Administracinė byla Nr. eI-22-415/2021
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00057-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 30.4; 30.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Mildos Vainienės,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Luko Savicko atstovui advokatui R. Č.,
atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovams A. S., D. B. ir L. Š.,
atsakovo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atstovei E. M.,
specialistei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Naftos produktų bandymų laboratorijos atstovei E. V.-M.,
specialistui Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių inžinerijos katedros atstovui S. P.,
viešosios įstaigos Lietuvos energetikos agentūros atstovams V. M. ir D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Luko Savicko pareiškimą dėl Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 (Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1-170/D1-562/3-257-(E) redakcija), 7 punkto teisėtumo ištyrimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti Lietuvos Respublikos Seimo nario Luko Savicko (toliau – ir pareiškėjas) abstraktus pareiškimas, kurį pareiškėjas vėliau patikslino, ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 (Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1-170/D1-562/3-257-(E) redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių (toliau – ir Kokybės rodikliai) 7 punkto nuostata, kad „Benzinas ir dyzelinas, parduodami iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų, gali turėti savo sudėtyje ir mažesnį biodegalų kiekį arba visai jų neturėti, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus. Tokius degalus galima realizuoti šalies vidaus rinkoje tik gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 39 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo (toliau – ir ADĮ) 16 straipsnio 2 ir 6 dalims, 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją (toliau – ir Direktyva 2018/2001) 25 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims.
2. Pareiškimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Žemesnės teisinės galios teisės aktas negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktui, t. y. negali nustatyti reguliavimo, kuris būtų priešingas aukštesnės galios teisės akto nustatytam reguliavimui ir su juo konkuruotų. Nesilaikant šio fundamentalaus principo būtų pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchija bei paneigtas teisinės valstybės principas, kuris yra pamatinis konstitucinis principas. Tačiau Kokybės rodiklių 7 punkte nustatytas reguliavimas neatitinka AIEĮ 39 straipsnio 1 dalies ir ADĮ 16 straipsnio 2 bei 6 dalių, kuriose įstatyminiu lygiu, be kita ko, siekiant įgyvendinti Direktyvoje 2018/2001 nustatytus tikslus, įtvirtinta, kad visuose degaluose, pagamintuose iš mineralinių degalų, privalo būti maišomas biopriedas. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. eI-3-968/2020 suformuotas svarbus precedentas dėl biodegalų maišymo į degalus – Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamas benzinas ir dyzelinas visais atvejais turi turėti biodegalų (benzino atveju – 10 proc., dyzelino – ne mažiau kaip 7 proc.). Nei AIEĮ, nei ADĮ, nei minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nėra numatyta jokia išimtis, kai degalai Lietuvos rinkai gali būti be ar su mažesniu biodegalų kiekiu, todėl ir degalai, parduodami iš valstybės rezervo, privalo būti su biodegalais. Be to, nėra jokių techninių kliūčių į saugomą degalų rezervą įmaišyti biodegalus.
2.2. Siekiant sumažinti Europos Sąjungoje išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį inter alia (be kita ko) buvo priimta Direktyva 2018/2001, kurios 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina, jog iki 2030 m. biodegalai sudarytų bent 14 proc. transporte suvartojamo benzino ir dyzelino kiekio. Atsižvelgiant į Konstitucijos reikalavimus saugoti aplinką ir žmonių sveikatą (53 str.) bei į Direktyvos 2018/2001 tikslus, darytina vienareikšmiška išvada, kad Lietuvos Respublika privalo tinkamai įgyvendinti minėtoje direktyvoje įtvirtintus įpareigojimus ir negali veikti priešingai joje keliamiems tikslams. Direktyvoje 2018/2001 keliami tikslai privalo būti įgyvendinti realiai, o ne formaliai. Tačiau Lietuvos Respublika ženkliai atsilieka nuo Direktyvoje 2018/2001 numatytų tikslų įgyvendinimo. Tai kartu reiškia, kad Kokybės rodikliais numatant išimtį, jog benzinas ir dyzelinas, parduodami iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų, gali turėti savo sudėtyje ir mažesnį biodegalų kiekį arba visai jų neturėti, toks reguliavimas neatitinka Direktyvos 2018/2001 tikslų, neleidžia laiku ir tinkamai įgyvendinti šios direktyvos reikalavimus bei nuostatas, daro neigiamą poveikį aplinkai ir asmenų sveikatai.
2.3. Kokybės rodiklių 7 punktas iškreipia sąžiningą konkurenciją ir pažeidžia Konkurencijos įstatymo nuostatas keliais aspektais: (i) nesant jokio objektyvaus pagrindo suteikiama privilegija tik vienam ūkio subjektui į rinką patiekti degalus be biodalies, įsigytus iš valstybės rezervo; (ii) leidžia (suteikia diskreciją) organizuoti mažiau konkursų / konkurencingų procedūrų nei objektyviai būtų įmanoma. Visų pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo, dėl kurio valstybės rezerve saugomi degalai negalėtų būti patiekiami į rinką lygiomis sąlygomis su konkuruojančiais degalais, t. y. reikalaujant degalus parduoti tik su įmaišytu biopriedu, kurio savikaina gerokai didesnė už mineralinių degalų, todėl Kokybės rodiklių 7 punkto nuostata suponuoja atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminaciją Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, konkursą dėl degalų (be biodalies) iš valstybės rezervo pardavimo, kurį organizuoja viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Lietuvos energetikos agentūra (toliau – ir Agentūra), nuolat laimi ir šiame konkurse dalyvauja tik vienas ūkio subjektas – Lietuvoje veikiantis vienintelis naftos perdirbimo produktų gamintojas. VšĮ Lietuvos energetikos agentūra organizuojamuose konkursuose yra numatomas privalomas 3 metų degalų garantinis saugojimo laikotarpis, todėl kiti tiekėjai / gamintojai organizuojamuose konkursuose objektyviai negali ir yra nesuinteresuoti dalyvauti, nes ne tik neturi infrastruktūros, būtinos dalyvaujant tokiame konkurse, tačiau negali suteikti ir 3 metų kokybės garantijos. Kiti potencialūs gamintojai, kurie galėtų atitikti konkurso sąlygas, nedalyvauja jame, nes geografiniu požiūriu yra per toli nuo Lietuvos Respublikos, o Baltarusijos gamintojai – dėl visuotinai taikomų sankcijų. Savo ruožtu joks įstatymas ar kitas to paties lygmens teisės aktas nenustato įpareigojimo į valstybės rezerve saugomus degalus nemaišyti biopriedų, jokiame akte nėra nurodyta nei technologinė, nei teisinė problema / priežastis, kuri lemtų būtinumą sukurti skirtingas konkurencines sąlygas. Taip pat nėra jokio objektyvaus reguliavimo dėl VšĮ Lietuvos energetikos agentūra konkursuose nurodomų 3 metų kokybės garantijų, kurių negali atitikti kiti tiekėjai / gamintojai. Antra, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 bei 2 dalių pažeidimas pasireiškia ir tuo aspektu, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir VšĮ Lietuvos energetikos agentūra suteikiama diskrecijos apimtis leidžia organizuoti vieną bendrą konkursą, apimantį tiek degalų supirkimą į valstybės rezervą, tiek vėlesnį degalų pardavimą į rinką. Dėl to objektyviai nelieka ūkio subjektų, suinteresuotų dalyvavimu minėtame konkurse (išskyrus vieną – Lietuvoje veikiantį vienintelį naftos produktų gamintoją), ir yra apribojama konkurencija. Be to, praktikoje minėti konkursai organizuojami tokiomis sąlygomis, kuriomis paneigiama konkurencija.
2.4. Priimdami įsakymą, kuriuo patvirtintas Kokybės rodiklių 7 punktas, jame įtvirtinant AIEĮ ir ADĮ nenustatytas išimtis, energetikos ministras, aplinkos ministras bei susisiekimo ministras veikė ultra vires. Nors pagal AIEĮ biodegalų naudojimo standartų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (AIEĮ 39 str. 3 d.), tai nesuteikė teisės šioms ministerijoms (ministrams) nustatyti išimtis dėl biodegalų nenaudojimo ar naudojimo mažesniu kiekiu, kai valstybės rezervo degalų atsargos parduodamos į rinką. Priešingai, AIEĮ 39 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad degalų pardavimo vietose turi būti prekiaujama Lietuvos arba Europos standartų reikalavimus atitinkančiu benzinu, kuriame yra 10 proc. biodegalų, ir dyzelinu, kuriame yra ne mažiau kaip 7 proc. biodegalų, yra imperatyvi ir nenustato jokių išimčių. Tuo tarpu aplinkybė, jog ministerijoms yra suteikti įgaliojimai reglamentuoti nurodytą teisinių santykių sritį, nereiškia, kad jos tai gali atlikti visiškai savo nuožiūra, nepaisydamos tą sritį reglamentuojančių įstatymų nuostatų. Tai pažymėta ir minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. eI-3-968/2020.
2.5. Tuo atveju, jeigu būtų svarstoma, kad Kokybės reikalavimų 7 punktas galėtų būti kildinamas iš Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo (toliau – ir Atsargų įstatymas) 8 straipsnio 3 dalies, pagal kurią benzino ir dyzelino atsargas, kurios atitinka tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus, Agentūra, gavusi Energetikos ministerijos leidimą, gali keisti patiekdama tokias atsargas Lietuvos Respublikos rinkai ne dažniau negu kas treji metai, skaičiuojant nuo atitinkamų benzino ar dyzelino atsargų įsigijimo dienos, pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsniui, teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principams. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad aplinkos apsauga ir žmonių sveikatos užtikrinimas yra betarpiškai susijusios vertybės, kurias skatina Direktyva 2018/2001 ir saugo Konstitucija. Atitinkamai visuotinai žinomas faktas, kad biodegalai yra vienas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, o biokuras, pagamintas iš biomasės ir naudojamas kaip degalai vidaus degimo, dyzeliniams ir kituose varikliuose, todėl maišant biodegalus į dyzeliną ar benziną mažinamas „šiltnamio efektas“. Todėl priimami nacionaliniai teisės aktai (tokie kaip AIEĮ, ADĮ) bei Europos Sąjungos teisės aktai (tokie kaip Direktyva 2018/2001), kurie skatina atsinaujinančių energetikos šaltinių plėtrą ir naudojimą, siekiant mažinti aplinkos taršą, o kartu ir apsaugoti visuomenės sveikatą. Tuo tarpu Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis neatitinka minėtų konstitucinių vertybių ir nėra aišku, dėl kokių priežasčių Energetikos ministerija galėtų suteikti leidimą į rinką tiekti atsargas, kurios atitinka tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus. Be to, AIEĮ 39 straipsnio 1 dalies ir ADĮ 16 straipsnio nuostatos imperatyviai nustato, kad į benziną ir dyzeliną visais atvejais (be jokių išimčių) turi būti maišomi biodegalai, taigi dėl Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad su Energetikos ministerijos leidimu į rinką gali būti patiekiamos atsargos (degalai) nemaišant į jas biodegalų, atsiranda to paties lygmens, tačiau skirtingų teisės aktų priešprieša.
II.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškimą ir patikslintą pareiškimą nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Kokybės rodiklių 7 punktas prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, AIEĮ 39 straipsnio 1 daliai, ADĮ 16 straipsnio 2 ir 6 dalims, Direktyvos 2018/2001 tikslams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, todėl prašo atmesti pareiškėjo pareiškimą ir skundžiamą norminį administracinį aktą pripažinti teisėtu. Energetikos ministerijos atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. AIEĮ pirminės, t. y. 2011 m. gegužės 12 d., redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 9 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato leidžiamą arba privalomą biodegalų dalį mišinyje su degalais, pagamintais iš mineralinių degalų. Nurodytos redakcijos AIEĮ 36 straipsnio 7 dalis taip pat nustatė, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato leidžiamą arba privalomą biodegalų dalį mišinyje su degalais, pagamintais iš mineralinių degalų (ši nuostata buvo perkelta į ADĮ). Remiantis tos pačios redakcijos AIEĮ 39 straipsnio 1 dalimi, ne vėliau kaip nuo 2013 m. sausio 1 d. degalų pardavimo vietose turėjo būti pradėta prekiauti Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos standartų reikalavimus atitinkančiu benzinu, kuriame yra nuo 5 iki 10 proc. biodegalų, ir ne vėliau kaip nuo 2012 m. sausio 1 d. – dyzelinu, kuriame yra ne mažiau kaip 7 proc. biodegalų, o AIEĮ 39 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. degalų pardavimo vietose turi būti prekiaujama biodegalais ir degalų mišiniais, kuriuose biodegalų, įmaišytų į mineralinius naftos produktus, procentinė dalis viršija šio straipsnio 1 dalyje nurodytas procentines dalis. Pagal AIEĮ 39 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų reikalavimų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato Susisiekimo ministerija kartu su Aplinkos ministerija ir Energetikos ministerija (ši norma iki šiol yra nepakitusi ir galioja). Atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 1217 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą“ 1.7 punktu (2011 m. spalio 19 d. redakcija) Energetikos ministerija buvo įgaliota nustatyti leidžiamą arba privalomą biodegalų dalį mišinyje su degalais, pagamintais iš mineralinių degalų (analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios minėto nutarimo redakcijos 1.6 punkte). Taigi ginčijamu įsakymu, kuriuo buvo patvirtinti Kokybės rodikliai, Energetikos ministerija realizavo jai suteiktus įgaliojimus.
3.2. 2021 m. kovo 23 d. buvo priimtas AIEĮ 2, 4, 5, 6, 7, 9, 11, 12, 32, 35, 37, 51 straipsnių pakeitimo ir 8, 36, 39 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-197, kuriuo nuo 2022 m. sausio 1 d. panaikinamas AIEĮ 39 straipsnis, nustatantis prievolę maišyti biodegalus į kiekvieną benzino ar dyzelino litrą. Vadovaujantis ADĮ, kuris įsigaliojo 2021 m. liepos 1 d., degalų tiekėjams nuo 2022 m. sausio 1 d. pradedami taikyti kitokio pobūdžio įpareigojimai, skaičiuojami ne tik pagal degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių įmaišymą į kiekvieną litrą, tačiau ir pagal metinį degalų tiekėjo patiektų degalų kiekį, išreikštą degalų energine verte – pagal ADĮ 16 straipsnio 1 dalį kiekvienais kalendoriniais metais degalai iš atsinaujinančių energijos išteklių turi sudaryti atitinkamą bendros degalų tiekėjo vidaus rinkai patiekto benzino ir dyzelino energinės vertės dalį. ADĮ degalų tiekėjams, įgyvendinantiems metinius įpareigojimus, nėra numatytos išimtys dėl degalų, patiekiamų iš naftos atsargų rezervo, todėl bet kuris degalų tiekėjas, laimėjęs viešąjį konkursą keisti valstybės naftos atsargas ir gavęs leidimą jas patiekti į vidaus rinką be biokomponentų, nėra atleidžiamas nuo atsinaujinančių energijos išteklių dalies patiekimo į vidaus rinką, t. y. patiektas dyzelinas ar benzinas vis tiek yra įskaičiuojamas į degalų tiekėjo per kalendorinius metus patiektą naftos degalų kiekį, nuo kurio skaičiuojama degalų tiekėjo prievolė tiekiant degalus iš atsinaujinančių energijos išteklių. Esant minėtam teisiniam reguliavimui, būtų klaidinga šiuo metu dar galiojančią AIEĮ 39 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškinti taikant išskirtinai tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą, neatsižvelgiant į kitas AIEĮ ir ADĮ normas bei jų bendrumą su poįstatyminiais teisės aktais, t. y. šiuo atveju aiškinant teisės normas svarbu įvertinti jų sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis.
3.3. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja Direktyvos 2018/2001 nuostatas, teigdamas, kad šios direktyvos 25 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog kiekviena valstybė narė užtikrina, kad iki 2030 m. biodegalai sudarytų 14 proc. transporte suvartojamo benzino ir dyzelino. Direktyva 2018/2001 nustato, kad transporto sektoriuje turi būti naudojami visų rūšių degalai iš atsinaujinančių energijos išteklių, tame tarpe ir biodegalai, o 14 proc. tikslas nėra išimtinai numatytas biodegalams. Direktyvos 2018/2001 25 straipsnio 1 dalies 2 pastraipoje yra aiškiai įtvirtinta, kad valstybės narės, nustatydamos įpareigojimą kuro tiekėjams, gali nuspręsti jo netaikyti arba jį skirtingai taikyti skirtingiems kuro tiekėjams ir skirtingiems energijos nešikliams, užtikrindamos, kad būtų atsižvelgta į įvairių technologijų skirtingo laipsnio brandą ir sąnaudas. Be to, pareiškėjas daro klaidingą nuorodą į jau nebegaliojančią direktyvos dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją redakciją, kuri numatė, kad 2020 m. valstybės narės turėjo pasiekti 10 proc. atsinaujinančių energijos išteklių dalį transporto sektoriuje. Aktualios redakcijos Direktyvos 2018/2001 37 straipsnis nustato, kad anksčiau galiojusi Direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją nuo 2021 m. liepos 1 d. yra panaikinama nedarant poveikio valstybių narių įsipareigojimams 2020 m., kaip išdėstyta Direktyvos 2009/28/EB 3 straipsnio 1 dalyje ir I priedo A dalyje, kuriose nėra kalbama apie privalomą įpareigojimą valstybėms narėms pasiekti 10 proc. atsinaujinančių išteklių energijos dalį transporto sektoriuje.
3.4. Maišant biodegalus į valstybės atsargose esančius degalus gali suprastėti jų kokybė ir jie gali neatitikti galiojančių bei taikomų standartų degalams. Agentūra, vykdydama Energetikos ministerijos pavedimą, organizavo naftos produktų valstybės atsargų, įmaišius į juos biopriedus, laboratorinius tyrimus (bandiniai tyrimams buvo paimti iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos nafta“ Subačiaus naftos terminale esančių rezervuarų), kurių metu buvo nustatyta, kad benzino bandiniai, sumaišyti su 10 proc. etanolio, nepilnai atitinka Kokybės rodiklius, t. y. vienas rodiklis – deguonies kiekis juose – viršija maksimaliai leistiną normą (3,7 proc.), o visi dyzelino bandiniai, sumaišyti tiek su RRME biopriedu, tiek su sintetiniu priedu Nex BTL, atitinka Kokybės rodiklius. Atitinkamai Kokybės rodiklių 7 punktas suteikia Energetikos ministrui teisę priimti sprendimą dėl atsargų be biopriedų išleidimo į vidaus rinką atsižvelgiant į rizikas dėl galutinio produkto kokybės, t. y. įvertinant tai, kad benzinas sumaišius su biopriedais akivaizdžiai nebeatitinka privalomųjų kokybės rodiklių, o dyzelino rodikliai yra „ant ribos“. Kokybės rodiklių 7 punktas kildinamas iš Atsargų įstatymo, kuris reglamentuoja benzino ir dyzelino valstybės atsargų naudojimą bei kokybinius rodiklius ir yra specialus įstatymas AIEĮ bei ADĮ atžvilgiu, 8 straipsnio 3 dalies. Taigi šiuo atveju galioja taisyklė, kad lex specialis derogat legi generalis (specialusis įstatymas įveikia bendrąjį; specialioji norma yra viršesnė už bendrąją).
3.5. Pareiškime pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, kad AB „Klaipėdos nafta“ Subačiaus naftos terminale yra įrengtos visos technologijos, skirtos biodegalų maišymui į benziną ir dyzeliną. Tokia galimybė yra tik autocisternomis išgabenamiems nedideliems kiekiams naftos produktų, tuo tarpu dideliems kiekiams valstybės atsargų, kurios yra keičiamos geležinkelio cisternomis, tokios galimybės nėra ir šią technologiją įdiegti kainuotų papildomų kaštų bei laiko, o tai padidintų AB „Klaipėdos nafta“ teikiamų paslaugų kainą saugant valstybės atsargas. Atitinkamai naftos atsargų keitimo išlaidos, priėmus sprendimą po atsargų kaupimo jas papildomai maišyti su biopriedais, ženkliai išaugtų.
3.6. Energetikos ministerija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimas, priimtas norminėje administracinėje byloje Nr. eI-3-968/2020, gali būti laikomas precedentu šioje byloje, kadangi minėtoje byloje buvo analizuojamos Kokybės rodiklių nuostatos, kurios nustatė mažesnį nei AIEĮ biodegalų kiekį žiemos laikotarpiu.
3.7. Energetikos ministerija taip pat nurodo, kad laikosi pozicijos, jog ginčijama Kokybės rodiklių nuostata neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, be to, mano, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas. Šiuo aspektu atsiliepime pažymima, kad Kokybės rodiklių 7 punktas neteikia privilegijų ūkio subjektams, kurie prekiauja degalais, parduodamais iš valstybės atsargų, nes jie nėra toje pačioje padėtyje, kaip ūkio subjektai, kurie prekiauja visais kitais degalais. Įprastais degalais prekiaujantys ūkio subjektai gali įmaišyti biodegalų pagal Kokybės rodiklius, tačiau įmaišius biodegalų į degalus iš valstybės atsargų atitiktis Kokybės rodikliams gali būti neįmanoma, o degalų valstybės atsargų kaupimas reikalingas užtikrinti viešąjį interesą. Savo ruožtu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika, o tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškimą ir patikslintą pareiškimą prašo teismo dėl jų pagrįstumo spręsti savo nuožiūra. Aplinkos ministerija nurodo, kad už naftos produktų ir naftos valstybės atsargų kaupimo įgyvendinimą ir priežiūrą yra atsakinga Energetikos ministerija (Atsargų įstatymo 3 str. 1 d.), ji taip pat atsakinga už nacionalinių plėtros programų, kuriose planuojamos atsinaujinančių energijos išteklių pažangos uždavinius įgyvendinančios priemonės, rengimą, jų įgyvendinimo organizavimą ir kontrolę, prekybos biodegalais taisyklių tvirtinimą (AIEĮ 6 str. 3 ir 9 d.). Atitinkamai ginčijamos nuostatos priėmimą inicijavo ir rengė Energetikos ministerija, kurios kuravimo sričiai priskirti ir teisės aktai, kurių atitikčiai prašoma įvertinti Kokybės rodiklių 7 punkto nuostatą. Taigi Aplinkos ministerija negali pasisakyti dėl Kokybės rodiklių 7 punkto nuostatos atitikties pareiškėjo nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Tačiau Aplinkos ministerija papildomai paaiškina, kad ginčijama Kokybės rodiklių 7 punkto nuostata neperkelia Direktyvos 2018/2001, tai yra nacionalinė nuostata, o Kokybės rodiklių teisinis pagrindas įtvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 13 straipsnyje, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 5 straipsnyje, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 6 straipsnio 10 punkte ir AIEĮ 39 straipsnio 1 bei 3 dalyse.
5. Atsakovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepime į pareiškimą ir patikslintą pareiškimą prašo atmesti pareiškėjo pareiškimą ir ginčijamą nuostatą pripažinti teisėta. Susisiekimo ministerija iš esmės pakartoja Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodytas aplinkybes ir papildomai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 1217 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą“ 1.6 punktu Energetikos ministerija buvo įgaliota nustatyti leidžiamą arba privalomą biodegalų dalį mišinyje su degalais, pagamintais iš mineralinių degalų. Taigi ginčijamu įsakymu Energetikos ministerija realizavo jai suteiktus įgaliojimus, todėl Kokybės rodiklių 7 punkto nuostatos yra teisėtos. Susisiekimo ministerija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal kompetenciją kartu su Energetikos ministerija ir Aplinkos ministerija, atsižvelgdamos į Lietuvos gamtines sąlygas, nuolat siekia kuo optimaliau ir racionaliau sureguliuoti transporto sektoriuje naudojamų degalų kokybinius rodiklius, kad būtų užtikrinta kuo mažesnė aplinkos tarša ir tuo pačiu nebūtų prekiaujama degalais, dėl kurių kokybės savybių galėtų būti pakenkta transporto priemonių valdytojų turtiniams interesams.
III.
6. Rengiantis nagrinėti bylą buvo gauta Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nuomonė dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo Kokybės rodiklių 7 punktui, tačiau kartu atkreipiamas dėmesys, kad įvertinti, ar teisės aktas atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, Konkurencijos taryba gali tik atlikusi išsamų tyrimą pagal Konkurencijos įstatymą ir kaip kolegialus organas priėmusi atitinkamą nutarimą.
7. Konkurencijos tarybos nuomonėje dėstomi šie esminiai argumentai:
7.1. Kokybės rodiklių 7 punktas numato benzinui ir dyzelinui, parduodamiems iš valstybės atsargų, išimtį iš pareigos įmaišyti privalomą biodegalų kiekį, bet tik tuo atveju, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Kokybės rodiklių reikalavimus. Taigi, Kokybės rodiklių 7 punkto nuostata suponuoja skirtingų reikalavimų taikymą benzinui ir dyzelinui, parduodamiems iš valstybės atsargų (kai privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Kokybės rodiklių reikalavimus), ir visam kitam benzinui bei dyzelinui, kuriuo prekiaujama rinkoje. Tačiau, Konkurencijos tarybos nuomone, Kokybės rodiklių 7 punktas neteikia privilegijų ūkio subjektams, kurie prekiauja degalais, parduodamais iš valstybės atsargų, nes jie nėra toje pačioje padėtyje, kaip ūkio subjektai, kurie prekiauja visais kitais degalais. Įprastais degalais prekiaujantys ūkio subjektai gali įmaišyti biodegalų ir šie degalai vis tiek atitiks Kokybės rodiklių reikalavimus, o įmaišius biodegalų į degalus iš valstybės atsargų, atitiktis Kokybės rodikliams gali būti neįmanoma. Tokiu atveju degalai iš valstybės atsargų, sumaišyti su biodegalais, gali tapti nebetinkami naudoti ir juos gali tekti sunaikinti. Savo ruožtu degalų valstybės atsargų kaupimas reikalingas siekiant užtikrinti viešąjį interesą, o šių degalų naikinimas lemtų neracionalų valstybinių išteklių naudojimą. Dėl šios priežasties, Konkurencijos tarybos nuomone, nėra pagrindo Kokybės rodiklių 7 punktą vertinti kaip pažeidžiantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, nes jis nesukuria skirtingų sąlygų toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams (tik pagrįstai sukuria skirtingas sąlygas skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams). Vis dėlto į klausimą, ar įmaišius biodegalų į degalus iš valstybės atsargų nebus pažeisti Kokybės rodikliai, turėtų atsakyti atitinkamą kompetenciją turinčios ekspertinės įstaigos.
7.2. Patikslintame pareiškime nurodyta, kad nuo 2015 m. valstybės atsargose saugomi degalai, kurie gali būti maišomi su biodegalais. Tačiau Konkurencijos tarybai nebuvo pateikta įrodymų, kurie pagrįstų šią aplinkybę. Tuo atveju, jeigu ši pareiškėjo patikslintame pareiškime nurodyta aplinkybė atitinka tikrovę ir nuo 2015 m. iš valstybės atsargų parduodami degalai gali būti maišomi su biodegalais nepažeidžiant Kokybės rodiklių reikalavimų, bet toks maišymas nėra atliekamas, atitinkami veiksmai pažeistų Kokybės rodiklių 7 punktą. Be to, pagal Kokybės rodiklių 7 punktą sprendimą dėl valstybės atsargose esančių degalų realizavimo priima Energetikos ministerija. Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos taryba mano, kad būtent Energetikos ministerijai ar jos įgaliotai įstaigai tenka pareiga įsitikinti, ar valstybės atsargose esantys degalai gali būti maišomi su biodegalais nepažeidžiant Kokybės rodiklių reikalavimų. Tuo atveju, jeigu valstybės atsargose esantys degalai objektyviai gali būti maišomi su biodegalais nepažeidžiant Kokybės rodiklių reikalavimų, bet toks maišymas nėra atliekamas, ūkio subjektas, kuris realizuoja valstybės atsargose esančius degalus, yra privilegijuojamas, nes atsiduria pranašesnėje konkurencinėje padėtyje negu jo konkurentai, prekiaujantys įprastais degalais (kaip nurodyta patikslintame pareiškime, biodegalai yra brangesni negu mineraliniai degalai, todėl neįmaišant biodegalų į mineralinius degalus iš valstybės atsargų ūkio subjektas patiria mažesnius kaštus). Pastaruoju atveju jau nebėra prielaidos, kad šie ūkio subjektai yra skirtingose padėtyse, nes su biodegalais gali būti maišomi visų rūšių degalai (tiek parduodami iš valstybės atsargų, tiek visi kiti). Tačiau tokia situacija, sukuriant skirtingas konkurencijos sąlygas, kyla ne dėl Kokybės rodiklių 7 punkto, kuris kaip tik įpareigoja tokiais atvejais įmaišyti biodegalų į mineralinius degalus iš valstybės atsargų, bet galimai dėl kitų sprendimų, kuriais nusprendžiama realizuoti valstybės atsargose esančius degalus nemaišant jų su biodegalais (su sąlyga, kad maišymas su biodegalais nepažeidžia Kokybės rodiklių). Taigi tuo atveju, jeigu nuo 2015 m. iš valstybės atsargų parduodami degalai gali būti maišomi su biodegalais nepažeidžiant Kokybės rodiklių reikalavimų, sprendimai, kuriais leidžiama prekiauti valstybės atsargose esančiais degalais neįmaišant biodegalų, galėtų kelti įtarimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikymo.
7.3. Konkurencijos tarybos manymu, Kokybės rodiklių 7 punktas įpareigoja įmaišyti biodegalų į valstybės atsargose esančius degalus visais atvejais, jeigu tai nepažeidžia Kokybės rodiklių. Šis punktas nenumato jokių papildomų sąlygų tokiai pareigai, todėl nebūtų pagrįstas aiškinimas, kad atsargose esantys degalai gali būti nemaišomi su biodegalais ir dėl kitų priežasčių, tokių kaip techninių galimybių nebuvimas ar per dideli atitinkamo maišymo kaštai. Jeigu tokios techninės ar ekonominės kliūtys iš tiesų egzistuoja, jos turėtų būti aptartos teisės aktuose kaip išimtinės sąlygos, leidžiančios nukrypti nuo pareigos maišyti mineralinius degalus su biodegalais. Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektams būtų palikta pernelyg didelė diskrecija savo nuožiūra spręsti, kada maišyti atsargose esančius degalus su biodegalais arba apskritai niekada to nedaryti, sukuriant skirtingas konkurencijos sąlygas. Šiuo metu Kokybės rodikliai nenumato papildomų sąlygų, kada galima nukrypti nuo reikalavimo maišyti atsargose esančius degalus su biodegalais (be jau aptartos išlygos, kad to galima nedaryti, jeigu toks maišymas lemtų Kokybės rodiklių pažeidimą). Todėl viešojo administravimo subjektų sprendimai, kuriais sudaromos sąlygos prekiauti tokiais degalais neįmaišant biodegalų, nors toks įmaišymas nelemtų Kokybės rodiklių pažeidimo, galėtų kelti įtarimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikymo.
7.4. Konkurencijos tarybos nuomone, konkurencingos procedūros, skirtos atrinkti ūkio subjektus, kurie tiekia valstybei prekes, turėtų būti organizuojamos tokiu būdu, kad jose galėtų dalyvauti kuo didesnis skaičius ūkio subjektų, taip užtikrinant veiksmingesnę konkurenciją. Priešingu atveju, organizuojant konkurencingą procedūrą taip, kad joje dėl objektyvių priežasčių gali dalyvauti tik vienas ūkio subjektas, atitinkami viešojo administravimo subjektų sprendimai dėl konkurencingos procedūros organizavimo galėtų kelti įtarimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikymo. Tačiau patikslintame pareiškime nėra paaiškinta ir nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, dėl kokių priežasčių konkurencingose procedūrose dėl degalų tiekimo į valstybės atsargas ir jų vėlesnio pardavimo yra suinteresuotas dalyvauti tik vienas ūkio subjektas. Todėl trūksta duomenų tam, kad būtų galima įvertinti, ar išties kiti ūkio subjektai objektyviai negali dalyvauti tokiose konkurencingose procedūrose dėl nepagrįstų procedūros sąlygų, ar tiesiog patys priima sprendimą jose nedalyvauti.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
8. Pareiškėjas (Lietuvos Respublikos Seimo narys) prašo ištirti Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatos, kad „Benzinas ir dyzelinas, parduodami iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų, gali turėti savo sudėtyje ir mažesnį biodegalų kiekį arba visai jų neturėti, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus. Tokius degalus galima realizuoti šalies vidaus rinkoje tik gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą“, atitiktį šioms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms:
8.1. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 39 straipsnio 1 daliai: „Degalų pardavimo vietose turi būti prekiaujama Lietuvos arba Europos standartų reikalavimus atitinkančiu benzinu, kuriame yra 10 procentų biodegalų, ir dyzelinu, kuriame yra ne mažiau kaip 7 procentai biodegalų“.
8.2. Alternatyviųjų degalų įstatymo 16 straipsnio 2 ir 6 dalims: „2. Degalų tiekėjai, siekdami šio straipsnio 1 dalyje numatyto įpareigojimo, turi užtikrinti, kad kiekviename vidaus rinkai patiekto benzino litre būtų ne mažiau kaip 6,6 procento biodegalų, o kiekviename vidaus rinkai patiekto dyzelino litre būtų ne mažiau kaip 6,2 procento biodegalų, skaičiuojant pagal bendrą degalų ir biodegalų mišinio energinę vertę“; „6. Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiose degalinėse turi būti prekiaujama benzinu, kurio kiekviename litre yra ne mažiau kaip 6,6 procento biodegalų, ir dyzelinu, kurio kiekviename litre yra ne mažiau kaip 6,2 procento biodegalų, skaičiuojant pagal bendrą degalų ir biodegalų mišinio energinę vertę“.
8.3. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui: „Teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais: <...> 7) sistemiškumo, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina“.
8.4. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims: „1. Viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę“; „2. Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus“.
8.5. 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją 25 straipsnio 1 daliai:
„1. Kad būtų populiarinamas atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimas transporto sektoriuje, kiekviena valstybė narė kuro tiekėjams nustato įpareigojimą užtikrinti, kad galutinio energijos suvartojimo transporto sektoriuje atsinaujinančiųjų išteklių energijos procentinė dalis sudarytų bent 14 % (būtinoji procentinė dalis) ne vėliau kaip 2030 m., laikantis valstybės narės nustatytos orientacinės trajektorijos ir apskaičiuojant pagal 26 ir 27 straipsniuose nustatytą metodiką. Komisija įvertina tą įpareigojimą siekdama ne vėliau kaip 2023 m. pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo jis būtų padidintas tais atvejais, kai toliau labai sumažėja atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos sąnaudos, kai reikia įvykdyti Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus dėl priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo arba kai tai pateisinama dėl pastebimo energijos vartojimo sumažėjimo Sąjungoje.
Nustatydamos įpareigojimą kuro tiekėjams, valstybės narės gali nuspręsti jo netaikyti arba jį skirtingai taikyti skirtingiems kuro tiekėjams ir skirtingiems energijos nešikliams, užtikrindamos, kad būtų atsižvelgta į įvairių technologijų skirtingo laipsnio brandą ir sąnaudas.
Apskaičiuodamos pirmoje pastraipoje nurodytą būtinąją procentinę dalį, valstybės narės:
a) įskaito iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintą nebiologinės kilmės skystąjį ir dujinį transporto kurą, kai toks kuras naudojamas kaip tarpinis produktas įprastiniam kurui gaminti, ir
b) gali įskaityti perdirbtos anglies kurą.
Pirmoje pastraipoje nurodytoje būtinojoje procentinėje dalyje pažangiųjų biodegalų ir biodujų, pagamintų iš IX priedo A dalyje išvardytų pradinių žaliavų, įnašas, kaip galutinio energijos suvartojimo transporto sektoriuje procentinė dalis, turi būti bent 0,2 % 2022 m., bent 1 % – 2025 m. ir bent 3,5 % 2030 m.
Valstybės narės gali nuspręsti kuro tiekėjams, kurie tiekia kurą elektros energijos ar iš atsinaujinančiųjų išteklių pagaminto nebiologinės kilmės skystojo ir dujinio transporto kuro forma, netaikyti įpareigojimo tų rūšių kuro atžvilgiu laikytis būtinosios pažangiųjų biodegalų ir biodujų, pagamintų iš IX priedo A dalyje išvardytų pradinių žaliavų, procentinės dalies reikalavimo.
Nustatydamos pirmoje ir ketvirtoje pastraipose numatytą įpareigojimą užtikrinti, kad būtų pasiektos jose nustatytos procentinės dalys, valstybės narės gali, inter alia, priimti priemones, orientuotas į apimtis, energinę vertę arba išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, su sąlyga, kad yra įrodoma, jog pirmoje ir ketvirtoje pastraipose nurodytos būtinosios procentinės dalys yra pasiektos.“
9. Pareiškėjas Kokybės rodiklių 7 punkto teisėtumu iš esmės abejoja tuo aspektu, kad jame, t. y. poįstatyminiame teisės akte, įtvirtinta įstatymuose nenustatyta išimtis, kai degalai Lietuvos rinkai gali būti tiekiami be ar su mažesniu biodegalų kiekiu, nei nustatyta AIEĮ ir ADĮ, be to, tokiu būdu iškreipiama sąžininga konkurencija, kadangi mineralinių degalų savikaina gerokai mažesnė nei biopriedų.
Dėl iš specialaus teisinio reguliavimo kylančių išimčių degalų standartams vertinimo
10. Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostata, kad „Benzinas ir dyzelinas, parduodami iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų, gali turėti savo sudėtyje ir mažesnį biodegalų kiekį arba visai jų neturėti, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus. Tokius degalus galima realizuoti šalies vidaus rinkoje tik gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą“, neatitinka degalų standartų, apibrėžiamų AIEĮ 39 straipsnio 1 dalyje, kad degalų pardavimo vietose turi būti prekiaujama Lietuvos arba Europos standartų reikalavimus atitinkančiu benzinu, kuriame yra 10 procentų biodegalų, ir dyzelinu, kuriame yra ne mažiau kaip 7 procentai biodegalų.
11. Vertinant, ar benzino ir dyzelino, parduodamo iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų, standartams gali būti netaikomi AIEĮ 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai, aiškintinos ir taikytinos Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo, esančio specialiuoju įstatymų tiek Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, tiek Alternatyviųjų degalų įstatymo atžvilgiu, nuostatos.
12. Šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. rugsėjo 14 d. Tarybos direktyva 2009/119/EB (toliau – ir Direktyva 2009/119/EB), kuria valstybės narės įpareigojamos išlaikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas:
12.1. Šia direktyva nustatomos taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti aukšto lygio naftos tiekimo saugumą Bendrijoje pasitelkiant patikimus ir skaidrius mechanizmus, grindžiamus valstybių narių tarpusavio solidarumu, išlaikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas ir įdiegti būtinas procedūrines priemones rimtoms tiekimo problemoms spręsti (Direktyvos 2009/119/EB 1 str.).
12.2. Vadovaujantis Direktyvos 2009/119/EB 16 straipsniu, apskaičiuojant faktinį išlaikomų atsargų kiekį, į biokurą ir priedus atsižvelgiama, kai:
b) jie yra saugomi atitinkamos valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad valstybė narė yra nustačiusi taisykles, užtikrinančias, kad jie turi būti sumaišyti su naftos produktais, saugomais pagal šioje direktyvoje nustatytus atsargų saugojimo reikalavimus, ir kad juos numatyta naudoti transporto sektoriuje.
12.3. Ekstremaliomis situacijomis, vadovaujantis Direktyvos 2009/119/EB 20 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatytos procedūros ir imasi jų nuomone būtinų priemonių, kad rimto tiekimo sutrikimo atveju jų kompetentingos valdžios institucijos galėtų greitai, veiksmingai ir skaidriai leisti naudoti visas privalomąsias ir specialiąsias atsargas ar jų dalį, ir atsižvelgiant į numatomus sutrikimus nustatyti bendrus ar specialius suvartojimo apribojimus, inter alia, prioriteto tvarka naftos produktus paskirstant tam tikroms vartotojų grupėms.
13. Direktyvoje 2009/119/EB įtvirtinti tikslai suponuoja, kad naftos produktų ir naftos valstybės atsargos yra viena iš priemonių, skirtų ekstremalioms situacijoms valdyti ir neigiamiems padariniams dėl rimtų naftos produktų tiekimų sutrikimų amortizuoti, todėl siekiamų tikslų požiūriu yra pagrindas padaryti išimtis iš bendrojo pobūdžio reikalavimų, keliamų benzinui ir dyzelinui pagal Lietuvos standartus, įtvirtintus AIEĮ 39 straipsnio 1 dalyje, formuojant valstybės atsargas.
14. Naftos produktų ir naftos atsargos (toliau – atsargos) – energetikos produktų, nurodytų 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1099/2008 dėl energetikos statistikos, atsargos, įskaitant specialiąsias naftos produktų atsargas (Atsargų įstatymo 2 str. 7 d.). Naftos produktų ir naftos atsargų tvarkymas – naftos produktų ir naftos atsargų laikymas, apskaita, keitimas, nurašymas ir kiti būtini susiję veiksmai šio ir kitų įstatymų nuostatoms įgyvendinti (Atsargų įstatymo 2 str. 11 d.). Įpareigotosios įmonės – naftos perdirbimo įmonės, naftos produktus ir (ar) naftą importuojančios įmonės ir juos įvežančios įmonės, išskyrus viešąją įstaigą Lietuvos energetikos agentūrą, kurios pagal šio įstatymo nuostatas kaupia ir tvarko naftos produktų ir naftos atsargas ir kurių perdirbtų ar pagamintų, importuotų ar įvežtų naftos produktų ir naftos kiekis per metus viršija 100 tonų (Atsargų įstatymo 2 str. 2 d.). Komercinės naftos produktų ir naftos atsargos – įpareigotųjų įmonių kaupiamos ir tvarkomos naftos produktų ir naftos atsargos, kurių pagal šį įstatymą kaupti neprivaloma (Atsargų įstatymo 2 str. 3 d.). Specialiosios naftos produktų atsargos (toliau – specialiosios atsargos) – valstybės lėšomis Agentūros kaupiamos naftos produktų atsargos (Atsargų įstatymo 2 str. 14 d.).
15. Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad atsargas šio įstatymo nustatyta tvarka kaupia Agentūra ir įpareigotosios įmonės.
16. Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad:
„1. Agentūra yra centrinė naftos produktus ir naftos atsargas kaupianti ir tvarkanti organizacija Lietuvos Respublikoje, kuri, tenkindama viešuosius interesus, atlieka šio įstatymo nustatytas funkcijas.
2. Agentūra, vykdydama savo veiklą, šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
1) kaupia ir tvarko specialiąsias atsargas, taip pat atsargas, kurios šio įstatymo nustatyta tvarka kaupiamos ir tvarkomos pagal susitarimus su įpareigotosiomis įmonėmis;
3) nuolat viešai skelbia išsamią, pagal produktų kategorijas suskirstytą informaciją apie atsargų kiekius, kuriuos Agentūra gali įsipareigoti kaupti ir tvarkyti kitiems ūkio subjektams, įskaitant kitų valstybių narių subjektus, taip pat skelbia sąlygas, kuriomis Agentūra kitiems ūkio subjektams teikia paslaugas, susijusias su atsargų kaupimu ir tvarkymu, ne mažiau kaip prieš septynis mėnesius iki šių sąlygų įsigaliojimo;
4) padeda Europos Komisijai atlikti atsargų kaupimo patikrinimus, teikia Europos Komisijai reikiamą informaciją;
3. Agentūra, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, teikia ūkio subjektams paslaugas, susijusias su atsargų kaupimu ir tvarkymu, objektyviomis, skaidriomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Energetikos ministerija Taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuoja ir tvirtina Agentūros taikomą atsargų kaupimo ir tvarkymo paslaugos, kai ji teikiama suteikiant reikalavimo teises į Agentūros kaupiamas ir jos turto patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį valdomas atsargas, tarifą ir Agentūros taikomą atsargų kaupimo ir tvarkymo paslaugos, kai ji teikiama Agentūrai įgyjant reikalavimo teises į kitų subjektų turimas atsargas, tarifą. Bet kuriuo atveju ūkio subjektų mokėjimai už Agentūros paslaugas neturi viršyti visų suteiktų paslaugų sąnaudų, ir šių mokėjimų nereikalaujama tol, kol Agentūra nesukaupia pagal susitarimus su atitinkamais ūkio subjektais reikiamo sukaupti atsargų kiekio. Sudarant susitarimus dėl atsargų kaupimo ir tvarkymo, ūkio subjektas Taisyklėse nustatyta tvarka privalo Agentūrai pateikti prievolių įvykdymo užtikrinimą.
4. Agentūra gali sudaryti terminuotus susitarimus dėl šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų atsargų, išskyrus specialiąsias atsargas, kaupimo ir tvarkymo su:
1) kitomis Lietuvos Respublikoje registruotomis įmonėmis ar kitų valstybių narių subjektais, teikiančiais atsargų kaupimo ir tvarkymo paslaugas (be teisės perleisti šių paslaugų teikimą tretiesiems asmenims);
5. Šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytiems susitarimams sudaryti reikia gauti išankstinį Energetikos ministerijos sutikimą, o tuo atveju, kai numatoma atsargas laikyti kitų valstybių narių teritorijoje, – ir visų valstybių narių, kurių teritorijoje bus laikomos šios atsargos, kompetentingų institucijų išankstinius sutikimus. Dėl bet kokio atsargų kaupimo ir tvarkymo susitarimų, nurodytų šio straipsnio 4 dalies 1 punkte, keitimo ar pratęsimo reikia iš naujo gauti Energetikos ministerijos ir atitinkamų kitų valstybių narių kompetentingų institucijų sutikimus. Šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytiems susitarimams sudaryti reikia gauti išankstinį Energetikos ministerijos sutikimą ir, jeigu atitinkamų valstybių narių teisės aktuose tai nustatyta, tų valstybių narių kompetentingų institucijų išankstinius sutikimus. Energetikos ministerijos sutikimų išdavimo tvarka nustatoma Taisyklėse.“
17. Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad:
„1. Atsargai turi būti kaupiamas toks atsargų kiekis, apskaičiuotas vadovaujantis Taisyklėmis, kad iš sukauptų atsargų būtų galima patenkinti didesnįjį iš šių poreikių:
2. Dalį atsargų sudaro Agentūros valstybės lėšomis kaupiamos ir tvarkomos specialiosios atsargos, kurių Agentūra turi kaupti tiek, kad jų pakaktų ne mažiau kaip 30 dienų, skaičiuojant pagal vidutinį dienos vidaus suvartojimą per praėjusius kalendorinius metus. Likusią atsargų dalį kaupia įpareigotosios įmonės.
3. Atsargos turi būti kaupiamos naftos produktų ir (ar) žalios naftos, tarpinių naftos produktų ar mišinių komponentų, skirtų perdirbti į galutinius naftos produktus, pavidalu. Žalia nafta ar tarpiniai naftos produktai turi būti perskaičiuojami į naftos produktus vadovaujantis Taisyklėmis. Specialiosios atsargos turi būti kaupiamos benzino, žibalo tipo reaktyvinių variklių kuro, gazolio, dyzelino ir (ar) mazuto pavidalu.
18. Vadovaujantis Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, atsargai gali būti laikomi visų Lietuvos Respublikoje naudojamų sezoninių klasių naftos produktai; atsargų kokybė turi atitikti Europos standartų, techninių sąlygų ir (ar) įmonių standartų reikalavimus. Atsargai kaupiant pagal techninių sąlygų ir įmonių standartų reikalavimus pagamintus naftos produktus, kurie atitinka Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu patvirtintų Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, tik juos sumaišius su biokomponentais, privaloma užtikrinti, kad, prieš patiekiant tokias atsargas Lietuvos Respublikos rinkai, šios atsargos būtų sumaišytos su pakankamu biokomponentų kiekiu ir po sumaišymo atitiktų Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus (Atsargų įstatymo 8 str. 2 d.). Benzino ir dyzelino atsargas, kurios atitinka tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus, Agentūra, gavusi Energetikos ministerijos leidimą, gali keisti patiekdama tokias atsargas Lietuvos Respublikos rinkai ne dažniau negu kas treji metai, skaičiuojant nuo atitinkamų benzino ar dyzelino atsargų įsigijimo dienos (Atsargų įstatymo 8 str. 3 d.). Ekstremaliosios energetikos padėties atveju Lietuvos Respublikos rinkoje gali būti realizuojamos benzino ir dyzelino atsargos, atitinkančios tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus (Atsargų įstatymo 8 str. 4 d.).
19. Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad valstybės atsargos gali būti formuojamos ir iš Lietuvos bei Europos standartų reikalavimus atitinkančio benzino, kuriame yra 10 procentų biodegalų, ir dyzelino, kuriame yra ne mažiau kaip 7 procentai biodegalų, nes tokie degalai atitinka AIEĮ 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus (taip pat ir Alternatyviųjų degalų įstatymo 16 straipsnio 2 ir 6 dalių reikalavimus), ir iš naftos produktų, atitinkančių tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus, vadovaujantis Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi.
20. Pripažįstant įstatymu pagrįstą teisę iš tokių naftos produktų formuoti valstybės atsargas (jų dalį) atsižvelgiant į Direktyvos 2009/119/EB, kuri įgyvendinta Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatyme, tikslus, iš esmės tapačiai apibrėžiamus ir šio įstatymo 1 straipsnyje, bei Atsargų įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, neribojančią Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus atitinkančių degalų naudojimo ekstremaliųjų situacijų atvejais, ginčijamoji Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostata, kad benzinas ir dyzelinas, parduodami iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų, gali turėti savo sudėtyje ir mažesnį biodegalų kiekį arba visai jų neturėti, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, reglamentuoja, pirma, tas faktines situacijas, kai privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, t. y. kai įmaišymas apskritai negalimas, ir, antra, taikoma tik įpareigotųjų įmonių kaupiamos atsargų dalies pardavimui. Toks šios nuostatos aiškinimas dėl subjekto, kurio kaupiamų atsargų atžvilgiu ji taikoma, kyla iš normos lingvistinės konstrukcijos vertinimo. Žodžių junginys „benzinas ir dyzelinas, parduodami iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų“, suponuoja, kad turimas galvoje tik tas valstybės atsargas sudarantis benzinas ir dyzelinas, kurį atskirai nuo komercinių atsargų laiko valstybės atsargas kaupiantys subjektai, turintys arba galintys turėti ir komercinių gamybinių atsargų. Agentūra komercinės veiklos nevykdo ir komercinių gamybinių atsargų apskritai neturi (negali turėti), ką teismo posėdyje patvirtino ir Agentūros atstovas V. M..
21. Analizuojant Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo nuostatas dėl pagrindų, kuriais remiantis galimas valstybės rezervo degalų pardavimas, matyti, kad tokie pagrindai yra tik du. Pirmas, kai Agentūra atsargų sukaupė daugiau negu privaloma pagal šį įstatymą. Šiuo atveju Energetikos ministerija Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų sudarymo reglamentavimo, tvarkymo, kaupimo, naudojimo ir priežiūros taisyklėse nustatyta tvarka gali leisti parduoti Agentūros kaupiamų atsargų perteklių arba nustatyti kitokius disponavimo būdus (Atsargų įstatymo 15 str. 4 d.). Antras, kai Agentūra, nustačiusi, kad jos turto patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį valdomų atsargų kokybė gali pablogėti taip, kad jos nebeatitiks Atsargų įstatymo 8 straipsnyje nurodytų privalomųjų kokybės rodiklių, raštu kreipiasi į Energetikos ministeriją dėl Energetikos ministerijos sutikimo: 1) keisti atsargas tiesioginio keitimo būdu, kai esamos atsargos pakeičiamos naujais naftos produktais, arba 2) keisti atsargas pirkimo–pardavimo būdu, kai nuperkami nauji naftos produktai ir parduodamos laikytos atsargos (Atsargų įstatymo 16 str. 1 d.).
22. Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje valstybės rezervo benzino ir dyzelino atsargų, kurios atitinka tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus, keitimui pardavimo būdu nustatytas dar vienas specialusis ribojimas – Agentūra, gavusi Energetikos ministerijos leidimą, gali keisti tokias atsargas patiekdama jas Lietuvos Respublikos rinkai ne dažniau negu kas treji metai, skaičiuojant nuo atitinkamų benzino ar dyzelino atsargų įsigijimo dienos.
23. Nurodyto teisinio reguliavimo sisteminis aiškinimas suponuoja, kad valstybės rezervo benzino ir dyzelino atsargų dalies, kurios kokybiniai rodikliai neatitinka Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje bei Alternatyviųjų degalų įstatymo 16 straipsnio 2 ir 6 dalyse įtvirtintų reikalavimų, nors tokie degalai yra kaupiami teisėtai, pardavimo pagrindai ir sąlygos yra reglamentuojamos įstatyme, o Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostata, aiškinant ją Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje bei Alternatyviųjų degalų įstatymo 16 straipsnio 2 ir 6 dalyse įtvirtintų reikalavimų kontekste, įtvirtina bendrosios taisyklės, kad valstybės rezerve saugomas įstatyme nustatytais pagrindais ir sąlygomis parduodamas benzinas bei dyzelinas tik įmaišius privalomą biodegalų kiekį, išimtį, pagal kurią valstybės rezervą sudarantis ir parduodamas benzinas bei dyzelinas gali neatitikti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nuostatų tik (išimtinai), jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, ir taikomą tik įpareigotųjų įmonių kaupiamos atsargų dalies pardavimui.
24. Sprendimo 23 punkte pateikiamo teisės aiškinimo kontekste konstatuotina, kad ginčo teisės norma iš dalies neatitinka konstitucinių teisinio tikrumo ir apibrėžtumo imperatyvų, nepagrįsta įstatymu, todėl yra neteisėta: Agentūra, esant sąlygoms, apibrėžiamoms Atsargų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, turi iš įstatymo kylančią teisę keisti įpareigotųjų įmonių kaupiamas Agentūros pagal patikėjimo sutartį valdomas atsargas pardavimo būdu, gavusi Energetikos ministerijos leidimą, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punktą ir įpareigotosios įmonės, kaupiančios tokias atsargas ne sudarytų susitarimų dėl atsargų kaupimo ir tvarkymo su Agentūra, bet kitais būdais (Atsargų įstatymo 9 str. 4 d.), gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą, galėtų parduoti benziną ir dyzeliną iš valstybės atsargų su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, nors tokia teisė jiems iš įstatymo nekyla.
Dėl išplėstinės teisėjų kolegijos išvadų
25. Vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktu, „Teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais: <...> 7) sistemiškumo, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, <...>“.
26. Dėl anksčiau nurodytų teisinių argumentų išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto ginčijamos nuostatos ta apimtimi, kiek įpareigotosios įmonės, kaupiančios valstybės atsargas ne su Agentūra sudarytų susitarimų dėl atsargų kaupimo ir tvarkymo, bet kitais būdais (Atsargų įstatymo 9 str. 4 d.), benziną ir dyzeliną iš valstybės atsargų, gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą, gali parduoti ir su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, nes tokia teisė jiems iš įstatymo nekyla (Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 str., 16 str.).
27. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto ginčijamos nuostatos ta apimtimi, kiek Agentūra parduoda jos turto patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį valdomas benzino ir dyzelino valstybės atsargas (Atsargų įstatymo 16 str. 1 d.), gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą, su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą.
28. Šio tyrimo apimtyje sprendime nurodyto teisinio reguliavimo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje ginčijamos Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatos yra kildinamos iš Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatyme įtvirtinto specialiojo teisinio reguliavimo ir jį atitinka. Dar daugiau – Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatomis paisoma naftos produktų standartus įtvirtinančio teisinio reguliavimo darnos, nes nustatytąja taisykle privalomo biodegalų kiekio įmaišymo prievolės išimtis taikoma tik individualiai konstatavus, kad toks įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus.
29. Nagrinėjamos norminės administracinės bylos tyrimo apimtyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto ginčijamos nuostatos prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims.
29.1. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.
29.2. Vertinant Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto ginčijamas nuostatas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, yra tikslinga pakartoti šio Sprendimo 28 punkte jau nurodytus teisinius argumentus, kad Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatos yra kildinamos iš Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatyme įtvirtinto specialiojo teisinio reguliavimo ir jį atitinka. Dar daugiau, Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatomis paisoma naftos produktų standartus įtvirtinančio teisinio reguliavimo darnos, nes nustatytąja taisykle privalomo biodegalų kiekio įmaišymo prievolės išimtis taikoma tik individualiai konstatavus, kad toks įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus.
29.3. Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punktas neteikia privilegijų ūkio subjektams, parduodantiems iš valstybės atsargų degalus, į kuriuos privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, nes jie nėra toje pačioje padėtyje, kaip ūkio subjektai, kurie rinkoje prekiauja degalais, į kuriuos yra galimybė įmaišyti privalomą biodegalų kiekį nepažeidžiant Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimų. Tai šioje byloje pateiktoje nuomonėje akcentavo ir Konkurencijos taryba, kuri yra kompetentinga valstybinę konkurencijos politiką vykdanti ir prižiūrinti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, institucija (Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d.). Degalų valstybės atsargų kaupimas – viešasis interesas, kuriuo siekiama suvaldyti ypatingas situacijas valstybėje, todėl nėra pagrindo Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punktą vertinti kaip pažeidžiantį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, nes jis nesukuria skirtingų sąlygų toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams.
30. Nagrinėjamu atveju pareiškime, be kita ko, prašyta ištirti Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatų atitiktį 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją 25 straipsnio 1 daliai ir toks reikalavimas buvo priimtas. Dėl to administracinės bylos proceso dalyviams gali susidaryti tam tikras teisinio neapibrėžtumo įspūdis, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą galima dėl abejonių tokio akto atitiktimi įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų ir Europos Sąjungos teisės normų santykio prasme Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucijoje Europos Sąjungos teisės atžvilgiu yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus). Teisės normų kolizija yra teisės taikymo klausimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. KT61-A-S56/2020). Taigi, nagrinėti nurodytą prašymą, kaip savarankišką materialinį teisinį reikalavimą norminėje administracinėje byloje, dėl kurio turi būti išspręsta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (ABTĮ 87 str. 5 d. 1 p.), nėra teisinių pagrindų. Vis dėlto į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisdikcijos ribas patenka ginčijamų teisės normų ir direktyvoje įtvirtintų nuostatų teisinis vertinimas jų tarpusavio koreliavimo aspektais (tikslų, turinio, nustatomų teisių bei pareigų ir pan.), todėl, jeigu tai reikšminga konkrečioje byloje, šiuo aspektu privalu pasisakyti teismo sprendime išdėstant teisinius argumentus, kuriais remiamasi vertinant ginčijamos teisės normos teisėtumą, o esant reikalui ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo (ABTĮ 4 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo reikalavimas tirti Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatų atitiktį 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją 25 straipsnio 1 daliai išplėstinės teisėjų kolegijos vertintinas ne kaip savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, o tik kaip vienas iš byloje keliamų teisės aiškinimo aspektų, pareiškėjui grindžiant savo pareiškimą. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šioje byloje taikomo specialaus naftos produktų ir naftos valstybės atsargų teisinio reguliavimo apskritai nekyla poreikis tiesiogiai vertinti Kokybės rodiklių 7 punkto nuostatas minėtos Direktyvos 2018/2001 25 straipsnio 1 dalies kontekste.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetimo
31. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsniui, teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principams. Šį prašymą pareiškėjas grindžia tuo, kad aplinkos apsauga ir žmonių sveikatos užtikrinimas yra betarpiškai susijusios vertybės, kurias skatina Direktyva 2018/2001 ir saugo Konstitucija. Atitinkamai visuotinai žinomas faktas, kad biodegalai yra vienas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, o biokuras, pagamintas iš biomasės ir naudojamas kaip degalai vidaus degimo, dyzeliniams ir kituose varikliuose, todėl maišant biodegalus į dyzeliną ar benziną mažinamas „šiltnamio efektas“. Taigi priimami nacionaliniai teisės aktai (tokie kaip AIEĮ, ADĮ) bei Europos Sąjungos teisės aktai (tokie kaip Direktyva 2018/2001), kurie skatina atsinaujinančių energetikos šaltinių plėtrą ir naudojimą, siekiant mažinti aplinkos taršą, o kartu ir apsaugoti visuomenės sveikatą. Tuo tarpu Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis, pasak pareiškėjo, neatitinka minėtų konstitucinių vertybių ir nėra aišku, dėl kokių priežasčių Energetikos ministerija galėtų suteikti leidimą į rinką tiekti atsargas, kurios atitinka tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus. Be to, pareiškėjo teigimu, dėl Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad su Energetikos ministerijos leidimu į rinką gali būti patiekiamos atsargos (degalai) nemaišant į jas biodegalų, atsiranda to paties lygmens, tačiau skirtingų teisės aktų priešprieša. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai išdėstė abejones dėl Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms dėl sąžiningos konkurencijos laisvės.
32. Nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste, neperžengiant ginčo ribų, pažymėtina, kad Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šiuo atveju aktualus ir taikomas tik tiek, kiek tai reikšminga Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumo patikrai. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostata, aiškinant ją Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje bei Alternatyviųjų degalų įstatymo 16 straipsnio 2 ir 6 dalyse įtvirtintų reikalavimų kontekste, yra teisinio reguliavimo darną užtikrinanti norma, kuria įtvirtinama taisyklė, kad valstybės rezerve saugomas ir parduodamas benzinas bei dyzelinas gali neatitikti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nuostatų tik (išimtinai), jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus. Taigi, sisteminio normų aiškinimo pagrindu padaryta išvada, kad, kaip bendroji taisyklė, valstybės rezerve saugomas įstatyme nustatytais pagrindais ir sąlygomis parduodamas benzinas bei dyzelinas tik įmaišius privalomą biodegalų kiekį. Parduodant jo neįmaišoma tik tais išimtiniais atvejais, kai privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus.
33. Todėl Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies konstitucingumas vertinamas tik tiek, kiek ši norma taikytina nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 4 str. 2 d.). Tokia teisine apimtimi pasisakydama dėl Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies konstitucingumo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės imperatyvo kildinami proporcingumo reikalavimai suponuoja atsakingo valdymo reikalavimus, kurie teisės taikymo veiksmais turi užtikrinti visų konstitucinių vertybių apsaugą, taip pat – ir tinkamą Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtintų valstybei tenkančių pareigų įgyvendinimą.
34. Atsižvelgusi į tai, kad Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nustato tik teisinę galimybę dėl valstybės benzino ir dyzelino atsargų, atitinkančių tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus, patiekimo Lietuvos Respublikos rinkai keitimo būdu, be to, esant specialiai įstatyme apibrėžtoms sąlygoms – ne dažniau negu kas treji metai, skaičiuojant nuo atitinkamų benzino ar dyzelino atsargų įsigijimo dienos, ir tik gavus Energetikos ministerijos leidimą, o Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostata numato, kad privalomas biodegalų kiekis neįmaišomas tik tais išimtiniais atvejais, kai privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tokia teisinio reguliavimo nuostata pati savaime nepažeidžia pareiškėjo nurodomų konstitucinių imperatyvų. Vykdyti iš Konstitucijos kylančias pareigas, tinkamai taikyti konstitucinius principus, inter alia atsakingo valdymo principo reikalavimus, yra Energetikos ministerijos, suteikiančios leidimus, pareiga, dėl kurios galėtų kilti ginčas, nagrinėtinas įstatymuose nustatyta tvarka. Ši išvada reikalauja papildomo teisinio paaiškinimo, todėl išplėstinė teisėjų kolegija tai padarys, neturėdama tikslo aptarti visų galimų teisinę reikšmę turinčių situacijų. Pavyzdžiui, Energetikos ministerijai sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo, turėtų būti vertinama, ar siūlomo keitimo pagrindu į rinką parduoti valstybės atsargų benzino ir (ar) dyzelino, į kurį biodegalų įmaišymas negalimas, kiekis yra žymus ir dėl to gali kilti kenksmingų medžiagų dalelių neigiamos įtakos aplinkai tikimybė tokiu mastu, kuris akivaizdžiai nederėtų su valstybės pareigomis užtikrinti saugią ir sveiką aplinką, ministerija turėtų rinktis kitus disponavimo tokiomis valstybės atsargomis būdus (pvz., priimti sprendimą toliau saugoti tokius degalus, žymiai mažinti vienkartinį tokių parduodamų degalų kiekį, sunaikinti valstybės turtą (kraštutinė priemonė) ir pan.).
35. Nurodytų teisinių argumentų kontekste, ypač atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo ribas, išplėstinė teisėjų kolegija neįžvelgia pareiškėjo minimos Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos ir kitų to paties lygmens teisės aktų priešpriešos. Išplėstinė teisėjų kolegija jau pateikė argumentus dėl teisių, kylančių iš specialaus įstatymo, vertinimo, bei konstatuoja, kad ginčo teisiniuose santykiuose yra aktualus teisės taikymo, o ne teisės normos prieštaravimo Konstitucijai, dėl kurio abejoti išplėstinė teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų, aspektas, o tai nėra šios bylos, kurioje nagrinėjamas abstraktus Seimo nario prašymas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą, dalykas.
36. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai ištyrimo.
37. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų pagrindų abejoti nurodytos nuostatos atitiktimi Konstitucijai, kiek tai susiję su nagrinėjamos norminės administracinės bylos dalyku, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Dėl kitų šios bylos aspektų
38. Byloje pateikti faktiniai duomenys dėl konkrečių iš valstybės atsargų rezervuarų paimtų mėginių tyrimų rezultatų. Taip pat pateiktos Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – ir VGTU) mokslininko išvados dėl benzino ir dyzelino kokybinių parametrų, reikšmingų, kaip teigia pareiškėjas, šioje byloje.
39. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuos įrodymus vertina, kaip neturinčius įrodomosios galios šiam ginčui dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo išspręsti, nes pirmuoju atveju mėginiai patvirtina konkretų faktą, o ne objektyvų reiškinį atspindinčią reikalų padėtį, antruoju atveju – VGTU specialistas savo argumentų nepagrindžia jokiais tyrimais, mokslo padarytomis išvadomis, kurios leistų konstatuoti, kad išvados daromos ne patirčių, o mokslinių tyrimų visumos pagrindu (ABTĮ 56 str.).
40. Pareiškėjas byloje kaip reikšmingą teisės aiškinimo ir taikymo precedentą nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-3-968/2020.
41. Vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma remiasi Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo.
41.1. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
41.2. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
41.3. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
42. Minėtoje administracinėje byloje Nr. eI-3-968/2020 buvo tiriama Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 „Dėl Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 9.4 papunkčio (2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1-170/D1-562/3-257-(E) redakcija) ir 9.5 papunkčio (2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1-170/D1-562/3-257-(E) ir 2019 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1-273/D1-600/3-455 redakcijos) atitiktis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnio 5 dalies 1 punktui (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1890 redakcija), 39 straipsnio 1 daliai (2019 m. kovo 21 d. įstatymo Nr. XIII-2017 redakcijos) ir Teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2314 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui.
43. Nurodytoje išnagrinėtoje administracinėje byloje jokiais aspektais netirtas naftos produktų ir naftos valstybės atsargų tvarkymo teisinis reguliavimas, administracinių teismų praktika aiškinant ir taikant nagrinėjamai bylai aktualią teisę nesuformuota, todėl remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-3-968/2020 nėra teisinių pagrindų.
Dėl procesinės bylos baigties
44. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad:
44.1. Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatos ta apimtimi, kiek įpareigotosios įmonės, kaupiančios valstybės atsargas ne su Agentūra sudarytų susitarimų dėl atsargų kaupimo ir tvarkymo, bet kitais būdais (Atsargų įstatymo 9 str. 4 d.), benziną ir dyzeliną iš valstybės atsargų, gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą, gali parduoti ir su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui (Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 str., 16 str.).
44.2. Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostatos ta apimtimi, kiek Agentūra parduoda jos turto patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį valdomas benzino ir dyzelino valstybės atsargas (Atsargų įstatymo 16 str. 1 d.), gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą, su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, yra teisėtos.
45. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punktas ta apimtimi, kiek įpareigotosios įmonės, kaupiančios valstybės atsargas ne su Agentūra sudarytų susitarimų dėl atsargų kaupimo ir tvarkymo, bet kitais būdais (Atsargų įstatymo 9 str. 4 d.), benziną ir dyzeliną iš valstybės atsargų, gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą, gali parduoti ir su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, negali būti taikomas nuo tos dienos, kai Teisės aktų registre oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (ABTĮ 118 str. 1 d., 119 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 117 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 118 straipsnio 1 dalimi, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 (Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1-170/D1-562/3-257-(E) redakcija), 7 punktas ta apimtimi, kiek įpareigotosios įmonės, kaupiančios valstybės atsargas ne su viešąja įstaiga Lietuvos energetikos agentūra sudarytų susitarimų dėl atsargų kaupimo ir tvarkymo, bet kitais būdais (Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 9 str. 4 d.), benziną ir dyzeliną iš valstybės atsargų, gavus rašytinį Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos sutikimą, gali parduoti ir su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui (Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 str., 16 str.).
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 (Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1-170/D1-562/3-257-(E) redakcija), 7 punktas ta apimtimi, kiek viešoji įstaiga Lietuvos energetikos agentūra parduoda jos turto patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį valdomas benzino ir dyzelino valstybės atsargas (Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 16 str. 1 d.), gavus rašytinį Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos sutikimą, su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, yra teisėtas.
Sprendimą skelbti Teisės aktų registre.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Rytis Krasauskas
Gintaras Kryževičius
Ernestas Spruogis
Milda Vainienė