaldybės institucijų kompetenciją nustatyti atitinkamą reglamentavimą, taikomą viešosiose vietos, pateiktu viešosios vietos apibrėžimu. Tuo tarpu atsakovų pateikti viešosios vietos aiškinimo pavyzdžiai yra susiję tik su baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymu, nors šiuo konkrečiu atveju yra vertinama savivaldybės funkcijų įgyvendinimo apimtis. Kiekvienas turto savininkas turi pats savo nuožiūra rūpintis savo turtu (taip pat ir jo tvarka bei švara) bei tuo pačiu turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių.
12. Pareiškėjas mano, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija turi būti aiškinama, atsižvelgiant į nuosavybės neliečiamumo principą, o tai reiškia, kad savivaldybė, būdama viešųjų teritorijų (vietų) savininke ir (ar) valdytoja, taip pat turi rūpintis jai priklausančiu turtu: turi užtikrinti tvarką ir švarą jos valdomose teritorijose ir kaip šių teritorijų savininkė ar valdytoja gali nustatyti su tvarka ir švara susijusias elgesio taisykles, taikomas tik viešosiose, t. y. valstybei ar savivaldybei priklausančiose, vietose. Pareiškėjo nuomone, šiuo konkrečiu atveju Administracijos direktorius, nustatydamas privačių sklypų tvarkymo reikalavimus, privačios nuosavybės ribojimus, viršijo įstatymu suteiktus įgaliojimus bei pažeidė įstatymo viršenybės bei nuosavybės neliečiamumo principus. Apraše nėra nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, kad Aprašas taikomas tik tiems privatiems sklypams, kurie laisvai prieinami visuomenei. Todėl net jei ir būtų vadovaujamasi atsakovų pateiktais argumentais, Aprašo 2 punktas, nenumatantis sąlygų dėl privačių sklypų prieinamumo visuomenei, būtų taikomas visiems privatiems sklypams be išimties.
13. Pareiškėjas teigė, kad atsakovų minimos Vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) nuostatos yra bendrojo pobūdžio normos, apibrėžiančios atsakovų funkcijas, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo nustatyti nuosavybės teisės ribojimus lemiančias nuostatas, kurios gali būti nustatomos tik įstatymu. Pabrėžė, jog atsakovai nenurodė nei vieno įstatymo, išskyrus abstrakčias Vietos savivaldos įstatymo ir ANK nuostatas, kuriose būtų savivaldybėms suteikta teisė / pareiga organizuoti būtent privačių sklypų tvarkymą ar nustatytos analogiškos privačių sklypų savininkų pareigos, kokios yra nustatytos ginčijamų teisės aktų nuostatose.
14. Atsakovai Savivaldybė ir Taryba atsiliepimuose su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.
15. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas su 2020 m. gegužės 29 d. raštu į Administracijos direktorių kreipėsi, prašydamas suteikti informaciją, ar yra priimtas įsakymas, reglamentuojantis Taisyklių 14 punkte nurodytą žemės sklypo tvarkymo darbų tvarką. Savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrius 2020 m. birželio 9 d. raštu informavo pareiškėją apie priimtą 2020 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. 30-1123/20 „Dėl žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas). 2020 m. rugpjūčio 6 d. teikimu pareiškėjas pasiūlė panaikinti Aprašo 2 punkto nuostatą. 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštu pareiškėjui buvo pateikti paaiškinimai dėl Aprašo 2 punkto nuostatos taikymo, atsisakant pakeisti ar panaikinti šią nuostatą.
16. Atsakovai teigė, kad pareiškėjas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, nes teikė pasiūlymą tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, tuo tarpu į teismą kreipėsi ne tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, bet ir dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktų panaikinimo. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė imperatyvią savo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, nustatytą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, ir nesuteikė galimybės Administracijos direktoriui pasisakyti dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktų teisėtumo, tačiau juos ginčija teisme. Atsakovai analogiškai vertino ir pareiškėjo elgesį, ginčijant Taisyklių 14 punktą – dėl šios nuostatos panaikinimo nustatyta tvarka pareiškėjas pasiūlymo Tarybai neteikė, tačiau ją ginčija teismine tvarka. Atsakovų nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas į teismą dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktų bei Taisyklių 14 punkto panaikinimo kreipėsi neleistinai – neįgyvendinęs pareiškėjui nustatytos jo įgaliojimų vykdymo tvarkos, todėl pareiškėjo pareiškimo dalis dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktų bei Taisyklių 14 punkto paliktina nenagrinėta.
17. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas netinkamai patikslino savo pareiškimą, nes neįvertino reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų, pareiškėjo patikslintame pareiškime yra daug prieštaravimų. Pareiškėjas faktiškai neištaisė savo pareiškimo trūkumų, pareiškimas ir toliau yra grindžiamas abstrakčiais ir prieštaringais pasvarstymais dėl atsakovų priimtų aktų teisėtumo, o ne konkrečiais ir aiškiais argumentais. Pareiškėjas, remdamasis vien deklaratyviais argumentais, neatlikęs išsamesnės analizės ir Administracijos direktoriaus pozicijos įvertinimo, vis tiek kreipėsi į teismą, ginčydamas Aprašo 2 punktą. Šiuos veiksmus atsakovai vertina, kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
18. Atsakovai teigė, kad pareiškėjas konkrečiai neidentifikavo, kokiam konkrečiam įstatyminiam reguliavimui prieštarauja Aprašo 2 punktas (ar kiti ginčijami punktai). Pareiškėjas akcentavo tik tai, kad, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės institucijų savarankiškai funkcijai priskirtas švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas – neva Savivaldybė šiuo atveju švarą ir tvarką nori užtikrinti ir ne viešosiose vietose. Tačiau pareiškėjas neatskleidė „viešosios vietos“ sąvokos, kas patvirtina, kad pareiškėjas palieka neįvertintus reikšmingus teisinio reguliavimo aspektus, apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais apie ginčijamų aktų neteisėtumą ir tokiu būdu netinkamai formuluoja savo pareiškimą. Be to, atsakovų nuomone, pareiškėjas painioja „viešosios vietos“ ir „viešosios nuosavybės“ sąvokas. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis vertina, kad asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomas sklypas negali būti laikomas viešąja vieta.
19. Atsakovų teigimu, pareiškėjas vien abstrakčia pozicija apie privačios nuosavybės neliečiamumą nori užginčyti pagrįstą ir teisėtą teisinį reguliavimą, kuris yra skirtas ne išimtinai privačiai nuosavybei, bet viešoms vietoms, taip, kaip tokią savivaldybės kompetenciją nustato Vietos savivaldos įstatymo nuostatos. Iš esmės pareiškėjas ignoruoja šią Savivaldybės kompetenciją, nori Savivaldybės kompetenciją apriboti be paaiškinimų ir argumentų. Atsakovai mano, kad pareiškėjas faktiškai nori neleistinai susiaurinti Vietos savivaldos įstatyme nustatytą savivaldybės funkciją „švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas“ iki tokio lygio, kad Savivaldybė švarą ir tvarką užtikrintų tik pačiai savivaldybei priklausančiuose sklypuose.
20. Atsakovai nurodė, kad Savivaldybė 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštu „Dėl siūlymo panaikinti Žemės sklypo sutvarkymo iškėlus laikiną statinį aprašo 2 punkto nuostatą“ paaiškino pareiškėjui, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktas nustato, jog savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija yra švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas, o šios funkcijos tinkamą įgyvendinimą papildo to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 punktas, kuris nustato, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra taisyklių, už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė, ir kitų taisyklių tvirtinimas. ANK 366 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už savivaldybių tarybų patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą, todėl Taryba patvirtino Taisykles, kurių 14 punktas nustato, kad „iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka“. Atsakovai teigė, kad 2020 m. rugsėjo 6 d. rašte taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį, jog Aprašas neriboja asmenų teisių ar laisvių ir yra skirtas įgyvendinti Taisyklių reikalavimus, kurie išplaukia iš įstatymų nuostatų. Pagal Taisykles ir Aprašą Savivaldybės administracijos darbuotojai užtikrina švarą ir tvarką Savivaldybės teritorijoje, tame tarpe ir privačiuose žemės sklypuose, jei šių sklypų savininkai nevykdo teisės aktų reikalavimų ir patys tinkamai nesitvarko žemės sklypų. Nei Taisyklės, nei Aprašas neriboja asmenų teisės valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypais, tačiau garantuoja visuomenės interesą gyventi tvarkingoje, švarioje ir estetiškai gražioje aplinkoje. Atsakovų manymu, Administracijos direktorius išsamiai pareiškėjui paaiškino, kad Aprašo 2 punkto nuostata, jog Aprašas galioja ir privačių sklypų atvejais, yra visiškai teisėta ir pagrįsta, paremta teismų išaiškinimais.
21. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad ir kitos Lietuvos savivaldybės viešomis vietomis laiko ne tik valstybei ar savivaldybei nuosavybes teise priklausančias teritorijas. Be to, ne tik savivaldybės, bet ir kitos institucijos viešąja vieta laiko ir kitas, ne tik savivaldybei ir valstybei priklausančias teritorijas, t. y. viešoji vieta nesiejama išimtinai tik su viešąja nuosavybe. Atsakovai laikosi pozicijos, kad viešąja vieta iš esmės laikomos tokios vietos, į kurias galima laisvai patekti, jose bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, neatribojant, ar tai yra kaip viešoji nuosavybė valdoma teritorija, objektas, ar kaip privati nuosavybė. Atsakovų teigimu, vieša vieta laikytina net privačia nuosavybe priklausantys objektai, kaip antai daugiabučio rūsys, butas, privatus namas ir t. t. Pareiškėjo pozicija, kad viešąja vieta laikytina tik viešoji nuosavybė, atsakovų vertinimu, neatitinka ne tik teisės aktų turinio ir nuoseklių teisminės praktikos išaiškinimų, tačiau ir elementarios logikos, nes privačioje nuosavybėje gali vykti įvairūs vieši susibūrimai, o ir viešoji nuosavybė ne visada savaime laikytina vieša vieta, t. y. gali turėti tam tikrų patekimo ir apžiūrėjimo apribojimų, apsaugą ir pan.
22. Atsakovai nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Aprašu yra ribojama nuosavybės teisės apimtis – nustatytos privačios nuosavybės teise valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Aprašu nustatytu reguliavimu nėra įsiterpiama į tarp šalių kylančius civilinius santykius, bet vadovaujamasi jau nurodytais viešosios teisės aktais, t. y. net jei ir tarp skirtingų asmenų būtų susiklostę kokie nors civiliniai santykiai, tai nereiškia, kad šiems santykiams susiklosčius, šių asmenų atžvilgiu nebegali būti taikoma viešoji teisė. Priešingai, viešoji teisė neišnyksta susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, atitinkamai, net ir susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, viešosios teisės nustatytos teisės ir pareigos civilinių teisinių santykių dalyviams išlieka.
23. Atsakovai pažymėjo, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog Savivaldybė turi teisę tvarkyti tik valstybei ar savivaldybei priklausančią žemę, nes tik tokia žemė laikytina viešąja vieta. Pasak atsakovų, Vietos savivaldos įstatymas, nustatantis savivaldybės teisę ir kompetenciją užtikrinti švarą ir tvarką viešosiose vietose, atitinkamai suteikia tokią kompetenciją ne tik valstybinėje ar savivaldybės žemėje, bet ir privačioje žemėje, kuri gali būti laikoma viešąja vieta. Būtent teritorijos atitiktis „viešosios vietos“ sąvokai ir įgalina Savivaldybę imtis atitinkamų veiksmų, o ne teritorijos priskyrimas tam tikrai nuosavybės formai.
24. Atsakovai teigė, kad pareiškėjas ginčijamus aktus siekia panaikinti ne dėl kokios nors konkretaus prieštaravimo įstatymui, bet vien dėl to, kad poįstatyminiu aktu santykis yra sureglamentuojamas detaliau negu įstatyme. Atsakovų nuomone, ginčijami Aprašo 2, 15, 16 ir 17 punktai yra teisėti ir pagrįsti, skirti realiai įgyvendinti savarankiškąją Savivaldybės funkciją užtikrinti švarą ir tvarką viešose vietose.
25. Atsakovas Administracijos direktorius į bylą pateiktais rašytiniais paaiškinimais dėl principo „nuosavybė įpareigoja“ taikymo nagrinėjamam atvejui nurodė, kad remiantis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Teigė, kad Aprašas, nustatantis, kad jis galioja visoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje (Aprašo 2 punktas), neišskiriant, kad jis galiotų tik viešosios nuosavybės atvejais, neperžengia ir nepaneigia nei aukštesnės galios teisės aktų, nei teisminės praktikos, nei teisės doktrinos, aiškinančios „viešosios vietos“ sąvoką, tačiau šiuo Aprašu yra įgyvendinamos savivaldybės funkcijos bei pareigos, užtikrinamas viešasis interesas ir išpildomas minėtas konstitucinis principas „nuosavybė įpareigoja“.
II.
26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino – pripažino, kad Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatų; pripažino, kad Aprašo 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatų; pripažino, kad Aprašo 15, 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, neatitinka įstatymų viršenybės, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principo, CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, 4.67 straipsnio ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos; pripažino, kad Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatos.
27. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, kad pareiškėjas netinkamai vadovavosi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, nes teikė pasiūlymą tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, tuo tarpu į teismą kreipėsi ne tik dėl Aprašo 2 punkto panaikinimo, bet ir dėl Taisyklių 14 punkto ir Aprašo 15, 16 ir 17 punktų panaikinimo, pažymėjo, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kilus abejonių, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, kreipiasi į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Teismas vertino, kad ši įstatymo nuostata leido pareiškėjui, nesikreipiant į Savivaldybę, tiesiogiai kreiptis į teismą.
28. Vertindamas byloje kilusį ginčą dėl Taisyklių 14 punkto ir Aprašo 2, 15–17 punktų atitikties pareiškėjo pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms, teismas pažymėjo, kad Taisyklės ir Aprašas yra visuotinai privalomi Teisės aktų registre viešai paskelbti teisės aktai. Iš ginčijamų teisės aktų turinio matyti, kad Taisyklės ir Aprašas yra norminiai administraciniai aktai, jų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams gali tikrinti administracinis teismas (ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
29. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčijamos Taisyklių ir Aprašo nuostatų, ta apimtimi, kuria jos taikomos ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, teisinis reglamentavimas pažeidžia įstatymų viršenybės principą ir konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymas aiškiai apibrėžia šio įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatytos savivaldybės funkcijos įgyvendinimo ribas – viešosios vietos. Nors Vietos savivaldos įstatymas ir nepateikia „viešosios vietos“ sąvokos, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktai), kuriuose reglamentuojama savivaldybės institucijų kompetencija nustatyti atitinkamą reglamentavimą, taikomą viešosiose vietose, „viešąja vieta“ laiko: savivaldybės teritorijoje esančią savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausančią ar patikėjimo teise valdomą teritoriją (išskyrus išnuomotą ar perduotą naudotis); viešojo naudojimo teritoriją (gatvės, vietinės reikšmės keliai, aikštės, žalieji plotai). Taigi, teismas vertino, kad viešoji vieta nėra siejama su privačia nuosavybe.
30. Sistemiškai įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldybės funkcija turi būti aiškinama, atsižvelgiant į nuosavybės neliečiamumo bei įstatymo viršenybės principus. Kadangi joks įstatymas nesuteikia savivaldybės institucijoms teisės nustatyti tvarkos ir švaros reikalavimus, taikomus privačiuose žemės sklypuose, taip pat nėra pagrindo „viešosios vietos“ sąvoką aiškinti plačiau, nei ji aiškinama panašius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose.
31. Teismas nesutiko su atsakovų argumentu, kad, remiantis Taisyklių 1 punktu, Taisyklės galioja visiems asmenims Savivaldybės teritorijoje, nepriklausomai nuo jų turimos nuosavybės teisinio statuso, t. y. nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė yra privati, ar viešoji, taip pat, remiantis Taisyklių 3 punktu, nustatančiu, jog asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose, Savivaldybės teisė nustatyti ir privačių žemės sklypų sutvarkymo tvarką kyla iš minėtų Taisyklių nuostatų.
32. Teismas vertino, kad tai, jog Taisyklių 1 punktas nustato, kad Taisyklės galioja visoje savivaldybės teritorijoje visiems asmenims, reiškia, jog tokiu būdu yra nustatomas Taisyklių galiojimas erdvės ir asmenų atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad tai yra bendra, Taisyklių galiojimą ir taikymą nustatanti, nuostata, nedetalizuojanti konkrečių teisių ir pareigų įgyvendinimo, konkrečių elgesio taisyklių. Taisyklių 3 punkto nuostata „asmenys tvarko ir užtikrina švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu priskirtose ar valdomose teritorijose“, taip pat nustato tik bendrą taisyklę, kad už tvarką ir švarą atsakingas pats teritorijos savininkas (jos valdytojas), tačiau nedetalizuoja nei kaip, nei kokiu būdu tai turi būti įgyvendinama. Tuo tarpu Taisyklių 4 punkte jau aiškiai nustatyta, už kokių teritorijų tvarką ir švarą atsakinga yra savivaldybė: „savivaldybė organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Vietos savivaldos įstatymu priskirtų bendrojo naudojimo teritorijų, kelių, gatvių, šaligatvių, takų valymą ir priežiūrą bei nustato Neries upės krantinės ir kranto juostos naudojimo tvarką“. Taigi, Taisyklės aiškiai apibrėžia, už kokių teritorijų tvarkymą yra atsakinga savivaldybė, kas iš esmės atitinka Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu savivaldybei priskirtą funkciją – švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimą.
33. Teismo nuomone, tai, kad Taisyklių 14 punkte nustatyti reikalavimai taikomi ir privačių žemės sklypų savininkams expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta Aprašo 2 punkte. Todėl galima daryti išvadą, kad Administracijos direktorius, Aprašo 2 punkte nustatydamas, kad jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, ne tik pažeidė aukščiau minėtų teisės aktų bei teisės principų nuostatas, bet ir praplėtė Taisyklių 14 punkte nustatyto reguliavimo taikymo ribas ir nustatė naują, Taisyklių 14 punkte nenumatytą, reguliavimą (taikomą ir privačios nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams) bei tokiu būdu viršijo ir jam Taisyklėmis suteiktus įgaliojimus – veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus).
34. Teismas pažymėjo, kad viešojoje teisėje taikomas bendrasis reikalavimas viešojo administravimo aktus grįsti įstatymais. Teisės normomis nepagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas ir su jau minėtu įstatymo viršenybės principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės institucijų savarankiškai funkcijai priskirtas švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas. Teismas akcentavo, kad nei Vietos savivaldos įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikia savivaldybės institucijoms įgaliojimų reguliuoti tvarką ir švarą privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomose ne viešose teritorijose (šiuo atveju – žemės sklypuose), o tuo labiau jų tvarkyti. Taip pat nėra jokio kito įstatymo, kuris nustatytų privačios nuosavybės teise valdomame žemės sklype stovinčio laikinojo statinio, kuris išardytas, savininko pareigas, ar suteiktų teisę savivaldybei tvarkyti privačius žemės sklypus. Atsižvelgdamas į tai, kad „administracinėje teisėje leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta, o visa kita draudžiama“, teismas darė išvadą, kad Savivaldybės taryba neturi teisės nustatyti naujų, įstatymais nepagrįstų, elgesio taisyklių, taikomų, iškėlus laikiną statinį iš privataus žemės sklypo. Teismas pripažino, kad Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privatiems žemės sklypams, prieštarauja teisėtumo, iš Konstitucijos kylantiems įstatymo viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principams, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktui, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir yra neteisėtas.
35. Vertindamas Aprašo 2 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo teisėtumą teismas nurodė, kad Aprašu yra ribojama ir nuosavybės teisės apimtis: nustatytos privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomo objekto (sklypo) naudojimo sąlygos (pavyzdžiui, išvežti iš sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį (Aprašo 3 p.)) ir nustatyti nuosavybės teisės ribojimai (sankcija) – priverstinis sklypo sutvarkymas (jame likusio turto (daiktų) paėmimas ir išvežimas, neatlyginant paimtų daiktų vertės) savivaldybės lėšomis, statinio savininkui pačiam nesutvarkius žemės sklypo (Aprašo 16, 17 bei 24 punktai) ir pan. Teismas pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo nuostatos nesuteikia savivaldybės institucijoms įgaliojimų reguliuoti tvarką ir švarą privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomose ne viešose teritorijose (šiuo atveju – žemės sklypuose), o tuo labiau jų tvarkyti. Tokios teisės nesuteikia ir kiti įstatymai. Įvertinęs išdėstytus argumentus ir nekartodamas Konstitucijos 23 straipsnio, CK 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies, 4.37 straipsnio 1 dalies ir 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų, kuriose aiškiai įtvirtintas draudimas žemesniu nei įstatymo lygmens teisės aktu apriboti civilines teises bei nustatyta, kad poįstatyminiu teisės aktu civiliniai teisiniai santykiai gali būti reguliuojami tik įstatyme, teismas darė išvadą, kad Aprašo 2 punkto nuostata „iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatų.
36. Dėl Aprašo 15, 16 ir 17 punktuose nustatyto reguliavimo ta apimtimi, kuria jis taikomas ne tik viešosiose teritorijose, bet privačios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose, t. y. savivaldybei nustatoma teisė pačiai tvarkyti ir privačius sklypus, jei to nepadaro laikino statinio savininkas, teismas akcentavo, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Teismas nurodė, kad nei Aprašo preambulėje, nei pačiame Apraše nenurodytas joks įstatymas, kuris leistų savivaldybės institucijoms tvarkyti ne viešąsias, o privačios nuosavybės teise valdomas teritorijas ir išvežti sklype esančius daiktus. Todėl teismas darė išvadą, kad Savivaldybė neturi nei teisės, nei pareigos tvarkyti privačių sklypų, nes, kaip minėta, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktu, savivaldybės kompetencijai priskirtas švaros ir tvarkos užtikrinimas tik viešosiose vietose.
37. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad sklypo sutvarkymas pradedamas tik tuo atveju, jei sklypo savininkas per nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo. Teismo įsitikinimu, šios aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo savivaldybei atlikti veiksmus, kurie nepriskirti jos funkcijoms. Teismo vertinimu, Apraše nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka ir kitos nuosavybės ribojimo sąlygos, numatančios, jog viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Teismas pažymėjo, kad Apraše nustatytų ribojimų, poveikio priemonių (priverstinis sklypo sutvarkymas) taikymas yra siejamas tik su faktu, jog išardžius laikiną statinį sklype liko daiktai, atliekos, šiukšlės, o ne su realia grėsme viešojo intereso apsaugai. Apraše nėra nuostatų, kurios pagrįstų Aprašo 3 punkte nustatytą laikino statinio savininko prievolę, o tuo pačiu ir Savivaldybės teisę, jei laikino statinio savininkas nevykdo savo pareigų, išvežti iš privataus sklypo daiktus, likusius išardžius laikiną statinį, t. y. pagal Aprašą nėra vertinama, ar sklypo nesutvarkymas (jame palikti daiktai, šiukšlės) kelia pavojų, daro žalą kitiems asmenims ar aplinkai ir pan. Nevertinant šių aplinkybių nėra aišku, ar (kokį) pavojų viešajam interesui kelia privačiame sklype laikino statinio vietoje palikti daiktai; ar įpareigojimas išvežti iš privataus sklypo daiktus, šiukšles yra būtinas, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, ar toks įpareigojimas yra proporcingas siekiamam tikslui. Teismas akcentavo, kad nesuprantama, kodėl statinio savininkas, kuris tuo pačiu metu gali būti ir sklypo savininkas, negali savo sklype palikti daiktų, kurie buvo laikiname statinyje; kodėl ribojama statinio bei sklypo savininko galimybė susitarti dėl daiktų palikimo sklype (kai statinio ir sklypo savininkai yra skirtingi asmenys) ir tokiu būdu įsiterpiama į tarp šalių kylančius civilius santykius, kurie be kitų civilinių santykių reglamentavimo principų grindžiami ir nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į privačius santykius, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (CK 1.2 str.).
38. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad joks įstatymas Savivaldybės funkcijoms nepriskiria privačių teritorijų tvarkymo, į kitus anksčiau aptartus teisės aktus, darė išvadą, kad Aprašo 15–17 punktai, ta apimtimi, kuria jie taikomi tvarkant ir privačios nuosavybės teise priklausančius sklypus, t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, neatitinka įstatymų viršenybės, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, 4.67 straipsnio ir 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų.
39. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, prieštarauja ir Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai, kuri imperatyviai nustato, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms.
40. Teismas sprendė, kad, sistemiškai aiškinant ginčijamų Taisyklių 14 punkto ir Aprašo 2, 15–17 punktų nuostatas, yra praplečiamas „viešosios vietos“ sąvoka, į ją įtraukiant ir privačius žemės sklypus, sukuriami nauji teisiniai santykiai. Toks teisinis reglamentavimas prieštarauja aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, aiškumo ir sistemiškumo principams. Byloje pripažinus, kad nurodytos Taisyklių ir Aprašo nuostatos prieštarauja aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, yra pagrindas konstatuoti, kad minėtos Taisyklių ir Aprašo nuostatos taip pat prieštarauja ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui, 6 straipsnio 36 punkto, 50 straipsnio 3 dalies nuostatoms, CK 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.3 straipsnio 4 daliai, 4.37 straipsnio 1 daliai, 2.23 straipsnio 2 daliai, 4.67 straipsniui ir 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktui, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams.
III.
41. Atsakovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą atmesti.
42. Atsakovai nurodo, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai neatitinka teismo pozicijos, kuri buvo išdėstyta teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, kuria teismas nutraukė pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo procesą, kaip pradėtą proceso teisės normų reikalavimų neatitinkančio pareiškimo pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino minėtą teismo nutartį dėl bylos nutraukimo, tačiau atsakovams nėra suprantama, kodėl teismas skundžiamame sprendime kardinaliai pakeitė savo poziciją, išdėstytą teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, vertindamas privačios ir „viešos vietos“ sąvoką, bei pakeitė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami, nes tai eliminuotų savivaldybės institucijų galimybę užtikrinti švarą bei tvarką viešose vietose, taip nepagrįstai būtų apribota savivaldybės tiesioginė funkcija. Atsakovų nuomone, teismas nemotyvuotai pažeidė savo paties išaiškinimus, pateiktus 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, neturėdamas jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo, jog teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties išvados būtų kuo nors neteisingos ir nepagrįstos, tačiau tokiu būdu neleistinai peržengė ir šios administracinės bylos ribas, o taip pat ir savo kompetenciją, nes faktiškai perėmė įstatymų leidėjo teisėkūros kompetenciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) kompetenciją vertinti įstatymų atitikimą Konstitucijos nuostatoms.
43. Atsakovų teigimu, teismas, nebūdamas nei įstatymų leidėju, nei Konstituciniu Teismu, padarė tokį išaiškinimą (skundžiamo teismo sprendimo 18 puslapio 3 pastraipa), kuriuo yra iš esmės panaikinama Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto nuostata (jos realus taikymas), nes savivaldybių savarankiškoji funkcija užtikrinti švarą ir tvarką viešose vietose prilyginta eilinėms sklypų savininkų pareigoms užtikrinti tik savo sklypų švarą ir tvarką. Pasak atsakovų, teismo pateiktų išaiškinimų kontekste Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto nuostata tampa beprasmė ir perteklinė – savivaldybė savo sklypu ir taip gali rūpintis, vadovaudamasi kitais teisės aktais, t. y. kaip žemės sklypo savininkė ar valdytoja. Atsakovams kyla klausimas, kam įstatymų leidėjas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte numatė švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimą, jei ši nuostata, kaip teigė teismas, reiškia, kad savivaldybė gali rūpintis tik savo sklypu. Atsakovų įsitikinimu, įstatymų leidėjas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte numatytą savivaldybių savarankišką švaros ir tvarkos funkciją aiškiai susiejo su viešomis vietomis, o ne viešąja nuosavybe, ar tuo labiau tik su savivaldybėms priklausančia viešąja nuosavybe. Teismas, darydamas priešingas išvadas, ne tik pažeidžia loginius, lingvistinius ir sisteminius teisės aiškinimo metodus, tačiau ir užsiėmė įstatymo turinio ir prasmės keitimu, iš esmės – įstatymo keitimu, jo teisėtumo vertinimu.
44. Atsakovai pažymi, kad teismas ne tik nagrinėjamu atveju nesilaikė savo paties išaiškinimų, peržengė savo kompetencijos ribas, pažeisdamas konstitucinį valdžių padalijimo principą, tačiau ir priėmė sprendimą, kuris yra nenuoseklus ir prieštaringas. Atsakovai teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių, Konstitucinio Teismo ir Teisėjų tarybos pripažintų teismo baigiamajam aktui keliamų reikalavimų, nes sprendimas neatitinka aiškumo, vientisumo, nuoseklumo, motyvų pakankamumo ir kitų reikalavimų, keliamų teismo baigiamajam aktui. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime nebuvo aptartas ir paneigtas nei vienas atsakovų argumentas dėl „viešosios vietos“ sąvokos aiškinimo. Teismas neįvertino atsakovų nurodytos teisminės praktikos, nepasisakė, kodėl pastaroji praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali, neanalizavo jokios mokslinės literatūros, neatsižvelgė į atsakovų argumentus dėl Rinkliavų įstatymo nuostatų, neįvertino, kad „viešosios vietos“ sąvoką aptaria ir kiti įstatymai: Susirinkimų įstatymas, Triukšmo valdymo įstatymas, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, taip pat ir daugelis kitų poįstatyminių teisės aktų. Teismas ignoravo atsakovų nurodytas aplinkybes, kad ir kitos Lietuvos savivaldybės viešomis vietomis laiko ne tik valstybei ar savivaldybei nuosavybes teise priklausančias teritorijas. Taip pat teismas ignoravo atsakovų argumentą, kad kitose teisminėse byloje Vyriausybės atstovai laikosi kitokios pozicijos dėl viešosios vietos, nei kad šioje byloje (pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-85-334/2020).
45. Atsakovai nesutinka su teismo išvadomis, kad privačios nuosavybės teise valdomi sklypai visais atvejais yra ne viešos vietos, kad Taisyklėmis ir Aprašu leista reguliuoti tvarką ir švarą ne viešose teritorijose, kad savivaldybė turi teisę reikalavimus nustatyti tik savo pačios turimos ar valdomos žemės atžvilgiu. Atsakovai nurodo, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje be jokio teisės aktų ir šalių argumentų įvertinimo iškart daromos nesuprantamos ir nepagrįstos išvados, kad Aprašas yra taikomas ir ne viešose vietose, kad „ne viešos vietos“ reiškia asmens privačios nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomus sklypus. Tokios teismo išvados prieštarauja to paties teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje pateiktiems išaiškinimams, taip pat ir kitoms Aprašo nuostatoms, iš kurių matyti, kad Aprašo taikymas yra susietas su švaros ir tvarkos būtent viešose vietose užtikrinimu. Teismas neatsakė į klausimą, kodėl privačios nuosavybės teise valdomi sklypai negali būti vieša vieta. Teismas supainiojo „viešosios vietos“ ir „viešosios nuosavybės“ sąvokas ir nepagrįstai vertino, kad vien todėl, jog Aprašo 2 punkte minima privati nuosavybė, tai savaime reiškia, kad Aprašas taikomas ir ne viešoms vietoms. Be to, pats pareiškėjas nebuvo nuoseklus ir negalėjo aiškiai nurodyti, ką gi pats pareiškėjas laikė viešąja vieta.
46. Atsakovai pažymi, kad nors teismas visgi pripažino, jog remiantis įstatymais viešoji vieta nėra siejama su nuosavybės forma, tačiau teismas nutylėjo, kad viešoji vieta nėra siejama ne tik su privačia, bet ir išimtinai su viešąja nuosavybe. Teismo daromos išvados, kad joks įstatymas nesuteikia savivaldybės institucijoms teisės nustatyti tvarkos ir švaros reikalavimus, taikomus privačiuose žemės sklypuose, laikytinos nepakankamai motyvuotomis. Pats teismas nenurodė jokių įstatymų, kuriuos vertino, padarymas tokias išvadas.
47. Atsakovai akcentuoja, kad Aprašas buvo priimtas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savarankiška savivaldybių funkcija – švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimu bei vadovaujantis Taisyklių 14 punkte nustatytu reikalavimu laikino statinio savininkui ar teisėtam valdytojui, naudotojui iškėlus laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą) sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Taisyklės ir Aprašas yra glaudžiai susiję su ANK 366 straipsniu „Tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas“. ANK neriboja savo taikymo tais atvejais, jeigu asmenis sieja civiliniai santykiai. Priešingai, jeigu ANK nuostatas būtų galima taikyti tik tais atvejais, kai asmenų nesieja civiliniai santykiai, tokie asmenys galėtų lengvai išsisukti nuo administracinės atsakomybės, sudarydami civilinius santykius, ir pareiškus, kad galiojant civiliniams santykiams viešoji teisė yra bejėgė. Atsakovų teigimu, dėl nurodytų priežasčių teismo pozicija dėl tariamai neleistino įsikišimo į civilinius teisinius santykius yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga.
48. Atsakovai nurodo, kad vien todėl, jog Taisyklės ir Aprašas detaliau reglamentuoja teisinius santykius negu įstatymas, tai savaime negalėjo būti pagrindas konstatuoti, kad tokie aktai yra neteisėti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė principą „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, nes aukščiau nurodytos nuostatos suteikia teisę atsakovams priimti nurodytus sprendimus, kuriais būtų detalizuojamos įstatymo nuostatos. Atsakovų teigimu, nagrinėjamu atveju teismas turėjo tinkamai atskleisti „viešosios vietos“ sąvoką, t. y. atlikti įstatymų, poįstatyminių teisės aktų, teisminės praktikos, mokslinės literatūros ir atsakovų argumentų analizę bei tik tada spręsti, ar ginčijami aktai pažeidžia įstatymus.
49. Atsakovai prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atidžiai įvertinti atsakovų pateiktus argumentus ir atsakingai išspręsti kilusį klausimą dėl Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto taikymo, nes paliekant skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, dėl to akivaizdžiai sutriks Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte numatytas savivaldybių funkcijos įgyvendinimas, o taip pat ir visų kitų savivaldybės (bei kitų savivaldybių ir institucijų) funkcijų, susijusių su viešomis vietomis, įgyvendinimas. Jeigu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepakaktų argumentų nuspręsti dėl „viešosios vietos“ sąvokos išaiškinimo ir taikymo, nagrinėjamu atveju keltinas klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes teisinėje sistemoje galimai egzistuoja teisinė spraga – ne iki galo aiški „viešosios vietos“ sąvokos apibrėžtis.
51. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, kad teismas pažeidė savo paties išaiškinimus, pateiktus teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, pažymėjo, kad vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi privalomi yra įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys. Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis yra panaikinta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ja vadovautis. Be to, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), o atsakovai nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas nukrypo nuo teismo formuojamos praktikos.
52. Dėl atsakovų teiginių, kad teismas peržengė šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, o taip pat ir savo kompetenciją, nes perėmė įstatymų leidėjo teisėkūros kompetenciją ir Konstitucinio Teismo kompetenciją vertinti įstatymų atitikimą Konstitucijos nuostatoms, t. y. pateikė tokį Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto nuostatos aiškinimą, kuriuo yra keičiama pati įstatymo nuostata, pareiškėjas nurodo, jog teismas nevertino Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkto atitikties Konstitucijos nuostatoms ir dėl šios įstatymo normos teisėtumo nepasisakė. Būtent teismo, kaip įstatymo įgaliotos teisės taikymo institucijos, kompetencijai yra priskirta teisė taikyti ir aiškinti įstatymus, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis. Pareiškėjo nuomone, vien ta aplinkybė, kad viena iš bylos šalių nesutinka su teismo pateiktu teisės normos išaiškinimu, nereiškia, kad teismas pakeitė įstatymo nuostatą.
53. Pareiškėjas dėl atsakovų argumentų, susijusių su teismo išvada, jog Aprašas yra taikomas ir ne viešose vietose, pažymėjo, kad Aprašo 2 punkte aiškiai nurodyta, jog jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams. Pareiškėjas mano, kad teismas, įvertinęs teisinio reglamentavimo nuostatas, aptariančias privačią nuosavybę, tai, kad Aprašo 2 punkte expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta, jog jis taikomas ir privačių žemės sklypų savininkams, pagrįstai konstatavo, kad Aprašas taikomas ir ne viešose vietose. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovai nepaneigė teismo argumentų, kad būtent šio teisinio reguliavimo kontekste privatūs žemės sklypai negali būti laikomi vieša vieta. Pasak pareiškėjo, vien tai, kad Apraše pateikiama nuoroda į Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punktą, savaime nereiškia, jog minėta įstatymo nuostata yra įgyvendinta tinkamai.
54. Pareiškėjo teigimu, teismas, aiškinamas savivaldybės funkcijų užtikrinant švarą ir tvarką viešose vietose įgyvendinimo apimtį, pagrįstai netaikė atsakovų nurodytose bylose suformuotos „viešosios vietos“ (kuri apima ir privačias teritorijas) sampratos. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovų nurodyta teismų praktika yra suformuota (baudžiamosiose, administracinių nusižengimų) bylose, kuriose buvo vertinami asmenų aktyvūs (priešingi teisei) veiksmai, peržengiantys asmeninės nuosavybės ribas, dėl kurių kilo neigiamos pasekmės kitiems asmenims. Minėtose bylose nebuvo vertinama savivaldybės institucijų teisė poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti asmens privatų gyvenimą, peržengti privačios nuosavybės ribas. Šiuo atveju situacija yra priešinga, vertinama, ar Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte įtvirtinta savivaldybės funkcija „švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas“ suteikia teisę savivaldybės institucijoms peržengti privačios nuosavybės ribas. Pasak pareiškėjo, aiškinant savivaldybės funkciją „švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas“, šios funkcijos turinys turi būti aiškintinas sistemiškai, viso teisinio reguliavimo, inter alia (be kita ko) nuosavybės neliečiamumo, įstatymo viršenybės principų kontekste.
55. Pareiškėjo nuomone, atsakovai nepaneigė tiek pareiškime, tiek teismo sprendime išdėstytų argumentų, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, CK 1.2 straipsnio 1 ir 2 dalių, 1.3 straipsnio, 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos saugo privačią nuosavybę ir draudžia žemesniu nei įstatymo lygmens teisės aktu apriboti asmens teises bei nustato, kad poįstatyminiu teisės aktu civiliniai teisiniai santykiai gali būti reguliuojami tik įstatyme expressis verbis (tiesiogiai) nustatytais atvejais ir tik įstatymų numatyta apimtimi. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovai nenurodė jokių įstatymų, kurie expressis verbis (tiesiogiai) savivaldybėms suteiktų teisę nustatyti privačių žemės sklypų tvarkymo sąlygas ir leistų savivaldybei paimti žemės sklype esantį turtą, tvarkyti sklypą. Tai reiškia, jog nėra jokio teisinio pagrindo šios bylos kontekste Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte vartojamos „viešos vietos“ sąvokos aiškinti, kaip suteikiančios teisę peržengti privačios nuosavybės ribas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tai, jog privačią nuosavybę saugo įstatymai, ir kad švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos nesuteikia savivaldybei teisės nugriauti laikiną statinį (garažą) ir sunaikinti jame esantį turtą, konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-780-624/2021.
56. Pareiškėjo teigimu, įvertinus Aprašo nuostatų turinį ir konstatavus, kad įstatymų leidėjas expressis verbis (tiesiogiai) nenustatė, jog savivaldybės institucijos turi užtikrinti tvarką bei švarą ir privačiuose žemės sklypuose, taip pat nenustatė atvejų, kada, siekiant apsaugoti viešą interesą, savivaldybės institucijos galėtų tvarkyti privačius sklypus, darytina išvada, kad šioje byloje Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte vartojama „viešos vietos“ sąvoka negali būti aiškinama, kaip apimanti ir privačios nuosavybės teise valdomus žemės sklypus.
57. Pareiškėjas pažymi, kad tiek Rinkliavų įstatyme, tiek Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta savivaldybės funkcija – švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas, yra skirta apibrėžti būtent savivaldybės institucijų, o ne privačių asmenų, įgaliojimus ir jų įgyvendinimo ribas. Įvertinus tai, kad Rinkliavų įstatymas apibrėžia būtent savivaldybės institucijų kompetencijos ribas, minėta Vietos savivaldos nuostata turėtų būti taikoma ir aiškinama atsižvelgiant į panašius santykius reguliuojančiame teisės akte – Rinkliavų įstatyme – nustatytą reguliavimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
58. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausybės atstovo prašymo ištirti, ar Aprašo 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ atitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas; ar Aprašo 15, 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams (t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą), atitinka įstatymų viršenybės, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principus, o tuo pačiu ir CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, CK 4.67 straipsnio bei CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas; ar Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas; ar Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 36 punktą, įstatymų viršenybės principą, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, CK 1.2 straipsnio 2 dalies bei 1.3 straipsnio 4 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas.
59. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, 2022 m. kovo 29 d. sprendime pripažino, kad Taisyklių 14 punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdomiems žemės sklypams, neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatų; pripažino, kad Aprašo 2 punkto nuostata „ar iš savo ar kito asmens nuosavybės teise priklausančio ar Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo“ neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 6 straipsnio 36 punkto, įstatymų viršenybės principo, konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.3 straipsnio 4 dalies ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatų; pripažino, kad Aprašo 15, 16 ir 17 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, t. y. numato, kad savivaldybė tvarko (organizuoja tvarkymą) visus žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, neatitinka įstatymų viršenybės, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principo, CK 2.23 straipsnio 2 dalies, draudžiančios be įstatyme nustatyto pagrindo patekti į privačią teritoriją, 4.67 straipsnio ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos; pripažino, kad Aprašo 17 punktas ta apimtimi, kuria jis taikomas ir privačios nuosavybės teise valdomiems sklypams, neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatos.
60. Atsakovai su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą, t. y. atmesti pareiškėjo pareiškimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka aiškumo, nuoseklumo ir kitų reikalavimų, keliamų teismo baigiamajam aktui. Teismo sprendime nebuvo aptartas ir paneigtas nei vienas atsakovų argumentas dėl viešosios vietos sąvokos aiškinimo. Teismas neatsakė, kodėl privačios nuosavybės teise valdomi sklypai negali būti viešąja vieta.
61. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovų apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovų apeliacinio skundo ribų.
62. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).
63. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atlikdamas atitinkamų Aprašo ir Taisyklių nuostatų teisėtumo tyrimą, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados. Atitinkamai, teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, ir pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
64. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kilus abejonių, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ nustatyta tvarka, kreipiasi į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Šiuo atveju teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į administracinį teismą pagal ABTĮ 112 straipsnio 2 dalį ištirti abstraktų pareiškimą dėl savivaldybių administravimo subjekto norminio administracinio akto teisėtumo. Taigi, pareiškėjas patenka į subjektų ratą, turinčių teisę administraciniam teismui pateikti pareiškimą, siekiant ištirti, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.
65. Taisyklių 14 punkte nurodyta, kad iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka. Aprašo 2 punkte pažymima, jog iškėlęs laikiną statinį (metalinį garažą, kioską ar kitą), jo savininkas ar teisėtas valdytojas, naudotojas tuo pačiu privalo išvežti daiktus, atliekas, šiukšles ir sutvarkyti žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Jei nėra sutvarkomas žemės sklypas, kuriame stovėjo laikinas statinys, Savivaldybės administracijos atsakingas padalinys organizuoja šio žemės sklypo tvarkymo darbus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka. Aprašo 15 punkte nurodyta, kad skundą tiriantis, o nesant skundo, žemės sklypo sutvarkymą inicijavęs Savivaldybės administracijos padalinys elektroniniu pranešimu tarnybinės veiklos klausimais informuoja Savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrių (toliau – ir Miesto tvarkymo skyrius) apie būtinybę sutvarkyti žemės sklypą, kai: 1) statinio savininkas suėjus reikalavime nustatytam terminui nesutvarkė žemės sklypo ir dėl to jam buvo pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena; 2) nėra galimybės nustatyti statinio savininko, tačiau būtina sutvarkyti netvarkingą žemės sklypą, kuriame stovėjo laikinas statinys. Pagal Aprašo 16 punktą Miesto tvarkymo skyrius pagal turimas sutartis su fiziniu ar juridiniu asmeniu tokiems darbams atlikti organizuoja žemės sklypo tvarkymo darbus ir kontroliuoja jų vykdymą. Aprašo 17 punkte numatyta, jog tvarkymo darbai žemės sklype Savivaldybės administracijos lėšomis pradedami vykdyti tik po to, kai apie planuojamus atlikti žemės sklypo tvarkymo darbus Miesto tvarkymo skyrius raštu informuoja žemės sklypo savininką ar teisėtą valdytoją ir (ar) naudotoją (toliau – ir žemės sklypo savininkas) ir žemės sklypo savininkas per 10 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo nepareiškia prieštaravimo.
66. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas. Taigi nuosavybės santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, o ne poįstatyminiais aktais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimą). Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas: „Nuosavybė neliečiama.“ Taigi, tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti bei disponuoti juo. Kartu savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir valstybė nepažeistų nuosavybės teisių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimą).
67. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimą). Kita vertus, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja. Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimą). Pagal Konstituciją kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimą).
68. Pagal CK 4.39 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo. Šiuo atveju nei Tarybai, nei Administracijos direktoriui nėra suteikta teisė riboti privačią nuosavybės teisę, nes įstatymuose nėra numatyta, kad šie subjektai turi teisę poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyti reguliavimą, pagal kurį būtų ribojama nuosavybės teisė. Paminėtina, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatyme numatytais pagrindais, taip pat teismo sprendimu arba savininko valia. Kadangi įstatymuose nėra suteiktos kompetencijos Tarybai ir Administracijos direktoriui riboti nuosavybės teisę, todėl atitinkamos Įsakymo ir Aprašo nuostatos pagrįstai pripažintos neteisėtomis.
69. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias ir valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms). Savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. (redakcija galiojusi iki 2023 m. balandžio 1 d.)).
70. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte (redakcija galiojusi iki 2023 m. balandžio 1 d.) nurodoma, kad sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas yra viena iš savivaldybės savarankiškųjų funkcijų.
71. Viešosios vietos sąvoka minima ne viename Lietuvos Respublikos teisės akte. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad susirinkimai ar pavienio asmens akcija gali vykti viešosiose vietose, gyvenamųjų vietovių gatvėse, aikštėse, parkuose, skveruose ir bendrojo naudojimo pastatuose. Be kita ko, Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 6 straipsnio 1 punkte apibrėžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) kompetenciją minima, kad VRM įgalioja pavaldžias viešojo administravimo institucijas teisės aktų nustatyta tvarka visą parą atlikti triukšmo kontrolę gyvenamuosiuose pastatuose, privačiose valdose ir viešosiose vietose, t. y. miestų, gyvenviečių gatvėse, aikštėse, parkuose, skveruose bei kitose viešose vietose ir bendro naudojimo pastatuose, baruose, diskotekose, kavinėse, pramoginiuose renginiuose. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą (viešąja vieta, kurioje vykdoma prekyba, teikiamos paslaugos, laikytina savivaldybės teritorijoje esanti savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausanti ar patikėjimo teise valdoma teritorija (išskyrus išnuomotą ar perduotą naudotis teritoriją), kurioje teikiamos paslaugos, taip pat vykdoma prekyba nuo (iš) laikinųjų prekybos įrenginių, kioskų paviljonų, prekybai pritaikytų automobilių ar priekabų, lauko kavinių). Taip pat viešosios vietos sąvoka minima Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 31 straipsnyje yra numatytas draudimas lankytis viešosiose vietose vykstančiuose renginiuose. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į transporto priemonę, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Viešosios vietos terminas minimas ir Lietuvos Respublikos žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkte, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15 punkte, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 punkto a) papunktyje. Minėto reguliavimo apžvalga leidžia pastebėti, kad viešoji vieta paprastai siejama su gatvėmis, aikštėmis, parkais, skverais, bendro naudojimo patalpomis, kavinėmis, barais, pramoginiais renginiais ir kitomis panašomis kategorijomis. Pažymėtina, kad viešoji vieta netapatinama su privačia valda (privačia nuosavybe), o privačią nuosavybę siekiama atriboti nuo viešosios vietos statuso. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog esminiai šios bylos vertinimo aspektai yra susiję su nuosavybės teisės ribojimais poįstatyminiu teisės aktu, nesant tam įstatyminio pagrindo. Tuo tarpu atsakovų apeliaciniame skunde pabrėžiama viešosios vietos sąvoka bei su tuo siejamos savivaldybės kompetencijos sprendžiamiems byloje klausimams esminės reikšmės neturi.
72. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 36 punkte nustatyta savivaldos funkcija turi būti aiškinama atsižvelgiant į nuosavybės neliečiamumo ir įstatymo viršenybės principus. Šiuo atveju nei Vietos savivaldos įstatymas, nei kiti įstatymai savivaldybės institucijoms nesuteikia įgaliojimų nustatyti reguliavimą, ribojantį privačios nuosavybės teisę, grindžiant savivaldos savarankiškosios funkcijos vykdymu.
73. Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė savo paties išaiškinimus, pateiktus 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinė byla nutraukta konstatavus, kad pareiškėjo pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turėjo esminių trūkumų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikino bei bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. neįsiteisėjusia nutartimi.
74. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, neatitinka teismo baigiamajam aktui keliamų reikalavimų ir pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra grindžiamas teisiniais argumentais, teismas vadovavosi teisės aktų reikalavimais, atliko išsamų aplinkybių tyrimą.
75. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė jas atitinkančias išvadas, tinkamai aiškino teisės aktų nuostatas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Jolanta Malijauskienė
Arūnas Sutkevičius