Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS PRIEŠGAISRINĖS SAUGOS ĮSTATYMO
NR. IX-1225 183 IR 184 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4077
2016 m. birželio 29 d. Nr. 670
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1425 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 14 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo Nr. IX-1225 183 ir 184 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4077 (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tobulinti atsižvelgiant į šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą prie neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalies 5 punktą ir 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą kompensacijos suprantamos kaip atlyginimas už tai, kas prarasta, kaip tam tikrų praradimų padengimas, todėl kompensacijos ir laikytinos gyventojo neapmokestinamosiomis pajamomis ir nuo jų neskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis.
Pagal Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 183 straipsnio 3 dalį savanoriams ugniagesiams kompensacija būtų mokama už gaisrų gesinimą, gelbėjimo darbų atlikimą, dalyvavimą planiniuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose (mokymuose ir (ar) pratybose), kitų rašytinėse savanoriškos veiklos sutartyse nustatytų užduočių atlikimą. Toks teisinis reguliavimas iškreiptų kompensacijos esmę ir paskirtį, nes kompensacija būtų mokama ne su savanoriška veikla susijusioms išlaidoms ar praradimams padengti, bet atlyginti savanoriams ugniagesiams už jų atliekamą savanorišką veiklą, už kurią, pavyzdžiui, valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ar savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesiai, dirbantys pagal darbo sutartis, gauna darbo užmokestį, nuo kurio mokamas gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Kadangi keičiamo įstatymo 183 straipsnio 3 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalies 3 punkte kompensacija nesusieta su prarastų išlaidų padengimu (atlyginimu už tai, kas prarasta ar kitais turtiniais praradimais), ji pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalies 5 punktą ir 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą negalėtų būti priskirta neapmokestinamosioms pajamoms, nuo kurių nebūtų skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, todėl taikant siūlomą teisinį reguliavimą Įstatymo projekto tikslas nebūtų pasiektas.
Įstatymo projekto tikslas galėtų būti pasiektas, jeigu keičiamo įstatymo 183 straipsnio 3 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos kompensacijos turinys būtų susietas su konkrečių išlaidų ar praradimų padengimu. Šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į keičiamo įstatymo 183 straipsnio 1 ir 2 dalis, nustatančias, kad savanoriui ugniagesiui, kuris jo tarnybos, darbo, mokslo ar studijų laiku pakviestas ir dalyvauja gesinant gaisrą, atlieka gelbėjimo darbus ar dalyvauja planiniuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose (mokymuose ir (ar) pratybose), išsaugoma tarnybos, darbo, mokslo ar studijų vieta. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 183 straipsniu ir 204 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalimi, darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, ir valstybės tarnautojams, atleistiems nuo darbo ar tarnybos savanoriškai veiklai atlikti, darbo užmokestis įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje, kurioje jie dirba ar eina pareigas, nebūtų mokamas. Todėl, siekiant užtikrinti, kad savanorių ugniagesių negautos su darbo ar valstybės tarnybos santykiais susijusios pajamos nebūtų visiškai prarastos ir taip būtų skatinama dalyvauti savanoriškoje veikloje, keičiamo įstatymo 183 straipsnio 3 dalyje reikėtų nustatyti, kad savanoriams ugniagesiams, kurie jų tarnybos ar darbo laiku pakviečiami dalyvauti ir dalyvauja gesinant gaisrus, atlieka gelbėjimo darbus, dalyvauja planiniuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose (mokymuose ir (ar) pratybose), atlieka kitas rašytinėse savanoriškos veiklos sutartyse nustatytas užduotis, už kiekvieną jų atliekant minėtas funkcijas sugaištą valandą mokama ne didesnė kaip 1 procento Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o savanoriams ugniagesiams, kurie atlieka šias funkcijas ne jų tarnybos ar darbo laiku, mokamas keičiamo įstatymo 183 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio atlyginimas.
2. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompensacijos už gesinant gaisrus ar atliekant gelbėjimo darbus sugaištą laiką, dalyvavimą planiniuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose (mokymuose ir (ar) pratybose), taip pat kitų rašytinėse savanoriškos veiklos sutartyse nustatytų užduočių atlikimą savanoriams ugniagesiams mokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytu sistemiškumo principu, Įstatymo projekte reikėtų nustatyti keičiamo įstatymo įsigaliojimo datą ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki nurodytos datos priimti keičiamo įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 26 straipsnio 5 dalį savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti per du mėnesius nuo Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo, siūloma nustatyti, kad keičiamo įstatymo įsigaliojimo data – 2017 m. kovo 1 d., nes iki šios datos savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos jau bus suplanuotos.