Lietuvos Respublikos Vyriausybė

 

nutarimas

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS SISTEMOS BEI ELEKTROS ENERGIJOS RINKOS APSAUGOS ĮSTATYMO PROJEKTO
NR. XIIP-4639

 

2017 m. sausio 25 d. Nr. 62

Vilnius

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. SV-S-1656 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos bei elektros energijos rinkos apsaugos įstatymo projektui Nr. XIIP-4639 (toliau – Įstatymo projektas) ir teikti šias pastabas bei pasiūlymus dėl Įstatymo projekte siūlomo teisinio reguliavimo priemonių tobulinimo:

1. Įstatymo projekte vartojamos dvi savarankiškos ir kituose Lietuvos Respublikos energetikos sritį reglamentuojančiuose įstatymuose neapibrėžtos ir nevartojamos sąvokos: „nešvari elektros energija“ ir „nesaugi trečiosios šalies elektrinė“.

Įstatymo projekte sąvokos „nešvari elektros energija“ apibrėžimas nepateikiamas. Vertinant tai, kad ši sąvoka Įstatymo projekte yra išimtinai vartojama nurodant elektros energijos kilmę, nėra aiškus šios sąvokos vartojimo tikslas, kadangi elektros energijos, pagamintos šiuo įstatymu apibrėžiamose elektrinėse, pavadinimas nešvaria įstatymo taikymui nesuteikia jokios papildomos teisinės prasmės. Atsižvelgiant į tai, siūlytina Įstatymo projekte atsisakyti sąvokos „nešvari elektros energija“ kaip nesukuriančios pridėtinės vertės ir vartoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme apibrėžtą sąvoką – „elektros energija“.

Nesaugi elektrinė apibrėžiama Įstatymo projekto 2 straipsnyje, tačiau pati sąvoka „nesaugi elektrinė“ ir kai kurie jos apibrėžimo kriterijai yra abstraktūs ir nevienareikšmiški. Neapibrėžta, kaip turėtų būti nustatyta, ar tam tikri trečiosios šalies elektrinės technologiniai ypatumai arba geografinė padėtis lemia tokį pavojų, dėl kurio tektų taikyti gyventojų apsaugos priemones ar net evakuoti žmones, kokiais požymiais vadovaujantis turėtų būti sprendžiama apie pavojingumą, koks gyventojų skaičius ir kokiame Lietuvos teritorijos plote turėtų būti laikomas pakankamai dideliu šiam pavojui pagrįsti, koks subjektas galėtų atlikti tokius vertinimus ir priimti atitinkamus sprendimus.

Manytina, kad apibrėžiant Įstatymo projekto taikymo sričiai priklausiančių elektrinių sąvoką svarbu atsižvelgti į situaciją, į kurią yra patekusi Lietuva dėl šalia Lietuvos sienų Baltarusijoje, Astravo rajone, statomos branduolinės elektrinės, taip pat Karaliaučiaus srityje pradėtų ir šiuo metu laikinai sustabdytų branduolinės elektrinės statybų, kurias vis dar planuojama tęsti. Lietuva nuo pat šių projektų pradžios nuosekliai siekė, kad Baltarusija ir Rusija, plėtodamos šiuos branduolinių elektrinių statybų projektus, atsižvelgtų į Lietuvos interesus, ypač dėl aikštelių parinkimo, ir laikytųsi aukščiausių tarptautinių branduolinės ir radiacinės saugos bei aplinkos apsaugos reikalavimų, taip pat savo įsipareigojimų šiose srityse. Tačiau, nepaisydamos visų Lietuvos pastangų ir tarptautinių institucijų dalyvavimo, Baltarusija ir Rusija nesutinka konstruktyviai bendradarbiauti. Lietuva kelia klausimus šioms šalims tiesiogiai, taip pat tarptautinėse institucijose, tačiau iki šiol negauna moksliniais tyrimais ir tarptautinių institucijų reikalavimais bei rekomendacijomis pagrįstų atsakymų.

Todėl, siekiant aiškumo, siūlytina Įstatymo projekte vietoj sąvokos „nesaugi elektrinė“ vartoti sąvoką „grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai kelianti elektrinė“. Taip pat atsižvelgiant į galimas grėsmes ir galimų neigiamų pasekmių mastą, siūlytina apibrėžti, kad dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai turi būti vertinamos trečiosiose šalyse veikiančios ar statomos branduolinės elektrinės, esančios arčiau kaip 100 kilometrų atstumu nuo Lietuvos Respublikos sienos arba į kurių išplėstinę avarinio planavimo zoną patenka Lietuvos Respublikos teritorija ar jos dalis.

Įstatymo projekte taip pat reikėtų vartoti Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatyme apibrėžtą sąvoką „branduolinė elektrinė“.

2. Kadangi grėsmių ir potencialių neigiamų pasekmių tikimybė ir mastas priklauso ne tik nuo tokių branduolinių elektrinių atstumo nuo Lietuvos Respublikos sienos, bet ir tokių kriterijų kaip gyventojų skaičius poveikį galinčiose patirti teritorijose, atstumas iki pagrindinių valstybės institucijų, aikštelių tinkamumas, pasirinkta technologija, projektiniai sprendimai, jų statybų ir eksploatavimo faktinio įgyvendinimo aplinkybės, tarptautinių įsipareigojimų ir rekomendacijų, susijusių su branduoline ir radiacine sauga bei aplinkos apsauga, vykdymas, o jų įvertinimas reikalauja specifinės kompetencijos, siūlytina Įstatymo projekte nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pagal poreikį įvertinusi šiais klausimais kompetentingų institucijų (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos, Radiacinės saugos centro ir kitų) išvadas, gali siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui pripažinti tokias branduolines elektrines keliančiomis grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.

Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūloma, kad šiuo įstatymu apibrėžiamas statusas galėtų būti pripažintas ir toms trečiųjų šalių elektrinėms, kurias projektuojant ar statant buvo pažeistos tarptautinės konvencijos bei tarptautinių organizacijų nustatytos saugos ir gerosios praktikos rekomendacijos, ir tai yra pripažinusios kompetentingos institucijos. Siekiant aiškumo, Įstatymo projekte derėtų nurodyti konkrečias sritis (pavyzdžiui, aplinkos apsaugos, branduolinės saugos ir kitas), atitinkamas tarptautines organizacijas bei konvencijas (pavyzdžiui, Tarptautinės atominės energijos agentūra (TATENA), 1994 metų Branduolinės saugos konvencijos, Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija (Espo konvencija), Jungtinių Tautų konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) bei Jungtinių Tautų Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir naudojimo konvencija), kurių reikalavimais turėtų būti vadovaujamasi siūlant pripažinti Įstatymo projektu apibrėžiamą atitinkamų trečiųjų šalių elektrinių statusą.

Taip pat siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto 2 straipsnyje numatyto kriterijaus, kad šiuo įstatymu apibrėžiamas statusas galėtų būti pripažintas ir toms trečiųjų šalių elektrinėms, kuriose elektros energija gaminama pažeidžiant Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimus. Trečiosioms šalims netaikomi Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimai, todėl nebūtų jokių teisinių ir praktinių galimybių nustatyti ir pripažinti tokio pažeidimo.

Atsižvelgiant į tai, kad reguliavimas įstatymų galios aktais turėtų būti orientuojamas į ateitį ir įstatymuose paprastai formuluojamos bendresnio pobūdžio nuostatos, o Įstatymo projekte numatoma apibrėžti jo taikymo sričiai priklausančių trečiųjų šalių elektrinių kriterijaus ir atitinkamo statuso joms nustatymo ir pripažinimo tvarką, siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto 4 straipsnio pirmosios dalies ir neišskirti konkrečios gyvenamosios vietovės – Vilniaus, ir konkrečios elektrinės – Baltarusijoje, Astravo rajone, statomos atominės elektrinės. Siūlytina Įstatymo projekto parengimo poreikį lemiančias priežastis išdėstyti Įstatymo projekto preambulėje.

3. Svarbu pažymėti, kad, atsižvelgiant į fizikos dėsnius, nėra galimybių nustatyti, kur konkrečiai pagaminta elektros energetikos sistemoje tekanti elektros energija, jeigu toje sistemoje veikia daugiau nei vienas elektros energijos gamybos šaltinis. Todėl siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnyje suformuluotą Įstatymo projekto paskirtį – nurodyti, kad įstatymu siekiama apsaugoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą ir elektros energijos rinką nuo elektros patekimo ne iš konkretaus elektros energijos pagaminimo šaltinio, o iš trečiųjų šalių, kuriose yra grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai keliančių elektrinių (pavyzdžiui, „Šis įstatymas nustato apsaugos nuo elektros energijos patekimo į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą ir elektros energijos rinką iš trečiųjų šalių, kuriose yra grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai keliančių elektrinių, bendruosius įgyvendinimo principus, sąlygas ir etapus.“). Atitinkamai šiuo aspektu tikslintinos ir kitos Įstatymo projekto nuostatos.

4. Įstatymo projekto 1 straipsnyje, apibrėžiant įstatymo paskirtį, nurodoma, kad įstatymas nustato apsaugos nuo nesaugiose trečiųjų šalių elektrinėse pagamintos nešvarios elektros energijos patekimo į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą bei elektros energijos rinką bendruosius įgyvendinimo principus, sąlygas ir etapus. Svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į šio nutarimo 3 punkte minėtus aspektus, susijusius su ribotomis galimybėmis nustatyti elektros energetikos sistemoje tekančios elektros energijos pagaminimo šaltinį, gali būti vertinamos tik bendrųjų trečiosiose šalyse pagamintos elektros energijos srautų patekimo į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą ribojimo galimybės.

Pavyzdžiui, Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos elektros perdavimo sistemos operatorius turėtų užtikrinti, kad būtų įrengtos techninės priemonės, būtinos apsaugai nuo nesaugiose trečiųjų šalių elektrinėse pagamintos elektros energijos patekimo į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą, o Įstatymo projekto 4 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos bei Lietuvos Respublikos elektros perdavimo sistemos operatorius įgyvendina būtinas apsaugos priemones ir užtikrina reikiamas teisines prielaidas joms įgyvendinti ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 dienos. Pabrėžtina, kad šio įstatymo įgyvendinimo tikslais, kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš esmės pritaria, pats efektyviausias būdas riboti Įstatymo projekte apibrėžiamos elektros energijos patekimą į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą bei elektros energijos rinką yra Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos desinchronizavimas nuo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių elektros energetikos sistemos (IPS/UPS) ir sujungimas su kontinentinės Europos elektros tinklais darbui sinchroniniu režimu (toliau – sinchronizacija su KET). Sinchronizacija su KET yra vienas iš prioritetinių darbų, numatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ (toliau – 17-osios Vyriausybės programa), kurio tolesniam įgyvendinimui bus skiriamas ypatingas dėmesys. Visgi Baltijos valstybių sinchronizacija su KET yra ilgalaikis ir kompleksinis procesas, priklausantis ne tik nuo Lietuvos Respublikoje priimamų sprendimų, todėl visiškas jo įgyvendinimas gali užtrukti iki 2025 metų.

Iki to laiko be įtakos ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos elektros energetikos sistemų patikimumui nebūtų įmanoma techninėmis priemonėmis visiškai apriboti Įstatymo projekte apibrėžiamos elektros energijos patekimo į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą.

Atsižvelgiant į šiame nutarimo punkte išvardytas aplinkybes, siūlytina pakoreguoti Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalį – nurodyti bendrąjį principą, kad Įstatymo projekte apibrėžiamos elektros energijos patekimas į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą ribojamas techninėmis priemonėmis, vadovaujantis Įstatymo projekto 5 straipsnyje numatytomis sąlygomis. Atitinkamai Įstatymo projekto 5 straipsnyje reikėtų nurodyti, kad iki elektros energetikos sistemos sinchronizacijos su KET turėtų būti taikomos techninės priemonės, leidžiančios mažinti elektros energijos patekimo iš trečiųjų šalių apimtį (pavyzdžiui, elektros energijos linijų išmontavimas, vidinio tinklo stiprinimas ar kitos), išskyrus tas, kurios darytų esminę neigiamą įtaką patikimam elektros energetikos sistemos veikimui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš esmės pritaria Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje numatyto bendrojo principo dėl draudimo Lietuvos Respublikos elektros energijos rinkoje prekiauti Įstatymo projekte apibrėžiama elektros energija tikslams. Iš esmės tokia pati nuostata numatyta ir 17-osios Vyriausybės programoje. Tačiau siūlytina šią dalį formuluoti kaip draudimą į Lietuvos Respublikos elektros energijos rinką patekti Įstatymo projekte apibrėžiamai elektros energijai, pagamintai trečiosiose šalyse, kuriose veikia grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai keliančios elektrinės, išskyrus energiją, būtiną sistemos patikimumui užtikrinti.

Pažymėtina tai, kad Įstatymo projekte apibrėžiamos elektros energijos patekimo į rinką ribojimai gali turėti neigiamos įtakos situacijai elektros energijos rinkoje ir teisinių pasekmių, susijusių su tarptautiniais Lietuvos Respublikos įsipareigojimais prekybos ir energetikos srityje.

Kartu pažymėtina, kad 17-osios Vyriausybės programoje numatyta mažinti priklausomybę nuo importuojamos elektros energijos, didinant vidaus elektros energijos gamybą. Tai iš dalies prisidėtų prie Įstatymo projektu siekiamų tikslų įgyvendinimo.

Būtina pažymėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos ir elektros energijos rinkos veikimas daro įtaką kitų Europos Sąjungos valstybių narių elektros energetikos sistemų ir rinkų, su kuriomis Lietuva yra sujungta, ypač Latvijos bei Estijos, veikimui ir kartu nuo jų priklauso. Todėl visų numatytų priemonių taikymo efektyvumas priklausys nuo bendradarbiavimo su šiomis šalimis ir jų pasiryžimo prisidėti taikant minėtas priemones.

5. Įstatymo projekto 5 straipsnyje siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos elektros perdavimo sistemos operatorius elektros energetikos sistemos desinchronizavimo nuo IPS/UPS energetikos sistemos ir sujungimo su KET tinklais darbui sinchroniniu režimu veiksmų planą rengia ir įgyvendina atsižvelgdamas į šio įstatymo bei Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos integracijos į Europos elektros energetikos sistemas įstatymo nuostatas, sąlygas ir reikalavimus. Tačiau specialiajame Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos integracijos į Europos elektros energetikos sistemas įstatyme jau numatyta, kad Lietuvos Respublikos elektros perdavimo sistemos operatorius Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos integraciją į Europos elektros energetikos sistemas, kuri apima sinchronizaciją su KET, įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos integracijos į Europos elektros energetikos sistemas etapų įgyvendinimo kryptis ir konkrečių veiksmų planą, koordinuoja ir prižiūri jo įgyvendinimą. Todėl, siekiant išvengti pakartotinio teisinio reglamentavimo ir suderinti šio įstatymo ir Įstatymo projekto nuostatas, taip pat atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas techninių priemonių taikymo aplinkybes, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 5 straipsnio nuostatas – numatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė technines priemones, leidžiančias mažinti elektros energijos patekimą iš trečiųjų šalių, kuriose yra Įstatymo projektu apibrėžiamų elektrinių, nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos integracijos į Europos elektros energetikos sistemas etapų įgyvendinimo krypčių ir konkrečių veiksmų plane (toliau – Veiksmų planas). Jos turi atitikti reikalavimus, būtinus sinchronizacijai su KET.

Atsižvelgiant į išvardytas aplinkybes ir siūlymus, susijusius su techninių priemonių, skirtų apsaugai nuo Įstatymo projekte apibrėžiamos elektros energijos iš trečiųjų šalių patekimo į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą, įrengimo sąlygomis, siūlytina Įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalyje numatyto Elektros energijos sistemų lygiagretaus darbo susitarimo, pasirašyto 2001 m. vasario 7 d. tarp Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Baltarusijos elektros perdavimo sistemų operatorių, nutraukimo nesieti tik su tokių techninių priemonių įrengimu. Šio klausimo sprendimas turėtų būti sudėtinė Veiksmų plano dalis.

 

 

 

Ministras Pirmininkas                                                                      Saulius Skvernelis

 

 

 

Energetikos ministras                                                                      Žygimantas Vaičiūnas