LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL KULTŪROS PAVELDO IŠSAUGOJIMO IR AKTUALIZAVIMO POLITIKOS KONCEPCIJOS TVIRTINIMO
2020 m. birželio 15 d. Nr. ĮV-735
Vilnius
Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“, II prioriteto „Švietimo, kultūros ir mokslo paslaugų kokybės bei efektyvumo didinimas“ 2.1 krypties „Darnios ir kūrybingos asmenybės ugdymas kultūros, meno ir švietimo priemonėmis, kuriant darnią pilietinę visuomenę ir veiksmingą darbo rinką“ 2.4.2 darbo „Integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modelio parengimas ir įgyvendinimas“ 2.4.2.1 veiksmą „Sisteminio integruoto, darnios plėtros principais grįsto kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcijos parengimas ir adaptavimas“:
2. P a v e d u Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupei parengti Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos 2020–2024 m. veiksmų plano projektą, prieš tai projektą suderinus su suinteresuotomis institucijomis.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas
| SUDERINTA
Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2020 m. gegužės 18 d. raštu Nr. SR-2303
SUDERINTA
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato 2020 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 4S-59 |
SUDERINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-2710
SUDERINTA
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2020 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 2D-1429(12.96E) |
|
|
|
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros
ministro 2020 m. birželio 15 d.
įsakymu Nr. ĮV-735
KULTŪROS PAVELDO IŠSAUGOJIMO IR AKTUALIZAVIMO POLITIKOS KONCEPCIJA
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcijos (toliau – Koncepcija) siekis – suformuoti darnaus vystymosi principais grįstos materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos kryptis, atsižvelgiant į bendruosius šalies vertybinius prioritetus, tobulinant esamą teisinį reguliavimą, plėtojant į rezultatus orientuotą kultūros paveldo apsaugos valdymą, užtikrinant integralią ir ilgalaikę valstybės pažangą kultūros paveldo apsaugos srityje.
2. Koncepcija pateikia esamos situacijos analizę, nustato kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo sistemos principus, tikslą, uždavinius ir laukiamus rezultatus.
3. Koncepcija parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ II prioriteto „Švietimo, kultūros ir mokslo paslaugų kokybės bei efektyvumo didinimas“ 2.4.2 darbo „Integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modelio parengimas ir įgyvendinimas“ 2.4.2.1 veiksmą „Sisteminio integruoto, darnios plėtros principais grįsto kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcijos parengimas ir adaptavimas“.
4. Koncepcija grindžiama materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos dokumentais, tarptautinėmis teisės normomis bei kultūros paveldo išsaugojimo sampratomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus teisės aktus.
5. Koncepcijoje vartojamos sąvokos:
5.1. Materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimas – priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti visų Lietuvos kultūros paveldo rūšių išsaugojimą ir perdavimą ateinančioms kartoms, įskaitant nematerialaus kultūros paveldo vertybių gyvybingumą. Šios priemonės, skirtos nustatymui (identifikavimui), stebėsenai, dokumentavimui, moksliniams tyrimams, apsaugai ir išsaugojimui, sklaidai, plėtotei, gaivinimui, švietimui ir kt., sudarytų sąlygas visuomenei geriau jį pažinti ir juo naudotis, stiprinti tautinės ir kultūrinės tapatybės bei tęstinumo pojūtį, su kultūros paveldu siejamų vietovių savitumą.
5.2. Materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo aktualizavimas – priemonės, kuriomis siekiama pabrėžti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo svarbą, aktualumą ir prieinamumą; paskatinti šiuolaikinę visuomenę ir (arba) vietos bendruomenes atsakingai integruoti kultūros paveldą kaip svarbų išteklių į kasdienį kultūrinį, socialinį ir (arba) ekonominį gyvenimą.
5.3. Urbanistinė kaita – erdvinės miesto ir miestelių urbanistinės struktūros keitimasis įvairiais istoriniais laikotarpiais pagal tam tikrus estetinius ir vertybinius kriterijus, socialinę, ekonominę raidą.
5.4. Darnus vystymasis – tai ekonomikos, socialinės raidos ir aplinkos apsaugos tikslų derinimas, siekiant geresnės asmens ir visuomenės gyvenimo kokybės dabar ir ateities perspektyvoje[1].
6. Materialus ir nematerialus kultūros paveldas suvokiamas kaip kiekvienos valstybės istorinės raidos, kūrybos ir saviraiškos rezultatas, visuomenės evoliucijos liudytojas, harmoningos aplinkos ir tolygaus vystymosi pagrindas, neatskiriama kiekvienos šalies ir jos piliečių tapatumo dalis, vienas svarbiausių valstybės nacionalinio saugumo garantų. Pagal išlikusius seniausius ir prasmingiausius aplinkos segmentus galima spręsti apie valstybės istorinę praeitį, o pagal visuomenės elgseną su išlikusiu kultūros paveldu, gebėjimą jį integruoti į dabartinį gyvenimą – apie gyvenamosios aplinkos kūrimo darną. Kultūros paveldo išsaugojimas ir perdavimas ateitiems kartoms, sudarant sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis, yra labai aktualus šiandienos klausimas. Todėl tikslingai vykdomi moksliniai tyrimai, paveldo atskleidimas ir įvertinimas, jo prieinamumas visuomenei ir atsakingas visuomenės įsitraukimas į jo išsaugojimą – visa tai yra neatskiriama valstybės kultūros politikos dalis, kuri padeda kultūros paveldą suprasti kaip išteklių ir svarbų ekonomikos skatinimo elementą. Kultūros paveldo naudojimas išsaugant visas paveldo vertes kuria didelę pridėtinę naudą ir sudaro sąlygas nepažeisti ateinančių kartų teisės jį pažinti.
7. Kultūros paveldą sudaro visų formų ir rūšių iš praeities paveldėti materialieji ir nematerialieji ištekliai[2]. Kultūros paveldas atsiranda istorijos tėkmėje kaip žmonių ir vietų tarpusavio sąveikos artefaktai ir nuolat kinta. Šie ištekliai yra vertingi visuomenei visais aspektais, ypač kultūriniu, aplinkosauginiu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu, todėl darnus jų tvarkymas ir tausus naudojimas yra strateginis XXI amžiaus pasirinkimas[3]. Materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo esmė yra iš kartos į kartą perduodamos žinios ir gebėjimai, etninė kultūra ir tradicijos, istorinis urbanistinis kraštovaizdis, atspindintis žmogaus sambūvį su aplinka. Toks paveldas yra pagrindinis veiksnys, įgalinantis visuomenę kurti kultūrų dialogą, sustiprinti pagarbą tapatybei bei įvairovei ir priklausymo bendrai vertybinei sistemai jausmą bei atlikti pagrindinį vaidmenį kuriant, teigiant savo tapatybę ir derantis dėl jos[4]. Materialus ir nematerialus kultūros paveldas yra bendras gėris, už kurio išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms atsako visa visuomenė, įskaitant politines, teisės, administravimo ir visuomenines sferas. Dėl šios priežasties būtina apibrėžti visų išsaugojimo procese dalyvaujančiųjų vaidmenis, kelti sąmoningumą ir suteikti galimybę visiems valstybės gyventojams prisiimti atsakomybę.
8. Pagrindinė valstybės misija formuojant ir įgyvendinant materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos politiką yra išsaugoti Lietuvos materialų ir nematerialų kultūros paveldą ir perduoti jį ateities kartoms, sudarant sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. Materialiam ir nematerialiam kultūros paveldui tenka svarbus vaidmuo kuriant ir didinant socialinį kapitalą, skatinantį piliečius dalyvauti visuomeniniame gyvenime, plėtoti kultūrinę įvairovę ir dialogą, jis daro svarbų ekonominį poveikį kaip darnaus miestų ir regioninio vystymosi potencialas, prisideda prie tvaraus aplinkos išsaugojimo. Lietuvos Respublika įsipareigoja rūpintis lietuvių ir kitų tradicinių Lietuvos Respublikos etninių grupių materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimu. Toks paveldas susijęs ne tik su kultūros, bet ir su įvairių sričių viešąja politika, pavyzdžiui, su regioniniu vystymusi, socialine sanglauda, švietimu, žemės ūkiu, aplinka, turizmu, skaitmenine darbotvarke, moksliniais tyrimais, inovacijomis ir kitomis sritimis. Šių sričių politika daro tiesioginį arba netiesioginį poveikį materialiam ir nematerialiam kultūros paveldui ir atvirkščiai, kultūros paveldo srityje sudaroma daug galimybių tų sričių politikos tikslams pasiekti.
9. Materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos priemonių sistemoje itin svarbus vaidmuo tenka teisinio reguliavimo priemonėms. Siekdama išsaugoti kultūros paveldą, kiekviena valstybė numato individualias kultūros paveldo apsaugos teisines priemones, reguliuojančias įvairių suinteresuotų visuomenės grupių tarpusavio santykius, išsaugant ir aktualizuojant kultūros paveldo objektus.
10. Materialaus kultūros paveldo apsaugos teisės objektas yra susiklostę visuomeniniai santykiai tarp kultūros paveldo objektų valdytojų ir viešojo administravimo subjektų, administruojančių kultūros paveldo apsaugą. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teisės reguliavimo objektas yra visuomeniniai nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo, taip pat paveldosaugos priemonių, t. y. apskaitos, saugojimo (tvarkybos ir naudojimo), pažinimo ir sklaidos, atkūrimo ir kiti įgyvendinimo santykiai. Kilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teisės reguliavimo objektas yra visuomeniniai kilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo, taikant paveldosaugos priemones, įgyvendinimo santykiai.
11. Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos teisės objektas yra susiklostę visuomeniniai santykiai tarp visuomenės, bendruomenių[5] ir įstaigų, skatinančių ir palaikančių nematerialų kultūros paveldo puoselėjimą, o nematerialaus kultūros paveldo apsaugos teisės reguliavimo objektas – visuomeniniai, nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo, valstybei telkiant bendruomenes ir visuomenę, kuriant nematerialaus kultūros paveldo sąvadus ir naudojant kitas išsaugojimo ir tęstinumo užtikrinimo priemones, santykiai.
12. Valstybė, reguliuodama materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos santykius, privalo užtikrinti visuomenės ir kiekvieno žmogaus prigimtinę teisę naudotis kultūros ir etninėmis vertybėmis ir jas pažinti. Tai užtikrinama teisinėmis kultūros paveldo apsaugos pažeidimų prevencijos priemonėmis, teisinės atsakomybės taikymu ir subjektinių teisių ir interesų gynimu. Todėl viešojo intereso prioriteto prieš privačius interesus principo įgyvendinimas, kartu nepažeidžiant ir privačių interesų, yra pagrindinis materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos santykių teisinio reguliavimo metodas. Materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos reguliacinis poveikis turi būti nukreiptas kultūros paveldo apsaugos teisės subjektų (fizinių, juridinių asmenų) atžvilgiu tokia linkme, kad jis derintų asmens individualius ir visuomenės interesus bei tenkintų viešuosius interesus.
13. Rengiant Koncepciją vadovautasi:
13.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalimi „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“;
13.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: <...> istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“;
13.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniu „Valstybė rūpinasi <...> atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga <...>“;
13.8. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (ORHUSO) (2001 m.);
13.12. UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu (HAGOS) konvencija (1954 m.) ir antruoju (1999 m.) protokolu;
13.13. UNESCO Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencija (1998 m.);
13.19. Europos Sąjungos Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių Vyriausybių atstovų 2019 m. gruodžio 6 d. rezoliucija „Dėl darnaus vystymosi kultūros aspekto“ (2019/C41001);
13.20. Europos Sąjungos Tarybos 2014 m. gegužės 21 d. išvada dėl kultūros paveldo kaip vieno iš strateginių tvarios Europos išteklių (2014/C183/08);
13.21. Europos Sąjungos Tarybos 2014 m. gruodžio 23 d. išvada dėl kultūros paveldo dalyvaujamojo valdymo (2014/C 463/01);
13.22. Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos 2015 m. rugsėjo 25 d. rezoliucija 70/1. Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 metų;
13.23. Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos 2019 m. gruodžio 23 d. rezoliucija. Naujoji miestų darbotvarkė;
13.24. Valstybės pažangos strategija „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 „Dėl valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“;
13.25. Nacionaline saugumo strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“;
13.26. XVII Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“;
13.27. Kultūros politikos kaitos gairėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. XI-977 „Dėl Lietuvos kultūros politikos gairių patvirtinimo“;
13.28. Nacionaline darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 „Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo“;
13.29. Lietuvos kultūros politikos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 665 „Dėl Lietuvos kultūros politikos strategijos patvirtinimo“;
14. Rengiant Koncepciją atsižvelgta į:
14.2. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2017 m. vasario 22 d. rekomendaciją valstybėms narėms dėl Europos kultūros paveldo strategijos XXI amžiuje;
14.4. 2003 m. UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo ir vertybių, įrašytų į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, būklės periodinės ataskaitos (2012–2017) santrauką bei darbo grupės rekomendacijas, parengtas šios Konvencijos ataskaitos bei aktualios informacijos pagrindu (2020 m.);
14.5. 2017 m. spalio 18–20 d. Vilniuje vykusio tarptautinio pasaulio paveldo vertybių vietos valdytojų gebėjimų stiprinimo seminaro rekomendacijas;
14.6. UAB „Smart Continent LT“ 2019 m. atliktą Kultūros paveldo apsaugą ir paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų ir Kultūros paveldo apsaugos srityje dalyvaujančių institucijų funkcijų tyrimą, siekiant patobulinti teisinį reglamentavimą ir institucinę sandarą, kad gyventojams būtų teikiamos kokybiškos paslaugos efektyviausiu būdu (toliau – Tyrimas);
14.7. 2018 m. Lietuvių etninės draugijos užsakymu atliktą „Etninės kultūros vertybinių nuostatų“ tyrimą;
14.8. UAB „Eurotela“ 2017 m. parengtą Kultūros paveldo objektų valdytojų ir tvarkybos darbų projektų rengėjų nuomonės apie Kultūros paveldo apsaugos paslaugų kokybės pokyčius tyrimą (toliau – Kiekybinis tyrimas);
14.9. VšĮ ESTEP ir VšĮ Viešosios politikos ir vadybos instituto 2015 m. atliktą Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkybos) paskatų sistemos vertinimą;
II SKYRIUS
ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ
15. Materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo ištekliai yra svarbūs kuriant tvirtos tapatybės visuomenę, gebančią savarankiškai tęsti, plėtoti ir kritiškai reflektuoti savo istoriją ir kultūrą. Todėl juos būtina išsaugoti ir naudoti pagal aiškiai apibrėžtus prioritetus, vadovaujantis darnaus vystymosi principais, kartu sumaniai pritaikant šiuolaikinės visuomenės reikmėms. Materialaus kultūros paveldo apsaugos politika ilgą laiką buvo sutelkta į reglamentavimą ir kontrolę, buvo skiriama per mažai dėmesio visuomenės ir paveldo objektų valdytojų sąmoningumui ir gebėjimams vystyti, pozityviai komunikacijai apie paveldo ir tradicijų svarbą[6]. Net 50 proc. gyventojų mano, kad kultūros paveldo apsauga 2017 m. lyginant su 2014 m. nepasikeitė, o 11 proc. – kad tapo prastesnė[7]. Nematerialusis kultūros paveldas patiria vis didesnį neigiamų globalizacijos reiškinių poveikį, negaudamas valstybės paramos, nepajėgus konkuruoti su komercine, masine kultūra. Nematerialaus kultūros paveldo plėtros pagrindas – tautinė savimonė – nepaliaujamai silpsta[8]. Vertinant kultūros paveldo objektų valdytojų ir tvarkybos darbų projektų rengėjų nuomones apie kultūros paveldo apsaugos paslaugų kokybės pokyčius tyrimo ataskaitoje (toliau – Kiekybinio tyrimo ataskaita) pateiktais vertinimo duomenis, konstatuotina, kad egzistuojanti administracinė ir paslaugų sistema palankesnė ir patogesnė ne fiziniams asmenims, tačiau kitoms institucijoms ar organizacijoms[9].
16. Neišsprendus sisteminių materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos administravimo problemų, pritrūksta valstybės dėmesio efektyviai paveldo objektų valdysenai, kultūros paveldo ištyrimui, atskleidimui, susisteminimui ir išsaugojimui, materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos tyrėjų bei kultūros paveldo apsaugos specialistų rengimui, dialogui su bendruomenėmis ir investuotojais, visų visuomenės grupių įtraukimui į paveldo aktualizavimo sprendimus, gyventojų kultūrinio švietimo plėtrai, materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo finansavimo klausimams.
17. XVII Vyriausybės programos[10] nuostatose konstatuojama, kad kultūra atlieka labai svarbų vaidmenį vienijant visuomenę ir formuojant viešąją politiką, tačiau kultūros politikos viešajame gyvenime vyrauja marginalizacija, kurios pašalinimui programoje numatytas ne vienas sprendinys. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano 2.4.2 darbo „Integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modelio parengimas ir įgyvendinimas“ 2.4.2.1 veiksmą „Sisteminio integruoto, darnios plėtros principais grįsto kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcijos parengimas ir adaptavimas“ buvo atliktas Tyrimas. Atsižvelgiant į Tyrimo rezultatus, buvo parengtos trys galimos Integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modelio alternatyvos[11].
18. Per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje kelis kartus keistas materialaus kultūros paveldo apsaugos teisinis reglamentavimas bei pertvarkytas šios srities viešasis administravimas. Vertinant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pirminę idėją – „sukurti paveldosaugos valdymo ir reguliavimo sistemą, kuri leistų artimiausią dešimtmetį išvengti papildomų pertvarkymų, būtų suderinti urbanistinės plėtros ir paveldosaugos, visuomenės ir paveldo savininkų interesai“, galima teigti, kad ši idėja buvo įgyvendinta iš dalies. Nuo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo priėmimo 2004 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d. jis buvo keistas ir pildytas 7 kartus, viso parengta 16 įstatymo pakeitimo ir pildymo redakcijų. Toks dažnas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo keitimas ir pildymas suponuoja sudėtingą šio įstatymo įgyvendinimą[12].
19. Sukurta centrinė ir vietos valdžių sistema, administruojanti materialaus kultūros paveldo apsaugą, turi esminių trūkumų. Nepaskirstyta aiški jų kompetencija ir įgaliojimai visuose kultūros paveldo saugojimo proceso etapuose, esanti tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoka lemia viešojo administravimo subjektų deleguotų funkcijų dubliavimąsi, tarpusavio konfrontaciją[13]. Siauri žinybiniai interesai neretai leidžia viešojo administravimo tarnautojams, atsakingiems už kultūros paveldo apsaugą, piknaudžiauti suteikta teise, nevykdyti nustatytų pareigų, viršyti savo kompetenciją, o kultūros paveldo valdytojams ir kitiems suinteresuotiems asmenims nesilaikyti teisės normose įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, taip sudarant sąlygas įsigalėti teisiniam nihilizmui, korupcijai ir kitiems pažeidimams.
20. Lietuvoje materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsauga reglamentuojama daugybės teisės aktų bei tarptautinių sutarčių, paveldo objektų išsaugojimo svarba minima ne viename nacionalinio lygmens dokumente, tačiau nėra sukurta ilgalaikė valstybinė kultūros paveldo strategija, numatanti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo saugojimo prioritetus bei kryptis[14] ir jos įgyvendinimo priemones, akcentuojant vertybes, įrašytas į tarptautinius UNESCO sąrašus.
21. Lietuvos materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos teisinė bazė iš dalies atliepia tarptautinius dokumentus, paveldo apsaugos valdymo sistema kuriama atsižvelgiant į šių dokumentų nuostatas. Visgi pastebima, kad dalis tarptautinių dokumentų nuostatų Lietuvos Respublikos kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiuose dokumentuose neatsispindi arba yra įgyvendinamos neefektyviai[15].
22. Sukurtą materialaus kultūros paveldo ir jo apsaugos sistemos teisinį reguliavimą silpnina ir efektyviam jo įgyvendinimui trukdo kultūros paveldo apsaugą reguliuojančių teisės normų nesuderinamumas[16] bei nepakankamas šios srities tarptautinių sutarčių integravimas į Lietuvos teisės sistemą. Pabrėžtina, kad kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų gausa yra viena iš pagrindinių problemų, dėl kurios šis procesas tampa painus ir sudėtingas. Tai sudaro sąlygas viešojo administravimo subjektams nevienodai juos interpretuoti. Taip pat pastebėta, kad poįstatyminiais teisės aktais sukurtos naujos bendro pobūdžio teisės normos, kurios savo galia konkuruoja su įstatymo normomis, t. y. poįstatyminiais aktais sukurtas teisinis reguliavimas, neatitinkantis įstatyminių teisės normų. Todėl skirtinga teisės aktų interpretacija tampa puikia terpe korupcijai ir įstatymų pažeidimams.
23. Nematerialaus kultūros paveldo ir etninės kultūros sritį reglamentuoja įvairūs dokumentai[17]. Esama teisinė bazė sudaro sąlygas sritį plėtoti ir puoselėti, tačiau būtina esamus teisinius aktus harmonizuoti, atnaujinti bei aktualizuoti, vadovaujantis kultūros paveldo apsaugos integralumo ir darnaus vystymosi principais. Nematerialaus kultūros paveldo apsaugą reguliuojančių teisės aktų nuostatas būtina susieti su UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos nuostatomis, apibrėžti šios srities valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių vaidmenį, atsakomybę ir kompetencijas puoselėjant vertybes, įrašytas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašus bei į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
24. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje[18] kaip stiprybės įvardijami kultūrinės tolerancijos puoselėjimas, vertingas ir reikšmingas istorijos ir kultūros paveldas, savita skirtingų kultūrinių tradicijų sąveika ir kultūros raiška. Taip pat pažymimas kultūros paveldo vertės suvokimas, jo įvairovė, visuomenės aktyvumas ir dėmesys paveldosaugai, privačių lėšų naudojimas kultūros paveldo saugojimui ir tvarkymui. Kaip silpnybės išskiriamos kultūros paveldo tyrimų, reprezentavimo, sisteminimo ir apsaugos spragos. Taip pat nepakankamas įstatymų, lemiančių kultūros paveldo apsaugos politiką, tarpusavio nesuderinamumas, per mažas valstybinis ir savivaldybių kultūros paveldo apsaugos ir tvarkymo finansavimas. Dalis šių silpnybių jau tapo grėsmėmis kultūros paveldo išsaugojimui, todėl būtina skubi sprendimų paieška.
25. Materialaus kultūros paveldo apskaita susiduria su daugybe problemų, tarp jų – inventorizacija, kuri iki šiol nėra įgyvendinama, kas sukelia neigiamus padarinius. Taip pat pažymėtina, jog nors Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme numatyta, kad siekiant nustatyti kultūros vertybių vertingąsias savybes turi būti atliekami tyrimai, tačiau pastebima, kad dažnu atveju tyrimai nėra atliekami ir remiamasi tik fotofiksacija[19]. Šiuo metu Lietuvoje naudojami vertinimo aktai yra sudėtingai skaitomi ir suprantami, trūksta tyrimais grįstų argumentų, todėl vertėtų aktyviau perimti gerąsias praktikas iš kitų šalių[20]. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas numato tinkamus veiksmus, siekiant išsaugoti ir ateities kartoms perduoti nekilnojamąjį kultūros paveldą, tačiau įstatyme numatytų nuostatų nevykdymas arba nepakankamas vykdymas neužtikrina tinkamos kultūros paveldo apsaugos[21].
26. Vertinant Kiekybinio tyrimo ataskaitoje pateiktus vertinimo duomenis, konstatuotina, kad trūksta informavimo apie materialaus kultūros paveldo objektų apskaitą, paveldo objektų apskaitos procesas nesklandus ir ilgai trunkantis, aiškumo trūksta ir paveldo apsaugos reikalavimams ir aiškesnės informacijos apie juos[22].
27. Trūksta aktualių materialaus[23] ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugai ir tęstinumui skirtų mokslinių tyrimų. Būtinas mokslininkų ir tyrėjų dėmesys integruotam materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo požiūriui, kultūros paveldo vaidmeniui siekiant darnaus vystymosi tikslų, įvairių vertybių, reiškinių socialinės, kultūrinės ir kitų funkcijų įvertinimo, raidos, pokyčių, grėsmių ir išsaugojimo galimybių studijoms, gyvųjų etninės kultūros reiškinių fiksavimui ir tyrimams. Itin svarbus už materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo sklaidą ir tęstinumą atsakingų valstybės institucijų, tyrimus finansuojančių įstaigų bei aukštojo mokslo ir tyrimų institucijų tarpusavio bendradarbiavimas ir bendrų projektų rengimas. Nematerialaus kultūros paveldo archyvinę medžiagą kaupiančios saugyklos neįtrauktos į bendrąją paveldosaugos sistemą.
28. Savito kultūros paveldo, siejamo su vietovėmis ir etnografiniais regionais, išsaugojimas, priklauso nuo daugelio veiksnių: pirmiausia, nuo demografinės ir ekonominės padėties kaimo vietovėse ir nedideliuose miestuose; taip pat nuo formalaus ir neformalaus švietimo galimybių integruoti kultūros paveldo aspektus; nuo nacionalinės ir vietos valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų bei bendruomenių integralaus tarpinstitucinio, tarpdisciplininio požiūrio, grįsto darnaus vystymosi principais, ir sąmoningumo, siekiant vertybes išsaugoti, kuriant apsaugos priemonių / veiksmų planus; nuo materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo profesionalų gebėjimų ir kompetencijos. Rengiant apsaugos priemonių planus, skirtus kultūros paveldo, siejamo su vietovėmis ir etnografiniais regionais išsaugojimui, būtina atsižvelgti ir įvertinti Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado ypatumus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas valstybės saugomoms teritorijoms (nacionaliniams ir regioniniams parkams), kur būtina derinti aplinkosaugos, materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos bei suinteresuotų bendruomenių interesus.
29. Lietuvos Kultūros politikos strategijoje nurodoma, kad pritrūksta valstybės dėmesio kultūros paveldo, etninės kultūros reiškinių išsaugojimo priemonėms, dialogui su bendruomenėmis ir investuotojais, visų visuomenės grupių įtraukimui į paveldo aktualizavimo sprendimus, gyventojų kultūrinio švietimo plėtrai.
30. Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimos skeptiško požiūrio į etninės kultūros reiškinius formavimosi tendencijos[24]; niveliuojasi ir nyksta tradicijos, papročiai, vietovių, siejamų su savitu kultūros paveldu, bei etnografinių regionų skirtumai, asimiliuojasi tarmės. Kintantys šių dienų socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai procesai, neigiamas globalizacijos poveikis kelia grėsmę materialiam ir nematerialiam kultūros paveldui, etninei kultūrai. Svarbu skirti ypatingą dėmesį visuomenės sąmoningumo didinimui, įvairiapusiškam, kvalifikuotam materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo, etninės kultūros integravimui į ugdymo sistemą. Švietimo sektoriuje kultūros įstaigų kuriamos kultūrinės vertės turėtų būti aktyviau naudojamos švietimo procesuose. Ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo įstaigų specialistams būtinos žinios, kompetencijos ir įgūdžiai, kad galėtų profesionaliai, interaktyviai ir inovatyviai supažindinti vaikus ir jaunimą su materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo bei etninės kultūros ugdymo turiniu. Būtina, kad periodiškai būtų rengiami mokymai, į kuriuos būtų įtraukiami, materialaus paveldo, etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo specialistai, gyvųjų tradicijų puoselėtojai. Tik keletas aukštųjų mokyklų rengia etninės kultūros pakraipos pirmos ir antros pakopos studijas, bendrųjų universitetinių dalykų sąrašuose stokojama su nematerialiu kultūros paveldu ir etnine kultūra siejamų paveldosaugos modulių. Vertėtų skatinti aukštojo mokslo institucijas į kultūros studijas įtraukti su nematerialaus kultūros paveldo pažinimu, tyrimais, etninės ir kultūrinės savimonės ugdymu susijusias programas bei ieškoti galimybių rengti specializuotas etnologijos bakalauro ir magistrantūros studijas. Būtina kurti naujas plačiajai visuomenei skirtas diskusijų platformas apie etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo aktualijas ir problematiką. Be to, Lietuvos profesijų klasifikatoriuje nėra įteisintos kultūros paveldo apsaugos srities profesijos[25].
31. Šiuo metu įstatymuose nėra aiškiai reglamentuojama, kokią galią, teises ir pareigas turi piliečiai, suinteresuoti kultūros paveldo objektų išsaugojimu[26]. Todėl tikslinga teisiškai reglamentuoti visuomenės vaidmenį kultūros paveldo apsaugos srityje, nustatyti aiškią kultūros paveldo išsaugojimo skatinimo politiką. Visuomenėje egzistuoja keletas skirtingų asociacijų, suinteresuotų materialaus kultūros paveldo apsauga, tačiau jų vaidmuo bendroje kultūros paveldo apsaugoje įstatymuose nėra įtvirtintas. Pavyzdžiui, nors visuomenės atstovai gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl kultūros vertybių įregistravimo Kultūros vertybių registre, tačiau toks kreipimasis nėra reglamentuojamas įstatymuose. Nėra aiškiai reglamentuota ir visuomenės įtrauktis į sprendimų priėmimo procesą materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos srityje, nėra nustatyta, kaip visuomenė gali pareikšti savo nuomonę, ar į ją privaloma atsižvelgti, kaip visuomenė gali ginti savo interesus ir skatinti kultūros paveldo objektų apsaugą. Būtina skatinti nematerialaus kultūros paveldo bendruomenes steigti nevyriausybines organizacijas, aktyviau įtraukti jas į vertybių išsaugojimo, puoselėjimo bei tęstinumo procesus. Būtina skatinti vietos valdžios institucijas telkti bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas, stiprinti jų žinias, įgūdžius ir kompetencijas, tarpusavyje bendradarbiauti, kurti nevyriausybinių organizacijų duomenų bazes.
32. Bendradarbiavimo su kultūros paveldo objektų savininkais ir naudotojais stoka materialaus kultūros paveldo apsaugą daro deklaratyvia, menkai efektyvia. Kokybiška ir viešai prieinama metodinė informacija, suinteresuotų pusių konsultavimas apie kultūros paveldo apsaugos priemones ir būdus, taip pat dialogas su suinteresuotomis pusėmis turi tapti prevencijos priemonėmis prieš kultūros paveldo objektų niokojimą. Siekiant efektyvaus bendradarbiavimo, būtina suformuoti materialaus kultūros paveldo išsaugojimo skatinimo priemones, taikyti lėšų kompensavimo, finansinės paramos mechanizmus, mokestines lengvatas. Paskatos priemonės turėtų būti paremtos abipusio suinteresuotumo principais siekiant galutinio rezultato, nukreipto į kultūros paveldo išsaugojimo, darnaus naudojimo tikslus.
33. Menka nekilnojamojo kultūros paveldo stebėsena nepritraukia daugiau investicijų, nes nėra viešai prieinamos informacijos apie objektų būklę arba ji yra pasenusi dėl nereguliarios stebėsenos[27]. Tvarkybos darbus inicijuojantys investuotojai ir paveldosaugos ekspertai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra susipažinę su administruojančių nekilnojamąjį kultūros paveldą institucijų stebėsenos metu surenkama informacija, savo raštuose Kultūros ministerijai apibūdina ją kaip nepakankamai išsamią ir savalaikę. Pažymėtina, kad 2009 m. įsigaliojus Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymui neliko institucijos, kuri atsakinga už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos politikos įgyvendinimo priežiūrą ir stebėtų, kaip vyksta bendradarbiavimas tarp skirtingų apsaugą užtikrinančių institucijų, ar jos veikia pagal numatytas strategijas ir gaires, bei teiktų konstruktyvius siūlymus geresnei institucijų veiklai suderinti ir matytų bendrąjį paveldosaugos sistemos paveikslą. Todėl su stebėsena susijusios problemos valstybės valdžios institucijoms, formuojančioms materialaus kultūros paveldo politiką, neleidžia tinkamai prognozuoti efektyvios valstybės politikos kultūros paveldo srityje. Nematerialaus kultūros paveldo sąvado vertybėms taip pat būtina reguliari vertybių gyvybingumo procesų stebėsena, renkant duomenis apie vertybių socialinių ir kultūrinių funkcijų raidą, bendruomenių įtraukties į išsaugojimo procesus, veiksnių, lemiančių vertybių kaitą, bei grėsmių studijas, todėl būtina stiprinti nematerialaus kultūros paveldo sąvado vertybes puoselėjančias nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes, kad jos tai galėtų atlikti savarankiškai.
34. Lietuvos kultūros politikos strategijoje nurodoma, kad kultūros paveldo srities investicinis patrauklumas vis dar mažas, šalyje neveikia kultūros paveldo apsaugos finansinių ir nefinansinių paskatų sistema, kuri skatintų paveldo objektų savininkus / valdytojus taip tvarkyti objektus, kad jie būtų aktyviai naudojami, nesprendžiama kultūros paveldo srityje egzistuojanti kompetencijų stygiaus problema. Šioje strategijoje akcentuojama, kad valstybės politika kultūros paveldo srityje turėtų remtis integralumo, kompleksiškumo ir tausojančio naudojimo principais.
35. Pabrėžtina, kad su šiuo metu materialaus kultūros paveldo išsaugojimui skiriamomis valstybės biudžeto lėšomis valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos procesas užtruks keletą dešimtmečių ir dalis vertybių per šį laikotarpį tiesiog sunyks. 2019 m. pabaigoje įregistruotų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų buvo 13 114 (įskaičiuojant ir kompleksų dalis – 24 242). Iš visų įregistruotų objektų 8 210 objektų yra valstybės saugomi, o 2 299 objektai yra paskelbti kultūros paminklais. Tačiau Lietuvoje iš esmės neveikia kultūros paveldo apsaugos finansinių ir nefinansinių paskatų sistema, kuri skatintų nekilnojamojo kultūros paveldo savininkus tvarkyti kultūros vertybes taip, kad sutvarkyti nekilnojamojo paveldo objektai būtų aktyviai naudojami[28]. Šiuo metu Lietuvoje finansavimą kultūros paveldo objektų tvarkybai gali skirti ir valstybė, ir savivaldybės, tačiau baudos yra mokamos tiesiai į valstybės biudžetą, taip nesudarant kaupiamojo biudžeto paskatų sistemai[29]. Kalbant apie nematerialųjį kultūros paveldą, tik Dainų švenčių tradicijos tęstinumo užtikrinimo programa turi Kultūros ministerijos biudžete planuojamų lėšų.
36. Analizuojant kiekybinio tyrimo ataskaitoje pateiktus vertinimo duomenis, konstatuotina, kad trūksta informacijos apie materialaus paveldo apsaugos finansavimo šaltinius, tvarkybos darbų projektų rengimo reikalavimams trūksta aiškumo ir paprastumo, individualius apsaugos reglamentus reikia tobulinti, supaprastinti ir panaikinti neaiškius reikalavimus, supaprastinti ir tobulinti tipinius apsaugos ir paveldo tvarkybos reglamentus [30].
37. Perkant materialaus kultūros paveldo objektų restauravimo darbus, viešuosiuose pirkimuose dažniausiai pirmenybė teikiama mažiausiai kainai, kuri orientuojama į paprastų statybos ar remonto darbų lygmenį. Paveldo objektų tvarkyba iš esmės prilyginama naujos statybos objektams, o konkursą turi galimybę laimėti nepakankamos profesinės kvalifikacijos specialistai[31]. Todėl būtina sudaryti sąlygas konkursuose dalyvauti ne dideles finansines apyvartas turinčias įmones, o atsižvelgti į reikiamą patirtį turinčias įmones ir aukštos kvalifikacijos specialistus.
38. Sprendžiant sistemines materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos administravimo problemas, būtina sukurti efektyvų, integruotą ir ilgalaikį Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos veiksmų planą, suderintą su naujai kuriamos Nacionalinės pažangos programos projektu, efektyvinti kultūros paveldo apsaugos valdyseną, užtikrinti kultūros paveldo ištyrimą, atskleidimą, susisteminimą ir išsaugojimą, įgyvendinti darnumo, tvarumo siekius kultūros paveldo srityje, kultūros paveldo apsaugos tyrėjų bei kultūros paveldo apsaugos specialistų rengimą, užtikrinti dialogą su bendruomenėmis ir investuotojais, visų visuomenės grupių įtraukimą į paveldo aktualizavimo sprendimus, gyventojų kultūrinio švietimo plėtrą, stiprinti finansinių ir nefinansinių paskatų sistemą.
III SKYRIUS
KULTŪROS PAVELDO IŠSAUGOJIMO IR AKTUALIZAVIMO POLITIKOS PRINCIPAI, TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
39. Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politika, grindžiama vadovaujantis šiais principais, turi padėti išsaugoti materialųjį ir nematerialų kultūros paveldą bei deramai perduoti ateities kartoms tradicijas, saviraiškos būdus, vertybes, turi tapti harmoningos aplinkos ir tolygaus vystymosi garantu ir kurie būtų bendrai taikomi visiems kultūros paveldo apsaugos sistemos dalyviams:
39.1. Objektyvaus, veiksmingo ir į rezultatus orientuoto, įrodymais grįsto valdymo: materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politika grindžiama moksliniais tyrimais, apklausomis, konsultacijomis su kultūros paveldo apsauga susijusiais atstovais ir su akademine bendruomene.
39.2. Valstybinio valdymo harmonizavimo: materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos socialinis integravimas į kitas valstybinio valdymo sferas. Kiekviena valstybinio valdymo institucija pagal suteiktas funkcijas turi įgyvendinti valstybinius interesus – tarp jų ir valstybės pareigą saugoti kultūros paveldą modeliuojant mokesčių sistemą, nustatant funkcijų ir turto paskirstymą tarp valstybės ir savivaldos lygių ar sudarant švietimo, mokslo, specialistų ruošimo programas.
39.3. Darnaus vystymosi ir integralumo: užtikrinti Lietuvos darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine kaita ir erdviniu vystymu, plėtojant materialaus ir nematerialaus paveldo kaip ekonominio ištekliaus koncepciją.
39.4. Skaidrumo, atvirumo: skatinamos iniciatyvos ir veiklos, kurios plėtoja atvirumą materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo pažinimui.
39.5. Holistiniais, aplinkosaugos, socialinės integracijos, tausojančio naudojimo ir prevencinės paveldosaugos: visapusiškai padėti išsaugoti materialųjį ir nematerialų kultūros paveldą bei deramai perduoti ateities kartoms tradicijas, saviraiškos būdus, vertybes, kurie bendrai taikomi visiems materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos sistemos dalyviams garantuotų tolygų ir harmoningą gyvenamosios aplinkos vystimąsi.
39.6. Įtraukiamojo dalyvavimo ir bendradarbiavimo: skatinama, kad valstybinės ir savivaldos įstaigos ir institucijos, nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su kultūros ir meno, švietimo ir mokslo, aplinkos apsaugos ir kitomis sritimis, paveldo naudotojai ir visuomenė aktyviau įsitrauktų į kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo priemonių kūrimą ir įgyvendinimą.
40. Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos tikslas – formuoti integralią materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos ir aktualizavimo politiką, tobulinant esamą kultūros paveldo apsaugos sistemos teisinį reguliavimą, plėtojant į rezultatus orientuotą kultūros paveldo apsaugos valdymo sistemą, užtikrinant integralią ir ilgalaikę valstybės pažangą kultūros paveldo srityje.
41. Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos uždaviniai ir jų įgyvendinimo kryptys:
41.1. Sukurti efektyvią ilgalaikę materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos nacionalinę plėtros programą:
41.1.1. numatyti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos ilgalaikes kryptis ir siekiamus rezultatus, formuojant bendrą integralios paveldo apsaugos politiką;
41.2. Efektyvinti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos valdyseną:
41.2.1. tobulinti teisinį reglamentavimą, suderinant tarpusavyje su materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsauga susijusius teisės aktus ir tarptautinius šalies įsipareigojimus;
41.2.2. užtikrinti efektyvią materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos institucinę sandarą ir įstaigų veiklos kokybę, taip išsprendžiant materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos administravimo problemas;
41.2.4. optimizuoti ir efektyvinti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugą ir administravimo kokybę, kad gyventojams būtų teikiamos kokybiškos paslaugos;
41.2.5. užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, siekiant darnos materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo politikoje ir vystymo, statybos, teritorijų planavimo, urbanistikos, architektūros, aplinkosaugos ir energetikos, švietimo, žemės ūkio[32] politikoje;
41.3. Užtikrinti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo ištyrimą, atskleidimą, susisteminimą ir išsaugojimą:
41.3.1. stiprinti veiklas, susijusias su materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo fundamentiniais ir taikomaisiais moksliniais tyrimais;
41.3.2. įtraukti kultūros paveldo mokslo ir studijų institucijų potencialą į visus materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos procesus;
41.3.4. tvarkyti (konservuoti, restauruoti, taikyti kitas reikalingas priemones) ir naudoti materialų kultūros paveldą jį tausojant, įveiklinant ir išsaugant ateities kartoms;
41.3.5. užtikrinti Lietuvos materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo, esančio užsienyje, išsaugojimą bei integravimą į visuomeninį gyvenimą;
41.3.6. užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektams, vykdantiems viešuosius pirkimus materialaus kultūros paveldo objektuose, taikytų ne mažiausios kainos kriterijų, o kokybinius vertinimo kriterijus;
41.3.7. užtikrinti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos tyrėjų ir kultūros paveldo apsaugos specialistų rengimą, stiprinti kultūros paveldo srityje dirbančių specialistų kompetencijas;
41.4. Stiprinti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo vertės suvokimą, jo įvairovę, savitą skirtingų kultūrinių tradicijų sąveiką, pasireiškiančią per kultūros raiškos įvairovę:
41.4.1. plėtoti nacionalinį sąmoningumą, puoselėjant kultūrinę toleranciją ir supratimą apie vertingą ir reikšmingą materialų ir nematerialų kultūros paveldą, skatinant jo pažinimą šiuolaikinėje visuomenėje;
41.4.2. užtikrinti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo sklaidą švietimo procesuose, stiprinant tapatumą kuriančios visuomenės kritinį mąstymą ir pilietiškumą;
41.4.4. skatinti gyventojų švietimo plėtrą, vertinant materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos reiškinius;
41.4.5. didinti ugdymą materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo srityje ir užtikrinti kultūros paveldo specialistų rengimą;
41.4.6. plėtoti etnokultūrinį ugdymą ir užtikrinti specialistų, susijusių su etninės kultūros plėtra, rengimą;
41.4.7. skatinti ir intensyvinti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo įtrauktį į įvairias turizmo rūšių veiklas;
41.4.8. skatinti paveldo bendruomenės dalyvavimą materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo procesuose;
41.5. Stiprinti ir aktualizuoti dialogą su paveldo bendruomene[33] ir investuotojais:
41.5.1. skatinti aktyvesnį visų visuomenės grupių įsitraukimą į materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimą, sklaidą, naudotojų konsultavimą, paveldo verčių suvokimo skatinimo ir sprendimų priėmimo paveldo apsaugos sritiyje procesus;
41.5.2. apibrėžti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimu suinteresuotos visuomenės konkrečias teises ir pareigas;
41.6. Stiprinti ir tobulinti finansinių ir nefinansinių paskatų sistemą:
41.6.1. užtikrinti socialinės ir ekonominės materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo vertės kūrimą;
41.6.2. efektyvinti valstybinį ir savivaldybių materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos finansavimą;
41.6.3. skatinti kultūros paveldo objektų valdytojus investuoti į kultūros paveldo objektų tvarkybą (restauravimą, konservavimą, palaikomąjį remontą) naudojant privačias lėšas;
41.6.4. užtikrinti nacionalinio lygmens institucijos materialaus kultūros paveldo apsaugos metodinį vadovavimą ir sukurti konsultavimo mechanizmą;
IV SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
42. Šioje Koncepcijoje išdėstytas nuostatas siūloma įtraukti į valstybės rengiamų kultūros, švietimo, aplinkos, ekonomikos ir inovacijų, žemės ūkio bei kitų susijusių naujų strateginių dokumentų nuostatas.
43. Laukiami Koncepcijos rezultatai:
43.1. bus sukurta ilgalaikė materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos nacionalinė plėtros programa, taip suformuojant ilgalaikę integralią kultūros paveldo apsaugos politiką;
43.3. pagerės materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančio teisinio reguliavimo kokybė ir suderinamumas su kitais teisės aktais;
43.4. padidės aiškumas ir nuoseklumas pasiskirstant atsakomybes ir įgaliojimus tarp centrinės bei vietos valdžių visuose materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos proceso etapuose; kultūros paveldo valdymo sistema taps nuoseklesnė, aiškesnė, skaidresnė, kokybiškesnė, veiksmingesnė – ji apims visus svarbiausius kultūros paveldo valdymo sistemos dalyvius, susies nacionalinio, vietos savivaldos kultūros paveldo apsaugos valdymo sistemos procesus;
43.6. efektyvės teisinio reguliavimo taikymas materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos srityje;
43.7. bus optimizuotos ir efektyvės materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos ir administravimo paslaugos;
43.8. pagerės tarpinstitucinis bendradarbiavimas užtikrinant materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo politikos ir vystymo, statybos, teritorijų planavimo, urbanistikos, architektūros, aplinkosaugos ir energetikos, švietimo, žemės ūkio politikos darną;
43.9. padidės materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo ištyrimas, atskleidimas, susisteminimas ir išsaugojimas, stebėsena pagerinus materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų organizavimo kokybę, išnaudojant esamą paveldosaugos mokslo ir studijų institucijų potencialą visuose kultūros paveldo apsaugos procesuose;
43.10. padidės ir pagreitės visų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų, kilnojamųjų kultūros vertybių ir kitų objektų, turinčių vertingųjų savybių, tyrimų medžiagos skaitmenizavimas ir prieinamumas Kultūros vertybių registre ar alternatyviose informacinėse laikmenose;
43.11. padidės nematerialaus kultūros paveldo ugdymo ir tyrimų plėtra, skatinant nematerialaus kultūros paveldo tyrimų įvairovę;
43.12. padidės užtikrinimas, kad tvarkybos darbai kultūros paveldo objektuose būtų atliekami remiantis kokybiškais ir nepriklausomais tyrimais;
43.13. suintensyvės materialaus kultūros paveldo tvarkyba ir jo naudojimas, jį tausojant, įveiklinant ir išsaugant ateities kartoms;
43.14. padidės materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo objektų įtrauktų, į įvairias turizmo rūšių veiklas, naudojimo intensyvumas;
43.15. bus užtikrintas Lietuvos materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo, esančio užsienyje, išsaugojimas bei integravimas į visuomeninį gyvenimą;
43.16. bus užtikrinta, kad viešojo administravimo subjektai, vykdantys viešuosius pirkimus materialaus kultūros paveldo objektuose, taikytų ne mažiausios kainos kriterijų, o kokybinį vertinimo kriterijų;
43.17. padaugės materialaus kultūros paveldo objektų, prižiūrimų ir tvarkomų gamtai draugiškomis medžiagomis bei priemonėmis, stabdant klimato kaitą;
43.18. padidės ugdymo plėtra materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo ir etninės kultūros srityje;
43.19. bus užtikrintas materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos ir su etninės kultūros plėtra susijusių tyrėjų ir specialistų rengimas;
43.20. stiprės materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo verčių ir jo įvairovės suvokimas, savita skirtingų kultūrinių tradicijų sąveika ir kultūros raiškos įvairovė;
43.21. didės nacionalinis sąmoningumas puoselėjant kultūrinę toleranciją ir supratimas apie vertingą ir reikšmingą materialų ir nematerialų kultūros paveldą, skatinant jo pažinimą šiuolaikinėje visuomenėje;
43.22. bus užtikrinta materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo sklaida švietimo procesuose stiprinant tapatumą kuriančios visuomenės kritinį mąstymą ir pilietiškumą bei skatinant vertinti kultūros paveldo apsaugos reiškinius ir dalyvauti kultūros paveldo išsaugojimo procesuose;
43.23. didės kultūros paveldo, siejamo su vietovėmis ir etnografiniais regionais savitumo suvokimas visuomenėje bei bus skatinamas jo puoselėjimas, užtikrinant etninės kultūros reiškinių ir nematerialaus kultūros paveldo sklaidą;
43.24. padidės kryptinga informacijos sklaida Lietuvoje ir užsienyje apie Lietuvos materialų ir nematerialų kultūros paveldą;
43.25. padidės aktualizuotas dialogas su bendruomenėmis ir investuotojais, įtraukiant visas visuomenės grupes, suinteresuotas kultūros paveldo išsaugojimu į kultūros paveldo apsaugos sprendimų priėmimo procesą, apibrėžiant konkrečias jų teises ir pareigas, suderinant urbanistinės kaitos ir paveldosaugos, visuomenės ir paveldo savininkų interesus, paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine kaita ir erdviniu planavimu užtikrinant Lietuvos darnų vystymąsi;
43.26. padidės galimybė visuomenei dalyvauti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo saugojimo sprendimų priėmimo procesuose;
43.27. sustiprės ir patobulės finansinių ir nefinansinių paskatų sistema, skatinanti materialaus kultūros paveldo objektų valdytojus tvarkyti ir naudoti kultūros paveldo objektus;
43.28. bus plėtojamos priemonės skatinančios materialaus kultūros paveldo objektų valdytojus investuoti į kultūros paveldo objektų tvarkybą (restauravimą, konservavimą, palaikomąjį remontą) naudojant privačias lėšas;
43.29. didės su Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių puoselėjimu susijusių veiklų užtikrinimas ir tęstinumas;
43.30. didės nacionalinio lygmens institucijų materialaus kultūros paveldo apsaugos metodinis vadovavimas ir bus sukurtas konsultavimo mechanizmas;
44. Patvirtinus Koncepciją, bus rengiamas ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu tvirtinamas kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos veiksmų plano projektas;
45. Koncepcijos įgyvendinimą užtikrina Kultūros ministerija kartu su jai pavaldžiomis institucijomis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir kitos institucijos.